- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-958/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00656-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Alvydas Poškus, Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- G. S., R. P., R. T.
- Ieškovas
- D. G.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto 6-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. S. apeliacinį skundą ir atsakovių R. P. ir R. T. pareiškimus dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-900-260/2013, kuriuo patenkintas ieškovo D. G. ieškinys atsakovėms G. S., R. P. ir R. T. dėl nuostolių atlyginimo, dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir atmestas atsakovės G. S. priešieškinis ieškovui D. G. dėl preliminariosios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia (tretieji asmenys – Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R. bei Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarė G. K.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. G. pareiškė teisme ieškinį, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės G. S. 225 000 Lt nuostolių; 2) priteisti iš atsakovės G. S. 150 000 Lt avansą; 3) priteisti iš atsakovės G. S. 10 625 Lt palūkanų nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už 150 000 Lt nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės G. S. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančia tarp atsakovių G. S., R. T. bei R. P. sudarytą 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį Nr. 5362 dėl 219/439 žemės sklypo, 2/3 gyvenamojo namo, 2/3 ūkio pastato, 2/3 pastato–daržinės, 2/3 pastato–ūkinio pastato, 2/3 pastato–viralinės ir 2/3 kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) dovanojimo; 6) taikyti restituciją – grąžinti atsakovės G. S. nuosavybėn padovanotą turtą: 219/439 žemės sklypo, 2/3 gyvenamojo namo, 2/3 ūkio pastato, 2/3 pastato–daržinės, 2/3 pastato–ūkinio pastato, 2/3 pastato–viralinės, 2/3 kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 19 d. jis su atsakove Genovaite Savickiene sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovė G. S. įsipareigojo po jos nuosavybės teisių į žemę pagal 2006 m. spalio 2 d. Kauno apskrities viršininko administracijos išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 6180 atkūrimo parduoti, o ieškovas D. G. įsipareigojo už 150 000 Lt nupirkti ieškovei G. S. grąžintą (-us) žemės skypą (-us) ar jų dalis, esantį (-ius), (duomenys neskelbtini). Pagal preliminariąją sutartį 2009 m. vasario 19 d. visus pinigus, t. y. 150 000 Lt, ieškovas sumokėjo atsakovei G. S., kuri sutarties 2.2 punkte patvirtino pinigų gavimo faktą. Užtikrinti šios sutarties vykdymą G. S. išdavė ieškovui įgaliojimą su visiška teise disponuoti grąžintinais sklypais, bei testamentą, kuriame nurodė, kad šį turtą po mirties palieka ieškovui D. G.. Ieškovas nurodė, kad kai dėl jo pastangų nuosavybės teisės į 2009 m. vasario 19 d. preliminariojoje sutartyje nurodytus žemės sklypus buvo atkurtos, atsakovė G. S. atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, taip pasielgdama nesąžiningai ir neteisingai prieš ieškovą. Atsisakiusi sudaryti pagrindinę sutartį atsakovė G. S. taip pat negrąžino jam sumokėto 150 000 Lt avanso, todėl neteisėtai ir nepagrįstai disponuoja ieškovui D. G. priklausančiais pinigais. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.4 punktą pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per du mėnesius nuo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, todėl atsižvelgiant į tai, jog sprendimai atkurti nuosavybės teises į visus 4 suformuotus sklypus buvo priimti 2011 m. rugsėjo 2 d., atsakovės prievolės sudaryti pagrindinę sutartį terminas suėjo 2011 m. lapkričio 2 d. ir nuo šios datos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu iš ieškovės turi būti priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už negrąžintą 150 000 Lt avansą. Iki ieškinio padavimo dienos (nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d.) šios palūkanos ieškovo apskaičiavimu sudarė 10 625 Lt.
Ieškovas paaiškino, kad atsakovei G. S. neįvykdžius 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties jis patyrė 225 000 Lt nuostolių, nes veikdamas šios preliminariosios sutarties pagrindu ir turėdamas atsakovės G. S. įgaliojimą bei testamentą, jis su R. S. sudarė 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį, kuria ieškovas D. G. įsipareigojo parduoti du žemės sklypus (0,31 ha ir 1,60 ha dydžio žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)), į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės atsakovei G. S. pagal Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 2 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3180. Suėjus 2011 m. gegužės 20 d. preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui D. G. neturėjo galimybės sudaryti su R. S. pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, nes atsakovė G. S. atsisakė jam parduoti 2009 m. vasario 19 d. preliminariojoje sutartyje nurodytą turtą. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 metų gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-8454-364/2012 buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovas D. G. turi sumokėti R. S. 600 000 Lt netesybų. Ieškovas nurodė, kad R. S. jau yra sumokėjęs 225 000 Lt, todėl šią sumą prašė priteisti iš atsakovės G. S..
Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovė G. S. elgėsi nesąžiningai, nes 2011 m. gegužės 20 d. parengus grąžintinų žemės sklypų planus atsakovė sužinojo, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos į žemės sklypus, esančius itin geroje vietoje, kur žemės rinkos vertė bus didesnė, nei pinigų suma, kurią ji gavo iš ieškovo pagal preliminariąją sutartį, todėl atsakovė G. S. 2011 m. birželio 27 d. atšaukė ieškovui 2009 m. vasario 19 d. duotą įgaliojimą, o prieš tai, 2011 m. birželio 6 d., dovanojimo sutartimi perleido savo turimą turtą giminaičiams – sesers dukrai atsakovei R. P. ir savo sūnaus buvusiai sutuoktinei atsakovei R. T.. Tai, kad nebuvo jokios būtinybės dovanoti šį turtą, civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 patvirtino tiek atsakovė R. P., tiek ir atsakovė R. T.. Ieškovas nurodė, kad šis dovanojimo sandoris buvo sudarytas akivaizdžiai siekiant išvengti galimų nuostolių atlyginimo ieškovui ir pažeidžia ieškovo interesus, nes atsakovė neturi pakankamai turto, iš kurio ieškovas galėtų patenkinti savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovui apie sudarytus sandorius tapo žinoma tik po to, kai Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. areštavo atsakovės turtą ir tikslinant areštuoto turto duomenis pas antstolį paaiškėjo, kad atsakovė nuosavybės teisėmis teturi tik tuos sklypus, į kuriuos yra atkurtos nuosavybės teisės.
Atsakovė G. S. pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti 2009 m. vasario 19 d. sudarytos preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygą „Pardavėja tvirtina ir garantuoja, kad visą pinigų sumą, t. y. 150 000 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) gavo prieš pasirašant šią sutartį. Sudarius Sklypo pirkimo pardavimo sutartį šiame sutarties punkte nurodyta pinigų suma, t. y. 150 000 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų) bus įskaičiuota į šios sutarties 2.1 punkte nurodytą Sklypo pardavimo kainą“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsakovė nurodė, kad prieš pasirašant 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį 150 000 Lt jai nebuvo perduoti, todėl preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlyga, jog 150 000 Lt atsakovė gavo prieš pasirašant preliminariąją sutartį, yra niekinė nuo šios sutarties pasirašymo momento, nes neatitinka jos valios ir prasilenkia su objektyvia tikrove. Atsakovė nurodė, kad 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlyga pripažintina negaliojančia (CK 6.224 straipsnis) ir kaip prieštaraujanti gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), sudaryta savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens (CK 1.89 straipsnis), dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis) ir dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), ieškovui D. G. piktnaudžiaujant atsakovės G. S. pasitikėjimu ir teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Atsakovė paaiškino, kad tiek 2009 m. vasario 19 d. preliminarioji sutartis, tiek ir 2009 m. vasario 19 d. testamentas buvo parengti D. G. prašymu ir nurodymu, o šiuos dokumentus atsakovė G. S. pasirašė, nes buvo apgauta ir suklaidinta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovo D. G. ieškinį patenkino, o atsakovės G. S. priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovo D. G. paaiškinimus apie 150 000 Lt sumokėjimą atsakovei prieš sutarties pas notarą sudarymą patvirtina liudytojo D. S. parodymai apie tai, kad jis pinigus sutarties sudarymo dieną perdavė ieškovui D. G. bei trečiojo asmens notarės G. K. paaiškinimas atsiliepime ir teismo posėdyje, jog ieškovas D. G. pinigus atsakovei G. S. sumokėjo notarės kabinete, todėl pripažino, kad 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlyga apie pinigų sumokėjimą įrašyta pagrįstai. Teismas nurodė, kad ieškovo ranka rašytas 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties pabaigoje įrašas apie pinigų gavimą iš D. S., nėra reikšmingas, nes jis nepaneigia aplinkybės, jog pinigus, sumokėtus 2009 m. vasario 19 d., atsakovei D. G. gavo iš D. S., be to, toks įrašas nėra sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės dalis bei nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančia preliminariąją sutartį ar atskiras jos dalis. Iš byloje pateiktų 2009 m. vasario 19 d. testamento, įgaliojimo ir preliminariosios sutarties, trečiojo asmens notarės G. K. paaiškinimų teismas nustatė, kad buvo sudarytas paketas dokumentų, dėl kurių ieškovui atsirado galimybė įgyti žemės sklypus, į kuriuos atsakovei bus atkurtos nuosavybės teisės. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog tokius dokumentus atsakovė galėjo pasirašyti tik gavusi visus pinigus už ateityje parduodamą turtą. Taip pat teismas nurodė, kad tikėti atsakovės aiškinimu, jog ji norėjo D. G. duoti tik įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus ir nesuprato, kokius sandorius sudaro, buvo apgauta, nėra pagrindo, nes atsakovė, nors ir būdama garbaus amžiaus, ir anksčiau yra sudarinėjusi sandorius pas notarą, suprato, kad pati gali atšaukti įgaliojimą, o vėliau pati pas notarą sudarė dovanojimo sutartį, taigi teismo vertinimu, yra visiškai orientuota ir nuovoki. Be to, teismas pažymėjo, kad pasirašydama preliminariąją sutartį, atsakovė patvirtino, jog sutarties sąlygos bei sutarties sudarymo aplinkybės jai yra žinomos. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, sprendė, kad daugeliui įrodymų patvirtinant, jog atsakovė 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo gavusi 150 000 Lt, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės ginčijama 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.2 p. sąlyga yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo momento.
