Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „N.“, K. V., V. V. bei M. D. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimo dėl ieškinio pagrindo bei atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „N.“, K. V., V. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D. K.“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „N.“, K. V., V. V., M. D., G. L., V. D., A. K. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Ieškovės klinika Klaipėdoje buvo viena didžiausių, veiklą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2018 m. kovo 31 d. vykdė nuomojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). Šios patalpos priklausė UAB „R.“, kurios pagrindiniais akcininkais yra atsakovai K. V. ir V. V.. UAB „R.“ nesutikus pratęsti nuomos sutarties, ieškovė klinikos veiklą perkėlė ir vykdė adresu (duomenys neskelbtini). Veiklos perkėlimas buvo sklandus ir sėkmingas – 2018 m. pradžioje klinikos darbuotojų skaičius buvo 21, vienas pagrindinių gydytojų buvo M. D., vyriausioji administratorė Vakarų regionui ir vyr. slaugytoja–administratorė G. L., gydytojos A. K. ir V. D., bendrosios praktikos slaugytojos ir padėjėjos sudarė Klaipėdos klinikos personalo branduolį, kuris užtikrino, kad Klaipėdos klinikos pacientams hemodializės procedūros būtų atliekamos nepertraukiamai. Be šios personalo dalies Klaipėdos klinikos veikla ir hemodializės paslaugų teikimas pacientams būtų buvęs neįmanomas. 2018 m. pradžioje Klaipėdos klinika turėjo 63 nuolatinius pacientus.

7. Atsakovas V. V. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės bendrovėje dirbo gydytoju nefrologu, o UAB „D. L.“ ėjo šalies medicinos direktoriaus Lietuvai pareigas – buvo atsakingas už visų įmonių grupės „D.“ klinikų Lietuvoje medicininę veiklą, paslaugų kokybę ir atitikimą teisės aktų reikalavimams, rekomendacijų ir geriausių medicininių praktikų taikymą klinikose Lietuvoje, valdė visą informaciją apie klinikose dirbančius gydytojus, slaugytojas, gydomus pacientus, jų skaičių bei sveikatos būklę. Nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. atsakovas V. V. buvo ir ieškovės valdybos narys. Darbo santykiai su V. V., kaip šalies medicinos direktoriumi Lietuvai, baigėsi 2014 m. sausio 31 d. jo paties prašymu.

8. Su atsakovais K. V. ir V. V. buvo pasirašyti konfidencialumo įsipareigojimai, kuriais buvo nustatyta, kas sudaro „D.“ įmonių grupės komercinę paslaptį ir kokia informacija yra laikoma konfidencialia. Šių konfidencialumo įsipareigojimų tikslas buvo apsaugoti informaciją, kuri negali būti be leidimo atskleidžiama arba panaudojama, nes tai galėtų pakenkti „D.“ įmonių grupės konkurencingumui arba verslumui.

9. Atsakovai K. V. ir V. V. buvusiu ieškovės veiklos adresu – (duomenys neskelbtini), nusprendė įsteigti UAB „N.“, bendrovė įsteigta 2016 m. rugsėjo 5 d., bendrovės steigėjams turint tikslą Tauragėje, Klaipėdoje ir Palangoje atidaryti hemodializės klinikas, o jų veiklai reikalingus sveikatos priežiūros specialistus ir pacientus persivilioti iš ieškovės.

11. Dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų ieškovės klinikos Klaipėdoje atžvilgiu ieškovė pažymėjo, kad po to, kai UAB „R.“ nusprendė nebepratęsti patalpų, kuriuose ieškovė ilgą laiką teikė hemodializės paslaugas, nuomos sutarties, atsakovas V. V. ėmė ieškovės klinikos darbuotojams siūlyti pereiti dirbti į būsimą UAB „N.“ kliniką Klaipėdoje. Be paties V. V. visą būsimą formuojamą UAB „N.“ klinikos Klaipėdoje personalą (13 iš 14 žmonių) sudarė būtent ieškovės darbuotojai. 2018 m. gegužės mėnesį išdavus UAB „N.“ licenciją teikti hemodializės paslaugas Klaipėdoje, su ieškove darbo santykius nutraukė didelė dalis gydytojų ir slaugytojų, o atsakovai M. D., G. L., V. D. ir A. K. nukreipė ieškovės klinikos pacientus hemodializės procedūrų atlikimui į atsakovės kliniką. Jiems melagingai buvo nurodoma, kad procedūros ieškovės klinikoje, adresu (duomenys neskelbtini), atliekamos tik laikinai, kad ieškovė bankrutuoja, o jie visi yra perkeliami į ankstesnę buvusią kliniką, esančią (duomenys neskelbtini). Paminėtų atsakovų iniciatyva ir nurodymu ieškovės pacientams buvo išrašyti siuntimai į UAB „N.“ hemodializės kliniką. Šių veiksmų rezultatas buvo tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 6 d. į ieškovės Klaipėdos kliniką hemodializės procedūroms staiga nebeatvyko 41 pacientas. 2018 m. birželio mėnesį ieškovės darbuotojai ėmė nutraukinėti darbo sutartis su ieškove, o atsakovas M. D. 2018 m. birželio 11 d. pateikė prašymą atleisti jį iš ieškovės klinikų medicinos vadovo pareigų.

13. Atsakovai K. V., V. V., M. D., G. L., V. D. ir A. K., žinodami visą ieškovės „know-how“ arba veiklos praktiką (modelį), iš Tauragės ir Klaipėdos klinikų atliekamų hemodializės procedūrų gaunamas ieškovės pajamas, klinikų sąnaudas, klinikų veiklos pelningumą, priėmė sprendimą steigti UAB „N.“ ir būtent Tauragėje bei Klaipėdoje atidaryti hemodializės klinikas. Be to, atsakovų tikslas buvo ne tiesiog atidaryti hemodializės klinikas nurodytuose miestuose ir sąžiningai konkuruoti su ieškove, o perimti visą ieškovės Tauragės ir Klaipėdos klinikų veiklą.

14. Ieškovė pažymėjo, kad su atsakovais buvo sudarytos ir atskiros konfidencialumo sutartys dėl informacijos, susijusios su „D.“ gydomais pacientais, apsaugos. Jų sudarymo tikslai nustatyti ieškovės konfidencialumo taisyklėje HR-2006. Visose papildomai sudarytose konfidencialumo sutartyse buvo numatyta, kad informacija apie „D.“ pacientus turi komercinę vertę, suteikiant jai konfidencialios informacijos statusą.

15. Nors atsakovai M. D., G. L., V. D. bei A. K. ir nebuvo sudarę korporatyvinių konfidencialumo įsipareigojimų, pagal jų sudarytas su ieškove konfidencialumo sutartis jų konfidencialumo įsipareigojimai ieškovei galiojo jiems atliekant nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovės atžvilgiu ir dar vienerius metus po jų darbo sutarčių su ieškove pasibaigimo (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 4 dalis).

16. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovė teigė, kad buvo atlikusi viską, jog apsaugotų savo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, tame tarpe ir informaciją apie gydomus pacientus.

20. Kita vertus, jeigu teismas laikytų, kad ieškovės teisių pažeidimas nėra tęstinio pobūdžio, ieškovė prašė ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo 2019 m. gegužės 3 d., kuomet buvo panaikinta ieškovei išduota licencija teikti hemodializės paslaugas Tauragės klinikoje.

21. Jei teismas manytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovė prašė šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir apginti jos pažeistą teisę. Pažymėjo, kad terminas praleistas nežymiai ir dėl svarbių priežasčių: atsakovų veiksmai buvo nukreipti ne tik į ieškovės klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje veiklos perėmimą, bet ir kitas ieškovės klinikas, be to, 2019 m. kovo 22 d. pasikeitė ieškovės vadovas, kurio visos pastangos buvo nukreiptos ne į galimą bylinėjimąsi su nesąžiningais konkurentais, o ieškovei likusių hemodializės klinikų veiklos išsaugojimą ir tinkamo gydymo pacientams užtikrinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl KĮ taikymo sąlygų

Dėl komercinės paslapties sampratos

Dėl neteisėtų veiksmų

Dėl ieškinio senaties

Dėl klaidų teismo sprendime ištaisymo

III. Apeliacinių, atskirojo skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

58. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose ir atskirajame skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų

59. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavo atsakovų – UAB „N.“, jos steigėjų – K. V., V. V., bei šios bendrovės darbuotojų, vėliau – jos akcininkais tapusių atsakovų – M. D., G. L., V. D. ir A. K., solidarios atsakomybės taikymo, atlyginant beveik 2 mln. Eur žalą, padarytą pastarųjų bendrais, koordinuotais nesąžiningos konkurencijos veiksmais, perimant ieškovės vykdytą hemodializės paslaugų teikimo veiklą Tauragės ir Klaipėdos miestuose.

