Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Eglės Zemlytės,

susipažinusi su 2025 m. vasario 17 d. paduotu pareiškėjo bankrutavusios kredito unijos „Amber“ nemokumo administratoriaus R. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankrutavusios kredito unijos kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo uždrausta skirti priemoką administratoriui, yra nenuginčytas ir galiojantis. Tačiau kredito unijos bankroto byloje atlygis (atlyginimas ir priemoka) nemokumo administratoriui turi būti nustatomas vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatomis, o atlygio apskaičiavimui turi būti taikomas Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 415. Įstatymui prieštaraujantis byloje ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra niekinis. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas yra kliūtis taikyti įstatymą, turėjo tokį nutarimą panaikinti ir apskaičiuoti priemoką administratoriui pagal Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. 415.

2. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukė, nurodydamas, kad Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma, pagal kurią pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo negali būti apeliacijos objektas. Nemokumo administratorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad priemokos dydžio apskaičiavimas Vyriausybės nustatyta tvarka yra administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu, priemoka yra sudėtinė administratoriaus atlygio dalis, kuri (taip pat, kaip ir administratoriaus atlyginimas), skiriama ir apskaičiuojama pagal įstatymą, kurio paneigti ar pakeisti savo nutarimais kreditorių susirinkimas neturi teisės. Kredito unijos bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl priemokos skyrimo, administravimo išlaidų sąmata nebuvo tvirtinama, keičiama ar papildoma. Buvo tik matematiškai apskaičiuojamas pagal įstatymą priklausančios skirti priemokos dydis. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukė nepagrįstai.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.