Teismas taip pat pripažino pagrįstu ieškovo D. G. reikalavimą priteisti 2009 m. vasario 19 d. preliminariąja sutartimi sumokėtą 150 000 Lt avansą, kada tarp šalių nebuvo sudaryta turto pardavimo sutartis, dėl kurios buvo susitarta preliminariąja sutartimi, nes šie pinigai atsakovei buvo perduoti be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo, todėl, teismo vertinimu, jie iš atsakovės priteistini kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnis). Teismas, įvertinęs tai, kad pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.4 punktą pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per du mėnesius nuo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, o tokie sprendimai atkurti nuosavybės teises į visus 4 suformuotus sklypus buvo priimti 2011 m. rugsėjo 2 d., sprendė, jog prievolės sudaryti pagrindinę sutartį terminas suėjo 2011 m. lapkričio 2 d. ir vadovaudamasis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi konstatavo pagrindą iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio palūkanas už 150 000 Lt nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Teismas nustatė, kad šių palūkanų dalis iki ieškinio pareiškimo (2013 m. balandžio 2 d.) sudarė 10 625 Lt, todėl iš atsakovės priteisė šią sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už 150 000 Lt nuo ieškovo patikslinto ieškinio padavimo 2013 m. balandžio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nustatė, kad veikdamas 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties pagrindu, turėdamas atsakovės G. S. įgaliojimą ir testamentą, ieškovas 2011 m. gegužės 20 d. sudarė preliminariąją sutartį su R. S. dėl žemės sklypų, kuriuos jam buvo įsipareigojusi parduoti atsakovė G. S., pardavimo. Teismas nurodė, kad tokią sutartį pasirašyti ieškovas D. G. turėjo teisę, jos pasirašymo metu jau žinojo, kur bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę atsakovei G. S. ir galėjo realiai įvertinti žemės sklypus. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovei G. S. atsisakius vykdyti 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį, t. y. parduoti ieškovui D. G. žemės sklypus, į kuriuos jai atkurtos nuosavybės teisės, ieškovas negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, prisiimtų 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąja sutartimi. Nustatęs, kad ieškovas D. G. pagal Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-8454-364/2012 patvirtintą taikos sutartį R. S. sumokėjo 225 000 Lt netesybų, teismas šią sumą pripažino tiesioginiais ieškovo D. G. nuostoliais, patirtais dėl G. S. neteisėtų veiksmų, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės G. S. atsikirtimus, kad ji neturėjusi galimybės parduoti žemės sklypų ieškovui D. G., nes, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė, sužinojusi, kur bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nusprendė nevykdyti 2009 m. vasario 19 d. preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir numatydama galimus nuostolius, padovanojo savo turtą jai artimiems žmonėms, panaikino įgaliojimą, leidžiantį ieškovui atstovauti jai sprendžiant žemės grąžinimo klausimus, ir nustojo bendradarbiauti su ieškovu. Teismas pažymėjo, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 taikytos laikinosios apsaugos priemonės – žemės sklypų areštai buvo taikyti ieškovo prašymu, todėl, jei atsakovė būtų norėjusi ieškovui parduoti žemės sklypus, šie suvaržymai ieškovo prašymu galėjo būti bet kada panaikinti ir tai nebūtų kliūtimi atsakovei įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismas taip pat nurodė, kad sumažinti ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydį atsakovė teismo neprašė.
Teismas taip pat pripažino, kad ieškovo ginčijama atsakovės G. S. 2011 m. birželio 6 d. su atsakovėmis R. T. ir R. P. sudaryta dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo interesus, nes atsakovė G. S., privalanti grąžinti ieškovui 150 000 Lt, gautus pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį, taip pat atlyginti ieškovo dėl 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties nevykdymo patirtus nuostolius, neatlygintinai perleido savo turtą jai artimiems žmonėms, taip sumažindama savo turimo turto kiekį ir ieškovo galimybes išsiieškoti skolą bei nuostolius iš atsakovės turto. Teismas sprendė, kad ginčijamos dovanojimo sutarties atsakovė neprivalėjo sudaryti. Iš liudytojos R. P. 2012 m. liepos 12 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad atsakovė šį sandorį sudarė tuo metu, kai sužinojo apie jai grąžintinus žemės sklypus ir kai nusprendė nevykdyti su ieškovu sudarytos 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties, būdama sunerimusi ir bijodama dėl to kilsiančių neigiamų pasekmių. Teismas nustatė, kad atsakovė suprato, jog privalės grąžinti ieškovui avansą, be to, privalėjo suprasti, kad gali tekti atlyginti ir kitus ieškovo nuostolius. Teismas pažymėjo, kad atsakovė padovanodama jai priklausiusią namų valdos dalį atsakovėms R. P. ir R. T. sudarė neatlygintinį sandorį, todėl apdovanotųjų sąžiningumas nėra reikšmingas sprendžiant šį ginčą. Iš ieškovo paaiškinimų teismas nustatė, kad apie 2011 m. birželio 6 d. sudarytą dovanojimo sutartį ieškovas sužinojo tik po 2012 m. birželio 11 d. turto arešto, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė byloje įrodymų, jog jos turimų 4 žemės sklypų vertė yra tokia, kad pakaks patenkinti ieškovo reikalavimus, todėl sutiko su ieškovu, kad atsakovė neturi pakankamai turto, jog su juo atsiskaitytų. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje nurodomos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia tarp atsakovių sudarytą 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas apsiribojo formaliu dalies faktinių aplinkybių išvardijimu skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje, o sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė, kodėl atmetė atsakovės G. S. pateiktus įrodymus (pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas), nenurodė, koks įstatymas turi būti taikomas (pažeista CPK 265 straipsnio 1 dalis), nenurodė teisės aktų, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (pažeistas CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), nepateikė įrodymų, kuriais buvo grindžiama teismo išvada, vertinimo (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl CPK 263, 265 straipsnių, 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 4 dalies taikymo ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos. Atsakovės manymu, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismas netinkamai, tendencingai ir šališkai vertino faktines bylos aplinkybes, iškraipė kai kurių rašytinių įrodymų turinį ir esmę, nepagrįstai ieškovo paaiškinimams suteikdamas išskirtinę įrodomąją reikšmę, nenurodė, kodėl dalį rašytinių įrodymų atmetė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas).Teismo išvada dėl ieškovo teisės į 225 000 Lt nuostolių atlyginimą, 150 000 Lt avanso bei 10 625 Lt palūkanų priteisimo ir dovanojimo sandorio nuginčijimo iš esmės buvo grindžiama vienintele nepagrįstai teismo konstatuota faktine aplinkybe, kad atsakovė G. S. atsisakė / vengė sudaryti turto pardavimo sutartį. Pagal bendrą taisyklę nekilnojamojo turto perleidimas tvirtinamas notaro (CK 6.159 straipsnis, 6.181 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nekilnojamojo turto, į kurį nėra įregistruotos nuosavybės teisės, pardavimas yra niekinis (CK 6.307 straipsnis), taip kaip ir draudžiami sandoriai dėl turto, kurio atžvilgiu viešajame registre yra įregistruotas areštas, perleidimo. Atsakovė G. S., nebūdama žemės sklypo savininke (daiktinės teisės į ginčo žemės sklypus įregistruotos tik 2012 m. liepos mėnesį), be to, ieškovui D. G. atsisakius panaikinti areštą ginčo turtui, neturėjo objektyvios galimybės sudaryti notarinį žemės sklypų perleidimo sandorį (CPK 6.307 straipsnis, 6.321 straipsnio 1 ir 3 dalys). Apeliantės teigimu, pagrindinė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl paties ieškovo kaltės, nes jis prieš atsakovę elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo jam, kaip įgaliotiniui, suteikta teise ir pats išsisukinėjo / vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su R. S.. Ginčo žemės sklypai 2012 m. sausio mėnesį buvo įregistruoti ieškovo D. G. vardu, todėl jam nebuvo kliūčių sudaryti sandorį su R. S., nes pagal 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį terminas sudaryti pagrindinę sutartį buvo numatytas iki 2012 m. balandžio 1 d.Teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti atsakovės pateiktus įrodymus dėl Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-8454-364/2012 turinio prieštaravimo faktinėms bylos aplinkybėms ir šio įrodymo ryšio su ginčo dalyku (CPK 180 straipsnis). Teismas, formaliai nurodęs, kad minėta nutartis neturi prejudicinės reikšmės, tuo pat metu padarė priešingą išvadą, pripažinęs šį įrodymą tinkamu, ir nepagrįstai konstatavo, jog 2012 m. gegužės 24 d. nutartis patvirtina ieškovo patirto nuostolio dydį, taigi teismas buvo šališkas ir nenuoseklus. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas nepateisinama situacija, kai dėl to paties įrodymo vertinimo ir jo ryšio su byla teismas teikia priešingas išvadas. Atsakovės manymu, taip buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 3 dalies 3 punktas nuostatos.Atsakovė G. S. ir ieškovas D. G. 2009 m. vasario 19 d. preliminariąja sutartimi nebuvo sutarę dėl netesybų, tuo tarpu 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąja sutartimi, pasirašyta tarp ieškovo ir R. S., ieškovas D. G. asmeniškai įsipareigojo sumokėti netesybas R. S., jei notarinis sandoris nebus sudarytas (sutarties 3.1, 3.2, 4.2 punktai). Atsakovė 2011 m. gegužės 20 d. preliminariosios sutarties nepasirašė, dėl šio sandorio sąlygų su R. S. nesiderėjo ir nesitarė, turtinių pretenzijų R. S. atsakovei G. S. niekada nereiškė, su šia sutartimi atsakovės ieškovas nesupažindino. Be to, atsakovė nedalyvavo Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. L2-8454-364/20012, kurioje buvo sprendžiamas nuostolių dėl 2011 m. gegužės 20 d. preliminariosios sutarties nevykdymo priteisimo iš ieškovo klausimas. Atsakovė nedalyvavo ir pasirašant taikos sutartį, nesitarė dėl netesybų, neprisiėmė prievolės jas sumokėti, todėl teismo išvada, kad ieškovas, sudarydamas su R. S. 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį, veikė 2009 m. vasario 19 d. su atsakove sudarytos preliminariosios sutarties ir išduoto 2009 m. vasario 19 d. įgaliojimo pagrindu, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai, nesant tam teisinių ir faktinių prielaidų, ieškovo D. G. įsipareigojimus pagal 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį dėl Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovui nustatytos pareigos sumokėti R. S. 600 000 Lt netesybų perkėlė atsakovei G. S.. Teismas neatskleidė, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurių pagrindu gali būti nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos. Teismo išvada dėl kreditoriaus teisių pažeidimo padaryta netinkamai taikant tiek materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, tiek ir kasacinio teismo suformuotą praktiką, aiškinančią actio Pauliana institutą.Ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties Nr. 5362 sudarymo momentu, nes šis ginčo sandoris nepažeidė D. G. teisių, o įsipareigojimai pagal būsimus / ateities skolinius įsipareigojimus nepatenka į actio Pauliana instituto reglamentavimą. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi. Tai reiškia, kad kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės kreditoriui atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Ieškovo D. G. nuostolis dėl sumokėtų R. S. 225 000 Lt netesybų atsirado gerokai po 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties Nr. 5362 sudarymo, be to, dėl šio reikalavimo ieškovas neturėjo ir neturi neįvykdytos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovei G. S., taip pat ieškovas nėra ir nebuvo atsakovės G. S. kreditorius, todėl ieškovas neturi teisės naudotis CK 6.66 straipsnyje įtvirtintomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis.Teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimą dėl 150 000 Lt priteisimo siejo su CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisių apsauga. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekė prisiteisti iš atsakovės 150 000 Lt dėl nepagrįsto praturtėjimo, o ne reikalavimo dėl pažeistų teisių gynimo actio Pauliana instituto prasme. Kadangi ieškovas savo pažeistas teises siekė apginti pasirinktu teisės gynimo būdu dėl nepagrįsto praturtėjimo, todėl CK 6.66 straipsnis ginčo santykiams dėl 150 000 Lt priteisimo reglamentuoti negali būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimui dėl actio Pauliana taikymo netinkamai nustatė įrodinėjimo ir tyrimo dalyką, t. y. vienašališkai, savo iniciatyva jį išplėtė. Taip teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus bei CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, netinkamai aiškino įstatymo nuostatas.Sudarant 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį Nr. 5362, nebuvo siekiama kaip nors išvengti skolinio įsipareigojimo D. G. ar paslėpti turtą. 1/3 ginčo žemės sklypo ir 1/3 ginčo statinių: gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė A. J. ir po jo mirties (2011 m. balandžio 23 d.) paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 3854 pagrindu atiteko R. P.. Dovanojimo sandorį buvo būtina sudaryti, nes po atsakovės G. S. brolio mirties 2011 m. gegužės mėnesį buvo siekiama sutvarkyti ir paveldėjimo teisės dokumentus ir pasirašyti pas notarą dovanojimo sandorį, dėl kurio atsakovės G. S., R. T. bei R. P. buvo seniai sutarusios.Teismas netinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį Nr. 5362 sužinojo tik po 2012 m. birželio 11 d. turto arešto. Antstolio parengtuose turto arešto / aprašo dokumentuose nėra jokių duomenų apie 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį ar šiuo sandoriu perleistą turtą. Be to, 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartis, iš karto po jo sudarymo, buvo įregistruota viešajame registre, o ieškovo interesams atstovavusi advokatė civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 net kelis kartus reiškė prašymus dėl duomenų apie atsakovės G. S. vardu registruotą turtą išdavimo.Teismas skundžiamame sprendime iš viso neteikė jokio vertinimo nei dėl atsakovės G. S., nei dėl kitos 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties šalies – atsakovių R. P., R. T. (ne)sažiningumo, dėl ko nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl CK 6.66 straipsnio taikymo. Ieškovo argumentai, kad atsakovę G. S. ir R. T. saisto giminystės ryšys, o būtent, kad R. T. yra buvusi atsakovės sūnaus marti, neatitinka tikrovės, nes G. S. neturėjo sūnaus, o vienintelė jos dukra mirė 1983 m. birželio 14 d. Be to, jokių 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties šalis saistančio giminystės ryšio įrodymų į bylą nėra pateikta.Teismas išvis nepasisakė nei dėl ginčijamo 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties perleisto turto rinkos kainos, nei dėl G. S. vardu viešajame registre įregistruoto turto rinkos vertės, nesprendė klausimo, ar atsakovės turimo turto (ne)pakanka ieškovo reikalavimui patenkinti. Todėl teismo išvada, kad ieškinys tenkinamas, nes atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, jog jos turimų 4 žemės sklypų vertė yra pakankama patenkinti ieškovo reikalavimus, yra deklaratyvi ir neparemta faktine medžiaga.Ieškovė į bylą teikė įrodymus, pagrindžiančius, kad 150 000 Lt avansinės įmokos sumokėjimas pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį jai nebuvo atliktas, todėl ieškovo reikalavimas dėl 150 000 Lt priteisimo turėjo būti atmestas. Tai, kad atsakovei nebuvo perduota 150 000 Lt suma, patvirtina ir pačios atsakovės elgesys po 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties sudarymo – G. S. vardu jokiame banke nebuvo atidaryta sąskaita ir nebuvo pervesta 150 000 Lt; atsakovė neįgijo jokio brangaus turto, nepirko brangių paslaugų; atsakovė stengėsi pati save išlaikyti iš gaunamų pajamų (767,56 Lt dydžio pensijos), o trūkstamą materialinę paramą jai teikė tretieji asmenys – R. P., R. T. ir kt.Teismas netinkamai taikė palūkanų priteisimą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas ir netinkamai nustatė palūkanų skaičiavimo laikotarpį. Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, pareiga mokėti 5 procentų dydžio palūkanas asmeniui atsiranda nuo to momento, kai jis sužinojo, ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą. Apie sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir apie tai, jog šis procesas yra baigtas, atsakovė G. S. sužinojo ir nuosavybės dokumentai (sprendimai, žemės sklypų planai) jai buvo įteikti tik 2012 m. rugpjūčio 3 d., kai ginčo žemės sklypai jau buvo D. G. prašymu areštuoti, o pats ieškovas prieš G. S. pradėjęs bylą dėl 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine. Teismas nepagrįstai sprendė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2011 m. lapkričio 2 d., nes terminas sudaryti pagrindinę sutartį suėjo 2011 m. gruodžio 4 d., praėjus dviem mėnesiams nuo 2011 m. spalio 4 d. Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimto įsakymo Nr. 6V3-(14.6.2.)-4535 dėl duomenų 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendime patikslinimo. Be to, terminas įvykdyti prievolę buvo praleistas ne dėl atsakovės, o dėl ieškovo D. G. kaltės, nes dėl jo veiksmų egzistavo objektyvios kliūtys sandoriui sudaryti (CK 6.64 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 6.206 straipsnis).Spręsdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą teismas nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir apsiribojo tik itin formaliu dalies faktinių aplinkybių nurodymu, nepateikė visapusiško įrodymų viseto vertinimo, nepasisakė dėl atsakovės G. S. priešieškinio argumentų ir reikalavimų, neatskleidė ginčo esmės, nepateikė savo išvados dėl ieškovo D. G., kaip G. S. įgalioto asmens, teisei priešingo elgesio (CK 2.136 straipsnio 1 dalis, 2.144 ir 2.150 straipsniai), dėl ieškovo D. G. nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Teismo sprendimas šioje dalyje iš esmės yra be motyvų (CPK 270 straipsnio 4 dalis).Teismas išsprendė ne visus atsakovės priešieškiniu pareikštus reikalavimus (pažeista CPK 265 straipsnio 2 dalis) ir iš viso nepasisakė dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties sąlygą negaliojančia CK 1.81, 1.89, 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu. Tai, atsakovės manymu, yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Šalies argumentai
Atsakovės R. P. ir R. T. 2013 m. lapkričio 28 d. pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriuose nurodė, kad pritaria atsakovės G. S. apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams ir prašo atsakovės G. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Ieškovas D. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Teismas skundžiamo sprendimo įžanginėje ir aprašomojoje dalyse nurodė visus įstatymo nustatytus elementus, išsamiai išdėstė ieškovo ir atsakovės G. S. reikalavimus ir atsikirtimus, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi CPK 270 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių pažeidimai nėra padaryti.Atsakovės teiginiai dėl absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų yra nepagrįsti. Teismas pasisakė dėl kiekvieno ieškinio ir priešieškinio reikalavimo ir nurodė argumentus, dėl kurių tenkino ieškinį ir atmetė atsakovės priešieškinį, nurodė materialiąsias teisės normas, kuriomis grindė savo sprendimą (CK 6.237 ir 6.66 straipsnius). Apeliaciniame skunde nurodomų reikalavimų, susijusių su ieškovo sąžiningumu ir piktnaudžiavimu teise, atsakovė G. S. nekėlė – tai buvo aplinkybės, kuriomis atsakovė grindė savo priešieškinį ir atsikirtimus bei kurių įrodyti ieškovei nepavyko.Teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis bei liudytojo D. S. parodymus, notarės G. K. paaiškinimus bei atsakovės G. S. nenuoseklius paaiškinimus, pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį. Ieškovas pabrėžia, kad priešieškinyje atsakovė prašė pripažinti negaliojančiu tik 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.2 punktą, tačiau visos 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties atsakovė neginčija, tuo pripažindama, kad 2009 m. vasario 19 d. ji iš tikrųjų ketino ir sudarė preliminariąją sutartį dėl įsipareigojimo parduoti ieškovui D. G. žemės sklypus ar jų dalis, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovė neginčijo 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.3 punkto, kuriame nurodoma, kad pirkėjas D. G. sumokėjo pardavėjai G. S. visą nekilnojamojo turto pardavimo kainą.Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie atsakovės atliktus veiksmus, anksčiau sudarytus turto perleidimo sandorius, pagrįstai sprendė, kad atsakovė G. S. puikiai orientavosi dėl sandorių sudarymo aplinkybių ir suprato, kokius sandorius sudaro bei siekė šiuos sandorius sudaryti. Be to, atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ji sudarant sandorį buvo ieškovo apgauta, jau yra įvertintos įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012.Teismas, atmetęs atsakovės priešieškinį, tinkamai taikė CK 6.237 straipsnį ir priteisė iš atsakovės G. S. 150 000 Lt avansą, kurį atsakovė buvo gavusi iš ieškovo pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį. Teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palūkanų priteisimą ir pagrįstai nustatė, kad atsakovei pareiga mokėti palūkanas pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminarios sutarties 2.4 punktą atsirado nuo 2011 m. lapkričio 2 d., nes nuosavybės teisės atsakovei buvo atkurtos 2011 m. rugsėjo 2 d. Apeliantė, teigdama, kad 2 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo Kauno apskrities viršininko administracijos 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, o nuo Kaišiadorių rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 4 d. įsakymo „Patikslinti 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą“, plečiamai ir neteisingai aiškina 2009 m. vasario 19 d. preliminarios sutarties 2.4 punktą. Be to, atsakovė G. S. 2011 m. rugsėjo 6 d. dalyvavo Kauno apygardos administracinio teismo posėdyje (administracinė byla Nr. 1-446-422/2011), kurioje ji buvo kviesta dalyvauti byloje, kaip žemės sklypo, dėl kurio buvo sudaryta 2009 m. vasario 19 d. preliminarioji sutartis, savininkė, taigi atsakovei G. S. jau 2011 m. rugsėjo 6 d. buvo žinoma apie priimtą 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į žemę.Teismas pagrįstai nustatė, kad 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties nevykdymas sukėlė ieškovui 225 000 Lt nuostolių. Atsakovė privalo padengti ieškovo patirtus nuostolius, nes yra priežastinis ryšys tarp atsakovės G. S. neteisėtų veiksmų ir ieškovui D. G. atsiradusios žalos. Atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų ieškovui – nesudarė pagrindinės žemės sklypo pardavimo sutarties, dėl to ieškovas negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų R. S. ir turėjo jam sumokėti baudą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį ieškovas sudarė su R. S. ne kaip G. S. atstovas, o kaip savarankiškas fizinis asmuo, todėl CK 2.150 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, tai, kad ieškovas sudarė 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį su R. S., atsakovei G. S. buvo žinoma. Liudytojas R. S. taip pat patvirtino, kad buvo nuvykęs kartu su ieškovu pas atsakovę G. S. ir prašė jos vykdyti 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį, tačiau ji to padaryti nesutiko. Teismas šioje dalyje tinkamai išsprendė bylą ir pagrįstai ieškovui iš atsakovės G. S. priteisė jos neveikimu padarytus nuostolius.Atsakovė G. S., pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį gavusi iš ieškovo 150 000 Lt ir dar iki 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties sudarymo nebūdama įvykdžiusi savo prievolės ieškovui, žinojo apie pažeidžiamas ieškovo D. G., kaip kreditoriaus, teises. 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo teises, nes padovanotas turtas yra vertingas ir jį perleidus ieškovas neteko galimybės išieškoti iš atsakovės nepagrįstai jos įgytą 150 000 Lt avansą bei išieškoti nuostolius. Šiuo metu realiai neliko jokio kito atsakovės vardu registruoto brangaus turto, iš kurio ieškovas galėtų atgauti teismo priteistas pinigines sumas, atsakovė faktiškai yra nemoki.Apeliantės teiginiai dėl 225 000 Lt netesybų priteisimo ir šioje dalyje atsiradusių ieškovo D. G., kaip kreditoriaus, teisių, yra nereikšmingi, nes ieškovas actio Pauliana ieškinį turėjo pagrindą pareikšti vien dėl 150 000 Lt kreditorinio reikalavimo. Ieškovas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pareiškus atsakovei ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, negalima ginčyti 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties CK 6.66 straipsnio pagrindu. Toks teiginys prieštarauja CK 6.66 straipsnio nuostatoms, kuriose yra įtvirtinta, kad kiekvienas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Atsakovė ydingai aiškina, kad ieškovo teisė reikšti kreditorinį reikalavimą neatsirado, nes 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta dar iki preliminariosios sutarties įvykdymo termino suėjimo. Tiek įstatymas, tiek teismų praktika teisę reikšti actio Pauliana ieškinį sieja ne su ginčijamo sandorio sudarymo laiku, o su skolininko prievolės neįvykdymu. Atsakovė G. S. turėjo prievolę įvykdyti 2011 m. lapkričio 2 d., šios savo prievolės neįvykdė, sumažino savo turto vertę ir taip užkirto ieškovui galimybę išieškoti jai sumokėtą avansą, todėl ieškovui atsirado teisė ginčyti 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį actio Pauliana pagrindu.2012 m. liepos 12 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 atsakovių G. S. ir R. P. pateikti paaiškinimai patvirtina, kad atsakovė G. S. nenorėjo grąžinti pinigų ieškovui, bijojo savo turto arešto, dėl to nerimavo ir padovanojo nekilnojamąjį turtą R. P. ir R. T.. Apeliacinio skundo teiginys, kad 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl paveldėjimo, yra nepagrįstas, nes paveldėjimo santykiai atsiradę po A. J. mirties (kurio turtą paveldėjo R. P.), neturi jokio ryšio su 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartimi.Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes pagal CK 6.66 straipsnį kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį nuo tos dienos, kada sužinojo arba turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas apie 2011 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį sužinojo tik po 2012 m. birželio 11 d., kai Kaišiadorių rajono apylinkės teismas areštavo atsakovės turtą. Ieškovas apie šį sandorį negalėjo sužinoti anksčiau, nes jis nėra šio sandorio šalis, o atsakovė G. S. apie tokio sandorio sudarymą ieškovo neinformavo.Apeliantė nepagrįstai perkelia teismui pareigą rinkti įrodymus už ją. Apeliantė teigia, kad jos turimų 4 žemės sklypų vertė yra pakankama patenkinti ieškovo reikalavimus, tačiau iš prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedamų valstybės įmonės Registrų centro duomenų matyti, kad neapsunkintų hipoteka sklypų vertė yra 4 836 Lt. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių rašytinių įrodymų dėl jai priklausančio turto vertės ir neprašė byloje skirti ekspertizės turto vertei nustatyti. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl apeliantei priklausančio nekilnojamojo turto vertės yra nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.Teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nebuvo šališkas ir išnagrinėjo bylą objektyviai ir teisingai. Teismas taip pat buvo saistomas įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje nustatytomis šiai bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurių iš naujo įrodinėti ieškovui nereikėjo, nes minėtoje byloje dalyvavo tie patys ir šioje byloje dalyvaujantys asmenys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Atsakovė G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte (sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų)) bei 7 punkte (pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka). Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė nustatytas bylos aplinkybes, materialiosios teisės normas bei motyvus, kurių pagrindu tenkino ieškovo ieškinio reikalavimus ir atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Pastebėtina, kad kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, taip pat yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014). Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu bei materialiųjų teisės normų taikymu, tačiau tai, kad byla buvo išspręsta ne apeliantei palankiu būdu bei sprendime nėra nurodyti visi apeliantės išsakyti argumentai ir pateikti įrodymai, negali būti pripažinta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.
Apeliacinio skundo argumentai dėl neišspręstų priešieškinyje pareikštų reikalavimų teisiškai nepagrįsti, nes priešieškinyje buvo nurodytas vienas reikalavimas: pripažinti 2009 m. vasario 19 d. sudarytos preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygą: „Pardavėja tvirtina ir garantuoja, kad visą pinigų sumą, t. y. 150 000 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) gavo prieš pasirašant šią sutartį. Sudarius Sklypo pirkimo pardavimo sutartį šiame sutarties punkte nurodyta pinigų suma, t. y. 150 000 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų) bus įskaičiuota į šios sutarties 2.1.p. nurodytą Sklypo pardavimo kainą“, negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir šis reikalavimas buvo išnagrinėtas, t. y. atmestas.
Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra nustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacine tvarka neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, t. y. nagrinėja apeliantės nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai patenkino ieškinio reikalavimus ir atmetė priešieškinio reikalavimą.
Dėl 150 000 Lt avanso priteisimo, 2009 m. vasario 19 d preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia
Byloje nustatyta, kad 2009 m. vasario 19 d. ieškovas D. G. su atsakove Genovaite Savickiene Kauno miesto 12-ajame notarų biure sudarė preliminariąją sutartį, kurią patvirtino notarė G. K. (notarinio registro Nr. G–705) (I t., b. l. 105–108). Pagal šią sutartį pardavėjai G. S. atkūrus nuosavybes teises į žemę (duomenys neskelbtini), pagal Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 2 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 6180, pardavėja G. S. įsipareigojo parduoti, o pirkėjas D. G. įsipareigojo nupirkti pagal šios sutarties sąlygas grąžintą (-us) žemės skypą (-us) ar jų dalis, esantį (-ius), (duomenys neskelbtini); sklypo pirkimo–pardavimo kaina nurodyta 150 000 Lt. Šios preliminariosios sutarties 2.2 punkte įrašyta, kad pardavėja tvirtina ir garantuoja, jog visą 150 000 Lt sumą ji gavo prieš pasirašant sutartį, o sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo visą parduodamo sklypo kainą (I t., b. l. 105–108). Taip pat atsakovė G. S. ieškovui D. G. 2009 m. vasario 19 d. išdavė įgaliojimą tvarkyti jos žemės grąžinimo reikalus su visiška teise disponuoti grąžintinais sklypais bei 2009 m. vasario 19 d. surašė testamentą, kuriame nurodė, kad savo mirties atveju teisę į jai grąžintiną žemę ji palieka ieškovui D. G. (I t., b. l. 92–93). Pagal kadastrinių duomenų nustatymo datą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, 2011 m. gegužės 20 d. buvo suformuoti keturi žemės sklypai, į kuriuos vėliau – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 6S-71 nuosavybės teisės buvo atkurtos atsakovei G. S., t. y.: 1) 1,6 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).; 2) 0,41 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 3) 0,31 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 4) 0,12 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 69–73, 82–83, 111–112). 2011 m. birželio 27 d. pareiškimu Kauno 12-ajam notarų biurui (I t., b. l. 94) atsakovė G. S. pranešė, kad naikina ieškovui D. G. 2009 m. vasario 19 d. duotą įgaliojimą tvarkyti su jai grąžintina žeme susijusius reikalus. Šį pranešimą ieškovas D. G. gavo 2011 m. birželio 30 d. (III t., b. l. 46). Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, dėl kurios sudarymo buvo susitarta 2009 m. vasario 19 d. preliminariąja sutartimi, tarp ieškovo ir atsakovės nėra sudaryta. Pažymėtina, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjamas ieškovo reikalavimas patvirtinti minėtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį tuo pagrindu, jog 2009 m. vasario 19 d. buvo sudaryta ne preliminarioji sutartis, o pirkimo–pardavimo sutartis (civilinė byla Nr. 2-356-840/2012), tačiau šis ieškovo reikalavimas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu nebuvo patenkintas, nustačius, kad šalys buvo susitarusios tik ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį iš anksto šalių aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Minėtu 2012 m. spalio 29 d. sprendimu taip pat ieškovui iš atsakovės buvo priteista 150 000 Lt, kuriuos ji gavo iš ieškovo pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį, tačiau Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės G. S. apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi panaikino Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kurioje iš atsakovės buvo priteista ieškovui 150 000 Lt, nes ieškovas tokio reikalavimo byloje nebuvo pareiškęs.