60. Ieškovė paaiškino, kad visi atsakovai yra buvę jos arba „D.“ įmonių grupės darbuotojai, prisiėmę atitinkamus konfidencialumo įsipareigojimus neatskleisti ieškovės ir (ar) „D.“ įmonių grupės komercinę paslaptį sudarančios informacijos, taip pat konfidencialios informacijos, susijusios su „D.“ gydomais pacientais, jiems teikiamomis paslaugomis. Atsakovai K. V., V. V., žinodami visą ieškovės klinikų veiklos praktiką (modelį), klinikų Tauragės ir Klaipėdos miestuose gaunamas pajamas, sąnaudas, veiklos pelningumą, priėmė sprendimą steigti analogiškas paslaugas šiuose miestuose teiksiančią bendrovę, siekiant nesąžiningai konkuruoti, perimant ieškovės klinikų darbuotojus ir pacientus. 2018 m. balandžio – gegužės mėnesiais UAB „N.“ buvo išduotos licencijos teikti hemodializės paslaugas klinikose nurodytuose miestuose. Tuo pačiu metu su ieškove darbo santykius nutraukė didelė dalis jos Klaipėdos ir Tauragės klinikų darbuotojų, tuo tarpu atsakovų M. D., G. L., V. D. ir A. K. paskatinti ieškovės klinikas paliko ir didžioji dalis pacientų. Ieškovė nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų buvo priversta nutraukti savo veiklą Tauragėje, o Klaipėdoje veiklos mastas žymiai sumažėjo.

61. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo – pripažino, kad atsakovai UAB „N.“, K. V., V. V., M. D. bei A. K. 2018 m. balandžio – birželio mėn. ieškovės Tauragės ir Klaipėdos klinikų atžvilgiu atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir tai sudaro pagrindą ieškovei reikalauti iš nurodytų asmenų jai padarytos žalos atlyginimo. Ieškovės reikalavimą pripažinti neteisėtais ir atsakovių – G. L. ir V. D., veiksmus, teismas atmetė.

62. Teismas nustatė, kad ieškovės Tauragės ir Klaipėdos klinikas palikę ir UAB „N.“ įsidarbinę asmenys buvo ilgamečiai ieškovės darbuotojai, patyrę specialistai, todėl sprendė, kad jų praradimas, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros specialistų trūkumą Lietuvoje, ieškovei buvo itin reikšmingas. Įvertinęs, kad su ieškove darbo santykius nutraukę jos darbuotojai tai padarė beveik tuo pačiu metu, kuomet licencijos vykdyti veiklą Klaipėdoje ir Tauragėje buvo išduotos UAB „N.,“, kad pastaroji, ketindama pradėti teikti hemodializės paslaugas nurodytuose miestuose, neieškojo jos klinikose galinčio dirbti personalo, teismas konstatavo, jog buvusius ieškovės darbuotojus ir atsakovę UAB „N.“ siejo išankstinis susitarimas. Teismas konstatavo ir tai, kad ieškovė įrodė, jog informacija apie jos klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje struktūrą, veiklos rodiklius (pajamas, sąnaudas, pelningumą), darbuotojus, pacientų skaičių, jiems teikiamas paslaugas buvo žinoma atsakovams K. V. ir V. V., kurie, pasinaudodami šia konfidencialia informacija, nusprendė įsteigti UAB „N.“ būtent šiuose miestuose ir perimti ieškovės klinikų darbuotojus bei pacientus. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, kad buvę ieškovės darbuotojai – gydytojai nefrologai, M. D. ir A. K., padėjo UAB „N.“ steigėjams perimti didžiąją dalį ieškovės klinikų pacientų – išrašė jiems siuntimus hemodializės paslaugoms į UAB „N.“ klinikas, į kurias ir patys perėjo dirbti, o vėliau tapo ir šios bendrovės akcininkais.

63. Teismas nurodė, kad visų atsakovų, išskyrus G. L. ir V. D., veiksmai neteisėtais pripažįstami CK 1.116 straipsnio 4 dalies, 6.263 straipsnio pagrindais, o atsakovų UAB „N.“, V. V., K. V. dar ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindais, pažymėdamas, jog pagal kasacinio teismo formuojamą šio teisės akto taikymo praktiką, nepaisant to, jog atsakomybės subjektais pagal KĮ gali būti tik ūkio subjektai, šio subjekto steigėjai atsako kartu su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu.

64. Teismas nesutiko su atsakovų reikalavimu taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį. Sprendė, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma nuo 2019 m. gegužės 3 d., kuomet buvo panaikinta jos licencija teikti hemodializės paslaugas Tauragės klinikoje. Pažymėjo, kad dėl vadovybės pasikeitimo 2019 m. kovo mėnesį, UAB „N.“ finansinių rezultatų įvertinimo, ieškovei reikėjo laiko, jog suprastų, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo pažeistos jos teisės.

65. 2023 m. rugsėjo 1 d. teismas priėmė nutartį dėl rašymo apsirikimo klaidos sprendime dėl ieškinio pagrindo ištaisymo – sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje nurodytą CK 6.116 straipsnio 4 dalį ištaisė į CK 1.116 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gegužės 31 d.).

66. Atsakovai UAB „N.“, K. V. ir V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašymą panaikinti teismo sprendimą dėl ieškinio pagrindo iš esmės grindžia CK nustatyto teisinio reguliavimo bei KĮ netinkamu taikymu, klaidingai bei netiksliai konstatuotomis ginčo faktinėmis aplinkybėmis, nepagrįstu ir prieštaringu sprendimu dėl ieškovės nepraleisto ieškinio senaties termino. Atsakovai UAB „N.“, K. V. ir V. V. taip pat pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria buvo ištaisytas pirmiau nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas. Teigia, kad teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs ne tik ištaisytiną materialinės teisės normą, bet ir šios normos redakcijos galiojimo pabaigą, atliko CPK 276 straipsnyje nustatytą draudimą – pakeitė teismo sprendimo esmę.

67. Atsakovai M. D. ir A. K. nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde grindžia teisės normų, reglamentuojančių komercines paslaptis bei atsakomybę už jų atskleidimą, ieškinio senaties taikymą, teisės normų, susijusių su hemodializės paslaugų teikimu, darbuotojų teise laisvai rinktis norimą darbą, netinkamu taikymu bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, pažeidimu.

Dėl procesinių prašymų

68. Atsakovai UAB „N.“, K. V. ir V. V. pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kurį motyvavo ginčo sudėtingumu, neatskleista bylos esme, pirmosios instancijos teismui tinkamai neištyrus ir neįvertinus atsakovų į bylą pateiktų įrodymų, teismo sprendime padarytomis faktinių aplinkybių ir teisės taikymo klaidomis. Atsakovų teigimu, poreikį nagrinėti šią bylą žodiniame teismo posėdyje sudaro ir tai, jog jiems pateikus ir atskirąjį skundą, kuris bus nagrinėtinas kartu su jų apeliaciniu skundu, nėra aišku, dėl kurio teismo sprendimo – neištaisyto ar ištaisyto, spręs apeliacinės instancijos teismas.

69. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujančių byloje asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Taigi įstatymas nustato teismo diskrecijos teisę nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

70. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokio būtinumo nenustatė. Apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai, nepakankamai ištirtų ginčo faktinių aplinkybių atsakovai iš esmės nesutinka su teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Dėl tokių skundo argumentų pagrįstumo teisėjų kolegija gali nuspręsti, remdamasi bylos medžiaga – tam nėra būtina pakartotinai išklausyti šalis apie tai, kaip turėtų būti vertinamos atitinkamos faktinės aplinkybės, įrodymai. Atsakovų skaičius, ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo dydis taip pat neteikia pagrindo spręsti apie itin sudėtingą teisiniu požiūriu ginčą. Be to, kaip prašyme dėl žodinio bylos nagrinėjimo nurodo patys atsakovai, byla sudėtinga ir tuo aspektu, kad jiems ji kelia didelę emocinę įtampą, bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas jų veiksmų neteisėtumas, įvyko prieš 5 metus, todėl faktinių aplinkybių nustatymas – sudėtingas, o kartais ir neįmanomas. Tokie argumentai tik patvirtina teisėjų kolegijos poziciją, jog šiuo atveju nėra tikslinga pakartotinai išklausyti šalis apie ginčo faktines aplinkybes, kurių jie, tikėtina, tiksliai nepamena, tuo tarpu teisiniai argumentai yra pateikti išsamiuose šalių procesiniuose dokumentuose. Galiausiai, atsakovams apskundus tiek teismo sprendimą, tiek nutartį, kuria buvo pakoreguota jo rezoliucinė dalis, apeliacijos dalyką sudaro ištaisytas teismo sprendimas, nes teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Šio procesinio klausimo išsprendimui teisėjų kolegija vadovaujasi proceso teisės normomis, todėl ši atsakovų nurodyta aplinkybė nesudaro bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje pagrindo.

71. Atsakovai UAB „N.“, K. V. ir V. V. kartu su prašymu dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2023. Nors atsakovai nesuformulavo atskiro prašymo dėl naujo įrodymo prijungimo, kaip tai nustato CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas , teisėjų kolegija pasisako dėl teisinių prielaidų prijungti prie bylos nurodytą dokumentą (CPK 314 straipsnis).

72. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė naujus įrodymus – iš jos klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje išrašytų pacientų sąrašus. Nurodo, kad šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po atsakovų UAB „N.“, K. V. ir V. V. apeliacinio skundo pateikimo, nes iki tol byloje šie atsakovai neginčijo fakto, jog į UAB „N.“ klinikas perkelti pacientai buvo nuolatiniai ieškovės pacientai. Teigia, kad šių naujų įrodymų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kad pateikti duomenys reikšmingi, nes papildomai pagrindžia, jog teismas teisingai nustatė ir įvertino aplinkybę dėl ieškovės nuolatinių pacientų perėjimo į atsakovės klinikas.

73. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019 29 punktas).

74. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų UAB „N.“, K. V. ir V. V. pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis buvo priimta civilinėje byloje (Nr. e2A-584-330/2023), kurios medžiaga pripažinta nevieša, tuo tarpu atsakovai šioje byloje pateikė nenuasmenintą nurodyto teismo procesinio sprendimo kopiją, teisėjų kolegija nepriima šio dokumento, tačiau pažymi, kad su nuasmeninta jo versija gali susipažinti ir remtis, naudodamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis.

75. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti į bylą ieškovės pateiktus pakoreguotus duomenis apie paslaugų buvusiems jos klinikų pacientams suteikimo trukmę. Apeliacinio proceso paskirtis yra įvertinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmiausiai pagal tuos duomenis, kurie sudarė bylos medžiagą teismui išnagrinėjus ginčą pirmąja instancija. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami duomenys neturi esminės reikšmės sprendžiant teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

76. Viena iš apeliantų skundų argumentų grupių yra susijusi su teismo netinkamai pritaikytu ieškinio senaties terminu. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, kurį susiejo su ieškovės licencijos teikti hemodializės paslaugas Tauragės klinikoje panaikinimu, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepraleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga pirmiausia pasisakyti dėl šių skundų argumentų.

77. Pagal įstatyme įtvirtintą sampratą, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Dėl ieškinio senaties instituto esmės teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis).

78. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis); jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

79. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

80. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023 23 punktą).

81. Įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais teismas pagrindė išvadą dėl ieškovės nepraleisto ieškinio senaties termino, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas netinkamai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

82. Kaip minėta, teismas nusprendė, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas ginčo atveju – 2019 m. gegužės 3 d., kuomet ieškovei buvo panaikinta licencija teikti hemodializės paslaugas Tauragės klinikoje ir jos veikla šiame mieste buvo galutinai (ir teisiškai) nutraukta. Dėl to konstatavo, kad, 2022 m. kovo 8 d. pateikusi teismui ieškinį, ieškovė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto termino nepraleido. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

83. Visų pirma, atsakovų veiksmai, kurių neteisėtumą ieškovė siekė įrodyti šioje byloje, buvo atlikti 2018 m. balandžio – birželio mėnesiais. Bylos duomenys tvirtina, kad apie UAB „N.“ įsteigimą ieškovei buvo žinoma dar 2018 m. pradžioje. Pirmieji ieškovės Tauragės ir Klaipėdos klinikų darbuotojai darbo santykius su ja nutraukė 2018 m. balandžio pabaigoje, o 2018 m. balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės mėnesį ieškovės klinikas paliko ir pirmieji pacientai. Kaip nurodyta ieškinyje, 2018 m. birželio mėnesį į ieškovės Klaipėdos kliniką hemodializės procedūroms staiga nebeatvyko 41 pacientas, o į Tauragės kliniką nebeatvyko 16 iš 23 pacientų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė – verslo subjektas, todėl jai keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, ji turėjo ir galėjo susieti turimus duomenis, suvokti, kur išėjo jos darbuotojai ir pacientai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apie galimą savo teisių pažeidimą ieškovei buvo žinoma vėliausiai 2018 m. birželio mėnesio pabaigoje. Didelės dalies darbuotojų ir klientų (šiuo atveju – pacientų) netekimas bet kokiam verslininkui sukeltų pastebimus padarinius, todėl vertinti, kad apie savo pažeistas teises ieškovė galėjo susivokti tik atlikus juridinį veiksmą – panaikinus jos licencijas teikti paslaugas Tauragės klinikoje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (CPK 185 straipsnis).

84. Teisėjų kolegijos neįtikina ieškovės argumentas, kad reikėjo laiko įvertinti, kokio dydžio žala jai buvo padaryta, tame tarpe ir įvertinti atsakovės UAB „N.“ finansinius rodiklius. Kaip matyti iš ieškinyje pateikto žalos paskaičiavimo, ieškovė pareiškė reikalavimą dėl atsakovės UAB „N.“ nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo – sudėjo pastarosios 2018-2020 m. finansiniais metais gautas bendrojo pelno sumas ir gavo 1 981 128 Eur sumą (ieškinio 149 punktas), kurios solidaraus atlyginimo reikalauja iš visų atsakovų. UAB „N.“ finansinė atskaitomybė už 2020 m. VĮ Registrų centrui vėliausiai turėjo būti pateikta 2021 m. pirmoje pusėje, atitinkamai 2018-2019 m. finansinių metų duomenys buvo išviešinti, todėl ieškovei galėjo būti žinomi, dar anksčiau, tačiau ieškinys, kaip minėta, pateiktas tik 2022 m. kovo mėnesį. Be to, pažymėtina, kad proceso teisės normos nustato galimybę ieškovui tikslinti ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

85. Antra, skunduose pagrįstai apeliuojama, kad šioje byloje ieškovė atsakovų veiksmų neteisėtumą sieja ne tik jos klinikos Tauragėje, bet ir klinikos Klaipėdoje darbuotojų ir pacientų perviliojimu, todėl teismo išvada, jog ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su licencijos ieškovei teikti hemodializės paslaugas Tauragės klinikoje panaikinimu, nepateikia atsakymo dėl senaties termino pradžios momento atsakovų veiksmams ieškovės klinikos Klaipėdoje atžvilgiu. Ši aplinkybė tik patvirtina aptariamos teismo išvados nepagrįstumą. Paaiškinimo, kodėl apie galimą atsakovų veiksmų neteisėtumą perviliojant Klaipėdos klinikos darbuotojus ir pacientus, ieškovė sužinojo nutraukusi veiklą Tauragėje, ieškovė taip pat nepateikė, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl nurodyto nepasisako.

86. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė nurodo, kad aplinkybe dėl licencijos Tauragės klinikai panaikinimo rėmėsi tik kaip antrąja sąlyga, tuo atveju, jeigu teismas nesutiktų su ieškinio argumentais, jog atsakovų neteisėti veiksmai yra tęstiniai, todėl šiuo atveju taikytina CK 1.127 straipsnio 5 dalis, pagal kurią ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną UAB „N.“ vykdomos veiklos, susikurtos iš nesąžiningos konkurencijos ieškovės atžvilgiu, dieną.

87. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio pradžios momentas sietinas su licencijos ieškovės Tauragės klinikai panaikinimu. Priėjęs prie tokios išvados, teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad ginčo atveju pažeidimai, kurių pagrindu ieškovė reikalauja žalos atlyginimo, yra tęstinio pobūdžio. Teisėjų kolegija, pirmiau išdėstytais motyvais konstatavusi nurodytos teismo išvados nepagrįstumą, neturi pagrindo pritarti ieškovės pozicijai dėl CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo.

88. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, be kita ko, nustatyta, kad: jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

89. Minėta, kad ieškovė šioje byloje reikalauja žalos, padarytos neteisėtais atsakovų veiksmais, atlyginimo. Reikalavimo nutraukti atsakovų veiksmus, tariamai pažeidžiančius jos teises ir teisėtus interesus, ieškovė nėra pareiškusi, todėl jos galimas teisių pažeidimas sietinas su praeityje atsakovų atliktais, o ne atliekamais veiksmais. Be to, sąžiningos konkurencijos pažeidimai nelaikytini trunkamaisiais, nes jie įvyksta tuo momentu, kai pažeidžiami teisės aktų, reguliuojančių sąžiningą konkurenciją, reikalavimai ir asmeniui (šiuo atveju ieškovei) tampa žinoma arba turi būti žinoma apie savo teisės pažeidimą. Todėl ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovės sužinojimu apie atsakovų veiksmų, ieškovės nuomone, sukėlusių prašomą atlyginti žalą, atlikimą.

90. Pozicijos, kad sąžiningos konkurencijos pažeidimai nelaikytini tęstiniais, todėl tokiu atveju netaikytina CK 1.127 straipsnio 5 dalis, laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs faktinėmis aplinkybėmis į nagrinėjamą panašią civilinę bylą Nr. e2A-584-330/2023. Nurodytoje byloje ieškovė UAB „D. K.“ buvo pareiškusi reikalavimą dėl žalos atlyginimo kitai atsakovų šioje byloje įsteigtai bendrovei, jos steigėjams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie, ieškovės teigimu, atlikę nesąžiningos konkurencijos veiksmus, perėmė ieškovės vykdytą veiklą (darbuotojus ir pacientus) viename iš Lietuvos miestų. Šioje byloje ieškovė taip pat teikė argumentus, kad ieškinio senaties termino nėra praleidusi, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik panaikinus jos licenciją teikti paslaugas, taip pat teigė, kad atsakovų atlikti neteisėti veiksmai yra tęstinio pobūdžio. Taigi nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2023 pateiktu CK 1.127 straipsnio 5 dalies aiškinimu (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

91. Atmestinas ieškovės atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentas, kad nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2023 pateiktais išaiškinimais. Teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės taikymo taisyklių ne tik tapačiose, kaip nurodo ieškovė, bet ir iš esmės panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose. Pirmiau paminėtos civilinės bylos Nr. e2A-584-330/2023 aplinkybės patvirtina, kad nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinis pagrindas yra iš esmės panašus. Nors aptariamos civilinės bylos medžiaga nėra vieša, joje priimtas teismo galutinis sprendimas, jį nuasmeninus, yra paskelbtas LITEKO sistemoje, vadovaujantis Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos nuostatomis (Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo 19 punktas). Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos nuostatų 9.4 punktas numato, kad viešai skelbtinuose teismų procesiniuose sprendimuose neskelbiami duomenys, sudarantys bylos medžiagą, teismo sprendimu ar įstatymais pripažintą nevieša, išskyrus teismo procesinio sprendimo argumentus, turinčius reikšmės vienodai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai formuoti, jei juos palikus nebūtų pažeisti tikslai, dėl kurių bylos visa medžiaga (ar jos dalis) pripažinta nevieša. Taigi neviešai išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas nėra eliminuojamas iš LITEKO sistemos ir teismas, turėdamas prieigą prie šios sistemos (CPK 179 straipsnio 3 dalis), gali ir privalo remtis nuasmenintoje tokio teismo sprendimo versijoje išdėstytais argumentais dėl teisės aiškinimo ir taikymo, jeigu egzistuoja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės atsiliepimo į skundus argumentas, kad teismas negali remtis paminėtoje civilinėje byloje priimtame teismo sprendime pateiktais išaiškinimais.

92. Pirmiau išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kolegija, įvertinusi ieškovės paaiškinimus, sprendžia ir tai, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys – pasikeitusi vadovybė, siekis stabilizuoti ne tik Tauragės, Klaipėdos, bet ir kituose miestuose esančių klinikų veiklą – nepripažintinos svarbiomis, todėl nesudaro šio termino atnaujinimo pagrindo.

93. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo, taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 50 punktas).

94. Pirmiau nurodytos priežastys, kuriomis ieškovė grindžia savo poziciją dėl senaties termino atnaujinimo, yra subjektyvaus pobūdžio – į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad būtent bendrovės vadovybės pasikeitimas bei siekis stabilizuoti veiklą klinikose turėjo tiesioginę įtaką ieškinio senaties termino praleidimui.

95. Ieškovės argumentas, kad neatnaujinus jai senaties termino, liks neapginta pažeista jos teisė į sąžiningą verslą ir konkurenciją, o atsakovai, pasisavinę jos verslo dalį, išvengs civilinės atsakomybės, taip pat nesudaro šio termino atnaujinimo pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ieškinio senaties termino nustatymas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, vien dėl to, kad šiuo atveju ieškovė yra šalis, ginanti savo galimai pažeistas teises, savaime nelemia besąlygiškos jos interesų apsaugos ir neteikia pagrindo atnaujinti senaties termino, kurio praleidimo ji negali pagrįsti svarbiomis priežastimis.

96. Teisėjų kolegijai konstatavus pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės nepraleisto senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti neteisėtumą ir nepagrįstumą bei nesant pagrindo šį terminą atnaujinti, egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis) ir panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ginčo esmę sudarančias aplinkybes bei nusprendė dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir tokį teismo sprendimą apeliacinius skundus pateikę atsakovai kvestionuoja, teisėjų kolegija pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nurodytu aspektu.

Dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi ir jai taikomos teisinės apsaugos

97. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl ieškinio pagrindo konstatavo atsakovų, išskyrus G. L. ir V. D., neteisėtus veiksmus perviliojant ieškovės klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje darbuotojus ir (ar) pacientus. Pažymėjo, kad visų atsakovų civilinė atsakomybė kyla CK 1.116 straipsnio 4 dalies, 6.263 straipsnio pagrindais, o atsakovų UAB „N.“, K. V. ir V. V. dar ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų pagrindais.

98. Teismas nustatė, kad UAB „N.“, K. V. ir V. V., kaip nurodytos bendrovės steigėjai, yra tinkami atsakomybės pagal KĮ straipsnį subjektai, kad jų atsakomybė šio įstatymo 15 straipsnio pagrindu atsiranda dėl to, jog atsakovai K. V. ir V. V. atskleidė ir pasinaudojo komercine ieškovės paslaptį sudarančia informacija – duomenimis apie ieškovės klinikose vykdomą sveikatos priežiūros veiklą, kurios pagrindas yra ieškovės santykiai su konkrečiais darbuotojais ir pacientais bei iš šių santykių gaunama finansinė nauda. Teismas nurodė, kad žinodami šią informaciją atsakovai galėjo vykdyti analogišką pelningą veiklą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog teismas, nusprendęs dėl atitinkamos ieškovės informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, iš esmės nepagrindė tokios savo išvados.

99. KĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas ir apibrėžtas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Vieni iš tokių draudžiamų veiksmų – informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

100. Komercinės paslapties objekto samprata atskleista ir kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip įmonės komercinė (gamybinė) paslaptis, apibrėžti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje.

101. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, kuri atitinka šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

102. Plėtodamas šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Todėl tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023 41 punktas). Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 47 punktas).

103. Skundžiamame sprendime teismas nurodė sutinkąs su ieškove, kad jos komercinę paslaptį sudaro klinikose vykdoma sveikatos priežiūros veikla, kurios pagrindas yra jos turimi santykiai su konkrečiais darbuotojais ir pacientais bei iš to gaunama finansinė nauda. Teismas nurodė, kad žinant šią informaciją – galima vykdyti analogišką pelningą veiklą, tačiau tokia prielaida nepatvirtina, jog pirmiau nurodyta informacija atitinka įstatyme bei teismų praktikoje suformuotą komercinės paslapties sampratą. Tuo tarpu atsakovų veiksmų, kuriuos ieškovė laiko neteisėtais, atlikimo metu galiojęs KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė draudimą naudoti, perduoti ir skelbti būtent komercinę paslaptį sudarančią informaciją. CK 1.116 straipsnio 4 dalis nustatė asmenų pareigą atlyginti nuostolius neteisėtais būdais įgijus informaciją, kuri yra komercinė paslaptis. Nors teismas nurodė, kad atsakovai K. V. ir V. V. buvo prisiėmę korporatyvinius konfidencialumo įsipareigojimus „D.“ įmonių grupei, kad šiuose įsipareigojimuose buvo nustatyta, kas sudaro D. įmonių grupės komercinę paslaptį ir kad atitinkamiems duomenims yra suteikiamas konfidencialios informacijos statusas, taip pat kad visi atsakovai – fiziniai asmenys, buvo pasirašę konfidencialumo sutartis dėl informacijos, susijusios su ieškovės gydomais pacientais, apsaugos, teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtus įsipareigojimus ir sutartis, nenustatė, kad kokia nors šiuose dokumentuose nurodyta konfidenciali informacija būtų prilyginta ieškovės ir (ar) „D.“ įmonių grupės komercinei paslapčiai.

104. Šiuo atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių ir duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 50–51 punktai). Tokie išaiškinimai patvirtina, kad vien tai, jog nurodytose korporatyviniuose konfidencialumo įsipareigojimuose ir konfidencialumo sutartyse buvo nurodyta, kas sudaro apeliantų saugotiną „D.“ įmonių grupės konfidencialią informaciją, savaime negalėjo būti prilyginta ieškovės ir (ar) „D.“ įmonių grupės komercinei paslapčiai, ką, sprendžiant iš pirmiau nurodytų skundžiamo sprendimo motyvų, padarė pirmosios instancijos teismas.

105. Kaip minėta, komercinę paslaptį sudaranti informacija turi atitikti slaptumo, vertingumo ir pastangų, siekiant išlaikyti ją slaptą, požymius (CK 1.116 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad komercinę paslaptį sudaro klinikoje vykdoma sveikatos priežiūros veikla, kurios pagrindas yra jos turimi santykiai su konkrečiais darbuotojais ir pacientais bei iš to gaunama finansinė nauda. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta informacija neatitinka nei slaptumo, nei vertingumo požymių, todėl negali būti prilyginama komercinei paslapčiai.

106. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant slaptumo, kaip komercinės paslapties, požymį, nurodyta, kad informacija yra slapta tuomet, kai ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija. Ginčo atveju, vertinant ieškovės klinikose teiktą sveikatos priežiūros veiklą, tame tarpe ir tai, kad ši veikla teikiama konkrečių specialistų konkretiems ieškovės klinikų pacientams, svarbu tai, jog tiek ieškovės, tiek UAB „N.“ teikiamų paslaugų dalis yra reglamentuota teisės aktais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. V-661 „Dėl Dializės paslaugų teikimo bendrųjų reikalavimų ir paprastosios hemodializės, sudėtingosios hemodializės, peritoninės dializės ir nepertraukiamos pakaitinės inkstų terapijos paslaugų specialiųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“ nustato reikalavimus medicininiams veiklos aspektams, t. y. sveikatos priežiūros specialistams, patalpoms, medicinos prietaisams, medicinos dokumentams ir dializės paslaugų teikimo indikacijoms. Be to, vertinimas, kad informacija apie konkrečios ieškovės klinikos personalą ir (ar) pacientus būtų tokio slaptumo, jog ji apskirtai nebūtų žinoma ar lengvai gaunama asmenims, veikiantiems hemodializės paslaugų srityje, neatitinka nei nurodytos aplinkybės, kad hemodializės paslaugų teikimas iš dalies yra reglamentuotas, nei medicinos paslaugų teikimo pobūdžio. Byloje esantys šalių paaiškinimai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad medicinos paslaugas teikiantys specialistai dažnai dirba keliose sveikatos priežiūros įstaigose, dėl to, tikėtina, bendrauja su kolegomis, dirbančiais ne tik toje pačioje klinikoje, bet ir kitose hemodializės paslaugas teikiančiose įstaigose. Dėl to manyti, kad informacija apie tai, jog atitinkamoje ieškovės klinikoje hemodializės paslaugas teikia konkretūs gydytojai nefrologai, slaugytojos ir (ar) šių paslaugų teikimą administruoja konkreti administratorė, yra tokio slaptumo lygio, kad atitiktų komercinės paslapties požymį, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šios išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovės internetiniame puslapyje nebuvo išviešinti visi jos klinikose dirbantys specialistai (CPK 185 straipsnis).

107. Pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia teisėjų kolegija pripažinti, kad ieškovės informacija apie teikiamas paslaugas buvo specifinė, novatoriška, jos sukurta ar ištobulinta, dėl to įgijusi komercinį pranašumą kitų ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje srityje, atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė dėl jos teikiamų (teiktų) paslaugų (hemodializės procedūrų), kurių teikimo procesui taikomas įstatyminis reglamentavimas ir kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, pobūdžio neturi pagrindo informaciją apie klinikos veiklos modelį teikiant tokias paslaugas laikyti komercine paslaptimi, nes ši informacija neatitinka pagrindinių komercinės paslapties kriterijų, t. y. neteikia ieškovei komercinio pranašumo ir, kaip konstatuota pirmiau, nėra slapta.

108. Sprendžiant dėl duomenų apie ieškovės klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje pacientus kaip komercinę paslaptį sudarančią informaciją, aktualu tai, kad paciento asmens duomenys negali būti laikomi ieškovės komercine paslaptimi, asmens sveikatos paslaptis turi būti saugoma pagal CK, pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pacientai yra laisvi rinktis sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, todėl pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija, o duomenys apie paciento sveikatą taip pat gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi. Taigi, komercinę vertę galėtų turėti nebent tokie pacientų duomenys, kaip jų gydymo metodai, jiems teikiamų paslaugų paketas, suteikiantys konkrečiai įmonei konkurencinį pranašumą prieš kitas toje pačioje sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje veikiančias įmones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017 28 punktas), tačiau disponavimo tokiais specifiniais duomenimis fakto ieškovė nepagrindė (CPK 12, 178 straipsniai).

109. Nors ieškovė nurodė, kad duomenys apie jos hemodializės klinikų pacientus, jų skaičių nėra vieši ir ji dėjo pastangas, jog jiems teikiamos paslaugos būtų aukščiausio lygio, kad pacientų skaičius nekistų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ginčo atveju buvo teikiamos specifinės paslaugos, užtikrinančios pakaitinę inkstų funkciją asmenims, kuriems diagnozuotas inkstų nepakankamumas ir reguliarus šių paslaugų suteikimas kelis kartus per savaitę yra gyvybiškai būtinas, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad informacija apie pacientus, jiems teikiamas hemodializės paslaugas ar priemones įgyti ir (ar) išlaikyti atitinkamą pacientų skaičių gali būti pripažįstama komercine ieškovės paslaptimi.

110. Teisėjų kolegijos nuomone, komercine paslaptimi nepripažintina ir informacija apie ieškovės gaunamą pelną ir veiklos sąnaudas, kuri yra skelbiama viešai VĮ Registrų centro. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepaisant to, jog hemodializės procedūros kaina yra nustatyta ir vienoda visose sveikatos priežiūros įstaigose, tai nereiškia, kad visi konkrečios įstaigos finansiniai rodikliai tampa vieši, nes informacija apie pacientus yra konfidenciali, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismo vertinimas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą aplinkybę apie viešai skelbiamus ieškovės finansinės atskaitomybės duomenis, neįrodo, jog aptariamų duomenų slaptumas ir vertingumas yra tokio lygio, kad ši informacija būtų pripažįstama komercine paslaptimi.

111. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė, jog ji disponavo slapta, vertinga ir komercinį pranašumą teikiančia informacija apie pacientus, jų poreikius, savo veiklos modelį bei klinikos struktūrą, kuri (informacija) atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės nurodytą informaciją komercine paslaptimi, netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės ir apeliantės UAB „N.“ teikiamų paslaugų specifika, netinkamai pritaikė teisės aktus, reglamentuojančius komercine paslaptimi pripažintinos informacijos apsaugą bei nesilaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotų išaiškinimų dėl šių teisės aktų taikymo. Dėl to teismo sprendimas, kad ieškovės nurodytai informacijai taikoma įstatyminė komercinės paslapties apsauga ir dėl šios apsaugos pažeidimo apeliantams taikytina atsakomybė CK 1.116 straipsnio 4 dalies, o apeliantams UAB „N.“, K. V. ir V. V. ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl konfidencialios informacijos apsaugos

112. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama galimybė tam tikrais atvejais neteisėtą pasinaudojimą kito ūkio subjekto konfidencialia informacija (neatitinkančia komercinės paslapties požymių) pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmu ir taikyti už tai deliktinę atsakomybę, jei yra tenkinamos Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 53 punktas). Paminėta norma ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

113. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 50 punktas). Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, kasacinio teismo praktikoje išskirtos keturios informacijos grupės: 1) informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių; 2) informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.), todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais; 3) specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė; 4) komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 49 punktas).

114. Kaip matyti iš nurodyto išaiškinimo, specifinio pobūdžio konfidenciali informacija yra tarpinė kategorija tarp komercinės paslapties ir lengvai pasiekiamos informacijos ar informacijos, kuri yra tapusi neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Paprastai tokio pobūdžio informacija neatitiks komercinės paslapties slaptumo lygio, jos vertė bus mažesnė nei komercinės paslapties, tačiau šios kategorijos informacijai bendriausia prasme taip pat yra būdingi neviešumo, vertingumo ir protingų jos turėtojo veiksmų, siekiant šią informaciją apsaugoti, požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

115. Iš į bylą pateiktų apeliantų K. V., V. V. konfidencialumo įsipareigojimų (ieškinio priedai Nr. 17, 18) nustatyta, kad nurodyti asmenys įsipareigojo neatskleisti bet kokios konfidencialios informacijos, siejamos su „G.“ (AB „G.“ ir visos dukterinės įmonės, į kurias arba kurių dalį „G.“ turi tiesioginę arba netiesioginę nuosavybės teisę tiek Švedijoje, tiek kitose šalyse (konfidencialių įsipareigojimų 3 punktas)) veiklos ir verslo paslaptimis, arba konfidencialaus pobūdžio informacijos, kuriai priskiriama: verslo ir finansinė informacija, mokslinė ir techninė informacija, rinkodaros metodai, planai, klientų sąrašai ir kita informacija, siejama su klientais arba potencialiais klientais, pardavimo strategija, būdai, pardavimo įrankiai, prognozės ir istorija, kainodara, gamybos metodai ir kokybės sistemos, verslo planai, informacija, siejama su „G.“ vidaus struktūra.

116. Konfidencialumo įsipareigojimai nustatė, kad informacija bus laikoma konfidencialia atitinkamai dvejus (apelianto K. V. atžvilgiu) arba penkerius metus (apelianto V. V. atžvilgiu) pasibaigus darbo sutarčiai, kad darbuotojo įsipareigojimas laikytis konfidencialumo pasibaigus darbo sutarčiai nebus laikomas darbuotojo galimybės pasinaudoti kitur ankstesnio darbo srities bendrąsias žinias ir asmeninius įgūdžius apribojimu (konfidencialių įsipareigojimų 6, 7 punktai). Byloje nustatyta, kad K. V. darbo santykiai su UAB „D. L.“ pasibaigė 2015 m. kovo 16 d. (ieškinio priedas Nr. 17), apelianto V. V. su UAB „D. L.“ – 2014 m. sausio 31 d., su ieškove – 2016 m. rugpjūčio 31 d. (ieškinio priedas Nr. 18).

117. Taigi ieškovės nurodytų neteisėtų apeliantų veiksmų atlikimo metu – 2018 m. balandžio – birželio mėnesiais, kuomet UAB „N.“ buvo išduotos licencijos teikti hemodializės paslaugas Tauragėje ir Klaipėdoje ir į šios bendrovės klinikas perėjo didelė dalis ieškovės klinikų šiuose miestuose darbuotojų bei pacientų, apelianto K. V. konfidencialumo įsipareigojimų laikas jau buvo pasibaigęs, apelianto V. V. konfidencialumo įsipareigojimas dar galiojo. Tačiau šiuo atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad konfidencialumo įsipareigojimai buvo nurodyti kaip apeliantų K. V. ir V. V. darbo sutarčių priedai, tuo tarpu darbo teisiniai santykiai šiuos asmenis siejo ne su ieškove, o su UAB „G. H. L.“ (K. V. su UAB „G. H. L.“ darbo sutartį buvo sudaręs 2007 m. sausio 10 d.; V. V. – 2006 m. birželio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog nurodyti apeliantai aptariamais konfidencialumo įsipareigojimais nebuvo prisiėmę pareigos atitinkamą laikotarpį po darbo teisinių santykių pabaigos saugoti ir ieškovės konfidencialią informaciją.

118. Pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2023 taip pat buvo sprendžiamas apeliantų K. V. ir V. V. konfidencialumo įsipareigojimų apimties klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad aplinkybė, jog darbuotojas dirba vienoje iš įmonių, kartu su kitomis įmonėmis sudarančių susijusią ūkio subjektų grupę, nereiškia, jog darbuotojas yra susijęs su kitomis tokių ūkio subjektų grupę sudarančiomis įmonėmis darbo teisiniais santykiais ar bet kokiu kitu būdu šioms įmonėms įsipareigojęs. Darbuotojas yra atskaitingas tik darbo sutartyje nurodytam darbdaviui, todėl visi pasirašyti susitarimai taikytini tik santykyje tarp darbuotojo ir konkrečios įmonės, o ne su kitų susijusių ūkio subjektų grupe.

119. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad konfidencialios informacijos apsauga įprastai yra sutartinės prigimties, todėl šiuo atveju galioja sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Atitinkamai, įprastomis aplinkybėmis už konfidencialios informacijos panaudojimą atsako tik tas subjektas, kurį su informacijos savininku saisto sutartiniai teisiniai santykiai dėl jos apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 53 punktas). Kadangi ieškovė nebuvo atsakovų ir UAB „G. H. L.“ sudarytų įsipareigojimų šalis, todėl, remiantis pirmiau pateiktu kasacinio teismo išaiškinimu, atsakovų nesaistė konfidencialumo įsipareigojimai su ieškove.

120. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš konfidencialumo įsipareigojimų susitarimų nėra galimybės nustatyti konkrečios įmonių grupės narės ar dukterinės bendrovės komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos turinio. Konfidencialumo įsipareigojimuose pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kas priskirtina konfidencialiai informacijai, nesusiejant jos nei su konkrečia dukterine įmone, nei su jos vykdoma veikla (pvz., nors remiantis susitarimais konfidencialia informacija laikytini įmonių gamybos metodai, tačiau akivaizdu, kad ieškovė savo veikloje tokių nenaudojo). Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad ieškovė, įrodinėdama galimą savo teisių pažeidimą, nepagrįstai remiasi atsakovų su UAB „G. H. L.“ pasirašytais įsipareigojimais, nes jų pagrindu atsakovų atsakomybė ieškovei negali kilti.

121. Kaip konstatuota šios nutarties 91 punkte, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios, todėl išaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2023, tuo labiau pateikti vertinant tuos pačius teisinius dokumentus – apeliantų K. V. ir V. V. konfidencialumo įsipareigojimus, nagrinėjamu atveju yra privalomi ir teisėjų kolegija nemato pagrindo jais nesivadovauti (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), todėl pritaria pirmiau nurodytai išvadai, kad apeliantų K. V. ir V. V. atsakomybė ieškovei konfidencialių įsipareigojimų, prisiimtų UAB „G. H. L.“, pagrindu negali kilti.

122. Byloje nustatyta, kad visi apeliantai – fiziniai asmenys, buvo sudarę su ieškove arba UAB „D. L.“ konfidencialumo sutartis, kuriose nustatyta jų pareiga saugoti konfidencialią informaciją, susijusią su bendrovės „D.“ klinikose arba bet kokioje kitoje „D.“ tinklui priklausančioje klinikoje arba gydymo įstaigoje gydomais pacientais. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nurodytos sutartys buvo skirtos užtikrinti ir komercinių „D.“ įmonių grupės paslapčių apsaugą, pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais konstatuota, kad paciento asmens duomenys, taip pat informacija apie tai, kiek konkreti ieškovės klinika turėjo pacientų negali būti pripažįstama ieškovės komercine paslaptimi, nes neatitinka šiai įstatymu saugomai informacijai nustatytų požymių (žr. šios nutarties 108-109 punktus).

123. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais konstatuota ir tai, kad ieškovė byloje neįrodė, jog ji disponavo slapta, vertinga ir komercinį pranašumą teikiančia informacija apie pacientus, jų poreikius, savo veiklos modelį bei klinikos struktūrą, kuri (informacija) atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog apeliantai pasinaudojo realiai ir pelningai veikiančios ieškovės informacija apie jos klinikose gydomus konkrečius pacientus ir jų skaičių, jiems teikiamų procedūrų apimtis, pacientų lovų skaičių ir papildomai teikiamų paslaugų paketą, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie galėtų patvirtinti tokią teismo išvadą. Vien tai, kad buvę įmonių grupės „D.“ darbuotojai – K. V. ir V. V., nusprendė įsteigti ūkio subjektą, kuris teiktų hemodializės paslaugas ir tokiuose miestuose, kuriuose veikė ir ieškovė, ir kad ieškovės klinikose dirbę gydytojai – apeliantai M. D. ir A. K., nusprendė pereiti dirbti į UAB „N.“, savaime nepatvirtina nei informacijos apie pacientų skaičių, jiems teikiamą paslaugų paketą konfidencialumo, nei kad nurodyti asmenys pasinaudojo šia informacija, siekdami nesąžiningai konkuruoti su ieškove.

124. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų – „D.“ internetiniame puslapyje apie šios įmonių grupės klinikose teikiamas paslaugas nurodoma, jog pagrindinė jų veikla yra hemodializė, tačiau taip pat siūlomos gydytojo nefrologo, dietologo, angiochirurgo konsultacijos, kineziterapija, lėtine inkstų liga sergančių asmenų stebėjimas, medikamentų suleidimas, paruošimas transplantacijai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl to nėra pagrindo informaciją apie ieškovės klinikose pacientams teikiamą paslaugų paketą priskirti ieškovės konfidencialiai informacijai, nes pirmiau nustatyta aplinkybė patvirtina, jog ši informacija yra vieša. Net ir vertinant, kad informacija apie ieškovės klinikose teikiamas papildomas paslaugas nebuvo skelbiama viešai UAB „N.“ steigimo metu, šiuo atveju reikšminga tai, jog tiek ieškovės, tiek UAB „N.“ pagrindė paslauga – hemodializė – medicininė, pacientams gyvybiškai svarbi procedūra, kurios teikimas yra griežtai reglamentuotas, todėl ji iš esmės negali skirtis vien dėl to, kad ją teikia skirtingi subjektai (CPK 185 straipsnis).

125. Pirmiau šioje nutartyje pacituotoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija, o duomenys apie paciento sveikatą taip pat gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi. Taigi, komercinę vertę galėtų turėti nebent tokie pacientų duomenys, kaip jų gydymo metodai, jiems teikiamų paslaugų paketas, suteikiantys konkrečiai įmonei konkurencinį pranašumą prieš kitas toje pačioje sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje veikiančias įmones (žr. šios nutarties 108 punktą). Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pacientų gydymo metodas tiek ieškovės, tiek UAB „N.“ klinikose neturėjo iš esmės skirtis dėl reglamentuojamo hemodializės procedūros pobūdžio, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad UAB „N.“ klinikų Tauragėje ir Klaipėdoje papildomų paslaugų apimtis, pacientų lovų skaičius buvo parinkti pasinaudojant konkrečia informacija apie ieškovės klinikose gydomus pacientus ir jiems teikiamas paslaugas (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliantai neteisėtai pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija.

Dėl KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo

126. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas apeliantų UAB „N.“, K. V. ir V. V. veiksmų neteisėtumą konstatavo ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Tokią išvadą teismas iš esmės pagrindė tuo, kad ieškovės klinikas Tauragėje ir Klaipėdoje beveik tuo pačiu metu paliko didelė dalis darbuotojų – UAB „N.“ įdarbino 14 iš 17 buvusių ieškovės Tauragės klinikos darbuotojų ir 14 iš 21 Klaipėdos klinikos darbuotojų, kad ieškovės klinikas palikę specialistai buvo ilgamečiai jos darbuotojai, kad atsakovai M. D. ir A. K. pripažino, jog apeliantas V. V. jiems ir kitiems ieškovės darbuotojams – G. L., V. D., žadėjo geresnes darbo sąlygas, kad nurodytiems asmenims už simbolinę kainą buvo perleista po 5 vienetus UAB „N.“ akcijų.

127. KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

128. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tais atvejais, kada žala padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais (inter alia (be kita ko), nurodytais KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–4, 6 punktuose), sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taikytinos CK nuostatos, nes lex specialis (Konkurencijos įstatyme) specialiųjų nuostatų dėl žalos atlyginimo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

129. Deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pareiga pagrįsti šių sąlygų egzistavimą tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taigi, reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, o šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą.

130. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos dispozicija, įtvirtinanti nesąžiningą konkuravimą, pasireiškiantį darbuotojų perviliojimu, nurodo, jog turi būti atliekami aktyvūs veiksmai, siekiant pervilioti darbuotojus. Tokie veiksmai gali pasireikšti kaip siūlymas pereiti dirbti į kitą įmonę, turi būti sudaromos sąlygos tam. Todėl remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, laikytina, kad ieškovei, siekiančiai pagrįsti KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, kilo pareiga įrodyti, jog buvo atlikti neteisėti aktyvūs veiksmai, nukreipti pervilioti ieškovo darbuotojus į konkuruojantį subjektą siekiant nesąžiningo konkuravimo.

131. Kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantų K. V. ir V. V. aktyviais veiksmais perviliotų ieškovės darbuotojų į UAB „N.“ nepatvirtina.

132. Visų pirma, aplinkybė, kad M. D. ir A. K. pripažino bendravę su apeliantu V. V. dėl galimų jų darbo sąlygų UAB „N.“, neįrodo aktyvių V. V. veiksmų, siekiant pervilioti nurodytus asmenis. Apeliaciniame skunde apeliantai M. D. bei A. K. pažymi, kad pokalbiai dėl darbo UAB „N.“ vyko ne V. V. iniciatyva. Taigi vien tai, kad V. V. buvo UAB „N.“ steigėjas ir papasakojo į jį pasikreipusiems ieškovės darbuotojams apie darbo sąlygas UAB „N.“, savaime neįrodo aktyvių jo veiksmų perviliojant ieškovės darbuotojus siekiant nesąžiningai konkuruoti su ieškove (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nurodyti asmenys patys kreipėsi į V. V. dėl galimybės dirbti UAB „N.“, labiau patvirtina apeliantų teiginius, jog ieškovės darbuotojai nebuvo patenkinti darbo sąlygomis jos klinikose (CPK 185 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas šiuos apeliantų teiginius atmetė, motyvuodamas, kad jų nurodytos aplinkybės iš esmės vienodos ir neįrodytos, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje pateiktus duomenis apie prastą ieškovės klinikos Tauragėje patalpų būklę, mažas Klaipėdos klinikos patalpas, organizuojamus vidinius ir išorinius auditus, trikdančius gydytojų darbą. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl prastų darbo sąlygų ieškovės klinikose, motyvuodamas tuo, kad jos klinikoms buvo išduoti leidimai – higienos pasai ir tinkamai įvertintos visos sąlygos klinikų veiklai, tačiau nurodyti dokumentai, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodo darbuotojus tenkinančių darbo sąlygų ar geros atmosferos darbe. Tuo labiau įvertinant visuotinai žinomą aplinkybę dėl medikų Lietuvoje nepasitenkinimo darbo sąlygomis, tame tarpe atlyginimo, darbo valandų ir kt.

133. Antra, apeliantų UAB „N.“, K. V. ir V. V. veiksmų neteisėtumo perviliojant ieškovės darbuotojus neįrodo ir aplinkybės, kad ieškovės kliniką paliko ilgamečiai jos darbuotojai ir tai padarė kelių mėnesių laikotarpiu po to, kai veiklą Klaipėdoje ir Tauragėje pradėjo UAB „N.“. Nei viena iš nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, pačios savaime nesuponuoja, kad ieškovės darbuotojų, perėjusių į UAB „N.“, apsisprendimas tai padaryti buvo nulemtas apeliantų įkalbinėjimo ir (ar) kitokio skatinimo. Šios išvados teisėjų kolegija prieina visapusiškai įvertinusi tai, jog byloje nėra duomenų, kurie liudytų apie tokius apeliantų K. V. ir V. V. veiksmus, tuo tarpu į bylą pateikti įrodymai patvirtina ne tik prastą ieškovės klinikos Tauragėje patalpų būklę, bet ir ieškovės darbuotojus netenkinusias darbo sąlygas – auditai, pamainų kiekis, siekis sulaikyti darbuotojus sutartimis, kurios numatė pasekmes dėl darbo santykių su ieškove nutraukimo (2023 m. sausio 25 d. posėdžio garso įrašas nuo 3 val. 57 min.).

134. Teisėjų kolegijos nuomone, aktualu ir tai, kad Tauragės miestas nėra didelis, todėl nėra pagrindo nesutikti su apeliantų UAB „N.“, K. V. ir V. V. nurodyta aplinkybe, kad apie naujai atidaromą hemodializės kliniką šiame mieste turėjo būti žinoma ir be atskirų UAB „N.“ atstovų pastangų. Be to, UAB „N.“ įsikūrė naujai pastatytame pastate, pritaikytame tiek darbuotojų, tiek pacientų poreikiams, todėl, lyginant su ieškovės klinika šiame mieste, kuri buvo įsikūrusi daugiabučio namo pirmame aukšte, t. y. medicinos paslaugoms iš esmės nepritaikytose patalpose, veiklą šioje vietoje vykdė ilgą laiką (2014 m. spaudoje pasirodė publikacija apie nepatogų patekimą į šias patalpas klinikos pacientams, kurie turi judėjimo negalią, atsiliepime į skundus pati ieškovė nurodė, kad patalpų kosmetinis remontas atliktas tik 2017 m.), tikėtina, kad tai galėjo paskatinti ne tik ieškovės klinikos pacientus pereiti į UAB „N.“, bet ir darbuotojus pakeisti darbo vietą.

135. Sprendžiant dėl darbuotojų perėjimo dirbti pas kitą konkuruojantį subjektą (ne)sąžiningumo, svarbu įvertinti ir tai, ar dalies darbuotojų išėjimas apskritai atėmė ieškovei galimybę vykdyti veiklą, ar ta veikla buvo esmingai apsunkinta. Teisėjų kolegija sutinka, kad UAB „N.“ veikla Tauragėje turėjo įtakos ieškovės galimybėms vykdyti veiklą šiame mieste, nes kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, jog didžioji dalis ieškovės darbuotojų darbo santykius su ieškove nutraukė 2018 m. balandžio – gegužės mėnesiais (ieškinio priedas Nr. 6-1), taip pat 2018 m. gegužės mėnesį jos kliniką paliko beveik visi pacientai (ieškinio priedas Nr. 7). Tačiau ieškovei neįrodžius apeliantų K. V. ir V. V. aktyvių jos darbuotojų perviliojimų veiksmų, konstatuoti, kad tokius pastarieji neabejotinai atliko vien dėl to, jog hemodializės paslaugas Tauragės mieste pradėjo šių asmenų įkurta bendrovė pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių kontekste – įsikūrė naujose patogiose patalpose naujai pastatytame pastate, ieškovės darbuotojams esant nepatenkintiems tiek darbo vieta, tiek kitomis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės darbuotojų nesaistė nekonkuravimo susitarimai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Analogiška išvada darytina ir vertinant apeliantų veiksmus ieškovės klinikos Klaipėdoje darbuotojų atžvilgiu, nepaisant aplinkybės, kad šiame mieste ieškovės klinikos patalpos nebuvo itin blogai vertinamos. Be to, bylos duomenys tvirtina, kad ieškovės klinikos šiame mieste darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „N.“ visiškai nesutrikdė ieškovės veiklos ir (ar) nepadarė jos neįmanomos – ieškovė ir toliau teikia hemodializės paslaugas šiame mieste, tuo tarpu jos veiklos apimčių sumažėjimas negali reikšti neteisėtų apeliantų veiksmų.

136. Šių teisėjų kolegijos išvadų nepaneigia aplinkybė, kad keliems iš buvusių ieškovės darbuotojų – apeliantams M. D., A. K., G. L., V. D., apeliantai K. V. ir V. V. už simbolinę kainą (1 akcijos kaina – 5 Eur) perleido po 5 vienetus UAB „N.“ akcijų. Kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantai UAB „N.“, K. V. ir V. V., akcijos nebuvo perleistos veltui ar beveik veltui, byloje nėra įrodymų, kad tokia akcijų vertė jų perleidimo metu neatitiko tuometinės jų kainos, tuo labiau jog akcijos buvo perleistos bendrovės veiklos pradžioje. Abejotina ir tai, kad ši aplinkybė būtų paskatinusi kitus ieškovės klinikų darbuotojus pakeisti darbdavį ar turėjusi esminės reikšmės nurodytas akcijas įsigijusių asmenų sprendimui įsidarbinti UAB „N.“.

137. Pirmiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantai UAB „N.“, K. V. ir V. V. atliko KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pripažįsta nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir šiuo pagrindu (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

138. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apeliantų veiksmus neteisėtais pripažino ir CK 6.263 straipsnio pagrindu, tačiau, kaip pagrįstai skunduose nurodo apeliantai, nepateikė jokių argumentų dėl šios materialiosios teisės normos taikymo nagrinėjamu atveju, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog teismas pažeidė proceso įstatyme nustatytą įpareigojimą pagrįsti tokią savo išvadą (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

139. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrindo pripažinimo klausimą, pažeidė įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ieškinio senatį, nesąžiningos konkurencijos veiksmus reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl šių normų taikymo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kuris panaikinamas ir priimamas naujas – atsisakyti pripažinti, kad atsakovų UAB „N.“, K. V., V. V., M. D. ir A. K. veiksmai yra nesąžiningos konkurencijos veiksmai, sudarantys pagrindą ieškovei UAB „D. K.“ reikalauti jai padarytos žalos atlyginimo.

140. Apeliantai skunduose nurodė ir kitas aplinkybes, sudarančias skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindą, taip pat apeliantai UAB „N.“, K. V. ir V. V. pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria buvo ištaisytas rašymo apsirikimas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, prašydami šį teismo procesinį sprendimą panaikinti, ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė paskirti apeliantams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka priimtą procesinį rezultatą, kitų apeliacinių skundų argumentų bei nurodytos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovės prašymo skirti apeliantams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis įvertinimas netenka prasmės – nesukels teisinių padarinių, todėl teisėjų kolegija dėl nurodyto nepasisako. Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, kaip šio sprendimo sudedamoji dalis panaikinama ir teismo nutartis, kuria buvo ištaisytas sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, todėl nebelikus apeliacijos objekto – apeliacinis procesas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarties nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).

141. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog klausimas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir dėl išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų siuntimu, paskirstymo ir jų atlyginimo spręstinas išnagrinėjus ginčą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą), nurodo, kad šalių pateiktus prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl kitos ginčo dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331, 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo toje dalyje, kuria pripažinta, kad atsakovai uždaroji akcinė bendrovė „N.“, K. V., V. V., M. D. ir A. K. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D. K.“ atžvilgiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nepripažinti, kad atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „N.“, K. V., V. V., M. D. ir A. K. veiksmai yra nesąžiningos konkurencijos veiksmai, sudarantys pagrindą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „D. K.“ reikalauti jai padarytos žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje teismo sprendimą dėl ieškinio pagrindo palikti nepakeistą.

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarties.