Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mensta“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus V. G., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mensta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mensta“ nemokumo (bankroto) byloje, suinteresuoti asmenys – S. G. (S. G.), E. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Mensta“, nemokumo administratoriumi paskyrė V. G. (toliau – nemokumo administratorius). Teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nutartimi bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Mensta“ nutarta taikyti supaprastintą bankroto procesą, nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos bendrovė įgijo likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens teisinį statusą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

16. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos BUAB „Mensta“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, pareiškimas BUAB „Mensta“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinių asmenų tyčinio bankroto institutas.

Dėl pareiškimui pripažinti BUAB „Mensta“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų

17. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas). Prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

18. Nagrinėjamu atveju buvusių atsakovės vadovų (akcininkų) E. T. ir S. G. veiksmai (neveikimas), kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Mensta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant JANĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė JANĮ numatytą teisinį reguliavimą.

Dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo

20. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

21. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).

22. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ), kurioje pasakyta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėja BUAB „Mensta“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pareiškimą dėl BUAB „Mensta“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tokiais argumentais (pagrindais): 1) buvę bendrovės vadovai (akcininkai) laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo; 2) buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai (išgrynintos piniginės lėšos iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos); 3) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai.

Dėl BUAB „Mensta“ nemokumo momento ir įmonės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto procesą (ne)vykdymo

24. Pažymėtina tai, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

25. Apeliantė (pareiškėja) tiek pareiškimą dėl BUAB „Mensta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis, kad bendrovė buvo nemoki jau 2020 m. birželio mėnesį, o, bendrovei esant nemokiai, delsimas vykdyti pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atitinka tyčinio bankroto požymį.

26. Įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

27. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Taigi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu tik tada, jeigu galima daryti išvadą, kad tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

28. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1987-565/2022 iškeldamas UAB „Mensta“ bankroto bylą iš Juridinių asmenų registrui pateikto 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų nustatė, kad UAB „Mensta“ turtas 2019 m. sudarė 24 366 Eur, iš jo 6 677 Eur – ilgalaikis turtas (kitas ilgalaikis turtas) ir 17 689 Eur – trumpalaikis turtas (625 Eur atsargos; 10 655 Eur per vienerius metus gautinos sumos; 6 409 Eur pinigai ir jų ekvivalentai). UAB „Mensta“ mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 20 932 Eur, visa ši suma nurodyta kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Iš atsakovės 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2019 metais atsakovė turėjo 934 Eur grynojo pelno.

29. Apeliantė (pareiškėja) BUAB „Mensta“ atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad pagal teismų praktiką, vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Taigi, nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2145-370/2016).

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių debitorinių skolų pagrįstumą bei galimybių išieškoti šias debitorines skolas realumą, nemokumo administratorius, nesant perduotų įmonės dokumentų, neturi galimybių įvertinti šių debitorinių skolų pagrįstumą, pritaria apeliantės (pareiškėjos) argumentams, kad, vertinant pareiškėjos (ne)mokumą, debitorinių skolų suma neturėtų būti laikoma realiu bendrovės turtu ir įtraukta į jos turimo turto bendrą vertę (24 366 Eur – 10 655 Eur = 13 711 Eur). Tačiau šiuo atveju, byloje nesant konkrečių duomenų, įrodančių, kad visos pareiškėjos 2019 m. balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos bei kiti trumpalaikiai įsipareigojimai (20 932 Eur sumai) buvo pradelsti, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėja 2019 m. pabaigoje atitiko nemokios įmonės statusą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą (t. y. įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės). Įmonės nemokumo būklę pagal ĮBĮ reglamentavimą, galiojusį iki 2020 m. sausio 1 d., lemia būtent jos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir turimo turto vertės santykis. Nenustačius, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nėra pagrindo išvadai, jog įmonė buvo nemoki.

32. Suinteresuoti asmenys E. T. ir S. G. VĮ Registrų centrui naujesnių nei 2019 metų bendrovės finansinių duomenų nėra pateikę, tokie duomenys nepateikti ir į šią bylą. Apeliantės (pareiškėjos) nemokumo administratorius tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atskirajame skunde nurodo, kad BUAB „Mensta“ finansiniai įsipareigojimai kreditoriams pradėjo formuotis 2020 metų antrajame ketvirtyje, kai bendrovė nuo 2020 metų birželio mėnesio ėmė nebemokėti darbuotojams darbo užmokesčio, už patalpų nuomą. Be to, nemokumo administratorius, susipažinęs su pareiškėjos SODROS elektroninėje draudėjų aptarnavimo sistemoje esančia informacija, nustatė, kad bendrovės vadovas jau 2020 metų birželio mėnesį nemokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir teikė prašymus dėl įmokų mokėjimo atidėjimo, nes bendrovė jau negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų.

