Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios kredito unijos „Amber“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties atmesti pareiškėjos skundą dėl bankrutavusios kredito unijos „Amber“ 2025 m. gruodžio 22 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

23. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti pareiškėjos skundą dėl reikalavimų panaikinti kredito unijos kreditorių susirinkimo sprendimus, susijusius su administravimo išlaidomis, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų

27. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

28. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

31. Kredito unijos 2017 m. balandžio 13 d. kreditorių susirinkimas trečiuoju darbotvarkės klausimu nusprendė patvirtinti 35 340 Eur dydžio administratoriaus atlyginimą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki kredito unijos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos ir 288 800 Eur administravimo išlaidų sąmatą. 2017 m. lapkričio 20 d. tarp kredito unijos, atstovaujamos kreditorių susirinkimo pirmininkės VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir administratoriaus Remigijaus Jazbučio sudaryta pavedimo sutartimi nustatyta, kad 50 proc. atlyginimo gali būti išmokama vykdant kredito unijos bankroto procesą, proporcingai atliktų darbų apimčiai. Likusi 50 proc. atlyginimo dalis išmokama baigus kredito unijos bankroto procesą – išregistravus kredito uniją iš Juridinių asmenų registro. Pusė administratoriui tenkančio atlyginimo buvo išmokėta 2017 m.

32. Kredito unijos 2017 m. gruodžio 28 d. kreditorių susirinkimas pirmuoju darbotvarkės klausimu (dėl priemokos nemokumo administratoriui skyrimo) nusprendė nustatyti, kad administratoriui gali būti skiriamos priemokos prie patvirtinto fiksuoto atlyginimo, kurios apskaičiuojamos pagal Vyriausybės rekomendacijose nustatytas sąlygas ir tvarką. Sprendime nurodyta, kad priemoka už įplaukas administratoriui negali būti skiriama už grynuosius pinigus, nurodytus 2016 m. gruodžio 8 d. kredito unijos balanse, įplaukas, gautas pardavus kredito unijos įsigytus vertybinius popierius, nes šių įplaukų gavimas bankroto procese nereikalauja administratoriaus įdirbio. Dėl priemokų skyrimo sprendžiama atskirais kreditorių susirinkimo sprendimais. Priemokos yra kaupiamos atskiroje sąskaitoje, lėšoms per bankroto procesą kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais visą bankroto proceso laikotarpį ir išmokamos tik bankroto proceso pabaigoje esant kreditorių susirinkimo patvirtinimui. Kreditoriai nusprendė patvirtinti 471 834 Eur (su PVM) administravimo išlaidų sąmatą nuo nutarties iškelti kredito unijai bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.

33. Administratorius 2024 m. rugsėjo 13 d. sušaukė kredito unijos kreditorių susirinkimą, į kurio darbotvarkę buvo įtraukti trys klausimai: 1) dėl informacijos apie turimas lėšas pateikimo; 2) dėl administratoriaus atlyginimo (atlyginimo ir priemokos) patikslinimo; 3) einamieji klausimai. Administratorius antruoju darbotvarkės klausimu siūlė nustatyti, kad: 1) administratoriaus atlyginimo II daliai apskaičiuoti yra taikoma 2024 m. galiojanti minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Papildomai prie administratoriaus atlyginimo (I ir II dalys) apmokami mokesčiai, kurių apskaičiavimo ir sumokėjimo pareiga pagal taikytinus mokestinius teisės aktus tenka kredito unijai; 2) skirti administratoriui priemoką už įplaukas 33 386,71 Eur; 3) nustatyti, kad administratoriaus atlyginimas ir priemoka išmokami gavus kredito unijos likvidacinių finansinių ataskaitų audito išvados projektą. Kreditorė VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasiūlė alternatyvų sprendimo projektą: administratoriaus nustatyto atlyginimo netikslinti, nekeisti ir priemokų nemokėti, nustatytą administratoriaus atlyginimą išmokėti 2017 m. balandžio 13 d. kreditorių susirinkime ir 2017 m. lapkričio 20 d. pavedimo sutartyje nustatyta tvarka. 2024 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkimo sprendimu antruoju darbotvarkės klausimus nuspręsta pritarti kreditorės VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasiūlytam sprendimo projektui. Administratorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo sprendimu, pateikė pirmosios instancijos teismui skundą, kuriuo prašė 2024 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkimo sprendimą antruoju darbotvarkės klausimu panaikinti ir klausimus išspręsti iš esmės: 1) administratoriui skirti 33 386,71 Eur priemoką už įplaukas (nurodydamas, kad šią sumą sudaro priemoka už iš turto nuomos gautas pajamas ir priemoka už vertybinių popierių pardavimą); 2) nustatyti, kad administratoriaus atlyginimo II dalies apskaičiavimui taikoma 2024 m. galiojanti MMA (924 Eur), atitinkamai atlyginimo II dalis sudaro 42 966 Eur; 3) nustatyti, kad administratoriaus atlyginimas išmokamas gavus kredito unijos likvidavimo finansinių ataskaitų rinkinio audito išvados projektą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2875-864/2024 nutarė: 1) panaikinti 2024 m. rugsėjo 14 d. kreditorių susirinkimo sprendimą dėl antrojo darbotvarkės klausimo dalies, kuria nuspręsta neišmokėti nemokumo administratoriui priemokos už kredito unijos turto nuomą gautas pajamas; 2) patvirtinti 4 349,85 Eur dydžio priemoką administratoriui už įplaukas, gautas už kredito unijos turto nuomą; 3) nustatyti, kad patvirtinta priemoka administratoriui išmokama, įsiteisėjus šiai nutarčiai; 4) atmesti likusią skundo dalį. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1003-854/2024 nutarė nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjo kredito unijos administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies, kuria netenkinta administratoriaus skundo dėl 2024 m. lapkričio 4 d. kreditorių susirinkimo sprendimo antruoju darbotvarkės klausimu dalis ir atmestas prašymas dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo (didinimo). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš dalies patenkinęs administratoriaus skundą dėl 2024 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkimo sprendimo antruoju darbotvarkės klausimu, tarp nemokumo administratoriaus ir kreditorių kilusį ginčą dėl anksčiau nustatyto administravimo išlaidų sąmatos dydžio (administratoriaus atlyginimo) pakeitimo išsprendė iš esmės, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra galutinė ir neskundžiama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eCIK-170/2025 atsisakė priimti kredito unijos administratoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties panaikinimo.

