- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-21
- Bylos Nr.
- e2A-242-464/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01726-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus
- Ieškovas
- D. J.
- Atsakovas
- A. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. 408 555,91 Eur, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas yra broliai. Šalys 2005 m. kartu nusprendė įsigyti du atskirus butus su garažais – ieškovas butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – statomą butą ir garažą, projektiniu adresu (duomenys neskelbtini). Siekdamos gauti butų ir garažų pirkimui reikiamą finansavimą, šalys kreipėsi į kredito įstaigą su prašymu iš dalies finansuoti nekilnojamojo turto pirkimą. Tačiau kredito įstaiga, įvertinusi jų pajamas, atsisakė kiekvienam atskirai suteikti paskolą, nurodžiusi, kad jeigu butus ir garažus formaliai pirktų atsakovas, o kredito gavėjais taptų ieškovas, atsakovas ir atsakovo sutuoktinė J. J., kredito įstaiga galėtų finansuoti šio turto įsigijimą.
3. Taigi ieškovas ir atsakovas de facto (faktiškai) kiekvienas atskirai, o atsakovas ir de jure (teisiškai) nupirko abu butus ir garažus. Ieškovas, atsakovas ir jo sutuoktinė 2006 m. sausio 16 d. su akcine bendrove (toliau – AB) banku „NORD/LB Lietuva“ (šiuo metu – Luminor Bank AB) sudarė kreditavimo sutartį Nr. 6/2006-01-16, kuria bankas visiems trims bendrai suteikė 802 415 Lt (232 395,45 Eur) kreditą. Iš šios kredito sumos 480 000 Lt (139 017,61 Eur) buvo skirti buto ir garažo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui, o 322 415 Lt (93 377,84 Eur) – atsakovo statomam butui ir garažui (duomenys neskelbtini) pirkti. Sudarydamos kredito sutartį šalys susitarė, kad kredito davėjas kreditui ir palūkanoms mokėtinas pinigų sumas nuskaičiuos nuo atsakovui priklausančios atsiskaitomosios sąskaitos banke. Ieškovas žodžiu įsipareigojo atsakovui už savo butą mokėtiną kredito dalį bei palūkanas mokėjimo nurodymu pervesti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą banke, nuo kurios kredito gavėjas atliks visų pagal kredito sutartį kredito davėjui mokėtinų pinigų sumų nuskaitymus.
4. Siekdamas kuo greičiau grąžinti kreditą, ieškovas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą banke, iš kurios atliekami mokėjimai kredito davėjui pagal kreditavimo sutartį, periodiškai pervedinėjo didesnes pinigų sumas, skirtas grąžinti kreditą, panaudotą jo buto pirkimui, kartu tikėdamas, kad panašaus dydžio pinigų sumas bankui moka ir atsakovas. Vykdant kredito sutartį bankas sutiko, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir garažas, kurie buvo registruoti atsakovo bei jo sutuoktinės vardu, būtų neatlygintinai perleisti ieškovo asmeninėn nuosavybėn. Šalys 2017 m. rugsėjo 21 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria atsakovas padovanojo ieškovui butą bei taip galutinai teisiškai įformino pradinį susitarimą.
5. Tačiau vėliau ieškovui iš banko gautos informacijos paaiškėjo, kad atsakovas, nepaisydamas šalių susitarimo stengtis grąžinti bankui kreditą ankščiau laiko, mokėjimus pagal kredito sutartį vykdė laikydamasis kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko ir tokius mokėjimus atliko tik ieškovo pervestomis pinigų sumomis. Kitaip tariant, atsakovas savo lėšomis jokių mokėjimų pagal kreditavimo sutartį bankui neatliko.
Šalies argumentai
6. Ieškovo teigimu, laikotarpiu nuo kreditavimo sutarties sudarymo dienos (2006 m. sausio 16 d.) iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas nepagrįstai gavo iš ieškovo, t. y. iš ieškovo gautų piniginių lėšų nepanaudojo kredito dalies, skirtos ieškovo buto kainai sumokėti, grąžinimui bei palūkanoms mokėti 408 555,91 Eur, taigi šia pinigų suma nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui A. J. iš ieškovo D. J. 8 224 Eur bylinėjimosi išlaidas, grąžino ieškovui 300 Eur avansą galimoms liudytojų iškvietimo išlaidoms padengti, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismas nustatė, kad abi šalys (broliai) 2003 m. susitarė kartu vykdyti antstolių kontoros veiklą. Ieškovas tapo antstoliu, o atsakovas 15 metų (iki 2018 m. lapkričio 19 d.) darbo sutarties pagrindu dirbo ieškovo antstolio D. J. kontoroje antstolio padėjėju, o vėliau juristo pareigose.
9. Teismas pripažino nepagrįstais teismo posėdžio metu nurodytus ieškovo argumentus, kad jo darbas buvo pavojingas, kad antstolio veikloje kilus teisinių problemų jis galėjęs prarasti butą, kad iš jo galėjo būti išieškomas žalos atlyginimas, kad jo nesantuokinis sūnus galėjo pretenduoti į jo turtą, todėl butas ir garažas, esantys (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruoti ieškovo nuosavybės teise. Teismo vertinimu, ieškovas, gaudamas pakankamai dideles pajamas, turėjo galimybę ir vienas gauti kreditą pageidaujamo buto pirkimui, todėl neįrodytomis pripažino aplinkybes, kad šalys siekė tik formalios buto nuosavybės teisės atsakovo vardu registracijos.
10. Teismas nustatė, kad pagal kredito sutartį buvo gauta 802 415 Lt (232 395,45 Eur) paskolos suma. Atsakovas ir jo buvusi sutuoktinė J. J. kredito sutartimi įsigijo du butus su garažais: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Abu butai buvo teisėtai įsigyti atsakovo ir jo sutuoktinės, nuo pat pradžių šie daiktai buvo registruoti atsakovo A. J. vardu ir nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos iki 2014 m. kovo mėn. paskolą už šį turtą mokėjo tik atsakovas.
11. Teismas nurodė, kad tik 2014 m., atsakovui su buvusia sutuoktine pradėjus gyventi atskirai, tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl ginčo buto perleidimo (dovanojimo) ieškovui, o ieškovas tik nuo 2014 m. kovo 27 d. atliekamuose į atsakovo sąskaitą mokėjimo pavedimuose pradėjo nurodyti, kurios jo mokamos sumos yra skiriamos paskolos grąžinimui pagal kredito sutartį Nr. 6/2006-01-16. Taigi teismas padarė išvadą, kad iki minėtos datos ieškovas nebuvo atlikęs nė vieno mokėjimo kreditui dengti, o jo mokėjimais, skirtais kredito dengimui, pripažino tik tuos, kurių mokėjimo paskirtyje buvo nurodytas paskolos grąžinimas pagal kredito sutartį. Iš viso laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 31 d. su šia nuoroda atsakovui buvo pervesta 132 668,51 Eur suma.
12. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateikta ir 2017 m. rugsėjo 21 d. sutartis, kuria ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. bankiniais pavedimais paskolino atsakovui 140 000 Eur, o atsakovas 2017 m. rugsėjo 21 d. sutartimi padovanojo ieškovui ginčo butą ir garažą, atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti minėtu laikotarpiu ieškovo atsakovui pervestą kaip paskolą 140 000 Eur sumą. Ieškovas taip pat patvirtino, kad, šalims pasirašius šią sutartį, ieškovas nebeturi teisės reikalauti, o atsakovas nebeturi pareigos grąžinti ieškovui 140 000 Eur skolos už 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį. Tokie įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad ši reikalaujamos iš atsakovo priteisti sumos dalis (140 000 Eur) nebuvo atsakovo įgyta be teisinio pagrindo, o atsakovas nelaikytinas nepagrįstai praturtėjusiu ieškovo sąskaita.
13. Teismas, įvertinęs ieškovo darbuotojos L. L. (M.) 2018 m. elektroninių laiškų, siųstų šalims, turinį, sprendė kad D. J. antstolio kontoros pelnas, atskaičius išlaidas, buvo padalijamas pusiau bei pervedamas lygiomis dalimis į šalių sąskaitas. L. M. teismui nurodė, kad ji valdė visas ieškovo banko sąskaitas – tiek susijusias su darbu, tiek jo asmenines, įskaitant antstolio kontoros atidėjimų sąskaitą, iš kurios buvo daromi asmeniniai pavedimai. Pasak L. M., visi pinigų srautai šioje sąskaitoje buvo reguliuojami būtent atsakovo, iš šios sąskaitos pinigai buvo pervedami tiek ieškovui, tiek ir atsakovui. Ieškovas oficialiai uždirbdavo daugiau, bet pajamos tarp ieškovo ir atsakovo būdavo perskirstomos, kartais vienas, kartais kitas gaudavo daugiau pajamų, arba ieškovas dalį savo uždirbtų pajamų atiduodavo atsakovui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis visas iš ieškovo gautas pajamas yra deklaravęs kaip dovanas. Tokį antstolio kontoros pelno paskirstymo būdą šalys pasirinko siekdamos optimizuoti mokesčius, t. y. ieškovas, kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, sumokėdavo visus valstybei mokėtinus mokesčius, o atsakovo pelno dalį jam pervesdavo kaip dovaną. Tokiu būdu šalys sutaupydavo, kadangi kitomis formomis perduodant atsakovui jo pelno dalį būtų tekę sumokėti ir privalomus mokesčius valstybei. Ieškovas teismo posėdyje taip pat pripažino davęs nurodymą finansininkei skirstyti pinigus ieškovui ir atsakovui taip, kaip nurodydavo atsakovas. Taigi ieškovas, teismo vertinimu, žinojo (turėjo žinoti), kokiomis dalimis šalys dalijasi bendrai uždirbtus pinigus, su tuo sutiko ir tam pritarė.
14. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra paneigtas faktas, jog tarp šalių egzistavo sutartiniai santykiai. Atsakovas įrodė, kad jis iš ieškovo gaudavo įvairias pinigų sumas kaip dovanas, kurios buvo antstolio kontoros pelno padalijimo būdas. Tai, kad atsakovui jo pelno dalis buvo perduodama kaip ieškovo dovana, nereiškia, kad, pasikeitus šalių santykiams, ieškovas turi teisę atsiimti iš atsakovo bendrai vykdytos veiklos pelno dalį. Atitinkamai, nėra ir pagrindo teigti, kad ir kitą prašomos priteisti sumos dalį (268 555,91 Eur) atsakovas įgijo be teisinio pagrindo.
15. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 25 d. papildomu sprendimu netenkino atsakovo A. J. prašymo dėl 2 420 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti priteisimo. Teismas nurodė, kad 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu atsakovui iš ieškovo priteistos advokato teisinės pagalbos išlaidos kompensuoja atsakovo būtinąsias bylinėjimosi sąnaudas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir lygiateisiškumo principus, todėl papildomų išlaidų priteisiamas negalimas. Papildomos 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidos susidarė atsakovui samdant kelis advokatus, tačiau nagrinėtoje byloje poreikio kelių advokatų samdymui nebuvo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovas D. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1 Atsakovas niekuomet nebuvo antstoliu. Vien ieškovo antstolio kontoros pavadinimas suponuoja išvadą, kad kontora yra sukurta išimtinai ieškovo vykdomai individuliai antstolio veiklai. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, antstolio kontoros veiklą ėmėsi vykdyti tik ieškovas, kuris atskiriems antstolio veikloje atsirandantiems darbams atlikti, būdamas darbdaviu, darbo sutarties pagrindu pasitelkė atsakovą bei kitus darbuotojus. Bet koks susitarimas tarp antstolio ir asmens nesančiu antstoliu dėl antstolio ar antstolio kontoros bendros veiklos vykdymo laikytinas akivaizdžiai prieštaraujančiu imperatyviai Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatai ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi yra niekinis ir ab initio (nuo pat pradžių) negaliojantis.
16.2 Tuo atveju, jei imperatyvios normos nedraustų antstoliui ir antstoliu nesančiam asmeniui susitarti bei bendrai vykdyti antstolio ar antstolio kontoros veiklą, dalintis iš tokios veiklos gaunamą pelną, tokia asmenų veikla galėtų būti kvalifikuojama kaip jungtinė veikla. Tačiau CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojančia. Byloje nesant paprastos rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties tarp šalių dėl antstolio kontoros veiklos vykdymo ir pelno iš tokios veiklos pasidalinimo, tariamas žodinis susitarimas, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 6.969 straipsnio 4 dalimi, laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinis bei negaliojantis.
16.3 Net jeigu ir būtų egzistavęs teismo pripažintas šalių susitarimas dėl pelno, gauto iš antstolio veiklos, pasidalinimo, tokį akivaizdžiai niekinį sandorį teismas ex officio (savo iniciatyva) privalėjo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo 408 555,91 Eur sumą, gautą niekinio sandorio pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas įteisino imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį ir paliko jį civilinėje apyvartoje. Todėl ieškovas bus priverstas tęsti bylinėjimąsi su atsakovu ir, remdamasis teismo nustatytu prejudiciniu faktu (susitarimo dėl bendros antstolio kontoros veiklos vykdymo ir iš jos gauto pelno pasidalinimo), reikšti naują ieškinį atsakovui dėl šalių sudaryto susitarimo pripažinimo niekiniu bei negaliojančiu, taip pat šiuo teisiniu pagrindu reikalauti priteisti iš atsakovo ieškovui šioje byloje reiškiamu ieškiniu reikalaujamą priteisti 408 555,91 Eur pinigų sumą.
16.4 Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nesiekė įgyti nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teismo argumentą, kad ieškovo gaunamos pajamos buvo pakankamos tam, kad jis galėtų vienas gauti kreditą ginčo buto įsigijimui. Teismas neįvertino ir fakto, kad ieškovas prieš kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą savo vardu užsakė buto vertinimą. Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti V. J., V. J., L. Š., L. M., Ž. R., D. G., A. G. patvirtino, kad vieną butą pirko ieškovas, o kitą (statomą) – atsakovas. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik liudytojų L. M. ir V. J. parodymais, o kitų liudytojų parodymų apskritai nevertino. Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nutraukta atsakovo santuoka, šalys nurodė tas pačias butų pirkimo ir kredito sutarties sudarymo aplinkybes, kurias ieškovas įrodinėjo šioje byloje.
