Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1122-580/2018 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl kompensacijos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“, prašydamas priteisti iš atsakovės: 1) 41 300 Eur kompensaciją už ieškovui nuosavybės teise priklausančiam 0,1212 ha ploto kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (toliau – Žemės sklypas) įstatymu nustatytą servitutą; 2) 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlyginimą; 3) 400 Eur kitų nuostolių atlyginimą; 4) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jo tėvai 2016 m. sausio 13 d. padovanojo jam Žemės sklypą, kuriame yra atsakovei priklausantys elektros tinklai: 10 kV elektros oro linija L-357 iš Kinostudijos TP ir atšaka L-304/441 ir jas laikančios atramos (stulpai). 10 kV oro linijai nustatyta elektros linijos apsaugos zona, kuri 0,1212 ha ploto Žemės sklype užima net 0,0811 ha plotą. Ieškovas gavo 2017 m. vasario 15 d. atsakovės raštą, kuriuo reikalaujama išmontuoti Žemės sklype esančią metalinę tvorą, ją pakeisti medine ar plastmasine arba ją įžeminti. Ieškovas 2017 m. kovo 27 d. raštu paprašė iki 2017 m. liepos 31 d. savo lėšomis iškelti elektros liniją laikančias atramas ir oro elektros liniją iš Žemės sklypo, oro liniją pakeičiant po žeme einančiu kabeliu, tačiau atsakovė 2017 m. balandžio 18 d. raštu atsisakė tai padaryti. Ieškovas 2017 m. liepos 4 d. pretenzija paprašė atlyginti dėl servituto nustatymo susidariusius nuostolius, sumokant 42 225 Eur, tačiau atsakovė 2017 m. liepos 20 d. raštu nurodė, kad kompensaciją mokės, kai bus priimti teisės aktai.

3. Ieškovas paaiškino, kad šiuo metu Žemės sklype stovi sodo namelis, kurį ieškovas ketina nugriauti ir statyti gyvenamąjį namą, tačiau projektuojant namą buvo susidurta su sunkumais, nes elektros oro linija eina pagal visą ilgąją Žemės sklypo kraštinę, kurios apsaugos zona patenka į Žemės sklypą ir šiame plote ieškovas negali statyti. Be to, ieškovas negali pasirinkti norimos metalinės tvoros arba turi patirti papildomų išlaidų, ją įžemindamas. Elektros linijų atramos darko kraštovaizdį ir mažina Žemės sklypo patrauklumą. Viena atrama yra toje vietoje, kurioje numatytas planuojamo gyvenamojo namo įvažiavimas į garažą ir jo negalima perkelti, nes panduso kampas būtų per status arba jį reikėtų daryti pasvirą sklypo ribai, o tai užimtų dar daugiau nedidelio sklypo ploto ir įvažiavimą padarytų nepatogiu. Aukštos įtampos elektros linija sukelia elektromagnetinį lauką, kuris gali turėti neigiamos įtakos ieškovo šeimos sveikatai. Elektros oro linija lemia, kad ieškovas gyvenamąjį namą turi statyti Žemės sklypo gilumoje, o kiemą projektuoti į gatvės (įvažiavimo) pusę. Tai pažeidžia ieškovo interesus naudoti Žemės sklypą norimu būdu, kadangi kitoje Žemės sklypo pusėje yra upelis, graži aplinka kiemui įrengti.

4. Ieškovo teigimu, kadangi Žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, laikytina, kad Žemės sklypui įstatymu nustatytas servitutas, dėl kurio atsiradę nuostoliai turi būti atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.129 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – Sąlygos) 18–22 punktuose nurodyti veiklos žemės sklypuose, kuriuose yra nustatytos elektros linijų apsaugos zonos, apribojimai, kurių privalo laikytis žemės sklypų savininkai ar kiti naudotojai. Elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė elektros oro linijos apsaugos zonoje laisvai vaikščioti, o atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę, įspėjus apie tai žemės savininkus ar naudotojus.

5. Ieškovas pažymėjo, kad jo užsakymu buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas, kurio metu nustatyta Žemės sklypo vertė be elektros tinklų ir vertė su elektros linijų apsaugos zona. Būtent skirtumas tarp šių verčių (41 300 Eur) ieškovui turėtų būti priteistas kaip kompensacija iš atsakovės, kuri yra pelno siekiantis juridinis asmuo, iš elektros tiekimo gaunantis pelną. Be to, ieškovui priteistinos 300 Eur išlaidos už turto vertinimą. Taip pat ieškovas patyrė 225 Eur išlaidų advokatės pagalbai dėl pretenzijų atsakovei teikimo. Ieškovo nuostoliais laikytina ir metalinės tvoros įžeminimo kaina – 400 Eur.

6. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti.

7. Atsakovė nurodė, kad ginčo elektros įrenginiai eksploatuojami nuo 1968 metų, jie įrengti ir apsaugos zona nustatyta iki ieškovui įsigyjant Žemės sklypą, t. y. ieškovas Žemės sklypą įsigijo su jau egzistuojančiais suvaržymais. Ankstesni Žemės sklypo savininkai pretenzijų atsakovei nereiškė, dėl apsaugos zonų neprieštaravo, todėl ieškovas, įsigydamas Žemės sklypą, įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvę savininkai.

8. Atsakovė pažymėjo, kad ji yra reguliuojamas ūkio subjektas, kurio veikla reglamentuota teisės aktuose. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 75 straipsnio 3 dalies norma įstatymų leidėjas preziumavo, kad visi iki 2004 m. liepos 10 d. įrengti elektros tinklai buvo įrengti teisėtai, ir jų apsaugos zonų ribose šiuo įstatymu nustatytas servitutas. Atsakovė šiuo metu valdo 3 mln. vienetų elektros įrenginių, kurie įrengti ne jai priklausančioje žemėje, didžioji dalis šių įrenginių įrengti iki 2004 metų. Atsakovės sprendimai turi įtakos 1,6 mln. vartotojų, todėl sprendimai turi būti skaidrūs ir nediskriminuojantys kitų vartotojų.

9. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. įsigalios nauja Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies redakcija, kurioje nustatyta, jog tinklų operatoriai žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, kurių maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Byla turėtų būti sustabdyta iki bus patvirtinta ši kompensacijos apskaičiavimo metodika.

10. Atsakovės teigimu, ieškovo nurodomas turto nuvertėjimas dėl ginčo įrenginių nėra pagrįstas, nes Žemės sklype įregistruota ir ryšių linijų apsaugos zona, kurios plotas 0,2 ha, bei saugotini želdiniai, kurių plotas 0,1141 ha. Ieškovo pozicija, kad jis tik dėl elektros įrenginių apsaugos zonos negali Žemės sklype suprojektuoti gyvenamojo namo, yra klaidinanti. Turto vertinimo ataskaitoje neatsižvelgta į žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas, į apskaičiavimo formulę neįtrauktos pataisos dėl papildomų Žemės sklypo apribojimų. Ieškovas nepatyrė nuostolių dėl tvoros įžeminimo, nes nesutiko su atsakovės reikalavimu atlikti darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 14 d. priėmė dalinį sprendimą ieškinį tenkinti dėl ieškinio pagrindo, nustatė, kad ieškovas A. G. turi teisę gauti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ kompensaciją už Žemės sklypui įstatymu nustatytą servitutą atsakovei priklausantiems elektros tinklams (10 kV elektros oro linijai L-357 iš Kinostudijos TP ir atšakoms L-304/441 su jas laikančiomis atramomis) naudoti, kompensacijos dydį apskaičiuojant EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, atmetė ieškinio dalį dėl 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, 400 Eur kitų nuostolių bei 5 procentų palūkanų nuo šios ieškinio dalies priteisimo, nusprendė bylos dalį dėl atlyginimo už servitutą dydžio, procesinių palūkanų nuo šios sumos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti po dalinio sprendimo įsiteisėjimo.

12. Teismo vertinimu, ginčas byloje kilo dėl elektros energijos skirstymo veikla užsiimančios bendrovės pareigos atlyginti Žemės sklypo savininkui dėl įstatymu nustatyto servituto atsiradusius nuostolius dėl per Žemės sklypą einančios elektros oro linijos. Teismas nustatė, kad Žemės sklype registruotos trys apsaugos zonos: elektros oro linijos apsaugos zona (0,0811 ha), ryšių linijos apsaugos zona (0,02 ha) ir saugotinų medžių ir krūmų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos zona (0,1141 ha). Byloje neginčijama, jog Žemės sklype yra atsakovei priklausantys elektros įrenginiai – 10 kV oro linija (L-357 iš Kinostudijos TP) ir atšaka L-304/441, kuriems eksploatuoti įstatymu nustatytas servitutas. Įvertinęs CK 4.124 straipsnio 1–3 dalyse ir nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusios EEĮ redakcijos 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, kad kadangi ginčo elektros oro linija buvo įrengta iki 2004 m. liepos 10 d., servitutas nustatytas įstatymu, todėl ieškovo ar prieš tai buvusių savininkų valios išreiškimas, o taip pat servituto registravimas nebuvo reikalingas. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruota elektros linijų apsaugos zona įrodo turto apsunkinimą ir iš esmės atitinka servituto nustatymą.

13. Remdamasis Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/-219/2017 pateiktais išaiškinimais, kad aplinkybė, ar elektros oro linija buvo kitam savininkui priklausančiame žemės sklype iki šio sklypo įsigijimo, servituto atlygintinumui reikšmės neturi, teismas atmetė atsakovės argumentas, jog ieškovo teisės ieškinyje prašomu būdu negali būti ginamos, nes ieškovo nuosavybės teisės įgijimo metu Žemės sklype elektros oro linijos jau buvo. Teismas nurodė, kad servituto atlygintinumo klausimo sprendimui įtakos taip pat neturi 2009 metais sujungimo būdu atliktas Žemės sklypo padidinimas. Nors iki teisminio proceso pradžios tarp šalių kilo ginčas dėl servituto atlygintinumo, atsakovės atstovė teismo posėdyje pripažino atsakovės pareigą atlyginti už ieškovui priklausančiame Žemės sklype nustatytą servitutą, tačiau teigė, jog nuostolių kompensavimas turi būti vykdomas tada, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys nuostolių atlyginimo tvarką.