34. Administratorius 2025 m. gegužės 9 d. sušaukė kredito unijos kreditorių susirinkimą, kurio darbotvarkėje buvo įtraukti tokie klausimai: 1) dėl BKU „Amber“ faktiškai patirtų išlaidų už 2025 m. I ketvirtį; 2) dėl informacijos apie turimas lėšas pateikimo; 3) dėl administratoriaus atlyginimo (priemokos) patikslinimo; 4) einamieji klausimai. Administratorius kreditorių susirinkimui siūlė: 1) nustatyti, kad kredito unijos faktines administravimo išlaidas už 2025 m. I ketvirtį sudaro 17 681,59 Eur (PVM įskaitytas); 2) pateiktą informaciją apie turimas lėšas, t. y. kad kredito unijos kasoje lėšų nėra, lėšų likutis 2025 m. balandžio 23 d. banke sudaro 136 467,52 Eur, laikyti išklausyta; 3) pripažinti, kad BKU „Amber“ bankroto byloje kreditoriai privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų; pripažinti, kad BKU „Amber“ bankroto byloje priemoka administratoriui apskaičiuojama pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 415 patvirtintas rekomendacijas; pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 415 nemokumo administratoriui apskaičiuoti ir skirti 33 473,96 Eur priemoką; 4) einamieji klausimai. Kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtas VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasiūlytas sprendimo projektas, kuriuo administratoriui priminta, kad klausimas dėl nemokumo administratoriaus atlyginimo patikslinimo ir priemokos skyrimo buvo svarstytas ir išspręstas 2024 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkime, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi, todėl pakartotinai nebus svarstomas. Nemokumo administratorius privalo vadovautis 2017 m. gruodžio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimu dėl priemokų skyrimo ir skaičiavimo. Administratorius pakartotinai įpareigotas nedelsiant atlikti visus pagal kreditorių susirinkimų sprendimais ir teisės aktais nustatytus baigiamuosius kredito unijos bankroto proceso veiksmus ir kreiptis į teismą dėl kredito unijos veiklos pabaigos. Nemokumo administratorius privalo dėti visas įmanomas pastangas, kad bankroto procesas būtų kaip galima greičiau užbaigtas, kaip tą ne kartą ragino daryti kreditorių susirinkimas. Ketvirtuoju darbotvarkės klausimu priimtas VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasiūlytas sprendimo projektas, kuriuo administratorius įpareigotas iki 2025 m. gegužės 16 d. kreiptis į kredito unijos bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl atsiskaitymo su kreditore VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Administratorius pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti: 1) 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu; 2) 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimą trečiuoju darbotvarkės klausimu ir klausimą išspręsti iš esmės – BKU „Amber“ bankroto byloje patvirtinti bendrą 33 473,97 Eur priemoką nemokumo administratoriui, apskaičiuotą pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 415. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2370-864/2025 skundą patenkino iš dalies, panaikindamas kredito unijos 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-817-934/2025 nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos BKU „Amber“ nemokumo administratoriaus Remigijaus Jazbučio atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas skundas dėl kredito unijos 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu „Dėl administratoriaus atlyginimo (priemokos) patikslinimo“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas skundas dėl 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimo trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl administratoriaus atlyginimo (priemokos) patikslinimo negali būti apeliacinio apskundimo objektu.

38. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. kovo 31 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, išnagrinėjus kreditorės VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymą dėl kredito unijos nemokumo administratoriaus Remigijaus Jazbučio atstatydinimo, priimta nutartis atidėti nutarties priėmimą ir paskelbimą 2026 m. balandžio 7 d., 11.00 val.

