Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-37-852/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-19
Bylos Nr.: e2A-37-852/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-22180-2021-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė, Giedrė Čėsnienė
Atsakovas: S. J., J. G., A. Y.
Ieškovas: A. Y.

Kategorijos

2.3.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
2.3.4.4.3Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
2.4.4.2Uzufruktas
2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-37-852/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22180-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.3; 2.3.5.2.1; 2.4.4.2; 2.1.2.4.1.3; 3.3.1.18.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Y. ieškinį atsakovei S. J. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo, uzufrukto nustatymo, taip pat pagal ieškovo A. Y. ieškinį atsakovėms S. J. ir J. G. dėl sandorio nuginčijimo bei pagal atsakovės S. J. priešieškinį atsakovui A. Y. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino ir prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė S. J. atsakovei J. G. padovanojo ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); 2) pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nustatytą šalių nepilnametės dukters L. J. nuolatinę gyvenamąją vietą, nustatant ją su tėvu (ieškovu) A. Y.; 3) priteisti iš atsakovės S. J. išlaikymą šalių nepilnametei dukrai L. J. kas mėnesį po 300,00 Eur periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 4) įpareigoti atsakovę išlaikymui skirtas periodines išmokas pervedinėti į ieškovo A. Y. atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį; 5) įpareigoti ieškovą išlaikymui skirtas sumas tvarkyti uzufrukto teisėmis; 6) nustatyti uzufruktą atsakovės S. J. buto daliai, t. y. ½ daliai buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iki dukters L. J. pilnametystės; 7) pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą; 8) nustatyti, kad ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. vykdė jungtinę veiklą ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti bendra daline šalių nuosavybe, po ½ dalį buto kiekvienam iš šalių; 9) iš atsakovės priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) šalys fiktyviai nutraukė santuoką, tikslu atsakovei siekti karjeros (duomenys neskelbtini), nes sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo šalys gyveno kartu šalims lygiomis dalimis priklausančiame bute, augino dukrą L., kartu gyveno atsakovės sūnus iš pirmos santuokos L. P.. Šalys gyveno kaip šeima ir labai nedaug kas iš draugų ir giminių žinojo, kad jie fiktyviai išsituokę, o kas žinojo, tai žinojo ir tokios ištuokos priežastis, bendrų nuotraukų neviešino dėl atsakovės darbovietės. Per visą kartu gyvenimo laikotarpį, įskaitant nuo (duomenys neskelbtini), ieškovas vienas mokėjo už šalims lygiomis dalimis priklausančio buto paskolą, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nors paskolos sutarties skolininke buvo atsakovė S. J., o ieškovas kredito sutartyje buvo tik laiduotojas. Ieškovas bendrai su atsakove išlaikė dukrą L., savo vardu išperkamosios nuomos pagrindu pirko dukrai telefonus, kompiuterį, televizorių, dviratį, mokėjo už būrelius. Ieškovo banko sąskaitų nuo (duomenys neskelbtini) išklotinėse atsispindėtos šeimos išlaidos. Šalys darnoje, bendrai gyveno iki 2020 m. pabaigos, po nesusikalbėjimų su atsakove porą mėnesių ieškovas buvo išėjęs iš namų, tačiau ieškovo begalinės kantrybės ir iniciatyvos dėka jiems pavyko susitaikyti ir po 2021 m. naujų metų šalys vėl pradėjo gyventi kartu. Ieškovas pažymėjo, kad buvo pradėjęs galvoti apie dar vieno buto įgijimą, kurį pradžioje nuomotų, o ateityje turėtų atitekti dukrai L.. Kadangi šis butas buvo planuotas skirti dukrai L., jo pirkimo paieškomis daugiausia ir rūpinosi dukra. Būtent dukra surado buto skelbimą Aruodas.lt platformoje. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimas buvo įformintas (duomenys neskelbtini), per atsakovės gimtadienį. Kadangi ieškovas buvo pakeitęs darbo vietą ir dokumentuose atsakovės atlyginimas buvo didesnis, butas buvo forminamas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė ir jos vardu iš AB „(duomenys neskelbtini)“ banko buvo imama 40 000,00 Eur paskola. Nupirkus butą, šalys bendrai pirko virtuvės baldus ir komodą, ieškovas juos surinkinėjo ir kabino ant sienų. Tik įsirengus butą, ieškovas vėl pastebėjo atsakovės nuotaikų pasikeitimus, nuolatinį nepasitenkinimą juo. Atsakovė 2021 m. gegužės 26 d. išsikraustė į butą (duomenys neskelbtini), o po išsikraustymo išvyko atostogauti į (duomenys neskelbtini) viena, nors buvo planavusi vykti atostogauti su dukra (ieškovas skatino šias atostogas, nes matė žmonos išderintą nervų sistemą). Atsakovės pasikeitimas tiesiogiai įtakojo ne tik sutuoktinių santykius, tačiau žmonos ir dukters bei sūnaus (iš pirmos santuokos) santykius. Atsakovė užblokavo savo vaikus socialiniuose tinkluose. Apgaulės būdu iš dukters santaupų banke persivedė pinigus į savo sąskaitą. Šalys laikotarpiu po ieškinio pateikimo visiškai nebendravo, o 2021 m. rugsėjo 3 d. ieškovas gavo antstolio Mindaugo Dabkaus patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo ir raginimą vykdyti teismo sprendimą dėl 9240,00 Eur skolos už išlaikymą ir 160,00 Eur/mėn. išlaikymą. Ieškovas pažymėjo, kad šalių dukra L., nors jai yra (duomenys neskelbtini), yra pakankamai brandi ir turinti savo nuomonę. Esant pasikeitusiam motinos elgesiui, dukra jaučiasi užgauta, palikta motinos. Iki šiol buvę pakankamai artimi ir draugiški dukters motinos santykiai iš esmės pasikeitė. Dėl patirtų sunkumų ir esminių pasikeitimų duktė pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini). Socialiniams darbuotojams dukra išsakiusi savo nuomonę apie tėvų santykius ir jos poziciją dėl gyvenamosios vietos. Šiuo metu ji nori gyventi savo šeimos namuose, kartu su tėvu. Būtent gyvenimas su tėvu šiuo gyvenimo tarpsniu leidžia dukrai jaustis saugia. Gyvenimas su tėvu šiuo metu geriausiai atitinka dukters interesus. Ieškovas neprašo nustatyti konkrečios skyrium gyvenančios motinos bendravimo su dukra tvarkos, nes dukra turi savo nuomonę, kuri sunkiai gali būti veikiama tėvų. Tėvas įsipareigoja netrukdyti motinai bendrauti su dukra. Mano, kad praėjus sunkiam laikotarpiui motinos ir dukters santykiai nusistovės pozityvia linkme, nors šiuo metu motina dukters atžvilgiu elgiasi agresyviai, provokuoja konfliktus, uždarė jos sąskaitą banke. Dukra jaučiasi įsižeidusi ir labai išgyvena. Ieškovas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas 500,00 Lt (144,81 Eur) skyrium gyvenančio tėvo išlaikymas nepilnametei dukrai, tačiau faktiškai šalys kartu išlaikė dukrą. Nuo 2021 m. gegužės mėn. atsakovė nesirūpina dukra ir jos neišlaiko. Pilnos dukters išlaikymo išlaidos tenka ieškovui. Atsakovė nemoka net teismo nustatyto laikino išlaikymo. Mano, kad dukros poreikiams galėtų pakakti 700,00 Eur per mėnesį. Dukros poreikiams reikia aprangos, kosmetikos, higienos prekių, kanceliarinių prekių, kompiuterio, išmanaus telefono, sporto aprangos, ryšio paslaugų. Duktė jau turi savarankišką laisvalaikį, todėl jai reikalingi kišenpinigiai, pinigai vykimui/grįžimui į/iš mokyklą ir būrelius. Dukra taip pat maitinasi ir namuose, todėl į poreikius skaičiuojamas maistas, vitaminai, higienos priemonės ir pan. Visavertis vaiko ugdymas apima ir lavinančią veiklą, būrelius. Visada atsiranda nenumatytų išlaidų draugų gimtadieniams, dovanoms Kalėdoms, gimtadieniui ir pan. Ieškovas dirba uždarojoje akcinėje bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Jo gaunamos pajamos per mėnesį vidutiniškai yra (duomenys neskelbtini). Atsakovė dirba (duomenys neskelbtini). Jos gaunamos pajamos didesnės, pagal pateiktą pažymą apie (duomenys neskelbtini). Ieškovas prašo išlaikymo dukrai po 300,00 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis. Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu taip pat prašė pripažinti 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia ir taikyti restituciją. Ieškinyje pažymėjo, kad dėl susidariusio ginčo į atstovę jis kreipėsi 2021 m. birželio 21 d. Pagal 2021 m. birželio 10 d. vaiko situacijos vertinimo anketą šalys jau gyveno skyrium ir buvo ginčas dėl dukters, kuri gyveno su tėvu (duomenys neskelbtini). 2021 m. birželio 26 d. buvo kreiptasi dėl mediacijos ir netrukus buvo pradėtas mediacijos procesas. Nuo tada atsakovė konkrečiai žinojo ieškovo reikalavimus ir jo siūlymus. 2021 m. rugpjūčio 2 d. ieškovas pateikė ieškinį, o 2021 m. rugpjūčio 12 d. ieškinys buvo išsiųstas atsakovei. 2021 m. rugsėjo 7 d. buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį ir priešieškinis. 2022 m. vasario 27 d. teismui prie bylos prijungus naujus Nekilnojamojo turto registro išrašus paaiškėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. savo ½ dalį buto padovanojo savo motinai J. G.. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad šis dovanojimo sandoris yra tariamas ir buvo sudarytas dėl akių, siekiant pakenkti ieškovui ir dukrai, realiai sandoriu nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Pažymėjo ir tai, kad siekiant sudaryti tokį sandorį, kad nebūtų reikalingas teismo leidimas, nes bute nuolat gyveno nepilnametė duktė – L. - atsakovė atliko neteisėtus faktinei situacijai prieštaraujančius teisinius veiksmus, ir dukters gyvenamąją vietą perdeklaravo į (duomenys neskelbtini), nors realiai dukra visada gyveno tik (duomenys neskelbtini), ir jau senai nebendravo su motina, todėl yra akivaizdu, kad dovanojimo sandoriu atsakovė neketino pakeisti faktinės situacijos, jos senyva motina negalėjo faktiškai gyventi ar kitaip naudotis padovanoto buto dalimi. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, turėtų būti nustatytas uzufruktas. Pritaikius restituciją, kaip iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sandorio sudarymo, butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklausys lygiomis dalimis po ½. Šiuo metu jame gyvena ieškovas su dukra, o atsakovė gyvena jai asmeninės nuosavybės priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Butas kuriame gyvena tėvas su dukra yra nedidelis, gyvenamasis plotas yra 41 kv. m. Gyvenant kartu atsakovė provokuodavo konfliktus, nepagrįstai kviesdavo policiją, tai prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams. Be to, ieškovas prašė atsakovei taikyti atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti 4000,00 Eur dydžio baudą, kadangi atsakovė, pateikdama vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo, nepagrįstą priešieškinį, nors dukra gyvena su ieškovu, perleisdama ½ dalį buto savo motinai grubiai ir sąmoningai pažeidė sąžiningumo reikalavimus.

Atsiliepimas

2. Atsakovė S. J. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo teiginiai dėl šalių santuokos nutraukimo fiktyvumo yra išgalvoti, melagingi. Šalių santykiai nuo pat santuokos sudarymo buvo labai įtemti, nes ieškovas yra labai ūmaus ir konfliktiško būdo. Nuo pat santuokos sudarymo atsiskleidė jo agresyvus būdas, prasidėjo nesaikingas svaigalų vartojimas. Ieškovo elgesys buvo nepagarbus ne tik atsakovės ir vaikų, bet ir savo tėvų atžvilgiu. Ieškovas atsakovės sūnų pradėjo laikyti kaip savo tarnu, kuriam paliepus turėdavo ieškovui patarnauti. Kadangi vaikas ramus, jis paklusdavo ieškovui, tačiau atsakovė matė, kad vaikas jaučiasi dėl to labai nesmagiai, žeminančiai. Tai žemino bei skaudino ir atsakovę, kuri apie tai nuolat aiškino ir ieškovui, tačiau ieškovas savo elgesio nekeitė, atsakovės prašymus bei norus visiškai ignoravo. Atsakovę ieškovas įžeidinėdavo ne tik niekam negirdint, tačiau ir viešai - prie savo tėvų ir giminių. Namuose, jei atsakovė ko paprašydavo, neretai būdavo apšaukiama. Tęsiantis psichologiniam smurtui iš ieškovo pusės, vykstant nuolatiniams konfliktams bei ieškovui vengiant deramai rūpintis dukra, visai neskiriant dėmesio ir rūpesčio atsakovės sūnui iš pirmos santuokos, šalys apsisprendė, kad šeimyninis gyvenimas nebėra įmanomas ir nusprendė jų santuoką nutraukti bendru susitarimu. Šalys po santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) liko gyventi kartu viename bute, tačiau nuo santuokos nutraukimo visą laiką vedė atskirus savo ūkius (banko sąskaitos išrašai 2009 – 2020 m). Todėl atmestini ieškovo teiginiai, kad neva šalys ir toliau, po jų santuokos nutraukimo, gyveno kaip šeima. Po šalių santuokos nutraukimo ieškovas vengė vykdyti jam teismo sprendimu nustatytą prievolę išlaikyti dukrą, dėl kurios dydžio jis susitarė su atsakove ir sutiko tokio dydžio išlaikymą šalių dukrai mokėti. Atsakovė paaiškino, kad ieškovas praktiškai nepadėjo jai išlaikyti dukters, nevykdė teismo sprendimo. Atsakovė matė, kad ieškovas atlyginimą išleisdavo savo poreikių tenkinimui (tarp jų alui, cigaretėms, savo 300 litrų akvariumui, mašinos degalams, išvykoms į sodą ir t.t.). Paskutinius 6 metus jis iš viso nevykdė prievolių dukrai (patikslintame ieškinyje nurodyti ieškovo pirkiniai yra pirkti prieš 8-9 metus). Tarp šalių pastoviai kildavo konfliktai dėl to, kodėl ieškovas taip elgiasi ir nepadeda atsakovei išlaikyti dukters. Ieškovas teisindavosi nedideliu uždarbiu, savo poreikių tenkinimu. Nepilnametė dukra, paskutinius keletą metų matydama labai niūrią situaciją, ieškovo girtavimą, ūmų charakterį, pradėjo prašyti atsakovės, kad parduotų butą ir išvyktų gyventi dviese, jau atskirai be ieškovo. Itin dideli pykčiai tarp šalių prasidėjo 2020 m. lapkričio mėn. Ieškovas rėkdavo be priežasties, negražiai kalbėdavo tiek apie atsakovę, tiek apie šalių dukrą. Pradėjo sekti atsakovę, tikrinti atsakovės asmeninius socialinius tinklus bei skambučius, nuolatos rinko informaciją apie atsakovę, šią informaciją skleidė atsakovės giminaičiams. Vieno konflikto metu namuose ieškovas iškvietė policiją ir norėjo apkaltini atsakovę, kad ji jam sudavusi. Jis norėjo ir reikalavo, kad policija šalis uždarytų areštinėje, o nepilnametę dukrą pasiimtų vaikų teisės. Konfliktinę situaciją galiausiai nuramino atvykę policininkai. Ieškovo pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog ieškovas neturėjo jokių santaupų, gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo. Ieškovo banko išklotinėse matyti jo išlaidos, patiriamos asmeniniam pragyvenimui. Ieškovo gaunamo atlyginimo (duomenys neskelbtini) vos užtekdavo pragyventi jam pačiam. Ieškovas neturėjo jokių galimybių prisidėti prie atsakovės įsigyto buto. Atsakovė pažymėjo, kad apsisprendė įsigyti asmeninės nuosavybės teisėmis butą nebegalėdama gyventi kartu viename bute su ieškovu. 2021 m. kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ banką dėl paskolos buto įgijimui gavimo, pradėjo buto pirkimo procesą, į jį ketino su šalių nepilnamete dukra išeiti gyventi. Prie buto įsigijimo ieškovas niekaip neprisidėjo, su juo dėl buto pirkimo atsakovė nesitarė. Ieškovo teiginiai, kad neva šalys kartu pradėjo galvoti apie dar vieno buto įsigijimą, yra išgalvotos aplinkybės. Šalių nepilnametė dukra, irgi bijojo ieškovo, prašė, kad motina butą įsigytų kuo greičiau, tačiau per karantiną buto įsigijimo procesas užtruko, tad atsakovė ir šalių dukra neturėjo kito pasirinkimo, tik kaip ir toliau gyventi kartu su ieškovu. Tuo tarpu ieškovas manipuliuoja šalių dukra, kursto ją prieš atsakovę, visaip šmeižia ir siekia, kad tik šalys neparduotų buto (į kurio ½ dalį prašoma nustatyti uzufruktą) bei ieškovui nereikėtų mokėti skolos, susidariusios iš nemokamo išlaikymo šalių nepilnamečiui vaikui (viso virš 19 000,00 Eur). Atsiliepime atsakovė taip pat nurodė, kad 2021 m. vasario 9 d. buvo išklausyta nepilnamečio vaiko nuomonė. Mergaitė papasakojo, kad gyvena su motina ir tėvu, jai nepatinka, kad tėvai nuolat konfliktuota ir ginčijasi. L. teigė, jog konfliktus ir ginčus provokuoja ieškovas, atsakovė nepajėgi jų vengti, neturi įtakos ieškovo elgesiui. L. nurodė, kad tėvų konfliktus stebi nuo mažens. L. papasakojo, kad labai nori kuo greičiau su atsakove išsikraustyti gyventi atskirai, nes netiki, kad kažkas gali įtikinti ieškovą elgtis kitaip, nekonfliktuoti, nesikabinėti prie atsakovės. L. patikino, kad su atsakove jos santykiai puikūs, atsakovė supratinga, su ja galima apie viską kalbėtis, dukrą ir motiną sieja stiprus emocinis ryšys. L. nurodė, kad kartais atsakovės nuotaika prislėgta, kartais sunkiai užmiega, mano, kad kai su motina išsikraustys į kitus namus ir gyvens ramiai, atsakovės emocinė būklė pagerės. L. nurodė, kad kai gyvens su atsakove atskirai nuo ieškovo, nelabai nori su ieškovu bendrauti, nes ieškovas užvaldomas pykčio priepuolių pasako L. žeminančius, grubius žodžius, ją įžeidžia. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovo reikalavimu, kad dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra ne tariamai, o realiai sudarytas sandoris. Šis sandoris yra patvirtintas notaro, šio sandorio pagrindu nekilnojamas turtas padovanotas J. G.. Ginčijamo sandorio dalyviai realiai įgijo civilines teises bei pareigas, t. y. atsakovė savo mamai J. G. realiai perleido nuosavybės teisę, kuri registruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė J. G. perleido buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Tuo tarpu, mainais už tai, J. G. atsakovei padovanojo savo turimą namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (2021 m. rugpjūčio 12 d. dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokie veiksmai buvo atlikti, kadangi J. G. ateityje planavo atvažiuoti gyventi į (duomenys neskelbtini), kad atsakovė su motina būtų viename mieste bei atsakovė galėtų tinkamai rūpintis bei prižiūrėti savo motiną. Atsakovė su šalių nepilnamete dukra planavo gyventi naujai įsigytame bute, tuo tarpu J. G. ketino apsigyventi jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo nustatyti uzufrukto, nes dalis nekilnojamojo turto, į kurį prašoma nustatyti uzufruktą, ieškovui jau priklauso asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu dalis turto, į kurią prašoma nustatyti uzufruktą, yra ne ieškovo sutuoktinės, bet priklauso J. G. - nepilnamečio vaiko L. J. močiutei. Ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad butas (duomenys neskelbtini), yra nedidelis, jo gyvenamasis plotas yra tik 41 kv. m. Buto bendras plotas yra ne 41 kv. m, o 67,28 kv. m. Be to, šalių nepilnamečio vaiko L. tėvas – ieškovas, asmeninės nuosavybės teise valdo kitą nekilnojamąjį turtą - pastatą sodą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas asmeninės nuosavybės teise turi kitą nekilnojamąjį turtą. Tai yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo.

3. Atsakovė J. G. pateiktu atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. dovanojimo sandoris yra ne tariamai, o realiai sudarytas.

Šalies argumentai

4. Atsakovė S. J. priešieškiniu prašė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nustatytą išlaikymą nepilnamečiui vaikui L. J. (pagal patvirtintą A. Y. ir S. J. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.2. puntą) jį padidinant ir priteisti iš ieškovo A. Y. nepilnamečiui vaikui L. J. išlaikymą po 215,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio pateikimo iki nepilnamečio vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, bei nustatyti, kad priteistą išlaikymą nepilnamečiui vaikui uzufrukto teisėmis tvarko atsakovė ir priteisti iš ieškovo atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nustatytas 500,00 Lt (144,81 Eur) L. J. išlaikymas, kurį privalo teikti ieškovas A. Y.. Po šio teismo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei 12 metų, per tą laiką ženkliai išaugo būsto komunalinių mokesčių, maisto produktų, avalynės, rūbų, paslaugų ir kitos kainos, šalyje pasikeitė valiuta, ne kartą buvo didinamas minimalus darbo užmokestis. Iš esmės padidėjo ir nepilnamečio vaiko L. J. poreikiai. Todėl iš ieškovo A. Y. priteistas išlaikymo periodinėmis išmokomis dydis, atsižvelgiant į pasikeitusias valstybės ekonomines sąlygas bei esmingai išaugusius nepilnamečio vaiko poreikius, yra akivaizdžiai per mažas. Nepilnamečio vaiko L. J. būtinų poreikių patenkinimui reikalinga suma per mėnesį sudaro apie 500,00 Eur. Šalys nepilnamečio vaiko L. J. išlaikymui per mėnesį turėtų skirti 430,00 Eur (70,00 Eur sudaro vaiko pinigai, gaunami iš valstybės), pusę šios sumos turėtų teikti ieškovas A. Y..

Atsiliepimas

5. Ieškovas A. Y. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą, bei tenkinti ieškinį, priteisti iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2021 m. gegužės 26 d. išėjo iš namų. Dukra visapusiškai rūpinosi ir ją išlaikė išimtinai tėvas. Motina nuo to laiko iki atsiliepimo pateikimo dienos į butą buvo atėjusi tik du kartus, kiekvieną kartą pykosi su dukra. Nuo išėjimo iš namų atsakovė neteikė išlaikymo ir nerėmė dukters, nei psichologiškai, nei finansiškai, atvirkščiai provokavo konfliktus, nemokėjo net laikino išlaikymo. Atsakovė ne tik neprisideda prie dukters išlaikymo, tačiau ir savinasi valstybės skiriamus vaiko pinigus (75,00 Eur/mėn.), kuriuos dukra L. anksčiau buvo pratusi naudoti kišenpinigiams. Be to, atsakovė kreipėsi į banką, kad būtų uždaryta dukters vardu atidaryta sąskaita banke, į kurią buvo pervedami vaiko pinigai, skirti L.. Dukra L. pasirinko gyventi su tėvu, tad išlaikymas turėtų būti priteisiamas ne iš faktiškai gyvenančio ir išlaikančio dukrą tėvo, o iš skyrium gyvenančios motinos. Šiuo metu, dėl motinos nulemtų psichologinių traumų, dukra lankosi pas (duomenys neskelbtini), Socialiniams darbuotojams ir išvadą teikiančiai institucijai dukra yra išsakiusi savo nuomonę. Šiuo metu ji nori gyventi savo šeimos namuose, kartu su tėvu. Būtent gyvenimas su tėvu šiuo gyvenimo tarpsniu leidžia dukrai jaustis saugia. Gyvenimas su tėvu šiuo metu geriausiai atitinka dukters interesus. Ieškovas mano, kad atsakovė piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovo A. Y. ieškinį patenkino iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmetė: 1) pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą nepilnametės L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatė nepilnamečio vaiko L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu) A. Y.; 2) nustatė atsakovės S. J. bendravimo su nepilnamete dukra L. J. tvarką; 3) priteisė iš atsakovės S. J. išlaikymą šalių nepilnametei dukrai L. J. kas mėnesį po 250,00 Eur periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymui skirtas periodines išmokas pervedant į ieškovo A. Y. atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį; 4) nustatė, kad išlaikymo suma kasmet indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) nepilnametės dukters L. J. išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skyrė ieškovą A. Y.; 6) pripažino, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. A. Y. ir S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą; 7) pripažino 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė S. J. savo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo savo motinai (atsakovei) J. G., negaliojančia; 8) taikė restituciją – grąžino atsakovei S. J. ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 9) priėmė ieškovo A. J. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo – nustatyti, kad A. Y. ir S. J. vykdė jungtinę veiklą ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti bendra daline šalių nuosavybe, po ½ buto kiekvienam iš šalių, ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; 10) paskyrė atsakovei S. J. 1000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusė šios sumos, t. y. 500,00 Eur skiriant ieškovui A. Y.; 11) priteisė ieškovui A. Y. iš atsakovės S. J. 1839,15 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų; 12) priteisė iš atsakovės S. J. valstybės naudai 75,44 Eur išlaidų. Teismas sprendimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėvu, t. y. ieškovu A. Y.. Teismas nustatė, kad nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta nėra pakitusi, vaikas faktiškai gyvena toje pačioje gyvenamojoje aplinkoje, tame pačiame bute, motinai išsikėlus gyventi skyrium jau daugiau nei metus laiko, nepilnametis vaikas gyvena su tėvu. Šalims nutraukus santuoką ir bendru sutarimu sutarus dėl nepilnametės dukters L. J. gyvenamosios vietos nustatymo su motina, šalys ir toliau kartu su vaiku gyveno visi kartu jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovei S. J. 2021 m. gegužės 26 d. išsikėlus iš minėto buto, nepilnametė dukra ir toliau liko gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su tėvu. Atsakovė teismo posėdžio metu pati nurodė, kad ši gyvenamoji vieta yra arčiau nepilnametės mokyklos. Iš šalių paaiškinimų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų buvo nustatyta, kad butas yra trijų kambarių, vienas iš kambarių yra skirtas nepilnametei dukrai. Tuo tarpu atsakovė S. J. išsikėlė gyventi į įsigytą atskirą dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės S. J. paaiškinimų ir vaiko L. J., kuriai yra (duomenys neskelbtini), išklausytos nuomonės teismo posėdžio nustatyta, kad nepilnametė atsisakė kraustytis kartu su motina iš jai įprastos gyvenamosios vietos, aiškiai išreiškė savo norą gyventi su tėvu, o bylos duomenys patvirtino, kad šiai dienai motinos ir nepilnametės dukters ryšys yra itin susilpnėjęs, vaikas atsisako bendrauti su motina. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė esminėmis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.174 straipsnio 4 dalies prasme, kurios sudarė pagrindą pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos nepilnametės L. J. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėvu (ieškovu) A. Y..

6.2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartimi iki teismo sprendimo byloje priėmimo dienos buvo nustatyta laikina atsakovės S. J. bendravimo su nepilnamete dukra L. tvarka, pagal kurią: 1) pirmus du susitikimus pagal žemiau nustatytą laikinąją bendravimo tvarką motina su dukra bendrauja be nakvynių motinos gyvenamojoje vietoje, t. y. paimdama dukrą nutartyje nustatytomis dienomis ir grąžindama dukrą į jos gyvenamąją vietą tą pačią dieną iki 20.00 val.; 2) kiekvienos lyginės metų savaitės trečiadienį, motina bendrauja su dukra pasiimant dukrą iš namų ar ugdymo įstaigos 18 val. ir parvežant į ugdymo įstaigą ketvirtadienį ryte pamokų laikui; 3) kiekvienos nelyginės metų savaitės savaitgalį nuo penktadienio iki sekmadienio su nakvyne, pasiimant dukrą penktadienį nuo 18 val. iš namų ir parvežant į namus sekmadienį iki 19 val.; 4) neturint galimybės pasiimti dukros dėl objektyvių priežasčių (pvz., dėl dukters ar motinos ligos), dukters bendravimas su motina perkeliamas kitam savaitgaliui, arba praleistoji diena gali būti pakeičiama į kitą artimiausią šalių suderintą dieną; 5) motina su dukra gali nevaržomai bendrauti telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis; 6) bendru sutikimu, dukters bendravimo su motina grafike nurodytas laikas, gali būti trumpesnis arba ilgesnis. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodė, kad pakeitus vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, jiems abiem yra priimtina ir tinkama skyrium gyvenančios motinos bendravimo su dukra tvarka nustatyta laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ieškovas A. Y. teismo posėdžio metu nurodė, kad neriboja ir neketina riboti motinos bendravimo su dukra. Dėl to, nesant tarp šalių ginčo dėl bendravimo su dukra tvarkos teismas nustatė šalių pageidaujamą atsakovės bendravimo su dukra tvarka. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiai dienai dukters ir motinos ryšys yra susilpnėjęs, realus bendravimas pagal nustatytą pirmiau minėtą laikiną motinos bendravimo su dukra tvarką nevyko, dėl to paliekami pirmi du motinos ir dukters susitikimai pereinamam laikotarpiui, siekiant atkurti jų susilpnėjusį ryšį, be nakvynių. Įvertinus nepilnametės šalių dukters amžių, t. y. kad jai šiuo metu yra (duomenys neskelbtini); kad šiai dienai dėl įtemptų šalių tarpusavio santykių ir santykių su motina ji jau lanko (duomenys neskelbtini) konsultacijas (dėl ko reiškia priekaištus motinai) spręstina, kad psichologo tarpininkavimas atkuriant motinos ir dukters ryšį sukeltų tik dar didesnę jų priešpriešą. Šiai dienai vaikas jau lanko (duomenys neskelbtini) konsultacijas, tuo tarpu iš nepilnametės apibūdinto jos motinos atsakovės S. J. nenuoseklaus elgesio, t. y. tai meilaus bendravimo trumposiomis žinutėmis, tai grasinimų telefoninių pokalbių metu, spręstina, kad, siekiant atkurti ryšį su dukra, atsakovė taipogi galėtų pasinaudoti individualiomis psichologo konsultacijomis. Taigi psichologo pagalba vaiko ir motinos ryšio atkūrimui, šiuo konkrečiu atveju, gali būti suteikiama kiekvienai iš ryšio atkūrimo šalių individualiai.

6.3. Spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių nepilnametė dukra L. J. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus moksleivė. Mergina specialių poreikių neturi, užklasinėje veikloje nedalyvauja, jokių popamokinių užsiėmimų nelanko. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad dukros poreikiams (maistui, vitaminams, aprangai, kosmetikai, higienai, kanceliarinėms prekėms, kompiuteriui, išmaniajam telefonui, sporto aprangai, ryšio paslaugoms) galėtų pakakti 700,00 Eur per mėnesį. Taip pat ieškinyje buvo nurodoma, kad duktė jau turi savarankišką laisvalaikį, todėl jai reikalingi kišenpinigiai, pinigai vykimui/grįžimui į/iš mokyklą, draugų gimtadieniams ir kitoms šventėms. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovas vaiko poreikių nedetalizavo, jas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Teismo posėdžio metu ieškovo nurodytos pinigų sumos vaiko poreikiams nebuvo pagrįstos jokiais kitais bylos duomenimis ir teismo vertinimu užaukštintos (pvz., maistui 400,00 Eur, buto išlaikymo ar dienpinigiai, kuomet vaikas į savo sąskaitą gauna visus vaiko pinigus). Tuo tarpu ieškovo pajamas sudaro jo gaunamas darbo užmokestis, kuris, jo teigimu, pakilo nuo (duomenys neskelbtini) per mėnesį iki (duomenys neskelbtini) per mėnesį. Jis asmeninės nuosavybės teise valdo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat sodo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), turi automobilį. Atsakovė S. J. dirba (duomenys neskelbtini), jos pajamos siekia apie (duomenys neskelbtini) per mėnesį. Ji asmeninės nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypą bei gyvenamojo namo su kitais statiniais dalį, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi abiejų šalių turtinė padėtis yra panaši, pagrindo išvadai, kad atsakovės finansinė padėtis yra daug prastesnė nei ieškovo, nėra. Taip pat iš abiejų šalių paaiškinimų ir išklausytos vaiko nuomonės buvo nustatyta, kad valstybės skiriami vaiko pinigai pagal šeimoje nusistovėjusią praktiką buvo pervedami šalių nepilnametei dukrai L. J., kuriai šiai dienai yra (duomenys neskelbtini), kišenpinigiams ir jos asmeninėms galimoms išlaidoms. Atsižvelgdamas į išdėstytą, į vaiko amžių, papildomų poreikių ir popamokinių užsiėmimų nebuvimą, teismų praktikoje nustatytą rekomendacinį išlaikymo dydį, tenkinantį būtinus vaiko poreikius, kurių šalis neturi pareigos pagrįsti įrodymais; į abiejų tėvų turtinę padėtį, kad remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, vaikams reikalingą išlaikymą iš dalies padengia pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos išmokos, kurie šiuo atveju tiesiogiai pervedami dukrai kišenpinigiams; kad išlaikymo vaikui dydis turi atitikti tėvų turtinę padėtį ir būti realiai įgyvendinamas; teismas sprendė, kad šalių nepilnametei dukrai L. J. būtina 250,00 Eur išlaikymo suma kas mėnesį jos poreikiams užtikrinti. Teismas vertino, jog šis išlaikymo dydis yra racionalus ir adekvatus, atitinkantis vaiko poreikių ir jų tėvų turtinės padėties pusiausvyrą bei realiai įvykdytinas, todėl ieškovo prašymą dėl išlaikymo priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės šalių nepilnametei dukrai po 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pareiškimo dienos (t. y. 2021 m. rugpjūčio 10 d.) iki jos pilnametystės (CK 3.192, 3.194 straipsniai, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o nepilnametės dukters L. J. išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skyrė ieškovą A. Y..

6.4. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys (duomenys neskelbtini) nutraukusios santuoką toliau gyveno bendrą šeiminį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį iki 2021 m. gegužės 26 d., t. y. iki tol, kol atsakovė S. J. išsikėlė iš bendro šeimos būsto, įsigijusi asmeninės nuosavybės teise atskirą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę nurodė ne tik ieškovas A. Y., tačiau ir liudytojai ieškovo tėvas A. Y., atsakovės sūnus L. P., kiti liudytojai D. M., R. V., A. N., kurie nuosekliai teigė, kad šalys ir nutraukusios santuoką gyveno kartu, kad niekas nutraukus santuoką nepasikeitė, šalys visada būdavo kartu, kartu šventė šventes, atostogavo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pati atsakovė S. J. patvirtino, kad ji su atsakovu gyveno ne tik viename bute, tačiau ir viename kambaryje, miegojo vienoje lovoje, kad buvo visokių laikotarpių, kad pykosi ir taikėsi, kartu atostogavo, kad būsto paskolą ir komunalinius mokesčius apmokėdavo ieškovas. Šie duomenys ir ieškovo A. Y. pateikti banko sąskaitos išrašai leido daryti išvadą, kad šalys po santuokos nutraukimo nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. vedė bendrą ūkį, gyveno šeiminį gyvenimą ir kartu išlaikė savo nepilnametę dukrą. Sodros duomenimis ieškovas A. Y. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovo A. Y. banko sąskaitos išrašai už laikotarpius nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino, kad ieškovas pervedinėjo atsakovei būsto kredito įmoką, nes būtent atsakovė buvo kredito gavėja, o jis tik laiduotojas. Banko sąskaitos išraše nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. matyti, kad ieškovas mokėjo už komunalines paslaugas, telekomunikacines šeimos paslaugas, patyrė išlaidas maisto prekių parduotuvėse tiek mažesnėmis, t. y. apie 20,00 Eur, tiek didesnėmis, t. y. pvz. 69,00 Eur, sumomis. Pateikta 2015 m. sausio 15 d. vartojimo kredito sutartis patvirtina ieškovo teiginius, kas jis pirko nešiojamą kompiuterį dukrai, 2014 m. rugsėjo 14 d. vartojimo kredito sutartis patvirtina ieškovo teiginius, kad jis pirko dviratį dukrai. Išklausant šalių nepilnametės dukters L. J. nuomonę teismo posėdyje, ji nurodė, kad šiuo metu ją viskuo aprūpina tėvas, o anksčiau, kuomet gyveno visi kartu, ją aprūpindavo vienodai motina ir tėvas, abu dalyvavo mokyklos susirinkimuose, šiuo metu dalyvauja tik tėvas. Minėti duomenys leido konstatuoti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą, dėl to ieškovo reikalavimą šioje dalyje teismas patenkino.

6.5. Teismas pripažino 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė S. J. savo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo savo motinai (atsakovei) J. G. negaliojančia ir taikė restituciją. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, kad ieškovas dėl susidariusio ginčo į atstovę kreipėsi 2021 m. birželio 21 d., buvo sudaryta atstovavimo sutartis. Tuo metu šalys jau gyveno skyriumi nuo 2021 m. gegužės 26 d. Dukra pasiliko gyveno su tėvu, adresu (duomenys neskelbtini), ir dėl to tarp šalių kilo ginčas. Mediacijos procesas buvo inicijuotas 2021 m. birželio 26 d. Dėl to teismui nekilo abejonių, kad tuo metu atsakovė jau žinojo ieškovo reikalavimus ir jo siūlymus. Ieškovas 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė ieškinį. Ieškinys 2021 m. rugpjūčio 12 d. buvo išsiųstas atsakovei. 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. savo ½ dalį buto padovanojo savo motinai (atsakovei) J. G.. Taigi atsakovė, žinodama, kad dėl jos dalies buto daiktinių teisių yra kilęs ginčas teisme, perleido šį turtą tretiesiems asmenims. Vertinant perleidžiama sandorį, šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra ta, kad ji neatlygintinai, dovanojimo sutarties pagrindu perleido šį turtą savo motinai J. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), kuri gyvena (duomenys neskelbtini), esančiuose adresu (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių Nekilnojamojo registro duomenų matyti, kad pati J. G. savo turimą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), (dar iki atsakovės dovanojimo sandorio) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarčių pagrindu perleido savo vaikams atsakovei S. J. ir A. G., kas iš esmės leidžia spręsti, kad atsakovė J. G. neketina ir neplanuoja apsigyventi savarankiškai atskirame būste. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad jos motina ketina apsigyventi (duomenys neskelbtini), arčiau jos, t. y. dukters, kad galėtų motina pasirūpinti, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta nei jokiais bylos duomenimis, nei atitinkanti elementorius logikos dėsnius. Teismo vertino, jog atsakovės pozicija, kad jos motina, kuriai reikalinga slauga, ketintų apsigyventi su atsakovės buvusiu sutuoktiniu viename bute, kuomet buvusių sutuoktinių santykiai yra itin konfliktiški, o ji gyvendama kitam miesto gale, dirbdama pilną darbo dieną rūpinsis savo motina, neatitinka tikrovės. Pati atsakovė S. J. turi asmeninės nuosavybės teise dviejų kambarių butą, kuriame tikrai būtų daug palankesnės ir realinės galimybės pasirūpinti savo garbaus amžiaus motina. Pastebėtina ir tai, kad pati atsakovė teismo posėdyje savo paaiškinimuose nurodė, kad jos buto dalis motinai buvo perleista, siekiant mažesnių mokesčių už komunalines paslaugas, kurias ji manė turinti pareigą mokėti, o jai tai yra per didelė našta šalia išlaikymo pareigos ir kreditorinių įsipareigojimų. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad šiuo atveju dovanojimo sandoris yra tariamas ir buvo sudarytas dėl akių, neturint jokių objektyvių tikslų šiuo turto naudotis ar kitaip realizuoti savo teises į jį. Sandoriu nebuvo siekiama sukurti realių nuosavybės perleidimo ir disponavimu juo teisinių pasekmių, o buvo siekiama apsunkinti ieškovo galimybes įgyvendinti savo daiktines teises į nekilnojamojo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, t. y. tiek siekiant uzufrukto nustatymo į atsakovės dalį turto, tiek, tikėtinai, siekiant mažesnių komunalinių mokesčių prievolių. Teismas nurodė, jog šiame kontekste reikšminga aplinkybė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo ir tebėra šeimos būstas, kuriame auga nepilnametis vaikas. Atsakovė žinodama, kad vaiko gyvenamoji vieta tik formaliai kartu su ja buvo užregistruota jos bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame dukra net nesilankė, o visada liko gyventi su tėvu, adresu (duomenys neskelbtini), realizavo šį turtą be teismo leidimo, esant dėl to ginčui ir vykstant teisminiam procesui tiek dėl vaiko gyvenamosios vietos, tiek dėl perleidžiamo turto daiktinių teisių. Teismas sprendė, kad dovanojimo sandoriu atsakovė neketino pakeisti faktinės situacijos, jos garbaus amžiau motina labiausiai tikėtinai negalėjo ir negalės faktiškai gyventi ar kitaip naudotis padovanoto buto dalimi, nes jai reikalinga (duomenys neskelbtini) ir ji nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), kur ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

6.6. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo A. Y. reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad CK 3.71 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės (CK 3.71 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovui A. Y. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 67,28 kv. m. bendro naudingo ploto, kuris yra trijų kambarių. Taip pat jam asmeninės nuosavybės teise priklauso sodo žemės sklypas su sodo pastatu, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Nors šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, tačiau jie kartu negyvena ir nėra duomenų, kad tokia būtinybė kiltų. Atsakovė S. J. gyvena skyrium, jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovas turi nekilnojamojo turto, dirba, gauna pastovias pajamas, atsakovė moka nepilnametei dukrai išlaikymą, dėl to spręstina, kad ieškovas turi galimybes užtikrinti nepilnametei dukrai gyvenamąją vietą ir be uzufrukto atsakovės turto daliai nustatymo.

6.7. Teismas taip pat atmetė atsakovės reikalavimą, kuris buvo pareikštas baigiamųjų kalbų metu. Teismas nustatė, kad atsakovės atstovas baigiamosiose kalbose pareiškė naują reikalavimą ir prašymą išspręsti lėšų pervestų kaip išlaikymo, kurios buvo nepagrįstai negrąžintos atsakovei, grąžinimo klausimą. Atsakovė nurodė, kad yra pervedusi 534,00 Eur į dukters L. J. banko sąskaitą bylos nagrinėjimo metu, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo. Nepaisant atsakovės S. J. pervestų lėšų, ieškovas A. Y. su vykdomuoju dokumentu kreipėsi į antstolį dėl priverstinio 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties vykdymo (laikino išlaikymo išieškojimo). Atsakovė S. J. antstolio raginimą įvykdė. Teismas sprendė, kad atsakovės atstovas savo baigiamojoje kalboje pareiškė naują reikalavimą, kuris nebuvo aiškiai suformuluotas ir reiškiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, atsakovė prašė grąžinti pinigines lėšas, kurios buvo pervestos į (duomenys neskelbtini) amžiaus dukters asmeninę sąskaitą. Tačiau byloje nebuvo duomenų, kad atsakovė apie šių pinigų grąžinimą ar įskaitymą į teikiamą išlaikymą kalbėjo su dukters tėvu, su kuriuo vaikas faktiškai gyvena ir kuris tvarko uzufrukto teisėmis vaikui teikiamą išlaikymą. Tikėtinai, šių pinigų grąžinimo ar įskaitymo į teikiamą išlaikymą klausimas gali būti sprendžiamas ir išspręstas bendru šalių sutarimu, kurio pagal šiai dienai esamus duomenis galima spręsti atsakovė nebandė siekti. Teismas pažymėjo, kad atsakovės reikalavimas grąžinti nepagrįstai gautus pinigus yra turtinis reikalavimas, kuris nėra priskiriamas nedispozityvioms byloms (šeimos byloms), kai, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, įstatyme teismui suteikiama teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

6.8. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovo prašymą dėl baudos skyrimo atsakovei ir skyrė atsakovei S. J. 1000,00 Eur dydžio baudą, pusę jos paskiriant ieškovui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas A. Y. 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė ieškinį. Ieškinys 2021 m. rugpjūčio 12 d. buvo išsiųstas atsakovei S. J.. 2021 m. rugsėjo 7 d. buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį ir priešieškinis, kuriame atsakovė neužsiminė apie buto, dėl kurio daiktinių teisių byloje yra kilęs ginčas, perleidimo savo motinai. 2021 m. rugsėjo 26 d. buvo pateiktas patikslintas ieškinys. 2021 m. spalio 12 d. pateiktas atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriame taipogi šios aplinkybės apie buto perleidimą nebuvo nurodytos. 2022 m. vasario 27 d. teismui savo iniciatyva atnaujinus Nekilnojamojo turto registro išrašus, paaiškėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. savo ½ dalį buto padovanojo savo motinai (atsakovei) J. G., dėl ko ieškovas buvo priverstas tikslinti ieškinį. Be to, atsakovė, žinodama, kad šalių nepilnametė dukra faktiškai gyvena su tėvu; kad byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su ieškovo nurodomomis aplinkybėmis dėl fiktyvios santuokos, dėl faktinio šalių bendro ūkio vedimo, šalims gyvenant kartu; kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi šioje byloje priteistas nepilnametei šalių dukrai laikinas išlaikymas iš motinos, dukrai likus gyventi su tėvu nuo 2021 m. gegužės 26 d., atsakovė S. J. 2021 m. rugsėjo 6 d. pateikė antstoliui vykdomąjį raštą dėl išlaikymo vaikui išieškojimo iš vaiko tėvo (ieškovo) A. Y.. Dėl minėtų priežasčių ieškovas buvo priverstas tikslinti ieškinį, reiškiant savarankišką naują reikalavimą, siekiant pripažinti, kad gyvenant faktinėje santuokoje su atsakove S. J., net ir po civilinės santuokos nutraukimo, jis išlaikė dukrą. Teismui nustačius, kad atsakovės S. J. sudarytas ginčo buto dovanojimo sandoris savo motinai yra tariamas, teismas sprendė, kad šių aplinkybių neatskleidimas, ginčo turtui galimų teisių įgyvendinimo apsunkinimas, akivaizdžiai nepagrįstas vykdomojo rašto pateikimas antstoliui, nors ir turint tam subjektinę teisę, tačiau ją realizuojant nesąžiningai, vertintinas kaip atsakovės S. J. nesąžiningas procesinis elgesys, sąmoningas kaltas veikimas prieš greitą, ekonomišką bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliantė (atsakovė) S. J. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas pripažino 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė ½ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), padovanojo savo mamai (atsakovei) J. G., negaliojančia bei taikė restituciją ir ieškinį šioje dalyje atmesti; 3) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas atsisakė išspręsti atsakovės prašymą dėl jos vykdant teismo 2021 m. rugpjūčio 2 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių už tą patį laikotarpį dukart sumokėtų 534,00 Eur grąžinimo ir tenkinti atsakovės prašymą ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei 534,00 Eur; 4) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas paskyrė atsakovei 1000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir prašymą dėl baudos skyrimo atsakovei atmesti; 5) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

7.1. Ieškovas prašė pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. jis ir atsakovė gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą bei ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą. Tačiau teismas nepagrįstai šį ieškovo reikalavimą priėmė nagrinėti bei jį tenkino. Apeliantės vertinimu, toks reikalavimas negalėjo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukuria materialiųjų teisinių padarinių, todėl šioje ieškinio dalyje civilinė byla turėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendime nurodė, kad aplinkybės, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą, turi juridinę reikšmę dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo iš ieškovo vaiko išlaikymui vykdymui minėtu laikotarpiu, tačiau tai yra civiliniai procesiniai, o ne materialieji padariniai. Ieškovas neprašė pripažinti, kad prievolė išlaikyti jo ir atsakovės nepilnametę dukrą L. J. pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą yra tam tikroje konkrečioje dalyje arba visiškai įvykdyta. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendime nurodyta aplinkybė galėtų būti vertinama kaip teismo nustatyta aplinkybė, turinti teisinės reikšmės kitai civilinei bylai, kurioje būtų pareikštas reikalavimas dėl pripažinimo, jog piniginė prievolė pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą iš dalies arba pilnai yra įvykdyta. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad minėtos aplinkybės turi juridinę reikšmę dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo iš ieškovo vaiko išlaikymui vykdymui minėtu laikotarpiu, kadangi ieškovas neprašė nustatyti juridinio fakto, kaip tai suprantama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnyje, o net jeigu ir būtų prašęs nustatyti tokį juridinį faktą, toks prašymas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nes faktinės aplinkybės neatitinka juridinio fakto požymių.

Žemesnės instancijos teismas

7.2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta ieškovo apibrėžto dydžio piniginė prievolė jo ir atsakovės nepilnamečiui vaikui L. J., todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodymas, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą, nėra iki galo aiškus. Taip pat apeliantės įsitikinimu, teismo išvada, kad ieškovas ir atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) vedė bendrą ūkį ir kartu išlaikė savo nepilnametę dukrą, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad nors po santuokos su ieškovu nutraukimo ji liko gyventi su ieškovu tame pačiame bute, tačiau nuo jų santuokos nutraukimo jie visą laiką vedė atskirus ūkius. Ieškovas nepilnametės dukters išlaikymą įrodinėjo nedideliu kiekiu pirkinių, kurie buvo pirkti prieš 8-9 metus, o pagal ieškovo pateiktus banko sąskaitos išrašus buvo matyti, kad piniginių lėšų likučiai atitinkamomis datomis minimalūs, tačiau teismas nepagrįstai neaptarė bei neįvertino šių reikšmingų aplinkybių.

7.3. Teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į realinio sandorio esmę, nepagrįstai atmetė atsakovės ir jos mamos nurodytus motyvus, kodėl 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis buvo realiai sudaryta, todėl nepagrįstai pripažino negaliojančia atsakovės ir jos mamos 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikė restituciją. Iš dovanojimo sutarties, kuri patvirtinta notarine tvarka, matyti, kad atsakovė savo mamai padovanojo ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.1, 4.2 punktuose nustatyta, kad atsakovė perduoda ½ dalį minėto buto mamai asmeninės nuosavybės teise, o atsakovės mama ½ dalį buto priima. CK 4.49 straipsnio 1 – 2 dalys nustato, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kito. Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo. Taigi atsakovės mama nuosavybės teisę į pirmiau minėtą ½ dalį buto įgijo nuo sutarties sudarymo. Tačiau teismas dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia vadovaudamasis CK 1.86 straipsnio 1 dalimi, kur nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Apeliantės įsitikinimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi atsakovės ir jos mamos sudaryta dovanojimo sutartis yra realinė, patvirtinta notaro, jos pagrindu nuo jos sudarymo momento pirmiau minėta ½ dalis buto nuosavybės teise atiteko atsakovės mamai. Taigi iš sutarties yra atsiradusios konkrečios teisinės pasekmės, sutartis yra įvykdyta ir nėra tariama, kaip nepagrįstai nusprendė teismas. Be to, ieškovas reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją tiesiogiai siejo su uzufrukto nustatymu į pritaikius restituciją grąžintiną buto dalį. Teismas sprendimu ieškovo reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo atmetė konstatuodamas, jog jis turi nekilnojamojo turto, dirba, gauna pastovias pajamas, moka nepilnametei dukrai išlaikymą, todėl turi galimybes užtikrinti nepilnametei dukrai gyvenamąją vietą ir be uzufrukto atsakovės turto daliai nustatymo. Todėl atmetus šį ieškovo reikalavimą nebuvo pagrindo tenkinti ir jo reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Teismas taip pat nenurodė, kokiu būdu, nusprendus, kad nėra pagrindo nustatyti uzufruktą atsakovės buto daliai, būtų pažeistos ieškovo teisės palikus galioti dovanojimo sutartį ir buto dalies savininke liekant atsakovės mamai.

Šalies argumentai

7.4. Apeliantė (atsakovė) nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad teismas neturėjo pagrindo išspręsti atsakovės prašymo dėl šios bylos nagrinėjimo metu jai vykdant teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jos pervestų į nepilnametės dukters L. J. sąskaitą 534,00 Eur sumos grąžinimo jai klausimo. Teismas ginčijame sprendime nurodė, kad atsakovės atstovas baigiamosiose kalbose pareiškė naują reikalavimą ir prašė išspręsti lėšų, pervestų kaip išlaikymas, kurios negrąžintos atsakovei, grąžinimo klausimą. Toks prašymas buvo pareikštas tuo pagrindu, kad atsakovė vykdant teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo iš jos priteisimo - yra pervedusi išlaikymą sumoje 534,00 Eur į nepilnametės dukters L. J. banko sąskaitą, tačiau nepaisant to ieškovas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio tesimo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties vykdymo – laikino išlaikymo išieškojimo. Atsakovė antstolio raginimą dėl 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties įvykdė – tai yra dar kartą sumokėjo 534,00 Eur laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui L. J., tačiau jau į ieškovo sąskaitą. Tokiu būdu už tą patį laikotarpį buvo du kartus sumokėtas laikinas išlaikymas. Ieškovas pirmiau nurodytų aplinkybių nepaneigė, aplinkybė dėl dukart už tą patį laikotarpį atsakovės sumokėto laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui įrodyta, todėl atsakovės prašymas grąžinti jai 534,00 Eur buvo sąžiningas bei teisingas. Apeliantės teigimu, kadangi ši civilinė byla yra iš šeimos teisinių santykių, nepagrįstai teismas laikė, jog jis negali išspręsti šio atsakovės prašymo. Atsakovės dukart sumokėtas 534,00 Eur laikinas išlaikymas už tą patį laikotarpį yra tiesiogiai susiję su išlaikymu nepilnamečiui vaikui, o teismas ir išsprendė tokį reikalavimą. Todėl sprendime aptarus nusprendimą dėl minimos 534,00 Eur sumos teismas faktiškai niekaip nebūtų viršijęs pareikštų reikalavimų, o, priešingai, būtų galutinai išsprendęs šį klausimą.

7.5. Ieškovas prašė taikyti atsakovei atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pagal CPK 95 straipsnį. Tokį prašymą motyvavo, tuo, kad: 1) atsakovė pateikdama vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo elgėsi nesąžiningai; 2) pareiškė nepagrįstą priešieškinį; 3) perleisdama ½ buto savo mamai elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas paskyrė atsakovei 1000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tokį nusprendimą teismas motyvavo: 1) atsakovės sudarytas buto dovanojimo sandoris savo mamai buvo tariamas, o atsakovė tokių aplinkybių teismui neatskleidė; 2) nors ir turėjo tam subjektinę teisę, atsakovė akivaizdžiai nepagrįstai pateikė vykdomąjį raštą antstoliui. Teismas pažymėjo, kad tai yra atsakovės nesąžiningas procesinis elgesys, sąmoningai kaltas veikimas prieš greitą, ekonomišką bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis. Tačiau apeliantė (atsakovė) su šiomis teismo išvadomis atsakovė nesutinka. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų nesąžiningai pareiškusi priešieškinį. Priešieškinis savo esme yra atsakovės pareiškiamas ieškinys (reikalavimas) ieškovui pastarojo pradėtoje civilinėje byloje, siekiant atsakovei apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo, todėl vien ta aplinkybė, kad atsakovės priešieškinis buvo atmestas, nereiškia, jog ji piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Be to, atsakovė nesutinka, kad jos su mama sudarytas buto dalies dovanojimo sandoris buvo tariamas. Todėl realiai sudariusi šį sandorį atsakovė tai ir įrodinėjo byloje. Tai, kad teismas nusprendė, kad, jo nuomone, sandoris tariamas, nereiškia, kad atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu vykdomojo rašto dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo įvykdymo pateikimas, apeliantės (atsakovės) įsitikinimu, taip pat buvo nepagrįstai įvertintas kaip neva piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Teismas nesprendė reikalavimo, kad ieškovas yra iš dalies ar visiškai įvykdęs šį teismo sprendimą, todėl atsakovės veiksmas – vykdomojo rašto pateikimas – nėra susijęs su šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ta aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovė skirtingai vertina, kokiu mastu atitinkamais laikotarpiais atsakovas vykdė šiuo teismo sprendimu nustatytą jo prievolę išlaikyti nepilnametę dukrą, nereiškia, jog atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Žemesnės instancijos teismas

7.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ginčijame sprendime paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimų patenkinta 77 procentai, todėl priteisė iš atsakovės 1839,15 Eur (2388,50 Eur x 77 procentai) bylinėjimosi išlaidų. Tačiau teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovei iš ieškovo 264,50 Eur (1150,00 Eur*23 procentai) bylinėjimosi išlaidų (proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai).

Atsiliepimas

8. Ieškovas A. Y. atsiliepimu prašo apeliantės (atsakovės) apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

8.1. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, kad reikalavimas pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai išlaikymą, negali būti šios bylos dalyku. Tačiau ieškovas su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Šio reikalavimu ieškinys buvo papildytas bylos eigoje kai atsakovė visiškai nepagrįstai kreipėsi į antstolių kontorą dėl išlaikymo už dukrą priteisimo tuo laikotarpiu, kai šalys buvo fiktyviai išsiskyrę dėl reikalavimų keliamų atsakovės darbui. Šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, kartu išlaikydami dukrą iki 2021 m. gegužės 26 d., kada atsakovė išėjo iš namų. Teikdama nepagrįstą reikalavimą antstoliui atsakovė suponavo būtinybę gintis galimomis teisinėmis priemonėmis, ir vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu. Pradedant naują bylą būtų prieštaraujama ne tik proceso ekonomiškumo, tačiau ir protingumo principams. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė bylos eigoje melagingais teiginiais ginčijo šį reikalavimą iš esmės, tačiau neprieštaravo jo nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kad šalys (duomenys neskelbtini) nutraukusios santuoką toliau gyveno bendrą šeiminį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį iki 2021 m. gegužės 26 d., kai atsakovė S. J. išsikėlė iš bendro šeimos būsto, įsigijusi asmeninės nuosavybės teise atskirą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę nurodė ne tik ieškovas A. Y., tačiau ir liudytojai – ieškovo tėvas A. Y., atsakovės sūnus L. P., kiti liudytojai liudiję tiek iš ieškovo, tiek atsakovės pusės: D. M., R. V., A. N., kurie nuosekliai nurodė, kad šalys ir nutraukusios santuoką gyveno kartu, kad niekas nutraukus santuoką nepasikeitė, šalys visada būdavo kartu, kartu šventė šventes, atostogavo. Be to, pati atsakovė S. J. patvirtino, kad ji su atsakovu gyveno ne tik viename bute, tačiau ir viename kambaryje, miegojo vienoje lovoje, kad buvo visokių laikotarpių, kad pykosi ir taikėsi, kartu atostogavo, kad būsto paskolą ir komunalinius mokesčiu apmokėdavo ieškovas. Šie duomenys ir ieškovo pateikti banko sąskaitos išrašai leidžia daryti išvadą, kad šalys po santuokos nutraukimo nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. vedė bendrą ūkį, gyveno šeiminį gyvenimą ir kartu išlaikė savo nepilnametę dukrą. Ieškovo banko sąskaitos išrašai už laikotarpius nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. patvirtina, kad ieškovas pervedinėjo atsakovei būsto kredito įmoką, nes būtent atsakovė buvo kredito gavėja, o jis tik laiduotojas. Banko sąskaitos išraše nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. matyti, kad ieškovas mokėjo už komunalines paslaugas, telekomunikacines šeimos paslaugas, patyrė išlaidas maisto prekių parduotuvėse tiek mažesnėmis, t. y. apie 20,00 Eur, tiek didesnėmis, t. y. pvz. 69,00 Eur, sumomis. Teismui pateikta 2015 m. sausio 15 d. vartojimo kredito sutartis patvirtina ieškovo teiginius, kad jis pirko nešiojamą kompiuterį dukrai, 2014 m. rugsėjo 14 d. vartojimo kredito sutartis patvirtina ieškovo teiginius, kad jis pirko dviratį dukrai. Išklausant šalių nepilnametės dukters L. J. nuomonę teismo posėdyje, ji nurodė, kad šiuo metu ją viskuo aprūpina tėvas, o anksčiau, kuomet gyveno visi kartu, ją aprūpindavo vienodai motina ir tėvas, abu dalyvavo mokyklos susirinkimuose, šiuo metu dalyvauja tik tėvas. Šie duomenys leidžia spręsti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą.

8.2. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad yra pateikusi įrodymus, kad nors po santuokos su ieškovu nutraukimo ji liko gyventi su ieškovu tame pačiame bute, tačiau nuo jų santuokos nutraukimo jie visą laiką vedė atskirus ūkius. Tačiau visiškai nenurodo, kokius įrodymus ji turi galvoje. Teismas analizavo visus byloje esančius įrodymus ir nei vienas iš jų nepatvirtina fakto, kad šalys po fiktyvaus santuokos nutraukimo vedė atskirus ūkius ar kad ieškovas neišlaikė dukros.

Šalies argumentai

8.3. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į realinio sandorio esmę, nepagrįstai atmetė atsakovės ir jos mamos nurodytus motyvus, kodėl 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis buvo realiai sudaryta, todėl nepagrįstai pripažino negaliojančia atsakovės ir jos mamos 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikė restituciją. Ieškovo įsitikinimu, tokie argumentai pilnai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pagal byloje esančią chronologiją matyti, kad po ieškinio pateikimo 2021 m. rugpjūčio 2 d., kur jau buvo numatytas reikalavimas uzufruktas, atsakovė pradėjo planuoti nesąžiningus veiksmus ir 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), savo ½ dalį buto padovanojo savo mamai J. G.. Tačiau atsakovė, duodama paaiškinimus teisme, rašydama atsiliepimą į ieškinį, patikslintą ieškinį, priešieškinį, melavo ir nenurodė apie buto perleidimą. Tai paaiškėjo tik 2022 m. vasario 27 d. pirmosios instancijos teismui prie bylos prijungus naujus Nekilnojamojo turto registro išrašus. Akivaizdu, kad šis dovanojimo sandoris yra tariamas ir buvo sudarytas dėl akių, siekiant pakenkti ieškovui ir dukrai, realiai sandoriu nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Ieškovas pažymėjo, kad siekiant sudaryti tokį sandorį, kad nebūtų reikalingas teismo leidimas, nes bute nuolat gyveno nepilnametė duktė – L.- atsakovė atliko neteisėtus faktinei situacijai prieštaraujančius teisinius veiksmus, ir dukters gyvenamąją vietą perdeklaravo į (duomenys neskelbtini), nors realiai dukra visada gyveno tik (duomenys neskelbtini), ir jau senai nebendravo su motina. Atsakovės motina gyvena (duomenys neskelbtini) ir nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad faktinė situacija norėjo būti keičiama, todėl yra akivaizdu, kad dovanojimo sandoriu atsakovė neketino pakeisti faktinės situacijos, jos senyva motina negalėjo faktiškai gyventi ar kitaip naudotis padovanoto buto dalimi. Juolab, kad jai reikalinga nuolatinė slauga.

8.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus nustatydamas, kad byloje esami duomenys patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, kad ieškovas dėl susidariusio ginčo į atstovę kreipėsi 2021 m. birželio 21 d. Mediacijos procesas buvo inicijuotas 2021 m. birželio 26 d. Dėl to teismui nekilo abejonių, kad tuo metu atsakovė jau žinojo ieškovo reikalavimus ir jo siūlymus. Ieškovas 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė ieškinį. Ieškinys 2021 m. rugpjūčio 12 d. buvo išsiųstas atsakovei. 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. savo ½ dalį buto padovanojo savo motinai. Taigi atsakovė, žinodama, kad dėl jos dalies buto daiktinių teisių yra kilęs ginčas teisme, perleido šį turtą tretiesiems asmenims. Ieškovo įsitikinimu, vertinant perleidžiama sandorį, šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra ta, kad ji neatlygintinai, dovanojimo sutarties pagrindu perleido šį turtą savo motinai J. G., gim. (duomenys neskelbtini), kuri gyvena (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių Nekilnojamojo registro duomenų matyti, kad pati J. G. savo turimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (dar iki atsakovės dovanojimo sandorio) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarčių pagrindu perleido savo vaikams atsakovei S. J. ir A. G., kas iš esmės leidžia spręsti, kad atsakovė J. G. neketina ir neplanuoja apsigyventi savarankiškai atskirame būste. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad jos motina ketina apsigyventi (duomenys neskelbtini), arčiau jos, t. y. dukters, kad galėtų motina pasirūpinti, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta nei jokiais bylos duomenimis, nei atitinkanti elementorius logikos dėsnius. Atsakovės pozicija, kad jos motina, kuriai reikalinga slauga, ketintų apsigyventi su atsakovės buvusiu sutuoktiniu viename bute, kuomet buvusių sutuoktinių santykiai yra itin konfliktiški, o ji gyvendama kitam miesto gale, dirbdama pilną darbo dieną rūpinsis savo motina, neatitinka tikrovės. Be to, pati atsakovė S. J. turi asmeninės nuosavybės teise dviejų kambarių butą, kuriame tikrai būtų daug palankesnės ir realinės galimybės pasirūpinti savo garbaus amžiaus motina. Atsakovė teismo posėdyje savo paaiškinimuose nurodė, kad jos buto dalis motinai buvo perleista, siekiant mažesnių mokesčių už komunalines paslaugas, kurias ji manė turinti pareigą mokėti, o jai tai yra per didelė našta šalia išlaikymo pareigos ir kreditorinių įsipareigojimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad šiuo atveju dovanojimo sandoris yra tariamas ir buvo sudarytas dėl akių, neturint jokių objektyvių tikslų šiuo turto naudotis ar kitaip realizuoti savo teises į jį. Sandoriu nebuvo siekiama sukurti realių nuosavybės perleidimo ir disponavimu juo teisinių pasekmių, o buvo siekiama apsunkinti ieškovo galimybes įgyvendinti savo daiktines teises į nekilnojamojo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas taip pat teisingai įvertino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo ir tebėra šeimos būstas, kuriame auga nepilnametis vaikas. Atsakovė žinodama, kad vaiko gyvenamoji vieta tik formaliai kartu su ja buvo užregistruota jos bute (duomenys neskelbtini), kuriame dukra net nesilankė, o visada liko gyventi su tėvu (duomenys neskelbtini), realizavo šį turtą be teismo leidimo, esant dėl to ginčui ir vykstant teisminiam procesui tiek dėl vaiko gyvenamosios vietos, tiek dėl perleidžiamo turto daiktinių teisių. Todėl teismas teisingai nusprendė, kad dovanojimo sandoriu atsakovė neketino pakeisti faktinės situacijos, jos garbaus amžiau motina labiausiai tikėtinai negalėjo ir negalės faktiškai gyventi ar kitaip naudotis padovanoto buto dalimi, nes jai reikalinga slauga ir ji nuolat gyvena globos namuose, kur ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

8.5. Apeliantė (atsakovė) nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad teismas neturėjo pagrindo išspręsti atsakovės prašymo dėl šios bylos nagrinėjimo metu jai vykdant teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jos pervestų į nepilnametės dukters L. J. sąskaitą 534,00 Eur sumos grąžinimo jai klausimo. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad nesutarimas dėl lėšų pervedimo atsirado po to, kai atsakovė, kuri iki gyvenimo skyrium pradžios valdė dukros sąskaitą, ir iš jos be nepilnametės dukros bei ieškovo sutikimo, pasisavino 3660,00 Eur, juos pervesdama į savo sąskaitą. Nutraukdama santykius su ieškovu ir dukra, atsakovė pasiėmė visus sąskaitos dokumentus. Nepilnametė dukra negalėjo valdyti sąskaitos per banką. Kai nutartimi buvo nustatytas laikinas išlaikymas, atsakovė pervedė pinigus ne į tėvo sąskaitą, kuriam buvo pavesta uzufrukto teisėmis tvarkyti pinigus, o į dukters sąskaitą. Dukra nežino kokie tai pinigai ir niekada dėl jų grąžinimo atsakovė į ją nesikreipė. Be to, toks reikalavimas atsirado tik baigiamosiose kalbose.