14. Teismas pripažino, kad pagal ilgąją Žemės sklypo kraštinę, sutampančią su (duomenys neskelbtini) gatve, nutiesta elektros oro linija ir Žemės sklype įregistruota elektros linijų apsaugos zona ieškovui kelia akivaizdžius sunkumus naudotis nuosavybe. Pagal Sąlygų 20.1 punktą be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama statyti, kapitališkai remontuoti, rekonstruoti arba griauti pastatus, statinius ir inžinerinius tinklus, t. y. šis draudimas nėra absoliutus, nes teisė statyti gali būti įgyvendinama gavus elektros tinklų įmonės raštišką leidimą. Taip pat ieškovo teisių ribojimai nustatyti Sąlygų 22 punkte, pagal kurį elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė elektros oro linijos apsaugos zonoje laisvai vaikščioti, o atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę, įspėjus apie tai žemės savininkus ar naudotojus.

15. Teismas nustatė, kad ieškovas siekia Žemės sklype pasistatyti gyvenamąjį namą, nes 2015 m. gruodžio 23 d. su architektu A. G. sudarė sutartį projektavimo darbams atlikti, o 2017 m. balandžio 20 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „ACIB“ sudarė sutartį dėl vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninio darbo projekto atlikimo. UAB „ACIB“ 2017 m. spalio 31 d. paaiškinimuose nurodyta, jog įmonė rengia gyvenamojo namo techninį darbo projektą, su užsakovu sutarta, kad namą geriausia projektuoti prie (duomenys neskelbtini) gatvės, nes taip būtų užtikrintas mažesnis triukšmas ir didesnis privatumas, atsivertų gražesnis vaizdas ir statant toliau nuo šlaito sumažėtų šlaito erozijos grėsmė pastatui, tačiau šiems darbams atlikti reikalingas atsakovės leidimas. Teismo vertinimu, ieškovo reiškiami nuogąstavimai dėl elektros oro linijos pavojingumo yra suprantami, tačiau neatitinka teisinio reguliavimo. Ieškovui pateikus prašymą išduoti leidimą statybos darbams atlikti, atsakovė turėtų priimti sprendimą išduoti arba atsisakyti išduoti leidimą. Šios procedūros metu būtų įvertinta elektros tiekimo įrenginių būklė ir keliamas pavojus. Teisės aktuose nesant absoliutaus statybų draudimo, negalima teigti, kad tokia veikla ieškovui priklausančioje žemėje negalima.

16. Teismas nurodė, kad žemės naudojimo elektros energetikos objektams atlygintinumo klausimai sureguliuoti 2017 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. XIII-604 pakeitus EEĮ 75 straipsnį (pakeitimai įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 1 d.). Po pakeitimų įsigaliojusioje EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitiems asmenims priklausančioje žemėje eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius kitiems asmenims priklausančioje žemėje turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su turto savininkais dėl servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, kurių maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

17. 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-604 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK), iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Nurodytos vienkartinės kompensacijos pradedamos mokėti 2018 m. gegužės 1 d. ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos ar dėl kompensacijos peržiūrėjimo (padidėjus teisės aktais nustatomoms elektros tinklų apsaugos zonoms) pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos. Sąlygų 22 punkte taip pat nustatytas atlygintinumo principas, nurodant, kad visais atvejais žemės ir miško savininkams ir naudotojams turi būti atlyginti padaryti nuostoliai. Analogiškas reglamentavimas pateiktas Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 18 straipsnio 3 dalyje.

18. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šio teismo procesinio sprendimo rašymo metu įstatyme yra įtvirtinta atsakovės pareiga atlyginti dėl servituto nustatymo kylančius nuostolius. 2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-604 29 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. asmenims, kurių valdomuose žemės sklypuose nustatyti servitutai, pagal Vyriausybės nustatytą tvarką bus pradedamos mokėti pagal vieningą metodiką apskaičiuotos kompensacijos. Bylos nagrinėjimo metu Vyriausybė nėra nustačiusi servitutų kompensavimo tvarkos, nes nėra suėjęs terminas teisės aktui dėl nuostolių atlyginimo priimti.

19. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 nurodė, kad nustatydami servituto elektros oro linijai atlyginimo dydį teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes.

20. Ieškovas nuostolius dėl nustatyto servituto iš esmės skaičiuoja kaip turto vertės sumažėjimą. Turto vertintojas nustatė, kad Žemės sklypo vertė, nesant elektros linijos apsaugos zonos nustatytų ribojimų, būtų 88 200 Eur, o su elektros linijos apsaugos zonos nustatytais ribojimais – 46 900 Eur. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamai bylai itin svarbus nurodytoje Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/-219/2017 numatytas vienas iš servituto atlyginimo elementų – teisės aktuose reglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas. Šio reglamentavimo svarba yra grindžiama viešojo intereso užtikrinti tinkamą ir prieinamą elektros energijos tiekimą gyventojams buvimu. Kadangi atsakovė yra reguliuojamas ūkio subjektas, nuostolių už servitutus atlyginimas būtų įvertinamas nustatant kainą elektros energijos vartotojams. Kadangi atsakovės pelnas yra reguliuojamas, tai atsakovės pelningumo rodikliai šioje byloje nėra svarbūs. Tai, kad atsakovės gautas pelnas būtų naudojamas atlyginimų už servitutus mokėjimui, gali daryti įtaką VKEKK sprendimams dėl kainos pakeitimo priimti ar kainos naujam periodui dydžiui. Kadangi atsakovė valdo apie 3 mln. vienetų elektros įrenginių, kurie yra įrengti ne atsakovei priklausančioje žemėje, svarbu užtikrinti, kad kiekvienas dėl servituto nustatymo nuostolių turintis asmuo gautų lygią kompensaciją, taip būtų užtikrinamas lygiateisiškumo principas.

21. Teismo vertinimu, iki EEĮ 75 straipsnio 3 dalies, nustačiusios servituto atlygintinumo principus, įsigaliojimo, kompensacija turėjo būti skaičiuojama pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nustatytą tvarką dėl kompensacijos paskaičiavimo už servitutą, kuris nustatytas administraciniu aktu. Atsakovės atstovė nurodė, jog taikant Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos 9 punktą ieškovui buvo apskaičiuota 376,63 Eur kompensacija. Tačiau šiuo metu nurodyta metodika ieškovui netaikytina, nes EEĮ 75 straipsnio 3 dalis nustato skirtingą kompensavimo tvarką ir būtent ši tvarka turi būti taikoma apskaičiuojant kompensaciją ieškovui.

22. Ieškinys paduotas tuo metu (2017 m. liepos 31 d.), kai jau buvo priimtas (2017 m. liepos 4 d.) ir žinomas EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pakeitimas, tačiau iki įsigaliojant minimai įstatymo nuostatai (2017 m. lapkričio 1 d.). Tai, kad ieškovas kreipėsi iki kompensacijų skaičiavimo metodikos patvirtinimo, nėra aplinkybė, kuri gali jam teikti pagrįstą pranašumą palyginti su kitais asmenimis, kuriems nustatytas servitutas dėl elektros tiekimo įrenginių buvimo jiems nuosavybės teise priklausančiame turte. Ieškovo išskyrimas reikštų nepateisinamą kitų asmenų diskriminavimą bei nepagrįstos pareigos vartotojams mokėti didesnę kainą už elektros energiją nustatymą. Sąžininga kompensacija galės būti nustatyta tada, kai Vyriausybė, suderinusi su VKEKK, visiems turto savininkams nustatys lygią kompensaciją.

23. Ieškovo prašoma kompensacija negali būti nustatoma iki EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatytos metodikos patvirtinimo, kadangi ieškovo prašoma kompensacija nėra pagrįsta ir teisinga. Jau minėta, kad Žemės sklype statyba nėra draudžiama ir gali būti vykdoma esant raštiškam atsakovės pritarimui. Kadangi ieškovas dėl raštiško leidimo nesikreipė, nėra aišku, ar leidimas būtų išduotas ir negalima nustatyti, kokiu mastu pažeidžiamos ieškovo teisės. Prašoma kompensacija yra nesąžininga ir dėl to, jog jos dydis nėra sulygintas su požeminės elektros linijos įrengimo kaina, kurią turi apmokėti vartotojas (EĮ 15 straipsnio 4 dalis). Įrengiant požeminę elektros liniją būtų pašalintas neigiamas servituto poveikis ieškovo interesams. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl galimumo įrengti požeminį kabelį. Iš ieškovo teismo posėdyje pateiktų brėžinių matyti, jog dalyje teritorijos elektros kabelis įrengtas po žeme (požeminė linija nutiesta didesnėje (duomenys neskelbtini) gatvės dalyje). 2016 m. rugpjūčio 10 d. atsakovė, atsakydama į ieškovo paraišką, išdavė jam Elektros tinklų ir įrenginių perkėlimo (rekonstravimo) sąlygas, tačiau ieškovas požeminės linijos įrengimo darbų neatliko, net darbų atlikimo kaina neapskaičiuota. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, viešą interesą užtikrinančios įmonės specialiam statusui bei reguliuojamai paslaugų kainai, kompensacija negali būti nustatoma priešingai teisės normoms. Be to, nors ieškovas nurodė, kad kitos Žemės sklype nustatytos apsaugos zonos nėra reikšmingos, tačiau saugotinų želdinių ir ryšių linijų apsaugos zonos yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys laikomi teisingi tol, kol nėra nuginčyti.

24. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad byloje pakanka duomenų priimti sprendimą dėl ieškinio esmės, tačiau nepakanka duomenų tam, jog būtų galima apskaičiuoti priteistinos kompensacijos dydį, nes nėra priimti teisės aktai, pagal kuriuos skaičiuotina kompensacija. Dėl to, teismo vertinimu, yra pagrindas priimti dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 261 straipsnis). Dalinio sprendimo priėmimas iš esmės atitinka atsakovės poziciją, jog bylą reikalinga stabdyti iki bus nustatyta kompensacijų skaičiavimo tvarka. Nors ieškovas tokiam atsakovės prašymui prieštaravo, tačiau kadangi negali būti nustatytas kompensacijos dydis, nepriklausomai nuo šalių pozicijos nagrinėjamu klausimu, kita procesinė baigtis byloje negalima.

25. Prašomą priteisti kompensacijos dydį ieškovas grindžia turto vertinimo ataskaita, už kurios parengimą sumokėjo 300 Eur. Už advokatės Ingos Pališkienės teisines konsultacijas ir parengtą dokumentą, skirtą AB „Energijos skirstymo operatorius“, ieškovas sumokėjo 225 Eur. Šias išlaidas ieškovas prašė priteisti ne kaip bylinėjimosi išlaidas, o kaip į nuostolius įskaičiuotas protingas išlaidas, susijusias su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Išlaidų atlygintinumas spręstinas pagal bendras žalos atlyginimo taisykles. Teismo vertinimu, nė vienas šių veiksmų sprendžiant kompensacijos ieškovui nustatymo klausimą nebuvo reikalingas, turto vertinimo ataskaita nėra reikšmingas dokumentas, atsakovė dar 2017 m. balandžio 18 d. raštu informavo, jog imtasi veiksmų nustatyti vieningą kompensacijų už servitutus tvarką. Tai reiškia, jog šiuo teismo sprendimu patvirtintas ginčo sprendimo rezultatas buvo patvirtintas jau anksčiau. Taigi ieškinio reikalavimai dėl šių sumų priteisimo atmetami, nes išlaidos nesusijusios priežastiniu ryšiu su patirta žala (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

26. 2017 m. kovo 27 d. ieškovas elektroniniu laišku paklausė UAB Energetikos paslaugų ir rangos organizacijos, kokia būtų metalinės tvoros įžeminimo kaina, ir gavo atsakymą, kad darbų kaina galėtų būti maždaug nuo 400 Eur, kaina priklauso nuo grunto ir jo savitosios varžos. Šių išlaidų ieškovas nepatyrė, todėl nėra netekęs turto. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškinio reikalavimą dėl 400 Eur priteisimo atmetė (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

27. Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas galutiniame teismo sprendime, nes šiuo metu dar negalima nustatyti ieškinio reikalavimų patenkinimo procento.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Ieškovas A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. dalinį sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Dalinis sprendimas ir sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra du savarankiško pobūdžio sprendimai. Teismas šioje byloje neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti nei dalinio sprendimo, nei sprendimo dėl ieškinio pagrindo. Ieškovas byloje nereiškė kelių reikalavimų, reikalavimas buvo vienas – priteisti kompensaciją už Žemės sklypui įstatymu nustatytą servitutą, taip pat buvo reiškiami su šiuo reikalavimu susiję reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Byloje nėra reiškiamas reikalavimas pripažinti ieškovo teisę gauti kompensaciją iš atsakovės, kadangi žemės savininko teisė gauti kompensaciją už įstatymu nustatytą servitutą yra nustatyta CK 4.129 straipsnyje, 6.246 straipsnio 3 dalyje, taip pat buvo pripažinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017, todėl ir dalinio sprendimo dėl reikalavimo, kuris pareikštas nebuvo, priimti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčo dėl teisės gauti kompensaciją nekilo. Atsakovė šioje byloje neneigė ieškovo teisės į kompensaciją už Žemės sklype nustatytą servitutą. Kadangi atsakovė nuo pat pradžių pripažino, kad už nustatytą servitutą ir ieškovo patiriamus nepatogumus jam turi būti atlyginta, nebuvo jokio ginčo dėl ieškinio pagrindo.

28.2. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimamas tuomet, kai byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau (CPK 261 straipsnio 3 dalis). Teismas netinkamai taikė CPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą ir be jokio teisinio pagrindo neišnagrinėjo bylos iš esmės, o pasisakė tik dėl ieškinio pagrindo, kai ginčas kilo tik dėl kompensacijos dydžio. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teismas siekė ne greičiau išnagrinėti bylą, o vilkinti jos nagrinėjimą, kol bus priimta Vyriausybės metodika dėl kompensacijų apskaičiavimo tvarkos ir tokiu būdu neprisiimti atsakomybės nustatinėti kompensacijos dydį, nors tai yra tiesioginė teismo pareiga. Teismui užteko įrodymų bylą išnagrinėti iki galo, todėl jis neturėjo teisės priimti sprendimą tik dėl ieškinio pagrindo ir nepagrįstai iš esmės sustabdyti kitos bylos dalies nagrinėjimą, nors tai dalinio sprendimo konstatuojamojoje dalyje aiškiai ir neįvardyta.

28.3. 2017 m. spalio 12 d. teismo nutartimi atsakovės prašymas sustabdyti bylą buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad būsimų teisės aktų įsigaliojimas nėra bylos sustabdymo pagrindas. Teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nors nepriėmė atskiros teismo nutarties dėl bylos sustabdymo, tačiau tą patį klausimą išsprendė priešingai, rezoliucinėje dalinio sprendimo dalyje nurodydamas, kad bylos dalį dėl atlyginimo už servitutą dydžio, procesinių palūkanų nuo šios sumos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinės po dalinio sprendimo įsiteisėjimo. Byla nebuvo sustabdyta teismo nutartimi, todėl ieškovas prarado teisę skųsti teismo nutartį dėl bylos sustabdymo, t. y. teisę į efektyvią teisminę gynybą, nors bylos sustabdymui nėra jokio teisinio pagrindo. Dalinio sprendimo priėmimu vilkinamas civilinės bylos nagrinėjimas, nes bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka dėl dalinio sprendimo užtruks žymiai ilgiau nei atskirojo skundo nagrinėjimas.

28.4. CPK 261 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teismas iš anksto praneštų byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklausyti šių asmenų nuomonę. Nagrinėjamoje byloje teismas neinformavo šalių apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nesuteikė galimybės šalims pasisakyti dėl tokio sprendimo priėmimo, todėl šiurkščiai pažeidė CPK 261 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą proceso taisyklę, šalių teisę pasisakyti dėl galimo ginčo sprendimo būdo bei priėmė siurprizinį procesinį sprendimą.

28.5. Civilinė byla gali būti išnagrinėta vadovaujantis jos nagrinėjimo metu galiojančiais teisės aktais, o ateityje turima priimti metodika teismui nebus privaloma, todėl jos priėmimas ar nepriėmimas šios bylos išnagrinėjimui įtakos neturi, nes, viena vertus, įstatymas atgal negalioja, o kita vertus, galutinį nuostolių dydį nustato ne metodika, o teismas. Teismas neturėjo teisės atsisakyti nagrinėti bylą, kol bus priimta būsima metodika. Tuo metu, kai ieškovas pirmą kartą kreipėsi į atsakovę dėl elektros linijos ir ją laikančių atramų iškėlimo (2017 m. kovo 27 d.), informuodamas, kad atsakovei nesutikus to atlikti savo sąskaita, ieškovas keipsis į teismą dėl kompensacijos už patiriamus nepatogumus, EEĮ pakeitimo įstatymas, kuriuo ir buvo pakeista EEĮ 75 straipsnio 3 dalis, dar net nebuvo priimta (pakeitimas priimtas 2017 m. liepos 4 d.). Bylos iškėlimo dieną jokia metodika dėl kompensacijų dydžio priimta nebuvo, nebuvo įsigaliojusi ir EEĮ 75 straipsnio redakcija, nustatanti tokios metodikos priėmimą. EEĮ 75 straipsnis dar iki jo pakeitimo nustatė, kad turi būti kompensuojama už tai, kad elektros energetikos įmonės naudojasi kito savininko turtu.

28.6. Analogišku klausimu buvo priimtas ne vienas teismo sprendimas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs savo faktiniu pagrindu labai panašią civilinę bylą, nurodė, kad teismo sprendimas gali būti priimtas ir nesant kompensacijų apskaičiavimo metodikos (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-600-345/2018). Šiuo atveju tas pats teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nesilaikė vieningos teismų praktikos (nesivadovavo ja) ir iš esmės net paneigė galiojančią teismų praktiką, o taip pat ir precedentą šiai bylai, kad kompensaciją gali ir turi nustatyti teismas, o teisės aktais patvirtintos kompensacijų nustatymo metodikos yra tik orientyras teismui, bet ne lemiamas kriterijus vertinant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017).

28.7. Kompensacijų apskaičiavimo metodikos ar tvarkos nėra privalomos, o nuostoliams nustatyti gali būti naudojami ir kiti nuostolių nustatymo būdai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 aiškiai nurodė, kad turto vertintojo išvada ar ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio, todėl teismas, visiškai nepagrįstai nevertindamas turto vertinimo ataskaitos, aiškiai nukrypo nuo šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nesant patvirtintos nuostolių nustatymo metodikos / tvarkos, turto vertintojo ataskaita buvo ir yra vienintelis objektyvus nuostolių įvertinimo būdas. Turto vertinimo ataskaitos atsakovė nepaneigė ir nepateikė kitų rašytinių, tinkamą kvalifikaciją turinčių specialistų parengtų dokumentų, įrodančių kitokį Žemės sklypo nuvertėjimą ir dėl to patiriamus nuostolius, todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesivadovavo esamais objektyviais įrodymais, t. y. vertinimo ataskaita, ir nusprendė laukti kol kas neegzistuojančios metodikos. Individualus vertinimas visada yra tikslesnis ir objektyvesnis bei turi viršenybę prieš bendrines metodikas, kadangi jokia metodika nėra tiek detali, kad būtų pajėgi atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo specifiką. Akivaizdu, kad turto vertintojo, kuris yra ir teismo ekspertas, individualus vertinimas yra tikslesnis ir objektyviau nustato nuostolių dydį.

28.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog įvertinus tai, kad atsakovė valdo apie 3 mln. vienetų elektros įrenginių, kurie yra įrengti ne atsakovei priklausančioje žemėje, yra svarbu užtikrinti, jog kiekvienas dėl servituto nustatymo nuostolių turintis asmuo gautų lygią kompensaciją ir tuo būtų užtikrinamas lygiateisiškumo principas. Daug svarbesnis yra ne kompensacijos vienodumo, o teisingo nuostolių atlyginimo principas. Be to, „lygios“ kompensacijos nustatymas visiems žemės savininkams iš principo yra neįmanomas, kadangi kiekvienas atvejis yra unikalus: skiriasi žemės plotas, elektros linijas laikančių atramų skaičius ir tipas, jų sukeliami nepatogumai žemės savininkui, žemės sklypų paskirtis, kiti apribojimai naudotis žemės sklypo dalimi, patenkančia į elektros linijų apsaugos zoną, ir t. t. Faktas, kad atsakovė iki šiol vengė mokėti kompensacijas, niekaip neeliminuoja jos pareigos tinkamai ir sąžiningai atlyginti ieškovo patiriamus nuostolius, kurie nebūtinai turi būti lygūs kitų asmenų nuostoliams, kadangi kiekvienas žemės sklypo savininkas patiria skirtingo pobūdžio suvaržymus, kuriuos visus būtina įvertinti individualiai.

28.9. Visiškai nesuprantami ir absoliučiai nepagrįsti yra teismo motyvai, kad kompensacijos dydžio nustatymas nesulaukus įsigaliosiančios metodikos / tvarkos, teiktų ieškovui pranašumą, palyginus jį su kitais asmenimis, kad tai reikštų ieškovo išskyrimą ir nepateisinamą kitų asmenų diskriminavimą bei nepagrįstos pareigos vartotojams mokėti didesnę kainą už elektros energiją nustatymą. Nėra pagrįsta galiojančių teisės aktų nuostatomis ar kitais objektyviais įrodymais teismo išvada, kad objektyviai teismo nustatyta kompensacija gali diskriminuoti kitus elektros energijos vartotojus. Priešingai, teisingumo principas reikalauja, kad kiekvienam asmeniui turi būti teisingai atlyginta už naudojimąsi jo turtu.

28.10. Nors daliniu sprendimu buvo tenkintas ieškinio pagrindas ir nenuspręsta dėl konkretaus kompensacijos dydžio, t. y. teoriškai tai turėtų būti ieškovui palankaus pobūdžio sprendimas, tačiau teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl dalies kriterijų, kurie turės įtakos vertinant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį. Teismui neišnagrinėjus bylos ir nepriteisus ieškovui kompensacijos, ieškovas negali įvertinti, kiek teismo skundžiamame daliniame sprendime nurodyti argumentai turės įtakos kompensacijos dydžio klausimui. Todėl praktiškai ieškovas atsiduria tokioje pozicijoje, kuomet yra priverstas skųsti dalinio sprendimo motyvus, nors visiškai neaišku, kiek tie motyvai turės įtakos kompensacijos dydžio nustatymui.

28.11. Teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, kad atsakovės pelningumo rodikliai šioje byloje nėra svarbūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 nurodė, kad nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą; teismai, nustatydami teisingą kompensaciją, be kita ko, turėtų atsižvelgti į tai, kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo. Taigi vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant kompensacijos dydį, yra viešpataujančiojo daikto (šiuo atveju – elektros įrenginių) savininko įgyjama nauda dėl servituto nustatymo. Todėl teismas privalėjo įvertinti atsakovės turtinę padėtį ir ieškovo pateiktus objektyvius įrodymus apie tai, kad atsakovė iš savo veiklos gauna ypač didelį pelną, t. y. atsakovės pelningumas yra vienas didžiausių Lietuvoje. Atsakovės pelningumo rodikliai yra labai svarbūs sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą, nes atsakovė, veikdama nesąžiningai ir vengdama mokėti kompensacijas privačių žemės sklypų savininkams už jos naudai nustatytus servitutus, gali turėti itin didelį pelną ir kartu pakankamai neaukštus nustatytus elektros energijos tarifus, nors tai nebūtų įmanoma, jeigu žemės sklypų savininkams būtų teisingai atlyginama už patiriamus nuostolius bei nepatogumus. Šiuo atveju itin didelę naudą gauna atsakovė, kiti elektros energijos naudotojai (mažesnių elektros energijos tarifų prasme), o ieškovas patiria visus su tuo susijusius nuostolius bei nepatogumus.

28.12. Atsakovės nuolat minimas viešasis interesas, kurį ji turi užtikrinti, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti teisingą kompensaciją ieškovui. Vartotojų interesas gauti pigesnę elektros energiją negali būti pateisinamas kompensacijų nemokėjimu žemės sklypų savininkams, per kurių sklypus tiekiama ši elektros energija. Vien tai, kad VKEKK nustato viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenines elektros energijos kainų ribas, nepaneigia to, jog atsakovė iš savo veiklos gauna ypač didelį pelną ir jos pelningumas – vienas didžiausių Lietuvoje, o tai tik dar kartą pagrindžia, kad nustatant teisingas kompensacijas, turi būti atsižvelgta į ypač didelę atsakovės iš nustatyto servituto gaunamą naudą.

28.13. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog Žemės sklype statyba nėra draudžiama ir gali būti vykdoma esant raštiškam atsakovės pritarimui. Ieškovas ne kartą teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje detaliai argumentavo, kodėl nesikreipė į atsakovę dėl leidimo statyti namą projektuojamoje vietoje. Skundžiamame sprendime visiškai neįvertinta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad gyvenamojo namo statyboms ieškovo numatytoje vietoje trukdo ne tik esama elektros linijų apsaugos zona ir joje numatyti apribojimai, bet ir pačios atramos, laikančios elektros oro liniją, viena kurių yra toje dalyje, kur planuojama įrengti įvažiavimą į garažą bei įėjimą į namą. Būtent dėl to, kad atramos trukdo gyvenamojo namo statybai, ieškovas prašė iškelti minėtą liniją ir ją laikančias atramas, o ne duoti leidimą statyti namą nesilaikant elektros linijos apsaugos zonos. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kadangi nepasisakė dėl teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų – UAB „ACIB“ 2017 m. spalio 31 d. paaiškinimo ir schemos, kurie aiškiai patvirtina, kad gyvenamojo namo statyba negalima netgi atsakovei sutikus. Teismas taip pat visiškai neįvertino ieškovo pateiktų argumentų ir įrodymų apie elektros oro linijos pavojingumą, dėl kurio joks vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo nestatytų gyvenamojo namo nesilaikydamas apsaugos zonos, nes tai galėtų sukelti grėsmę jo paties ir jo šeimos narių saugumui ir sveikatai.

28.14. Skundžiamame sprendime teismas prieštarauja pats sau, nes tuo pačiu teigia, ir kad kompensacija turėtų būti sulyginta su elektros oro linijos perkėlimo sąmata, ir kad tai prieštarautų teisės aktams. Nors elektros oro linijos iškėlimas, pakeičiant ją kabeliu po žeme, galėtų išspręsti šį šalių ginčą, tačiau atsakovei to nesutinkant padaryti savo sąskaita, šie argumentai neturi reikšmės ginčo išsprendimui. Akivaizdu, kad oro linijos nebus pašalintos iš ieškovo žemės sklypo, todėl ieškovas ir toliau patirs nepatogumus dėl nustatyto servituto. Atsakovė byloje neįrodinėjo, kad oro linijos iškėlimo kaina būtų mažesnė už prašomą priteisti kompensaciją, o ieškovas tiksliai įvardyti tinklų perkėlimo kainos taip pat negalėjo, nes tokių duomenų neturi. Todėl teismas negalėjo remtis aplinkybe, kuria nesirėmė nė viena šalis ir kuri netgi negali būti įrodyta, nes niekas neatliko oro linijos perkėlimo projektavimo darbų, kurių metu būtų galima parengti konkrečią perkėlimo sąmatą. Teismas nepagrįstai vertinto šią aplinkybę, nes byloje nereiškiamas tinklų iškėlimo reikalavimas.

28.15. Ieškovas neginčija, kad Nekilnojamojo turto registre Žemės sklypui yra įregistruotos ir saugotinų želdinių, ir ryšių apsaugos zonos, tačiau bylos esmė yra ne tai, kokie duomenys apie Žemės sklypą yra įregistruoti registre, o ar šios nustatytos zonos mažina Žemės sklypo vertę ir ar jos trukdo statyti gyvenamąjį namą. Būtent šias aplinkybes nurodė atsakovė, tačiau šių savo prielaidų nepagrindė jokiais įrodymais, o ieškovas šiuos atsakovės teiginius aiškiai paneigė rašytiniais įrodymais: Telia Lietuva, AB 2017 m. lapkričio 9 d. rašte patvirtino, jog neprieštarauja dėl ryšių linijų ir jų apsaugos zonos panaikinimo, nes jos yra neveikiančios bei nenaudojamos; ekspertas K. K. paaiškino, kad atsakovės akcentuojami saugotini želdiniai esminės reikšmės Žemės sklypo vertės sumažėjimui neturi; iš projektuotojos UAB „ACIB“ brėžinio akivaizdu, kad sklype augančios eglės gyvenamojo namo statybai netrukdo; teisės aktų nuostatos patvirtina, kad gavus statybos leidimą, išduodamas leidimas saugotiniems želdiniams kirsti, jeigu toks poreikis yra. Visiškai neaišku, kaip vien pats saugotinų želdinių ir ryšių linijų įregistravimo faktas Nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad šios zonos apriboja ieškovo galimybes statyti namą arba sumažina Žemės sklypo vertę.

28.16. Visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovo išlaidos, susijusios su turto vertinimo ataskaitos parengimu (300 Eur), ir advokato išlaidos, susijusios su žalos ir civilinės atsakomybės įvertinimu, nebuvo reikalingos nagrinėjant civilinę bylą. Jau minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką turto vertinimo ataskaita yra vienas iš svarbių įrodymų tokio pobūdžio bylose. Advokato pagalba siekiant įvertinti žalos dydį bei rengiant pretenzijas atsakovei dėl kompensacijos priteisimo taip pat yra ieškovo patirtos išlaidos, neatsiejamai susijusios su ginču ir su atsakovės atsakomybe už kompensacijos priteisimą. Jeigu atsakovė būtų savo sąskaita iškėlusi ginčo įrenginius arba iš karto atlyginusi nuostolius, sumokėdama kompensaciją, ieškovui nebūtų reikėję kreiptis į advokatą bei patirti išlaidas dėl turto vertinimo ataskaitos parengimo. Todėl šios išlaidos neabejotinai turi būti priteistos iš atsakovės (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

28.17. Teismo daliniu sprendimu buvo išspręstas klausimas tik dėl ieškinio pagrindo, nors atskiras reikalavimas dėl teisės į kompensaciją pripažinimo byloje reikštas nebuvo, už jį žyminis mokestis pareiškiant ieškinį mokėtas nebuvo. Žyminis mokestis pareiškiant ieškinį buvo mokėtas pagal prašomos priteisti kompensacijos sumą, o reikalavimas dėl kompensacijos dydžio išspręstas nebuvo, ieškovui jokios sumos priteistos nebuvo, be to, išnagrinėjus apeliacinį skundą, byla toliau bus nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovas neturi mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

29. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo įpareigoti A. G. sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, apeliantui nesumokėjus žyminio mokesčio, apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti apeliantui, apeliacinį skundą atmesti, paliekant nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. dalinį sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Teismo dalinis sprendimas yra pagrįstas, teismas nustatė visas faktines aplinkybes, teisingai pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, sprendimu atmesdamas ieškinio dalį dėl reikalavimų priteisti 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, 400 Eur kitų nuostolių bei 5 procentus palūkanų.