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įsiteisėjusiame Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendime nėra nustatyta prejudicinė aplinkybė, jog atsakovė G. S. pagal preliminariąją sutartį ieškovui D. G. sumokėjo 150 000 Lt avansą, nes šiame sprendime nurodyta, kad aplinkybė apie tokio dydžio avanso sumokėjimą nustatoma remiantis nenuginčyta preliminariosios sutarties 2.2 punkte nurodyta sąlyga, jog atsakovė patvirtina ir garantuoja, kad 150 000 Lt ji gavo. Sprendime pažymėta, kad atsižvelgiant į tai, jog notarine forma patvirtinta preliminarioji sutartis turi didesnę įrodomąją galią, joje konstatuoti faktai negali būti nuginčyti atsakovės kviestų ir bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais. Taigi priimant minėtą sprendimą nebuvo vertinami atsakovės nurodomos aplinkybės ir pateikti įrodymai, susiję su pinigų (ne)gavimu. Atsakovė neginčijo preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygos, todėl ir nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su šios sąlygos teisėtumu. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame ginčijo 2.2 punkto sąlygą, t. y. byloje nagrinėjamos kitos teisiškai reikšmingos bylai išspręsti reikalingos aplinkybės. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2006; kt.). Pabrėžtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, pareikšdama priešieškinį, neginčijo visos preliminariosios sutarties, o iš bylos įrodymų visumos matyti, jog ji sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypų pardavimo, kai į juos jai bus atkurta nuosavybės teisė. Byloje ginčas kilo dėl avanso, sumokėto sudarant preliminariąją sutartį, t. y. ieškovas teigė, kad jis atsakovei sumokėjo 150 000 Lt avansą, kuris ir nurodytas preliminariosios sutarties 2.2 punkte, o atsakovė nurodė, kad yra gavusi tik 28 000 Lt avansą. Atsakovė priešieškinyje teigė, kad preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlyga, jog 150 000 Lt ji gavo prieš pasirašant preliminariąją sutartį, yra niekinė, nes neatitinka jos valios ir objektyvios tikrovės bei buvo įrašyta ieškovo nurodymu. Atsakovė priešieškinį grindė ir tuo, kad ši sąlyga prieštarauja gerai moralei, sudaryta savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens, dėl suklydimo ir apgaulės, ieškovui piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir teise. Be to, priešieškinyje buvo nurodyta ir tai, kad atsakovė negalėjo suprasti pas notarę pasirašomų sandorių esmės, šių sandorių pasekmių, ir šią aplinkybę atsakovė grindė savo amžiumi (gimusi 1930 metais), išsilavinimu (baigusi 4 klases), sveikatos būkle, besąlyginiu pasitikėjimu ieškovu, ginčijamo sandorio sąlygos neatitikimu jos interesams, protingo ir rūpestingo žmogaus elgesio standartams, prieštaravimu logikai. Pažymėtina, kad atsakovė priešieškinyje nurodė keletą sandorio negaliojimo pagrindų, tačiau visų šių sandorio negaliojimo pagrindų nustatymas yra susijęs su tuo, ar ieškovei iki preliminariosios sutarties sudarymo ieškovas jai perdavė 150 000 Lt, kuriuos nesudarius pagrindinės sutarties atsakovė turi grąžinti ieškovui pagal ieškovo pareikštą ieškinį šioje byloje.
Vertinant ieškovo ir atsakovės argumentus, susijusius su 150 000 Lt (ne)sumokėjimu sudarant preliminariąją sutartį ir su šios sumos grąžinimu ieškovui nesudarius pagrindinės sutarties, pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, jog preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją. Nepaisant to, perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokių teisinių padarinių tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Taigi suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti, kaip netesybos ar kt. Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi būti grąžinamos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; kt.). Pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu tikslo nepasiekiama, t. y. nesudaroma pagrindinė sutartis, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis Nr. 3K-3-72/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2007; kt.).
Iš byloje ginčijamos preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygos bei kitų šios sutarties sąlygų matyti, kad 150 000 Lt suma nurodoma kaip avansas, kuris turėjo būti įskaitytas į turto pirkimo kainą. Byloje nėra ginčo, kad preliminariąja sutartimi (žr. sutarties 2.1 punktą) buvo sutarta dėl žemės sklypų, į kuriuos atsakovei bus atkurta nuosavybės teisė, pardavimo ieškovui už 150 000 Lt.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad atsakovė yra pripažinusi, jog prieš sudarydama preliminariąją sutartį ji gavo 28 000 Lt avansą, tačiau prašo pripažinti negaliojančia visą sąlygą, kurioje tvirtinama, kad ji gavo avansą. Ieškovo teigimu, iki 2009 m. vasario 19 d. jis ieškovei buvo sumokėjęs 8 000 Lt avansą, o pas notarę, kai buvo sudaroma preliminarioji sutartis, ieškovei sumokėjo dar 142 000 Lt. Ieškovas 8 000 Lt sumokėjimą grindė 2007 m. kovo 28 d. uždarosios akcinės bendrovės „Permita“, kuriai atstovavo ieškovas, ir atsakovės sudaryta sutartimi, kurioje nurodyta, kad atsakovė pasiūlė pirkti sklypus už 150 000 Lt ir pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta, kai bus visiškai sutvarkyti nuosavybės dokumentai (civilinės bylos Nr. 2-356-840/2012 III t., b. l. 46). Atsakovė, priešieškinyje nurodydama, kad jai buvo sumokėta ir 20 000 Lt, rėmėsi 2006 m. lapkričio 23 d. sutartimi, sudaryta tarp uždarosios akcinės bendrovės „Permita“, kuriai atstovavo ieškovas, ir jos dėl sklypų už 160 000 Lt pardavimo, kai bus nuosavybės dokumentai (civilinės bylos Nr. 2-356-840/2012 III t., b. l. 47). Šioje sutartyje yra atsakovės įrašas, kad iš viso gauta 25 000 Lt. Pagal bylos duomenis atsakovė yra anksčiau sudariusi žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu ir byloje nepaneigė aplinkybių, kad 2006 m. lapkričio 23 d. preliminarioji sutartis buvo sudaryta dėl kitų žemės sklypų. Byloje ginčo dėl ankstesnių sandorių dėl žemės sklypų pardavimo nėra, šalys viena kitai pretenzijų neturi, atsakovės teigimu, su ja ieškovas visiškai atsiskaitė už anksčiau parduotus žemės sklypus.
Iš šios civilinės bylos, civilinės bylos Nr. Nr. 2-356-840/2012 medžiagų matyti, kad atsakovė G. S. iki 2009 m. vasario 19 d. turėjo su ieškovu D. G. ir kitų sandorių dėl kitų žemės sklypų, į kuriuos jai taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės; ankstesnius teisinius reikalus šalys taip pat tvarkė notarine forma, asmeniškai. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovės garbus amžius, jos nurodomas išsilavinimas bei sveikatos būklė nebuvo kliūtis suprasti veiksmų, kuriuos ji atliko pas notarę 2009 m. vasario 19 d., t. y. sudaromos preliminariosios sutarties esmės ir atskirų šios sutarties sąlygų esmės. Tai, kad atsakovė supranta savo veiksmus ir gali tvarkyti savo turtinius reikalus, patvirtina, ir jos po preliminariosios sutarties sudarymo atlikti veiksmai, t. y. ji pati panaikino 2009 m. vasario 19 d. išduotą įgaliojimą 2011 m. birželio 27 d. pareiškimu, atvykusi pas notarą asmeniškai, 2011 m. birželio 6 d. sudarė dovanojimo sandorį.
Vertinant aplinkybes, kad atsakovė pasirašė preliminariąją sutartį, kurios 2.2 punkte buvo nurodyta, jog ji gavo 150 000 Lt prieš pasirašant preliminariąją sutartį, dėl to, ji buvo suklaidinta bei apgauta, priversta pasirašyti tokią sutartį bei jos valia buvo suformuota priešingai jos ketinimams, svarbu yra tai, atsakovė norėjo ir siekė ieškovui parduoti žemės sklypus, kurių nuosavybės dokumentus turėjo sutvarkyti ir tvarkė ieškovas (atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sutvarkyti nuosavybės teisės dokumentai). Pažymėtina, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis teisine prasme pakankamai yra paprasta, todėl darytina išvada, kad atsakovė turėjo suprasti sutarties sąlygas. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, jog šalys susitarė dėl 150 000 Lt pirkimo–pardavimo kainos, ir tai buvo nurodyta preliminariosios sutarties 2.1 punkte. Atsakovė turėjo patirties, sudarydama preliminariąsias sutartis ir jau taip pat buvo gavusi avansą, todėl atsakovei turėjo būti žinoma, kad į preliminariosios sutarties sąlygas yra įtraukiama sąlyga ir apie sumokėtą avansą. Atsakovė, matydama, kad sutartyje nėra nurodyta 8 000 Lt ar 28 000 Lt (t. y. jos sumokėta pinigų suma) (sutartyje išryškintos 150 000 Lt sumos, t. y. pirkimo–pardavimo kaina bei atsakovės gauti pinigai prieš pasirašant sutartį), galėjo nepasirašyti preliminariosios sutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs preliminariosios sutarties sąlygas, sutarties sudarymo aplinkybes, nustatė, kad atsakovė sutarties sudarymo metu buvo gavusi 150 000 Lt avansą, kuris ir atitiko visą sutartą pirkimo–pardavimo kainą. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės priešieškinyje, teismo posėdžiuose bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pateiktus įrodymus, kurių pagrindu ji teigė, kad negavo 150 000 Lt, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra įtikinama ir atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Tokia nuostata susiformuoja ir dėl atsakovės tą pačią dieną (2009 m. vasario 19 d. ) pasirašytų kitų dokumentų, t. y. įgaliojimo (I t., b. l. 92) bei testamento (I t., b. l. 93), kuriais atsakovė ieškovui ne tik suteikė savo vardu atlikti veiksmus, sutvarkant nuosavybės teisės dokumentus, bet ir teisę disponuoti sugrąžintais jai žemės sklypais, bei paliko teisę į žemės sklypus po savo mirties. Be to, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovė domėjosi žemės sklypų sugrąžinimu ar ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkrečius žemės sklypus. Įgaliojimas buvo panaikintas tik 2011 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo posėdyje 2013 m. spalio 15 d notarė G. K. nurodė, kad sudarant 2009 m. vasario 19 d. preliminariąją sutartį ieškovas jos kabinete sumokėjo pinigus atsakovei G. S., o atsakovė notarei patvirtino, kad su ja ieškovas visiškai atsiskaitė (IV t., b. l. 17-19). Taip pat notarė nurodė, kad dokumentus perskaitė atsakovei ir atsakovė dokumentus pasirašė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog trečiasis asmuo notarė G. K. turėtų materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (skirtingai nei byloje dalyvaujančios šalys – ieškovas ir atsakovė), be to, yra valstybės įgaliotas asmuo tvirtinti sandorius, dokumentus bei vykdyti kitas Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatytas funkcijas, kuriam yra keliami itin aukšti kvalifikacijos ir patikimumo reikalavimai, todėl abejoti notarės G. K. paaiškinimais ir konstatuoti, kad ji sako netiesą, neturi pagrindo.
Atsakovė apeliaciniame skunde, teigdama, kad jai nebuvo perduoti pinigai, akcentuoja aplinkybę, jog ieškovas tokia pinigų suma nedisponavo ir remiasi preliminariojoje sutartyje esančiu ieškovo ranka padarytu įrašu, kad pagal preliminariąją sutartį visus pinigus – 150 000 Lt jis gavo sklypams pirkti iš D. S., kuris ir taps grąžintinų sklypų savininku. Atsakovė nurodo, kad šis įrašas padarytas po to, kai preliminarioji sutartis jau buvo patvirtinta pas notarą. Šis įrašas nepatvirtina, kad ieškovas pas notarę pinigų neperdavė, nes iš ieškovo paaiškinimų, D. S., kuris buvo apklaustas liudytoju, parodymų matyti, kad D. S. pinigus ieškovui perdavė prieš tai, kai buvo sudaryta preliminarioji sutartis (III t., b. l. 32-35). Ieškovas D. S. pinigus grąžino 2010 m. birželio 10 d. (II t., b. l. 189). Pažymėtina, kad pati atsakovė, remdamasi ieškovo bei notarės paaiškinimais, nurodo, jog 2009 m. vasario 19 d. ieškovas atvyko pas notarę norėdamas, kad būtų sudaryta sutartis, kuria jam būtų perleistos nuosavybės teisės, tačiau notarė negalėjo patvirtinti tokio sandorio, nes žemės sklypai nebuvo suformuoti ir nuosavybės teisės atsakovės vardu neįregistruotos. Tai leidžia taip pat daryti išvadą, kad ieškovas turėjo turėti susitartą pinigų sumą, jog galėtų visiškai atsiskaityti su ieškove 2009 m. vasario 19 d. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 liudytoja buvo apklausta R. T., kuri parodė, kad pas atsakovę buvo atvažiavęs ieškovas ir A. S. ir kalbėjo apie pinigus už žemės sklypus ir kad atsakovė prašė dar 20 000 Lt, o ieškovas sakė, jog gali duoti 5 000 Lt, tarėsi rašyti taikos sutartį. Taip pat R. T. parodė, kad atsakovė prašė ieškovo panaikinti preliminariąją sutartį, kad „pinigėlių mažai senam žmogui“. Tai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad buvo deramasi dėl papildomos sumos.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ginčijo preliminariosios sutarties sąlygą, kurioje nurodyta, jog ji gavo prieš sudarant sutartį 150 000 Lt, konstatuotina, kad ji ir turėjo pateikti įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog ji pinigų negavo. Primintina, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.); teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Be to, bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas esminę teisiškai reikšmingą aplinkybę, ar atsakovė gavo 150 000 Lt prieš preliminariosios sutarties sudarymą, laikėsi civilinio proceso normose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei kasacinio teismo išaiškinimų dėl šių taisyklių taikymo. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo tokių įrodymų, kurie leistų apeliacinės instancijos teismui išvadą dėl 150 000 Lt gavimo pripažinti neteisinga.
Nustačius, kad atsakovė gavo 150 000 Lt, darytina išvada, jog byloje nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir preliminariosios sutarties 2.2 punkto sąlygą, kurioje būtent tai ir yra įtvirtinta. Kadangi preliminariojoje sutartyje buvo nustatyta tokia sąlyga, kuri ir buvo įvykusi, todėl teigti, jog atsakovė dėl šios sąlygos suklydo ar buvo suklaidinta, apgauta ir t. t., nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantės nurodoma aplinkybė, jog teismas detaliai nepasisakė dėl 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.81, 1.89, 1.90 ir 1.91 straipsnius, nėra pakankamas pagrindas naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą skundžiamo sprendimo dalį. Kaip jau buvo pirmiau nurodyta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Iš skundžiamame sprendime teismo pateiktų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes bei motyvuotai (glausta forma pateikdamas pagrindinius argumentus), atmetė atsakovės paaiškinimus, jog ji nesuprato, kokius sandorius sudaro ir kad buvo ieškovo apgauta. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovė išvardijo sandorio negaliojimo pagrindus, t. y. kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasto fizinio asmens (CK 1.89 straipsnis), sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), tačiau konkrečių argumentų, pagrindžiančių kiekvieno iš minėtų sandorio negaliojimo pagrindų taikymo šioje byloje pagrįstumą, nepateikė (III t., b. l. 103-107). Atsakovės esminė aplinkybė, dėl kurios ji ginčijo tik vieną preliminariosios sutarties sąlygą minėtais sandorių negaliojimo pagrindais, ir buvo ta, kad ji pinigų negavo ir neturi pareigos jų grąžinti ieškovui.
Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje tenkintas ieškovo reikalavimas dėl 150 000 Lt avanso priteisimo ir atmestas priešieškinio reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta, o apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti šią dalį.
Dėl palūkanų priteisimo
Atsakovė G. S. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje iš jos ieškovui priteista 10 625 Lt palūkanų nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. Pažymėtina, kad ieškovui iš atsakovo procesinės palūkanos (5 procentų dydžio metinės palūkanos už 160 625 Lt sumą) priteistos nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Pagal bylos duomenis ieškovas reikalavimą pirmosios instancijos teisme dėl 150 000 Lt avanso grąžinimo išdėstė pirmosios instancijos teisme 2013 m. balandžio 5 d. gautame patikslintame ieškinyje, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė 2013 m. balandžio 17 d. (III t., b. l. 58-62). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui turi sumokėti 10 625 Lt palūkanų nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., nes pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo įgijęs turtą asmuo privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas nuo to momento, kai sužinojo apie nepagrįstą pinigų gavimą. Sprendime nustatyta, kad toks momentas yra 2011 m. lapkričio 2 d., kai baigėsi preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti.
CK 6.240 straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymo tvarka ir sąlygos grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą. Nustatyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Taigi įstatymo leidėjas įpareigojo turtą įgijusį asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo buvo įgyta pinigų suma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2007).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliaciniame skunde, ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl palūkanų priteisimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė turi mokėti palūkanas nuo 2011 m. lapkričio 2 d., t. y. kad ji būtent tada sužinojo ir turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ir praturtėjimą. Įvertinus šios bylos duomenis, o ypač civilinės bylos Nr. 2-356-840/2012 duomenis, konstatuoti, kad atsakovė suprato ar turėjo suprasti, jog ji be teisėto pagrindo gavo minėtus pinigus ir juos turi grąžinti, nėra jokio pagrindo. Pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovė 150 000 Lt gavo teisėtai, t. y. jai buvo sumokėtas avansas, kuris buvo nurodytas preliminariojoje sutartyje. Kadangi atsakovė pinigus gavo teisėtai, t. y. esant teisiniam pagrindui, todėl ji pripažintina sąžiningu asmeniu. Tik nesąžiningas, t. y. gaudamas turtą žinojęs arba turėjęs žinoti neturįs jo gauti (t. y. priimdamas turtą pažeidęs teisę), asmuo privalo už gautą sumą mokėti palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia. Vilnius, 2003. P. 322). Be to, preliminariojoje sutartyje nebuvo įtvirtinta sąlyga, kad nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties per du mėnesius nuo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, ieškovė privalo grąžinti ieškovui 150 000 Lt. Duomenų, kad ieškovas reikalavo, jog jam atsakovė grąžintų 150 000 Lt, nėra. Priešingai, ieškovas ne tik, kad nereikalavo, jog atsakovė grąžintų pinigus, bet laikėsi pozicijos, kad ji teisėtai ir pagrįstai turi tuos pinigus ir jai nereikia jų grąžinti. Ieškovas 2011 m. spalio 11 d. kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl patvirtinimo, kad buvo sudaryta 1,60 ha bei 0,41 ha žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. jog atsakovė jam už 150 000 Lt pardavė šiuos sklypus, o 2012 m. vasario 27 d. ieškovas kreipėsi į teismą su analogiško pobūdžio ieškiniu dėl 0,31 ha bei 0,12 ha žemės sklypų. Žemės sklypai buvo areštuoti bei priėmus sprendimus už akių ieškovas netgi buvo įsiregistravęs nuosavybės teisę į žemės sklypus. Kauno apygardos teismui 2013 m. kovo 21 d. priėmus nutartį, įsiteisėjo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas patvirtinti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Įsiteisėjus šiam sprendimui ieškovas neinformavo atsakovės apie tai, kad ji turi grąžinti pinigus, nenurodė, kokiu būdu jam turi būti sumokėti šie pinigai, o 2013 m. balandžio 5 d. padavė patikslintą ieškinį, kuriame suformulavo reikalavimą dėl 150 000 Lt priteisimo.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje nurodyta, kad ieškovui iš atsakovės priteista 10 625 Lt palūkanų nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., ieškovo reikalavimas dėl šių palūkanų atmestinas. Taip pat patikslintina sprendimo dalis, kurioje ieškovui iš atsakovės procesinės palūkanos priteistos nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, t. y. nurodytina, kad procesinės palūkanos priteistos už 150 000 Lt sumą nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos 2013 m. balandžio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį procesinės palūkanos priteisiamos ne nuo ieškinio padavimo teismui dienos, o nuo tada, kai iškelta byla. Kaip jau buvo minėta, ieškovo patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas suformulavo reikalavimą dėl 150 000 Lt avanso priteisimo, buvo priimtas 2013 m. balandžio 17 d.
Dėl 225 000 Lt nuostolių priteisimo
Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 20 d. ieškovas D. G., veikdamas 2009 m. vasario 19 d. su atsakove Genovaite Savickiene sudarytos preliminariosios sutarties pagrindu, turėdamas G. S. įgaliojimą ir testamentą, sudarė sutartį dėl būsimo žemės sklypų pardavimo. Ieškovo D. G. ir R. S. pasirašytos preliminariosios sutarties 1.1 punkte pardavėjas D. G. įsipareigojo parduoti du žemės sklypus, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės G. S. ir kuriuos ši įsipareigojusi jam parduoti (0,31 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis miškų ūkio, ir 1, 60 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis miškų ūkio), o pirkėjas R. S. įsipareigojo nupirkti šiuos žemės sklypus už 1 200 000 Lt bei sutarties pasirašymo dieną ieškovui sumokėjo 800 000 Lt avansą (I t., b. l. 84–86). Pažymėtina, kad buvo susitarta, jog turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ir notarine forma patvirtinta ne vėliau kaip iki 2012 m. balandžio 1 d. (sutarties 2.4 punktas). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2012 m. balandžio 17 d. pateiktu pareiškimu R. S. paprašė išduodant teismo įsakymą priteisti iš D. G. 1 275 747 Lt skolą, kuri susidarė D. G. neįvykdžius 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąja sutartimi prisiimto įsipareigojimo parduoti du žemės sklypus, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės G. S. ir kuriuos ji parduos D. G. (Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. L2-8454-364/2012 b. l. 3-5). Šioje byloje R. S. ir D. G. sudarė taikos sutartį, kuria D. G. įsipareigojo R. S. grąžinti 91 582,52 Lt – negrąžintą dalį iš gautų 800 000 Lt sudarant preliminariąją sutartį, ir 600 000 Lt netesybų. Iš šios 600 000 Lt sumos D. G. R. S. yra sumokėjęs 225 000 Lt, tą patvirtina byloje pateikti mokėjimo dokumentai (I t., b. l. 99–103; III t., b. l. 63–65).
Ieškovas reikalavimą dėl 225 000 Lt nuostolių priteisimo grindė tuo, kad su R. S. nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, nes atsakovė atsisakė sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį su juo. Ieškovo teigimu, atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir todėl ieškovui buvo padaryta 600 000 Lt nuostolių, kuriuos jis turi sumokėti R. S.. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė pasielgė nesąžiningai, t. y. sužinojusi, kad nuosavybės teisės bus atkurtos itin geroje vietoje, kur žemės rinkos vertė bus didesnė, nei ta pinigų suma, kurią gavo iš ieškovo pagal preliminariąją sutartį.
Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus ir tenkino ieškinio reikalavimą dėl 225 000 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kalta tik atsakovė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su pagrindinės sutarties nesudarymu taip, kaip nustatyta preliminariojoje sutartyje, ir ieškovo prisiimtais įsipareigojimais pagal 2011 m. gegužės 20 d. preliminariąją sutartį, sudarytą su R. S., daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog dėl atsakovės kaltės ieškovas patyrė jo nurodomus nuostolius (600 000 Lt), iš kurių šioje byloje prašo priteisti 225 000 Lt.
Pagal 2009 m. vasario 19 d. preliminariosios sutarties 2.4 punktą pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta per du mėnesius nuo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei G. S. priėmė 2011 m. rugsėjo 2 d. (I t., b. l. 111). Taigi pagrindinė sutartis tarp ieškovo ir atsakovės turėjo būti sudaryta iki 2011 m. lapkričio 2 d. Iš ieškovo pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad jis dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo į atsakovę kreipėsi 2011 m. spalio mėnesį, tačiau atsakovė šią sutartį sudaryti atsisakė (III t., b. l. 163). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji iki 2011 m. spalio 13 d. (iki buvo apribota disponavimo teisė) ėmėsi veiksmų tam, kad būtų įvykdyti įsipareigojimai preliminariojoje sutartyje. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į 1,60 ha bei 0,14 ha žemės sklypus atsakovės vardu įregistruoti 2011 m. spalio 4 d. (I t., b. l. 70-73). Pagal bylos duomenis į 0,31 ha bei 0,12 ha žemės sklypus daiktinės teisės iki 2011 m. lapkričio 2 d. nebuvo įregistruotos (atsakovė nurodyta kaip naudotoja) (I t., b. l. 82-83). Nuosavybės teisės įregistruotos 2013 m. liepos 3 d. (IV t., b. l. 87, 88). Pagal bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismui ieškovo pateiktą Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus 2013 m. spalio 16 d. raštą atsakovei nebuvo siunčiami dokumentai, iš jų ir sprendimai atkurti nuosavybės teises į sklypus, ir ji nebuvo informuojama apie atliktus veiksmus, nes jos vardu neteisėtai veikė ieškovas, kuris jau nuo 2011 m. birželio 27 d. neturėjo jokios teisės to daryti. Atsakovė 2011 m. rugsėjo 6 d. dalyvavo Kauno apygardos administracinio teismo posėdyje dėl servituto nustatymo 1,60 ha žemės sklype, o dokumentus atsakovė atsiėmė 2012 m. kovo 8 d. (IV t., b. l. 90). Kadangi atsakovė dalyvavo teismo posėdyje ir tą ji yra patvirtinusi civilinėje Nr. 2-356-840/2012 (III t., b. l. 104), todėl darytina išvada, jog ji turėjo sužinoti, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypus. Aplinkybė, kad atsakovė negavo dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tai buvo kliūtis jai sudaryti pagrindinę sutartį, nes kai 2011 m. birželio 27 d. ji panaikino ieškovui išduotą įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus reikalus, privalėjo pati rūpintis nuosavybės teisės dokumentais, domėtis, kada bus priimti sprendimai, ir paruošti dokumentus taip, kad būtų galima sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau atsakovė nėra atsakinga, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta iki pat 2011 m. lapkričio 2 d., nes, kaip jau buvo minėta, ieškovas pakeitė savo poziciją dėl pagrindinės sutarties sudarymo, t. y. jis pradėjo teigti, kad žemės sklypus yra jau įgijęs nuosavybėn, pradėjo teisminį procesą, jo prašymu sklypai buvo areštuoti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi. Ieškovas savo veiksmais apribojo atsakovei teisę sudaryti pagrindinę sutartį. Šiuo atveju konstatuotina, kad tiek atsakovė savo neveikimu, tiek ir ieškovas savo veiksmais yra atsakingi už pagrindinės sutarties nesudarymą iki 2011 m. lapkričio 2 d.
Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-126/2009; kt.).
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes.
Ieškovas kaip patirtus nuostolius įvardija pagal preliminariąją sutartį, sudarytą su R. S., sumokėtą 225 000 Lt sumą, t. y. netesybas, kurios buvo nurodytos preliminariojoje sutartyje, ir susitartos taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta teisme. Vertinant ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo patirtais nuotoliais, pažymėtina, kad pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį šalys yra laisvos derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas susitarimas. Baigiamajame ikisutartinių santykių etape – sudarant preliminariąją sutartį – dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamu atveju yra svarbu, ar ieškovas ir R. S., sudarydami preliminariąją sutartį, bei ieškovas ir atsakovė, sudarydami preliminariąją sutartį, galėjo būti tikri, kad pagrindinės sutartys bus sudarytos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į sudarytų preliminariųjų sutarčių ypatumus, į jų sudarymo aplinkybes, objekto, dėl kurio buvo tartasi, specifiką, į ieškovo atliktus veiksmus, kurias jis buvo užkirtęs kelią atsakovei vykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, vadovaudamasi teisingumo sąžiningumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovė nėra atsakinga už ieškovo šioje byloje nurodytus patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija tokią išvadą daro taip pat ir atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-607/2013).
Ieškovo su R. S. sudarymas preliminariosios sutarties, kurioje nustatyta 800 000 Lt bauda už įsipareigojimų nevykdymą, kai neatkurtos nuosavybės teisės atsakovei į žemės sklypus ir kai atsakovė buvo pareiškusi, kad žemės neparduos, leidžia daryti išvadą, jog ieškovas pats prisiėmė riziką dėl patirtų nuostolių. Vien tai, kad 2011 m. gegužės 20 d. buvo nustatyti kadastro duomenys, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Be to, pagal preliminariąją sutartį ieškovas sklypus perleisti įsipareigojo iki 2012 m. balandžio 1 d. Iš Nekilnojamojo turto registro įrašų matyti, kad ieškovas nuo 2012 m. sausio 27 d. buvo įsiregistravęs nuosavybės teisę į 2011 m. gegužės 20 d. preliminariojoje sutartyje nurodytus sklypus pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą (išregistruota nuosavybės teisė pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį 2012 m. liepos 3 d.) (II t., b. l. 38-39, 41-42). Taigi ieškovas, būdamas savininku, turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl turto arešto panaikinimo (jo prašymu, turto areštas buvo pritaikytas) ir perleisti R. S. žemės sklypus preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovas yra nurodęs, kad 2011 m. gegužę su atsakove vyko pokalbis, ji iš jo reikalavo pinigų, o jam nesutikus jų duoti ir „prasidėjo visi šie reikalai“ (II t., b. l. 163-164). Tai reiškia, kad jau 2011 m. gegužės mėnesį ieškovas žinojo, kad atsakovė nesutinka sudaryti jokių žemės sklypų pardavimo sandorių, tačiau sudarinėjo preliminariąją sutartį su R. S.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas preliminariąją sutartį sudarė su R. S., kai dar nebuvo atsiskaitęs su D. S., nors preliminariojoje sutartyje buvo įrašas, kad žemės sklypų savininku taps D. S., kuris ieškovui davė 150 000 Lt (I t., b. l. 108).
Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nuostolių priteisimo ir atmesti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo.
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011 m. birželio 6 d. atsakovė G. S. su atsakovėmis R. T. ir R. P. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią G. S. padovanojo R. T. ir R. P. po 1/3 dalį dovanotojai priklausiusių 2/3 dalių: gyvenamojo namo, ūkinio pastato, pastato–daržinės, ūkinio pastato, pastato–viralinės, kitų statinių – kiemo statinių (šulinio), ir kiekvienai apdovanotojai po 219/878 dalį 0,2195 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini). (I t., b. l. 113–126). Ieškovas šį sandorį ginčijo CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu (actio Pauliana). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sandorio sudarymo aplinkybes bei tai, kad sandoris pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) interesus, nes ieškovė privalanti grąžinti ieškovui 150 000 Lt avansą bei atlyginti nuostolius, o neatlygintinai perleisdama savo turtą artimiems žmonėms, sumažino savo turto kiekį ir ieškovo galimybes išsiieškoti skolą bei nuostolius, padarė išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kreditorius gali ginčyti visus skolininko sudarytus sandorius, jei įrodomos visos CK 6.66 straipsnio sandorių nuginčijimo sąlygos. Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Actio Pauliana taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, dėl to siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Taigi viena iš būtinų sąlygų actio Pauliana taikyti yra kreditoriaus teisių pažeidimas. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Aiškinant kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana taikymo sąlygą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad, sprendžiant, ar skolininko sudarytu sandoriu pažeisti kreditoriaus teisėti interesai, būtina įvertinti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Teisėjų kolegija šioje byloje pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei byloje esančius įrodymus, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovui turint 150 000 Lt reikalavimą, o atsakovei padovanojus turtą, kurio vidutinė rinkos vertė yra 19 376 (nurodyta teismo sprendime), kai dar atsakovei nuosavybės teise priklauso 4 žemės sklypai, kuriuos ieškovas yra įvardijęs kaip vertingus (dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovė turėjo turtinę teisę, dovanojimo sandoriu buvo pažeisti ieškovo (kreditoriaus interesai)). Ieškovas byloje neteikė jokių įrodymų apie žemės sklypų rinkos vertę, o 2011 m. gegužės 20 d. sudarydamas preliminariąją sutartį su R. S. vien tik du žemės sklypus įvertino 1 200 000 Lt. Dovanojimo sutartis sudaryta 2011 m. birželio 6 d., todėl teigti, kad atsakovė sudarydama dovanojimo sutartį, tapo nemoki ar taip sumažino savo turimą turtą, kad nukreipus išieškojimą į žemės sklypus, nebus patenkintas ieškovo reikalavimas. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie sklypų vertę, apie tai, jog du sklypai apsunkinti hipoteka (IV t., b. l. 82-89), tačiau šie duomenys nepatvirtina tikrosios sklypų rinkos vertės.
Be to, ginčijamo sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (asmenų) nesąžiningumas yra viena iš būtinų actio Pauliana patenkinimo sąlygų. Asmuo pripažįstamas nesąžiningu, jeigu konstatuojama, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Šias aplinkybes privalo įrodyti kreditorius, ginčijantis skolininko sudarytą sandorį (CPK 178 straipsnis), išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme nustatyta trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcija, įrodinėjimo naštą perkelianti priešingai šaliai (tokiu atveju trečiasis asmuo, siekdamas paneigti preziumuojamą savo nesąžiningumą, turi pateikti įrodymų, kad jis buvo sąžiningas įgijėjas). Aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą, baigtinis sąrašas išvardytas CK 6.67 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte nesąžiningomis sandorio šalimis, kol neįrodyta kitaip, pripažįstami skolininko sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė G. S. sandorį sudarė su artimaisiais giminaičiais, nes pagal CK 3.135 straipsnį nei R. P. (atsakovės sesers duktė), nei R. T. (atsakovės dukters buvusio vyro žmona) nėra artimosios giminaitės ir joms CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija netaikoma. Taigi ieškovas, siekdamas actio Pauliana pagrindu nuginčyti jo teises galbūt pažeidžiantį skolininkės sudarytą sandorį, be kitų įstatyme nurodytų sąlygų, turėjo įrodyti ir minėtų atsakovių, dovanojimo sandorio pagrindu įgijusių skolininkės turtą, nesąžiningumą. Iš byloje atsakovių nurodomų aplinkybių matyti, kad atsakovės R. P. bei R. T. rūpinasi atsakove Genovaite Savickiene, nes akivaizdu, jog dėl jos amžiaus bei fizinės sveikatos būklės jai reikalinga pagalba. R. P. yra nurodžiusi, kad jai testamentu buvo palikta dalis namų, o R. T. nurodė, jog jau anksčiau atsakovė norėjo turtą padovanoti jai, nes ji su atsakove gyvena nuo 1985 metų ir yra pažadėjusi ją prižiūrėti iki ji bus gyva. Iš atsakovių parodymų galima daryti išvadą, kad G. S. turtą po mirties siekė palikti R. P. bei R. T.. Iš R. P. parodymų civilinėje byloje Nr. 2-356-840/2012 matyti, kad atsakovė nerimavo ne tik dėl teismų bei antstolių, bet ir dėl testamento, surašyto D. G.. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, dėl kurių būtent šioms atsakovėms buvo padovanotas turtas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovės, įgijusios turtą, buvo nesąžiningos. Ieškovas byloje neįrodinėjo šių atsakovių nesąžiningumo.
Byloje nėra pateikti įrodymai, kurie paneigtų, kad ieškovas apie dovanojimo sandorį sužinojo ar galėjo sužinoti žymiai anksčiau nei jis nurodo (2012 m. birželio 11 d.), todėl apeliacinio skundo motyvai, jog byloje pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį, nepripažintini pagrįstais.
Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad nenustačius kreditoriaus teisių pažeidimo skolininko sudarytu sandoriu, atsakovių, įgijusių turtą, nesąžiningumo, t. y. būtinų sąlygų actio Pauliana tenkinti, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje ieškinys buvo patenkintas visiškai, šia apeliacinio teismo nutartimi yra pakeista, todėl pagal CPK 93 straipsnio nuostatas perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos šalių pirmosios instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys patenkintas 37 procentais (iš viso ieškovas buvo pareiškęs reikalavimų už 405 001 Lt, o patenkintas tik reikalavimas dėl 150 000 Lt priteisimo), atsakovės priešieškinis atmestas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas yra sumokėjęs 2 500 Lt žyminį mokestį, likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimas jam atidėtas, todėl 2 500 Lt ieškovui priteisė iš atsakovės, o dalį žyminio mokesčio – 5 550 Lt, kurio mokėjimas buvo atidėtas, ir 60,58 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų iš atsakovės priteisė į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės ieškovui turi būti priteista 2 500 Lt žyminio mokesčio, o iš atsakovės valstybei – likusi dalis (478,50 Lt). Įvertinus patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų dalį, iš ieškovo valstybei priteistina 18,09 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o iš atsakovės 42,49 Lt (CPK 96 straipsnis). Iš viso iš atsakovės valstybei priteistina 527,99 Lt .
Atsakovių atstovė (advokatė) pateikė pažymą, kad pirmosios instancijos teisme jai atsakovės G. S. sumokėjo 3 000 Lt, R. P. – 2 000 Lt, R. T. – 1 000 Lt už teisinę pagalbą, pinigų priėmimo kvitus (IV t., b. l. 4-6). Sprendžiant klausimą dėl atsakovėms atlygintinų advokatės atstovavimo išlaidų, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008; kt.). Be to, turi būti taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai, reikšti atsakovėms R. P. ir R. T., yra atmesti, jų patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, į advokatės suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, bylos sudėtingumą ir trukmę, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais, darytina išvada, jog yra pagrindas priteisti jų visas patirtas išlaidas iš ieškovo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimų, pareikštų atsakovei G. S. patenkinta tik 37 procentai, priešieškinis atmestas, į advokatės atsakovei G. S. suteiktų paslaugų pobūdį bei apimtį, bylos sudėtingumą ir trukmę, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 000 Lt už advokatės suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Atlikus įsikaitymą tarp ieškovui priteistino 2 500 Lt žyminio mokesčio iš atsakovės ir atsakovei iš ieškovo priteistinos 1 000 Lt už advokatės pagalbą sumos, iš atsakovės ieškovui priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė G. S. advokatei už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 1 000 Lt (IV t., b. l. 56). Pažymėtina, kad sumokėta suma neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto maksimalaus dydžio už apeliacinio skundo surašymą, jei advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – negali būti priteista didesnė nei 2 000 Lt (2 MMA). Atsižvelgiant į patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį, į bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais, iš ieškovo atsakovei priteistina 500 Lt už advokatės pagalbą. Ieškovas advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 2 000 Lt (IV, t., b. l. 91). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus dydis – 1 500 Lt (1,5 MMA). Priteisiant ieškovui jo patirtas išlaidas, atsižvelgtina į maksimalų įkainį už atsiliepimo į apeliacinį skundą, į patenkintus apeliacinio skundo reikalavimus, bylos sudėtingumą, į tai, kad atsiliepimą parengė advokatė, kuri jam atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Todėl ieškovui iš atsakovės G. S. priteistina 1 000 Lt už advokatės suteiktas paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Atlikus įskaitymą, iš atsakovės ieškovui priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kurioje ieškovui D. G. iš atsakovės G. S. priteista 10 625 Lt (dešimt tūkstančių šeši šimtai dvidešimt penki litai) palūkanų nuo 2011m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d.; 225 000 Lt (du šimtai dvidešimt penki tūkstančiai litų) nuostolių ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 225 000 Lt sumą nuo 2012 m. birželio 8 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Atmesti ieškovo D. G. ieškinio reikalavimus priteisti 10 625 Lt palūkanų ir 225 000 Lt nuostolių.
Pakeisti sprendimo dalį, kurioje ieškovui D. G. iš atsakovės G. S. priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 160 625 Lt sumą nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, ir šią dalį išdėstyti taip:
„Ieškovui D. G. iš atsakovės G. S. priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 150 000 Lt sumą nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo“.
Panaikinti sprendimo dalis, kuriose pripažinta negaliojančia 2011 m. birželio 6 d. sudaryta tarp G. S. ir R. T. bei R. P. dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. 5362) dėl 219/439 žemės sklypo, 2/3 gyvenamojo namo, 2/3 ūkio pastato, 2/3 pastato–daržinės, 2/3 pastato–ūkinio pastato, 2/3 pastato–viralinės ir 2/3 kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo, nuo jos sudarymo momento, ir taikyta restitucija – grąžinti G. S. šie statiniai. Ieškovo D. G. ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 6 d. sudarytą tarp G. S. ir R. T. bei R. P. dovanojimo sutartį nuo jos sudarymo momento atmesti.
Priteistą ieškovui D. G. iš atsakovės G. S. 2 500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1 500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų).
Priteistą iš atsakovės G. S. 5 610,58 Lt (penkių tūkstančių šešių šimtų dešimt litų ir 58 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumą sumažinti iki 527,99 Lt (penkių šimtų dvidešimt septynių litų ir 99 ct). Priteisti iš ieškovo D. G. į valstybės biudžetą 18,09 Lt (aštuoniolika litų ir 9 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Priteisti iš ieškovo D. G. atsakovei R. P. 2 000 Lt (du tūkstančius litų), R. T. 1 000 Lt (vieną tūkstantį išlaidų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui D. G. iš atsakovės G. S. 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.