Dėl kreditorių susirinkimo sprendimų

39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kredito unijos kreditorių susirinkimo sprendimų, kuriais nepatvirtintos kredito unijos 2025 m. II–III ketvirčiais patirtos administravimo išlaidos, papildoma administravimo išlaidų sąmata ir priemokos nemokumo administratoriui.

40. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

41. Kasacinis teismas, aiškindamas JANĮ 155 straipsnyje įtvirtintas pereinamąsias nuostatas, taikomas juridinių asmenų nemokumo procesams, pradėtiems iki 2019 m. gruodžio 31 d., yra nurodęs, kad jiems JANĮ nuostatos taikomos, priklausomai nuo asmenų teisių ir pareigų atsiradimo ar įgyvendinimo bei nemokumo procedūrų pradėjimo momento. Tai reiškia, kad, net ir pradėjus bankroto ar restruktūrizavimo procesą pagal ĮBĮ nuostatas, JANĮ nuostatos šiems procesams taikytinos, jei asmenų teisės ir pareigos atsiranda ar yra įgyvendinamos įsigaliojus JANĮ arba atitinkamai jei tam tikros nemokumo procedūros pradedamos jau įsigaliojus JANĮ (nuo 2020 m. sausio 1 d.). Taigi, JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021, 18 punktas).

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs JANĮ pakeitė iki tol galiojusį ĮBĮ, administravimo išlaidų instituto teisinis reguliavimas pakito, tačiau pagrindinės nuostatos, apibrėžiančios administravimo išlaidas ir jų sąmatos tvirtinimo kompetenciją priskiriančios kreditorių susirinkimui, iš esmės nepakito – administravimo išlaidų tvirtinimo modelis yra orientuotas į kreditorių autonomiją, kuri grindžiama ir veiksminga teismo kontrole sprendžiant ginčus dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio, t. y. šiuo klausimu lieka aktuali iki tol formuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1075/2022, 15–32 punktai).

43. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios bendrovės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 30 punktas).

44. Kreditorių susirinkimo sprendimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusiu nulemti neteisėtą sprendimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančio juridinio asmens interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas).

45. Nagrinėjamu atveju kredito unijai bankroto byla iškelta, kredito unija pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kreditorių susirinkime patvirtinta sąmata ir administratoriaus atlyginimas (priemokos), galiojant ĮBĮ, todėl šiuo atveju procedūriniams klausimams, susijusiems su ginčo kreditorių susirinkimu, taikytinas JANĮ, tačiau jo metu priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti taikytinas įstatymas priklauso nuo ginčijamų sprendimų turinio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė procedūrinių pažeidimų, kad, priimant ginčijamus kreditorių susirinkimo sprendimus, būtų buvusi pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Apeliantė atskirajame skunde nenurodė esminių procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamus kreditorių susirinkimo sprendimus, taigi, ginčas kilo dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų, susijusių su administravimo išlaidomis (faktinėmis, papildomomis) ir priemokų administratoriui skyrimo, turinio.

47. Kasacinis teismas išaiškino, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Kreditorių susirinkimui patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą, vėliau gali būti sprendžiama dėl sąmatos korekcijų. Kreditorių susirinkimas turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą ir nustatytos išlaidos, esant objektyvių priežasčių, gali būti didinamos. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo procedūros sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017, 27 punktas; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018, 28 punktas).

48. Administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą ir jo mokėjimo tvarką už juridinio asmens administravimą bankroto proceso metu nuo bankroto bylos iškėlimo, tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūros apimtį ir kitas konkretaus juridinio asmens bankrotui reikšmingas aplinkybes. Kreditorių susirinkimas taip pat turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą pagal administratoriaus prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020, 20 punktas).

50. Kasacinis teismas išaiškino, kad patvirtinta administravimo išlaidų sąmata iš esmės yra maksimali lėšų suma, kurią bankroto administratorius gali išleisti bankroto procese. Kitaip tariant, tai preliminari suma, skirta numatomiems būtiniems veiksmams įmonės bankroto procese atlikti. Tuo tarpu konkrečių išlaidų tvirtinimas reiškia jau faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimą, o ne sąmatos peržiūrėjimą. Taigi, iš esmės administravimo išlaidų sąmata ir faktiškai patirtos išlaidos yra skirtingos teisinės sąvokos. Todėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas savaime nepagrindžia faktiškai patirtų išlaidų. Tik patvirtinus faktiškai patirtas administravimo išlaidas atsiranda pagrindas paskirstyti kreditoriams tenkančių apmokėti šių išlaidų proporcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020, 43 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kreditorių susirinkimo sprendimai ir teismo nutartis, kuria išsprendžiama dėl faktiškai patirtų išlaidų dydžio ir (ne)pagrįstumo, yra skundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-407/2024; 43–43 punktai; 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-942-934/2024, 10 punktas).

51. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išsprendžiamas klausimas dėl faktiškai patirtų išlaidų priskyrimo bankroto procesui, gali būti skundžiama atskiruoju skundu, todėl nėra teisinio pagrindo nutraukti apeliacinį procesą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo sprendžiama dėl kreditorių susirinkimo sprendimų nepatvirtinti faktiškai patirtų administravimo išlaidų.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės normos, reglamentuojančios administravimo išlaidas, negali būti taikomos ir aiškinamos taip, kad paneigtų tų išlaidų, kurios buvo būtinos, tinkamos, pagrįstos ir patirtos kredito unijos interesais, atlyginimą. Tačiau nemokumo administratoriaus patirtų administravimo išlaidų pagrįstumas ir būtinumas vertinamas kiekvieną kartą individualiai pagal faktą.

53. Dėl apeliantės reikalavimo patvirtinti visas faktiškai 2025 m. II–III ketvirčiais patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai aptarė visus įrodymus, kuriais buvo grindžiamos faktiškai patirtos išlaidos. Administratoriaus pateiktoje ataskaitoje nurodyta, kad 2025 m. II ketvirtį kredito unija patyrė 13,50 Eur banko pavedimų komisinius mokesčius, o 2025 m. III ketvirtį – 1 213,50 Eur išlaidas, iš kurių 13,50 Eur – banko pavedimų komisiniai mokesčiai, 1 200 Eur – kitos išlaidos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas banko apskaičiuotus mokesčius (po 13,50 Eur už kiekvieną ketvirtį) patvirtino ir ginčo dėl šių išlaidų pagrįstumo nekelia nei administratorius, nei didžiausia kreditorė. Administratorius kitas 1 200 Eur išlaidas grindė UAB „Kontera“ 2025 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra už kredito unijos buhalterinės apskaitos tvarkymą 2024 m. spalio mėn.–2025 m. rugsėjo mėn. Pažymėtina, kad atskirajame skunde nenurodyta, kaip patirtos išlaidos priežastiniu ryšiu yra susijusios su išlaidomis, skirtomis kredito unijai administruoti, nors vienu iš esminių administravimo išlaidų požymiu yra jų būtinumas (neišvengiamumas), tiesiogiai susijęs su bankroto proceso procedūromis.

54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje UAB „Kontera“ sąskaitoje faktūroje neatsispindi kredito unijai suteiktų paslaugų apimtis, pobūdis, dėl to nėra galimybės įvertinti tokių išlaidų būtinumo. Byloje nėra ginčo, kad kredito unija nuo 2024 m. rugsėjo mėn. neturi turto, išskyrus banko sąskaitoje esančias lėšas, ir nebevykdo ūkinės komercinės veiklos. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kredito unijos bankroto procesas nuo 2024 m. rugsėjo mėn., t. y. 1,5 metų, yra užsitęsęs iš esmės dėl administratoriaus ir kreditorių tarpusavio nesutarimų, o ne dėl realiai atliekamų kredito unijos administravimo veiksmų. Akivaizdu, kad buhalterinių paslaugų poreikis būtų objektyviai pateisinamas kredito unijos tam tikros veiklos vykdymu, turto realizavimu, finansinių ataskaitų rengimu, ar ruošiantis kredito unijos išregistravimui iš Juridinių asmenų registro (juridinio asmens pabaigai), tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos.

55. Taigi, iki 2024 m. rugsėjo mėn. pagrindinės kredito unijos bankroto procedūros buvo jau atliktos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, nesant papildomų įrodymų, (paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, atliktų buhalterinės apskaitos tvarkymo darbų ataskaitų ir kt.), kurie leistų nustatyti, kokios konkrečios buhalterinės apskaitos paslaugos kiekvieną mėnesį buvo teiktos kredito unijai ir ar jos buvo objektyviai būtinos, nėra pagrindo tvirtinti apeliantės nurodytos likusios 1 200 Eur išlaidų dalies už 2025 m. II–III ketvirčius. Taigi, administravimo išlaidų tvirtinimo kompetencija pirmiausia tenka kreditorių susirinkimui, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, kredito unijos kreditorių susirinkimas dėl konkrečių išlaidų ir jų dydžio netvirtinimo nusprendė motyvuotai, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė iš esmės nepagrindė prašomų patvirtinti išlaidų objektyviais įrodymais, jų atsiradimo priežasčių ir būtinumo.

57. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorių susirinkimas jo kompetencijai priskirtus klausimus sprendžia priimdamas sprendimus (JANĮ 51 straipsnio 1 dalis). Kreditoriai, priimdami sprendimus kreditorių susirinkime, sprendžia, kaip turėtų būti vykdomas bankroto procesas, kokia yra suderinta kreditorių valia dėl šio proceso eigos. Kreditorių kolektyvinių teisių (JANĮ 44 straipsnis) įgyvendinimas pasižymi ir kreditorių autonomija, kuri siejama su kreditorių teise laisvai nuspręsti dėl jiems suteiktų teisių įgyvendinimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad JANĮ (kaip ir anksčiau ĮBĮ) nėra nustatyta draudimo kreditorių susirinkimui peržiūrėti anksčiau priimtų savo sprendimų. Kreditorių susirinkimas turi teisę tuo pačiu klausimu priimti naują sprendimą, taip išreikšdamas pasikeitusią savo valią ir (ar) patvirtindamas anksčiau buvusią valią. Kreditorių susirinkimo sprendimai gali būti keičiami tik tuo atveju, jeigu nėra įvykdyti, t. y. jie galioja tik į ateitį. Paskesnio sprendimo priėmimas tais pačiais klausimais rodo kreditorių susirinkimo valią tuos klausimus spręsti kitaip, tačiau tai nepašalina iki tol galiojusiu kreditorių susirinkimo sprendimu sukurtų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 38–39 punktai).

58. Bankroto proceso administravimo išlaidos yra dinamiškos, jų poreikis, dydis vykdant bankroto procedūras gali kisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju kredito unijos kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į įstatymo jam suteiktą sprendimų priėmimo autonomijos teisę priimti sprendimus, susijusius su administravimo išlaidomis, turėjo teisę tuo pačiu klausimu priimti naujus sprendimus, taip išreikšdamas pasikeitusią savo valią dėl faktinių administravimo išlaidų nedengimo iš gautų pajamų (konkrečiai indėlių palūkanų). Kreditorių susirinkimo sprendimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas paliko galioti, priėmimas tais pačiais klausimais rodo kredito unijos kreditorių susirinkimo valią šiuos klausimus spręsti kitaip, tačiau tai nepašalina iki tol galiojusiais kreditorių susirinkimo sprendimais sukurtų teisinių padarinių, t. y. ginčijami sprendimai galioja į ateitį. Taigi, apeliantės argumentai, kad ginčijamais kreditorių susirinkimo sprendimais buvo pakeista kredito unijos apskaitos politika, dėl to labai padidės administravimo išlaidos (reikės perskaičiuoti išlaidas už ankstesnius laikotarpius), yra nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.

59. Ketvirtuoju darbotvarkės klausimu kredito unijos kreditorių susirinkimas nepritarė administratoriaus pasiūlytam sprendimo projektui, kuriuo buvo prašoma prie patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos einamosioms išlaidoms tvirtinti papildomus 5 000 Eur (sąmatos rezervą). Administratorius buvo numatęs šias einamąsias išlaidas: audito įmonės paslaugos – 3 388 Eur, dokumentų archyvo pridavimo saugojimui paslaugos – 1 225 Eur pagal išrašytas sąskaitas iki 2025 m. lapkričio 21 d., teisinės paslaugos – 1 452 Eur pagal išrašytas sąskaitas iki 2025 m. lapkričio 21 d., buhalterinės ir kitos išlaidos.

61. Kasacinis teismas išaiškino, kad apeliacine tvarka neskundžiamomis pripažintos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis buvo įgyvendinta pirmosios instancijos teismo kompetencija dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, t. y. priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas, nustatantis konkretų administravimo išlaidų sąmatos dydį, nepriklausomai nuo to, ar šis dydis teismo buvo nustatytas savarankiškai, ar patvirtinant (pripažįstant teisėtu ir pagrįstu) kreditorių susirinkimo šiuo klausimu priimtą sprendimą, kadangi ir tokiu atveju teismas įvertina visas bylos faktines aplinkybes, kurios yra svarbios ir reikšmingos administravimo sąmatos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-690/2018, 35, 37 punktai). ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas apeliacijos ribojimas yra susietas tik su nutartimi, kuria teismas, išnagrinėjęs administratoriaus ir (ar) kreditorių ginčą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimu, išsprendžia šį ginčą iš esmės ir pats patvirtina sąmatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-915/2018, 22 punktas). Tais atvejais, kai ginčas dėl administravimo išlaidų sąmatos (jos pakeitimo) patvirtinimo yra išnagrinėjamas teisme ir dėl jo yra priimama teismo nutartis, tokia teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau šis išaiškinimas pateiktas byloje, kurioje pirmosios instancijos teismas administravimo išlaidų sąmatos keitimo klausimą išsprendė iš esmės, negrąžindamas šio klausimo iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1075/2022, 32 punktas).

62. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi klausimas dėl papildomos administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo nebuvo išspręstas iš esmės, nes teismas paliko galioti kreditorių susirinkimo sprendimą nepatvirtinti papildomos administravimo išlaidų sąmatos, t. y. papildoma administravimo išlaidų sąmata nebuvo patvirtinta. Taigi, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis nepatvirtinti papildomos administravimo išlaidų sąmatos gali būti apeliacijos objektu.

63. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su papildomos administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtinimu, pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas turi teisę papildyti anksčiau patvirtintą sąmatą, esant objektyvioms priežastims, t. y. dėl atsiradusių naujų aplinkybių, susijusių su papildomų išlaidų, kurios yra būtinos, poreikiu. Nagrinėjamu atveju apeliantė didžiausią papildomų išlaidų (3 388 Eur iš 5 000 Eur) poreikį iš prašomos patvirtinti papildomos sąmatos grindė apeliantės ir A. V. individualios audito įmonės 2024 m. rugpjūčio 26 d. sudaryta finansinių ataskaitų audito paslaugų teikimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtos sutarties turinį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis papildomų išlaidų poreikis yra nepagrįstas. Minėta sutartimi susitarta dėl kredito unijos likvidavimo pabaigos 2024 m. finansinių ataskaitų rinkinio audito. Iš kredito unijos bankroto bylos medžiagos galima spręsti, kad minėta sutartis buvo sudaryta, administratoriui vykdant 2023 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimo sprendimą pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo administratorius įpareigotas atlikti kredito unijos likvidavimo pabaigos finansinių ataskaitų auditą. Kredito unijos likvidavimo procedūros neužbaigtos iki šiol (likvidavimo terminas pratęstas iki 2026 m. balandžio 30 d.) iš esmės dėl administratoriaus ir kreditorių nesutarimų (teisminių ginčų), todėl faktiškai šiuo metu finansinių ataskaitų už 2024 m. auditas yra netikslingas. Administratorius, teigdamas, kad pagal minėtą sutartį bus atliktas kredito unijos likvidavimo procedūrų pabaigos finansinių ataskaitų auditas, nesiejant jo su konkrečių finansinių ataskaitų laikotarpiu, nepateikė tai patvirtinančių duomenų, ar su audito įmone sudarytos sutarties pakeitimų. Taigi, kredito unijos likvidavimo procedūros 2024 m. nebuvo baigtos, nurodytų metų finansinės ataskaitos neparengtos, todėl akivaizdu, kad papildomų išlaidų poreikis tokių finansinių ataskaitų auditui yra nepagrįstas ir neatitinka nei kredito unijos interesų, nei jos kreditorių 2023 m. rugsėjo 29 d. susirinkime išreikštos valios.

64. Apeliantė dėl likusios papildomos administravimo išlaidų dalies (1 612 Eur iš 5 000 Eur) nepatvirtinimo atskirajame skunde nenurodė konkrečių argumentų ir neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuo metu galiojančios administravimo išlaidų sąmatos likučio (5 572,67 Eur) einamosioms išlaidoms pakanka tiek archyvo sutvarkymui (675 Eur), tiek teisinėms išlaidoms (1 452 Eur). Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šiuo metu galiojančios sąmatos einamosioms išlaidoms likučio nepakanka, dėl to egzistuoja pagrindas patvirtinti papildomą sąmatą, t. y. numatyti išlaidų rezervą, siekiant neviršyti patvirtintos sąmatos likučio. Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimui pateiktame sprendimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu projekte administratorius nenurodė, koks yra buhalterinių paslaugų ir kitų išlaidų poreikis, todėl, įvertinęs sąmatos likutį ir planuojamų patirti išlaidų poreikį (675 Eur + 1 452 Eur), apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad šiuo metu papildomų administravimų išlaidų tvirtinimas nėra būtinas.

65. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, nes teismas nurodė, jog teisinės išlaidos (1 452 Eur) yra pagrįstos ir gali būti apmokėtos, tačiau tuo pačiu teismas patvirtino tik banko operacijų išlaidas (po 13,50 Eur už du 2025 m. ketvirčius). Kaip minėta, ginčijamais kreditorių susirinkimo sprendimais pirmuoju ir antruoju darbotvarkės klausimais buvo nepritarta administratoriaus siūlymams patvirtinti faktiškai patirtas išlaidas, susijusias su banko mokesčiais ir UAB „Kontera“ išrašyta PVM sąskaita faktūra už buhalterines paslaugas, t. y. administratorius kredito unijos kreditorių susirinkimui nesiūlė patvirtinti faktiškai patirtų išlaidų už teisines paslaugas. Administratorius teisines išlaidas siūlė patvirtinti ketvirtuoju darbotvarkės klausimu parengtu sprendimo projektu, t. y. teisines išlaidas priskyrė prie papildomų administravimo išlaidų, o ne prie faktiškai patirtų išlaidų, kurias buvo prašoma tvirtinti kreditorių susirinkime pirmuoju ir antruoju darbotvarkės klausimais.

66. Nustatyta, kad 1 452 Eur teisinės išlaidos yra pagrįstos Advokatų profesinės bendrijos „LOGUS“ 2025 m. spalio 20 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, šios išlaidos už teisines paslaugas patirtos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-2900-864/2025, kurioje 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmestas apeliantės skundas dėl kredito unijos 2025 m. rugpjūčio 25 d. kreditorių susirinkime priimtų sprendimų panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad teisinės išlaidos, net ir atmetus skundą, yra atlyginamos iš kredito unijos administravimui skirtų lėšų. Kaip minėta, kredito unijos administravimo išlaidų likutis yra 5 572,67 Eur, planuojamos patirti išlaidos sudaro 2 172 Eur (675 Eur + 1 452 Eur), todėl sąmatos likučio pakanka ir administratoriaus nurodytoms teisinėms išlaidoms, kurių administratorius neprašė patvirtinti kaip faktiškai patirtų. Taigi, prieštaravimų tarp pirmosios instancijos teismo išvadų, sprendžiant klausimą dėl administratoriaus kreditorių susirinkimui pateiktų sprendimų pirmuoju, antruoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimais pagrįstumo, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva išplėsti kredito unijos administratoriaus pateikto skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie skunde nėra nurodyti ir (ar) nėra susiję su konkrečiais kreditorių susirinkimui pateiktais sprendimų projektais, juos modifikuojant.

67. Kasacinis teismas išaiškino, kad nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017, 28 punktas)

68. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė pagrindo įsikišti į papildomos administravimo išlaidų tvirtinimo procesą ir išspręsti išskirtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtą klausimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir teismų praktiką nėra pagrindo ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, atsižvelgiant į tai, jog teisė spręsti administravimo išlaidų padidinimo klausimą suteikta kreditorių susirinkimui, kuris neturėjo pagrindo sutikti su nepakankamai pagrįstu kredito unijos administratoriaus pasiūlytu sprendimo projektu ketvirtuoju darbotvarkės klausimu.

Dėl apeliacinio proceso dalies nutraukimo

69. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui CPK numatytais atvejais ir tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nutartis laikoma užkertančia kelią tolesnei bylos eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas tolesnis procesas.

70. Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 338 straipsnį, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama teismo nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).

71. Aplinkybė, kad teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) negali būti apeliacijos objektu, reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos vertinti šio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Procesinio sprendimo motyvavimas turi apimti argumentus, dėl kokios priežasties apeliacinis procesas byloje yra negalimas, t. y. kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais konkrečiu atveju grindžiama išvada, kad byloje priimta pirmosios instancijos teismo nutartis (ar jos dalis) yra neskundžiama apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020, 35–36 punktai).

72. Nustatyta, kad priemokos už kredito unijos turto nuomą ir vertybinių popierių pardavimą nemokumo administratoriui skyrimo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2875-864/2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1003-854/2024. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi nutarė nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal kredito unijos nemokumo administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies, kuria netenkinta administratoriaus skundo dėl 2024 m. lapkričio 4 d. kreditorių susirinkimo sprendimo antruoju darbotvarkės klausimu dalis ir atmestas prašymas dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo (didinimo). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš dalies tenkinęs nemokumo administratoriaus skundą dėl 2024 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkimo sprendimo antruoju darbotvarkės klausimu, tarp nemokumo administratoriaus ir kreditorių kilusį ginčą dėl anksčiau nustatyto administravimo išlaidų sąmatos dydžio (administratoriaus atlyginimo) pakeitimo išsprendė iš esmės, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra galutinė ir neskundžiama.

73. Priemokos už paskolų portfelio administravimą skyrimo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2370-864/2025 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-817-934/2025. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal BKU „Amber“ nemokumo administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas skundas dėl kredito unijos 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl administratoriaus atlyginimo (priemokos) patikslinimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas skundas dėl 2025 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl administratoriaus atlyginimo (priemokos) patikslinimo negali būti apeliacinio apskundimo objektu. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėse bylose Nr. e2-1003-854/2024 ir Nr. e2-817-934/2025 laikėsi nuoseklios praktikos, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkinamas administratoriaus skundas dėl kredito unijos kreditorių susirinkimo sprendimo neskirti administratoriui priemokos už bankroto proceso metu gautas pajamas, negali būti apeliacijos objektu.

74. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime dėl teismų jurisprudencijos tęstinumo (teismų precedentų) pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

75. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs objektyvaus būtinumo kurti naują precedentą ir nuosekliai laikydamasis Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos BKU „Amber“ bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1003-854/2024; 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-817-934/2025), konstatuoja, kad atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atmesti pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo penktuoju darbotvarkės klausimu dalies dėl priemokos nemokumo administratoriui už gautas lėšas iš kredito unijos lėšų investavimo (indėlių palūkanų) neskyrimo negali būti apeliacijos objektu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė, kad nutartis visa apimtimi gali būti apskųsta atskiruoju skundu. Spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atskirojo skundo dalį dėl nutarties dalies atmesti pareiškėjos skundą dėl penktojo darbotvarkės klausimo dalies dėl priemokos nemokumo administratoriui už gautas lėšas iš kredito unijos lėšų investavimo (indėlių palūkanų) neskyrimo ir atsiuntė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Ši pirmosios instancijos teismo klaida nesudaro pagrindo nutarties dalies, negalinčios būti apeliacijos objektu, peržiūrai apeliacine tvarka. Paaiškėjus šioms aplinkybėms bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies atmesti skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo penktuoju darbotvarkės klausimu (priemokos už indėlių palūkanas) teisėtumo ir pagrįstumo nevertinami. Taigi, apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties dalies atmesti pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo penktojo darbotvarkės klausimo dalies dėl priemokos nemokumo administratoriui už gautas lėšas iš kredito unijos lėšų investavimo (indėlių palūkanų) neskyrimo nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).

