Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-338-236/2020 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00816-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.6 (S)

2020 m. balandžio 28 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams N. Č. ir G. Č. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. Z., V. V., R. V., AB SEB bankui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams N. Č. ir G. Č., prašydamas pripažinti 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalyku yra butas su rūsiu 3,90 m², pažymėtu R-29, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėjai yra atsakovai N. Č. ir G. Č., o ne ieškovas R. Z. ir trečiasis asmuo A. Z., negaliojančia ir nustatyti, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo –pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), šalimi (pirkėjais) yra ieškovas R. Z. bei jo sutuoktinė trečiasis asmuo A. Z. bei kad šis butas įsigytas ieškovo R. Z. ir jo sutuoktinės A. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jis, gyvendamas santuokoje su trečiuoju asmeniu A. Z., 2013 metais nutarė įsigyti butą Druskininkuose. Jų šeima gyveno užsienyje ir turėjo planų grįžti į Lietuvą. Be to, ieškovo sutuoktinės mama atsakovė N. Č. nuomojo kambarius nuosavame name adresu (duomenys neskelbtini), ji taip pat patarė ieškovo šeimai pirkti butą šiame mieste, o jeigu ir negrįžtų ieškovo šeima į Lietuvą, galėtų įsigytą butą naudoti trumpalaikei nuomai. Ieškovas užsiėmė buto Druskininkuose įsigijimui paieška ir rado laikraštyje „Druskonis“ skelbimą apie buto adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą. Ieškovas susitarė su buto savininkais V. V. ir R. V. dėl jo įsigijimo kainos – buvo sutarta, kad ieškovo šeima butą su rūsiu 3,90 m², pažymėtu R-29, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), iš V. V. ir R. V. pirks už 137 000 Lt. Buto pirkimui pinigų ieškovas turėjo, tačiau butui buvo reikalingas kapitalinis remontas. Kadangi ieškovas su sutuoktine gyveno ne Lietuvoje, jų šeimai buvo sunku gauti paskolą Lietuvoje iš Lietuvoje veikiančių bankų, todėl ieškovas pasiteiravo sutuoktinės mamos (ieškovo uošvienė) N. Č., ar ji sutiktų paimti paskolą iš banko savo vardu, tačiau šią paskolą faktiškai grąžins ieškovo šeima.

3. Ieškovas R. Z. pažymėjo, kad atsakovė N. Č. sutiko paimti apie 94 000 Lt paskolą iš AB SEB banko, o 43 000 Lt grynais davė ieškovas. Pirmiau minėtas butas faktiškai buvo perkamas ieškovo ir jo sutuoktinės, bet buvo įformintas ieškovo uošvių vardu. Nors buto adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė ne ieškovas su sutuoktine, o ieškovo uošviai atsakovai N. Č. bei G. Č., jie iš tikrųjų neketino įgyti iš šios pirkimo – pardavimo sutarties kylančių teisių ir pareigų ir jų faktiškai neįgijo, tik formaliai pasirašė šią sutartį, o šias teises ir pareigas faktiškai įgijo ieškovas su sutuoktine. Tai ieškovo uošviai žinojo bei suprato ir sutiko taip veikti, tačiau ieškovo šeima bei ieškovo uošviai žinojo ir suprato, kad minėtas butas iš tikrųjų yra įsigyjamas ieškovo ir jo sutuoktinės, jis yra ieškovo šeimos turtas (ieškovo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė).

4. Ieškovas nurodė, kad jis organizavo namo adresu (duomenys neskelbtini) renovaciją, įsigijus pirmiau minėtą butą ieškovas pradėjo rūpintis jo remontu. Buvo atliktas pilnas buto remontas, viskas perdaryta naujai. Dirbo samdomi statybininkai, ieškovas pats išgriovė vonios ir virtuvės kambario sienas, remontavo grindis, senus radiatorius, duris, vonią, tualetą. Ieškovas sudarė sutartį dėl kondicionavimo įrengimų montavimo bute (duomenys neskelbtini). Visi buto baldai buvo pagaminti pagal jo užsakymus. Visi šviestuvai, veidrodis vonioje, virtuvės ir vonios kranai buvo nupirkti Anglijoje. Tokiu būdu ieškovo šeima (ieškovas su sutuoktine) ne tik faktiškai įsigijo pirmiau minėtą butą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, tačiau ieškovo bei jo sutuoktinės sąskaita buvo padarytas pilnas jo remontas, butas pilnai apstatytas baldais, taigi minėtą nekilnojamąjį daiktą ieškovas ir jo sutuoktinė valdė kaip savininkai, juo rūpinosi kaip savininkai, rūpinosi kaip savu.

5. Ieškovas pažymėjo, kad jis prašė uošvienės N. Č., kad ji vestų suvestines apie visus ieškovo perduodamus butui pinigus ir išlaidas, susijusias su pirmiau minėtu butu, jo įrengimu ir kt. Ieškovo uošvienė N. Č. tokias suvestines vesdavo ir siųsdavo ieškovui. Atsakovė N. Č. su ieškovu derino ieškovui ir jo sutuoktinei faktiškai priklausančio buto nuomojimą, teikė ataskaitą apie nuomą. Atsakovė N. Č. 2018 m. kovo 2 d. elektroniniame laiške, rašytame ieškovui, nurodė, kad butas Druskininkuose yra ieškovo ir jo sutuoktinės, taigi pripažįsta, kad iš tikrųjų faktiškai šį turtą įsigijo ieškovas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir kad jie yra faktiniai šio turto savininkai.

6. Ieškovo R. Z. teigimu, pagal 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį tikrieji buto pirkėjai yra ieškovas ir jo sutuoktinė, o atsakovai N. Č. ir G. Č. yra tik statytiniai. Ieškovui su sutuoktine nusprendus skirtis reikalinga padalyti jų valdomą turtą. Kadangi atsakovai – ieškovo uošviai – geruoju vengia įforminti butą tikrųjų savininkų – ieškovo ir jo sutuoktinės – vardu, ieškovas kreipiasi į teismą su šiuo ieškiniu ginčydamas 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį kaip apsimestinę dalyje dėl pirmiau minėto buto pirkėjų. Dėl to prašė pripažinti 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį apsimestine dalyje dėl subjekto (buto pirkėjų) (CK 1.87 straipsnis).

7. Atsakovai N. Č. ir G. Č. atsiliepime į ieškinį prašė R. Z. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsakovų teigimu, ieškinys pareikštas siekiant užvaldyti jų teisėtai įgytą nuosavybę, už kurią jie vis dar moka bankui kreditą. Ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas. Nors CPK 178 straipsnyje numatyta pareiga su ieškiniu pateikti jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ieškovas reikalavimą panaikinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties dalį grindė ne objektyviais įrodymais, pvz., pinigų už turtą perdavimo faktu, banko sąskaitos išrašais, apmokėjimais už būsto eksploatavimo išlaidas ar paskolos įmokų apmokėjimu, o elektroniniais laiškais, ieškovo vienos buto sienos išgriovimu, padėjimu išsirinkti baldus, kas laikytini nepakankamu pagrindu pripažinti sandorį apsimestiniu. Ieškinys laikytinas ne tik nepagrįstu, tačiau spręstinas klausimas dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą teise ir reiškiant nesąžiningą, nepagrįstą ir neteisėtą ieškinį, kuris iš tiesų yra susijęs su jo bei atsakovų dukros, trečiojo asmens A. Z., skyrybų procesu bei siekiu tokiu būdu daryti dukrai spaudimą santuokos nutraukimo byloje.

9. Atsakovai N. Č. ir G. Č. laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, tikrieji buto pirkėjai yra ieškovas ir jo sutuoktinė, o atsakovai N. Č. ir G. Č. yra tik minėto sandorio statytiniai. Atsakovai yra tikrosios 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalis, jų lėšomis buvo apmokėta visa sandorio suma, jų vardu gauta paskola šio turto įsigijimui, iš jų lėšų mokamos įmokos bankui už paskolos dengimą, jų vardu registruotos nuosavybės teisės. Be to, visą laiką nuo 2013 m. ginčo butas buvo išlaikomas iš jų, t. y. atsakovų, lėšų, mokami mokesčiai, jų vardu sudarytos sutartys dėl paslaugų teikimo (elektros, dujų, televizijos ir t.t.), jiems adresuojamos sąskaitos, iš jų lėšų buvo vykdomas remontas ir supirkti baldai, būtent jie šį turtą prižiūrėjo ir rūpinosi jo išlaikymu.

10. Atsakovai nurodė, kad ieškovas yra atsakovų žentas, o trečiasis asmuo A. Z., yra jų dukra, jie tebegyvena Jungtinėje Karalystėje, kurioje augina vaikus, turi pastovius darbus ir socialinius ryšius. Ieškovas su atsakovų dukra 2011 m. buvo įsigiję gyvenamąjį namą Londone, jo įsigijimui atsakovai paskolino lėšų apie 33 002 Lt, todėl ieškovo šeimai jokio kito nekilnojamojo turto nereikėjo. Be to, 2013 m. ieškovas neturėjo pinigų papildomo nekilnojamojo turto įsigijimui. Atsakovai, kaip visi tėvai, norėjo, kad dukra su šeima grįžtų gyventi į Lietuvą, todėl ginčo butą pirko savo vardu ne tik savo poreikiams tenkinti, bet ir tikintis suteikti galimybę gyventi dukrai su šeima. 2013 metais jie, atsakovai, nusprendė įsigyti nekilnojamąjį turtą – butą, kuris būtų netoli nuo jiems priklausančio gyvenamojo namo – (duomenys neskelbtini). Nemažą pinigų sumą buvo sukaupę grynaisiais pinigais ir sąskaitose, kitą dalį pinigų skolinosi iš banko. Taip jie nusprendė praplėsti savo vykdomą nekilnojamojo turto nuomos veiklą. Toks poreikis buvo dėl to, nes atsakovai nuomoja gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambarius, šią veiklą vykdo pagal verslo liudijimą, todėl įsigijus nekilnojamąjį turtą šalia jau jų turimo nekilnojamojo turto, būtų greitesnė jo priežiūra po trumpalaikės ir ilgalaikės nuomos. Per vasaros atostogas jie apžiūrėjo butus Druskininkuose ir išsirinko butą, už sąlyginai nedidelę tuomet buvusią kainą, o svarbiausia butą, kuris buvo toje pačioje gatvėje, kaip ir jiems priklausantis gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)). Kadangi vienas iš buto įgijimo tikslų buvo ir gyventi dukrai su šeima, jie klausė patarimo dukros ir žento dėl šio buto įgijimo. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš buto pardavėjų R. V. buto pirkimo – pardavimo laikotarpyje gyveno Jungtinėje Karalystėje, ieškovas pats pasisiūlė pakalbėti su pardavėja dėl buto pirkimo sandorio, kainos derinimo, tačiau tai nereiškia, jog ieškovas mokėjo už butą. 2013 m. spalio 23 d. jie, atsakovai, sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria V. V. ir R. V. jiems, N. Č. ir G. Č., už 137 000 Lt sumą pardavė butą/patalpą-butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovai N. Č. ir G. Č. pažymėjo, kad ginčijamu sandoriu išreikšta jų išorinė valia ir forma atitiko jų tikruosius ketinimus. Todėl nėra jokio pagrindo tokį sandorį laikyti apsimestiniu ir jį panaikinti. Ginčo butą įsigijo siekdami verslo plėtros. Tačiau, įsigiję ginčo butą, ne kartą sakė dukrai ir žentui, kad nusprendę grįžti į Lietuvą jie galės gyventi šiame bute neatlygintinai, dėl to, epizodiškai ir pajuokaudavo, kad „grįžkite į savo butą“, nors tiek ieškovui, tiek jų dukrai, tiek jiems patiems buvo visuomet buvo aišku ir žinoma, kad jie, atsakovai, yra šio turto savininkai, o kviesdami apsistoti ginčo bute, nuosavybės teisių į turtą neperleido. Dukrai išreiškus norą ateityje gyventi jų įsigytame bute, (duomenys neskelbtini), jie sutiko, kad dukra su žentu (ieškovu) galėtų suplanuoti buto vidaus dizainą, nuspręsti apie interjero sprendinius, tačiau net jiems ir priėmus tam tikrus sprendimus dėl remonto ir baldų įsigijimo, už visas paslaugas bei baldus buvo apmokėta iš atsakovų asmeninių lėšų.

12. Atsakovų teigimu, sprendžiant apie sandorio tikrąsias šalis turėtų būti įvertinama, kieno lėšomis 2013 metais buvo apmokėta sandorio kaina – 137000 Lt. Be to, nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jis atsakovams davė grynais 43 000 Lt. Visa sandorio kaina buvo apmokėta iš atsakovų lėšų bei lėšų, kurios buvo gautos 2013 m. spalio 2 d. kredito sutarties pagrindu.

13. Atsakovai N. Č. ir G. Č. pažymėjo, kad atsakovai, o ne ieškovas ar kiti asmenys, vykdė visas kitas pareigas bei įgyvendino teises, kurios įprastos ir kasdienės nekilnojamojo turto savininkams: sudarė sutartis su butui teikiamų paslaugų tiekėjais su UAB „Druskininkų butų ūkis“ dėl namo administravimo, su apsaugos tarnybomis dėl įrengtos signalizacijos būvio stebėjimo ir reagavimo į gautus signalus, su UAB „Init“ dėl televizijos ir interneto teikimo butui. Šių sutarčių pagrindu atsakovams siunčiamos sąskaitos už minėtų paslaugų teikimą. Atsakovai nuo 2013 metų rūpinosi ir apmokėjo visas ginčo buto išlaikymo ir eksploatavimo išlaidas. Tuo tarpu, ieškovas su jų dukra jokių aukščiau paminėtų įsipareigojimų nevykdė, nesirūpino nei turto išlaikymu, nei sutarčių, kurių pagrindu buvo teikiamos paslaugos butui, sudarymu, taip pat ginčo bute niekada negyveno, todėl neturėjo jokio faktinio ir socialinio ryšio su šiuo ginčo turtu.

14. Atsakovai nurodė, kad ieškovas padėjo dėl tam tikrų klausimų, susijusių su gyvenamojo namo renovacija, jos koordinavimu, tačiau išimtinai tik atsakovai mokėjo ir tebemoka už gyvenamojo namo renovacijos išlaidas pagal 2015 m. rugsėjo 24 d. daugiabučio namo kreditavimo sutartį NR. EIB4-2015-5221-19 ir 2017 m. balandžio 24 d. kredito gražinimo grafiką. Todėl net ir padėjimas renovacijos klausimais ieškovui nesukūrė nuosavybės teisių.

15. Atsakovų teigimu, nei viena ieškovo R. Z. pridėta sutartis ir sąskaita faktūra, nepatvirtina 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumo ar ieškovo nuosavybės teisių į ginčo turtą, nes sutartys ir sąskaitos, nors ir sudarytos ir išrašytos ieškovo vardu, tačiau buvo apmokėtos iš atsakovų lėšų. Ieškovas su ieškiniu nepateikė nei vieno įrodymo, jog jis apmokėjo išlaidas pagal sudarytas sutartis ir sąskaitas. Tuo tarpu, atsakovai pateikė banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog būtent iš jų lėšų apmokama už suteiktas paslaugas ir įsigytas prekes. Iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovai apmoka sumas pagal sąskaitas, sutartis, komercinius pasiūlymus, kurie buvo sudaryti ieškovo R. Z. vardu. Ieškovo pateiktas UAB „Aereco vėdinimo sistemos“ 2014 m. spalio 7 d. komercinis pasiūlymas 462,26 Lt sumai, tačiau iš atsakovų pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad jie tą pačia dieną t. y. 2014 m. spalio 7 d. pervedė 462,26 LT sumą UAB „Aereco vėdinimo sistemos“. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas suteikė tik pagalbą organizaciniais klausimai ar patarimais, o ne finansiškai prisidėdamas prie turto įsigijimo, jo remonto bei įrengimo. Tačiau elementari pagalba ieškant paslaugų teikėjų, renkant baldus ir sudarant sutartis savo vardu dėl prekių ir paslaugų, kuomet jų kainą apmokėjo atsakovai, negali sukurti ir nesukuria jokių nuosavybės teisių ieškovui.

16. Atsakovai taip pat pažymėjo, kad nei vienas ieškovo pridėtas elektroninis laiškas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris. R. Z. pridėti laiškai, iš kurių matyti, kad atsakovė N. Č. derino tokius klausimus kaip sistemos, per kurią buvo išnuomotas ginčo turtas, neveikimas ar prašė jo patarimų dėl nuomojamo turto kainos ir pan., nepaneigia atsakovų nuosavybės teisių į ginčo butą. Atsakovė N. Č. tiek su dukra, tiek su žentu (ieškovu) gerai sutarė, tarpusavyje derino įvairius gyvenimo klausimus, įskaitant buto nuomos kainas, klientus, kurie planuoja išsinuomoti būstą, tarėsi vieni su kitais, tačiau patarimų suteikimas taip pat nėra pagrindas sukuriantis teises į nuosavybę.

17. Trečiasis asmuo A. Z. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nepalaiko ieškinio dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine.

18. Trečiojo asmens teigimu, jos tėvai, G. Č. ir N. Č., teisėtai įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 23 d. butas buvo įsigytas jų verslo plėtrai už jų pačių sutaupytas lėšas bei banko paskolą, tačiau tėvai, turėdami nemažai sveikatos problemų, labai norėjo, kad jos šeima grįžtų gyventi į Lietuvą. Dėl to tėvai sakė, kad grįžimo į Lietuvą atveju jie galės gyventi šiame bute, šis butas bus jų. Tėvai nuolat įtikinėjo, kad pardavę namą Londone galės nusipirkti keletą butų arba net nedidelį viešbutuką Druskininkuose, jį nuomoti.

19. Trečiasis asmuo nurodė, kad jos vyras, ieškovas R. Z., vedė derybas dėl kelių objektų Druskininkuose pirkimo, bet šio tėvų siekio neįgyvendino. Nei ji pati, nei ieškovas R. Z. finansiškai prie buto pirkimo neprisidėjo. Ieškovas R. Z. nusimano statybose, turi daug kontaktų statybų bei baldų gamybos srityje, dėl to daug padėjo tėvams patardamas, kaip geriau butą įrengti, pats prisidėjo prie buto remonto ir įrengimo. Tai darė ir todėl, kad jos tėvai visada, kiek galėdami, jiems padėjo, t. y. paskolino 8300 svarų sterlingų namo Londone pirkimui, vaikai beveik visas vasaros atostogas leido pas jos tėvus Druskininkuose, mama dažnai atskrisdavo pas juos pabūti su vaikais per mokyklines atostogas, atskraidindavo juos namo po vasaros atostogų, beveik kiekvienais metais juos su vaikais vežėsi atostogauti prie jūros. Už tas paslaugas jie niekada nėra mokėję, viską apmokėdavo jos tėvai. Ji su vis dar sutuoktiniu ieškovu R. Z. nuo 2001 m. birželio mėnesio gyvena Londone, čia augina 3 savo vaikus. Londone 2011 metais jie įsigijo namą. Vaikai čia lanko mokyklas bei jis su vyru turi pastovius darbus. Šiuo metu ji yra pradėjusi skyrybų procesą su ieškovu R. Z., vyras siekia, kad ji su vaikais jam paliktų namą Londone. Jis savo telefoninėse žinutėse nuolat spaudė jos tėvus parduoti jų butą Druskininkuose, nupirkti jai, A. Z., kitą gyvenamąją patalpą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo R. Z. atsakovams N. Č. ir G. Č. 4 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisti į Lietuvos valstybės biudžetą iš ieškovo R. Z. 37,37 Eur bylinėjimosi (procesinių dokumentų įteikimo) išlaidų.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.).

22. Teismas nurodė, kad aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (tuo atveju, kada jis sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

23. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta pirkėjų atsakovų, joje nurodyta, kad butą perka atsakovai N. Č. ir G. Č.. Taip pat šioje sutartyje nurodyta, kad būtent jie už perkamą butą ir atsiskaitė (sumokėjo): 1) pardavėjui V. V. 3 000 litų grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį; 2) 40 000 litų (po 20 000 litų) pervedė į pardavėjų V. V. ir R. V. sąskaitas banke; 3) likusius 94 000 litų atsakovai įsipareigojo sumokėti mokėjimų pavedimais iš AB SEB banko suteikto jiems kredito lėšų.

24. Teismas sprendė, kad atsakovų pateikta rankpinigių sutartis patvirtina, kad pirkėja N. Č. 2013 m. spalio 5 d. sumokėjo pardavėjui V. V. 3000 litų rankpinigių.

25. Teismas nurodė, kad iš atsakovės N. Č. banko sąskaitų išrašų matyti, kad pardavėjams iš atsakovės N. Č. sąskaitų banke buvo sumokėta 2013 m. spalio 23 d. V. V. 20 000 Lt ir R. V. 4 911 Didžiosios Britanijos svarų (20 001,03 Lt), pardavėjams 2013 m. lapkričio 18 d. buvo sumokėta pagal sutartį ir 94 000 Lt, kuriuos atsakovai N. Č. ir G. Č. gavo iš AB SEB banko pagal 2013 m. spalio 21 d. kredito sutartį.

26. Teismas, remdamasis šiais duomenimis, sprendė, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėjais nurodyti asmenys ir atsiskaitė už perkamą butą.

27. Teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog ieškovas už butą mokėjo pradinį įnašą, buvo mokama jo atsakovams perduotais pinigais.

28. Teismas pažymėjo, kad iš rankpinigių sutarties matyti, kad pardavėjui 2013 m. spalio 5 d. mokėjo atsakovė N. Č., iš pavedimų matyti, kad mokėta buvo iš atsakovės N. Č. sąskaitoje turimų ir iš AB SEB banko gautų kaip paskola lėšų. Atsakovė N. Č. neigė, kad ginčo buto pirkimui ieškovas buvo pervedęs jai 20 037 Lt, ką patvirtino banko sąskaitos išrašas, paaiškino, kad tai buvo ieškovo ir jo sutuoktinės skola pastarosios tėvams – atsakovams.

29. Teismas nustatė, kad ieškovas, nagrinėjant bylą 2019 m. vasario 15 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 03:15 ir 03:17), aiškino, kad atsakovai, imdami buto pirkimui kreditą iš banko, tai darė sutikę padėti ieškovui ir jo sutuoktinei įsigyti butą. Atsakovai šios ieškovo nurodytos aplinkybės nepripažino, aiškino, kad butą siekė įsigyti patys, jį pirko, kad jame galėtų gyventi ieškovo šeima, jei grįš gyventi į Lietuvą, arba jį nuomoti, jei į Lietuvą negrįžtų. Trečiasis asmuo A. Z. bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje paaiškino, kad nei ji, nei jos vyras buto Druskininkuose nepirko, kadangi tam neturėjo lėšų. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog butas buvo perkamas jo perduotomis atsakovams lėšomis ir atsakovams suteikus ieškovo šeimai paramą, jiems padėjus paskolintomis lėšomis ieškovo šeimai įgyti butą.

30. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir atsakovai skirtingai aiškino aplinkybes apie buto suradimą, susitarimą su pardavėjais dėl buto pirkimo – pardavimo. Ieškovo teigimu, butą pagal skelbimą surado jis, jis tarėsi su pardavėjais – Lietuvoje gyvenusiu V. V. ir Londone gyvenusia R. V.. Atsakovų teigimu, dėl buto pirkimo tarėsi atsakovė N. Č., tariantis dalyvavo ir ieškovas, su Londone gyvenančia pardavėja R. V. bendravo ten gyvenęs ieškovas, kadangi taip buvo patogiau. Kadangi rankpinigius už perkamą butą mokėjo atsakovė N. Č., atsakovai rūpinosi kredito buto pirkimui gavimu, tokią paskolą gavo, pagal kredito sutartį gautomis lėšomis didžiąją dalimi atsiskaitė su pardavėjais, teismas pripažino įrodytu, kad būtent atsakovai siekė ir įsigijo butą sau.

31. Teismas nustatė, kad po buto įsigijimo atsakovai sudarė sutartis dėl įvairių paslaugų, reikalingų naudojimuisi įgytu butu, konkrečiai: su AB LESTO dėl elektros energijos pirkimo, su UAB „LITESCO“ dėl šilumos energijos pirkimo, su UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ dėl gamtinių dujų pirkimo, su UAB „Druskininkų butų ūkis“ dėl daugiabučio namo priežiūros ir administravimo, su UAB „Init“ dėl interneto paslaugų, su UAB „Apsaugos komanda“ dėl patalpų stebėjimo ir reagavimo paslaugų įgijimo, už šias paslaugas visą laiką mokėjo. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovai po buto įgijimo elgėsi kaip buto savininkai.

32. Teismas, įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad ieškovas nesiekė perimti su buto pirkimu susijusios pareigos grąžinti bankui buto pirkimui paskolintas lėšas, o atsakovai nepripažino, kad pinigus iš banko skolinosi butui ieškovo šeimai nupirkti, sprendė, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo sutartis, kuria V. V. ir R. V. (pardavėjai) pardavė, o atsakovai N. Č. ir G. Č. (pirkėjai) bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra apsimestinis sandoris. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas.

33. Teismas nurodė, kad ieškovo teigimu, jis prašė savo uošvienės atsakovės N. Č., kad ši vestų visų ieškovo perduodamų butui įgyti ir įrengti pinigų – pajamų ir išlaidų – apskaitą, atsakovė tai darė, ataskaitas siuntė ieškovui, be to, daug kartų atsakovai rašytuose laiškuose bei pokalbiuos su kitais asmenimis pripažino, kad iš tikrųjų faktiškai butą įsigijo ieškovas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir kad jie yra faktiniai šio turto savininkai. Atsakovai su tokiais ieškovo argumentais nesutiko, aiškino, kad dukrai, kuri yra ieškovo sutuoktinė, buvo sakoma, kad grįžus į Lietuvą ji su šeima galės gyventi ginčo bute, netgi butas buvo įrenginėjamas pagal žento (ieškovo) ir dukros sumanytą dizainą ir viziją, todėl tam tikrais momentais ir buvo sakoma, jog tai yra „Jūsų šeimos“ turtas, tačiau jeigu ginčo turtą būtų laikę ieškovo ir savo dukros nuosavybe, nebūtų savo vardu ėmę paskolos iš banko, nebūtų iš pasiskolintų ir sutaupytų lėšų apmokėję sandorio sumos, nebūtų dengę banko paskolos, nebūtų rūpinęsi šio turto išlaikymu, remonto vykdymu, renovacijos išlaidų dengimu ir t. t. Taip pat atsakovai paaiškino, kad atsakovė N. Č. vedė išlaidų, susijusių su ginčo butu, suvestines bei jas kartais nusiųsdavo ieškovui peržvelgti tik todėl, kad ieškovo ir atsakovų dukros grįžimo į Lietuvą atveju, jų šeima galėtų įsigyti butą nuomai ir turėtų supratimą apie galimas tokio verslo išlaidas.

34. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti tokiais atsakovų argumentais, jų paaiškinimai yra tikroviški, jie nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovai butą įgijo ieškovo šeimai. Teismas pripažino, kad siunčiami atsakovų dokumentai ir teiginiai laiškuose, kad butas ieškovo šeimos, nepateikus ieškovui įrodymų, kad atsakovai turėjo tikslą būtent padėti savo dukters ir ieškovo šeimai įgyti butą Druskininkuose, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovai ne sau, o ieškovo šeimai nupirko butą. Jei atsakovai būtų to siekę, jie turėjo galimybę bet kada butą perleisti ieškovo šeimai, be to, ieškovas ir trečiasis asmuo A. Z. galėjo ir patys su atsakovų pagalba pirkti butą, sudaryti sutartį savo vardu. To nepadarius, teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti tikrai gyvenimiškais atsakovų paaiškinimais, kad jie siekė butą įsigyti savo nuosavybėn, tačiau jame leisti gyventi dukters šeimai, o šiai neatvykus gyventi į Lietuvą, butą naudoti nuomai, t. y. naudoti atsakovų vykdomame versle.

35. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neginčijo, kad ieškovas daug padėjo remontuojant ir įrengiant butą, laikė, kad tai buvo ieškovo, kaip asmens, turinčio patirties šioje srityje, pagalba, teigė, kad už buto remontą, įgytas tam medžiagas bei įrangą, sumokėjo jie – atsakovai.

36. Teismas sprendė, kad ieškovo prisidėjimas prie atsakovų įgyto buto remonto ir įrengimo nesudaro pagrindo pripažinti jam nuosavybės teises į ginčo butą.

37. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, sprendė, kad ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

38. Teismas darė išvadą, kad atmetus ieškovo ieškinį, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

39. Teismas nustatė, kad atsakovai prašė priteisti iš ieškovo 4 300 Eur išlaidų, turėtų už advokato teisinę pagalbą. Teismas sprendė, kad tokio dydžio išlaidos, net jei jos ir viršija rekomenduojamas priteisti išlaidas už advokatų teikiamą pagalbą byloje, įvertinus bylos apimtį (11 elektroninės bylos tomų), sudėtingumą, kurį lėmė ieškovo pasirinktas jo teisių gynimo būdas ir įrodinėjimo priemonės, ilgą nagrinėjimą teismo posėdžiuose, yra protingo dydžio, todėl jos atsakovams iš ieškovo priteistinos.

40. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 37,37 Eur, ieškinį atmetus, priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 96 ir 88 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

41. Apeliaciniame skunde ieškovas R. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, pripažinti 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalyku yra butas su rūsiu 3,90 m², pažymėtu R-29, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėjai yra atsakovai N. Č. ir G. Č., o ne ieškovas R. Z. ir trečiasis asmuo A. Z., negaliojančia ir nustatyti, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. D2-2726, šalimi (pirkėjais) yra ieškovas R. Z. bei jo sutuoktinė trečiasis asmuo A. Z. bei kad šis butas įsigytas ieškovo R. Z. ir jo sutuoktinės A. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

42.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamos 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo –pardavimo sutarties, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančias materialinės teisės normas, apsimestinumo faktui dėl tikrosios ginčijamo sandorio šalies pagrįsti ir paneigti šalių nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles nustatančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

42.2. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, netinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus, tikslus, neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, šalių elgesį po ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis nėra apsimestinė, kad šioje sutartyje nurodyti pirkėjai (atsakovai) nėra statytiniai, o ieškovas su sutuoktine ginčo nepirko bei nelaikė šio buto savininkais.

42.3. Pirmosios instancijos teismas šališkai bei nevisapusiškai vertindamas daugelį šioje civilinėje byloje surinktų faktinių duomenų skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje visiškai nepasisakė dėl didelės dalies (reikšmingos turiniu) įrodymų, kuriuos teikė ieškovas ir kuriais įrodinėjo, kad 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis apsimestinė ir kad buto faktiniai bei tikrieji pirkėjai yra ieškovas su sutuoktine, o atsakovai tik statytiniai.

42.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo sprendimo turiniui keliamus privalomus reikalavimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nes nepasisakė dėl didelės dalies byloje surinktų įrodymų, nenagrinėjo reikšmingų bylai duomenų, aplinkybių, įrodymų, nevertino liudytojų parodymų.

42.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 185, 265, 270 straipsnio reikalavimus, nesilaikė kasacinio teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos, buvo neobjektyvus, šališkas.

42.6. Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į šalių ir trečių asmenų paaiškinimų vertinimo taisykles, suformuluotas ir kasacinio teismo praktikoje, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsiskaitymo už ginčo butą sumokant pradinę įmoką (kad pradinė įmoka esą buvo sumokėta iš atsakovų lėšų, nors byloje surinkti įrodymai įrodo priešingai, t. y. kad sumokėta iš ieškovo ir jo sutuoktinės lėšų).

42.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo ieškovo paaiškinimų bei juos pagrindžiančių įrodymų, jog 43 000 Lt, kuriuos mokėjo atsakovai už ginčo butą, iš tikrųjų buvo ieškovo ir jo sutuoktinės piniginės lėšos, kurios buvo pervestos bei perduotos atsakovams, kad jie sumokėtų už ieškovų perkamą butą pardavėjams.

42.8. Nėra ginčo dėl to, kad prieš pat 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą ieškovas į atsakovės N. Č. sąskaitą pervedė 20 037 Lt. Tačiau joks bylos įrodymas nepatvirtina, kad ieškovo atliktas 20 037 Lt pavedimas į atsakovės N. Č. sąskaitą buvo skolos grąžinimas atsakovams.

42.9. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kitos dalies kainos už butą (94 000 Lt) sumokėjimo ne ieškovui su sutuoktine priklausančiomis lėšomis, o atsakovų lėšomis, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias kitas teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo bei taikymo praktikos.

42.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad po buto įsigijimo atsakovai sudarė sutartis dėl įvairių paslaugų, reikalingų naudojimuisi įgytu butu, t. y. su AB LESTO dėl elektros energijos pirkimo, su UAB „LITESCO“ dėl šilumos energijos pirkimo, su UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ dėl gamtinių dujų pirkimo, su UAB „Druskininkų butų ūkis“ dėl daugiabučio namo priežiūros ir administravimo, su UAB „Init“ dėl interneto paslaugų, su UAB „Apsaugos komanda“ dėl patalpų stebėjimo ir reagavimo paslaugų įgijimo, už šias paslaugas visą laiką mokėjo ir tai rodo, kad atsakovai po buto įgijimo elgėsi kaip buto savininkai.

42.11. Pirmosios instancijos teismas neanalizuodamas byloje surinktų įrodymų, susijusių su atsakovės N. Č. vesta ataskaita bei reguliariai siųsta ieškovui, negretindamas kitų duomenų, nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovų argumentais, nepagrįstai pripažino jų paaiškinimus tikroviškais, nepagrįstai sprendė, kad jie nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovai butą įgijo ieškovo šeimai.

42.12. Pirmosios instancijos teismas neaptarė bei nevertino tos aplinkybės, jos atsakovas G. Č. atsakydamas į ieškovo klausimą dėl tikslo, kuriam iš atsakovų skolinosi ieškovas, pripažino, kad ieškovas skolinosi ginčo butui įrengti. Tai iš esmės atitinka CPK 187 straipsnyje numatytas pasekmes. Atsakovas G. Č. pripažino, kad ginčo buto faktiniai, tikrieji pirkėjai buvo ieškovas su sutuoktine, o atsakovai 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartyje buvo statytiniai.

42.13. Pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

43. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

44.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė teisingas išvadas, kad atsakovai tikrosios 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sandorio šalys ir tikrieji ginčo buto savininkai. Šias išvadas teismas padarė vadovaujantis CPK įtvirtintomis ir kasacinio teismo išplėtotomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis ir, priešingai apelianto teiginiams, jų nepažeidė.

44.2. Ta aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei to norėtų ieškovas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo esmingai pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar kad byla išnagrinėjo šališkas teismas.

44.3. Nepagristi apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl didelės dalies reikšmingų įrodymų byloje. Teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų ieškovo ieškinyje ar teismo posėdžio metu paminėtų aplinkybių, detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną ieškovo bylos nagrinėjimo metu kokiu nors aspektu išsakytą argumentą. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių šalių argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl tam tikrų šalies teiginių nepaminėjimas sprendime ar jų ne toks išsamus paminėjimas negali būti vertinamas, kaip bylos esmės neatskleidimas.

44.4. Ieškovas reiškia ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu CK 1.87 straipsnio pagrindu bei prašo panaikinti sutarties dalį dėl sandorio šalies pakeitimo (jam perkelti pirkėjo teises ir pareigas). Tačiau ieškovas nei ieškiniu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tuo pačiu neprašė kredito sutarties, kurios pagrindu buvo įgytas ginčo turtas ir kurios neišmokėta dalis yra 13 452,21 Eur, pripažinti apsimestiniu sandoriu, taip pat neprašė jam perkelti kredito gavėjo pareigų ir teisių. Dėl to laikytina, kad ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti bei padaryti poveikį A. Z. kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo.

44.5. Pirmos instancijos teismas tinkamai, visapusiškai ir išsamiai ištyrė aplinkybes dėl 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties tikrųjų šalių ketinimu, tikslų, atsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, šalių elgesį po ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Teismas išvadas dėl sandorio tikrumo grindė ne tik pažodiniu sutarties tekstu ir atsakovų paaiškinimais, bet ir byloje nustatytų aplinkybių viseto vertinimu.

44.6. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 43 000 Lt sumą sumokėjo atsakovai, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad lėšos atsakovams buvo perduotos sumokėti pradinį įnašą grynaisiais pinigais. Ieškovas neįrodė, jog perdavė atsakovams grynuosius pinigus pradiniam įnašui.

44.7. Pirmos instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo kviestų liudytojų, nes ieškovo pakviesti liudytojai nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, nepatvirtino ieškovo apeliaciniame skunde nurodomu aplinkybių.

44.8. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai yra tikrosios 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalys, kad atsakovų lėšomis buvo apmokėta visa sandorio suma, atsakovų vardu įgyta paskola ginčo turto įsigijimui, atsakovų lėšų mokamos įmokos bankui už paskolos dengimą, atsakovų vardu registruotos nuosavybės teisės bei atsakovų vardu sudarytos sutartys su paslaugų tiekėjais, iš atsakovų lėšų išlaikomas butas, mokami mokesčiai, renovacijos išlaidos, atsakovams adresuojamos sąskaitos, atsakovų lėšomis vykdomas buto remontas, pirkti baldai.

45. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

46. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. kovo 12 d. gautas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

47. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl sandorio kvalifikavimo

48. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis nėra apsimestinė, kad šioje sutartyje nurodyti pirkėjai (atsakovai) nėra statytiniai, o ieškovas su sutuoktine ginčo nepirko bei nelaikė šio buto savininkais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su šiais apelianto argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių neturi pagrindo sutikti.

49. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

50. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

51. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta pirkėjų atsakovų, joje nurodyta, kad butą perka atsakovai N. Č. ir G. Č.. Taip pat šioje sutartyje nurodyta, kad būtent jie už perkamą butą ir atsiskaitė (sumokėjo): 1) pardavėjui V. V. 3 000 litų grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį; 2) 40 000 litų (po 20 000 litų) pervedė į pardavėjų V. V. ir R. V. sąskaitas banke; 3) likusius 94 000 litų atsakovai įsipareigojo sumokėti mokėjimų pavedimais iš AB SEB banko suteikto jiems kredito lėšų.

52. Byloje nustatyta, kad pardavėjams iš atsakovės N. Č. sąskaitų banke buvo sumokėta 2013 m. spalio 23 d. V. V. 20 000 Lt ir R. V. 4 911 Didžiosios Britanijos svarų (20 001,03 Lt), pardavėjams 2013 m. lapkričio 18 d. buvo sumokėta pagal sutartį ir 94 000 Lt, kuriuos atsakovai N. Č. ir G. Č. gavo iš AB SEB banko pagal 2013 m. spalio 21 d. kredito sutartį.

53. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovų pateikta rankpinigių sutartis patvirtina, kad pirkėja N. Č. 2013 m. spalio 5 d. sumokėjo pardavėjui V. V. 3000 Lt rankpinigių ir kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėjais nurodyti asmenys ir atsiskaitė už perkamą butą.

54. Byloje nustatyta, kad po buto įsigijimo atsakovai sudarė sutartis dėl įvairių paslaugų, reikalingų naudojimuisi įgytu butu, konkrečiai: su AB LESTO dėl elektros energijos pirkimo, su UAB „LITESCO“ dėl šilumos energijos pirkimo, su UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ dėl gamtinių dujų pirkimo, su UAB „Druskininkų butų ūkis“ dėl daugiabučio namo priežiūros ir administravimo, su UAB „Init“ dėl interneto paslaugų, su UAB „Apsaugos komanda“ dėl patalpų stebėjimo ir reagavimo paslaugų įgijimo, už šias paslaugas visą laiką mokėjo. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovai po buto įgijimo elgėsi kaip buto savininkai.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog siunčiami atsakovų dokumentai ir teiginiai laiškuose, kad butas ieškovo šeimos, nepateikus ieškovui įrodymų, kad atsakovai turėjo tikslą būtent padėti savo dukters ir ieškovo šeimai įgyti butą Druskininkuose, nesudarė pagrindo vertinti, kad atsakovai ne sau, o ieškovo šeimai nupirko butą. Jei atsakovai būtų to siekę, jie turėjo galimybę bet kada butą perleisti ieškovo šeimai, be to, ieškovas ir trečiasis asmuo A. Z. galėjo ir patys, pasitelkę atsakovus pavedimui įvykdyti, pirkti butą savovardu. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo netikėti atsakovų paaiškinimais, kad jie siekė butą įsigyti savo nuosavybėn, tačiau jame leisti gyventi dukters šeimai, o šiai neatvykus gyventi į Lietuvą, butą naudoti nuomai, t. y. naudoti atsakovų vykdomame versle.

56. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) neįrodė, jog atsakovai, imdami buto pirkimui kreditą iš banko, tai darė sutikę padėti ieškovui ir jo sutuoktinei įsigyti butą, dovanoti butą ar kitaip jį perleisti ieškovui ar jo šeimai, paskolinti pinigus. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovas (apeliantas) būtų siekęs perimti su buto pirkimu susijusios pareigas grąžinti bankui buto pirkimui paskolintas lėšas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai ginčo butą nusipirko ne sau, o ieškovo šeimai.

57. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovai butą įgijo ieškovo šeimai.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, pagrįstai konstatavo, kad 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis, kuria V. V. ir R. V. (pardavėjai) pardavė, o atsakovai N. Č. ir G. Č. (pirkėjai) bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra apsimestinis sandoris.

Dėl įrodymų vertinimo

59. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 185, 265, 270 straipsnio reikalavimus, buvo neobjektyvus, šališkas.

60. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, pirmiausia, pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

61. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

62. Kaip minėta, įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

63. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl atsiskaitymo už ginčo butą sumokant pradinę įmoką (kad pradinė įmoka esą buvo sumokėta iš atsakovų lėšų, nors byloje surinkti įrodymai įrodo priešingai, t. y. kad sumokėta iš ieškovo ir jo sutuoktinės lėšų).

64. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pardavėjams iš atsakovės N. Č. sąskaitų banke buvo sumokėta 2013 m. spalio 23 d. V. V. 20 000 Lt ir R. V. 4 911 Didžiosios Britanijos svarų (20 001,03 Lt), pardavėjams 2013 m. lapkričio 18 d. buvo sumokėta pagal sutartį ir 94 000 Lt, kuriuos atsakovai N. Č. ir G. Č. gavo iš AB SEB banko pagal 2013 m. spalio 21 d. kredito sutartį.

65. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo ieškovo paaiškinimų bei juos pagrindžiančių įrodymų, jog 43 000 Lt, kuriuos mokėjo atsakovai už ginčo butą, iš tikrųjų buvo ieškovo ir jo sutuoktinės piniginės lėšos, kurios buvo pervestos bei perduotos atsakovams, kad jie sumokėtų už ieškovų perkamą butą pardavėjams.

66. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 43 000 Lt sumą sumokėjo atsakovai, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, įskaitant liudytojų parodymus, kad lėšos atsakovams buvo perduotos sumokėti pradinį įnašą grynaisiais pinigais. Ieškovas neįrodė konkrečių aplinkybių ir laiko dėl pinigų perdavimo, t. y. neįrodė, jog perdavė atsakovams grynuosius pinigus pradiniam įnašui.

67. Bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas neįrodė, kad jo pervesta į atsakovės N. Č. sąskaitą 20 037 Lt suma buvo skirta ginčo buto pirkimui, bet ne skolos grąžinimui. Apelianto teiginių dėl 20 037 Lt sumos panaudojimo ginčo buto pirkimui nepatvirtino apelianto sutuoktinė trečiasis asmuo A. Z..

68. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas vertino ne visus pateiktus į bylą įrodymus. Apklaustų byloje liudytojų parodymai yra nekonkretūs, neinformatyvūs, epizodiniai, iš dalies prieštaraujantys pateiktiems į bylą rašytiniams įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniais, įskaitant ir oficialius rašytinius įrodymus, dėl turinčių bylai reikšmę aplinkybių nustatymo. Byloje apklaustų liudytojų nekonkretūs ir neinformatyvūs parodymai neįrodo apelianto teiginių ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytų bylos aplinkybių.

69. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo vertinant įrodymus. Teismo pateiktų į bylą įrodymų vertinimas pagal įstatymo reikalavimus bet ne pagal byloje dalyvaujančio asmens teiginius nėra laikomas teismo šališkumu.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino, tinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus, tikslus, ir teisingai nustatė bylos aplinkybes bei atskleidė bylos esmę.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

71. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo sprendimo turiniui keliamus privalomus reikalavimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nes nepasisakė dėl didelės dalies byloje surinktų įrodymų, nenagrinėjo reikšmingų bylai duomenų, aplinkybių, įrodymų, nevertino liudytojų parodymų.

72. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimui yra įtvirtinti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Motyvuojamoji teismo sprendimo dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).

73. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).

74. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, taip pat išsamiai motyvavo savo sprendimą ieškinį atmesti. Ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimo, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, kadangi ieškovas (apeliantas) neįrodė ginčijamo sandorio apsimestinumo.

75. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė procesines normas ir nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

77. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

78. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamos 2013 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties, priėmė teisingą sprendimą, o vien dėl tai, kad apeliantas nesutinka su ginčijamu sprendimu, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančias materialinės teisės normas, šalių nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles nustatančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

79. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

80. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

81. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantui R. Z. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

82. Atsakovai N. Č. ir G. Č. prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Pateiktas 2019 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė N. Č. advokatei B. P. už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1 200 Eur.

83. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, į tai, kad atsakovų prašymas pagrįstas byloje esančiais įrodymais, sprendžia, kad atsakovų prašymas tenkintinas.

84. Trečiasis asmuo A. Z. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei N. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.