Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus, nuteistojo M. O. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo G. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas M. O. sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio M. O. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

G. A. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 189 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. A. skirta subendrinta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio G. A. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Į paskirtą bausmę įskaitytas G. A. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.

M. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir M. Č. skirta subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2016 m. balandžio 8 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatliktąja dalimi, ir M. Č. skirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą bausmę įskaityta M. Č. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant M. Č. įpareigojimus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, o netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje.

Taip pat M. Č. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje bei dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant minėtas nusikalstamas veikas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas M. Č. pinigams ? 4040,86 Eur, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus ? panaikintinas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, iš G. A. konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė – automobilio „Audi 100 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų sumą – 400 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. O., G. A. ir M. Č. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. M. O. 2017 m. rugsėjo 8 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, Mažeikių mieste susitarė su G. A. dėl didelio kiekio - 1 kg narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) įgijimo į skolą už 4400 eurų, kurias G. A., ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 12 d., paliko jam sutartoje vietoje, sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), malkinėje, paketą pažymėtą Nr. VIII su dideliu kiekiu – 858,430 g šios narkotinės medžiagos, kurias 2017 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 158 str. numatytų savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė bei sukeitė su nenarkotine medžiaga, t. y. į minėtą vietą, vietoje ten buvusio didelio kiekio - 858,430 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), padėjo nenarkotines medžiagas, kurios minėtoje vietoje G. A. nežinant apie jų pakeitimą, buvo neteisėtai laikomos iki 2017 m. rugsėjo 12 d., po ko, tą pačią dieną apie 14.37 val. M. O. atvyko į minėtą sodybą automobiliu VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) ir, nežinodamas apie narkotinių medžiagų pakeitimą, manydamas, kad sutartoje vietoje yra narkotinė medžiaga, ir nesuvokdamas, kad kėsinasi į netinkamą objektą, pasiėmė iš minėtos malkinės, esančios (duomenys neskelbtini), jam skirtą paketą bei sumokėjo dalį pinigų, palikdamas toje pačioje vietoje 1200 eurų voke. Po ko, minėtą paketą padėjo į automobilio VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) kuriuo atvyko į sodybą, bagažinę, tokiu būdu pasikėsino neteisėtai įgyti ir gabenti didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), tačiau 14.45 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie minėto automobilio kratos metu rado ir paėmė paketą, kuriame buvo nenarkotinė medžiaga.

1.2. G. A., neteisėtai, turėdamas tikslą neteisėtai parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo nenustatytos dienos iki 2017 m. rugpjūčio 24 d., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate neteisėtai laikė 0,955 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), kurias 2017 m. rugpjūčio 24 d. apie 21.15 val. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. A., ne vėliau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 12 d., sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą neteisėtai parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį 14700,19 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), dalį – 7792,80 g gyvenamajame name sufasuotuose 10 vnt. paketuose, o kitą dalį – 6907,39 g sodybos teritorijoje esančioje malkinėje sufasuotuose 8 vnt. paketuose, kurie buvo sužymėti skaičiais nuo I iki VIII, iki 2017 m. rugsėjo 12 d., kai apie 10.10 val. BPK 158 straipsnio numatytų, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, veiksmų atlikimo metu, policijos pareigūnai minėtoje malkinėje rado ir paėmė dalį – 6907,39 g minėtos narkotinės medžiagos sufasuotuose 8 vnt. paketuose bei sukeitė su nenarkotine medžiaga, t. y. į minėtą vietą vietoje ten buvusios narkotinės medžiagos padėjo nenarkotines medžiagas, kurias minėtoje vietoje G. A. nežinant apie jų pakeitimą, laikė iki 2017 m. rugsėjo 12 d. 14.37 val., kai G. A. dalį – 858,430 g šios narkotinės medžiagos už 4 400 Eur pasikėsino išplatinti parduodamas į skolą M. O., palikęs pastarajam sutartoje vietoje savo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), malkinėje, paketą pažymėtą Nr. VIII, kurį tą pačią dieną apie 14.37 val. M. O., nežinodamas apie narkotinių medžiagų pakeitimą, manydamas, kad sutartoje vietoje yra narkotinė medžiaga, ir nesuvokdamas, kad kėsinasi į netinkamą objektą, pasiėmė šį paketą bei sumokėjo dalį pinigų, palikdamas toje pačioje vietoje 1200 eurų voke. O likusią dalį – pakeistos nenarkotinės medžiagos, nežinant apie jų pakeitimą, G. A. neteisėtai laikė malkinėje bei 7792,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) gyvenamajame name iki 2017 m. rugsėjo 13 d., kai tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 9.00 val. G. A. nuvykęs pas M. Č., paprašė pastarojo paskolinti iš Ž. A. automobilį „Audi 100 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) pastarajam nežinant apie planuojamą nusikalstamą veiką ir sutikus paskolinti automobilį, (duomenys neskelbtini), M. Č. perdavė minėtą automobilį G. A., kuris turėjo tikslą iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), išgabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, tokiu būdu G. A. pasirūpino nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

Po ko, tą pačią dieną apie 9.20 val. G. A. į sodybą atvyko minėtu automobiliu „(duomenys neskelbtini) Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) bei manydamas, kad ūkiniame pastate yra jo narkotinė medžiaga, ir nesuvokdamas, kad kėsinasi į netinkamą objektą, turėdamas tikslą – neteisėtai gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, G. A. pasiėmė iš ūkinio pastato ir namo paketus su narkotine ir nenarkotine medžiagomis, kuriuos sudėjo į krepšį, kurį sukrovė į automobilio „(duomenys neskelbtini) Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) bagažinę, netrukus po ko G. A. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie 9.40 val. minėto automobilio atliktos kratos metu rado ir paėmė 7 vnt. paketus, kuriuose buvo nenarkotinė medžiaga ir 10 paketų, kuriuose buvo labai didelis kiekis - 7792,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

1.3. G. A. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 13 d., žinodamas, jog turtas gautas nusikalstamu būdu, įgijo: 2014 m. spalio 22 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagrobtą automobilį „OPEL ADAM“ (duomenys neskelbtini) – 12 000 Eur vertės, 2016 m. spalio 17 d. Jungtinėje Karalystėje pagrobtą motociklą „BMW“ (duomenys neskelbtini) – 15 000 Eur vertės, laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 23 d. 16.00 val. iki 2011 m. lapkričio 24 d. 8.30 val. (duomenys neskelbtini) pagrobtą generatorių „Atlas Copco QAX60“ - 1 6916,70 Eur vertės, laikotarpyje nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini), pagrobtus 3 vnt. inverterių „SMA Sunny Mini Central“ modelis (duomenys neskelbtini)-11/IT serijos Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 7 300 Eur vertės, kuriuos iki 2017 m. rugsėjo 13 d. laikė sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate, kai apie 9.35 val., minėtoje sodyboje atliktos kratos metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė šiuos daiktus

1.4. G. A. neturėdamas teisėto pagrindo iki 2017 m. rugsėjo 13 d. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė dokumentus, tai yra 2014 m. spalio 22 d. Vokietijoje pagrobto automobilio „OPEL ADAM“ (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini), kai apie 9.35 val., šioje sodyboje atliktos kratos metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtus dokumentus.

1.5. M. Č., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 13 d., žinodamas, jog turtas gautas nusikalstamu būdu, įgijo laikotarpyje nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Austrijos Respublikoje pagrobtą automobilį „BMW X5“, 17 000 Eur vertės, kuriuo naudojosi iki 2017 m. rugsėjo 13 d., kai apie 9.35 val. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, vairuodamas minėtą automobilį, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

1.6. M. Č. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. automobilyje „BMW X5“, tikrasis VIN (duomenys neskelbtini), laikė bei gabeno žinomai netikrą Rusijos Federacijos transporto priemonės registracijos liudijimą (duomenys neskelbtini) N. (duomenys neskelbtini), išduotą automobiliui BMW X5, VIN (duomenys neskelbtini), RF v. n. (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną, apie 9.40 val., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, atlikus minėto automobilio kratą, policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą dokumentą.

2.1. jis ir G. A. veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdami bendrą tikslą neteisėtai parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo nenustatytos dienos iki 2017 m. rugpjūčio 24 d., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate neteisėtai laikė 0,955 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), kuriuos 2017 m. rugpjūčio 24 d. apie 21.15 val. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2.2. Be to, M. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis ir G. A. veikdami bendrininkų grupe, ne vėliau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 12 d., sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdami bendrą tikslą neteisėtai parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė labai didelį kiekį 14700,19 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), dalį – 7792,80 g gyvenamajame name sufasuotuose 10 vnt. paketuose, o kitą dalį – 6907,39 g sodybos teritorijoje esančioje malkinėje sufasuotuose 8 vnt. paketuose, kurie buvo sužymėti skaičiais nuo I iki VIII, iki 2017 m. rugsėjo 12 d., kai apie 10.10 val. BPK 158 straipsnio numatytų savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo metu, policijos pareigūnai minėtoje malkinėje rado ir paėmė dalį – 6907,39 g minėtos narkotinės medžiagos sufasuotuose 8 vnt. paketuose bei sukeitė su nenarkotine medžiaga, t. y. į minėtą vietą vietoje ten buvusios narkotinės medžiagos padėjo nenarkotines medžiagas, kurias minėtoje vietoje jam ir jo bendrininkui G. A. nežinant apie jų pakeitimą, laikė iki 2017 m. rugsėjo 12 d. 14.37 val., kai G. A. dalį - 858,430 g šios narkotinės medžiagos už 4400 eurų pasikėsino išplatinti parduodamas į skolą M. O., palikęs pastarajam sutartoje vietoje savo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), malkinėje, paketą pažymėtą Nr. VIII, kurį tą pačią dieną apie 14.37 val. M. O., nežinodamas apie narkotinių medžiagų pakeitimą, manydamas, kad sutartoje vietoje yra narkotinė medžiaga, ir nesuvokdamas, kad kėsinasi į netinkamą objektą, pasiėmė šį paketą bei sumokėjo dalį pinigų, palikdamas toje pačioje vietoje 1 200 Eur voke. O likusią dalį pakeistos nenarkotinės medžiagos, nežinant apie jų pakeitimą, jis su G. A. neteisėtai laikė malkinėje bei 7792,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) gyvenamajame name iki 2017 m. rugsėjo 13 d., kai tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 9.00 val. M. Č., pasiskolinęs iš Ž. A. automobilį „Audi 100 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) pastarajam nežinant apie planuojamą nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini), perdavė minėtą automobilį G. A. labai didelio kiekio narkotinės medžiagos išgabenimui iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), tokiu būdu parūpino nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

Po ko, tą pačią dieną apie 9.20 val. G. A. į sodybą atvyko minėtu automobiliu „Audi 100 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), o M. Č. „BMW X5“, v. n. (duomenys neskelbtini), bei manydami, kad malkinėje yra jų narkotinė medžiaga, ir nesuvokdami, kad kėsinasi į netinkamą objektą, bendru su G. A. tikslu – neteisėtam labai didelio kiekio narkotinės medžiagos gabenimui, G. A. pasiėmė iš malkinės ir namo paketus su narkotine ir nenarkotine medžiagomis, kuriuos sudėjo į krepšį, kurį, M. Č. stebint aplinką, sukrovė į automobilio „Audi 100 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) bagažinę, netrukus po ko, M. Č. ir G. A. buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie 9.40 val. minėto automobilio atliktos kratos metu rado ir paėmė 7 vnt. paketus, kuriuose buvo nenarkotinė medžiaga ir 10 paketų, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 7792,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2) Perkvalifikuoti M. O. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti M. O. su laisvės atėmimu nenusijusią bausmę, arba

Dėl nuteistojo veiksmų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį

4.3. Pažymima, kad M. O. neginčija fakto, jog įsigijo narkotines medžiagas, tačiau kategoriškai neigia turėjęs tikslą jas platinti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas narkotinių medžiagų platinimo faktas, o bylos aplinkybių visuma neleidžia konstatuoti ir M. O. turėto tikslo platinti narkotines medžiagas.

4.5. Apelianto vertinimu, teismo išvada, kad rastas kanapių kiekis, kurį M. O. kėsinosi įsigyti, yra per didelis, kad būtų laikomas asmeniniam vartojimui, o objektyvių duomenų, apie tai, kad M. O. būtų vartojęs narkotines medžiagas, byloje nenustatyta, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje nustatytų aplinkybių visumai. Vien didelis narkotinių medžiagų kiekis nagrinėjamu atveju savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu spręsti dėl M. O. turėto tikslo platinti narkotines priemones, o priešinga bylą nagrinėjusio teismo išvada padaryta remiantis vien prielaidomis, o ne byloje nustatytų objektyvių duomenų visuma.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį

4.13. Taigi, nors apelianto vertinimu, byloje surinkti duomenys niekaip nepatvirtina, jog narkotinės medžiagos buvo įgytos siekiant jas platinti, visgi, priešingą išvadą padaręs teismas privalėjo atsižvelgti į bylos aplinkybes, patvirtinančias, jog dalis narkotinių medžiagų galėjo būti įgyta ir asmeniniam naudojimui, tačiau tai įvertinta nebuvo.

Dėl ikiteisminio tyrimo metu M. O. duotų pirminių parodymų įrodomosios reikšmės

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, principo in dubio pro reo pažeidimo

Dėl nuteistajam skirtinos bausmės

4.22. M. O. veiksmus perkvalifikavus į mažesnio pavojingumo nusikalstamą veiką, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų neadekvatus jo padarytai veikai ir prieštarautų teisingumo bei proporcingumo principams. Atsižvelgiant į tai, prašoma perkvalifikavus M. O. veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismui visgi konstatavus, jog nuteistojo veiksmuose yra BK 259 straipsnio 1 dalis ir BK 260 straipsnio 1 dalis numatytų nusikalstamų veikų požymių, reikšmingos bylos aplinkybės bei nuteistąjį charakterizuojančios savybės sudaro pagrindą, sprendžiant dėl M. O. skirtos bausmės dydžio taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo M. O. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo G. A. apeliaciniai skundai atmetami.

3. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. yra saistomas skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.

4. Nagrinėjamu atveju, iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. Č. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį, taip pat dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo siejant tą su nusikalstamos veikos tęstinumo aspektu, G. A. lengvinančios atsakomybės aplinkybės pripažinimu bei dėl nuteistajam G. A. skirtos bausmės. Nuteistojo M. O. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su M. O. nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, prašant nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį arba BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, bei dėl skirtos bausmės. Nuteistasis G. A. skundžia jam paskirtą bausmę. Taigi, apeliantai, savo prašymus iš esmės grindžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimais, netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu, kas pasak jų, lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų skundžiamame nuosprendyje priėmimą. Tokiu būdu, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrina skundžiamą nuosprendį, laikydamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.

Dėl M. Č. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje teismo ištirtus įrodymus, su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kolegija sutinka, kad byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai ir neginčytinai patvirtinti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis M. Č. bendrininkavus disponuojant nurodytu kiekiu narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis). Abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes ji pagrįsta bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuota. Priešingai prokuroro argumentams, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, laikydamasis draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, konstatavo, kad nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, galinčių kategoriškai patvirtinti M. Č. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas pakankamai detaliai išanalizavo prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek ir įrodymų visumą, įvertinęs jų reikšmingumą sprendžiant dėl M. Č. kaltumo ir padarė išvadą, kad nurodytos kaltinimo aplinkybės – M. Č. bendravimas, atvykimas į sodybą su G. A., kurioje buvo laikytos narkotinės medžiagos, rakto paėmimas ir viralinės atidarymas, bei paminėti kiti fiksuoti jo atlikti veiksmai – dėl kurių esminių prieštaravimų byloje nėra, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti, o M. Č. kaltė negali būti preziumuojama. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja prokuroras, savaime nereiškia, kad padaryta esminių BPK pažeidimų – įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas.

7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos išnagrinėtais įrodymais, nekeliant įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl išvados, kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

8. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. Č. viso baudžiamosios bylos proceso metu kaltės dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti kartu su G. A., nepripažino. Tvirtino, kad jokių narkotinių medžiagų kartu su G. A. nelaikė, jų perpakavime nedalyvavo. Nežinojo, kad šis jas turi. Su G. A. yra draugai, leisdavo laiką kartu, tuo pačiu ir pas G. A. sodyboje, draugavo šeimomis. 2017 m. rugsėjo 7 d. maišuose nešė šiukšles. Buvo su gumine pirštine, nes G. A. pasiūlė pabandyti kanapių, patikrinti ar jos geros. G. A. prašymu atrakino viralinę, nes žinojo kur padėtas raktas, tačiau ką G. A. nešėsi, nematė. Kad automobilis G. A. buvo reikalingas narkotinėms medžiagoms pergabenti, nurodė nežinojęs. Sulaikymo dieną, vyko į sodybą pasiimti tento. Nuteistasis G. A. taip pat paneigė M. Č. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Nurodė, kad su M. Č. susitikdavo, leisdavo laiką, nes buvo draugai, tačiau šiam apie narkotines medžiagas nieko nepasakojo, šis nedalyvavo susitarime kaip nors parduoti kanapes, šių perpakavime. Maišuose M. Č. galėjo nešti tik šiukšles. Prieš parduodant narkotines medžiagas, šiek tiek davė M. Č. pabandyti, kad šis pasakytų kokia kanapių kokybė. Pabandymui nedidelį kiekį narkotinės medžiagos M. Č. davė tą dieną, kai šis buvo užfiksuotas dėvintis pirštinę ir nešantis maišą sodyboje. Sulaikymo dieną, M. Č. buvo atvažiavęs tento, nesuprato kas buvo krepšyje, jo turinio nematė.

9. Prokuroro nuomone, tokiais M. Č. ir G. A. parodymais teismas turėtų netikėti, kadangi M. Č. dalyvavimą aptariamoje nusikalstamoje veikoje pagrindžia apeliaciniame skunde nurodyti duomenys, o G. A. parodymai vertintini kaip siekis padėti M. Č. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vertinant šį prokuroro argumentą, teisėjų kolegija visu pirma pažymi, kad įtariamojo (kaltinamojo) parodymų davimas yra jo teisė, bet ne pareiga, todėl tokio asmens parodymai gali ir neatskleisti tikrųjų nusikaltimo aplinkybių. Tačiau, kiekvienu tokiu atveju, tokie parodymai turi būti ir yra vertinami kartu su kitų bylos duomenų visuma.

14. Kaip matyti, 2017 m. rugsėjo 8 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole buvo fiksuotos aplinkybės, susijusios su M. Č. ir G. A. atvykimu į sodybą, kad M. Č. mūvėdamas vienkartines pirštines, nešėsi ir į automobilio saloną įdėjo du polietileninius „Maxima“ maišus, iš kurių kyšojo rudos spalvos lipnia juosta apvynioti stačiakampiai ritinėliai. Taip pat, kad jis atrakino viralinės duris, kuomet G. A. išėjęs iš namų nešėsi juodos spalvos dryžuotą (languotą) tašę, kuri buvo sunki. Po ko abu užėjo į patalpą. G. A. prie durų pastačius tašę, M. Č. atidarė spintą, iš atneštos tašęs, vietoj pirštinių panaudodamas baltos spalvos medžiagą, išėmęs kelis ritinėlius, apvyniotus rudos spalvos lipnia juosta, sudėjo juos į spintą, o G. A. į spintą įdėjo tašę ir ją uždarė. Po ko M. Č. užrakinus ūkinio pastato duris, jis kartu su G. A. iš sodybos išvyko (t. 1, b. l. 54–55). 2017 m. rugsėjo 12 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole buvo užfiksuotos aplinkybės susijusios su objekto – spintos, esančios viralinėje ir joje rastų paketų su narkotine medžiaga, aplinkybės (t. 1, b. l. 58–62, 85–87). Iš liudytojo R. P. parodymų seka, kad jis, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu, matė, kaip M. Č. išėjęs iš namo, nešė „Maxima“ maišus iš kurių kyšojo stačiakampiai paketai, kaip šiuos maišus jis padėjo į automobilio salono vidų. Liudytojas V. B. parodė matęs, jog M. Č. atidarė viralinę, į ją užėjo kartu su G. A., kad pastarajam padėjo perkrauti keletą paketų su narkotine medžiaga iš krepšio į spintą.

15. Pasisakant dėl šių duomenų vertinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiame kontekste turi būti vertinama visuma byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių duomenų. Šiuo atveju, nors objektyviai nustatyta, kad M. Č. išėjęs iš namų nešėsi du „Maxima“ maišus, juos padėjo į automobilio saloną, vis tiktai, tai kas galėjo būti šiuose maišuose, byloje grindžiama buvo tik pareigūnų spėjimų ir samprotavimais. Kadangi, koks buvo šių M. Č. nešamų dviejų maišų turinys, patikrinta nebuvo. Taigi, nebuvo paneigti ir M. Č. ir G. A. teiginiai, kad maišuose galėjo būti tik šiukšlės. Be to, kaip nustatyta, tai, kad M. Č. nešėsi minėtus du maišus, matė tik liudytojas R. P., o liudytojui V. B., šios aplinkybės tapo žinomos tik iš R. P. pasakojimo įrašant tai į kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą, kuriame kaip nurodė patys liudytojai, viskas buvo surašoma bendrai. Byloje esančiu vaizdo įrašu, taip pat patvirtinta tik liudytojo R. P. parodymų dalis, kad M. Č. nešė maišus, kuriuos įdėjo į automobilio saloną, tačiau, pats įrašas nėra informatyvus, kad būtų galima neginčijamai teigti apie šių maišų turinį. Versija, kad M. Č. nešdamas maišus į automobilį dėvėjo pirštinę, nes G. A. prieš tai jam davė, kad šis pabandytų narkotinę medžiagą – kanapių, priešingai prokuroro argumentams, nuteistųjų tarpusavio duotiems parodymams neprieštarauja ir bylos duomenimis nebuvo paneigta. Todėl šioje dalyje nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas pripažinti nepagrįstomis. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo M. Č. veiksmai – buvimas viralinėje su G. A., padedant šiam iškrauti keletą paketų su narkotine medžiaga, byloje iš esmės yra grindžiami tik vieno liudytojo V. B. parodymais, kadangi kaip nustatyta, liudytojas R. P. to nematė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad vertinant šio liudytojo parodymus, teismas pakankamai detaliai aiškinosi M. Č. veiksmus, po to, kai šis atrakino viralinę. Byloje buvo tiriami ne tik liudytojo V. B. parodymai, bet ir kita bylos medžiaga, tuo pačiu ir gynybos pateiktas 2019 m. spalio 2 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktas. Nors liudytojas V. B. buvo parodęs, kad M. Č. užėjęs į viralinę, iš tašės ėmė paketus ir juos dėliojo į spintą, vis tiktai, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, paties dėliojimo veiksmo jis gerai nematė, nes tam buvo objektyvios kliūtys, o apie patį veiksmą liudytojas sprendė tik iš M. Č. judesių. Taigi, tam tikros šio liudytojo parodytos aplinkybės dėl M. Č. veiksmų buvo grindžiamos tik jo subjektyvia nuomone. Ką iš esmės parodė ir pats liudytojas. Pasisakydamas dėl šio liudytojo parodymų kaip M. Č. kaltės įrodytumo, teismas nors ir teisingai nurodė, kad liudytojas davė pakankamai detalius parodymus apibūdindamas pačią patalpą, kurią stebėjo, joje buvusių daiktų išdėstymą, tačiau tuo pačiu pagrįstai atkreipė dėmesį ir, kad atstumas nuo viralinės durų iki spintos užstojamas ūkinio pastato sienos žemiau lango, todėl objektyviai nebuvo galimybės matyti, ką žmogus galėtų daryti toje patalpos dalyje, kad nebuvo abiem tikslo, t. y. G. A. ir M. Č. kartu dėti paketus, nes į lentyną, kaip buvo nustatyta, buvo įdėti tik keli paketai ir įstumtas krepšys, kai tuo tarpu liudytojas V. B. aiškino, kad M. Č. ir G. A. lenkėsi daugiau nei porą kartų prie spintos. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas priimto nuosprendžio pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu dar kartą apklausė minėtus liudytojus, taip pat atliko eksperimentą. Matyti, kad apklausiami apeliacinio proceso metu, liudytojai iš esmės liko prie savo parodymų duotų bylos proceso metu. Vis tik, vertinant eksperimento metu gautus rezultatus, t. y. teisėjų kolegijai aiškinantis ar iš liudytojo V. B. stebėjimo vietos buvo galimybė matyti M. Č. veiksmus viralinėje, kilusios abejonės nebuvo pašalintos ir pareigūno V. B. parodymų dalis, kad iš jo stebėjimo vietos buvo galima matyti tam tikrus M. Č. atliktus veiksmus, neginčitinai nebuvo patvirtinti. Taigi, kilę prieštaravimai tarp nuteistųjų G. A., M. Č. ir liudytojo V. B. parodymų dėl M. Č. veiksmų viralinėje, atlikto eksperimento metu nebuvo pašalinti. Todėl vienareikšmiškai remtis vien liudytojo parodymais, atmetant nuteistojo M. Č., o kartu ir G. A. parodymus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Šiuo atveju, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtų liudytojų pateiktų parodymų ir vertinimo dėl M. Č., kaip aptariamos nusikalstamos veikos bendrininko, nepakanka nuteistojo kaltei pagrįsti.

16. Prokuroro akcentuojamas M. Č. parodymų skirtingumas nuo nuteistojo G. A. ir liudytojo V. B. nurodytų aplinkybių dėl M. Č. buvimo viralinėje, atsižvelgus į šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumą, savaime taip pat nepagrindžia M. Č. reiškiamo kaltinimo. M. Č. žinojimas, kur buvo laikomas raktas nuo viralinės, jos atidarymas G. A. nešant krepšį, taip pat nepatvirtina to, kad nuteistasis turėjo tokią pačią prieigą prie narkotinių medžiagų kaip ir G. A.. Kaip pagrįstai pažymėta, nėra fiksuota jokių kitų atvejų, kad M. Č. kada būtų lankęsis viralinėje vienas, priešingai nei G. A.. Antai, remiantis bylos duomenimis, dar iki kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo nustatyta, kad į sodybą buvo atvykęs G. A., kuris buvo užėjęs į ūkinio pastato patalpą, o iš jos išėjo nešinas paketu, kurį paliko malkinėje, kaip nustatyta tyrimo metu M. O.. Gi, kaip minėta, kažkokių tai M. Č. kontaktų, susitarimų dėl narkotinės medžiagos nebuvo nustatyta, o užfiksuoti M. Č. veiksmai, priešingai nei G. A., nėra tokie, kad iš to būtų galima daryti neabejotina išvadą apie jo bendrus su G. A. nusikalstamus ketinimus.

17. Byloje nėra įrodyta, kad M. Č., paveždamas G. A. ar kartu su juo būdamas sodyboje, kurioje vėliau buvo rasta laikoma narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), taip pat suteikdamas G. A. automobilį, kuriuo pastarasis ketino išgabenti narkotines medžiagas, tokiais savo veiksmais būtų sąmoningai prisidėjęs prie nusikalstamos veikos – narkotinės medžiagos laikymo turint tikslą ją realizuoti. Kolegijos vertinimu, prokuroro skunde dėstomi samprotavimai dėl G. A. pavėžėjimo, automobilio šiam suteikimo, dėl to M. Č. ir G. A. teiktų paaiškinimų vertinimai, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl M. Č. kaltės jam inkriminuotų veikų padaryme įrodytumo vertinimo. Jau minėta, jog visą tai rodo tik, kad M. Č. buvo susijęs su asmeniu, disponavusiu narkotine medžiaga, tačiau paties M. Č. dalyvavimo tame, nepatvirtina, kadangi kitais bylos įrodymais toks faktas neginčijamai nebuvo pagrįstas. Nėra pagrindo sutikti, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. sodyboje užfiksuotos aplinkybės, t. y. M. Č. ir G. A. buvimas sodyboje, kuomet M. Č. G. A. perduotu automobiliu buvo ketinama išgabenti narkotines medžiagas įrodo M. Č. sąsają. Tai, kad M. Č. parūpino automobilį G. A. žinodamas apie šio ketinimą juo pasinaudoti nusikaltimo dalykui gabenti, nesant pakankamų objektyvių įrodymų, yra tik preziumuojama. Be to, bylos įrodymais nebuvo paneigta, kad į sodybą jis buvo atvykęs, nes reikėjo tento. Tento reikalingumą, byloje buvo patvirtinęs ir liudytoju apklaustas Ž. A., kurio parodymai nėra kvestionuojami. Svariu veiksniu, formuojantį vidinį įsitikinimą išlieka ir 2017 m. rugsėjo 13 d. vykdytų veiksmų metu fiksuotos aplinkybės, kad visus veiksmus, susijusius su narkotine medžiaga – jos paėmimu, įkėlimu į automobilį, atliko pats G. A.. Paties M. Č. buvimas prie narkotinės medžiagos, sąlytis su ja nefiksuotas. Jo veiksmai pasireiškė tik automobilio bagažinės atidarymu ir daiktų perdėjimu į saloną. Nors prokuroro atkreipiamas dėmesys į užfiksuotą M. Č. ir G. A. pokalbį, kurio metu šie tarėsi susitikti, tačiau, užfiksuoto pokalbio turinys nėra tiek informatyvus, minimos frazės, nėra vienareikšmės, todėl nesant kitų objektyvių įrodymų, kategoriškai M. Č. kaltės taip pat nepatvirtina. Iš esmės tas pats pasisakytina ir dėl prokuroro skunde akcentuojamo, kaip įrodymo šaltinio – byloje užfiksuoto G. A. ir M. Č. pokalbio, šiems būnant suimtiems, kad M. Č. laikytųsi savo versijos ir viskas bus gerai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių asmenų tarpusavio bendravimo metu išsakyti teiginiai, momentas, kada tai buvo fiksuojama, taip pat nepagrindžia to, kad tokiu būdu buvo derinama šių dviejų pozicija. Be to, toks prokuroro vertinimas nėra objektyvus, nes yra grindžiamas tik atrinkta šių nuteistųjų fiksuoto pokalbio dalimi, kuri vertinama vienpusiškai, ne žiūrint į pokalbio visumą ir visų bylos aplinkybių analizę.

18. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, kad M. Č. kaltę, prisidėjimą prie neteisėto disponavimo narkotine medžiaga, turint tikslą ją realizuoti, patvirtina tai, kad pas M. Č. buvo rasti daiktai skirti narkotinėms medžiagoms pakuoti ir smulkinti, o ant M. Č. drabužių kanapių, lipnios juostos rulonų paviršių metamfetamino pėdsakai; per visą sodybos laiką nepastebėta, kad M. Č. kartu su šeima leistų laisvalaikį minėtoje sodyboje; M. Č. reakcija jo sulaikymo metu. Nuteistasis M. Č. buvo parodęs, jog nedideliais kiekiais, parūkydavo kanapių, maišydamas jį su tabaku, rankiniu būdu pats pasidarydamas suktines. Tai, kad M. Č. parūkydavo kanapių, paliudijo ir nuteistasis G. A.. Tokie nuteistųjų parodymai atitinka specialisto išvadą, kuria buvo nustatyta, kad M. Č. šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio karbokšti rūgšties (t. 7, b. l. 130–131). Taigi, aplinkybės susijusios su daiktų skirtų narkotiniai medžiagai smulkinti suradimu, kanapių pėdsakų ant drabužių suradimu, kartu įvertinus ir jų suradimo ir paėmimo aplinkybes, konkrečiu atveju, patvirtina tik patį M. Č. narkotinių medžiagų pavartojimo faktą, tačiau ne jo veikimą kartu su G. A. disponuoti nustatytu kiekiu narkotine medžiaga, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Pas M. Č. kratos metu rasti lipnios juostos rulonai, ant jų paviršių nustatyti metamfetamino pėdsakai, taip pat nepaneigia teismo išvadų, juo labiau, kad nėra nustatytas jų ryšys tiek su M. Č. pareikštu kaltinimu, tiek su pačiu M. Č.. Prokuroro argumentas, kad per visą sodybos stebėjimo laikotarpį nepastebėta, kad M. Č. leistų laisvalaikį kartu su G. A., šeima, yra nereikšmingas, kadangi kaip nustatyta, pati sodyba buvo stebima tik tam tikrą laiką, kuris sąlyginiai iš esmės nėra ilgas, todėl objektyviai negalima vertinti ir kas vyko sodyboje, kai ji nebuvo stebima. Nuteistojo reakcija į jo sulaikymą, išsakytos frazės, aptariamu atveju, taip pat nėra pakankamas argumentas pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti ir prokuroro daromoms prielaidoms pagrįsti.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pasisakyta dėl draudimo preziumuoti veikas principo – teismas, pripažindamas asmenį kaltu dėl vienos ar kelių BK 260 straipsnyje nurodytų veikų padarymo ir nuteisdamas jį, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Teismų praktikoje konstatuota, kad BK 260 straipsnyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi būti pagrįsta savarankišku procesiniu įrodinėjimu, o ne būti preziumuojamos iš kitų BK 260 straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-1073/2019).

20. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dalis prokuroro apeliaciniame skunde įvardintų įrodymų patvirtina M. Č. ryšį su G. A., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavusiu narkotinės medžiagos kiekiu, tačiau šie įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro pagrindo neabejotinai, neginčijamai išvadai dėl M. Č. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje nustatytas M. Č. bendravimas su G. A., jo pavežimas, buvimas kartu sodyboje, kurioje buvo laikoma narkotinė medžiaga ir kitos minėtos aplinkybės, nesant kitų objektyvių įrodymų, yra nepakankamos kategoriškai išvadai dėl M. Č. dalyvavo su G. A. padarant aptariamą nusikalstamą veiką, jų veiksmų ir tyčios bendrumo. Kaip jau minėta, nustatant asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką prielaidomis remtis draudžiama. Šiuo atveju, prokuroro išvada dėl M. Č. kaltės daroma iš kitų spėjamų ir pagrįstų tik prielaidomis aplinkybių, todėl nesant kitų pakankamų objektyvių nuteistojo kaltės įrodymų, visos abejonės aiškintinos M. Č. naudai. Taigi, M. Č., šioje byloje pagrįstai buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų sprendžiant dėl M. Č. kaltės teismas nepadarė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jis nekeistinas.

Dėl nusikalstamos veikos vertinimo kaip tęstinės

21. Prokuroras, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą siedamas su nusikalstamos veikos tęstinumo aspektu, argumentuoja nuteistojo M. O. parodymų dalimi, kuria jis nurodė iš G. A. narkotines medžiagas įgijęs tris kartus, kad pirmą kartą įgijo 2017 m. pavasarį, apie gegužės mėnesį, kai pats G. A. aiškino, kad narkotines medžiagas gavo 2017 m. rugpjūčio mėnesį; taip pat 2017 m. rugpjūčio 24 d. rastų tuščių, prakirptų, narkotinių medžiagų paketų kiekiu, pažymint, kad jų buvo rasta daugiau, negu tų, į kuriuos, pasak G. A. narkotinės medžiagos buvo perpakuotos, kas anot prokuroro taip pat rodo, kad galėjo būti įgytas daug didesnis kiekis narkotinių medžiagų, negu tas, kuris buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu, prokuroras teigia, kad šios aplinkybės ir G. A. parodymų prieštaringumas yra pagrindas teigti, jog ūkiniame pastate (jo garaže) su daiktais, skirtais narkotinėms medžiagoms pakuoti, 2017 m. rugpjūčio 24 d. rastų 0,955 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) laikymas realizuotas įgyvendinant atskirus nusikalstamus sumanymus ir turi būti kvalifikuotas kaip atskiras nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, o ne kaip tęstinė kartu su nustatyta dėl labai didelio kiekio – 14 700,19 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) neteisėto laikymo turint tikslą jas neteisėtai parduoti ar kitaip platinti, veika. Teisėjų kolegija su tokiais prokuroro argumentais nesutinka ir juos atmeta.

22. Pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 10 dalimi, nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-232/2010, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. K-258-677/2016, Nr. 2K-178-699/2018), tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinės nutartys Nr. 2K-649/2006, Nr. 2K-258-677/2016). Antai, tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmos veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys Nr. 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019). Taigi, pagrindinis kriterijus, leidžiantis konstatuoti tęstinį nusikalstamos veikos pobūdį, yra bendra tyčia ir jos susiformavimo momentas. Vadinasi, jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos, kaip nagrinėjamos, bylose, be objektyvių duomenų, tokių kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo psichotropinėmis medžiagomis epizodų; ar medžiagos platinamos tam pačiam asmeniui; ar platinama ta pati medžiagų rūšis, svarbu yra subjektyvūs požymiai – kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvieną kartą įgyjant (platinant ir pan.) narkotines ir psichotropines medžiagas formuojasi savarankiškai (kasacinė nutartis Nr. 2K-51-648/2019). Pažymėtina ir, kad tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021).

23. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, 2017 m. rugpjūčio 24 d. apie 21.15 val., kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu, sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate buvo rastos ir paimtos, neteisėtai laikomos 0,955 g narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys). Taip pat nustatyta, kad ne vėliau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. minėtoje sodyboje, neteisėtai buvo laikomas labai didelis kiekis – 14 700,19 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys). Nuteistojo G. A. parodymais, tiek vienu, tiek kitu atveju, narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys) buvo iš to paties kiekio, kurį jam davė palaikyti pažįstami asmenys ir kurias jis perpakavo; dalį šios narkotinės medžiagos buvo iškrovęs ūkiniame, dalį name; taip pat malkinėje padėjo paketą M. O.; dalį narkotinės medžiagos, kurios buvo nemažai, buvo išpakavęs ir iš naujo susvėręs, nes ši buvo sudrėkusi, todėl ją išdžiovinęs supakavo į tuos paketus, kuriuos buvo radę policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje jokių kitų šias nuteistojo nurodytas narkotinės medžiagos disponavimo aplinkybes paneigiančių įrodymų nebuvo surinkta. Prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo M. O. ir nuteistojo G. A. duotų parodymų turinys, atitinkamai dėl narkotinės medžiagos įgijimo / pardavimo skaičiaus bei laiko, teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nepaneigia G. A. parodymų, kad minėtais aptariamais atvejais rastos ir paimtos narkotinės medžiagos buvo tos pačios, t. y. iš to kiekio, kurį jis buvo nurodęs įgijęs iš pažįstamų asmenų ir kuriuo jis disponavo. Ir nors, kaip nurodo prokuroras, M. O. teigė narkotinę medžiagą iš G. A. įgijęs ir 2017 m. pavasarį, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje G. A. buvo inkriminuoti du narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys) laikymo turint tikslą parduoti ar kitaip platinti epizodai – 2017 m. rugpjūčio 24 d. bei ne vėliau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. Dėl prokuroro daromo aplinkybės dėl 2017 m. rugpjūčio 24 d. rastų, tuščių, prakirptų, narkotinių medžiagų paketų kiekio vertinimo pasisakytina analogiškai – nesant objektyvių įrodymų, tokia prokuroro išvada tėra prielaida. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nėra pakankami paneigti aptariamų epizodų tęstinumo aspektą. Baudžiamojoje byloje nustatytos ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotos faktinės aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kaip pagrįstoms. Byloje G. A. buvo pareikštas kaltinimas ir skundžiamu nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) laikymo, turinti tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Iš G. A. parodymų seka, kad laikydamas tokį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), jis turėjo susiformavusį vieningą nusikalstamą sumanymą – siekė gauti pajamų, todėl atskiri veiksmai sudaro vienos ir tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis. Veikos tęstinumą patvirtina ir aplinkybės, susijusios su narkotinių medžiagų suradimu, vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nustatyta, jog kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu 2017 m. rugpjūčio 24 d. sodybos ūkiniame pastate buvo rasta ir paimta nuteistojo G. A. įgytos narkotinės medžiagos dalis – 0,955 g. Vėliau 2017 m. rugsėjo 12 d., tęsiant tokius veiksmus, sodybos malkinėje buvo rasta ir paimta dar viena dalis narkotinės medžiagos, o sulaikius nuteistąjį ir likusi jo laikyta narkotinės medžiagos dalis, bendrai – 14 700,19 g. Nustatyta ir tai, kad abiem atvejais buvo disponuojama tos pačios rūšies narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kad ją disponavo tas pats asmuo – G. A.. Taip pat bylos duomenimis nėra paneigta, kad skirtingu metu rastas ir paimtas narkotinių medžiagų kiekis buvo įgytas tuo pačiu metu iš vieno ir to paties šaltinio. Ir nors abu disponavimo epizodai nustatyti skirtingu laiku, tačiau jų padarymo laikas apima vieną ir tą patį laikotarpį. Taigi, šios nustatytos aplinkybės rodo, kad abu disponavimo epizodai yra betarpiškai susiję vienas su kitu ir nesudaro pagrindo jų kvalifikuoti kaip dviejų atskirų nusikalstamų veikų. Tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl jie pagrįstai kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje.

24. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, aptariamas dvi G. A. veikas pripažinęs viena tęstine veika, nepadarė baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnio 10 dalis, 260 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis) taikymo klaidos, todėl ši skundžiama nuosprendžio dalis paliekama galioti.

Dėl M. O. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį

27. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda kai disponuojama dideliu kiekiu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas realizuoti. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šios nusikalstamos veikos yra atribojamos pagal objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, buvo kėsinamasi neteisėtai disponuoti 858,430 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kas vertinama kaip didelis kiekis.

28. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2009, 2K-166/2010, 2K-157/2013). Nustatant asmens tikslą platinti narkotines medžiagas, svarbu įvertinti visus dėl to surinktus bylos įrodymus, negali būti išskiriami ir sureikšminami tik kai kurie iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016, 2K-35-1073/2019). Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė, kad M. O. veikos kvalifikavimas neatitiktų BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių.

29. Nuteistasis M. O. teisminio bylos proceso metu aiškino, kad narkotines medžiagas jis įgijo asmeniniam vartojimui. Vis tiktai, nepaisant nuteistojo pozicijos, matyti, kad veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai iš visumos bylos duomenų, gautų išsamiai išanalizavus ir įvertinus ne tik nuteistojo parodymus, bet ir kitų šioje byloje surinktų duomenų visumą. Taigi teismas, spręsdamas M. O. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, tyrė ir analizavo byloje surinktus įrodymus (tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, juos lygindamas tarpusavyje ir nei vienam iš įrodymų šaltinių nesuteikęs išskirtinės įrodomosios reikšmės), išdėstė šių įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, nurodydamas, kokie duomenys pagrindžia nuteistajam inkriminuotą kaltinimą, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Todėl teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat jų visumą, pripažino, kad M. O. kaltei dėl jam inkriminuotos veikos pagrįsti duomenų pakanka. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl padarytos nuteistajam inkriminuotos veikos įrodytumo. Teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes bei padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas tiek dėl M. O. padarytų veiksmų, tiek dėl jų juridinio vertinimo. Todėl nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Objektyvaus pagrindo daryti priešingas išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių M. O. tikslą disponuoti narkotine medžiaga, nėra. Esminės aplinkybės, sprendžiant nuteistojo atsakomybės klausimą, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis).

