Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. K. ir S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. K. ir S. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys S. K. ir UAB „Votumas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-19 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abstrakčiai suformuluotas ieškovų reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas atlyginti žalą, todėl bylą nagrinėjo pagal CK 6.271 ir 6.272 straipsniuose reglamentuotas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas, t. y. tyrė, ar byloje esantys įrodymai patvirtina valstybės institucijų padarytus neteisėtus veiksmus, kilusią žalą, priežastinį ryšį bei kaltę (žalos, atsiradusios dėl teismo veiksmų civiliniame procese atveju).Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Telšių rajono apylinkės prokuratūros 2014-01-10 nutarimu, pagrįstai nurodė, kad būtent S. K. ir UAB „Votumas“ yra atsakingi už tyčinį AB „Mažeikių elektrotechnika“ bankrotą ir ieškovų kreditorinio reikalavimo netenkinimą, todėl galiojantiems teisės aktams nenustatant valstybės pareigos atlyginti trečiųjų asmenų veiksmais padarytą žalą ieškovams ieškinys valstybės atžvilgiu buvo atmestas pagrįstai.Asmeninė ieškovų nuomonė, kuria iš esmės yra grindžiamas ne tik apeliacinis skundas, bet ir visi kiti procesiniai dokumentai šioje byloje, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad valstybės valdžios institucijos veikė neteisėtai.Ieškinio senatis yra skaičiuotina kiekvienam veiksmui, galinčiam būti savarankišku ieškinio pagrindu, atskirai, todėl aplinkybė, jog ieškovai kreipėsi dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo ir pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nenutraukia ieškinio senaties dėl tų veiksmų, kurių ieškovai anksčiau neginčijo. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra praleistas, o aplinkybių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, nėra.Ieškovai L. K. ir S. G. pateikė prieštaravimus dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriuose nurodo:Teismuose baudžiamasis procesas tęsėsi iki 2014-12-16 ne dėl ieškovų kaltės, o ieškovų ieškinių senaties terminus nutraukė būtent ieškinių pareiškimai, pareikšti įstatymų nustatyta tvarka CK 1.130 straipsnio 1 dalies, 3 dalies pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog 2000-11-21 Mažeikių rajono apylinkės teismas L. K. priteisė iš AB „Mažeikių elektrotechnika“ neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias pinigines sumas, viso – 17 223Lt (t. 1, b. l. 27-28). Antstolių kontorai prie Mažeikių rajono apylinkės teismo buvo perduoti vykdomieji raštai dėl minėtu teismo sprendimu priteistos pinigų sumos išieškojimo (t. 1, b. l. 29-30). 2001-11-29 nutartimi Šiaulių apygardos teismas areštavo AB „Mažeikių elektrotechnika“ turtą (t. 1, b. l. 31). 2001-12-11 nutartimi Šiaulių apygardos teismas iškėlė AB „Mažeikių elektrotechnika“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. Š. (t. 1, b. l. 32-33). Iškėlus AB „Mažeikių elektrotechnika“ bankroto bylą, teismo antstolių kontoros prie Mažeikių rajono apylinkės teismo antstolė išsiuntė Šiaulių apygardos teismui vykdomuosius raštus dėl darbo užmokesčio išieškojimo ieškovui L. K., bei AB „Mažeikių elektrotechnika“ areštuoto turto apyrašus (t. 1, b. l. 34-39). 2002-04-24 Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo atstatydintas AB „Mažeikių elektrotechnika“ administratorius V. Š. (t. 1, b. l. 49), 2007-10-17 nutartimi vietoje bankroto administratoriaus UAB „Votumas“, bankroto administratoriumi paskirtas A. B. (t. 1, b. l. 50). 2005-09-07 nutartimi Šiaulių apygardos teismas pripažino, kad AB „Mažeikių elektrotechnika“ vadovų veikloje buvo nusikalstamo bankroto požymių (t. 1, b. l. 84-85), o 2006-01-25 nutartimi nustatė, kad AB „Mažeikių“ elektrotechnika“ bankrotas yra tyčinis (t. 1, b. l. 86-88). Lietuvos apeliacinis teismas 2006-10-05 nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2006-01-25 nutartį (t. 1, b. l. 89-93). 2003-02-20 Šiaulių apygardos teismas ieškovui L. K. priteisė 15 171 Lt iš AB „Mažeikių elektrotechnika“ kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką (t. 1, b. l. 60-62). 2007-01-10 nutarimu ieškovai L. K. ir S. G. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais baudžiamojoje byloje, kur S. K. kaltinamas dėl AB „Mažeikių elektrotechnika“ nusikalstamo bankroto (t. 1, b. l. 116-118). Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-06-01 nuosprendžiu S. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. buvo išteisintas, o pagal BK 209 str. byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šiaulių apygardos teismas 2012-07-02 nutartimi atmetė nukentėjusių ir civilinių ieškovų L. K. ir S. G. apeliacinius skundus. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013-01-29 nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2012-07-02 nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (t. 1, b. l. 148-168). 2013-04-03 nutartimi Šiaulių apygardos teismas panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-06-01 nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui (t. 1, b. l. 197-203). 2014-01-10 nutarimu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o ikiteisminis tyrimas pagal BK 209 str. nutrauktas suėjus senaties terminui (t. 2, b. l. 5-6). Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-02-07 nutarimu L. K. pateiktas skundas dėl 2014-01-10 nutarimo netenkintas ir ikiteisminis tyrimas neatnaujintas (t. 2, b. l. 5-6). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-03-20 nutartimi nukentėjusio ir civilinio ieškovo L. K. skundo dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-02-07 nutarimo taip pat netenkino, ikiteisminio tyrimo neatnaujino (t. 2, b. l. 7-8). Ieškovai L. K. ir S. G., manydami, kad dėl teismo, prokuratūros, kitų valstybės institucijų savalaikio neveikimo patyrė turtinę žalą, kreipėsi į teismą, prašydami: 1. Apginti ieškovo L. K. teisę netrukdomai naudotis teismų priteista darbo užmokesčio 27 989,72 Litų (8 106,38 Eurų) suma savo nuosavybe (atsiradusia iš darbo) ir priteisti šią žalą iš Lietuvos Respublikos valstybinio biudžeto 27 989,72 Litų (8 106,38 Eurų) sumą nukentėjusiojo ieškovo L. K. naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis CPK 42 straipsnio 3 dalimi, priimtą sprendimą 2 dalyje, 3 dalyje, nukentėjusiojo bendrininko ieškovo L. K. naudai įvykdyti priverstinai; 2. Apginti pareikštą ieškovo S. G. pažeistą jo teisę netrukdomai naudotis teismo priteista darbo užmokesčio 30 741,84 Litų (8 903,45 Eurų) suma savo nuosavybe (atsiradusia iš darbo) ir priteisti šią žalą iš Lietuvos Respublikos valstybinio biudžeto 30 741,84 Litų (8 903,45 Eurų) sumą nukentėjusiojo ieškovo S. G. naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis CPK 42 straipsnio 3 dalimi, priimtą sprendimą 5 dalyje, 6 dalyje, nukentėjusiojo bendrininko ieškovo S. G. naudai priverstinai įvykdyti.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-01-19 sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovai neįrodė, kad teismas, prokuratūra ar kitos valstybės institucijos būtų pažeidusios teisės aktų reikalavimus, t. y. veikusios neteisėtai. Teismas konstatavo, jog Mažeikių rajono apylinkės teismas, priteisdamas nesumokėtą darbo užmokestį, antstolių kontora, vykdydama priverstinį išieškojimą iš AB „Mažeikių elektrotechnika“ gynė ieškovų teises, tenkino jų reikalavimus dėl jiems neišmokėto darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir išieškojimo. Kaip matyti iš ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomų aplinkybių bei keliamų reikalavimų, ieškovai šioje byloje iš esmės siekia žalos, padarytos valstybės institucijų, prokurorų bei teismo neteisėtais veiksmais (neveikimu), priteisimo iš valstybės (CK 6.271 straipsnis, CK 6.272 straipsnis).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011).Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kaip minėta, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais (neveikimu), įtvirtinta CK 6.272 straipsnyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad antstolių kontora ir jos darbuotojai nevykdė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2000-11-21 sprendimo, kuriuo ieškovo L. K. naudai priteista 17 223,89 Lt suma, o tiesiog gaudami iš valstybės atlyginimus, laukė, kol bendrovei bus iškelta bankroto byla; prokurorai baudžiamojoje byloje tinkamai negynė valstybės interesų; Lietuvos Respublikos valstybės atsakingos institucijos ir jų darbuotojai, atlikę AB „Mažeikių elektrotechnika“ nuo 2000-11-21 iki 2014-04-29 valdžios funkcijas, neveikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus veikti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie grindžiami tik deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, tuo tarpu konkrečių valstybės institucijų, antstolių, prokurorų ar teismo neteisėtus veiksmus (neveikimą) pagrindžiančių įrodymų ieškovai nepateikė. Pažymėtina, jog nei viename iš ieškovų pateiktų įrodymų nėra konstatuota, kad teismas ar kitos valstybės institucijos būtų veikusios neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Mažeikių rajono apylinkės teismas, priteisdamas nesumokėtą darbo užmokestį L. K., antstolių kontora, vykdydama priverstinį išieškojimą iš AB „Mažeikių elektrotechnika“, gynė ieškovo teises, tuo tarpu išieškojimas buvo nutrauktas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad priteistos ieškovui sumos išieškojimo eigoje AB „Mažeikių elektrotechnika“ Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, dėl ko įstatymų nustatyta tvarka vykdomosios bylos buvo perduotos bankroto bylą nagrinėjusiam teismui, po to bankroto administratoriams. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovų teiginių, susijusių su per ilga baudžiamojo proceso trukme, konstatavo, kad ieškovai nenurodė, kokiais laikotarpiais baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami jokie veiksmai, nors ieškovai šias aplinkybes turi įrodyti, taip pat pažymėjo, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai bei prokurorai baudžiamajame procese aplaidžiai, netinkamai atliko savo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr. pavyzdžiui, Philis v. Greece (no. 2), 1997-06-27, § 35 ir Portington v. Greece, 1998-09-23, § 21). Iš esmės tokius pat kriterijus yra nurodęs ir kasacinis teismas: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, faktiškai vadovavosi paminėtomis teisminės praktikos taisyklėmis. Teismas, pasisakydamas dėl baudžiamojo proceso trukmės, įvertino baudžiamosios bylos sudėtingumą tiek jos apimties, tiek atliktinų procesinių veiksmų gausos aspektais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovai su skundais dėl per ilgai besitęsiančio proceso baudžiamojoje byloje kreipėsi tiek į LR Prezidentą, tiek ir į Teisėjų tarybą (skundus Teisėjų taryba persiuntė Šiaulių apygardos teismo pirmininkui), tačiau ieškovai jokių įrodymų, kad pasitvirtino jų skunduose išdėstyti teiginiai dėl nepagrįstai ilgai besitęsiančio baudžiamojo proceso nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į pačių apeliantų itin aktyvų elgesį baudžiamojo proceso eigoje teikiant įvairius skundus. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantų naudojimasis procesinėmis teisėmis teikiant skundus negali būti varžomas, tačiau, kita vertus, bet kuriam asmeniui inter alia apeliantams turėtų būti suprantama, kad kuo daugiau teikiama skundų, tuo objektyviai labiau tikėtina ilgesnė proceso trukmė. Todėl proceso trukmės pailgėjimas dėl šio aspekto negali būti vertinamas kaip pagrindas konstatuoti valstybės institucijų neteisėtą prisidėjimą prie to, nes tiek asmuo, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis teikti skundus, tiek atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėdamos juos atitinkamą laikotarpį, veikia teisėtai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantai konkrečių prokurorų, teismo ar kitų valstybės institucijų neteisėtus veiksmus pagrindžiančių įrodymų nepateikė.Nagrinėjamu atveju neįrodžius vienos iš būtinųjų valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas tampa teisiškai nereikšmingas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė. Dėl senaties termino. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Apeliantų teigimu, ieškovo L. K. 2000-09-12 ieškinio pareiškimas Mažeikių rajono apylinkės teismui, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 1 dalimi, nutraukė senaties terminą. Be to, S. G. buvo įtrauktas į pirmos eilės darbuotojų reikalavimų sąrašą ir sąrašas pateiktas Šiaulių apygardos teismui. Šis veiksmas nutraukė ieškovo S. G. ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 dalys). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad teismo antstolė priverstinio išieškojimo veiksmus vykdė iki bankroto bylos AB „Mažeikių elektrotechnika“ iškėlimo, t. y. iki 2001-11-29. Darytina išvada, jog apie, ieškovų nuomone, antstolės veiksmais padarytą žalą ieškovai turėjo sužinoti 2001-11-29 ir šią dieną prasidėjo ieškinio senaties terminas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti pateiktas teismui iki 2004-11-29. Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2016-07-01, t. y. praleidę ieškinio senaties terminą. Aplinkybių ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, apeliantai nepateikė. Esant nurodytiems motyvams, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovų apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-19 sprendimą nepakeistą.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.