29.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad kompensacijos dydis turi būti apskaičiuotas EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, kuri bus specialusis teisės aktas, reglamentuojantis vienkartinių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką ir tokiu būdu užtikrinantis viešąjį interesą. Šio reglamentavimo svarba yra grindžiama viešojo intereso užtikrinti tinkamą ir prieinamą elektros energijos tiekimą gyventojams buvimu. Metodikoje bus nustatyti aiškūs ir vieningi kompensacijų visiems tarnaujančiųjų daiktų savininkams apskaičiavimo principai ir taip bus išvengta galimų piktnaudžiavimų bei nepagrįsto praturtėjimo tinklų operatorių sąskaita. Šiai metodikai nesant priimtai, teismas negalėjo objektyviai priimti galutinio sprendimo. Teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas sprendimo priėmimui aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nepakanka duomenų tam, jog būtų galima apskaičiuoti priteistinos kompensacijos dydį. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, taigi apeliantas nepagrįstai nurodo, jog būsima metodika esamiems šalių teisiniams santykiams dėl kompensacijos priteisimo nebus taikoma. Metodika, nors ir nebus privaloma teismui, bus itin reikšminga nustatant kompensacijos dydį. Sąžininga kompensacija galės būti nustatyta tada, kai Vyriausybė, suderinusi su VKEKK, visiems turto savininkams nustatys vienodą, pagrįstą ir tinkamą kompensaciją. Apeliantui nustatant kitokį kompensacijos dydį, būtų pažeistas civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Apelianto išskyrimas reikštų nepateisinamą kitų asmenų diskriminavimą bei nepagrįstos pareigos vartotojams mokėti didesnę kainą už elektros energiją nustatymą.

29.3. Dalinio sprendimo priėmimas suponuoja greitesnį ir ekonomiškesnį bylos išnagrinėjimą, nes pritaikius įstatymu reglamentuojamą kompensacijos apskaičiavimo tvarką, bus tinkamai pritaikyti teisės aktai teismui priimant galutinį sprendimą bei greičiau atkurta teisinė taika tarp ginčo šalių. Apeliantas pats sau prieštarauja, kadangi pripažindamas, jog teoriškai tai turėtų būti apeliantui palankaus pobūdžio sprendimas, pats šį sau palankų dalinį sprendimą apskundė. Taigi tolesnis bylos nagrinėjimas yra stabdomas (vilkinamas) apeliantui pateikus apeliacinį skundą, t. y. dėl paties apelianto procesinių veiksmų. Be to, apeliantas pasisako apie teismo pareigą sustabdyti bylą, tačiau byla nėra sustabdyta CPK 162³ straipsnio pagrindu.

29.4. Atsakovės, kaip reguliuojamo ūkio subjekto, veikla yra griežtai reglamentuota teisės aktais, todėl tiek atsakovės, tiek teismo priimami sprendimai dėl kompensacijų už servitutus nustatymo turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs ir nediskriminuojantys kitų vartotojų. Skirstomųjų tinklų eksploatavimas yra ne privatus atsakovės interesas, o įstatymuose nustatyta pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso elektros energijos vartotojų interesai, t. y. viešojo intereso užtikrinimas. Apeliaciniame skunde daroma deklaratyvi prielaida, kad VKEKK veikla nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenines elektros energijos kainų ribas yra labiau politinis klausimas, todėl kompensacijos žemės sklypų savininkams gali būti neįtrauktos į elektros energijos kainą, o mokamos iš atsakovės pelno, kuris yra tikrai labai didelis, yra visiškai neatitinkanti tikrovės ir niekuo nepagrįsta.

29.5. Vien aplinkybė, kad teismas nurodė, jog priimtas dalinis sprendimas, tačiau sprendimu išsprendęs reikalavimus dėl ieškinio pagrindo, t. y. nagrinėjamoje byloje dalinis sprendimas yra priimtas dėl ieškinio pagrindo, nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti, nes pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl ieškinio pagrindo laikomas daliniu sprendimu. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nusprendžia priimti dalinį sprendimą ieškinį tenkinti dėl ieškinio pagrindo, todėl apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie dalinio sprendimo priėmimo sąlygas ir tvarką, kurie reglamentuojami CPK 261 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nevertintini.

29.6. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė visiškai atmesti ieškinio reikalavimus, nurodydama, jog ieškinio padavimo metu EEĮ nebuvo nustatyta, kad įstatymu nustatytas servitutas yra atlygintinis. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos už servitutą priteisimo, visų pirma turėjo įvertinti, ar atsakovė iš esmės privalo atsakyti pagal apelianto reikalavimą bei koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas, spręsdamas, ar atsakovė privalo atsakyti pagal apelianto reikalavimą, taip pat turėjo įvertinti ir atsakovės nurodytas aplinkybes, kad iki šiol atsakovės veiklos praktikoje (įrengiant naujus elektros tinklus) kompensacijos buvo mokamos tik itin išimtiniais ir išskirtiniais atvejais, kurių atsakovės veiklos praktikoje buvo labai nedaug. Viena reikšmingiausių aplinkybių vertinant, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, buvo atsakovės nurodyti EEĮ pakeitimai. Iki EEĮ pakeitimo nagrinėjant ginčus dėl atlygintinumo už įstatymu nustatytus servitutus elektros linijų apsaugos zonose buvo priimta tik keletas pavienių teismų sprendimų, teisės aktų nuostatas pritaikius pagal analogiją. Todėl apeliaciniame skunde nurodomi teismų sprendimai negali būti laikoma vieninga nusistovėjusia teismų praktika dėl kompensacijų už elektros įrenginiams nustatytus servitutus. Priėmus EEĮ pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 1 d., bus formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kompensacijų už elektros įrenginiams nustatytus servitutus pagal specialius teisės aktus.

29.7. Teismas, neišnagrinėjęs visos civilinės bylos ir nepriėmęs galutinio sprendimo, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų. Ieškinys paduotas tuo metu (2017 m. liepos 31 d.), kai jau buvo priimtas ir žinomas EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pakeitimas (2017 m. liepos 4 d.), tačiau iki įsigaliojant minimai įstatymo nuostatai (įsigaliojo 2017 m. lapkričio 1 d.). Apeliantas akivaizdžiai suvokė, kad priėmus teisės aktus, nebeturės jokio pagrindo prašyti nepagrįstai didelės kompensacijos. Teismui priimant 2017 m. spalio 12 d. nutartį dar nebuvo įsigaliojęs EEĮ 75 straispnio 3 dalies pakeitimas (įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 1 d.), tačiau priimant dalinį sprendimą, šis EEĮ 75 straipsnio 3 dalies pakeitimas jau buvo įsigaliojęs ir todėl teismas, priimdamas dalinį sprendimą, turėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad ši tvarka turi būti taikoma apskaičiuojant kompensaciją apeliantui, nes nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsiradus naujoms teisės normoms, reglamentuojančioms ar nustatančioms naujus ar papildomus reikalavimus savininkams, šios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad naujosios teisės normos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams.

29.8. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas nepaneigė galiojančios praktikos, kad galutinį nuostolių dydį nustato teismas. Apeliaciniame skunde nurodomi pavieniai teismų sprendimai buvo priimti dar nesant teisiniam reglamentavimui dėl servitutų elektros įrenginių apsaugos zonose atlygintinumo, taigi dar nebuvo numatyta priimti ir specializuoto teisės akto – metodikos. Teismas, vertindamas įrodymų visumą, turėtų nustatyti, ar pagal metodiką apskaičiuotas kompensacijos dydis yra pagrįstas ir sąžiningas, kadangi kaip vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti gali būti teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika.

29.9. Nors teismas konstatavo, kad apelianto prašoma kompensacija nėra pagrįsta ir teisinga, tačiau kompensacijos dydžio klausimo neišsprendė, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai pasisakoma ir dėl dalies teismo motyvų, kurie, apelianto nuomone, gali turėti įtakos kompensacijos dydžio nustatymui.

29.10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/-219/2017 nurodė, kad nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu, tačiau turto vertinimo ataskaitoje Žemės sklypo vertės skirtumas buvo nustatytas ne dėl paties servituto nustatymo, o dėl esamų apribojimų esant oro elektros tinklų apsaugos juostoms, kurie teisės aktais buvo nustatyti dar iki apeliantui įsigyjant žemės sklypą. Taigi apelianto taikomas apskaičiavimas nėra pagrįstas. Metodikoje nustatyta kompensacijos dydžio apskaičiavimo formulė leis nustatyti konkretų nuostolių, patirtų dėl individualiame žemės sklype nustatyto įstatyminio servituto, dydį. Apeliantui pagal metodiką apskaičiuota kompensacija bus pagrįsta ir teisinga.

29.11. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Žemės sklype statyba nėra draudžiama ir gali būti vykdoma esant raštiškam atsakovės pritarimui. Pats apeliantas, suvokdamas elektros oro linijos galimai keliamą pavojingumą, turėjo objektyviai įvertinti savo galimybes statyti gyvenamąjį namą Žemės sklype ir inicijuoti elektros įrenginių perkėlimą teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau apeliantas neteisėtai siekė, kad atsakovė, nesilaikydama teisės aktuose nustatytos elektros įrenginių perkėlimo tvarkos, savo lėšomis perkeltų Žemės sklype esančius ir apelianto namo statybai trukdančius elektros įrenginius. Tokiu būdu apeliantas siekė įgyti nepagrįstos naudos sau. Atitinkamai apeliantas, prašydamas priteisti nepagrįsto dydžio kompensaciją, ir toliau siekia nepagrįstai pasipelnyti. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad galėjo būti pažeisti apelianto teisėti lūkesčiai ir kad dėl įstatymu nustatyto servituto apeliantas patyrė nuosavybės teisės suvaržymų, netekimų, nepatogumų, nes apeliantas Žemės sklypą įsigijo jau su jame esančiais elektros įrenginiais, t. y. jau galiojant specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms ir visiems su tuo susijusiems žemės naudojimo apribojimams, todėl jis žinojo ar turėjo žinoti, jog privalės laikytis teisės aktų nustatytų veiklos ribojimų.

29.12. Teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto išlaidos, susijusios su turto vertinimo ataskaitos parengimu, ir advokato išlaidos, susijusios su žalos ir civilinės atsakomybės įvertinimu, nesusijusios priežastiniu ryšiu su patirta žala, o išlaidų dėl metalinės tvoros įžeminimo darbų apeliantas nepatyrė. Nagrinėjamu atveju sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti nėra nustatyta.

29.13. Sprendimu buvo išspręstas klausimas ne tik dėl ieškinio pagrindo, bet ir atmestas apelianto reikalavimas dėl 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, priteisimo. Apeliantas šią dalinio sprendimo dalį taip pat ginčija. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantas atitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies nuostatas ir yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą. Apeliantas, paduodamas apeliacinį skundą, neprašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį bei nepateikė prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagal CPK 84 straipsnį. Išimčių, kad nemokamas žyminis mokestis už apeliacinį skundą dėl dalinio teismo sprendimo, CPK nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, apeliantas turėtų būti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

30. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

31. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo priimto dalinio sprendimo, kuriuo teismas išsprendė ieškinio pagrindo klausimą, nustatė, kad A. G. turi teisę gauti iš atsakovės kompensaciją, jos dydį apskaičiuojant EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, atmetė ieškinio dalį dėl 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, 400 Eur kitų nuostolių bei 5 procentų palūkanų nuo šios ieškinio dalies priteisimo, nusprendė bylos dalį dėl atlyginimo už servitutą dydžio, procesinių palūkanų nuo šios sumos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti po dalinio sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.

Dėl teismo priimto sprendimo rūšies

32. Teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 260 straipsnį galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Civiliniame procese taip pat egzistuoja dalinio sprendimo ir sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutai, kuriuos taikant ginčas išsprendžiamas ne visiškai ir kurie abu reglamentuoti CPK 261 straipsnyje. Teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimui priimant galutinį sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo turi būti teikiamas prioritetas, o dalinio sprendimo ir sprendimo dėl ieškinio priėmimas galimas, jeigu egzistuoja tai pateisinančios CPK 261 straipsnyje įtvirtintos sąlygos.

33. Pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuo atveju, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies byla nagrinėjama toliau (CPK 261 straipsnio 2 dalis).

34. CPK 261 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimtas tuo atveju, kai kyla ginčas dėl ieškinio pagrindo ir ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio), o surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Apskundus sprendimą dėl ieškinio pagrindo, teismas sustabdo bylą iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo. Remdamasis įsiteisėjusiu sprendimu dėl ieškinio pagrindo, teismas sprendimą dėl ieškinio dydžio priima rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šalis prašo šį klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 261 straipsnio 4 dalis).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantas į teismą kreipėsi ir prašė priteisti iš atsakovės: 1) 41 300 Eur kompensaciją už jam nuosavybės teise priklausančiam Žemės sklypui įstatymu nustatytą servitutą; 2) 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlyginimą; 3) 400 Eur kitų nuostolių atlyginimą; 4) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidas. Prašomą priteisti kompensacijos dydį (41 300 Eur) apeliantas įrodinėja skirtumu tarp Žemės sklypo vertės be elektros tinklų ir vertės su elektros linijų apsaugos zona. Šis verčių skirtumas grindžiamas 2017 m. birželio 20 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 17-06-20, už kurios parengimą apeliantas sumokėjo 300 Eur. Apelianto prašomą priteisti 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlyginimą sudaro būtent už turto vertinimo ataskaitos parengimą sumokėta suma (300 Eur) ir 225 Eur išlaidos advokatės pagalbai ikiteisminėje bendravimo su atsakove stadijoje. Kaip 400 Eur kitų nuostolių atlyginimą ieškinyje prašoma priteisti metalinės tvoros įžeminimo kainą.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, ir 400 Eur kitų nuostolių bei 5 procentų palūkanų nuo šios ieškinio dalies priteisimo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis reiškia, kad pirmosios instancijos teismas galutinai išsprendė šiuos ieškinio reikalavimus, juos atmesdamas, t. y. dėl šių reikalavimų buvo priimtas dalinis sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nustatydamas, kad apeliantas turi teisę gauti iš atsakovės kompensaciją už Žemės sklypui įstatymu nustatytą servitutą atsakovei priklausantiems elektros tinklams (10 kV elektros oro linijai L-357 iš Kinostudijos TP ir atšakoms L-304/441 su jas laikančiomis atramomis) naudoti, kompensacijos dydį apskaičiuojant EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, ir nuspręsdamas klausimus dėl atlyginimo už servitutą dydžio, procesinių palūkanų nuo šios sumos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti po sprendimo įsiteisėjimo, t. y. pripažindamas apelianto teisę į kompensaciją, tačiau neišspręsdamas klausimo dėl jos dydžio, priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kaip jis suprantamas pagal CPK 261 straipsnio 3 dalį. Taigi konstatuotina, kad pagal savo turinį skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas kartu yra ir dalinis sprendimas (dėl dalies ieškinio reikalavimų), ir sprendimas dėl ieškinio pagrindo, kiek tai susiję su reikalavimu priteisti kompensaciją.

Dėl priimto dalinio sprendimo

37. Nors kasacinio teismo praktika dėl dalinio sprendimo instituto aiškinimo ir taikymo nėra itin gausi (išplėtota), tačiau joje tam tikros gairės, kokiais atvejais taikytina CPK 261 straipsnio 1 dalis ir priimtinas dalinis sprendimas, yra aptartos.

38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dalinio sprendimo reglamentavimas grindžiamas proceso koncentruotumo principu (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Kai byloje pareikšti keli savarankiški reikalavimai, dėl skirtingo įrodymų poreikio bei galimybės tuos įrodymus surinkti ir ištirti skirtingų reikalavimų išsprendimas gali užtrukti skirtingą laiką. Daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį. Sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai yra pakankamai savarankiški, reikėtų atsižvelgti į tai, ar kiekvienas ieškovo pareikštas reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskiroje byloje ir toje byloje teismas galėtų priimti galutinį sprendimą. Reikalavimų savarankiškumas priklauso nuo materialiųjų teisinių santykių, iš kurių šie reikalavimai yra kilę, specifikos. Jei remiantis materialiuosius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis yra galima priimti sprendimą dėl vieno ar kelių reikalavimų, neišsprendus likusių reikalavimų, reikalavimai yra savarankiški ir gali būti sprendžiami daliniu sprendimu. Kiekvienu atveju galimybę priimti dalinį sprendimą atsižvelgdamas į konkrečios bylos specifiką įvertina bylą nagrinėjantis teismas, kuris, be kita ko, yra saistomas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Šioje civilinėje byloje kasacinis teismas sprendė, jog joje dalinis sprendimas galėjo būti priimtas, nes ieškovo reikalavimai panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją bei reikalavimas pašalinti neteisėtos statybos padarinius (pastatą nugriauti) nors ir yra susiję, tačiau faktiškai yra pakankamai savarankiški, kad galėtų būti reiškiami atskirose civilinėse bylose, be to, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dalinio sprendimo priėmimą motyvavo ne poreikiu surinkti įrodymus, o neišnaudotomis derybų galimybėmis, nedaro dalinio sprendimo neteisėto.

39. Dalinio sprendimo priėmimas taikytinas tokiais atvejais, kai dalis byloje pareikštų reikalavimų faktinių aplinkybių aspektu yra itin sudėtingi, ir dėl kitos reikalavimų dalies išsprendimo netikslinga laukti, kol bus surinkti visi įrodymai, reikalingi visiems pareikštiems reikalavimams išspręsti. Taip sudaroma galimybė bent dėl dalies reikalavimų pagreitinti teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą. Dalinis sprendimas neturėtų būti priimamas, jei tai prieštarauja ginčo pobūdžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-248/2015). Šioje byloje buvo vertinta reikalavimų, nagrinėtinų santuokos nutraukimo byloje, nagrinėjimo specifika ir dalies bylos sustabdymas.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2007, kurioje ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 354 000 Lt nuostolių atlyginimo ir kurioje pirmosios instancijos teismas 2006 m. vasario 9 d. priėmė dalinį sprendimą ieškinį patenkini iš dalies bei priteisti ieškovui iš atsakovo 25 986, 21 Lt nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. birželio 20 d. iki 2006 m. vasario 9 d. ir po 600 Lt per mėnesį nuo 2006 m. vasario 9 d. iki visiško patalpų atlaisvinimo, o 2006 m. balandžio 12 d. priėmė galutinį sprendimą ieškinio reikalavimo dalį dėl 328 800 Lt nuostolių atlyginimo netenkinti, pažymėjo, kad faktiškai ieškinys pareikštas dėl dviejų reikalavimų: dėl ieškovo 200 kv. m patalpų, naudojamų atsakovo autoserviso veiklai, ir dėl likusį 1 766 kv. m plotą užimamų ieškovui priklausančių patalpų, todėl pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, kurioje pareikšti du ieškinio reikalavimai, galėjo būti priimamas dalinis sprendimas CPK 261 straipsnio 1 dalies pagrindu.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2005, kurioje ieškovė, kaip buto, kuris buvo užlietas iš atsakovui priklausančių gyvenamųjų patalpų, savininkė, prašė priteisti iš atsakovo 8 040 Lt buto remonto darbams atlyginti, 3 000 Lt netesybų, 16 000 JAV dolerių netiesioginių netesybų (negautų pajamų), 2 800 JAV dolerių ir 590 Lt tiesioginių nuostolių bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu tenkino ieškinio dalį, konstatavo, kad šioje byloje dalinis sprendimas negalėjo būti priimtas, nes ieškovės reikalavimai savo esme ir tarpusavio ryšiu glaudžiai susiję ir paremti tais pačiais argumentais bei įrodymais.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 261 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į šios nutarties 38–41 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad reikalavimai dėl 525 Eur ir 400 Eur priteisimo nėra savarankiški materialieji reikalavimai, dėl kurių galėtų būti priimtas dalinis sprendimas, galutinai neišsprendžiant ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 525 Eur išlaidas apeliantas prašė priteisti ne kaip bylinėjimosi išlaidas, o kaip į nuostolius įskaičiuotas protingas išlaidas, susijusias su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas), ir dėl to šių išlaidų atlygintinumą sprendė pagal žalos atlyginimo taisykles. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti. Ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, nepaisydamas apelianto netinkamai nurodomos teisės normos (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas), kuria buvo grindžiama dalis ieškinio reikalavimų, turėjo šias prašomas priteisti išlaidas kvalifikuoti pagal apelianto nurodytas faktines aplinkybes.

44. Pažymėtina, kad 2017 m. birželio 20 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 17-06-20, už kurios parengimą apeliantas sumokėjo 300 Eur, jis grindžia ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Reikalavimas priteisti 300 Eur, kuriuos apeliantas sumokėjo už turto vertinimo ataskaitos parengimą, yra ne materialusis reikalavimas, o procesinis reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2014). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, kai yra žinomas bylos laimėtojas, nes viena iš teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Taigi prašymo priteisti 300 Eur atmetimas dar neišsprendus bylos dalies dėl kompensacijos priteisimo, su kuria šios bylinėjimosi išlaidos yra susijusios, yra per ankstyvas ir dėl to nepagrįstas. Analogiškai, t. y. kaip per ankstyvas, vertintinas ir reikalavimo dėl 225 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų ikiteisminėje ginčo stadijoje, priteisimo išsprendimas ir atmetimas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-421/2017).

45. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 400 Eur nuostolių atlyginimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra pakankamai savarankiškas ieškinio reikalavimas, kuris galėtų būti išspręstas atskirai nuo pareikšto reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo. Ieškinys grindžiamas tuo, kad, kadangi Žemės sklypui įstatymu nustatytas servitutas, dėl jo atsiradę nuostoliai turi būti atlyginti (CK 4.129 straipsnis). Jau minėta, kad prašomą priteisti kompensacijos dydį (41 300 Eur) apeliantas įrodinėja skirtumu tarp Žemės sklypo vertės be elektros tinklų ir vertės su elektros linijų apsaugos zona. Ieškinyje dėl servituto nustatymo atsiradusiais nuostoliais taip pat laikoma ir metalinės tvoros įžeminimo kaina (400 Eur). Nors dėl 41 300 Eur kompensacijos ir 400 Eur nuostolių atlyginimo ieškinyje suformuluoti atskiri reikalavimai, tačiau jie nelaikytini pakankamai savarankiškais, nes tiek kompensacijos, tiek ir tvoros įžeminimo kainos, kaip nuostolių, priteisimas siejamas su Žemės sklype atsakovei priklausančių elektros įrenginių buvimu ir dėl to nustatytu servitutu.

46. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Nors pagal kasacinio teismo praktiką nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti įvairiai, t. y. kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695/2018), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl servituto nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkui visi atsiradę nuostoliai turi būti vertinami kartu, nepaisant to, kad pats nuostolių atlyginimo reikalaujantis asmuo juos išskaido į kelias rūšis ir kelis ieškinio reikalavimus. Šiuo atveju apeliantas dėl servituto nustatymo prašomus priteisti nuostolius įrodinėja kaip daikto nuvertėjimą (41 300 Eur) ir būsimas išlaidas, kurias dėl to ateityje būtina daryti (400 Eur tvoros įžeminimo kaina). Pirmosios instancijos teismas, daliniu sprendimu galutinai atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 400 Eur nuostolių atlyginimo, o dėl 41 300 Eur kompensacijos priteisimo priimdamas tik sprendimą dėl ieškinio pagrindo, neteisingai įvertino šių reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį, padarydamas nepagrįstą išvadą dėl jų savarankiškumo. Dalinio sprendimo priėmimas tik dėl 400 Eur nuostolių atlyginimo, neišsprendžiant galutinai reikalavimo dėl prašytos priteisti kompensacijos priteisimo, tokioje situacijoje, kokia susiklostė šioje byloje, prieštarauja ginčo pobūdžiui. Toks dėl servituto nustatymo įrodinėjamų nuostolių atlyginimo klausimo išsprendimo išskaidymo negalimumas lemia draudimą dėl tokio ginčo priimti dalinį sprendimą.

Dėl priimto sprendimo dėl ieškinio pagrindo

47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl elektros energijos skirstymo veikla užsiimančios bendrovės (atsakovės) pareigos atlyginti Žemės sklypo savininkui (apeliantui) dėl įstatymu nustatyto servituto atsiradusius nuostolius dėl per Žemės sklypą einančios elektros oro linijos. Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantui nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype yra atsakovei priklausantys elektros įrenginiai, dėl kurių Žemės sklype yra nustatyta elektros linijos apsaugos zona, kuri 0,1212 ha ploto Žemės sklype užima 0,0811 ha plotą.

48. Kaip jau minėta šios nutarties 36 punkte, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apelianto teisę į kompensaciją dėl servituto nustatymo, tačiau neišspręsdamas klausimo dėl jos dydžio, priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kaip jis suprantamas pagal CPK 261 straipsnio 3 dalį. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra naujas institutas, įtvirtintas nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje CPK 261 straipsnio redakcijoje. CPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kuriuo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą, yra tam tikrų aplinkybių visumos nustatymas: 1) ginčas kyla ir dėl ieškinio pagrindo, ir dėl ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio); 2) surinktų įrodymų pakanka tam, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo; 3) pagrįsta teismo nuomonė, kad byla tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau.

49. Jau minėta, kad teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimui priimant galutinį sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo (CPK 260 straipsnis) turi būti teikiamas prioritetas. Iš CPK pakeitimo įstatymo projekto, numačiusio sprendimo dėl ieškinio pagrindo instituto įtvirtinimą Lietuvos teisės sistemoje, aiškinamojo rašto matyti, kad sprendimo dėl ieškinio pagrindo instituto įtvirtinimas buvo grindžiamas siekiu suteikti teismams papildomus instrumentus užtikrinti civilinio proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, kai šalys ir teismas susitelkia į vieną iš ginčo elementų, o taip pat paskatinti taikų susitarimą dėl kito ginčo elemento. Taigi sprendimo dėl ieškinio priėmimas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai egzistuoja tokio sprendimo priėmimą pateisinančios CPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos.

50. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčo dėl teisės gauti kompensaciją nekilo, nes atsakovė šioje byloje neneigė apelianto teisės į kompensaciją už Žemės sklype nustatytą servitutą, t. y. kadangi atsakovė nuo pat pradžių pripažino, kad už nustatytą servitutą ir apelianto patiriamus nepatogumus jam turi būti atlyginta, nebuvo jokio pagrindo priimti sprendimą tik dėl ieškinio pagrindo, nesprendžiant klausimo dėl kompensacijos dydžio. Be to, apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad sprendimu dėl ieškinio pagrindo ginčas buvo išspręstas ne ekonomiškiau ir greičiau, o priešingai, ginčo išsprendimas buvo vilkinamas iki tol, kol bus priimta kompensacijos dydžio apskaičiavimą nustatanti metodika, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais.

51. Nors atsakovė šioje byloje prašė ieškinį atmesti, tačiau vien tai savaime nepagrindžia, kad byloje ginčas kilo ir dėl ieškinio pagrindo, ir dėl ieškinio dydžio. Atsakovė 2017 m. balandžio 18 d. rašte apeliantui nurodė, kad dėl kompensavimo už skirstomųjų tinklų eksploatavimui nustatytą servitutą ji nuolat bendradarbiauja su atsakingomis valstybės institucijomis, siekdama nustatyti vieningą kompensacijų už nustatytus servitutus apskaičiavimo tvarką, nes skaidri ir teisiškai apibrėžta kompensacijų apskaičiavimo tvarka – vienas svarbiausių atsakovės interesų. Atsakovė 2017 m. liepos 20 d. rašte apeliantui paaiškino, kad tolesni jos veiksmai ir sprendimai dėl kompensacijų bus aiškūs tik po to, kai teisės aktais bus įtvirtinti kompensacijų už servitutus skaičiavimo bei nustatymo principai.

52. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo elektros įrenginiai eksploatuojami nuo 1968 metų ir kad Žemės sklype įregistruota elektros linijos apsaugos zona atitinka EEĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatytu servitutą, tačiau, atsakovės nuomone, nėra pagrindo išvadai, jog būtent tik dėl servituto buvimo Žemės sklype apeliantas patiria kokius nors realius nuostolius, kurie turėtų būti kompensuojami. Triplike atsakovė pabrėžė, kad ji niekada neteigė, jog teisės aktai draudžia jai mokėti kompensacijas už įstatymu nustatytus servitutus, taip pat neneigia savo, kaip viešpataujančiojo daikto savininkės, pareigos mokėti teisingą, proporcingą ir pagrįstą kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui už jo patiriamus ribojimus dėl nustatyto servituto. Atsakovė, triplike nurodžiusi, kad ji neneigia servituto atlygintinumo prezumpcijos ir kad ginčas kyla tik dėl kompensacijos apskaičiavimo tvarkos ir jos dydžio, prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus patvirtinta vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika.

53. Ikiteisminėje ginčo stadijoje (susirašinėjime su apeliantu), teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, įskaitant baigiamąją kalbą, atsakovės išdėstyta pozicija patvirtina, kad atsakovė šioje byloje neneigė servituto nustatymo įstatymu fakto ir jo atlygintinumo. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime atkreipdamas dėmesį, kad atsakovės atstovė teismo posėdyje pripažino atsakovės pareigą atlyginti už apeliantui priklausančiame Žemės sklype nustatytą servitutą, tačiau teigė, jog nuostolių kompensavimas turi būti vykdomas tada, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys nuostolių atlyginimo tvarką. Paties pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovė šioje byloje neneigė servituto nustatymo įstatymu fakto ir jo atlygintinumo, reiškia būtent tai, jog byloje ginčas dėl ieškinio pagrindo nekilo, o yra kilęs tik ginčas dėl ieškinio dydžio (kompensacijos apskaičiavimo tvarkos, jos dydžio). Esant tokiai situacijai, nebuvo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, dėl kurio, kaip jau konstatuota, byloje ginčas nėra kilęs. Išvadą, kad ginčas dėl ieškinio pagrindo šioje byloje nebuvo kilęs, netiesiogiai patvirtina ir tai, jog atsakovė neskundė apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažintas ieškinio pagrindo pagrįstumas, t. y. apelianto teisė gauti iš atsakovės kompensaciją už Žemės sklypui įstatymu nustatytą servitutą atsakovei priklausantiems elektros tinklams naudoti.

54. Sutiktina su apelianto pozicija, kad dalis skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų yra susiję su kompensacijos už servitutą dydžio vertinimu (skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 6–9 puslapiuose esančioje dalyje, įvardytoje „dėl atlyginimo dydžio“, išdėstyti argumentai), nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo, turėjo apsiriboti sprendimu, ar atsakovė privalo atsakyti pagal apelianto reikalavimą, nepasisakydamas aspektais, kurie susiję ne su ieškinio pagrindu, o susiję su ieškinio dydžiu, nes tai jau yra sprendimo dėl ieškinio dydžio nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodydamas, jog kompensacijos dydis apskaičiuotinas EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, ir pasisakydamas dėl dalies kriterijų, kurie turės įtakos vertinant apeliantui priteistinos kompensacijos dydį, iš esmės pradėjo nagrinėti ieškinio dydžio elementą, taip peržengdamas sprendimo dėl ieškinio pagrindo ribas. Dėl to susidarė situacija, kad apeliantas turėjo apeliacine tvarka skųsti iš dalies jam palankų teismo sprendimą, patvirtinantį jo ieškinio pagrindą, tačiau pirmosios instancijos teismo argumentai tam tikrais su ieškinio dydžiu susijusiais aspektais patvirtina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra visiškai palankus apeliantui.