30. Nuteistasis M. O. neneigė pasikėsinęs įgyti ir gabenti kaltinime nurodyta kiekį narkotinės medžiagos, tačiau neigė turėjęs tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Visgi, bylos duomenys rodo, kad bylos proceso metu nuteistasis davė prieštaringus parodymus apie narkotinės medžiagos įgijimo tikslą. Sulaikius nuteistąjį ir ikiteisminio tyrimo metu jį apklausus pirmą kartą 2017 m. rugsėjo 12 d., jis pripažino narkotinę medžiagą įgijęs tikslu ją realizuoti; nurodė, kad du metus narkotikų nevartoja; kad į jį kreipėsi senas pažįstamas, vardu S. dėl narkotinės medžiagos – kanapių įgijimo, o jis dėl to kreipėsi į G. A.; su pastaruoju sutarė dėl 1 kg narkotinės medžiagos įgijimo; iš G. A. narkotinę medžiagą būtų įgijęs už 4 400 Eur, o S. pardavęs už 5 000 Eur ir dėl to jam būtų likę 600 Eur pelno. Taip pat M. O. parodė, kad iš G. A. narkotines medžiagas – kanapes taip pirko kelis kartus, t. y. 2017 m. pavasarį ir vasarą, po ko šias medžiagas pardavė S. Mažeikiuose. Kai buvo sulaikytas, buvo trečias kartas, kai pirko narkotines medžiagas iš G. A. ir ketino jas parduoti S. (t. 4, b. l. 190–191). 2017 m. rugsėjo 28 d. papildomai apklaustas M. O. savo parodymus pakeitė ir jau nurodė, kad pirmos apklausos metu pasakė ne visą teisybė. Nurodė, kad narkotinę medžiagą – kanapes, su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis vartoja daugiau nei 15 metų. Žmona bendrais bruožais apie tai žinojo, tam prieštaravo, pyko, dėl to stipriai konfliktavo, todėl nuo jos tai slėpdavo. Įgydamas narkotinę medžiagą, G. A. melavo, kad jas perka pardavimui. Pirko didesnį kiekį, nes taip buvo pigiau. Pirmą kartą įgijęs kanapes iš G. A., planavo, kad to kiekio turėtų pakakti geram pusmečiui, jas laikė priepirtyje vazone. Žmona suradusi kanapes jas išmetė į šalia namo tekantį upelį, jam iškėlė ultimatumą, pagrasino skyrybomis. Pažadėjo daugiau nevartoti kanapių, tačiau po 2-3 mėnesių nesusilaikė ir vėl pradėjo vartoti. Maždaug liepos mėnesį iš G. A. vėl įgijo kanapes. Jas paslėpė sandėliuke. Ten kanapes laikė apie mėnesį ir beveik kiekvieną dieną rūkydavo, būdavo, kad net ir kelis kartus. Tačiau po stipraus lietaus jos sudrėko, apipelijo, tapo netinkamos vartoti, todėl jas išmetė. Rugsėjo mėnesio pradžioje jis vėl kreipėsi į G. A., po ko buvo sulaikytas. Teigė, kad visais atvejais iš G. A. narkotines medžiagas įgijo asmeniniam vartojimui, jų niekam neplatino ir tokio tikslo neturėjo. Pirminėje apklausoje davė kitokius parodymus, nes buvo išsigandęs, bijojo, kad apie tai sužinojusi žmona su juo išsiskirs. Todėl nenorėdamas netekti šeimos melavo, kad kanapes ketino parduoti S.. Nurodė, kad paskutinį kartą vartojo kanapes maždaug keturias savaites iki sulaikymo (t. 4, b. l. 201–203). 2018 m. gegužės 31 d. M. O. liko prie savo papildomos apklausos duotų parodymų, kad narkotinę medžiagą buvo įgijęs asmeniniam vartojimui (t. 4, b. l. 206–207). Bylą nagrinėjant teisme, M. O. parodė, kad rūkyti kanapes, buvo jo kasdienybė, jeigu žmona būdavo išvažiavusi. Narkotines medžiagas pirkdavo taip, kad užtektų iki kitos dienos pirmos valandos. Nusipirkdavo apie porą gramų. Kartais ir dvylika kartų eidavo parūkyti. G. A. paprašė suveikti jam narkotinės medžiagos, pamelavo, kad ji reikalinga pardavimui. Pirko didesnį kiekį, nes buvo pigiau. Pirmą kartą iš G. A. įgytas kanapes buvo paslėpęs ūkiniame pastate, vazone. Jas kokias porą savaičių vartojo, kol nesurado žmona ir jų neišmetė. Liepos mėnesį įgijo naują paketą su narkotine medžiaga. Tada tris, keturias savaites jas rūkė. Kadangi buvo liūtys, dalis jų sudrėko, tapo netinkamos vartojimui, todėl jas išmetė. Rugsėjo mėnesį vėl kreipėsi į G. A. dėl narkotinės medžiagos įgijimo. Ikiteisminio tyrimo metu pirmos jo apklausos metu davė kitokius parodymus, nes norėjo išvengti konflikto su žmona. Nežinojo kuo skyrėsi atsakomybė dėl platinimo ir dėl asmeninio vartojimo. Advokatas dalyvavo, tačiau neturėjo galimybės su juo pasitarti. Kanapių neketino parduoti, o tik pats vartoti. Taip pat parodė, kad po pertraukos, per dieną surūkyti galima buvo apie 1-1,5 g, o vėliau, jau įpratus, apie 3-5 g, kas 20 min., priklausomai nuo užimtumo. Kanapių poveikis po pertraukos, pirmą savaitę jausdavosi kokias dvi-tris valandas, paskui, po poros savaičių, jau kas dvidešimt minučių eidavo rūkyti. Rūkydavo, kai žmona išvykdavo arba būdavo komandiruotėje. Kanapes rūkydavo per vandenį, buvo pasidaręs prietaisą iš 1,5-2 l plastikinio butelio. Dėl to, kad jo šlapime nebuvo rasta narkotines medžiagos, paaiškino, kad kokias tris savaites neturėjo rūkyti (t. 9, b. l. 25–28).

31. Iš aptartų nuteistojo M. O. parodymų matyti, kad jo parodymai dėl narkotinės medžiagos disponavimo tikslo keitėsi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai visa apimti jų nevertino kaip patikimų, analizavo jo nurodytas ikiteisminio tyrimo metu įvardintų aplinkybių pakeitimo priežastis. Taip pat vertino jo duotų parodymų turinį dėl narkotinės medžiagos – kanapių suvartojimo kiekio, pripažindamas juos kaip visiškai nerealius ir išgalvotus, siekiant nuslėpti tikrąjį kanapių įsigijimo tikslą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Vertinant M. O. parodymų kaitą, matyti, kad nuteistasis aiškindamas apie parodymų keitimo priežastis, apsiribojo teiginiais, jog norėjo išvengti konflikto su žmona, bijojo, kad ši norės skirtis, nežinojo kuo skyrėsi atsakomybė dėl platinimo ir dėl asmeninio vartojimo, taip pat, kad pirmosios apklausos metu, nors advokatas dalyvavo, tačiau neturėjo galimybės su juo pasitarti. Dėl kanapių vartojimo, iš pradžių aiškino jų nevartojęs daugiau nei du metus, vėliau gi teigė, kad rūkė ilgą laiką, beveik kas dieną, net po kelis kartus, ar net dvylika kartų, kad įsigyto narkotinės medžiagos kiekio turėjo pakakti pusmečiui, vėliau gi, jau nurodė, kad tokio kiekio būtų užtekę pusantro, dviem mėnesiams, be kita ko, buvo parodęs ir, kad nusipirkdavo po porą gramų, kad užtektų iki kitos dienos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistojo bylos proceso metu duotų parodymų kaita, prieštaringumas suponavo pagrįstai juos vertinti, kaip keliančius pagrįstų abejonių dėl jų nuoširdumo, bandant švelninti atsakomybę atitinkamai koreguojant savo parodymus. Todėl nustatant faktines aplinkybes, pagrįstai buvo remtasi M. O. duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodymais, kiek jie atitiko kitas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Teismas tai turi daryti, analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Taigi, teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka padaryti išvadą apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje, esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo nutartyse taip pat ne kartą pažymėta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83-699/2015, 2K-295-507/2016, Nr. 2K-379-303/2017 ir kt.).

32. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga tikslo, remdamasis M. O. parodymų analize, atidžiai juos analizavo kitų byloje ištirtų faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, kontekste, kas leido padaryti atitinkamas išvadas. Antai, iš specialisto išvados matyti, kad M. O. kėsinosi neteisėtai disponuoti 858,430 g narkotinės medžiagos kiekiu (t. 1, b. l. 84–88). G. A. parodymais buvo nustatyta, jog M. O. įgydamas kanapes sakė, kad jas perka pardavimui. Per visą jų ilgą bendravimo laiką, jis nėra matęs M. O. rūkančio kanapes, kad būtų nuo jų apsvaigęs, taip pat nejautė, kad nuo jo sklistų kanapių kvapas. Specialisto išvada Nr. T-N 2563/2017(01) konstatuota, kad M. O. šlapime tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, nebuvo surasta (t. 5, b. l. 38). Iš kratos protokoluose užfiksuotų aplinkybių nustatyta, jog atlikus kratą pas M. O. gyvenamojoje vietoje (name, sodo name ir pagalbinėse patalpose), jokių narkotinių medžiagų, priemonių (kaip antai savadarbio butelio, per kurį M. O. teigė rūkydavo kanapes), nebuvo surasta (t. 1, b. l. 174–179, 187–192).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyti tinkamais įrodymų šaltiniais tarpusavyje sudarančiais vieningą įrodomąją grandinę, atitinkančia baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, leido teisimui paneigti M. O. teiginius dėl narkotinės medžiagos disponavimo tikslo. Minėtais įrodymų šaltiniais nustatytos aplinkybės, duotų nuteistojo parodymų prieštaringumas, nepatvirtina to, kad narkotinės medžiagos buvo skirtos nuteistojo asmeniniam vartojimui, neturint tikslo jos platinti. Teisme nuteistasis teigė, kad neva jis senai vartoja kanapes, rūkydavo kone kasdien, kartais net ir keliolika kartų, tačiau, kaip matyti, kitais bylos įrodymais tokie jo teiginiai nebuvo patvirtinti. Nors buvo teigiama, kad specialisto tyrimo metu nuteistojo šlapime kanapių pėdsakų galėjo būti nerasta dėl to, kad maždaug tris savaites jis kanapių nerūkė, įvertinus jo paties aiškinimą dėl didelio poreikio kanapių vartojimui, kyla abejonė, jog turintis tokią priklausomybę asmuo neieškotų galimybių jų įsigyti ir lauktų keletą savaičių tam, kad galėtų įsigyti jų didelį kiekį iš G. A.. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog ir pats nuteistasis buvo parodęs, jog neva narkotines medžiagas pirkdavo ir iš kitų šaltinių taip, kad užtektų iki kitos dienos. Nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs ir dėl įsigyto narkotinės medžiagos kiekio suvartojimo. Akivaizdu, kad turintis tokį priklausomumą asmuo, aiškiai žinotų ir jo įgyto kiekio suvartojimo terminą. Nuteistojo teiginių dėl narkotinės medžiagos vartojimo nepatvirtino ir nuteistasis G. A., su kuriuo M. O., kaip nustatyta, jau gan ilgą laiką yra draugai. Nenustatyta, kad G. A., duodamas tokius parodymus apie M. O., būtų siekęs nuslėpti informaciją apie jo neva turimą priklausomybę narkotinėms medžiagoms. To gi nenurodo ir patys apeliantai. Svariu vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu teisėjų kolegija laiko ir faktinę aplinkybę, jog kratos metu pas M. O. nebuvo rasta jokių priemonių, tame tarpe ir jo paminėto savadarbio plastikinio talpos butelio, per kurį jis teigė rūkydavęs kanapes. Taigi, objektyvių duomenų apie tai, kad M. O. būtų vartojęs narkotines medžiagas, išskyrus jo paties parodymus, byloje nebuvo nustatyta. Skundžiamu nuosprendžiu, aptarus byloje surinktus įrodymus, teisingai atkreiptas dėmesys į narkotinės medžiagos kiekį, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“, patvirtintomis rekomendacijomis, vertinamas kaip didelis, o nuteistojo teiginiai dėl jo ketinimo disponuoti kaltinime nurodytos narkotinės medžiagos kiekiu asmeniniam vartojimui, neturint tikslo jos platinti, neatitinka tikrovės, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

34. Apeliaciniame skunde prašoma kitaip vertinti liudytojų – nuteistojo sutuoktinės R. Y.-O., B. B. ir K. G. parodymus dėl M. O. kanapių rūkymo. Teisėjų kolegija taip pat nemato tam pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kodėl pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, kaip mėginimą padėti nuteistajam švelninti baudžiamąją atsakomybę. Teismas ne tik atsižvelgė į visų byloje parodymus davusių liudytojų giminystės, draugystės ryšius, tarpusavio santykius, bet ir analizavo tokių jų parodymų davimo aplinkybes, vertino tai, kiek šiuos duomenis patvirtino ar paneigė byloje nustatytos aplinkybės. Todėl pagrįstai jais nesivadovavo, kaip patikimais įrodymų šaltiniais. Pirmosios instancijos teismo argumentų ir padarytų išvadų nepaneigia ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl nuteistojo finansinio statuso, jog pirmos M. O. apklausos metu nurodytas uždarbis, nebūtų pakankama paskata šiam taip rizikuoti savo ir šeimos ateitimi. Tokia gynybos pozicija nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuteistojo baudžiamosios atsakomybės dėl aptariamos veikos padarymo taip pat nešalina. Kitokių išvadų neduoda pagrindo daryti ir tai, kad pas nuteistąjį nebuvo rasti jokių priemonių, reikalingų narkotinių medžiagų platinimui (smulkintuvai, svarstyklės, pakavimo priemonės ir pan.), ar, kad praeityje už tai jis nebuvo baustas. Šiuo aspektu, kolegija pastebi, kad tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nustatomas pagal bylos įrodymų visumą. Todėl šiam požymiui nustatyti nereikalaujama, kad pas kaltininką būtų surastos visos įmanomos tokioms medžiagoms platinti reikalingos priemonės ar, kad už tokia veiką jis būtų baustas, todėl gynybos argumentas, kad pas nuteistąjį nebuvo surasti tam tikri daiktai skirti platinimui ir, kad jo atžvilgiu jokių kitų tyrimų dėl narkotinės medžiagos nebuvo vykdomi, nepaneigia BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio buvimo. Kita vertus, pirminiuose savo parodymuose nuteistasis buvo parodęs apie tai, kad jis turėjo konkretų asmenį, kuriam būtų pardavęs visą kiekį narkotinės medžiagos.

35. Taigi, konkrečiu atveju, vertinant M. O. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, jo duotus parodymus viso bylos proceso metu, pirmosios instancijos teismas abejotinais pripažindamas nuteistojo parodymus dėl narkotinių medžiagų disponavimo tikslo asmeniniam vartojimui, pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais. Teismas nustatė, kad šie M. O. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, patvirtina visus kitus byloje esančius įrodymus ir būtent šiame kontekste panaudojo jo apklausos duomenis. Taigi BPK nuostatos nebuvo pažeistos. Nors pirmosios instancijos teisme M. O. aiškindamas apie parodymų keitimą, nurodė tam tikras jų pakeitimo priežastis, tačiau jokių objektyvių duomenų tikėti tokiu jo paaiškinimu, nebuvo nustatyta. Jokių objektyvių duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu buvusią kokią nors įtaką, poveikį tokiems nuteistojo parodymams taip pat nėra nustatyta. Svarbu pažymėti ir, kad ikiteisminio tyrimo metu proceso veiksmų atlikimo teisėtumas kontroliuojamas pateikiant skundus BPK V skirsnyje nustatyta tvarka. Kadangi M. O. teisė, jau nuo pat pirmos jo apklausos į gynybą buvo realizuota ir per gynėją, šia galimybe jis galėjo pasinaudoti, tačiau to nedarė. Nuteistojo pozicija dėl jo duotų neteisingų parodymų pirmos apklausos metu, gynėjo formalaus dalyvavimo, iškelta tik kitos jo apklausos metu, į bylą įstojus jo pasirinktam gynėjui. Visos šios pirmiau aptartos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad pasikeitusi nuteistojo pozicija yra tik gynybinė taktika. Nenustačius pagrįstų pagrindų, pirmosios instancijos teismas tinkamai nuteistojo parodymus ištyręs teisminio nagrinėjimo metu, savo išvadose, pagrįstai rėmėsi M. O. duotais ikiteisminio tyrimo metu pirminiais parodymais ir dėl to, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė.

36. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad remdamasis M. O. parodymų analize ir juos įvertindamas kitų bylos įrodymų kontekste, teismas turėjo teisę nuspręsti, kurie parodymai atitinka nustatytas aplinkybes dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, pagrindo nėra. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina teismo išvadą, kad nuteistasis M. O. pasikėsino neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti. Padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, sudėtį ir nėra teisinio pagrindo ją perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Baudžiamasis įstatymas M. O. pritaikytas tinkamai, todėl ši nuosprendžio dalis nekeičiama.

Dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės

37. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti nuteistojo G. A. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad jis pripažino savo kaltę, padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prokuroro nuomone, pagrindo teigti, kad G. A. prisipažinimas atitinka prisipažinimo, kaip tai numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turinį ir požymius, nėra. Atkreipia dėmesį, kad G. A. parodymus davė tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, viso teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė, kad M. O. narkotinių medžiagų išplatino trimis atvejais, jog byloje narkotinių medžiagų išplatinimo M. O. atvejis buvo nustatytas surinktais įrodymais, taip pat G. A. elgesį sulaikymo metu, kai jis kartu su kameroje sėdinčiu vyru aptarė automobilio įgijimo versiją. Pasak prokuroro, nėra duomenų ir išvadai, kad G. A. neigiamai arba kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl sunkių padarinių. Teisėjų kolegija su šiais prokuroro argumentais nesutinka.

38. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K- 145- 139/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-231-495/2019).

39. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo G. A. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Teismas įvertino, jog nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę pripažino visiškai, dėl savo veiksmų apgailestavo, nurodė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, kurios buvo patvirtintos ir kitais bylos įrodymais nustatytais duomenimis, ir taip prisidėjo prie teisingo byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nustatymo. Visuma šių aplinkybių sudarė pagrindą pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nors prokuroras skunde motyvuoja, kad nuteistasis kaltę pripažino tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, taip pat atkreipia dėmesį į jo elgesį sulaikymo metu bei sprendžia, kad nuteistasis pripažino kaltę tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, su tokiu nuteistojo pozicijos vertinimu sutikti nėra pagrindo. Teismų praktikoje aiškinama, jog kaltininkas gali pripažinti kaltę ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo. Todėl kaltininko kaltės pripažinimas, jau nagrinėjant bylą teisme iki nuosprendžio priėmimo, nesuponuoja vienareikšmės išvados, jog tokia asmens pozicija sąlygota byloje surinktų įrodymų visumos ir nesudaro pagrindo konstatuoti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad, nors nuteistojo G. A. parodymai su nuteistojo M. O. parodymais dėl atskirų aplinkybių, susijusių su jo padaryta veika, nebuvo vienodi, nuteistasis G. A. esmines jam inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes ir atitinkamai savo veiksmus pripažino ir, priešingai nei nurodė prokuroras, dėl tokių savo veiksmų gailėjosi. Pabrėžtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių – neigia, iš viso jų nenurodo ar nurodo netiksliai, vertinama, kad kaltininkas pripažino, padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Būtent tokia situacija nustatyta ir šioje byloje. Be to, kaltininko gailėjimasis objektyviai įvertinamas iš bylos duomenų visumos. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas detaliai dėl šios aplinkybės nepasisakė, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina išvados, jog G. A. pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų veikų laikomas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo atlikta nuteistojo parodymų analizė, jų vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais leidžia daryti išvadą, kad, pripažindamas šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia, teismas baudžiamojo įstatymo klaidos nepadarė. Todėl prokuroro argumentai dėl teismo išvados nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepagrįstumo atmestini.

Dėl G. A. ir M. O. skirtų bausmių, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

40. Tiek prokuroras, tiek nuteistasis G. A., nuteistojo M. O. gynėjas apeliaciniuose skunduose atitinkamai kelia šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių klausimą. Prokuroras netinkamą bausmės paskyrimą G. A. sieja su jo ginčijama G. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nepagrįstu teismo sprendimu nusikalstamas veikas, inkriminuotas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį, pripažinti viena tęstine veika ir dėl to nepakankamai įvertintu nuteistojo asmenybės pavojingumu. Savo ruožtu nuteistasis G. A. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepakankamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes susijusias tiek su padaryta veika, jos pavojingumu, laikydamas, kad ji yra per griežta, prašydamas ją švelninti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Nuteistojo M. O. gynėjo apeliaciniame skunde bausmės individualizavimo klausimas siejamas su nuteistajam inkriminuotos veikos kvalifikavimu, prašant neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

41. Aptariant bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, visų pirma tikslinga paminėti, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio dalys dėl G. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pripažinimo, taip pat M. O. įvykdytos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, išnagrinėjus apeliacinių skundų argumentus, nekeičiamos. Todėl, atsižvelgus į prokuroro ir nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, šioje dalyje teisėjų kolegija pasisako tik dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių atitinkamai – G. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o M. O. – pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį.

42. Pabrėžtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinių skundų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tiek dėl nuteistajam G. A. paskirtos bausmės, tiek dėl M. O. yra motyvuotas nuteistųjų asmenybės, padarytų veikų pobūdžio ir kitų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių visumos įvertinimu, todėl yra teisingas ir nekeistinas.

43. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma reikšmingesne už kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K- 477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta.

44. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino, jog tiek M. O., tiek G. A. veiksmais buvo padaryti tyčiniai nusikaltimai, susiję su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga. M. O. buvo nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti (parduoti ar kitaip platinti), nesuvokdamas, jog kėsinasi į netinkamą objektą, pasikėsino įgyti ir gabenti didelį kiekį narkotinės medžiagos kiekį (BK 22 straipsnio 2 dalis, 260 straipsnio 2 dalis), o G. A. už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti, disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos (BK 260 straipsnio 3 dalis). M. O. padaryta veika priskiriama sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis), o G. A. labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimų kategorijai. Vertinant nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, atsižvelgta, kad veikos nėra atsitiktinės, padarytos dėl savanaudiškų paskatų, siekiant gauti piniginį atlygį, nors duomenų apie sunkią nuteistųjų materialinę padėtį nėra. Svarstant bausmių klausimą, pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta ir į nuteistųjų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta M. O. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. G. A. atsakomybę lengvinančia pripažinta atsakomybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kad jis pripažino savo kaltę, įtikino teismą nuoširdžiai besigailintis dėl tokio savo elgesio. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Individualizuojant bausmes, atsižvelgta į byloje esančius nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad M. O. anksčiau teistas nebuvo, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturėjo. Vertinant jo šeiminę, socialinę padėtį, nustatyta, kad jis vedęs, turi mažametį vaiką, dirbo, užsiėmė savanorystės veikla, buvo charakterizuojamas teigiamai (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, Sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, Lietuvos Šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) kuopos vado), buvo įgijęs sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimą pagal 4 valandų privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą sveikatai mokymo programą. Vertinant G. A. asmenybę, socialinius ryšius nustatyta, kad jis anksčiau neteistas, vedęs, dirbo, prižiūri pilnametį neįgalų sūnų, buvo charakterizuojamas teigiamai.

45. Taigi, remiantis išdėstytu, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmių nuteistiesiems skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininkų padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kiekvieno jų veiksmus, asmenybes, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų visumą, nepaliekant jokių neįvertintų nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgus į nuteistųjų asmenybes, charakterizuojančius duomenis, jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės rūšies paskirti dydžiai yra tinkami, todėl juos keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

46. Pasisakant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, akcentuotina, kad, remiantis šia norma, kitokia nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

47. Nagrinėjamu atveju sąlygų taikyti BK 62 straipsnį nenustatyta. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistųjų M. O. ir G. A. padarytus nusikaltimus ar jų asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad už jam inkriminuotą nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga, BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirtos švelnesnės ar kitos, negu įstatymo numatyta, rūšies bausmė ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytinos išimtinėmis, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje minėtų straipsnių sankcijose nustatytų bausmių skyrimas nuteistiesiems aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kaip pagrindas švelninti M. O. ir G. A. bausmę akcentuojamos aplinkybės susijusios su kiekvieno jų padaryta veika, jos pobūdžiu, jų asmenybės vertinimu, tačiau jos pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos bei įvertintos ir nelaikytinos išimtinėmis, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje komentuojamų straipsnių sankcijose nustatytų bausmių skyrimas nuteistiesiems aiškiai prieštarautu teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pakartotinai jas vertinti, kaip pagrindą spręsti dėl paskirtosios bausmės neteisingumo. Vien tai, kad narkotinės medžiagos buvo augalinės kilmės, nepateko į apyvartą (buvo sulaikytos pareigūnų), nesudaro prielaidų vertinti M. O. ir G. A. veiksmus kaip mažiau pavojingus. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai draudžia disponavimą minėtomis medžiagomis, o tai, kad narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko, yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistųjų elgesio išdava. Aplinkybės, susijusios su apeliantų šeimine situacija, darbine veikla, yra reikšmingos, tačiau taip pat nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą šioje dalyje. Juo labiau, kad šių aplinkybių reikšmė, skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. vien tai negali atsverti ir būti prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek M. O., tiek G. A. patys savo veiksmais pablogino savo ir savo šeimos padėtį, tai lėmė jų pačių netinkamas elgesys ir nenoras laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, todėl natūralu, kad dėl to jiems kilo ir atitinkamos pasekmės. Taigi, konkrečiu atveju, byloje tinkamai nustatyta pusiausvyra tarp tikslo kaltininkus nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą bei M. O. ir G, Armaliui skirti švelnesnes, negu numatyta įstatymo bausmes nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus, nuteistojo M. O. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo G. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio atmesti.