Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį – 30 parų arešto bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiškai jas sudedant, ir nustatyta subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. M. nuteistas už tai, kad 2025 m. gegužės 20 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), savo kuprinėje, trijuose plastikiniuose maišeliuose laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžeminės dalys), jos masė 4,374 g, t. y. nedidelį kiekį bei trijuose plastikiniuose maišeliuose laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą, jo bendra masė 0,148 g, t. y. nedidelį kiekį, kol jas 2025 m. gegužės 20 d., apie 23.30 val., I. M. dalinės asmens apžiūros metu surado ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

2. I. M. nuteistas ir už tai, kad 2025 m. birželio 3 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), važiuodamas automobiliu „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savo piniginėje laikė žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą I. M. vardu, kuris yra pagamintas ne pagal patvirtintus tokių dokumentų spausdinimo (gamybos) reikalavimus, kol 2025 m. birželio 3 d., apie 2.30 val., dalinės I. M. asmens bei daiktų apžiūros metu jį surado ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. prašo realią laisvės atėmimo bausmę atidėti probacijos pagrindu, terminą taikant teismo nuožiūra; baudžiamąją bylą dėl BK 300 straipsnio 2 dalies nutraukti dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro bendrą bausmės paskirtį.

3.2. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K- 575/2009, 2K-43/2011), be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014).

3.3. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013). Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K- 172/2008, 2K-452/2012).

3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

3.5. Pažymima, kad LAT jurisprudencijoje yra nurodyta, jog „bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas veiksmingiausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms < ... >. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prabuojamų asmenų elgesio kontrolė vykdoma remiantis Probacijos įstatymu ir yra susijusi su tam tikrais asmeninės laisvės suvaržymais ir atsakomybe. Tais atvejais, kai prabuojamas asmuo be pateisinamų priežasčių nevykdo nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo prilyginimas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui, kaip teisinis argumentas, nepriimtinas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Be kita ko, baudžiamasis įstatymas nustato, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas ir situacijose, kai asmenys nuteisti už kelių nusikaltimų padarymą.

3.6. Taip pat, LAT yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina įvertinti, kaip realus bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, pavyzdžiui, ar kaltininkas neprarastų nuolatinio darbo; ar šeima neliktų be maitintojo; ar būtų kam prižiūrėti sergančius ar neįgalius artimuosius; ar asmuo netektų galimybių baigti studijas ar įgyti specialybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Šiai baudžiamosios justicijos bylai aktualiu aspektu atkreipiamas dėmesys į keletą teismų praktikos kazuistinių bylų. Pavyzdžiui, tuometinis apeliantas K. S., pirmosios instancijos teisme už tris nusikalstamas veikas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo verdiktą ir paminėtajam apeliantui atidėjo bausmės vykdymą (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-212-380/2020). Kitoje išnagrinėtoje byloje, pirmosios instancijos teismo, buvo konstatuota, jog nuteistasis V. N., nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė bei įvertino kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – šešis kartus teistas, pastaruosius du kartus už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, teistumas nėra išnykęs, keturis kartus baustas administracine tvarka. Nors nuteistasis buvo nusikaltimų recidyvas su neišnykusiu teistumu, teistas šešis kartus, tačiau teismas vis vien nuteistajam asmeniui neskyrė realios laisvės atėmimo bausmės ir jos vykdymą atidėjo (Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-1069/2023). Dar vienoje kazuistinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, O. K. bei R. Š. už įvykdytus sunkius nusikaltimus taip pat pakeitė pirmosios instancijos teismo verdiktu paskirtas realias laisvės atėmimo bausmes ir pastarųjų naudai priėmė absoliučiai kitokio pobūdžio procesinį sprendimą (Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-380/2023).

3.7. Atsižvelgdamas į išdėstytus kvintesencinius kazuistinius teisinius pagrindus, apeliantas mano, kad jais vadovaujantis jam, be kita ko, taip pat turėtų būti atidėtas bausmės vykdymas, jo priežiūrą paskiriant probacijos tarnybai. Tačiau, jeigu visgi, apeliacinės instancijos teismas nuspręstų atmesti apeliacinį skundą ir paliktų galioti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmės atlikimą, tai šiuo atveju, iš esmės būtų pasiektas tik vienintelis BK 41 straipsnio 2 dalyje ir numatytas bausmės tikslas – nubaudimas. Toks terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimas padarytų nepataisomą žalą jam bei jo pasaulėvokai, nes jis, būdamas itin jauno amžiaus jaunuolis (vos (duomenys neskelbtini) metų), neturėdamas jokių antisocialinių polinkių, bus pašalintas iš normalaus visuomenės gyvenimo pakankamai ilgam laikui, negalės užsiimti iki šiol vykdyta darbine bei visuomenine veikla, palaikyti pilnavertiškų santykių su savo šeimos nariais. Apeliantas pažymi, kad šiuolaikinėje baudžiamojoje justicijoje akcentuojama, jog vienas iš esminių bausmės tikslų yra nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializavimas, tačiau dėl aptartų priežasčių, izoliavus jį nuo visuomenės įkalinimo įstaigoje, bus pasiektas atvirkštinis rezultatas – jo desocializacija. Ilgas laisvės atėmimo bausmės terminas labai neigiamai paveiktų jo emocinę, psichologinę būseną, tikėtina, turėtų įtakos papildomų sveikatos problemų atsiradimui.

3.8. Taip pat, apelianto nuomone, jis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

3.9. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą, svarbu, kad saugomoms vertybėms nebuvo padaryta absoliučiai jokia žala. Apeliantas nurodo, kad pas jį surastas suvenyrinis, pramoginio pobūdžio pagamintas pseudo vairuotojo pažymėjimas, iš jo jis neturėjo absoliučiai jokios naudos, tai ad hoc niekaip negali užtraukti perteklinės baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, dėl pramogos laikytas kvazi vairuotojo pažymėjimas negali būti dirbtinai kriminalizuojamas. Be kita ko, atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog jokių padarinių nekilo, jo veiksmas yra vienkartinio pobūdžio, nes iš to jis neturėjo absoliučiai jokios naudos. Tai rodo, kad BK 300 straipsnio 2 dalies kontekste vertinant įstatymo leidėjo tikslus, jo (ne)atlikto veiksmo pavojingumas yra labai mažas, pati padaryta veika yra mažareikšmė, nes jis dėl to neturėjo jokios turtinės naudos, be to, nekilo ir jokių sunkių teisinių pasekmių Taigi veiksmų pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Todėl, vadovaujantis vienu iš svarbiausių konstitucinių sveiko proto (angl. common sense) principų, apelianto teigimu, absoliučiai yra akivaizdu, jog jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Be to, jo kvazi veika, be kita ko, taip pat negali būti dirbtinai kriminalizuojama šiurkščiai pažeidžiant ultima ratio principą.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. M. mano, kad jis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), motyvuodamas tuo, kad saugomoms vertybėms nebuvo padaryta absoliučiai jokia žala, o pas jį surastas vairuotojo pažymėjimas buvo suvenyrinis, pramoginio pobūdžio, iš jo jis neturėjo absoliučiai jokios naudos, todėl jo veiksmų pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

7.1. BK 37 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

7.2. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023, 2K-68-976/2023, 2K-238-719/2023).

7.3. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

7.4. Pažymėtina, kad I. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra formalioji, ir veikos kvalifikavimui neturi įtakos, ar žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas sukėlė kokių nors pasekmių, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento – šiuo atveju nuo žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo laikymo. Nors padariniai nėra būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymis, tačiau, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už šio nusikaltimo, kurio sudėtis formalioji, padarymą, taip pat svarbu nustatyti, kiek tokia veika yra pavojinga, t. y., ar tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Nagrinėjamu atveju I. M. laikė žinomai netikrą dokumentą, suteikiantį specialią teisę – teisę vairuoti transporto priemones, kuriuo jis disponavo netrumpą laikotarpį, kaip pats parodė, apie du mėnesius, laikė jį ne kažkur atskirai, bet piniginėje, vairavo automobilį, nors niekada teisės vairuoti nebuvo įgijęs ir tikro vairuotojo pažymėjimo kartu piniginėje neturėjo, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad netikrą vairuotojo pažymėjimą, kuriame buvo nurodyti būtent jo asmens duomenys (vardas, pavardė, gimimo data), jis laikė aiškiai suvokdamas daromos veikos nusikalstamumą ir pavojingumą bei norėjo taip veikti, siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti. Tokiais nuteistojo veiksmais aiškiai buvo kėsinamasi į valstybės saugomas vertybes – institucijų, užtikrinančių valdymo tvarką, veiklą. Pažymėtina, kad šiuo atveju žinomai netikras dokumentas – vairuotojo pažymėjimas, kuriame nurodyti I. M. duomenys, buvo paimtas atlikus dalinę I. M. ir jo daiktų apžiūrą, todėl tai, kad jis susiklosčiusioje situacijoje nepanaudojo šio netikro dokumento, savaime nemažina jo nusikalstamos veikos pavojingumo, ši aplinkybė jam ir nebuvo inkriminuota. Ir šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai BK 37 straipsnio prasme, ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M., be kita ko, prašo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

8.1. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

8.2. Skundžiamu nuosprendžiu I. M. nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo, priskiriamo apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), bei baudžiamojo nusižengimo (BK 12 straipsnis) padarymą subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir, taikant BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalis, jam paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl šiuo atveju yra nustatytos formalios BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tačiau BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio, be kita ko, 2 dalį, gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y., šiuo atveju be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, ir ši aplinkybė priklauso teismo diskrecijai. Taigi, teismas, svarstydamas, ar gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, turi spręsti ne tik ar yra formalios BK 75 straipsnyje įtvirtintos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

8.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo I. M. ankstesnius teistumus, jį kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes, neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad nuteistajam I. M. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 5 dalis).

8.4. Pažymėtina, kad I. M. anksčiau teistas 4 kartus už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą nuosavybei, taip pat ir už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tačiau jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė ankstesniais nuosprendžiais skiriamos ne tik švelnesnės bausmės rūšys, bet ir griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė.

8.5. Nuteistasis I. M., atlikęs Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dirbo ir turėjo visas galimybes gyventi visuomenei priimtiną gyvenimo būdą, tačiau jis, teistumui neišnykus, vėl padarė naujas nusikalstamas veikas, taip pat baustas ir administracine tvarka. Ir tai parodo, kad teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis I. M. gali pasitaisyti ir neizoliavus jo nuo visuomenės. Priešingai, aptartos aplinkybės patvirtina, kad jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė ir teismo jau ankstesniu nuosprendžiu skirta laisvės atėmimo bausmė, jis kritiškai savo elgesio nevertina ir teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nesilaikyti įstatymų ir nusikalsti, jo nusikalstamas elgesys būtent dėl nenoro gyventi visuomenei priimtino gyvenimo būdo vienareikšmiškai rodo ir didesnį pavojingumą visuomenei, jis pagrįstai bei teisėtai pripažintas ir recidyvistu (BK 27 straipsnis).

8.6. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nustatytas I. M. kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes bei jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir nusikalsti, t. y., į jo ankstesnius teistumus, gyvenimo būdą ir nenorą pasitaisyti, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, bei nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 2 dalis).

9. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.