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįstais apeliantės (pareiškėjos) argumentus, kad UAB „Mensta“ 2020 m. birželio mėnesį jau atitiko nemokios įmonės statusą pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokumo sąvoką, o buvusiam atsakovės vadovui E. T. atsirado pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos BUAB „Mensta“ nemokumo procesas buvo inicijuotas tik 2022 m. balandžio 1 d. (t. y. beveik po 2 metų), kai kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad buvęs pareiškėjos vadovas (kartu ir akcininkas) E. T. nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, toliau vykdė nuostolingą bendrovės veiklą, dėl ko kreditorių finansiniai reikalavimai didėjo. Be to, suinteresuotas asmuo E. T., laiku neinicijuodamas nemokumo proceso, 2021 m. kovo 22 d. akcininkų sprendimu pritarė savo atleidimui iš užimamų direktoriaus pareigų ir kito direktoriaus – S. G. – paskyrimui direktoriumi. Nuo 2021 m. kovo 22 d. vadovo pareigas perėmus S. G. (kuris taip pat buvo ir bendrovės akcininkas), pastarasis taipogi nevykdė pareigos inicijuoti nemokumo procesą ir toliau didino įsipareigojimus kreditoriams (bankroto byloje buvo patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma 37 188,44 Eur, kuri vėliau patikslinta (sumažinta) iki 34 790,97 Eur), grynino iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos pinigines lėšas, gautas iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip išmokas darbo užmokesčio subsidijavimui už prastovas, duomenų apie šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad S. G. vadovavimo laikotarpiu bendrovė būtų vykdžiusi kokią nors ūkinę komercinę veiklą. Buvę BUAB „Mensta“ vadovai (akcininkai) nėra nurodę jokių aplinkybių, dėl kurių buvo pažeista JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta pareiga inicijuoti nemokumo procesą, kokių priemonių įmonės vadovai ėmėsi, siekdami išsaugoti įmonę, atkurti jos mokumą, tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes, prieina prie išvados, kad, UAB „Mensta“ tapus nemokia, buvę jos vadovai (akcininkai) sąmoningai blogai valdė bendrovę, veikė priešingai bendrovės ir jos kreditorių interesams, t. y. siekė sumažinti įmonės turimą turtą, išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Jau nurodyta, kad pareiškėjos nemokumo procesas buvo inicijuotas kreditoriaus, o ne pačių bendrovės vadovų (akcininkų). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos BUAB „Mensta“ bankrotas neatitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio bankroto pagrindo.

Dėl piniginių lėšų išgryninimo, kaip nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių

35. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

37. Pareiškėja BUAB „Mensta“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad buvę UAB „Mensta“ vadovai (atsakingi asmenys) grynino pinigines lėšas iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos, kurios buvo skirtos atsiskaityti su bendrovės darbuotojais.

38. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi konstatavo, kad nemokumo administratorius neįrodinėjo, kokie pateiktame banko sąskaitos išraše nurodyti konkretūs pinigų išgryninimai pažeidė buvusių bendrovės darbuotojų interesus; iš pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad pinigus grynino ne tik atsakovas S. G., bet ir buvęs bendrovės darbuotojas A. M.; UAB „Mensta“ bankroto byloje patvirtinti dviejų bendrovės darbuotojų finansiniai reikalavimai (su vienu iš jų visiškai, su kitu iš dalies atsiskaityta iš Garantinio fondo lėšų). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad iš UAB „Mensta“ banko sąskaitos buvo išgrynintos tam tikros pinigų sumos ir nėra duomenų, jog šios sumos buvo panaudotos bendrovės veikloje, yra pagrindas ginti pažeistas įmonės teises kitomis teisinės gynybos priemonėmis, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl bankrutavusios bendrovės vadovo veiksmais padarytos žalos įmonei atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais.

39. Visų pirma, pažymėtina tai, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 27 d. iki 2021 m. birželio 17 d., kai suinteresuotas asmuo S. G. išgrynino iš UAB „Mensta“ banko sąskaitos pinigines lėšas (iš viso – 9 920 Eur), pareiškėja BUAB „Mensta“ jau turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (pvz., SODRAI, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Cramo“ ir kt.). Antra, piniginės lėšos buvo paimamos sistemingai, nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu UAB „Mensta“ banko sąskaitoje esančios lėšos buvo išgryninamos; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių būtinybę imti iš bendrovės sąskaitos tokias pinigų sumas; nėra jokių duomenų, kad paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje; nemokumo administratorius, nesant perduotų bendrovės veiklos dokumentų, objektyviai neturi galimybės išsiaiškinti, ar S. G. išgrynintos piniginės lėšos panaudotos bendrovės reikmėms; piniginių lėšų išgryninimai atlikti bendrovei faktiškai nevykdant jokios ūkinės komercinės veiklos (byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad S. G. vadovavimo laikotarpiu bendrovė būtų vykdžiusi kokią nors ūkinę komercinę veiklą).

40. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nurodytų piniginių sumų išgryninimai buvo akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi UAB „Mensta“, o suinteresuoto asmens S. G. veiksmai, išgryninant bendrovės lėšas ir nesant objektyvių įrodymų dėl šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, vertintini kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį bei privesti ją prie bankroto, taip išvengiant įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, nes kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad, byloje esančių pareiškėjos banko sąskaitos išrašų duomenimis, buvęs bendrovės darbuotojas A. M. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. vasario 15 d. taip pat iš UAB „Mensta“ banko sąskaitos išgrynino piniginių lėšų, nepaneigia pirmiau padarytos išvados dėl suinteresuoto asmens S. G., kaip bendrovės vadovo, sąmoningo siekio esmingai pabloginti bendrovės padėtį, išvengti įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, nes būtent vadovas atsakingas už disponavimo bendrovės lėšomis kontrolę.

Dėl netinkamo pareiškėjos buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio (ne)buvimo

42. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina tai, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.

44. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

46. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

47. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjos išdėstytos bendro pobūdžio aplinkybės savaime nepagrindžia tokio netinkamo UAB „Mensta“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros; byloje nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių administratorius negalėjo nustatyti įmonės turtinės padėties; byloje yra surinkti įrodymai apie kreditorių finansinius reikalavimus (bankroto byloje patvirtinti 10 kreditorių finansiniai reikalavimai), bankroto byloje nekilo ginčų dėl kreditorių finansinių reikalavimų buvimo fakto, dydžio ir kitų aspektų. Faktas, kad nemokumo administratoriui neperduoti bankrutuojančios bendrovės dokumentai, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį sukelti bendrovei ir jos kreditoriams žalą ar nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pirmosios instancijos teismo nuomone, savaime nepatvirtina tyčinio bendrovės bankroto.

48. Apeliantė (pareiškėja) BUAB „Mensta“ atskirajame skunde nurodo, kad suinteresuotam asmeniui S. G. neperdavus administratoriui įmonės dokumentų, o suinteresuotam asmeniui E. T. nevykdžius savo pareigos kontroliuoti, kaip vedama buhalterinė apskaita (jo vadovavimo laikotarpiu VĮ Registrų centrui nėra pateiktos visos finansinės atskaitomybės), nesant su įmonės veikla susijusių dokumentų, nėra galimybės įvertinti realią įmonės turtinę padėtį, įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais; kai nemokumo administratoriui neperduotos sutartys, sąskaitos faktūros, debitorių sąrašai, nėra galimybės išieškoti debitorinių skolų, neaišku, kokia piniginių lėšų, išgrynintų iš UAB „Mensta“ banko sąskaitų, paskirtis.

49. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Mensta“ ir nustatė 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį netekę įgaliojimų bankrutuojančios įmonės valdymo organai privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Paskutinis pareiškėjos BUAB „Mensta“ vadovas S. G. šio įpareigojimo neįvykdė, dėl to Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi jam buvo paskirta bauda. Suinteresuotas asmuo S. G. jokių bendrovės dokumentų neperdavimo priežasčių nei nemokumo administratoriui, nei teismui nėra nurodęs.

50. Pažymėtina tai, kad finansinių ataskaitų sudarymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymas. Pateikiant finansinių ataskaitų rinkinį, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“. Šio nutarimo 123 punkte numatyta, kad metinių finansinių ataskaitų rinkinys, taip pat metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys ar metinė ataskaita Registro tvarkytojui turi būti pateikti per 30 dienų nuo momento, kai patvirtinami įstatymų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Taigi tuo atveju, jeigu bendrovės finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais (kaip yra ir pareiškėjos BUAB „Mensta“ atveju), akcininkų susirinkimas, kuriame bus tvirtinami finansinių ataskaitų rinkiniai už 2020 ir 2021 metus, privalo įvykti atitinkamai ne vėliau kaip 2021 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. balandžio 30 d. Metinės ataskaitos turi būti paruoštos ir patvirtintos akcininkų susirinkimo taip pat per 4 mėnesius nuo fiskalinio laikotarpio, kuris dažniausiai sutampa su kalendoriniais metais, pabaigos. Dar per 30 dienų nuo patvirtinimo jos turi būti pateiktos VĮ Registrų centrui.

51. Nagrinėjamu atveju, VĮ Registrų centro duomenimis, paskutiniai pareiškėjos BUAB „Mensta“ finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui yra pateikti tik už 2019 metus.

52. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad buvęs pareiškėjos BUAB „Mensta“ vadovas S. G. nevykdo įstatyme jam nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo nevykdė pareigos pateikti VĮ Registrų centrui metinių finansinių ataskaitų rinkinius, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie buvusio bendrovės vadovo veiksmai laikytini sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo E. T., baigęs eiti bendrovės vadovo pareigas, privalėjo perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą naujai paskirtam vadovui S. G., be to, kaip įmonės akcininkas, E. T. privalėjo kontroliuoti vadovo S. G. veiksmus, reikalauti tinkamo, laikantis įstatymų reikalavimų, jo pareigų vykdymo, taip pat ir to, jog būtų saugomi įmonės veiklos dokumentai, VĮ Registrų centrui teikiami finansinių ataskaitų rinkiniai (kaip akcininkas – ir tvirtinti šias ataskaitas akcininkų susirinkimuose) ir kad būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus bei tikrąsias įmonės nemokumo priežastis.

53. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Vis dėlto, darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Tai priklauso nuo to, kokie dokumentai nėra perduoti ir dėl kokių priežasčių. Aptardamas įmonės dokumentų neperdavimo faktą, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad nemokumo administratorius neįrodė, jog BUAB „Mensta“ nemokumo priežastys yra ne kitos (pvz., nepasiteisinusi verslo idėja, konkurenciniai apsektai, COVID-19 pandemija, rinkos pokyčiai, nepasiteisinusios investicijos ir pan.). Tačiau apeliantė (pareiškėja) atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad, kai nemokumo administratoriui neturi įmonės dokumentų, nėra galimybės įvertinti realios įmonės turtinės padėties, atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

54. Pažymėtina tai, kad šiuo konkrečiu atveju nemokumo administratoriui nėra perduota jokių bendrovės dokumentų, visiškai nenurodytos dokumentų neperdavimo priežastys, su buvusiais bendrovės vadovais (akcininkais) nėra galimybės susisiekti (juos rasti). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas nemokumo administratoriui neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų (faktinių bendrovės sąnaudų ir tikrojo pelno (nuostolio)), turto sudėties (kokį turtą bendrovė turėjo iki bankroto bylos iškėlimo, kokia jo dalis buvo nurašyta ir pan.), identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo (identifikuoti visas įmonės finansines operacijas, sudarytus sandorius, tikruosius bendrovės pinigų srautus, patikrinti kitų buhalterinių apskaitos dokumentų teisingumą) ir pan. Aptartų faktinių aplinkybių apie BUAB „Mensta“ atsakingų asmenų neveikimą visuma implikuoja tai, kad, vengdami perduoti bendrovės dokumentus teismo paskirtam nemokumo administratoriui, jie siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Mensta“ bankroto priežastis, bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą.

55. Tai, kad pareiškėjos BUAB „Mensta“ turtas galėjo būti iššvaistytas ar pasisavintas, suponuoja į bylą pateiktas 2019 m. gruodžio 31 d. balansas, pagal kurį pareiškėja 2020 m. pradžioje turėjo 24 366 Eur turto, iš kurio – 6 677 Eur kitas ilgalaikis turtas, 625 Eur – atsargos, 6 409 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai. Nesant perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų, nemokumo administratorius objektyviai negali nustatyti, kur yra nurodytas bendrovei priklausęs turtas.

56. Tai, kad nemokumo administratorius disponuoja BUAB „Mensta“ banko sąskaitomis ir pagal JANĮ 66 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi teisę gauti duomenis iš bet kurių fizinių ar juridinių asmenų, nepaneigia buvusių pareiškėjos BUAB „Mensta“ vadovų (akcininkų) E. T. ir S. G. netinkamo pareigų vykdymo, t. y. perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus, tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus ir juos teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui, bei išvados, kad šių pareigų sąmoningas nevykdymas yra susijęs su siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties. Šiuo atveju nei buvęs BAUB „Mensta“ vadovas E. T., nei paskutinysis bendrovės vadovas S. G. nepateikė įrodymų, kurie leistų įvertinti įmonės veiklą arba nustatyti kitas įmonės nemokumo priežastis, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu (CPK 12, 178 straipsniai).

57. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BUAB „Mensta“ bankroto tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkto pagrindu.

58. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties

59. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes bei netinkamai taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas, reglamentuojančias tyčinio bankroto institutą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjos BUAB „Mensta“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

60. Pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad tiek buvusio BAUB „Mensta“ vadovo E. T., tiek paskutiniojo bendrovės vadovo S. G. veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjos tyčinį bankrotą ir pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus, abu vadovai (akcininkai) pripažįstami už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingais asmenimis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mensta“ bankrotą tyčiniu.

Pripažinti buvusius bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mensta“ vadovus E. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir S. G. (S. G.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) už įmonės tyčinį bankrotą atsakingais asmenimis.