8.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė atsakovei 1000,00 Eur dydžio baudą, kadangi šioje byloje buvo nustatytas akivaizdus atsakovės piktnaudžiavimas, o būtent: dovanojimo sandorio aplinkybių neatskleidimas, ginčo turtui galimų teisių įgyvendinimo apsunkinimas, akivaizdžiai nepagrįstas vykdomojo rašto pateikimas antstoliui, nors ir turint tam subjektinę teisę, tačiau ją realizuojant nesąžiningai. Tokie atsakovės S. J. veiksmai vertintini kaip nesąžiningas procesinis elgesys, sąmoningas, kaltas veikimas prieš greitą, ekonomišką bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis.

9. Apeliantė (atsakovė) S. J. 2022 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus bei prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus. Apeliantė (atsakovė) nurodė, kad po apeliacinio skundo pateikimo iš esmės pasikeitė situacija dėl faktinės šalių nepilnametės dukros L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos – ji nuo 2022 m. lapkričio 25 d. gyvena su mama (atsakove) ir yra išreiškusi aiškų norą gyventi su mama (atsakove). Apeliantės (atsakovės) įsitikinimu, nėra pagrindo neatsižvelgti į tokį nepilnamečio vaiko norą bei jį ignoruoti, kadangi nepilnametis vaikas aiškiai išreiškė norą gyventi su mama, tokio noro motyvus, todėl nepilnametis vaikas nesutinka su ieškovo A. Y. ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta neatitinka gyvenamosios vietos, nustatytos neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, apeliantė (atsakovė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą nepilnametės L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatė jos gyvenamąją vietą su ieškovu, bei nustatė atsakovės bendravimo su nepilnamete dukra L. J. tvarką, o taip pat priteisė iš atsakovės išlaikymą nepilnametei dukrai L. J. kas mėnesį po 250,00 Eur periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymui skirtas periodines išmokas pervedant į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį, bei šioje dalyje tarp šalių kilusį ginčą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat apeliantė (atsakovė) pateikė nepilnamečio vaiko L. J. ranka rašytą (taip pat atspausdintą versiją) 2022 m. lapkričio 26 d. pranešimą dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Nepilnametis vaikas, be kita ko, nurodė, kad nenori ir negali gyventi su savo tėvu (ieškovu) A. Y., kadangi jis nesirūpina ja, išvažiuoja ir palieka ją vieną namie, o visos anksčiau nurodytos aplinkybės tiek teismui, tiek socialinėms darbuotojams neatitinka tikrovės.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė priimti apeliantės (atsakovės) S. J. 2022 m. gruodžio 6 d. pateiktą apeliacinio skundo papildymą. Tuo tarpu apeliantės (atsakovės) S. J. 2022 m. gruodžio 6 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus apeliacinės instancijos teismas priėmė ir prijungė prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

12. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis 2 – 3 dalys).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, faktinių aplinkybių pripažinimo, baudos skyrimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo (paskirstymo) bei dalies, kuria buvo atmestas atsakovės papildomas reikalavimas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta ieškovo A. Y. ir atsakovės S. J. santuoka bendru šalių sutarimu. Šalių nepilnametės dukters L. J. gyvenamoji vieta šalių sutarimu nustatyta su motina S. J. ir iš tėvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui periodinėmis išmokomis po 144,81 Eur (tuomet 500,00 Lt) kiekvieną mėnesį iki dukters pilnametystės. Santuokos nutraukimo byloje šalys taip pat pasidalino santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), po ½.

15. Ieškovas A. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2022 m. balandžio 21 d. patikslino ir prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė S. J. atsakovei J. G. padovanojo ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); 2) pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nustatytą šalių nepilnametės dukters L. J. nuolatinę gyvenamąją vietą, nustatant ją su tėvu (ieškovu) A. Y.; 3) priteisti iš atsakovės S. J. išlaikymą šalių nepilnametei dukrai L. J. kas mėnesį po 300,00 Eur periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 4) įpareigoti atsakovę išlaikymui skirtas periodines išmokas pervedinėti į ieškovo A. Y. atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį; 5) įpareigoti ieškovą išlaikymui skirtas sumas tvarkyti uzufrukto teisėmis; 6) nustatyti uzufruktą atsakovės S. J. buto daliai, t. y. ½ daliai buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iki dukters L. J. pilnametystės; 7) pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą; 8) iš atsakovės priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsakovė S. J. pateiktu priešieškiniu prašė teismo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nustatytą išlaikymą nepilnamečiui vaikui L. J. (pagal patvirtintą A. Y. ir S. J. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.2. puntą) jį padidinant ir priteisti iš ieškovo A. Y. nepilnamečiui vaikui L. J. išlaikymą po 215,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio pateikimo iki nepilnamečio vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, bei nustatyti, kad priteistą išlaikymą nepilnamečiui vaikui uzufrukto teisėmis tvarko atsakovė ir priteisti iš ieškovo atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo ieškinį atsakovei, o atsakovės priešieškinį ieškovui atmetė.

18. Apeliantė (atsakovė), kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas: 1) nepagrįstai priėmė nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl faktinių aplinkybių pripažinimo bei jį tenkino, kadangi toks reikalavimas negalėjo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku; 2) netinkamai aiškino bei taikė CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į realinio sandorio esmę, todėl nepagrįstai pripažino negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikė restituciją; 3) nepagrįstai atsisakė išspręsti atsakovės prašymą dėl 534,00 Eur sumos grąžinimo; 4) nepagrįstai paskyrė atsakovei 1000,00 Eur dydžio baudą; 5) neteisingai paskirstė pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

19. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. apeliantė (atsakovė) S. J. ir atsakovė J. G. sudarė dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė S. J. neatlygintinai padovanojo atsakovei J. G. ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (dovanojimo sutarties 2.1. punktas). Ieškovas laikėsi pozicijos, kad dovanojimo sandoris yra tariamas ir buvo sudarytas dėl akių, siekiant pakenkti ieškovui ir dukrai, realiai sandoriu nesiekiant sukurti teisinių pasekmių bei nebuvo siekiama pakeisti faktinės situacijos, todėl sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir pritaikyta restitucija. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovas prašė nustatyti uzufruktą atsakovės buto daliai iki dukters pilnametystės. Tuo tarpu atsakovė teigė, kad sandoris yra realiai sudarytas, ginčijamo sandorio dalyviai realiai įgijo civilinės teises ir pareigas.

20. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

21. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. CK 1.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, sandorį pripažinus tariamuoju, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. kyla bendrieji sandorių negaliojimo padariniai – taikoma restitucija ir šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedami tam tikrų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248-2017).

23. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

25. Dovanojimo sutarties samprata pateikta CK 6.465 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi, dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2017).

26. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tam, jog būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys, jį sudarydamos; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn ir ar tikrai siekė nustatyti kitas sutarties sąlygas. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

27. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019, 17 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas A. Y. pareikštu patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) notarės K. Š., kaip sudarytą dėl akių (kaip tariamąjį sandorį). Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovo ieškinio reikalavimą patenkino, pripažino 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia ir pritaikė restituciją – grąžino apeliantei (atsakovei) S. J. ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei atliktą jų įvertinimą, konstatuoja, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, siekiant išvengti ieškovo reikalavimo dėl uzufrukto nustatymo patenkinimo. Kaip jau buvo minėta, pareiga įrodyti sandorio tariamumą kyla tokį reikalavimą reiškiančiai bylos šaliai, o šiuo atveju tokia pareiga teko būtent ieškovui (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantės (atsakovės) S. J. ir atsakovės J. G. sudaryta dovanojimo sutartis yra įvykdyta ir sukėlė teisines pasekmes, kadangi atsakovė J. G. realiai įgijo asmeninę nuosavybę į ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei įregistravo nuosavybės teises į minėtą buto dalį. Vertinant 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties turinį, matyti, kad dovanotojas (apeliantė) S. J. dovanoja, o apdovanotasis (atsakovė) J. G. gauna dovanų ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (dovanojimo sutarties 2.1. punktas). Taip pat dovanojimo sutartyje nurodyta, kad dovanotojas (apeliantė) perduoda daikto dalį apdovanotajam (atsakovei) J. G. valdyti asmeninės nuosavybės teise (dovanojimo sutarties 4.1. punktas). Apdovanotasis dovanojimą daikto dalį priima (dovanojimo sutarties 4.2. punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijama dovanojimo sutartis atitiko sandorio tikslą – neatlygintinai perleisti atsakovei J. G., kaip naujai savininkei, apeliantei (atsakovei) S. J. priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto. Pažymėtina ir tai, kad šalių valia, siekiant tokių teisinių pasekmių, buvo rašytiniu būdu suderinta ir notarinė tvarka patvirtinta, o nuosavybės teisių perėjimo faktas buvo išviešintas. Duomenų, kurie patvirtintų ar atskleistų šalių valios ydingumą (siekio nesukelti jokių teisinių padarinių), teismui nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Paminėtina, jog būtent ieškovui, teigiančiam, kad pasirašyta dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris, vadovaujantis įtvirtintų teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, teko pareiga įrodyti sutarties tariamumą, o atsakovėms pareiga įrodyti sandorio įvykdymą. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovių pateikti rašytiniai įrodymai bei Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dovanojimo sutartis buvo realiai įvykdyta.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad aplinkybė, jog 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta tuomet, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl uzufrukto nustatymo, patvirtina sandorio tariamumą. Visų pirma pažymėtina, kad nors ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, be kita ko, prašė nustatyti uzufruktą apeliantės (atsakovės) S. J. priklausančiai buto daliai, tačiau atsakovės atžvilgiu nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu atsakovei būtų ribojamos nekilnojamojo turto disponavimo, valdymo ir naudojimo teisės (CK 4.37 straipsnis), todėl nekilnojamojo turto dovanojimo faktas artimam asmeniui, o šiuo atveju apeliantės motinai (atsakovei) J. G., negali nei patvirtinti, nei paneigti šios sutarties tariamumo, kadangi apeliantė turėjo neabejotiną teisę perduoti (dovanoti) šį turtą kitam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad nors ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo, o ieškovas minėtos teismo sprendimo dalies neskundė, tačiau patenkino ieškinio reikalavimą dėl sandorio tariamumo ir pripažino 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį negaliojančia bei pritaikė restituciją. Paminėtina, kad jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Vertinant ginčijamo teismo sprendimo turinį, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kokios buvo pažeistos ieškovo teisės ar teisėtas interesas ir kaip šis pažeidimas pasireiškė, kuomet atsakovės S. J. ir J. G. sudarė 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenurodė ir tokių aplinkybių buvimo ieškovas neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas pareikštu ieškiniu neprašė dovanojimo sandorio pripažinti negaliojančiu dėl jo apsimestinumo, dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, neprašė perkelti pagal sudarytą dovanojimo sutartį jokių teisių ir pareigų ar taikyti kitų alternatyvių teisių gynimo būdų, todėl teigtina, kad dovanojimo sutarties pripažinimas negaliojančiu neturėjo įtakos ieškovo materialiosioms teisėms ir pareigoms.

