Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Rimanto Baumilo ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (V. Š.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas V. Š. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. V. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Iš V. Š. nukentėjusiojo P. B. atstovui pagal įstatymą ir civiliniam ieškovui V. B. priteista 1500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., apie 18.40 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme mažamečiui P. B., gim. 1994 m. liepos 15 d., sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. priėjęs prie mažamečio P. B., į jo buto langus mėčiusio akmenukus bei slyvas, sugriebė P. B. už rankos, vėliau už ausų ir bandė nuvesti pas jo tėvus išsiaiškinti dėl netinkamo elgesio. Tokiais veiksmais V. Š. mažamečiui P. B. padarė daugybinius odos nubrozdinimus dešinės ausies kaušelio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje ir poodinę kraujosruvą vijoklio srityje, smulkius linijinius puslankio formos odos nubrozdinimus – nudrėskimus kairio ausies kaušelio užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius

3. Kasatorius pagrįstai ir teisingai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė jo kaltės formos – tyčios – ir jo kaltės klausimo atskirai neanalizavo. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Iš teismų pateiktų V. Š. veikos objektyvių požymių aprašymo bei vertinimo matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių, jog jis veikė tyčia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, remiantis byloje surinktais įrodymais, konstatuota, kad V. Š. sugriebė P. B. už rankos, vėliau už ausų, ir tempdamas jį vedėsi. Nuteistasis V. Š. taip pat pripažino, kad, paėmęs nukentėjusįjį už rankos vedėsi, tačiau jis bandė ištrūkti, krito ant kelių, todėl, sugriebęs P. B. už apykaklės ir pakėlęs jį nuo žemės, vedėsi link parko ir galėjo kliudyti berniuko ausį. Iš teismų baigiamųjų aktų matyti, kad teismams nekilo abejonių, jog V. Š., atlikdamas tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks jo elgesys sukelia P. B. fizinį skausmą. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad V. Š. , būdamas brandaus amžiaus, suprato, jog P. B., mėtęs į jo buto langus slyvas bei akmenukus, yra mažametis. Taigi V. Š. mažamečiui sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo savo tyčiniais veiksmais. Jei V. Š. tokių padarinių ir nesiekė, tačiau suvokė jų atsiradimo galimybę ir sąmoningai jiems leido kilti.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog vien tik tai, kad teismai savo baigiamuosiuose aktuose neaprašė V. Š. tyčinės kaltės turinio, jos intelektinio bei valinio momentų ir nenurodė V. Š. kaltės formos, jos rūšies, šioje byloje negali būti laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kurie nulemtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų V. Š. byloje pakeitimą ar panaikinimą.

Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių BK 28, 29, 31 straipsniai)

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Kartu pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu atitinka (atskirais atvejais – tik formaliai) baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. Š. jėga bandė mažametį P. B. nuvesti pas tėvus išsiaiškinti dėl jo veiksmų – slyvų bei akmenukų mėtymo į kasatoriaus buto langus. Netinkami P. B. veiksmai šiuo atveju nebuvo tiek pavojingi, kad prilygtų nusikalstamam kėsinimuisi. Kita vertus, P. B. elgesys, nors ir neteisėtas, bet negali būti laikomas realiu kėsinimusi į nuteistojo V. Š. interesus, nes P. B. yra mažametis. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad „P. B. netinkami veiksmai negali būti laikomi pavojingu kėsinimusi“ ir nesudarė būtinosios ginties situacijos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei tvirtina kasatorius, nustatė, kad būtinosios ginties situacija nebuvo susidariusi. Tuo tarpu būtinosios ginties ribų peržengimas įmanomas tik esant būtinosios ginties situacijai. Todėl nesant būtinosios ginties situacijos V. Š. veiksmai negali būti vertinami ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: 1) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; 2) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (BK 28 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu šioje nutartyje nurodyta, kad pavojingo kėsinimosi (vadinasi, ir būtinosios ginties bei jos ribų peržengimo) šioje byloje nebuvo. P. B. veiksmai – slyvų bei akmenukų mėtymas į kasatoriaus buto langus, taip pat negali būti laikomi įsibrovimu į kasatoriaus butą, nes įsibrovimu į būstą pripažįstami tokie atvejai, kai į patalpas, kuriose faktiškai gyvena žmogus, yra patenkama ir patenkama neteisėtai. Taigi šioje byloje nėra pagrindo kasatoriui taikyti minėtas BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2. Kasatorius taip pat teigia, kad jei teismai nemanė jį veikus esant būtinosios ginties nuo P. B. pavojingų veiksmų situacijai, tai būtinojo reikalingumo situacija šiuo atveju tikrai buvo.