16.5 Tai, kad mokėjimus ieškovas atlikto būtent į atsakovo kredito aptarnavimo sąskaitą, nuo kurios kredito davėjas nurašydavo kredito įmokas ir palūkanas, patvirtina ieškovo teiginį, jog visi jo sumokėti pinigai į minimą sąskaitą buvo skirti įmokoms pagal kredito sutartį atlikti ir tokia buvo ieškovo valia. Atsakovui nepateikus teismui įrodymų, kad atsakovas kredito dengimo sąskaitoje turėjo pinigų, gautų iš kitų šaltinių, turėjo būti pripažinta, kad jis neįrodė laikotarpiu iki 2014 m. kovo 27 d. mokėjęs kredito įmokas pagal kredito sutartį savo lėšomis. Priešinga teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
16.6 Aplinkybė, kad ieškovas tik nuo 2014 m. mokėjimų paskirtyje ieškovui ėmė rašyti, jog mokėjimai atliekami pagal kredito sutartį, neturi jokio ryšio su atsakovo ir jo sutuoktinės gyvenimo atskirai pradžia, atsakovo santuokos nutraukimu ir, juo labiau, nepatvirtina šalių susitarimo dėl ginčo buto perleidimo ieškovui nuosavybės teise. Buto dovanojimo ieškovui sutartis buvo sudaryta tik 2017 m. rugsėjo 21 d. ir tuo pačiu metu sudaryta sutartimi ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti 140 000 Eur, paskolintus atsakovui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Be to, ginčo buto dovanojimo sutartyje šalys nurodė, kad buto bendra vertė yra būtent 140 000 Eur. Taigi, sistemiškai vertinant buto dovanojimo sutartį ir tuo pačiu metu sudarytą sutartį dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo, atsakovas ieškovui butą ne padovanojo, o pardavė už 140 000 Eur. Be to, kaip nurodė teismas, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 31 d. ieškovas papildomai sumokėjo atsakovui, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad mokama pagal kredito sutartį, dar 132 668,51 Eur. Tai reikštų, kad už butą 2018 m. spalio 31 d. ieškovas iš viso atsakovui sumokėjo 272 668,51 Eur, t. y. du kartus daugiau nei šalys įvertino butą dovanojimo sutartyje. Tačiau racionaliai mąstantis asmuo nemokėtų du kartus didesnės pinigų sumos už įsigyjamą daiktą, todėl teismo nustatytos aplinkybės dėl buto pardavimo yra nelogiškos.
Atsiliepimas
17. Atsakovas A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1 Nei atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ar žodžiu teiktuose paaiškinimuose, nei teismas sprendime nekonstatavo, kad atsakovas būtų dirbęs antstoliu ar ėjęs antstolio pareigas. Priešingai, atsakovas nurodė, o tai pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžių metu, taip pat šią aplinkybę patvirtino ir ieškovo darbuotoja L. M., kad atsakovas nuo pat antstolio D. J. kontoros įkūrimo dirbo kontoros administratoriumi, vėliau antstolio padėjėju, taip pat juristu ir buvo atsakingas už antstolio kontoros finansus.
17.2 Atsakovas tiek rašytinais įrodymais, tiek liudytojų parodymais įrodė, kad jis iš ieškovo gaudavo įvairias pinigų sumas dovanojimo pagrindais, kurios buvo antstolio kontoros pelno padalijimas kontoroje veiklą vykdžiusiems broliams. Tai, kad atsakovui jo pelno dalis buvo perduodama kaip ieškovo dovana ir kad šalys pasirinko būtent tokį pelno pasiskirstymo būdą, nėra neteisėta ir jokiu būdu nereiškia, kad ieškovas turi teisę atsiimti atsakovo gautą pelno dalį, kadangi ieškovas savo dalį taip pat yra gavęs. Toks ieškovo ir atsakovo veiklos vykdymas kartu, kai ieškovas veikė kaip antstolis, o atsakovas – kaip jo padėjėjas ar dirbo kitose pareigose, nereiškia, kad buvo pažeistos teisės aktų normos.
17.3 Byloje yra įrodymai, kurie patvirtina, kad kredito sutartis ir jos pagrindu įgyti butai buvo skirti tik atsakovo ir jo sutuoktinės poreikių tenkinimui. Atsakovas vienas asmeniškai kreipėsi į banką dėl kredito sutarties sudarymo. Be to, atsakovas tuo metu neturėjo pakankamai gaunamų oficialių pajamų, nes didžiąją dalį savo uždarbio antstolio kontoroje atsakovas gaudavo kaip dovanas iš brolio. Kredito sutartis sudaryta atsakovo vardu, kredito sutarties įsipareigojimai iki šiol yra vykdomi išimtinai tik iš atsakovo banko sąskaitos. Tuo atveju, jeigu ieškovas iš tikrųjų būtų sudaręs kredito sutartį savo interesais bei savo naudai, jis neabejotinai savo dalį paskolos būtų galėjęs dengti bankui tiesiogiai. Teismo posėdyje ir pats ieškovas neneigė to, kad jis būtų galėjęs vienasmeniškai gauti banko kreditą, tačiau teigė, kad to negalėjo padaryti, nes siekė nuslėpti turtą nuo nesantuokinio sūnaus.
17.4 Vykstant atsakovo santuokos nutraukimo procesui, 2014 m. ieškovas pasiūlė atsakovui iš jo nupirkti ginčo butą, kuriame jis tuo metu atsakovo leidimu gyveno, tačiau buto pardavimui prieštaravo atsakovo sutuoktinė. Visgi broliai tarpusavyje susitarė, kad atsakovas perleis ieškovui butą už tokią sumą, kurią jis turėjo sumokėti bankui pagal kredito sutartį. Todėl ieškovas 2014 m. pradėjo dovanoti atsakovui tikslines dovanas, nurodydamas bankinių pavedimų paskirtyje, kad pavedimas skirtas įmokoms pagal kredito sutartį. Atsakovas, siekdamas apsisaugoti nuo savo sutuoktinės neteisėtų ketinimų bei siekio atsakovo butus prisipažinti bendrąja jungtine nuosavybe santuokos nutraukimo byloje, teigė, kad atsakovas skolingas ieškovui, jie taip pat siekė įtikinti sutuoktinę neva vienas butas yra ne atsakovo, o skirtas ieškovui. Ieškovas, dalyvaudamas atsakovo santuokos nutraukimo byloje kaip kreditorius, nereiškė pretenzijų nei dėl tariamai egzistuojančių atsakovo skolų ieškovui, nei dėl buto, kuris neva tuomet buvo jo nuosavybė.
17.5 Ieškovas 2017 m. rugsėjo 21 d. susitarė su atsakovu, kad atsakovas jam padovanos ginčo butą, o ieškovas vietoje to, kad sumokėtų atsakovui visą likusią sumą už butą nedelsiant, toliau visa apimtimi įvykdys atsakovo likusius įsipareigojimus pagal kredito sutartį (tuo metu buvo likę sumokėti bankui apie 140 000 Eur). Savo susitarimui įtvirtinti tą pačią dieną, kaip ir dovanojimo sutartis, šalys pasirašė 2017 m. rugsėjo 21 d. sutartį, kuria ieškovas tariamai padovanojo atsakovui 140 000 Eur, kuriuos neva jam buvo paskolinęs 2014 – 2017 m. Ieškovas, dirbdamas profesionaliu teisininku, puikiai žinojo, kad tokia dovanojimo sutartis dėl 140 000 Eur privalo būti notarinės formos ir neabejotinai būtų pateikęs šią sutartį tvirtinti notarui kartu su ginčo buto dovanojimo sutartimi, jeigu joje nurodyti duomenys būtų buvę realūs. Tačiau ieškovas to nepadarė, nes žinojo, kad notaras prašytų pateikti įrodymus apie atsakovui suteiktą 140 000 Eur paskolą, o jis tokių neturėjo.
Šalies argumentai
17.6 Ieškovas byloje nepateikė jokio logiško ar realaus paaiškinimo, kodėl jis atsakovui pervedė daugiau nei 500 000 Eur, kai visa paskolos suma pagal kredito sutartį su palūkanomis yra gerokai mažesnė. Todėl ieškovo teiginys, kad jie su atsakovu susitarė anksčiau kredito sutartyje numatyto termino grąžinti paskolą, yra nelogiškas ir išgalvotas. Visos atsakovo iš ieškovo gautos piniginės lėšos, kurias ieškovas dabar nepagrįstai siekia prisiteisti, buvo skirtos ne kredito sutarties vykdymui, juo labiau kad ir kredito sutartis nebuvo sudaryta ieškovo interesais, tai buvo atsakovo pelno dalis už jo darbą kontoroje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl turto gavimo be pagrindo
18. Apeliantas ieškinio reikalavimų faktiniu pagrindu nurodo turto gavimą be teisinio pagrindo, įrodinėdamas, kad iš apelianto gautų 408 555,91 Eur atsakovas nepanaudojo pagal žodinį šalių susitarimą – kredito sutarties įvykdymui prieš terminą. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus. CK 6.242 straipsnyje reglamentuojamas nepagrįstas praturtėjimas siauruoju požiūriu ir įtvirtinta bendroji taisyklė, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita.
19. Kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
20. Tačiau turto gavimas be teisinio pagrindo, kaip ir nepagrįstas praturtėjimas, teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šie institutai taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019).
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškiniu prašomą priteisti 408 555,91 Eur sumą atsakovas iš apelianto gavo pagal šalių tarpusavio sudarytus susitarimus (sandorius), todėl jos nepriteisė iš atsakovo kaip be pagrindo įgyto turto. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kurios pagrįstumo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia.
22. Pagal kasacinio teismo praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
23. Antra vertus, turto įgijimu be teisinio pagrindo laikomas ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau, nei turėtų pagal teisinį pagrindą, t. y. teismo patvirtintą kreditoriaus reikalavimą. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-695/2019).
24. Nagrinėjamu atveju apeliantas, pareikštame ieškinyje teigdamas, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo įgijo (pasisavino) jo pervestas lėšas, skirtas mokėti didesnes nei 2006 m. sausio 16 d. kreditavimo sutartyje ir kredito grąžinimo grafike nustatytas įmokas, tokios aplinkybės neįrodė. Nors byloje buvo nustatyta, kad apeliantas kartu su atsakovu ir jo sutuoktine buvo minėtos kreditavimo sutarties šalys (bendraskoliai), tačiau byloje nėra pakankami duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tarp šalių nuo paskolos sudarymo dienos (2006 m. sausio 16 d.) iki 2014 m. vasario 26 d. egzistavo susitarimas dėl apelianto įsipareigojimo savomis lėšomis mokėti paskolos dalį, juo labiau didesnėmis nei banko nustatytomis įmokomos, šias lėšas pervedant į atsakovo banko sąskaitą. Nesant jokių objektyvių įrodymų, vien apelianto teiginiai apie tokio susitarimo buvimą ir jo turinį aiškiai nepakankami. Minėto laikotarpio ieškovo bankinių pavedimų paskirtys, priešingai nei laikotarpio nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2019 m. birželio 27 d., nebuvo detalizuotos, jose apeliantas dažniausiai nurodydavo „pavedimas“, todėl vien iš pavedimo fakto ir subjektyvių apelianto teiginių negalima spręsti, kad pirmuoju laikotarpiu pervedami pinigai buvo nukreipti kredito įmokų mokėjimui, kurių atsakovas, kaip šiuo atveju įrodinėjo apeliantas, galėjo nepanaudoti pagal šalių sutartą paskirtį.
25. Tokia apelianto poziciją paneigia ir į bylą pateikti šalių banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad dar iki paskolos sutarties sudarymo apeliantas bankiniais mokėjimais, kurie taip pat nebūdavo detalizuojami, pervesdavo atsakovui įvairaus dydžio pinigų sumas. Apelianto ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir aplinkybė, kad šioje byloje pareikšto reikalavimo suma, kuri apelianto teigimu buvo pervesta tikslu mokėti kredito įmokas, žymiai viršijo bankui grąžintino kredito sumą. Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo 408 555,91 Eur, kai tuo tarpu pagal kreditavimo sutartį Luminor Bank AB nekilnojamojo turto įsigijimui buvo suteikęs 232 395,45 Eur kreditą, iš kurios tik kiek daugiau nei pusė (139 017,61 Eur) buvo skirta buto ir garažo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui, t. y. nekilnojamo turto, kurį apeliantas teigia siekęs įsigyti sau, bet atsakovo vardu, kainos apmokėjimui. Todėl mažai tikėtina, kad apeliantas, be kita ko, turėdamas teisininko profesinių žinių ir patirties, būdamas kreditavimo sutarties šalimi ir žinodamas (turėdamas žinoti) jos sąlygas, įskaitant bankui grąžintiną kredito sumą, atsakovui pervedė tris kartus daugiau lėšų nei jam tenkanti kredito dalis, įvertinus ir mokėtinas palūkanas, būtent siekdamas įgyvendinti nagrinėjamoje byloje jo įrodinėtą susitarimą dėl paskolos dalyko grąžinimo prieš terminą.
26. Pagal į bylą šalių pateiktus įrodymus, apeliantas tik nuo 2014 m. kovo 27 d. pradėjo į atsakovo banko sąskaitą pervedinėti pinigines lėšas, pavedimų paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas pagal kreditavimo sutartį Nr. 6/2006-01-16“. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 31 d. su šia paskirtimi atsakovui buvo pervesta iš viso 132 668,51 Eur, t. y. suma, kuri iš esmės atitiko kredito dalį, už kurią buvo įgyti butas ir garažas, esantys (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė bei tokie faktai, kad atsakovas tik 2017 m. rugsėjo 21 d. padovanojo atsakovui nurodytą nekilnojamąjį turtą, kad šalys tą pačią dieną sudarė sutartį, kuria apeliantas atsisakė visų reikalavimo teisių į laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. bankiniais pavedimais atsakovui paskolintą, t. y. pervestą, 140 000 Eur sumą, patvirtina skundžiamame teismo sprendime padarytą išvadą, jog tik šios su konkrečia mokėjimo paskirtimi apelianto atsakovui pervestos lėšos, kurių reikalavimo teisės apeliantas ir siekė atsisakyti minėta 2017 m. rugsėjo 21 d. sutartimi, buvo susijusios su nekilnojamojo turto kaina, kuri šį turtą atsakovui įsigyjant buvo apmokėta banko lėšomis.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks tarp šalių sudarytas susitarimas pagal savo turinį ir faktinę situaciją iš esmės atliko pakvitavimo funkciją, t. y. tokiu būdu šalys patvirtino, kad už perleistą turtą jos yra atsiskaičiusios. Apeliantas bankiniais mokėjimais pinigus, skirtus įmokoms pagal kreditavimo sutartį sumokėti, kurias atsakovas iš savo asmeninės banko sąskaitos bankui mokėjo nuo 2006 m., pervedė atsakovui kaip nekilnojamojo turto vertę atitinkančią kainą, ir jau 2017 m. rugsėjo 21 d. (t. y. turto perleidimo dieną) šalys susitarė, kad dėl perleidžiamo nekilnojamojo turto viena kitai nebus skolingos. Atsakovas, perleidęs nekilnojamąjį turtą apeliantui, ir toliau liko banko skolininku pagal kreditavimo sutartį (byloje duomenų apie kreditavimo sutarties pakeitimą nėra).
28. Šiame kontekste nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad tokia išvada, kokią iš esmės priėjo ir pirmosios instancijos teismas, atitiktų situaciją, kuomet už apeliantui perleistą turtą buvo sumokėta du kartus daugiau pinigų, nei reali buto vertės ar kaina, kurią šalys nustatė buto dovanojimo sutartyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nei banko sąskaitos išrašai, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. realiai būtų atsakovui paskolinęs būtent 140 000 Eur, kuriuos atsakovas būtų įsipareigojęs jam grąžinti, juolab atsakovo atleidimas nuo paskolos prievolės neatsitiktinai įvyko tą pačią dieną, kaip ir nekilnojamojo turto jam perleidimas, apeliantui neabejotinai žinant (turint žinoti), kiek jis pinigų atsakovui yra sumokėjęs su konkrečia paskirtimi mokėti kredito įmokas bankui, kiek pervedęs kitais, su nekilnojamojo turto įgijimu nesusijusiais tikslais.
29. Akivaizdu, kad šalys, iki kol jų santykiai buvo geri, turėjo kitų, dabar nedeklaruojamų arba aiškinamų išimtinai palankiai tik kuriai nors iš šalių nesąžiningų ketinimų bei susitarimų. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad iki kilusio ginčo, kuris nagrinėjamas šioje byloje, apeliantas ir atsakovas vienas kitam būtų reiškęs kokias nors turtines pretenzijas dėl visiško atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą, tinkamo kreditavimo sutarties vykdymo, skolintų pinigų grąžinimo ar pan. Be to, apeliantas suinteresuoto asmens statusu dalyvavo atsakovo santuokos nutraukimo byloje (santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurią, be kita ko, buvo teikiami duomenys apie atsakovo ir jo sutuoktinės prievolių vykdymą Luminor Bank AB pagal 2006 m. sausio 16 d. kreditavimo sutartį. Pavyzdžiui, šalims kreditą suteikęs bankas 2014 m. balandžio 23 d. į atsakovo santuokos nutraukimo bylą pateikė atsiliepimą, kuriame tiksliai įvardijo šalių negrąžinto kredito likutį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliantui buvo (turėjo būti) žinoma, kaip yra vykdoma kreditavimo sutartis, juolab kad apeliantas, kaip kredito sutarties šalis, turėjo teisę pats kreiptis į banką dėl tokios informacijos gavimo. Tačiau nei santuokos nutraukimo byloje, kuri vyko praėjus 8 metams po kreditavimo sutarties sudarymo ir apelianto tariamai atliekamų pavedimų atsakovui, skirtų kuo greičiau grąžinti kreditą, nei vėliau apeliantas nepareiškė tokių pretenzijų atsakovui, kokios yra pareikštos šioje byloje, t. y. kad atsakovas nesilaikė šalių žodinio susitarimo jo pervedamas lėšomis kuo greičiau grąžinti bankui kreditą, pats tik nuo 2014 m. kovo 27 d. (vykstant santuokos nutraukimo bylai) ėmė pervedinėti atsakovui lėšas su tikslu dengti kredito dalį, atitinkančią turto, esančio (duomenys neskelbtini), kainą.
30. Pažymėtina, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų probatio diabolica (reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra), tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).
31. Taigi, apeliantas neįrodė ieškinyje įvardytų aplinkybių, kad atsakovas prašomą iš jo priteisti sumą galėjo įgyti nesant tam jokio pagrindo. Ir priešingai, atsakovas tinkamai įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, t. y. pateikė į bylą duomenis, kurie pirmosios instancijos teismui ir leido padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad apelianto pervestos sumos atsakovui visgi nėra be jokio pagrindo įgytas turtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek jau pirmiau aptarti, tiek ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dalis prašomos priteisti sumos (140 000 Eur) buvo sumokėta kaip atlygis už apeliantui nuosavybės teise perleistą nekilnojamąjį turtą, o likusi dalis (268 555,91 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip dovana ir (ar) atlygis už jo indėlį antstolio kontoros veikloje.
32. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti būtent tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingumu. Kaip matyti, visą ginčui aktualų laikotarpį atsakovas dirbo apeliantui priklausančiame antstolio biure – ėjo antstolio padėjėjo, o vėliau juristo pareigas, jam buvo patikėtas disponavimas kontoros finansais. Iki šioje byloje kilusio ginčo šalis siejo ne tik artimos giminystės ryšiai (broliai), bet ir draugystės bei tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Tą patvirtina tiek pačių šalių paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai duomenys, pagal kuriuos kiekviena šalis didžiąją dalį savo turto testamentu buvo palikusi viena kitai, atsakovui net buvo sudaryta galimybė naudotis apelianto vardu išduota banko kortele, kurios kopiją atsakovas pateikė į bylą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto pervestos lėšos buvo dovanos ir (ar) apelianto gauto pelno pasidalinimas su broliu (atsakovu), kuris jam dirbo. Tą įrodo ir kai kurių bankinių mokėjimų pavedimų nurodytos paskirtys „dovana“, „D. su geriausiais linkėjimais“, „paskirstymas“, „sąskaitos papildymas“, taip pat antstolio kontoros darbuotos L. L. (M.) elektroniniai laiškai, siųsti šalims, kad kontoros pelnas, atskaičius išlaidas, buvo padalintas jiems pusiau bei pervestas į šalių sąskaitas.
33. Juolab kad ir pats apeliantas pripažįsta, kad per šiek tiek ilgesnį nei ginčo laikotarpis su prašomomis priteisti sumomis atsakovui iš viso yra pervedęs daugiau nei 1 000 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks faktas labiau tikėtinai patvirtina atsakovo įrodinėtas aplinkybes, kad apeliantas iš tiesų su atsakovu dalinosi savo pelnu, dovanojo pinigus. Kitaip tariant, ir likusią 268 555,91 Eur prašomą priteisti sumą, kuri nėra siejama su nekilnojamojo turto įgijimu, apeliantas atsakovui pervedė turėdamas aiškų pagrindą ir motyvą – dalintis (dovanoti) dalimi antstolio kontoros uždirbamo (arba sutaupyto, galbūt mokant mažesnius mokesčius) pelno dėl juos siejusių itin artimų santykių. Todėl apeliantas negali ir šios sumos dalies reikalauti priteisti iš atsakovo CK 6.237 straipsnio pagrindu.
34. Taip pat nėra jokio pagrindo susiklosčiusios su apelianto pervedimais atsakovui situacijos vertinti ir kaip nepagrįsto praturtėjimo siauruoju požiūriu (t. y. pagal CK 6.242 straipsnį), kadangi akivaizdžiai nėra nesąžiningai įvykusio praturtėjimo (sutaupymo ar kitokios naudos gavimo) apelianto sąskaita, apeliantas atitinkamai veikė savo paties rizika ir sprendimu.
Dėl teismo pareigos ex officio sandorį pripažinti niekiniu
35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismui priėjus išvadą, jog apeliantas su atsakovu, kuris niekada nėjo antstolio pareigų, dalijosi kontoros pelnu, tokiu pagrindu atliktus pervedimus teismas turėjo savo iniciatyva pripažinti niekiniais ir negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviomis įstatymo normos.
36. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Pagal šio straipsnio 3 dalį niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.
37. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).
38. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos, aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
39. Nagrinėjamu atveju reikalavimas pripažinti tokius mokėjimus, kuriais apeliantas su atsakovu gera valia dalinosi pelną ir (ar) dovanojo jam pinigines lėšas, sandoriais bei spręsti dėl jų negaliojimo nebuvo pareikštas nei ieškinyje, nei kitame procesiniame dokumente, taip pat nebuvo įrodinėtos tokių apelianto atliktų mokėjimų negaliojimo aplinkybės (nenurodyti tokie argumentai). Priešingai, byloje yra siekiama įrodyti, kad juos atlikti pagrindas egzistavo, tik kitas, nei nusprendė bylą išnagrinėjęs teismas (t. y. mokėjimai yra galiojantys). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas spręsti dėl šių mokėjimų negaliojimo savo paties iniciatyva neturėjo jokio teisinio pagrindo, nes pagal ieškinio pagrindą sudarančias ir byloje ištirtas faktines aplinkybes akivaizdus atliktų mokėjimų negaliojimo pagrindas objektyviai negalėjo būti identifikuotas. Taigi net ir sutinkant su apelianto argumentais, kad atsakovas pagal imperatyvų teisinį reglamentavimą negalėjo eiti antstolio pareigų, tai nesuponuoja tokios išvados, kad jo gauti iš apelianto mokėjimai savaime yra neteisėti, juolab kad pirmosios instancijos teismas jų gavimo ir nesiejo su būtent tokių pareigų ėjimu.
40. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jokie imperatyvūs teisės aktai nedraudžia individualią veiklą vykdančiam subjektui, įskaitant ir antstolį, savo uždirbtą pelną dovanoti kitam asmeniui arba jį dalintis su kitas pareigas užimančiais antstolių kontoros darbuotojais. Kiekvienas individualią veiklą vykdantis asmuo turi teisę nuspręsti dėl savo uždirbto pelno paskirstymo (dovanojimo). Nors pelno paskirstymu ar dovanojimo pagrindu perduodamos lėšos gali darbdaviui sudaryti prielaidas neteisėtai išvengti mokesčių mokėjimo, tačiau tokiai aplinkybei konstatuoti (neteisėtam mokesčių vengimui) visgi būtinas išsamus mokestinis patikrinimas, kurio bendrosios kompetencijos teismas neatlieka, juo labiau – savo iniciatyva, kai tokios aplinkybės nėra bylos nagrinėjimo dalykas.
41. Taigi, aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto ieškinį dėl be pagrindo įgytų sumų priteisimo, netinkamai aiškino bei taikė teisę ir šį ginčą išsprendė neteisingai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
42. Apeliacinio skundo nepatenkinus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.