30. Apeliacinės instancijos pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliantės argumentus, jog ieškovas dovanojimo sutarties negaliojimą siejo išimtinai su uzufrukto nustatymu, tačiau tokio reikalavimo atmetimas sudarė savarankišką pagrindą atmesti ir ieškovo ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Visų pirma, pažymėtina, apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą esančią (duomenys neskelbtini), nėra pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrinęs šią teismo sprendimo dalį, nenustatė pagrindų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti tokį teismo sprendimą. Be to, teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliantei, kad ieškovo reikalavimas panaikinti dovanojimo sandorį yra išvestinis ir turėjo būti nagrinėjamas kartu su reikalavimu nustatyti uzufruktą gyvenamajai patalpai. Tai taip pat reiškia, kad netenkinus pareikšto reikalavimo dėl uzufrukto nustatymo, ieškovo reikalavimas panaikinti dovanojimo sandorį tampa nebesusijusiu su kokių nors ieškovo subjektinių teisių gynimu ir turėjo būti atmestas tuo pagrindu, jog ieškovas neįrodė teisinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.2 punktas). Be to, teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad ieškinio reikalavimo dėl uzufrukto nustatymo pareiškimas nesuponuoja išvados, kad toks reikalavimas a priori (iš anksto) buvo pagrįstas ir kad ieškovas tuo pačiu įgijo suinteresuotumą ir teisę ginčyti bendraturčiui priklausančios gyvenamojo būsto dalies perleidimo sandorius. Remiantis CK 3.71 straipsnio nuostatomis, sutuoktinio teisė pasilikti gyventi gyvenamojoje patalpoje (uzufrukto teisė) gali būti ginama tik tokiu atveju, jei gyvenamoji patalpa priklauso vieno sutuoktinio nuosavybei, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pats ieškovas turi nuosavybės dalį ginčo gyvenamojoje patalpoje ir jo teisė gyventi toje patalpoje (vienam ar kartu su nepilnamečiu vaiku) yra kildinama iš jo kaip bendraturčio nuosavybės, o ne iš uzufrukto. Taigi šiuo atveju net nebuvo teisėto pagrindo svarstyti dėl ieškovo, kaip gyvenamojo būsto bendraturčio, teisės naudotis daiktu nustatant dar ir uzufruktą. Nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti ir į tai, kad šalių santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, CK 3.71 straipsnio prasme ieškovas net negali būti laikomas sutuoktiniu ir taip pat negali kelti klausimo dėl daiktinių teisių nustatymo į buvusio sutuoktinio nuosavybę, kuri jau yra padalinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

31. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovas neįrodė ½ dalies buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorio, sudaryto 2021 m. rugpjūčio 27 d. tarp apeliantės (atsakovės) S. J. ir atsakovės J. G., tariamumo sąlygų, t. y. šalių valios simuliacijos – kad ginčo dovanojimo sandoris buvo sudarytas dėl akių, nesiekiant sukurti/pakeisti/panaikinti civilines teises ir (ar) pareigas ir taip pat neįrodė, kad sudarytas sandoris pažeidė jo subjektines teises ar teisėtus interesus.

32. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą dėl sandorio tariamumo, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų ir jų viseto vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu ir taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas (CK 1.86 straipsnis). Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo A. Y. ieškinio reikalavimą dėl 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmesti.

Dėl išlaikymo teikimo fakto pripažinimo

33. Apeliantė (atsakovė) taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą. Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai šį ieškovo reikalavimą priėmė nagrinėti bei jį tenkino, kadangi toks reikalavimas negalėjo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Civilines teises CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais įstatymų nustatyta gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas imasi bylą nagrinėti pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo materialioji subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Iš tokio teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad civilinės bylos iškėlimas, jos nagrinėjimas, teismo sprendimo byloje priėmimas nėra savitikslis procesas, tokio proceso paskirtis – asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų apgynimas (CPK 2 straipsnio 1 dalis).

35. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia (lot. – be kita ko), turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinyje suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą ieškovas turi išdėstyti aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą, t. y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę, t. y. nurodyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškiniu, kaip procesiniu dokumentu, turi būti reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas, kurio patenkinimo atveju būtų sukeliamos (atsirastų) materialiosios teisinės pasekmės.

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli ieškovo pareikšti reikalavimai nesukuria materialiųjų teisinių padarinių, turėtų arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. Y. pareikštu patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. ieškovas A. Y. ir atsakovė S. J. gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovo A. Y. reikalavimą dėl išlaikymo teikimo fakto pripažinimo patenkino. Teismas konstatavo, kad ginčo šalys (duomenys neskelbtini) nutraukusios santuoką toliau gyveno bendrą šeiminį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį iki 2021 m. gegužės 26 d., o ieškovo ir liudytojų nurodytos aplinkybės bei ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (išrašai iš banko sąskaitos) patvirtino, jog ieškovas kartu su atsakove išlaikė nepilnametę dukrą.

38. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliantės (atsakovės) S. J. argumentus, kad ieškovo reikalavimas pripažinti, jog ginčo šalys gyveno kartu, bendrai išlaikė nepilnametę dukrą ir ieškovas teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą, negalėjo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku ir kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti terminą tokio reikalavimo trūkumams pašalinti arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina ir sutiktina, kad tokio reikalavimo patenkinimas neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo, o reikštų tik prejudicinio fakto nustatymą kitai civilinei bylai, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, iš tėvo (ieškovo) A. Y. buvo priteistas konkretus 500,00 Lt (144,81 Eur) dydžio išlaikymas, kai tuo tarpu ieškovas pareikštu ieškiniu prašė tik nustatyti aplinkybę, jog buvo teiktas išlaikymas, tačiau nenurodant, kokio dydžio sumomis buvo teikiamas tas išlaikymas, kokio pobūdžio buvo išlaikymas ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantei (atsakovei) S. J. buvo išduotas vykdomasis raštas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą ir antstolio Mindaugo Dabkaus kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 9240,91 Eur išlaikymo skolos išieškojimo ir 160,16 Eur fiksuoto mokėjimo išieškojimo nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iš skolininko A. Y. išieškotojos S. J. naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo teikimo fakto pripažinimo, toks teismo sprendimas neįpareigotų antstolio sustabdyti ar nutraukti vykdomą išieškojimą, kadangi jame nebūtų konstatuota, kokia apimtimi ieškovas yra įvykdęs tiek įstatymu nustatytą pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką (CK 3.192 straipsnis), tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nustatytą pareigą mokėti išlaikymą nepilnamečiui vaikui.

39. Apibendrinant pirmiau aptartas aplinkybes dėl šioje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo negalėjimo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, suteikiant teisę ieškovui per teismo nustatytą terminą pašalinti ieškinio trūkumus – suformuluoti ir pareikšti reikalavimą, kurio patenkinimas sukeltų materialiuosius teisinius padarinius ir taip užtikrintų ieškovo teisės į teisminę gynybą tinkamą įgyvendinimą. Ieškovui ieškinio trūkumų nepašalinus, teismas turėtų bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir apeliacinio skundo ribų peržengimo

40. CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Tai vadinama principu non reformatio in peius. Šis draudimas yra būtina apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga, garantuojanti asmeniui, kuris naudosis apeliacijos teise, kad jo esama padėtis, inicijavus pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka, nebus pabloginta. Šį draudimą sustiprina civiliniame procese galiojantys dispozityvumo ir rungimosi principai, kurių išraiška civiliniame procese įtvirtinta įstatyme nustatant, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis draudimas nėra absoliutus, nes netaikomas tais atvejais, kai: i) teismo sprendimą ar nutartį skundžia abi šalys; ii) skundžiamas sprendimas ar jo dalis panaikinimas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis); iii) sprendimas priimamas peržengus apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

41. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

42. CPK 320 straipsnyje išreikštas ir įtvirtintas visuotinai pripažintas civilinio proceso teisės principas tantum devolutum quantum appellatum, kuris, inter alia (lot. – be kita ko), reiškia tai, jog apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka; be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-415/2016, 21 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-403/2022, 29 punktas). Draudimas išeiti už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų yra dispozityvumo principo, be kita ko, reiškiančio, kad teismas nekelia bylos savo iniciatyva, o bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ginčo šalys, išraiška apeliaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016, 37 punktas). Procesą apeliacinės instancijos teisme inicijuoja būtent apeliantas, paduodamas apeliacinį (atskirąjį) skundą ir tokiu būdu apibrėždamas ginčo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurių apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti.

43. CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nėra absoliutus, yra šio principo išimčių. Vienas iš atvejų, kai apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, – siekis apginti viešąjį interesą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai teismas ex officio (lot. – pagal pareigas) peržengia ginčo ribas, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis jis turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, priimdamas rašytinę arba žodinę nutartį (CPK 290 straipsnis), suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 46 punktas).

44. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).

45. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

46. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti.

47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 376 straipsnį teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus, kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų, labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių, interesus. Aktyvus teismo vaidmuo yra ypač reikalingas tais atvejais, kai sprendžiami klausimai, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei aplinkai, jo teisėms į bendravimą su tėvais, kitais šeimos nariais, taip pat kitiems vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011).

48. Kasacinio teismo praktikoje dėl viešojo intereso sampratos yra nurodyta, kad teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

49. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo A. Y. ieškinį ir, be kita ko: 1) pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą nepilnametės L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatė nepilnamečio vaiko L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu) A. Y.; 2) nustatė atsakovės S. J. bendravimo su nepilnamete dukra L. J. tvarką; 3) priteisė iš atsakovės S. J. išlaikymą šalių nepilnametei dukrai L. J. kas mėnesį po 250,00 Eur periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymui skirtas periodines išmokas pervedant į ieškovo A. Y. atsiskaitomąją sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį; 4) nustatė, kad išlaikymo suma kasmet indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) nepilnametės dukters L. J. išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skyrė ieškovą A. Y.. Pažymėtina, jog apeliantė (atsakovė) S. J. pateiktu apeliaciniu skundu minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį neprašė pakeisti ar priimti naują sprendimą.

50. 2022 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauti apeliantės (atsakovės) S. J. rašytiniai paaiškinimai. Apeliantė (atsakovė) nurodė, kad po apeliacinio skundo pateikimo iš esmės pasikeitė situacija dėl faktinės šalių nepilnametės dukros L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos – ji nuo 2022 m. lapkričio 25 d. gyvena su mama (atsakove) ir yra išreiškusi aiškų norą gyventi su mama (atsakove). Apeliantės (atsakovės) įsitikinimu, nėra pagrindo neatsižvelgti į tokį nepilnamečio vaiko norą bei jį ignoruoti, kadangi nepilnametis vaikas aiškiai išreiškė norą gyventi su mama, tokio noro motyvus, todėl nepilnametis vaikas nesutinka su ieškovo A. Y. ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta neatitinka gyvenamosios vietos, nustatytos neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu. Tuo tarpu ieškovas A. Y. pateiktame atsiliepime į apeliantės (atsakovės) rašytinius paaiškinimus nurodė, kad po 2022 m. lapkričio 25 – 27 d. bendravimo su mama (apeliante) pagal nustatytą tvarką nepilnametis vaikas negrįžo namo, o tėvui (ieškovui) atsiuntė tik žinutę. Į tėvo (ieškovo) skambučius nepilnametė dukra neatsiliepia, parašė tik žinutę, kad nenori bendrauti. Ieškovo teigimu, apeliantės (atsakovės) rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Ieškovas patvirtino, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), o nepilnametė dukra, nenorėjusi vykti kartu dėl mokslų, liko senelio A. Y. priežiūroje. Tėvo ir dukters santykiai visą kartu gyvenimo laiką buvo geri, nebuvo jokių jos nepasitenkinimo požymių, jokios įtakos jos liudijimui ar žinutėms nei tėvas, nei ieškovo atstovė nedarė. Ieškovo vertinimu, nepilnametei dukrai buvo padarytas didžiulis psichologinis poveikis, kuris gali turėti ir psichologinio smurto požymių.

Žemesnės instancijos teismas

51. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 7 d. ir gruodžio 13 d. nutartimis išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius buvo įpareigota pateikti naują išvadą dėl nepilnamečio vaiko L. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo bei kitą ginčui reikšmingą informaciją (įrodymus), siekiant nustatyti priežastis, dėl kurių iš esmės pasikeitė nepilnamečio vaiko pozicija dėl ieškovo A. Y. pareikštų reikalavimų.

52. 2022 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta išvados teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada. Minėtoje išvadoje nurodoma, kad po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo buvo gautas policijos pranešimas, kuriame nurodoma, jog pranešėja (apeliantė) S. J. 2022 m. lapkričio 26 d. pranešė, kad 2022 m. lapkričio 25 d. pas ją atvyko nepilnametė dukra L. J., kadangi tėvas (ieškovas) yra agresyvus, pastoviai neblaivus, nesirūpina ja ir neprižiūri jos. Taip pat nurodyta, kad 2022 m. gruodžio 1 d. buvo gautas ieškovo A. Y. pranešimas, kuriame nurodė, jog su nepilnamete dukra visada gerai sutarė, tačiau paskutiniu metu dukra buvo liūdna, paprašė užregistruoti pas (duomenys neskelbtini), o 2022 m. lapkričio 25 d. išėjo iš namų ir trumpąja žinute pranešė, kad eina gyventi pas savo motiną (apeliantę) S. J.. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, išvadą teikianti institucija konstatavo, kad neturi duomenų apie tai, kad S. J. netinkamai įgyvendina motinos valdžią savo nepilnametės dukros atžvilgiu ir kad negalėtų (negebėtų) rūpintis savo nepilnamete dukra L. J.. Taip pat išvadą teikianti institucija, atsižvelgdama į tai, kad S. J. sudaro tinkamas gyvenimo ir buities sąlygas nepilnametei dukrai, gauna pajamas, kurių pakanka tenkinti vaiko poreikius, o nepilnametė dukra gyvena ir nori gyventi su motina, pažymėjo, kad neprieštarauja tam, jog nepilnametė dukra gyventų su motina.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes bei remdamasi CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, atsižvelgiant į šioje civilinėje byloje vyraujantį viešąjį interesą, t. y. siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti apeliantės (atsakovės) S. J. naujus motyvus ir argumentus (apeliacinio skundo papildymą), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CPK 320 straipsnio 2 dalimi gali peržengti apeliacinio skundo ribas, vertindamas naujai pateiktus rašytinius įrodymus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas minėta nutartimi ne tik įpareigojo išvadą teikiančią instituciją pateikti naują išvadą, tačiau ir nustatė terminą ieškovui pateikti poziciją dėl apeliantės (atsakovės) pateiktų rašytinių įrodymų ir jos prašyme išdėstytų faktinių aplinkybių.

54. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012). Bylos esmė gali būti neatskleista dėl to, kad nebuvo surinkti reikalingi įrodymai, nenustatyti reikšmingi faktai, kurie yra būtini sprendimui dėl bylos baigties priimti. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).

55. Nagrinėjamu atveju vertinant civilinėje byloje susiklosčiusią situaciją, pažymėtina, kad nors apeliantė (atsakovė) S. J. apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo dalies, kuria buvo išspręsti ir patenkinti ieškovo reikalavimai, susiję su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymo priteisimu, bendravimo tvarkos nustatymu, o pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų pagrįstumą vertino pagal tuo metu pateiktus esančius rašytinius įrodymus ir buvusias faktines aplinkybes, tačiau esant teisinei situacijai, kuomet pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka realiai susiklosčiusios padėties, o kylantys teisiniai padariniai pažeidžia nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, kas laikytina viešojo intereso pažeidimu, teigtina, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti ir tapti vykdytinu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepilnamečio vaiko teisių įgyvendinimas yra ne tik privatus, bet ir viešas interesas, todėl teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų apsaugotos ir užtikrintos nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvadą teikiančios institucijos pateikti duomenys, o būtent 2022 m. gruodžio 9 d. vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje užfiksuotos naujos aplinkybės, kad po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepilnamečio vaiko tėvo (ieškovo) A. Y. elgesys pasikeitė, jis pradėjo vartoti alkoholį, visiškai nesirūpino nepilnamečiu vaiku, o byloje teikti parodymai prieš mamą (apeliantę) S. J. neatitiko tikrovės ir nepilnametis vaikas buvo verčiamas teikti tokius parodymus, patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir nenustatyti reikšmingi faktai, kurie buvo būtini sprendžiant pareikštų reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teigtina yra pagrindas šioje dalyje panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis), tokiu būdu suteikiant galimybę šalims pasinaudoti teise į apeliaciją, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo A. Y. pareikšti ieškinio reikalavimai bus nagrinėjami iš esmės naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste.

56. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad priešieškinio reikalavimą padidinti iš ieškovo priteistą išlaikymą pirmosios instancijos teismas atmetė tuo pagrindu, jog yra keičiama nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ją nustatant su ieškovu. Tačiau teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo klausimas, taip pat kaip ir išlaikymo padidinimo reikalavimas pagal priešieškinį, vėl tampa aktualus. Todėl teismas viršija apeliacijos ribas ir teismo sprendimą dėl priešieškinio panaikina bei priešieškinio reikalavimus perduoda iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl baigiamosiose kalbose pareikšto reikalavimo priteisti išlaikymo permoką

57. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime taip pat konstatavo, kad atsakovės atstovas baigiamosiose kalbose pareiškė naują reikalavimą ir prašė išspręsti lėšų pervestų kaip išlaikymo, kurios buvo nepagrįstai negrąžintos atsakovei, grąžinimo klausimą. Atsakovė nurodė, kad yra pervedusi 534,00 Eur į nepilnametės dukters L. J. banko sąskaitą bylos nagrinėjimo metu, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo. Nepaisant atsakovės S. J. pervestų lėšų, ieškovas A. Y. su vykdomuoju dokumentu kreipėsi į antstolį dėl priverstinio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties vykdymo (laikino išlaikymo išieškojimo). Atsakovė S. J. antstolio raginimą įvykdė. Teismas sprendė, kad atsakovė pareiškė naują reikalavimą, kuris nebuvo aiškiai suformuluotas ir reiškiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl atsisakė jį nagrinėti.

58. Apeliantė (atsakovė) su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad atsakovės du kartus sumokėtas 534,00 Eur laikinas išlaikymas už tą patį laikotarpį yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, kurį teismas išsprendė ginčijamu sprendimu. Todėl ginčijame sprendime aptarus klausimą dėl minimos 534,00 Eur sumos, teismas faktiškai niekaip nebūtų viršijęs pareikštų reikalavimų, o, priešingai, būtų galutinai išsprendęs šį klausimą.

59. Vadovaujantis CPK 376 straipsnio 3 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

60. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi patenkino ieškovo A. Y. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, be kita ko, priteisė iš atsakovės S. J. nepilnamečiui vaikui L. J. laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 234,00 Eur nuo ieškinio pateikimo dienos (2021 m. rugpjūčio 10 d.) iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo, bei paskyrė ieškovą A. Y. nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.

61. Taip pat iš byloje esančių rašytinių įrodymų (DOK-228456) nustatyta, kad antstolis Dainius Šidlauskas 2021 m. spalio 20 d. priėmė patvarkymą Nr. S-21-178-11243, kuriuo priėmė vykdyti išieškotojo (ieškovo) A. Y. pateiktą vykdomąjį dokumentą, o būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimo. Taip pat antstolis Dainius Šidlauskas 2021 m. spalio 20 d. priėmė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S21-20480, kuriuo paragino skolininkę (atsakovę) S. J. per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos įvykdyti pateiktą vykdomąjį dokumentą ir sumokėti 392,52 Eur išlaikymo skolą ir 35,25 Eur vykdymo išlaidas. Atsakovė 2021 m. lapkričio 11 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko mokėjimo nurodymu Nr. 27, pervedė antstoliui Dainiui Šidlauskui 542,52 Eur sumą, paskirtyje nurodydama „mokėjimas už išlaikymo išieškojimą L. J. 392,52 Eur ir 150,00 Eur už antstolio išlaidas“. Tuo tarpu iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų (DOK-239820) matyti, kad atsakovė S. J. 2021 m. rugpjūčio 20 d. pervedė į nepilnamečio vaiko L. J. atsiskaitomąją sąskaitą 300,00 Eur, pervedimo paskirtyje nurodydama „išlaikymui ir mokslo metų pradžiai“. Taip pat atsakovė S. J. 2021 m. rugsėjo 27 d. pervedė į nepilnamečio vaiko L. J. atsiskaitomąją sąskaitą 234,00 Eur, pervedimo paskirtyje nurodydama „išlaikymui“.

62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas faktines aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, konstatuoja, kad teismas pagrįstai atsisakė nagrinėti atsakovės baigiamųjų kalbų metu pareikštą reikalavimą dėl 534,00 Eur lėšų priteisimo. Visų pirma pažymėtina, kad CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigiamųjų kalbų turinio ribojamas, t. y. baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Tokie ribojimai susiję su CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo tinkamu įgyvendinimu ir užtikrinimu. Kaip jau minėta, apeliantė (atsakovė) civilinės bylos nagrinėjimo metu, kuris truko nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. (nuo pradinio ieškinio pateikimo) iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. (iki paskutinio teismo posėdžio) reikalavimo dėl piniginių lėšų nereiškė, nors apeliantės (atsakovės) lėšos tiek nepilnametei dukrai, tiek antstoliui buvo pervesti atitinkamai 2021 m. rugpjūčio 20 d., 2021 m. rugsėjo 27 d. ir 2021 m. lapkričio 11 d. Taip pat apeliantė (atsakovė) savo teiktuose procesiniuose dokumentuose, kuriuose buvo pateikiami atsikirtimai į ieškovo ieškinio reikalavimus, nebuvo nurodžiusi jokių faktinių aplinkybių dėl atliktų mokėjimų nepilnamečiui vaikui ir antstoliui, todėl rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, susijusios su atliktais mokėjimais, nebuvo teismo tiriami ir vertinami. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės bei CPK 253 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudarė teisėtą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti nagrinėti apeliantės (atsakovės) naujai pareikštą reikalavimą.

63. Apeliacinės instancijos teismas įsitikinimu, minėtos išvados nekeičia ir apeliantės apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių reikalavimų. Nors CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas ir tokiose bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis), tačiau toks teismo vaidmuo yra siejamas su tikslu, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai. Šiuo atveju apeliantė prašė išspręsti 534,00 Eur lėšų grąžinimo klausimą, tačiau toks reikalavimas nėra susijęs nei su ieškovo pareikštu ieškiniu, nei su atsakovės pareikštu priešieškiniu, kuris pirmosios instancijos teismo buvo atmestas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė, 2021 m. rugpjūčio 20 d. ir 2021 m. rugsėjo 27 d. pervedusi į nepilnamečio vaiko atsiskaitomąją sąskaitą teismo nustatytą išlaikymą, turėjo pareigą pranešti išieškojimą iš jos vykdančiam antstoliui apie išieškomo išlaikymo įsiskolinimo dalies sumokėjimą išieškotojui (ieškovui), nes tokio pobūdžio išlaikymas įstatymų leidėjo priskirtinas prie skubiai vykdytinų veiksmų (CK 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo atsisakymas nagrinėti apeliantės (atsakovės) naujai pareikštą reikalavimą, neužkerta apeliantei kelio pareikšti antstoliui prašymą dėl sumokėtų tiesiogiai sumų įskaitymo vykdymo procese CPK 643 straipsnio 6 punkte nustatyta tvarka.

64. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teismas taip pat turėtų įvertinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. iš atsakovės S. J. nepilnamečiui vaikui L. J. priteistas laikinas išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 234,00 Eur nuo ieškinio pateikimo dienos (2021 m. rugpjūčio 10 d.) iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusią aplinkybę, jog nepilnametė dukra šiuo metu gyvena su savo motina (apeliantė) S. J. bei į tai, kad civilinėje byloje tarp šalių kilęs ginčas bus iš esmės nagrinėjamas pakartotinai. Tuo tarpu apeliantės (atsakovės) papildomas reikalavimas dėl 534,00 Eur piniginių lėšų grąžinimo yra betarpiškai susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, kadangi minėta suma yra apeliantės (atsakovės) teiktas laikinas išlaikymas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl papildomo reikalavimo ir perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą iš naujo teismas turėtų išspręsti tokio papildomo priešieškinio reikalavimo priėmimo klausimą.

Dėl baudos skyrimo

65. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu taip pat iš dalies patenkino ieškovo prašymą dėl baudos skyrimo ir paskyrė atsakovei (apeliantei) 1000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai, tokie kaip faktinių aplinkybių neatskleidimas, ginčo turtui galimų teisių įgyvendinimo apsunkinimas, akivaizdžiai nepagrįstas vykdomojo rašto pateikimas antstoliui, nors ir turint tam subjektinę teisę, tačiau ją realizuojant nesąžiningai, yra prieštaraujantys greitam, ekonomiškam bylos išnagrinėjimui ir buvo atlikti sąmoningai. Apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad teismas nenustatė, jog atsakovė priešieškinį pateikė nesąžiningai, o dovanojimo sandorio sudarymas negali būti laikomas kaip šalies piktnaudžiavimas. Be to, apeliantės teigimu, vykdomojo rašto pateikimas – nėra susijęs su šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl negalėjo būti vertinama ginčijamu sprendimu.

66. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudos, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

67. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Remiantis kasacinio teismo pozicija, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas, remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio, prašymo ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.

68. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad apeliantė (atsakovė) procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei nustatė, kad ieškovas A. Y. laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. gegužės 26 d. teikė nepilnametei dukrai L. J. išlaikymą, teigtina, jog apeliantės (atsakovės) S. J. atlikti veiksmai (vykdomojo rašto pateikimas antstoliui bei dovanojimo sutarties sudarymas) nebuvo nesąžiningi ar prieštaraujantys greitam, ekonomiškam bylos išnagrinėjimui ir nėra susiję su teisme vykusiu teisminiu bylos nagrinėjimu, kadangi apeliantė (atsakovė) turėjo teisę atlikti tokius veiksmus, t. y. įgyvendinti turimas subjektines teises ir pareigas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl baudos skyrimo ir ieškovo prašymą dėl baudos skyrimo atsakovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) taip pat prašė perskirstyti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad teismas neteisingai ginčijame sprendime paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi nepagrįstai nepriteisė atsakovei iš ieškovo 264,50 Eur (1150,00 Eur*23 procentai) bylinėjimosi išlaidų (proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai).

70. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

71. Šiuo atveju pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atitinkamai naikintina ir šio procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnis, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) S. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir baudos skyrimo panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. Y. ieškinį dalyje dėl 2021 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia ir baudos skyrimo atmesti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą dalyse dėl ieškovo reikalavimo pripažinti išlaikymo teikimo faktą, pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nustatyti bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, priteisti išlaikymą iš atsakovės, taip pat teismo sprendimą dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų padidinti priteistą išlaikymą ir priteisti (grąžinti) išlaikymo permoką ir bylą šiose dalyse grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėRūta PetkuvienėAndrius Verikas