- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-12
- Bylos Nr.
- e2S-483-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30015-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Ieškovas
- V. B., I. R.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Zeturija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, N. Č., R. K., A. S., S. L., R. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties dėl pareiškėjos J. K. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir I. R. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Zeturija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, N. Č., R. K., A. S., A. S., S. L., R. M. dėl statybas leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir neteisėtų statybos padarinių pašalinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovai V. B. ir I. R. (toliau kartu – ieškovai) kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. rašytinį pritarimą Nr. RPP-01-150403-00334 statinio projektui – administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neįrengtos pastogės patalpų paskirties keitimui į gyvenamąją, suformuojant keturis turtinius vienetus, neteisėtu; panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 6 d. rašytinį pritarimą Nr. RPP-01-160106-00020 šiam projektui (naujas pritarimas išduotas pasikeitus statytojui), įpareigoti statytojus uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Zeturija“ ir R. K. (toliau ir – atsakovai) per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas pastato dalis ir atstatyti (atkurti) kultūros paveldo pastato dalį, kuri buvo sunaikinta atsakovams UAB „Zeturija“ ir R. K. atlikus kapitalinio remonto darbus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja J. K. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-1573-545/2017 procesą. Nurodė, kad 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtindamas taikos sutartį teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų, t. y. buvo pasisakyta ir nuspręsta dėl pareiškėjos, kaip pastato bendraturtės, ir patalpų, esančių po palėpe, savininkės teisių ir pareigų. Teigė, kad šios aplinkybės pareiškėjai paaiškėjo tik 2020 m. rugsėjo 9 d., kuomet advokatas R. B. susipažino su civilinės bylos Nr. e2-1573-545/2017 medžiaga ir pateikė jai šią informaciją. Pats susipažinimas inicijuotas apie bylą sužinojus iš kaimynų. Nurodė, kad ginčas negalėjo būti išspręstas neįtraukiant į bylą pareiškėjos, kuri yra pastato bendraturtė, trečiuoju asmeniu, nes keičiant palėpėje įrengiamų turtinių vienetų skaičių, keičiasi ir viso pastato, kuriame yra palėpė, bendro naudojimo objektų naudojimo tvarka, atsiranda daugiau tokių objektų naudotojų, kas turi tiesioginės įtakos kitų pastate esančių patalpų savininkų, tokių kaip pareiškėja, teisėms ir pareigoms. Dėl to teisės aktai numato prievolę turėti kitų pastato bendraturčių sutikimą tokiems darbams atlikti. Į bylą buvo pateikti pastato savininkų sutikimai, apie kuriuos pareiškėjai nebuvo žinoma, tačiau buvo keliamas jų legalumo ir galimo suklastojimo klausimas. Išnagrinėjęs bylą, neįtraukdamas pareiškėjos, teismas nusprendė dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų, tokių, kaip galėjimo naudotis pastatu ir patalpomis, galėjimo įgyvendinti savo, kaip pastato bendraturtės, teises bei galėjimo pasinaudoti teisės aktais pareiškėjai suteiktomis teisėmis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjos prašymą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad neaišku, kokią konkrečiai įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms turėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, nes pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė, kokias konkrečias jos turėtas teises ir / ar pareigas nustatė, pažeidė, pakeitė, panaikino ar kitaip paveikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis, kuria buvo patvirtinta šalių abipusiu susitarimu šioje civilinėje byloje sudaryta taikos sutartis. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kuriuos vertinant (jeigu procesas būtų atnaujintas) būtų kaip nors pakeista pareiškėjos teisinė padėtis – panaikintos kokios nors šiuo metu pareiškėjai minėta taikos sutartimi nustatytos teisės ir /ar pareigos. Kreipdamasi į teismą pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie savo pasikeitusią (taikos sutartimi pakeistą) ir netenkinančią teisinę padėtį – ji nepatikslino, kaip būtent ir kokių bendro naudojimo objektų tvarka keičiasi rekonstruojant palėpę, kokiu būdu didesnis palėpės patalpų naudotojų skaičius daro įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms. Pati pareiškėja pažymėjo, kad domėtis buvusia civiline byla nusprendė tik išgirdusi kaimynų kalbas apie nagrinėtą bylą, tačiau nedetalizavo, ar klausimą dėl savo galimo teisių pažeidimo, susijusio su tuo, kad dėl teismo nutartimi minėtoje civilinėje byloje patvirtintos taikos sutarties padaugėjo (padaugės) palėpės naudotojų ir dėl to galimai keisis (pasikeitė) kitų pastate esančių bendro naudojimo objektų naudojimo tvarka, bandė spręsti kokiu nors kitu būdu ir koks buvo tokio bandymo spręsti rezultatas, kokio galutinio bylos rezultato ji siekia, jeigu procesas būtų atnaujintas (panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartį, ją pakeisti, nagrinėti bylą iš naujo, vertinti kokius nors papildomus pareiškėjos turimus įrodymus ar pan.).
5. Atsiliepime į pareiškimą atsakovai N. Č. ir R. K. prašė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti, skirti pareiškėjai baudą už akivaizdžiai nepagrįsto prašymo pateikimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę jos skiriant atsakovams ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kurie bus priversti teikti atsiliepimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis G. K. dar 2014 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pareiškęs ieškinį atsakovams UAB „Zeturija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl to paties 2015 m. balandžio 3 d. rašytinio pritarimo panaikinimo, tačiau byla buvo nutraukta 2015 m. spalio 30 d. sudarius taikos sutartį, pagal kurią patalpų savininkai R. K., Z. V. ir N. Č. įsipareigojo ieškovo naudai atlikti taikos sutartyje numatytus darbus. Taigi pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo žinoma apie 2015 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės rašytinį pritarimą dar 2015 metais, o šio rašytinio pritarimo teisėtumą jie pripažino Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4628-566/2015. Po minėtos bylos pareiškėjos sutuoktinis G. K. dar kelis kartus reiškė ieškinius atsakovams dėl netesybų priteisimo, ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam buvo skirta 4 000 Eur bauda. Pažymėjo, kad 2017 m. sausio 31 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, kurioje prašoma atnaujinti procesą, jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukūrė ir jos teisių nepažeidė. Jei pareiškėja įžvelgė statybą leidžiančių dokumentų ar jų pagrindu vykusių darbų neteisėtumą, savo teises galėjo ginti savarankiškai. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017 ieškovai atsisakė ieškinio, o tam pareiškėjos sutikimas nėra reikalingas, todėl jos dalyvavimas byloje nebūtų užkirtęs kelio tokiam ieškovų veiksmui. Pareiškėja nepateikė nei vieno įrodymo, kuris leistų teigti, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą būtų galima priimti kitokį procesinį sprendimą, nei priimtas.
6. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad 2017 m. sausio 31 d. nutartimi teismas iš esmės leido atsakovams suformuoti keturias atskiras patalpas ir taip palėpėje įrengti dviem unikaliomis patalpomis daugiau, nei galima pagal patalpų savininkų sutikimą. Taigi teismas iš esmės patvirtino, kad pastato bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja, davė sutikimą tokių patalpų įrengimui, nors to nebuvo, dėl ko buvo pažeistos kitų pastato bendraturčių teisės bei neužtikrinta viešojo intereso apsauga. Nagrinėtos bylos metu nebuvo pateiktas joks pastato bendraturčių sutikimo originalus dokumentas, patvirtinantis, kad buvo laikomasi balsavimo procedūros ir toks sutikimas iš tikrųjų egzistavo. Pareiškėja apie tokį balsavimą nebuvo girdėjusi ir nebalsavo. Jai nebuvo suteikta galimybė pateikti jokių paaiškinimų, savarankiškų reikalavimų ar įrodymų, susijusių su ginčo dalyku ir įrodinėti su tuo susijusių aplinkybių, nors į bylą turėjo būti įtraukti visi pastato bendraturčiai, aiškinantis, ar jie davė sutikimą, ar žinojo apie tokį sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi leidus atsakovams įsirengti dvi papildomas patalpas palėpėje buvo iš esmės pakeistos pastato eksploatavimo sąlygos, todėl tai pažeidžia pastato bendraturčių interesus: šalia pastato esančioje automobilių statymo aikštelėje statomos papildomos transporto priemonės, tai sukelia nepatogumą kitiems pastato gyventojams, pastato infrastruktūrai tenka didesnė apkrova.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-37649-964/2020 pareiškėjos prašymą atmetė ir atmetė atsakovų prašymą dėl baudos skyrimo pareiškėjai.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo nagrinėjamas iš esmės klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinių pritarimų dėl neįrengtos pastogės patalpų paskirties keitimo į gyvenamąją, kadangi ieškinio reikalavimų buvo atsisakyta, dėl ko ieškovai iš naujo šio klausimo kelti negali. Darė išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi nebuvo sukurtos jokios tiesės ir pareigos kitiems namo bendraturčiams, nes joks jų reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi nei patvirtino, nei paneigė, kad pastato bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja, davė sutikimą ginčo patalpų įrengimui, nes šio klausimo nenagrinėjo ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimų. Konstatavo, kad nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, jokios teisės ir pareigos byloje nedalyvavusiai pareiškėjai nebuvo sukurtos, dėl ko nėra pagrindo proceso atnaujinimui. Taip pat pažymėjo, kad ieškovai prašomoje atnaujinti byloje savo ieškinio reikalavimų atsisakė, o jų atsisakyti jie turi teisę nepaisant kitų asmenų sutikimo ar nesutikimo, todėl pareiškėjos įtraukimas į bylą nebūtų užkirtęs kelio ieškovams nei atsisakyti ieškinio, nei sudaryti taikos sutartį.
9. Nurodė, kad pareiškėja jokių reikalavimų dėl perstatytų ar pertvarkytų pastato dalių atstatymo nepareiškė, ji neginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. ir 2016 m. sausio 6 d. rašytinių pritarimų (tokio reikalavimo nekelia), tik teigė, kad keičiant palėpėje įrengiamų turtinių vienetų skaičių, keičiasi ir viso pastato, kuriame yra palėpė, bendro naudojimo objektų naudojimo tvarka, atsiranda daugiau tokių objektų naudotojų, o tai turi tiesioginės įtakos kitų pastate esančių patalpų savininkų teisėms ir pareigoms. Nors, pareiškėjos manymu, įtaka namo bendraturčių teisėms neigiama, nes šalia pastato esančioje automobilių parkavimo aikštelėje statomos papildomos transporto priemonės, kas sukelia nepatogumą kitiems pastato gyventojams, pastato infrastruktūrai tenka didesnė apkrova, tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepridėjo jokio dokumento, sudarančio jai pagrindą atstovauti kitus namo bendrasavininkus reiškiant nuomonę jų vardu dėl neigiamos papildomai įrengtų patalpų įtakos jų teisėms. Pareiškėjos argumentai susiję su abejonėmis, jog buvo teisėtai įvykęs balsavimas ir gautas reikalingas kiekis namo bendraturčių balsų pritariant papildomų patalpų palėpėje įrengimui, tačiau jokių šią aplinkybę paneigiančių duomenų nepateikta. Pareiškėja nenurodė, kokių konkrečių pasekmių ji, kaip pastato savininkė, siekia.
10. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tikėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-4628-566/2015 G. K. gynė ne tik savo, bet ir sutuoktinės daiktines teises, dėl ko pareiškėjos argumentai, jog ji nežinojo apie ginčą dėl 2015 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės rašytinio pritarimo, kelia pagrįstų abejonių.
11. Teismas nenustatė pagrindų, kuriems esant pareiškėjai galėtų būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-1573-545/2017 procesą atnaujinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Vilniaus miesto savivaldybės išduoti rašytiniai pritarimai, kai nėra visų pastato bendraturčių sutikimų, nors pagal teisės aktų reikalavimus, tokie pritarimai gali būti išduoti tik gavus pastato bendraturčių sutikimus.
12.2. Esant tokiam procesui, kai teismas į bylą neįtraukia asmenų, kurie tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla, o vėliau tvirtina taikos sutartis, kuriomis įsipareigojama vadovautis trečiųjų asmenų teises pažeidžiančiais dokumentais, sukuriama galimybė piktnaudžiauti procesu ir nesilaikyti teisės aktuose numatytos procedūros, naudojantis galimybe teisme sudaryti taikos sutartį, pažeisti kitų asmenų teises ir atlikti iš esmės bet kokio pobūdžio rekonstrukcijas pastate be kitų bendraturčių sutikimo.
12.3. Nagrinėtos bylos metu nebuvo pateiktas joks pastato bendraturčių sutikimo originalus dokumentas, patvirtinantis, kad buvo laikomasi balsavimo procedūros ir toks sutikimas iš tikrųjų egzistavo.
12.4. Kadangi nagrinėtoje byloje ginčas buvo kilęs iš esmės dėl to, ar buvo toks sutikimas, ar jo nebuvo, joje trečiaisiais asmenimis privalo būti įtraukti visi pastato bendraturčiai. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nebuvo suteikta galimybė pateikti jokių paaiškinimų, savarankiškų reikalavimų ar įrodymų, susijusių su ginčo dalyku.
12.5. Nesutinkant su skundžiamos nutarties motyvais, kad pareiškėja nepareiškė jokių reikalavimų, pažymima, kad pareiškėja nedalyvauja ieškovo procesiniu statusu, kad galėtų reikšti tokius reikalavimus.
12.6. Automobilių stovėjimo aikštelė yra per daug apkrauta, todėl taip yra pažeidžiamos kitų bendraturčių teisės.
12.7. Skundžiamos nutarties argumentas, kad pareiškėja tikėtinai žinojo apie jos sutuoktinio sudarytą taikos sutartį kitoje byloje, yra tik nepagrįsta nuomonė.
Atsiliepimas
13. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Spręsdamas dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo užbaigtos civilinės bylos iš esmės, o vertino ir nustatinėjo, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi, kuria šioje byloje buvo užbaigtas šalių ginčas, nebuvo pasisakyta dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių. Tokio pažeidimo teismas nenustatė – konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, jokios teisės ir pareigos byloje nedalyvavusiai pareiškėjai nebuvo sukurtos.
13.2. Tvirtindamas taikos sutartį teismas nenustatė, kad ji pažeidžia viešąjį interesą ar trečiųjų asmenų teises. Tokių įrodymų nepateikė ir pati pareiškėja. pareiškėja nenurodė, kuris būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties punktas pažeidžia jos teises ar sukuria kokias nors pareigas.
13.3. Spręsdamas dėl šalių pateiktos taikos sutarties tvirtinimo, teismas nebevertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinių pritarimų pagrįstumo ir teisėtumo, kadangi šių ieškinio reikalavimų ieškovai atsisakė. Sprendžiant dėl taikos sutarties patvirtinimo jau nebuvo ir negalėjo būti iš esmės nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos interesus tariamai pažeidžiančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinių pritarimų teisėtumo. Būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi byloje nedalyvavusiai pareiškėjai nebuvo sukurtos jokios teisės ir pareigos – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi, kuria patvirtino taikos sutartį, nei patvirtino, nei paneigė, kad pastato bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja, davė sutikimą ginčo patalpų įrengimui, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoti rašytiniai pritarimai buvo teisėti ar neteisėti ir kt., nes šių klausimų teismas nebenagrinėjo ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimų.
13.4. Pareiškėja teismo abejonių, kad ji nežinojo, jog civilinėje byloje Nr. 2-4628-566/2015 G. K. gynė ne tik savo, bet ir sutuoktinės daiktines teises, nepaneigia – savo atskirajame skunde nepaaiškina ir tuo labiau nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad, pavyzdžiui, su sutuoktiniu gyvena skyriumi, kad neveda bendro ūkio ir kt., kas leistų daryti išvadą, jog pareiškėja iš tiesų nežino apie savo sutuoktinio vedamas civilines bylas.
Atsiliepimas
14. Atsakovai R. K. ir N. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl to paties Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. rašytinio pritarimo Nr. RPP-01-150403-00334 panaikinimo bei atsakovų įpareigojimo privalomai sustabdyti vykdomus pastogės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statybos darbus Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4628-566/2015 pagal pareiškėjos sutuoktinio G. K. ieškinį. Joje sudaryta taikos sutartis, pareiškėjos vyras taip pat atsisakė reikalavimo dėl 2015 m. balandžio 3 d. rašytinio pritarimo statinio projektui panaikinimo. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl palėpės patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu pareiškėja ir jos sutuoktinis G. K. turėjo ir šiuo metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi butą Nr. (duomenys neskelbtini).
14.2. Pagal taikos sutartį pastogės patalpų savininkai R. K., V. K., Z. V. ir N. Č. įsipareigojo G. K. naudai atlikti taikos sutartyje numatytus darbus (tokius kaip pakeisti perdangos konstrukciją į gelžbetoninę pareiškėjos ir jos sutuoktinio bute, suteikė teisę jiems savo nuosavybės sąskaita pasididinti kai kurių jų patalpų aukštį atiduodant naujai atsiradusį tūrį pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, suteikė galimybę naudotis dūmtraukio ir vėdinimo kanalais, įrengti ventiliacijos kanalus einančius iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio patalpų ir kt.).
14.3. Šios aplinkybės pagrindžia tai, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui dar 2015 metais buvo žinoma apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. rašytinį pritarimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja nebeturi teisės ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. rašytinio pritarimo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo jokio pagrindo įtraukti pareiškėją į ginčo bylą.
14.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi, kuria buvo patvirtina ieškovų ir atsakovų taikos sutartis, dėl pareiškėjos materialiųjų teisių ir pareigų, tokių, kaip galėjimo naudotis pastatu ir savo patalpomis, galėjimo įgyvendinti savo, kaip pastato bendraturtės, teises bei galėjimo pasinaudoti teisės aktais pareiškėjai suteiktomis teisėmis, nėra pasisakyta.
Šalies argumentai
14.5. Pareiškėja be nepagrįstų teiginių apie automobilių stovėjimo aikštelėje statomas papildomas transporto priemones ar papildomą apkrovą komunikacijoms nenurodo, kaip konkrečiai jos teisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi yra pažeistos (kaip konkrečiai jai trukdoma naudotis pastatu ir savo patalpomis ar įgyvendinti savo, kaip pastato bendraturtės, teises), ir kaip, jos manymu, turėtų būti pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis, kokios konkrečiai nuostatos turėtų būti keičiamos ir kokių įrodymų pagrindu. Atsakovams įsirengti butus palėpėje leido ne ieškovai ir ne Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. išduotas rašytinis pritarimas Nr. RPP-01-150403-00334 bei jį keičiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 6 d. rašytinis pritarimas Nr. RPP-01-160106-0002. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis jokių teisių, susijusių su butų įrengimu palėpėje, atsakovams nesukūrė, atitinkamai, ir pareiškėjos teisių nepažeidė.
14.6. Pareiškėja neįrodė taikos sutarties, kaip sandorio, prieštaravimo materialiosioms teisės normoms, taip pat neprašė ir jos naikinti atnaujinus bylos procesą.
14.7. Be to, pareiškėja yra praleidusi terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
16. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinto pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, ir konstatavęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nėra nei pažeidžiamos pareiškėjos teisės, nei sukuriamos pareigos, prašymą atmetė.
19. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamos nutarties rezultatu ir joje pateiktais motyvais, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, kadangi pareiškėjai būnant tiesiogiai susijusiai su byla, jai nedalyvaujant nepagrįstai buvo nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Pažymi, kad byloje turėjo būti įtraukti visi bendraturčiai, tame tarpe ir pareiškėja. Teigia, kad ji negalėjo pareikšti jokių reikalavimų.
20. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir atsakovai R. K. ir N. Č. su apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti, kadangi jos teisės nebuvo pažeistos ir niekas nesukūrė jai jokių pareigų. Apie susiklosčiusią situaciją pareiškėja neabejotinai žinojo, ir jos teiginiai dėl automobilių stovėjimo aikštelės yra nepagrįsti.
21. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad tarp bylos šalių buvo kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. rašytinio pritarimo Nr. RPP-01-150403-00334. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad ieškovai V. B. ir I. R. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. išduotą rašytinį pritarimą Nr. RPP-01-150403-00334; įpareigoti statytoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas pastato dalis ir atstatyti (atkurti) Kultūros paveldo Pastato dalį, kuri buvo sunaikinta statytojui atlikus kapitalinio remonto darbus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas, gavęs šalių pateiktą 2017 m. sausio 13 d. sudarytą taikos sutartį, 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį ir civilinę bylą Nr. e2-1573-545/2017 nutraukė. Iš nurodytos taikos sutarties turinio matyti, kad ieškovai ieškinio atsisakė.
Dėl proceso atnaujinimo.
22. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. CPK 366 straipsnio 1 dalyje yra numatytas išnagrinėtos bylos proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02, par. 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimo byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18).
24. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; kt.).
25. Teisingas ir efektyvus procesas yra vieni iš civilinio proceso tikslų. Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso tikslų (teisingo ir efektyvaus proceso) siekimas atsispindi procesinių terminų plotmėje. Įstatymų leidėjas procesinių terminų nustatymą ir taikymą įtvirtina keliais būdais. Pirma, suteikia teismui diskreciją pačiam nustatyti terminus ir kontroliuoti proceso eigą, įtvirtindamas reikalavimą bylas nagrinėti per įmanomai trumpiausią terminą bei nustatydamas santykinai apibrėžtus terminus, pvz., nedelsiant (CPK 105 straipsnio 3 dalis, 108 straipsnio 2 dalis). Antra, įstatymų leidėjas nustato konkrečius procesinius terminus atskiriems procesiniams veiksmams atlikti, inter alia (be kita ko), terminą prašymui atnaujinti procesą pateikti (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Nurodyto termino buvimas koreliuoja su teisinio tikrumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo nuostatomis, kadangi jokiais terminais neapribota galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą neužtikrintų teisinio apibrėžtumo principo įgyvendinimo.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad viena iš sąlygų atnaujinti procesą – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015).
27. Prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui tenka pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ne dėl to, kad pareiškėja būtų praleidusi 3 mėnesių terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, o konstatavęs, kad nebuvo pažeistos jokios materialinės pareiškėjos teisės ir jai nebuvo sukurta jokių materialinių pareigų. Taigi, atsisakymo atnaujinti išnagrinėtos bylos procesą pirmosios instancijos teisme pagrindas buvo ne praleistas terminas, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto sąlygos nebuvimas. Nepaisant to, šalys bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pažymi, kad pareiškėja yra praleidusi minėtą terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiuo klausimu. Kaip pareiškėja buvo nurodžiusi, ji apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį sužinojo iš savo advokato 2020 m. rugsėjo 9 d. Duomenų, kurie leistų abejoti šia aplinkybe, byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtina, kad apie tarp bylos šalių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi išspręstą ginčą pareiškėja sužinojo iš tiesų 2020 m. rugsėjo 9 d. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėja tikrai galėjo ir turėjo žinoti apie jos sutuoktinio G. K. dalyvavimą civilinėje byloje Nr. 2-4628-566/2015 ir apie tai, kad jis, kaip pareiškėjos sutuoktinis, gynė ir jos teises bei teisėtus interesus, susijusius su jų butu, esančiu adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Iš tiesų sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjos nežinojimas apie išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-4628-566/2015 kelia abejonių, kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ir G. K. yra išsituokę arba gyvena skyrium. Todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog tai pažymėdamas pirmosios instancijos teismas pateikė tik nepagrįstą nuomonę. Tačiau būtina pažymėti tai, kad ginčo procesas, nepaisant to, kad buvo susijęs su tuo pačiu turtu, pareiškėjos atžvilgiu buvo naujos civilinės bylos Nr. e2-1573-545/2017 procesas ir vertinant pareiškėjos pagrįsto sužinojimo apie civilinės bylos Nr. e2-1573-545/2017 procesą momentą nėra pagrindo remtis jos žinojimo apie ankstesnę bylą (civilinė byla Nr. 2-4628-566/2015) faktu. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, jog pareiškėja nebuvo praleidusi nustatyto 3 mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina atsakyti į klausimą, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį ir taip išnagrinėjus bylą buvo pažeistos materialinės pareiškėjos teisės ar buvo sukurta kokių nors pareigų.
30. CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas vienas proceso atnaujinimo pagrindų – kai teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas todėl, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014).
31. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, kad neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais – naudotis instancine teismų sistema, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė šio asmens galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus.
32. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019).
33. Nagrinėjamoje byloje buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 3 d. išduoto rašytinio pritarimo Nr. RPP-01-150403-00334 panaikinimo, įpareigojimo statytoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas pastato dalis ir atstatyti (atkurti) Kultūros paveldo Pastato dalį, kuri buvo sunaikinta statytojui atlikus kapitalinio remonto darbus. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovai savo ieškinio atsisakė ir pareiškėjos įtraukimas į bylą nebūtų atėmęs šios teisės iš ieškovų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas sprendė, jog negalima teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi buvo nuspręsta dėl pareiškėjos teisių ar pareigų, ar kad ši teismo nutartis sukuria pareiškėjai teisių ar pareigų arba kad tokia teismo nutartimi pažeistos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai.
34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.
35. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.
36. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi.
37. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).
38. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties. Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Esminis šios sutarties bruožas yra ginčo šalių tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, ji turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).
39. Civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai) ir yra teismo skatintina pozityvi siekiamybė. Įstatymų leidėjas taip pat skiria daug dėmesio taikiam civilinės bylos užbaigimui ir skatina jį, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatos, mediacijos plėtra. Nagrinėjant bylą teisme pirmiausia turi būti siekiama sutaikinti šalis, o teismo sprendimas dėl ginčo esmės priimamas tada, kai susitaikymo galimybės nėra. Šalims sudarius taikos sutartį ir išreiškus valią ginčą baigti taikiai, teisme turi būti sudarytos visos sąlygos įstatyme nustatyta tvarka tokiai šalių valiai įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020).
40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas buvo išspręstas taikos sutartimi, kurioje nei minima pareiškėja, nei minimas jos turtas, teisių ar teisėtų interesų įgyvendinimas taikos sutartyje numatytomis sąlygomis, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi buvo išspręstas šalių ginčas taikiai, paisant šalių valios ir nepažeidžiant įstatymų saugomų interesų. Vien tai, kad pareiškėjos netenkina šalių sprendimas ginčą, kilusį civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017, išspręsti taikiai, dar nesuponuoja išvados, jog toks taikus ginčo išsprendimas galėjo pažeisti pareiškėjos materialines teises ar sukurti jai kokių nors pareigų, ar pažeisti jos teisėtus interesus, ar prieštarauti įstatymams ar viešajam interesui. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. e2-1573-545/2017, konstatuoja, jog tarp šalių kilęs ginčas iš esmės neturėjo jokios teisinės reikšmės pareiškėjos teisėms, teisėtiems interesams ar jos pareigoms, kadangi ginčas buvo kilęs ne dėl išimtinai pareiškėjai priklausančio turto. Taigi ir taikos sutartis, kuria šalys taikiai išsprendė ginčą, neturi įtakos pareiškėjos teisėms, nesukūrė jokių jai pareigų, todėl nėra pagrindo atnaujinti civilinę bylą, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis, nesusijusi su pačia pareiškėja. Pažymėtina, jog nei ginčo taikos sutartyje nebuvo numatyta, nei ginčo taikos sutartį patvirtinęs teismas nepasisakė dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra sąlygos, numatytos CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Priešingu atveju, aiškinimas, jog pareiškėja, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turinti butą ginčo pastate, turi iš esmės besąlygišką teisę ginčyti bet kokius sprendimus, susitarimus ir kt., prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, reglamentuojančioms taikos sutarties institutą. Tokiu atveju prasmės netektų taikos sutarties res judicata statusas, kadangi bet kuriam asmeniui, net ir nesusijusiam su ginču, siekiančiam asmeninių tikslų, būtų suteikta teisė iš naujo pradėti nagrinėti bylą, kuri jau išnagrinėta taikos sutartimi. Dėl to nepagrįstai būtų iš naujo pradėtas procesas, kuris byloje dalyvaujantiems asmenims sukeltų papildomų išlaidų, būtų pažeisti teisingumo, proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principai. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-1573-545/2017 taikos sutartimi ieškovai atsisakė ieškinio. Kadangi ieškinys buvo pareikštas ne dėl pareiškėjos teisių ar siekiant jos teisių įgyvendinimo ir naudos jai sukūrimo, yra pagrindas išvadai, jog tokio ieškinio, niekaip nesusijusio su pareiškėja, atsisakymas nepažeidžia jos materialiųjų teisių ir nesukuria jai pareigų.
41. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su skundžiamos nutarties motyvais, pažymi, jog pareiškėja, siekdama proceso atnaujinimo, be jau nustatytų kliūčių tokio jos prašymo tenkinimui, nenurodo ir kokio rezultato siekia atnaujinus išnagrinėtą civilinę bylą, t. y. nėra pateiktas joks atskiras materialinis reikalavimas, siekiant apginti galimai pažeistas pareiškėjos teises. Atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėja nedalyvauja procese ieškovės statusu, todėl negalėjo pareikšti jokių reikalavimų, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Išnagrinėtos bylos proceso atnaujinimo instituto tikslas ir yra būtent tai, kad asmenys, kurie siekia atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje, galėtų tinkamai suformuluoti savo reikalavimus ir įstoti į bylą atitinkamais procesiniais statusais.
Dėl procesinės bylos baigties.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
43. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
44. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
46. Atsakovas R. K. prašo iš pareiškėjos priteisti 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
47. Atsižvelgiant į ai, kad atskirasis skundas netenkinamas, yra pagrindas spręsti atsakovo R. K. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
48. Iš atsakovo R. K. pateiktų 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos-faktūros SPC-06401 ir 2021 m. vasario 7 d. PVM sąskaitos-faktūros SPC-06494 matyti, kad atsakovas patyrė 725,20 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kadangi tiek pats atsakovas prašo 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tiek iš pridėtų Luminor Bank A/S Lietuvos skyriaus 2021 m. sausio 11 d. ir 2021 m. vasario 10 d. mokėjimo nurodymų matyti, kad atsakovas jį atstovaujančiai advokatų profesinei bendrijai SPC Legal yra sumokėjęs 653,40 Eur už atstovavimą, teismas sprendžia tik dėl šios sumos priteisimo apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.
49. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) yra nustatytos taisyklės, kuriomis remdamasis teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas.
50. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovo R. K. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovo R. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš pareiškėjos tenkinamas, priteisiant 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.