Dėl skundo dalies palikimo nenagrinėtu pirmosios instancijos teisme

77. Res judicata principas, be kita ko, užtikrina teisinį tikrumą ir apibrėžtumą, o viena iš šio principo veikimo apraiškų – bylą nagrinėjančio teismo pareiga kontroliuoti, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo galia nebūtų paneigta ir neatsirastų tarpusavyje prieštaringų teismo sprendimų. Ši pareiga aktuali tiek teismui sprendžiant dėl ieškinio priėmimo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tiek vėlesnėse proceso stadijose. CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Tai imperatyvi teisės norma, grindžiama įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, kurią teismas taiko savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-469/2024, 18 punktas).

78. Pažymėtina, kad priemokos už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą skyrimo klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2875-864/2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1003-854/2024; Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2370-864/2025 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-817-934/2025), todėl pirmosios instancijos teismas apeliantės administratoriaus skundo dalį dėl kreditorių susirinkimo sprendimo neskirti priemokos už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą turėjo palikti ne nenagrinėtu, o atsisakyti priimti (skundo priėmimo stadijoje pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą) arba šią bylos dalį nutraukti (po skundo priėmimo pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą), kadangi yra įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

79. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo iš esmės pareiškėjos skundo dalies dėl priemokos už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą skyrimo, atsižvelgdamas į tai, jog administratorius iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas prejudicines aplinkybes dėl priemokų (ne)pagrįstumo, nors pagal įstatymų leidėjo valią kitoje civilinėje byloje ginčyti įsiteisėjusiu sprendimu (nutartimi) teismo jau nustatytus faktus ir teisinius santykius draudžiama (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismo procesinio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka (procesiniam sprendimui įsiteisėjus – tik per proceso atnaujinimo institutą), o įsiteisėjęs teismo sprendimas (ar nutartis) įgyja res judicata galią. Nagrinėjamu atveju apeliantė, atstovaujama administratoriaus, nepaisydama CPK 18 straipsnyje, 279 straipsnio 4 dalyje nustatytų draudimų, iš naujo kelia klausimą dėl priemokų už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą skyrimo, kuris, kaip minėta, jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir naujoje civilinėje byloje negali būti ginčijamas. Vien aplinkybė, kad priemokų skyrimo klausimas, kreditorių susirinkimo sprendimo projektą papildant priemoka už indėlių palūkanas, administratoriaus iniciatyva buvo sprendžiamas pakartotinai kitame kredito unijos kreditorių susirinkime, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo dėl visų priemokų pasisakyti iš esmės (išskyrus dėl iki tol nespręsto klausimo dėl priemokos už indėlių palūkanas, dėl kurio ir pasisakė). Klausimas dėl priemokų už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą skyrimo yra išspręstas įsiteisėjusiomis pirmosios instancijos teismo nutartimis, peržiūrėtomis apeliacine tvarka, o kredito unijos 2025 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimas nepritarti priemokų skyrimui iš esmės yra analogiškas anksčiau priimtiems kreditorių susirinkimo sprendimams.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

80. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą, byla išspręsta teisingai. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl paliekamos nepakeistos nutarties dalys, kuriomis atmestas pareiškėjos skundas dėl 2025 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimų pirmuoju, antruoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimais bei palikta nenagrinėta šios pareiškėjos skundo dalis dėl to paties susirinkimo sprendimo penktojo darbotvarkės klausimo dalies neskirti priemokos administratoriui už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą, nutraukiant apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos atskirojo skundo dalį dėl teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties dalies, kuria atmesta šios pareiškėjos skundo dalis dėl minėto kreditorių susirinkimo penktojo darbotvarkės klausimo dalies neskirti priemokos administratoriui už gautas lėšas iš kredito unijos lėšų investavimo. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarties dalių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

81. Atskirasis skundas atmetamas, todėl apeliantė neįgijo teisės į žyminio mokesčio grąžinimą ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93 straipsnis).

Dėl baudos

82. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį skundą, kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

83. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 95 straipsnio yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Kitaip tariant, ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-943/2023, 35 punktas).

84. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą padaryti išvadą, jog kredito unijos administratorius sąmoningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kredito unijos vardu pareikšdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo. Be to, kredito unijos skundas iš dalies buvo patenkintas, patvirtinant dalį faktiškai patirtų administravimo išlaidų. Taigi, nenustačius kredito unijos administratoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje, todėl kreditorės VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymas skirti kredito unijos administratoriui 5 000 Eur baudą už skundo pateikimą atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos bankrutavusios kredito unijos „Amber“ atskirojo skundo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties dalies, kuria atmesta šios pareiškėjos skundo dalis dėl 2025 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo penktojo darbotvarkės klausimo dalies neskirti priemokos nemokumo administratoriui už gautas lėšas iš bankrutavusios kredito unijos „Amber“ lėšų investavimo.

Palikti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas pareiškėjos bankrutavusios kredito unijos „Amber“ skundas dėl 2025 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimų pirmuoju, antruoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimais bei palikta nenagrinėta šios pareiškėjos skundo dalis dėl 2025 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo penktojo darbotvarkės klausimo dalies neskirti priemokos nemokumo administratoriui už vertybinių popierių pardavimą ir paskolų portfelio administravimą.