Baudžiamajame kodekse, įtvirtinančiame būtinojo reikalingumo institutą, nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už ta, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis).

Šioje nutartyje jau konstatuota, kad P. B. veiksmai, nors ir buvo neteisėti, netinkami, tačiau jų padarymo aplinkybės bei jie patys nesukėlė tokio realaus pavojaus nuteistojo V. Š. ar visuomenės interesams, jog būtų galima pateisinti smurtinius V. Š. veiksmus prieš P. B. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. neteisėti veiksmai tikrai nebuvo vienintelė priemonė, pašalinanti, kasatoriaus nuomone, jam iškilusį pavojų dėl P. B. elgesio. Be to, P. B. V. Š. veiksmais padaryta žala yra didesnė už tą, kurią galėjo sukelti P. B. veiksmai. Vadinasi, V. Š. veiksmai prieš P. B. neatitinka ir būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, numatytų BK 31 straipsnio 1 dalyje, todėl negali būti vertinami kaip padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis.

3. Kasatorius skunde tvirtina ir tai, kad jis P. B., kaip teisės pažeidėją, turėjo teisę sulaikyti, todėl, kasatoriaus nuomone, jo byloje nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi BK 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

BK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, padaro turtinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi pagal BK 29 straipsnį gali būti sulaikytas tik asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Vadinasi, pagal minėtą BK straipsnį negalima įstatymo leidžiamos daryti žalos sulaikant asmenį, padariusį kitokį teisės pažeidimą. Tuo tarpu šioje nutartyje minėta, kad nukentėjusysis P. B. yra mažametis, todėl apskritai negali būti jokios nusikalstamos veikos subjektas, o jo veiksmai – slyvų bei akmenukų mėtymas į kasatoriaus buto langus – neturi nusikalstamos veikos požymių. Todėl V. Š. baudžiamojoje byloje ir BK 29 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog P. B. veiksmai nesudarė teisinių prielaidų V. Š. veiką vertinti kaip padarytą esant būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo arba nusikaltėlio sulaikymo situacijai. Taigi teismai V. Š. baudžiamojoje byloje teisingai suprato BK 28, 29, 31 straipsnių nuostatas ir pagrįstai jų šioje byloje netaikė.

5. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiojo P. B. elgesį pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neteisėtą elgesį, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir pripažino tai V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 37 straipsnio nuostatų taikymą

Kasatorius skunde tvirtina, kad jeigu P. B. elgesys, teismų nuomone, nepašalino jo (kasatoriaus) veikos pavojingumo, tai veikos pavojingumą tikrai sumažino iki mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą sprendžiant, ar kaltininko veika yra mažareikšmė, esminę reikšmę turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas, jos padariniai ir, svarbiausia, kėsinimosi objekto (kuriuo nagrinėjamojoje byloje yra mažamečio asmens sveikata) vertybė. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatęs sugriežtintą (sustiprintą) mažamečio sveikatos apsaugą nuo mušimo ar kitokio smurto, tuo pačiu įtvirtino ir prezumpciją, jog bet kurių tyčinių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, atlikimas prieš mažametį laikomas kvalifikuotu nusikaltimu, numatytu BK 140 straipsnio 2 dalyje. Taigi šioje byloje, kurioje V. Š. kaltinamas padaręs veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 37 straipsnis netaikytinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Nuteistasis V. Š. skunde taip pat nurodo, kad: nėra tikras, ar P. B. „ausų už tokį blogą elgesį nesuko dar ir jo tėvas“, taip norėdamas atkeršyti jam; nežinojo, kas mėtoma į jo buto langus – akmenukai, akmenys ar kokie nors sprogmenys; jo didelį susijaudinimą bei sumišimą patvirtina ir tai, kad jis neatsimena, už ko paėmęs laikė P. B.; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo P. B. parodymus nuosekliais ir jais patikėjo. Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti.