Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D. k.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto dėl ieškinio pagrindo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D. k.“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „N.“, K. V., V. V., E. N. ir D. L. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo dėl ieškinio pagrindo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

35. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019 29 punktas).

36. Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

37. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl jo taikymo, į tai, kad byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumo bei sprendžiama, ar ieškovės disponuojama informacija apie pacientus, jų skaičių, jiems teikiamas papildomas paslaugas, atitinka komercinės paslapties požymius, teisėjų kolegija priima apeliantės teikiamus duomenis (analizę), kaip naujus įrodymus. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimu nėra pažeidžiamos atsakovų procesinės teisės, nes su šiais įrodymais atsakovai susipažino gavę ieškovės apeliacinio skundo kopijas ir atsiliepime į skundą pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo ribų

Dėl sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo sąlygų bei jame vertintinų aplinkybių

42. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad civiliniame procese prioritetas turi būti teikiamas sprendimo, kuriuo teismas visiškai išsprendžia ginčą, priėmimui (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis). Tačiau galutinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, todėl išimtiniais atvejais dalinio sprendimo ir sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimas galimas, jeigu egzistuoja CPK 261 straipsnyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-40-381/2019 32 punktas).

43. Sprendimo dėl ieškinio pagrindo instituto įtvirtinimas CPK grindžiamas siekiu suteikti teismams papildomus instrumentus užtikrinti civilinio proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, kai šalys ir teismas susitelkia į vieną iš ginčo elementų, o taip pat skatina taikų susitarimą dėl kito ginčo elemento.

44. CPK 261 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė bei sąlygos priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimtas tuo atveju, kai kyla ginčas dėl ieškinio pagrindo ir ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio), o surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau.

45. Analizuojamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovės pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo vertinimas buvo galimas tik nustačius, ar atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius ieškovės prašomą atlyginti žalą, t. y. dėl galimybės patenkinti ieškinį (ne)buvimo pirmiausia reikėjo nustatyti ir įvertinti, ar atsakovai privalo atsakyti pagal ieškovės reikalavimus. Ieškovės argumentai dėl teisės reikalauti iš atsakovų žalos atlyginimo ir atsakovų atsikirtimai dėl tokios reikalavimo teisės neturėjimo buvo visiškai suformuoti ir suformuluoti. Byloje pareikštas prašymas dėl teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo buvo nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, sudarant sąlygas šalims pasisakyti šiuo klausimu bei įrodinėti tokio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes (2022 m. spalio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 06:03 iki 17:15). Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme egzistavo procesinės sąlygos teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimui.

46. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas sprendime dėl ieškinio pagrindo nepagrįstai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties. Pasak apeliantės, tokio klausimo nagrinėjimas sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo procese yra „per ankstyvas“.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės teiginys teisiškai nepagrįstas. Nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje nėra pasisakyta dėl ribojimo priimant sprendimą dėl ieškinio pagrindo nagrinėti ir vertinti aplinkybes dėl reikalavimo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes.

48. Sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Šioje byloje atsakovai ne tik įrodinėja, kad jų veiksmai nėra nesąžiningi konkurencijos teisės normų prasme, todėl nėra pagrindo atsirasti jų teisinei atsakomybei, bet ginasi ir tuo, jog neturi atsakyti pagal ieškinį, kuris teisme pareikštas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino taikymo klausimas neatsiejamai susijęs su nuostata, ar ieškovė turi teisę į ieškinio patenkinimą ir ar gali pasinaudoti šios teisės įgyvendinimu, todėl toks klausimas pagrįstai buvo nagrinėjamas sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo procese. Bylą nagrinėjęs teismas negalėjo priimti sprendimo dėl ieškinio pagrindo, neatsakęs į pirmiau nurodytą klausimą, kadangi net ir nusprendus, kad ieškovė įrodė ieškinio patenkinimo pagrindą sudarančias aplinkybes, tačiau nustačius, kad ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, ginčo dalies dėl žalos dydžio nagrinėjimas neturėtų prasmės, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą. Be kita ko, ieškovei buvo žinoma ir suprantama sprendime dėl ieškinio pagrindo analizuotinų klausimų apimtis (2022 m. spalio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 06:03 iki 17:15).

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime dėl ieškinio pagrindo teisingai nusprendė ir dėl to, ar ieškovės ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, kadangi šis klausimas neatsiejamai susijęs su nustatymu fakto, ar ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovams ir ar jiems kyla pareiga atsakyti pagal ieškinį.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

51. Byloje taip pat keliamas kausimas, ar teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų priešingas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybes dėl ieškinio senaties termino pradžios momento.

54. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 45 punktas). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktas).

55. Kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kai atsakomybė kyla be kaltės). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017 26 punktas).

57. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, be kita ko, nustatyta, kad: jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

58. Teisėjų kolegija, nesutikdama su aptariamais apeliacinio skundo argumentais, visų pirma, pažymi, kad byloje keliamas reikalavimas atlyginti žalą, kilusią dėl neteisėtų atsakovų veiksmų atlikimo. Kaip teisingai pažymi atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, reikalavimas nutraukti atsakovų veiksmus, tariamai pažeidžiančius ieškovės teises ir teisėtus interesus, nėra keliamas, tai suponuoja išvadą, kad ieškovės galimas teisių pažeidimas sietinas su praeityje atsakovų atliktais, o ne atliekamais veiksmais. Be to, sąžiningos konkurencijos pažeidimai nelaikytini trunkamaisiais, nes jie įvyksta tuo momentu, kai pažeidžiami teisės aktų, reguliuojančių sąžiningą konkurenciją, reikalavimai ir asmeniui (šiuo atveju ieškovei) tampa žinoma arba turi būti žinoma apie savo teisės pažeidimą. Todėl ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovės sužinojimu apie atsakovų veiksmų, ieškovės nuomone, sukėlusių prašomą atlyginti žalą, atlikimą.

59. Nagrinėjamoje byloje žala grindžiama ieškovės negautomis pajamomis (jų negavimo faktas lyginamas su UAB „N.“ iš tariamai neteisėtos veiklos gautomis pajamomis), kuomet ieškovė dėl atsakovų atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų prarado pacientus ir iš paslaugų jiems teikimo gaunamas pajamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei apie savo teisių pažeidimą turėjo būti žinoma ir suprantama vėliausiai 2018 m. birželio mėn. pabaigoje, kada iš A. klinikos buvo į kitą kliniką gydytis išrašyti paskutiniai pacientai (2018 m. birželio 29 d.). Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje teigė, jog kuomet atsakovei UAB „N.“ 2018 m. gegužės 21 d. buvo išduota asmens sveikatos priežiūros licencija, 2018 m. gegužės 30 d. į ieškovės A. kliniką neatvyko 17 iš 22 pacientų. Kadangi ieškovės pajamų gavimas buvo neatsiejamai susijęs su pacientų skaičiumi, akivaizdu, kad ieškovė jau 2018 m. birželio mėn. turėjo žinoti ir suvokti apie galimą jos teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu situacijos vertinimu ir išvada, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo reikėjo pateikti vėliausiai iki 2021 m. birželio 29 d., tad ieškovė, į teismą su ieškiniu kreipdamasi 2022 m. kovo 8 d., šį terminą praleido.

60. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas ieškinio senaties termino pradžią turėjo sieti su data, kada ieškovei buvo panaikinta licencija verstis sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, t. y. 2019 m. gegužės 3 d. Ši aplinkybė sietina su ieškovės subjektyviu sprendimu nebetęsti licencijuojamos veiklos (Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2019 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr.T1-696 patvirtina, kad ieškovei buvo panaikinta licencija teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas A. ieškovės prašymu (2 t., b. l. 134). Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog ieškojo trūkstamų darbuotojų ar dėjo pastangas buvusiems darbuotojams ir pacientams išsaugoti arba susigrąžinti, be to, ieškovė teigė, kad ji priklauso „D.“ įmonių grupei, todėl susiklosčius nepalankioms sąlygoms galėjo perkelti savo veiklą, o ne priimti sprendimą nebetęsti veiklos licencijos.

61. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys (pasikeitusi vadovybė, būtinybė stabilizuoti kitų klinikų veiklą ir kt.), nelaikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti.

62. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo, taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 50 punktas).

64. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, teisingai nustatė senaties termino pradžios momentą bei pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

65. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 131 straipsnio 1 dalis), tačiau analizavo ginčo esmę sudarančias aplinkybes bei pasisakė dėl sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei taikyti (ne)egzistavimo. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, priimtomis vertinant aplinkybes dėl atsakovų teisinės atsakomybės taikymo, todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir šiuo aspektu.

Dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi ir jai taikomos teisinės apsaugos

66. Prašydama taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ir priteisti iš jų žalos atlyginimą, ieškovė nurodė, kad žala jai padaryta neteisėtais atsakovų veiksmais, pasireiškusiais ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos atkleidimu ir panaudojimu perviliojant pacientus, kuriems ieškovė teikė sveikatos priežiūros paslaugas, bei A. klinikos darbuotojus. Ieškovės teigimu, savo veiksmais atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktus.

67. KĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas ir apibrėžtas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Vieni iš tokių draudžiamų veiksmų – informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

69. Vertinant ieškovės reikalavimų pagrįstumą, visų pirma, spręstina, ar ieškovės nurodyta informacija pripažintina komercine paslaptimi. Kaip minėta, ieškovė įrodinėjo, kad jos komercinę paslaptį sudaranti informacija yra visuma D. A. klinikos veikimo praktikos, t. y. informacija apie: klinikoje gydomus konkrečius pacientus ir jų skaičių, jiems teikiamų procedūrų apimtis, pacientų lovų skaičių ir papildomai teikiamų paslaugų paketą, klinikos personalo struktūrą arba konkrečius klinikos darbuotojus, klinikos pajamas, sąnaudas ir pelningumą. Ieškovė pabrėžė, kad ji saugojo savo verslą – klinikoje vykdytą asmens sveikatos priežiūros veiklą, kurios pagrindas buvo jos turėti santykiai su konkrečiais darbuotojais ir pacientais bei iš to gauta finansinė nauda. Tokio pobūdžio informacija, ieškovės nuomone, yra kertinė kiekvienoje (duomenys neskelbtini) procedūras teikiančioje sveikatos priežiūros įstaigoje, ji yra veiklos esmė, o visa tai ir suteikia konkurencinį pranašumą.

70. Komercinės paslapties objekto samprata atskleista ir kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip įmonės komercinė (gamybinė) paslaptis, apibrėžti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje.

71. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, kuri atitinka šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

72. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma dėl tų pačių informacijos, kuri gali būti laikoma komercine paslaptimi, požymių: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020 51 punktas).

73. Plėtodamas praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Todėl tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023 41 punktas). Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 47 punktas).

74. CK 1.116 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad komercine paslaptimi nelaikoma informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių; kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis; informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas; kita įstatymų nustatyta informacija.

75. Nurodytas teisinis reguliavimas siejasi su kasacinio teismo išaiškinimais, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 50–51 punktai).

76. Kaip minėta, pagal CK 1.116 straipsnio 1 dalį komercine paslaptimi gali būti pripažįstama tiek konkreti informacija (tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių kombinacija), tiek informacijos visuma, jei ji yra slapta, turinti komercinę vertę, tinkamai saugoma.

77. Analizuojamu atveju ieškovė įrodinėja, kad atsakovai K. V. ir V. V., E. N. ir D. L., pasinaudodami darbo pas ieškovę metu sužinota konfidencialia informacija apie ieškovės vykdomą asmens sveikatos priežiūrą, t. y. klinikos veikimo praktiką, įsteigė atsakovę UAB „N.“, siekdami nesąžiningai konkuruoti su ieškove ir perimti jos pacientus, darbuotojus bei verslą.

78. Vertinant šių ieškovės argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė UAB „N.“ nebuvo ūkio subjektas, kuris tik nuo jo įsteigimo pradėjo A. teikti (duomenys neskelbtini) paslaugas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „N.“ įsteigta 2016 m. rugpjūčio mėn., jos steigimo tikslai – medicinos, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) paslaugų, teikimas. Akivaizdu, kad atsakovei, kuri jau iki veiklos pradžios A. (2018 m. gegužės mėn.) vykdė veiklą analogiškoje, kaip ir ieškovė srityje (teikė medicinos paslaugas, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) paslaugas), nebuvo poreikio gauti informaciją apie ieškovės veiklos modelį, klinikos personalo struktūrą ir teikiamų paslaugų turinį, nes tokio pobūdžio žiniomis atsakovė disponavo. Be to, kaip nurodoma kituose šios nutarties punktuose, kalbant apie ieškovės darbuotojų perviliojimą, pastebėtina, kad ieškovės A. klinikoje dirbęs gydytojas nefrologas neperėjo dirbti į UAB „N.“ (plačiau – nutarties 113 punkte).

79. Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės teikiamų paslaugų dalis yra reglamentuota teisės aktais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. V-661 „Dėl Dializės paslaugų teikimo bendrųjų reikalavimų ir paprastosios (duomenys neskelbtini), sudėtingosios (duomenys neskelbtini), peritoninės dializės ir nepertraukiamos pakaitinės inkstų terapijos paslaugų specialiųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“ nustato reikalavimus medicininiams veiklos aspektams, t. y. sveikatos priežiūros specialistams, patalpoms, medicinos prietaisams, medicinos dokumentams ir (duomenys neskelbtini) paslaugų teikimo indikacijoms. Ši aplinkybė, kartu su pirmiau aptartomis, neleidžia pripažinti, kad ieškovės informacija apie teikiamas paslaugas buvo specifinė, novatoriška, jos sukurta ar ištobulinta, dėl to įgijusi komercinį pranašumą kitų ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje srityje, atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė dėl jos teikiamų (teiktų) paslaugų ((duomenys neskelbtini) procedūrų), kurių teikimo procesui iš dalies taikomas įstatyminis reglamentavimas, ir kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, pobūdžio neturi pagrindo informaciją apie klinikos veiklos modelį teikiant tokias paslaugas laikyti komercine paslaptimi, nes ši informacija neatitinka pagrindinio komercinės paslapties kriterijaus, t. y. neteikia ieškovei komercinio pranašumo ir nėra slapta.

80. Ieškovė taip pat teigė, kad jos komercinę paslaptį sudarė informacija apie pacientus, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovė neįrodė, jog ši informacija buvo komerciškai jautri ir teikė konkurencinį pranašumą. Ieškovė nepagrindė aplinkybių, kad pacientams ji teikė išskirtines ir (ar) kiekvienam pacientui individualiai parinktas gydymo paslaugas, dėl kurių pacientai pasirinko (duomenys neskelbtini) procedūras atlikti būtent A. klinikoje, ir tai leistų informaciją apie pacientus ir jiems taikomas sveikatos priežiūros paslaugas laikyti suteikiančia konkurencinį pranašumą.

81. Be to, pastebėtina, kad paciento asmens duomenys negali būti laikomi ieškovės komercine paslaptimi, asmens sveikatos paslaptis turi būti saugoma pagal CK, pacientų teises reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pacientai yra laisvi rinktis sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, todėl pacientų asmens duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija, o duomenys apie paciento sveikatą taip pat gali tapti ilgai pacientą gydančio specialisto neatsiejama gebėjimų, įgūdžių ir žinių dalimi. Taigi, komercinę vertę galėtų turėti nebent tokie pacientų duomenys, kaip jų gydymo metodai, jiems teikiamų paslaugų paketas, suteikiantys konkrečiai įmonei konkurencinį pranašumą prieš kitas toje pačioje sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje veikiančias įmones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017 28 punktas), tačiau disponavimo tokiais specifiniais duomenimis fakto ieškovė nepagrindė.

82. Ieškovė įrodinėjo, jog duomenys apie pacientų, kuriems taikomos (duomenys neskelbtini) procedūros, skaičių nėra viešai skelbiami ir ieškovė dėjo pastangas, kad (duomenys neskelbtini) paslaugos atitiktų aukščiausius gydymo standartus, kad klinikoje gydomų pacientų skaičius būtų stabilus, tačiau teisėjų kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus. Ieškovė teikė itin specifines paslaugas – (duomenys neskelbtini) procedūrų paslaugas, t. y. pakaitinę inkstų funkciją. Pacientų, kuriems diagnozuotas inkstų nepakankamumas ir kuriems turi būti taikoma inkstų pakaitinė funkcija, srauto stabilumo negali lemti ieškovės pastangos (kaip teigiama byloje) išsaugoti tam tikrą pacientų skaičių, todėl šiuo aspektu informacija apie pacientų skaičių taip pat negali būti laikoma jos komercine paslaptimi. Remiantis išdėstytu, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kuriais remiantis tam tikro pacientų skaičiaus buvimas (turėjimas) siejamas su ypatingai komerciškai jautria ieškovės veiklos informacija. Be to, ir su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas – Vilniaus miesto, Šiaulių, Marijampolės savivaldybių teikiamų pavėžėjimo paslaugų (duomenys neskelbtini) asmenims analizė, priešingai nei nurodo apeliantė, leidžia įvertinti (duomenys neskelbtini)ligonių skaičių atitinkamuose Lietuvos regionuose, o tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pacientų, kuriems turi būti taikoma (duomenys neskelbtini) procedūra, skaičius negali būti laikomas komercine paslaptimi, nes tokia informacija yra viešai prieinama.

83. Teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina komercine paslaptimi ir informacija apie ieškovės gaunamą pelną bei veiklos sąnaudas. Kaip teisingai pažymėjo atsakovai, duomenys apie ieškovės veiklos pajamas ne tik kad yra viešai skelbiami valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre, tačiau, numanant pacientų skaičių, yra lengvai nustatomi dėl to, jog ieškovės teikiamos paslaugos finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Be to, atsakovė UAB „N.“ nuo 2016 m. teikė medicinos paslaugas, todėl buvo pajėgi įvertinti ieškovės veiklos pelningumą bei sąnaudas remdamasi informacija apie savo teikiamas paslaugas.

84. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog ji disponavo slapta, vertinga ir komercinį pranašumą teikiančia informacija apie pacientus, jų poreikius, savo veiklos modelį bei klinikos struktūrą, kuri (informacija) atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ieškovės nurodytos informacijos komercine paslaptimi, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į ieškovės ir atsakovės teikiamų paslaugų ypatumus, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, aktualiais sprendžiant dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovės informacija neatitinka komercinėms paslaptims būdingų požymių, todėl jai netaikytina įstatyminė apsauga.

85. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 50 punktas). Toks išaiškinimas išplaukia iš to, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją – komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 50 punktas).

86. Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, kasacinio teismo praktikoje išskirtos keturios informacijos grupės: 1) informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių; 2) informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.), todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais; 3) specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė; 4) komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 49 punktas).

87. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pasibaigus darbo santykiams, teisinė atsakomybė už pareigos saugoti konfidencialią informaciją pažeidimą darbuotojui gali kilti pažeidus pareigą saugoti buvusio darbdavio komercines paslaptis arba su juo sudarytame konfidencialumo susitarime nurodytą specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją, kuri nėra neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir įgūdžių dalis. Kilus ginčui dėl buvusio darbuotojo galimo konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, visų pirma turi būti įvertinta, ar konfidencialumo susitarime nurodyta informacija pagal teisės aktus ar pagal jos paskirtį gali būti laikoma konfidencialia, be kita ko, ar ši informacija nėra viešai prieinama, ar priskirtina darbuotojo įprastomis darbo aplinkybėmis sąžiningai įgytai patirčiai, įgūdžiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 61 punktas).

88. Siekdama pagrįsti ieškinio reikalavimus, apeliantė aiškina, jog ji saugojo informaciją apie pacientus, klinikų veiklos modelį, personalo struktūrą bei duomenis apie gaunamas pajamas, o atsakovams buvo žinoma ir suprantama, kad tokia informacija patenka į konfidencialios informacijos apimtį, kad jos atskleidimas ir neteisėtas panaudojimas lems teisinės atsakomybės taikymą. Visgi, apeliantei nepagrindus, kokia konkreti informacija A. klinikoje buvo laikoma konfidencialia ir teikė komercinį pranašumą, paaiškinimai apie tai, kad apeliantė ėmėsi priemonių veikloje naudojamiems duomenims apie pacientus apsaugoti, nesudaro pagrindo ieškovės nurodytos bendro pobūdžio informacijos pripažinti saugotina.

89. Kitaip nei pareiga saugoti komercinę paslaptį, kuri kyla tiesiogiai iš įstatymo, pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 51 punktas).

90. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovų pareiga saugoti jos konfidencialią informaciją bei šios informacijos apimtis buvo nustatyta tarp ieškovės ir atsakovų K. V., V. V., E. N., D. L. sudarytose konfidencialumo sutartyse (ieškinio priedai Nr. 9-11, 16). Susipažinusi su šių sutarčių turiniu, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės ir buvusių darbuotojų sudarytų konfidencialumo sutarčių sąlygose aiškiai apibrėžta, kas laikytina konfidencialia informacija – tai bet kokia sveikatos, medicininė arba kitokia informacija, susijusi su „D.“ klinikose arba bet kokioje kitoje „D.“ tinklui priklausančioje klinikoje arba gydymo įstaigoje gydomais pacientais (konfidencialumo sutarčių 1.1 punktas), t. y. bendro pobūdžio duomenys apie pacientus. Konfidencialumo sutarčių nuostatose nebuvo išskirta, kokia konkreti informacija buvo laikoma komerciškai jautri, slapta ir dėl to neatskleistina.

91. Apeliantė taip pat teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovai K. V., V. V. ir E. N. nebuvo prisiėmę korporatyvinių konfidencialumo įsipareigojimų, kuriuose buvo nustatyta, kas sudaro „D.“ įmonių grupės, įskaitant ieškovę, komercinę paslaptį.

92. Pasisakant dėl skundo argumentų šiuo aspektu, nustatyta, kad atsakovę E. N. su ieškove UAB „D. Lietuva“ siejo darbo teisiniai santykiai, atsiradę 2008 m. vasario 2 d. darbo sutarties pagrindu (ieškinio priedas Nr. 11). Atsakovas V. V. su ieškove UAB „D. klinikos“ sudarė darbo sutartį 2009 m. vasario 1 d. (ieškinio priedas Nr. 10). Atsakovas K. V. su UAB „G. H. Lietuva“ darbo sutartį sudarė 2007 m. sausio 10 d. o su ieškove ‒ 2009 m. liepos 1 d. (kaip pirmiau nurodytos darbo sutarties priedą) (ieškinio priedas Nr. 10). Ieškovė į bylą pateikė nurodytų atsakovų pasirašytus konfidencialumo įsipareigojimus (ieškinio priedai Nr. 9-11). Šiais įsipareigojimais atsakovai K. V., V. V. ir E. N. pasižadėjo niekam neatskleisti konfidencialios informacijos už UAB „G. H. Lietuva“ (šiuo metu UAB „D. Lietuva“) įmonių grupės ribų ir nepanaudoti tokios informacijos kitiems tikslams, išskyrus UAB „G. H. Lietuva“ verslo veiklos vykdymą. Susitarimuose išskirta, kad „G. H. Lietuva“ reiškia UAB „G. H. Lietuva“ ir visas dukterines įmones, į kurias arba kurių dalį UAB „G. H. Lietuva“ turi tiesioginę arba netiesioginę nuosavybės teisę. Konfidenciali informacija pagal susitarimo nuostatas reiškė bet kokia forma turimą informaciją <···>, siejamą su UAB „G. H. Lietuva“ veiklos ir verslo paslaptimis arba konfidencialaus pobūdžio informacija. Konfidencialumo įsipareigojimų 4 punktas nustatė, kad: „Tokiai informacijai priskirtina: verslo ir finansinė informacija, siejama, pavyzdžiui, su procentiniu prekybos pelnu, gamybos išlaidomis ir gamybos mastais; mokslinė ir techninė informacija, siejama su šiuo metu gaminamais ir planuojamais gaminti produktais, įskaitant (tačiau neapsiribojant išvardytu) išradimus, atradimus, koncepcijas ir idėjas (nesvarbu, ar jos yra ar nėra apsaugotos patentu), taip pat gamybos planus ir prototipus; rinkodaros metodai, rinkodaros planai, klientų sąrašai arba kita informacija, siejama su klientais arba potencialiais klientais; pardavimo strategija, pardavimo būdai, pardavimo įrankiai, pardavimo prognozės ir pardavimo istorija; kainodara; gamybos metodai ir kokybės sistemos; verslo planai; informacija, siejama su UAB „G. H. Lietuva“ vidaus struktūra“.

93. Pastebėtina, kad konfidencialumo įsipareigojimai buvo nurodyti kaip darbo sutarties priedas. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovus K. V., V. V. ir E. N. siejo darbo teisiniai santykiai su UAB „G. H. Lietuva“ (K. V. su UAB „G. H. Lietuva“ darbo sutartį buvo sudaręs 2007 m. sausio 10 d.; V. V. – 2006 m. birželio 1 d.; o E. N. – 2008 m. vasario 15 d.). Nurodyti atsakovai Konfidencialumo įsipareigojimus pasirašė galiojant jų darbo sutartims, sudarytoms ne su ieškove, o su UAB „G. H. Lietuva“, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šie susitarimai neįpareigojo saugoti ieškovės komercinių paslapčių, jei tokių buvimas būtų įrodytas.

94. Teisėjų kolegija išaiškina, kad aplinkybė, jog darbuotojas dirba vienoje iš įmonių, kartu su kitomis įmonėmis sudarančių susijusią ūkio subjektų grupę, nereiškia, kad darbuotojas yra susijęs su kitomis tokių ūkio subjektų grupę sudarančiomis įmonėmis darbo teisiniais santykiais ar bet kokiu kitu būdu šioms įmonėms įsipareigojęs. Darbuotojas yra atskaitingas tik darbo sutartyje nurodytam darbdaviui, todėl visi pasirašyti susitarimai taikytini tik santykyje tarp darbuotojo ir konkrečios įmonės, o ne su kitų susijusių ūkio subjektų grupe.

95. Be to, konfidencialios informacijos apsauga įprastai yra sutartinės prigimties, todėl šiuo atveju galioja sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Atitinkamai, įprastomis aplinkybėmis už konfidencialios informacijos panaudojimą atsako tik tas subjektas, kurį su informacijos savininku saisto sutartiniai teisiniai santykiai dėl jos apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 53 punktas). Ieškovė nebuvo atsakovų ir UAB „G. H. Lietuva“ sudarytų įsipareigojimų šalis, todėl, remiantis pirmiau pateiktu kasacinio teismo išaiškinimu, atsakovų nesaistė konfidencialumo įsipareigojimai su ieškove.

96. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš konfidencialumo įsipareigojimų susitarimų nėra galimybės nustatyti konkrečios įmonių grupės narės ar dukterinės bendrovės komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos turinio. Aptartuose susitarimuose pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kas priskirtina konfidencialiai informacijai, nesusiejant jos nei su konkrečia dukterine įmone, nei su jos vykdoma veikla (pvz., nors remiantis susitarimais konfidencialia informacija laikytini įmonių gamybos metodai, tačiau akivaizdu, kad ieškovė savo veikloje tokių nenaudojo). Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad ieškovė, įrodinėdama galimą savo teisių pažeidimą, nepagrįstai remiasi atsakovų su UAB „G. H. Lietuva“ pasirašytais įsipareigojimais, nes jų pagrindu atsakovų atsakomybė ieškovei negali kilti.

97. Pagal nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovei neįrodžius, jog informacija apie pacientus, klinikų personalo struktūrą, gaunamas pajamas ir veiklos sąnaudas buvo jos komercinė paslaptis, turėjusi komercinę vertę ir teikusi konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, veikusius analogiškoje srityje, bei neįrodžius atsakovų įsipareigojimų saugoti ieškovės konfidencialią informaciją buvimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovus atlikusiais KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

Dėl KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo

98. Kitas epizodas, su kuriuo ieškovė siejo nesąžiningos konkurencijos veiksmų jos atžvilgiu atlikimą – ieškovės darbuotojų perviliojimas į UAB „N.“, siekiant nesąžiningai konkuruoti su ieškove.

99. KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

100. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tais atvejais, kada žala padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais (inter alia, nurodytais KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–4, 6 punktuose), sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taikytinos CK nuostatos, nes lex specialis (Konkurencijos įstatyme) specialiųjų nuostatų dėl žalos atlyginimo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

101. Deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pareiga pagrįsti šių sąlygų egzistavimą tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taigi, reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, o šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą.

102. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos dispozicija, įtvirtinanti nesąžiningą konkuravimą, pasireiškiantį darbuotojų perviliojimu, nurodo, jog turi būti atliekami aktyvūs veiksmai, siekiant pervilioti darbuotojus. Tokie veiksmai gali pasireikšti kaip siūlymas pereiti dirbti į kitą įmonę, turi būti sudaromos sąlygos tam. Todėl remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, laikytina, kad ieškovui, siekiančiam pagrįsti KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, kyla pareiga įrodyti, jog buvo atlikti neteisėti aktyvūs veiksmai, nukreipti pervilioti ieškovo darbuotojus į konkuruojantį subjektą siekiant nesąžiningo konkuravimo.

103. Analizuojamu atveju nustatyta, kad 2018 m. ieškovės A. klinikoje, iki atsakovams atliekant, ieškovės teigimu, nesąžiningos konkurencijos veiksmus, dirbo 12 darbuotojų: 1) valytoja J. B.; 2) šeimos gydytoja D. L.; 3) bendrosios praktikos slaugytoja J. S.; 4) bendrosios praktikos slaugytojos mokinė V. P.; 5) specialiosios praktikos slaugytoja, vyr. slaugytoja–administratorė D. M.; 6) bendrosios praktikos slaugytoja A. K.; 7) bendrosios praktikos slaugytoja J. Š.; 8) bendrosios praktikos slaugytojos mokinė S. J.; 9) valytoja V. B.; 10) medicinos technikas B. B., 11) valytoja Z. B. 12) vidaus ligų gydytoja A. V. (t. 1, b. l. 51-52).

104. Pasak ieškovės, atsakovai K. V. ir V. V., planuodami (duomenys neskelbtini) klinikos atidarymą A., turėdami tikslą nesąžiningai konkuruoti su ieškove ir perimti jos A. klinikos veiklą, pasiūlė iki 2016 m. rugsėjo 16 d. A. klinikoje vyr. slaugytojos-administratorės pareigas ėjusiai atsakovei E. N. pereiti į UAB „N.“ ir užimti jos vadovės pareigas. E. N. nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. buvo paskirta UAB „N. vadove (ieškinio priedas Nr. 13).

108. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, ypač susijusių su komercinių paslapčių atskleidimu ir panaudojimu, įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau tai nereiškia, kad ieškovė yra atleidžiama nuo pareigos pagrįsti nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimą, o teismas neturi vertinti, kas nulėmė darbuotojų darbo sutarties su ieškove nutraukimą.

109. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalių ketinimai gali būti nustatyti pagal tai, kaip šalys elgėsi iki ir po sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Kasacinio teismo pažymėta, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo įrodytinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018 34 punktas). Kadangi tiesioginio viliojimo faktą (pasiūlymo nutraukti darbo sutartį pateikimą) įrodyti sunku ar to padaryti neįmanoma, apie žodinio arba pagrįsto bendru supratimu susitarimo buvimą teismas taip pat sprendžia iš perviliojamų darbuotojų ir konkuruojančios įmonės suderintų veiksmų, nukreiptų į darbo sutarčių nutraukimą ir naujų sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-684/2020 56 punktas).

110. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė E. N., kuri, ieškovės teigimu, perėjusi dirbti pas atsakovę, perviliojo kitus ieškovės darbuotojus, ir atsakovė D. L. paaiškino, kad darbo sutarties su ieškove nutraukimui turėjo įtakos darbuotojų netenkinanti darbo atmosfera ir sąlygos A. klinikoje, o ne UAB „N.“ steigėjų ar vadovo įkalbinėjimas.

111. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors didžioji dalis ieškovės darbuotojų perėjo dirbti į konkuruojantį ūkio subjektą, tačiau laiko tarpas tarp darbo sutarčių nutraukimo su ieškove UAB „D. klinikos“ ir jų sudarymo su atsakove UAB „N.“ rodo, jog tik keturi darbuotojai perėjo dirti pas atsakovę tuoj po to, kai ši pradėjo veiklą A., t. y. 2018 m. gegužės mėn. Kiti buvę ieškovės darbuotojai dirbti pas atsakovę pradėjo 2018 m. birželio–rugpjūčio mėn., o tokia aplinkybė savaime nesuponuoja išvados dėl aktyvaus, nuoseklaus ir sistemingo darbuotojų viliojimo. Darbuotojų perėjimo dirbti pas atsakovę etapiškumas gali reikšti ir tai, kad pirmųjų atsakovės klinikoje įsidarbinusių buvusių ieškovės darbuotojų pasitenkinimas naujomis darbo sąlygomis galėjo lemti ir kitų A. klinikos darbuotojų apsisprendimą pakeisti darbo vietą.

112. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. N. darbo sutartį su ieškove nutraukė 2016 m. rugsėjo 15 d., o darbo sutartys su kitais ieškovės darbuotojais buvo nutrauktos 2018 m. gegužės–birželio mėnesiais. Dviejų metų laikotarpis tarp aptariamų darbo sutarčių nutraukimo nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovai iš anksto buvo suderinę planą veiksmų, kuriais siekta pervilioti ieškovės darbuotojus.

113. Sprendžiant dėl darbuotojų perėjimo dirbti pas kitą konkuruojantį subjektą (ne)sąžiningumo, svarbu įvertinti ir tai, ar dalies darbuotojų išėjimas apskritai atėmė ieškovei galimybę vykdyti veiklą, ar ta veikla buvo esmingai apsunkinta. Suprantama, kad ieškovei, kurios veikla susijusi su medicininių paslaugų teikimu, buvo reikalingas atitinkamas medicinos personalas, o svarbiausia – gydytojai. Ieškovės pateikta 2018 m. A. klinikos darbuotojų struktūra patvirtina, kad klinikoje dirbo trys gydytojos: šeimos gydytoja atsakovė D. L., nefrologė A. B. ir vidaus ligų gydytoja A. V.. Kaip nustatyta pagal bylos medžiagą ir ieškovės paaiškinimus, su vidaus ligų gydytoja A. V. darbo sutartis buvo nutraukta abiejų darbo sutarties šalių valia. Gydytoja nefrologė A. B. buvo perkelta į kitas pareigas UAB „D. klinikos“. Tik šeimos gydytoja D. L. perėjo dirbti į UAB „N.“. Tokios aplinkybės rodo, kad ieškovės veiklai vykdyti itin svarbaus medicinos personalo dalis neperėjo dirbti į UAB „N.“, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, jog pirmiau nurodytų darbuotojų (šios nutarties 105 punktas) perėjimas dirbti į konkuruojančią kliniką visiškai sutrikdė ieškovės veiklą ir (ar) padarė ją neįmanoma.

114. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad atsakovė UAB „N.“ ar kiti atsakovai nesiūlė ieškovės darbuotojams pereiti dirbti į UAB „N.“ kliniką A., siekdami nesąžiningai konkuruoti su ieškove. Nesant įrodymų apie aktyvius darbuotojų perviliojimo veiksmus, paaiškėjus, kad buvusių ieškovės darbuotojų netenkino darbo sąlygos A. klinikoje, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės darbuotojų nesaistė nekonkuravimo susitarimai, logiška manyti, jog kitam ūkio subjektui atidarius kliniką, kurioje teikiamos (duomenys neskelbtini) paslaugos, ieškovės darbuotojai perėjo dirbti į šią kliniką, kadangi jos veiklos pobūdis atitiko jų išsilavinimą bei darbo patirtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė įrodymais nepagrindė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte apibrėžtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės darbuotojų perėjimas į UAB „N.“ buvo nulemtas nesąžiningo atsakovų veikimo.

115. Ieškovė prašė atsakomybę atsakovams taikyti ir dėl KĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto pažeidimo padarymo, t. y. melagingos informacijos apie tai, kad ieškovei gresia bankrotas, paskleidimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad melagingos informacijos apie ieškovę paskleidimo faktas nėra įrodytas. Teisėjų kolegija, sutikdama su aptariama pirmosios instancijos teismo išvada, bei atsižvelgdama į tai, kad apeliantė skunde dėl šios teismo išvados nepasisako, ginčo aplinkybių dėl KĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto normų taikymo neanalizuoja.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

116. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovams neturi būti taikoma civilinė atsakomybė dėl ieškovės įrodinėtų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių komercinės paslapties atskleidimu ir panaudojimu įsteigiant konkuruojantį ūkio subjektą, nesąžiningai perviliojant ieškovės darbuotojus bei pacientus, padarymo teisingai išsprendė ginčo dalį dėl ieškinio pagrindo. Ieškovės apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigtos, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

117. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog klausimas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų ir dėl išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų siuntimu, paskirstymo bei jų atlyginimo spręstinas išnagrinėjus ginčą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą), nurodo, kad šalių pateiktus prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl kitos ginčo dalies. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi yra sustabdęs civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nagrinėjimą iki apeliacinės instancijos teisme bus įvertintas skundžiamo teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo teisėtumas ir pagrįstumas. Šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimas yra pagrindas atnaujinti sustabdytos bylos dėl ginčo dalies nagrinėjimą ir priimti sprendimą, kuriame, be kita ko, turės būti išspręstas ir visų bylinėjimosi išlaidų šios bylos procese paskirstymo klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo palikti nepakeistą.