55. Iš jau minėtoje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 6–9 puslapiuose esančioje dalyje, įvardytoje „dėl atlyginimo dydžio“, išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nepriimdamas sprendimo dėl ieškinio dydžio, ne dėl to, jog byla tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau, o dėl to, kad nepakanka duomenų tam, jog būtų galima apskaičiuoti priteistinos kompensacijos dydį, nes nėra priimti teisės aktai, pagal kuriuos skaičiuotina kompensacija. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu egzistavusi teisės spraga nepateisina sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad materialiosios teisės normoms taikoma taisyklė, jog teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514-219/2016).

56. Kai kuriais atvejais susiduriama su situacija, kai reikia įvertinti teisinę situaciją, tačiau teisės sistemoje yra neapibrėžtis, t. y. konstatuojamos teisės spragos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime išaiškino, jog vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, jog teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc (šiuo atveju) ir taikant teisę (inter alia (be kita ko), naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstituciją). CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija), o pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija).

57. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Konkrečius nuostolius turi įrodyti tarnaujančiojo daikto savininkas (CPK 178 straipsnis), tačiau jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti, nuostolių dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

58. 2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus EEĮ, ši nuostata buvo perkelta į EEĮ 75 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 7 d.).

59. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista EEĮ 75 straipsnio 3 dalis, nurodant, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, o jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

60. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams tiesiant perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengiant kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, taikomos ir atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki šio įstatymo įsigaliojimo, skirtų elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Nurodytos vienkartinės kompensacijos pradedamos mokėti 2018 m. gegužės 1 d. ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos ar dėl kompensacijos peržiūrėjimo (padidėjus teisės aktais nustatomoms elektros tinklų apsaugos zonoms) pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos.

61. Taigi Vyriausybė, įgyvendindama nurodytas įstatymo nuostatas, iki 2018 m. gegužės 1 d. turėjo nustatyti tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Vyriausybė 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725, t. y. jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, patvirtino Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką, kurioje nustatė nuostolių, atlyginamų žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui už perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatytus ar nustatomus žemės servitutus, dydžio apskaičiavimo ir vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, išmokėjimo tvarką (metodikos 1 punktas).

62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrinusi nurodytą teisinį reguliavimą, 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 padarė išvadą, kad 2004 m. liepos 1 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 buvo nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas, kad 2017 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39¹ straipsniu įstatymu Nr. XIII-604 įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatė, jog servitutai, nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, savo prigimtimi yra atlygintiniai ir už juos turi būti atlyginta, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

63. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje taip pat pažymėjo, kad: 1) įstatymas nenustatė ir nenustato išimties iš atlygintinumo taisyklės dėl nuosavybės teisės suvaržymų, kurie atsirado iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo; 2) aplinkybė, jog ieškovas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Naujos normos taikomos ir jau galiojantiems servituto teisiniams santykiams; 3) įstatymų leidėjas EEĮ ne nustatė naujus suvaržymus, bet tik teisiškai įformino jau egzistavusius – dar iki įstatymo įsigaliojimo – nuosavybės teisės suvaržymus; 4) nors įstatymų leidėjas, įtvirtinęs suvaržymų teisinę prigimtį ir teisinį pagrindą, nenustatė kompensavimo mokėjimo tvarkos ir sąlygų už tokius suvaržymus, tokio reglamentavimo nebuvimas nepaneigia asmens teisės į kompensaciją už nustatytą servitutą, jei tokia kompensacija jam dar nebuvo išmokėta.

64. Jau ir ankstesnėje savo praktikoje kasacinis teismas dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo aspektu yra išaiškinęs, kad nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017).

65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tokioje situacijoje, kokia susiklostė šioje byloje, priimdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir nepriimdamas sprendimo dėl ieškinio dydžio, netinkamai aiškino ir taikė CPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu egzistavusią teisės spragą, susijusią su įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nepriėmimu, turėjo spręsti kilusį ginčą pagal nustatytą aktualų teisinį reglamentavimą, ginčijamu klausimu suformuotą teismų praktiką, nelaukdamas ateityje numatyto priimti teisės akto, kuris šiuo metu jau yra priimtas, tačiau dėl kurio 16 punkte įtvirtintos vienkartinės kompensacijos dydžio apskaičiavimo formulės atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams yra kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Dėl kitų apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentų ir procesinės bylos baigties

66. Tiek dalinio sprendimo, tiek ir sprendimo dėl ieškinio pagrindo institutų taikymas susijęs su teismo pareiga iš anksto pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklausyti šių asmenų nuomonę (CPK 261 straipsnio 5 dalis). Patikrinusi rašytinę bylos medžiagą ir išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 261 straipsnio 5 dalį, nes nepranešė byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti dalinį sprendimą ir / ar sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir neišklausė šių asmenų nuomonės dėl ginčo sprendimo tokiu (-iais) būdu (-ais). Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priimti nei dalinį sprendimą, nei sprendimą dėl ieškinio pagrindo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl šio proceso teisės normų pažeidimo įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, nes tai negalėtų turėtų lemiamos įtakos galutiniam procesiniam šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teisiniam rezultatui.

67. Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs dalinį sprendimą, nors nepriėmė atskiro procesinio sprendimo dėl bylos sustabdymo, tačiau faktiškai nepagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą. Jau minėta, kad dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje, kurį apskundus, dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies, dėl kurių (-ios) nėra priimtas dalinis sprendimas, byla nagrinėjama toliau (CPK 261 straipsnio 1–2 dalys), tačiau apskundus sprendimą dėl ieškinio pagrindo, teismas sustabdo bylą iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo (CPK 261 straipsnio 4 dalis). Kadangi šiuo atveju buvo priimtas ne tik dalinis sprendimas (dėl dalies ieškinio reikalavimų), bet kartu ir sprendimas dėl ieškinio pagrindo, kiek tai susiję su reikalavimu priteisti kompensaciją, liko neišnagrinėtas tik priteistinos kompensacijos dydžio klausimas. Nors joks atskiras procesinis sprendimas dėl likusios neišnagrinėtos bylos dalies sustabdymo nebuvo priimtas, tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta bylos dalį dėl atlyginimo už servitutą dydžio, procesinių palūkanų nuo šios sumos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti po dalinio sprendimo įsiteisėjimo. Nors šiame pirmosios instancijos teismo sakinyje aiškiai neįvardyta, kad priimamas procesinis sprendimas sustabdyti bylą, kuris pagal CPK 163 straipsnio 10 punktą ir 261 straipsnio 4 dalį turėtų būti priimtas tada, kai sprendimas dėl ieškinio pagrindo apskundžiamas (priimant sprendimą dėl ieškinio pagrindo dar nebūna žinoma, ar jis bus skundžiamas, todėl ir bylos sustabdymo klausimo išsprendimas pačiame sprendime dėl ieškinio pagrindo yra per ankstyvas), tačiau minėta pirmosios instancijos teismo pasirinkta formuluotė faktiškai reiškia būtent bylos sustabdymą. Kadangi sprendimas dėl ieškinio pagrindo šiuo atveju buvo apskųstas, bylos sustabdymas iki tokio sprendimo įsiteisėjimo atitinka minėtą CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Taigi aplinkybė, kad priteistinos kompensacijos dydžio klausimo nagrinėjimas faktiškai buvo sustabdytas iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo, per se (savaime) nelaikytina apelianto teisių pažeidimu, kaip įrodinėjama apeliaciniame skunde. Kita vertus, kaip minėta, teismas sprendimą dėl ieškinio pagrindo gali priimti tik tuo atveju, kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta greičiau ir ekonomiškiau (CPK 261 straipsnio 3 dalis). Šioje nutartyje konstatavus, jog teismas sprendimą dėl ieškinio pagrindo priėmė nepagrįstai, toks procesinis elgesys neatitiko civilinio proceso koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų.

68. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas neturi mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nes teismo daliniu sprendimu buvo išspręstas klausimas tik dėl ieškinio pagrindo, už kurį žyminis mokestis pareiškiant ieškinį mokėtas nebuvo. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo išspręstas klausimas ne tik dėl ieškinio pagrindo, bet ir atmestas apelianto reikalavimas dėl 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, priteisimo, todėl, atsakovės teigimu, apeliantas, ginčijantis ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, turėjo pareigą mokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Iš šių atsakovės argumentų matyti, kad ji neneigia apelianto pozicijos, kurią teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta, jog apeliantas, apeliacine tvarka skųsdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėti neturėjo. Kadangi pirmosios instancijos teismo atmestas ieškinio reikalavimas dėl 400 Eur nuostolių atlyginimo yra ieškinio dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo, dėl kurio buvo priimtas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas sprendimas dėl ieškinio pagrindo, dalis, apeliantas, skųsdamas šio reikalavimo atmetimą, neturėjo mokėti žyminio mokesčio. Dėl atsakovės akcentuojamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 525 Eur priteisimo, skundimo ir žyminio mokesčio už ją mokėjimo teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 44 punkte jau įvertinta, jog apelianto prašoma priteisti 525 Eur suma yra kvalifikuotina kaip bylinėjimosi išlaidos. Ginčijant teismų sprendimų dalis dėl procesinių klausimų išsprendimo, žyminis mokestis nemokamas (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys, 321 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės pareikšto prašymo įpareigoti apeliantą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, apeliantui nesumokėjus žyminio mokesčio, apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti apeliantui.

69. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacine tvarka patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priimti nei dalinį sprendimą, nei sprendimą dėl ieškinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismas, išdėstęs tam tikrus argumentus dėl kompensacijos dydžio, galutinio sprendimo dėl ieškinio dydžio, kurio teisėtumas ir pagrįstumas galėtų būti tikrinamas apeliacine tvarka, nepriėmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie susiję su ieškinio dydžiu. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apelianto pareikštas prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu, bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. dalinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.