Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimo bausme septyneriems metams ir šešiems mėnesiams;pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. L. priteista Valstybinei ligonių kasai – 4645 Lt gydymo išlaidų.

Iš V. L. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – 7353,64 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 26 d. apie 22 val. 30 min., konflikto metu J. L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame buvo šeši žmonės, iš nenustatyto modelio revolverio, pritaikyto šaudyti guminiais šratais, šaudamas į D. P. ir V. N. ne mažiau kaip 4 kartus ir tuo padarydamas D. P. šautines žaizdas dešinėje galvos pusėje, kairiame peties sąnaryje ir šautinį kiaurinį pilvo sužalojimą su kepenų ir skrandžio pažeidimais bei kraujo išsiliejimu pilvo ertmėje, V. N. šautinę odos-poodžio žaizdą dešinėje smakro pusėje, tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. P. sveikatą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. N. sveikatą.

Nuteistasis V. L. taip pat nurodo, kad liudytojai R. Š. ir J. L. nepatvirtino V. N. ir A. B. nurodytos aplinkybės, jog po įvykio jis valė kraują, o policijos pareigūnams liepė sakyti, kad D. P. buvo sužalotas gatvėje.

Skunde teigiama, kad nuteistojo V. L. kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo paremta vien jį užpuolusių nukentėjusiųjų D. P. ir V. N. prieštaringais parodymais, tačiau pastarųjų nurodytų aplinkybių niekas iš bute buvusių asmenų nepatvirtino. Nukentėjusysis D. P. pripažino, kad pastūmė apeliantą, o liudytoja J. L., kuri yra D. P. sugyventinė, parodė, kad šūviai pasigirdo tik po nukentėjusiųjų ir V. L. susistumdymo. Atkreipia dėmesį, jog nukentėjusieji buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, todėl kyla abejonių dėl pastarųjų parodymų patikimumo. Abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Apeliantas mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog jis gynėsi nuo dviejų neblaivių užpuolikų, todėl jo veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis, ginantis nuo pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojaus.

Nuteistasis nesutinka su teismo nurodyta jo veiką kvalifikuojančia aplinkybe, jog sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Mano, jog grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, kurie leistų kaltininkui suvokti, kad jo veiksmai kelia pavojų aplinkiniams. Atkreipia dėmesį, jog ginklas buvo užtaisytas guminėmis kulkomis, kurios gali sužaloti tik pataikius iš labai arti, todėl jokios grėsmės žmonių, buvusių kambaryje, sveikatai ar gyvybei, nebuvo. Liudytojai J. L. ir R. Š. buvo atokiau, be to, jie ir patys nenurodė, kad buvo kilęs pavojus jų gyvybei, o kad kambaryje yra kitų žmonių, nuteistasis nežinojo.

Nuteistasis pažymi, jog po nusikalstamos veikos padarymo buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę Vokietijoje, todėl teismas turėjo į jam paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal Vokietijos nuosprendį atliktos bausmės laiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. L. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmetamas.

V. L. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas teigia, jog jis gynėsi nuo dviejų neblaivių užpuolikų, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis. V. L. tvirtina, kad neturėjo tyčios sunkiai sužaloti D. P. ir prašo pripažinti, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija nesutinka su nuteistojo prašymu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos (BK 28 str. 1 ir 2 dalys).

Teismas, spręsdamas ar šioje byloje buvo būtinosios ginties situacija, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktų nuostatomis, kuriose konstatuojama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas konstatuojamas tada, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tokią praktiką suformavo Lietuvos Aukščiausiasis teismas, ja vadovaujasi ir kiti teismai (kasacinės bylos Nr. 2K-588/2006, 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009).

Apeliaciniu skundu V. L. bando įtikinti teismą, jog jį, atėjusį į J. L. butą, užpuolė ir sumušė neblaivūs D. P. ir V. N.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo iškelta versija nepatikėjo ir konstatavo, kad V. L. nebuvo būtinybės gintis, nes nebuvo būtinosios ginties situacijos.

Nukentėjusiųjų D. P. ir V. N. parodymais nustatyta, kad V. L. į J. L. butą atėjo nekviestas ieškodamas A. B., kuri, bijodama V. L., pasislėpė po lova. D. P. pasakius, jog A. B. kambaryje nėra, paprašė iš buto išeiti, tačiau V. L. buvo agresyviai nusiteikęs ir nepakluso. Tuomet D. P. jį pastūmė: įvykus susistumdymui, V. L. D. P. pargriovė ant sofos. V. L., išsitraukęs revolverį iš metro atstumo šovė jam į pilvą, galvą, petį. Kai V. N. pradėjo traukti V. L. nuo ant sofos pargriauto D. P., pasigirdo ketvirtas šūvis, kurio metu į smakrą buvo sužeistas ir V. N..

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo ir vadovavosi nukentėjusiųjų D. P. ir V. N. parodymais, kurie nekito viso proceso metu, be to, jų nurodytas esmines aplinkybes patvirtino buto šeimininkė J. L..

Nukentėjusiųjų ir liudytojos J. L. parodymais nustatyta, kad nei D. P., nei V. N. rankose neturėjo jokių įrankių, kuriais būtų kėlę grėsmę nuteistajam, nesudavė jam smūgių tuo metu, kai jis puolė D. P.. Priešingai, V. L., agresyviai nusiteikęs, reikalavo pasakyti, kur yra A. B., ir be jokios priežasties panaudojęs prieš D. P. smurtą, išsitraukė revolverį pritaikytą šaudyti guminiais šratais ir šaudamas pataikė nukentėjusiajam D. P. į galvą, kairį petį bei pilvą, sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad V. L. užpuolė nukentėjusieji. Šį teiginį apeliantas grindžia liudytojos J. L., kuri matė, kaip koridoriuje V. L. susistumdė su D. P., o vėliau prie jų prisijungė V. N., parodymais. Tačiau liudytojos J. L. parodymais nustatyta, kad susistumdymas tarp V. L., D. P. ir V. N. išties įvyko, tačiau ji niekada nenurodė, kad V. L. buvo užpultas nukentėjusiųjų.

Apeliantas nesutinka su liudytojos A. B. parodymais, tačiau iš nuosprendžio matyti, jog jos aprodymais buvo vadovautasi tik tiek, kiek juos patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojos J. L. parodymai. Be to, įvykio metu A. B., sužinojusi, kad į J. L. butą ateina nuteistasis, jo bijodama, pasislėpė po lova ir apie įvykį papasakojo tik tiek, ką ji išgirdo. Nors liudytoja nurodė, kad V. L. sudavė smūgį V. N. į veidą, tačiau apeliantui niekada nebuvo inkriminuotas smūgio sudavimas V. N. ir už tai V. L. nėra nuteistas. Nuosprendyje yra išsamiai motyvuota apie tai, kad į butą V. L. atėjo nekviestas. Byloje esantiems įrodymams patikrinti posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos A. B. parodymai, duoti tyrėjui, nes ji gyvena užsienyje ir į teismą neatvyko. Be to, posėdyje buvo apklaustas tyrėjas S. K., atlikęs šios liudytojos apklausą (BPK 276 str. 4 d.).

Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, tačiau nenurodoma, kuo pasireiškė prieštaravimai ir kokias esmines įvykio aplinkybes jie paaiškino skirtingai. Pirmosios instancijos teismui nereikėjo imtis jokių priemonių pašalinti prieštaravimus, nes jie nenustatyti.

Kadangi teismas pripažino, kad nukentėjusysis V. N. nedalyvavo teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (išvykęs ir gyvena užsienyje – t. 1, b. l. 86), todėl jo parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pagarsinti posėdžio metu (t. 1, b. l. 84-85, t. 2, b. l. 167-174).

Aplinkybę, jog V. L. ne tik valė grindis, išteptas krauju, bet ir liepė policijai nesakyti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužaloti nukentėjusieji, patvirtino nukentėjusysis V. N..

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. L. apklausiamas kaip įtariamasis ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus (t. 2 b. l. 36-37, 39-40), o teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, jog jis pargriautas ant lovos gynėsi, o po to keletą kartų šovė į nukentėjusiuosius. Teismas pagrįstai nepatikėjo jo iškelta versija ir ją atmetė nuosprendyje nurodydamas atmetimo motyvus. Nors teisme apeliantas ir tvirtino, kad buvo sumuštas nukentėjusiųjų, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino jokie bylos duomenys (specialistų išvados nėra, liudytojai šio teiginio nepatvirtino).

Kad nebuvo būtinosios ginties situacijos ir V. L. nereikėjo gintis, rodo ta aplinkybė, jog jis, iššovęs du kartus ir pataikęs D. P. į galvą, kairį petį, atsitraukė nuo jo ir tuomet šovė į nukentėjusįjį trečią kartą bei padarė šautinį kiaurinį pilvo sužalojimą. Po to V. L. šovė dar ketvirtą kartą ir sužalojo V. N. smakrą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą – nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kuriomis nustatyta, kad D. P. nustatyti trys šautiniai sužalojimai trijų šūvių poveikyje, o dėl kiauryminės šautinės pilvo žaizdos su kepenų ir skrandžio sužeidimais bei kraujo išsiliejimo į pilvo ertmę jam sunkiai sutrikdyta sveikata, V. N. nustatyta viena šautinė odos-poodžio žaizda smakre ir jam sveikata sutrikdyta nesunkiai, bei kitus rašytinius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog V. L. šovė tyčia, o ne gindamasis, po to pabėgo iš įvykio vietos ir ilgai slapstėsi užsienyje.

Taip pat skunde nesutinkama su V. L. veiką kvalifikuojančia aplinkybe, jog sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nors V. L. šaudė iš revolverio, pritaikyto šaudyti guminėmis kulkomis, tačiau vienam iš nukentėjusiųjų padarytas pavojingas gyvybei kūno sužalojimas, rodo, kad nuteistojo panaudotas būdas buvo pavojingas ir kambaryje buvusių žmonių gyvybei. Kadangi V. L., būdamas 13,35 m² kambaryje šaudė į nukentėjusiuosius iš labai arti, todėl jis galėjo pataikyti ir sužaloti greta ant vienos sofos sėdinčią J. L., o ant kitos gulintį R. Š. bei sėdintį J. L. mažametį sūnų (t. 1, b. l. 119). Pavojus bute esančių žmonių gyvybei buvo išties realus, nes žmonės buvo šalia V. L., be to, jis iššovė net keturis kartus, todėl taip elgdamasis suvokė, kad kelia pavojų kitų žmonių gyvybei ir sveikatai.

Paneigiamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis nežinojo, jog kambaryje yra kitų žmonių. Pats nuteistasis pripažino, kad grūmėsi su D. P. ir V. N., be to, kambaryje buvusi J. L. jam atsakė, jog A. B. bute nėra, R. Š. gulėjo, o J. L. mažametis sūnus sėdėjo ant greta stovėjusios sofos. Vadinasi, jis išties matė, kad kambaryje yra penki žmonės. Jis tik nematė po lova pasislėpusios A. B..

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad V. L. nusikalstami veiksmai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą kvalifikuoti teisingai.

Apelianto teiginys, jog jam į paskirtos bausmės laiką turėjo būti įskaityta laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal Vokietijos teismo nuosprendį, atmetamas.

Byloje nustatyta, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. L. 2008-06-18 buvo sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl prekybos narkotikais, vėliau nuteistas ir atliko dalį paskirtos bausmės, o 2011-02-16 buvo atleistas nuo bausmės vykdymo, sulaikytas ekstradicijos tikslu ir perduotas Lietuvai (t. 2, b. l. 97-100).

BK 63 straipsnyje nenurodyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo V. L. įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką tą bausmę, kurią jis atliko pagal Vokietijos Federacinės Respublikos nuosprendį (BK 63 str. 9 d.). Vadovaujantis šiuo įstatymu bausmė jam negalėjo būti bendrinama. Europos Sąjungos teisės akto, t. y. 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR nuostatos Lietuvos Respublikoje nėra įgyvendintos, Baudžiamojo kodekso reikiamos nuostatos, siekiant jas suderinti su šiuo Europos Sąjungos teisės aktu, dar nėra pakeistos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.