Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-44-921/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-10
Bylos Nr.: e2A-44-921/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-40-3-00118-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jurgita Sujetienė, Evaldas Burzdikas, Edvardas Paliokas
Atsakovas: A. S.
Ieškovas: Š. A.

Civilinė byla Nr. e2A-44-921/2023Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00118-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.3.1.14

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvaro Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Š. A. patikslintą ieškinį dėl buto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareikštą atsakovui A. S., ir atsakovo A. S. patikslintą priešieškinį dėl buto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareikštą ieškovei Š. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. Š. A. patikslintu ieškiniu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei ir atsakovui priklausantį butą su rūsiu 4,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas arba butas), priteisiant butą natūra ieškovei, o iš ieškovės atsakovui priteisiant 17 150 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

2. Nurodė, kad su atsakovu pradėjo susitikinėti ir artimai bendrauti 2006 metais. 2012 m. birželio 26 d. jiems gimė sūnus L. S.. Kartu šalys pragyveno 12 metų. Šalys 2017 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 68 (toliau – ir sutartis) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo butą su rūsiu 4,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 25 d. atsakovas informavo ieškovę, jog susirado kitą moterį ir neketina palaikyti artimų ryšių su ja. 2018 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje atsakovas iš buto išsikėlė, tačiau jame lankėsi, o lankymųsi metu elgdavosi neadekvačiai, tyčia psichologiškai terorizuodavo tiek ieškovę, tiek jos dukrą P. D., tiek jų bendrą nepilnametį sūnų L. S.. Atsakovas 2019 m. birželio mėn. grįžo gyventi į butą ir iki šiol jame gyvena kartu su ieškove. Ieškovė nurodė, kad gyventi bute kartu su atsakovu yra neįmanoma, nes yra psichologiškai terorizuojama tiek ji, tiek jos vaikai. Ieškovės nuomone, ginčo butą suformuoti į du atskirus savarankiškus nuosavybės teisės objektus nėra jokios galimybės.

3. A. A. S. patikslintu priešieškiniu prašė: pakeisti atsakovo ir ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės buto su rūsiu 4,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, nustatant atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės buto su rūsiu ¾ dalis, o ieškovei ¼ dalį; priteisti butą natūra atsakovui, o iš atsakovo ieškovei priteisiant 8 575 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

4. Nurodė, kad ginčo bute nėra galimybės abiem šalims gyventi kartu. Atsakovas nurodė ir tai, kad ginčo buto įsigijimo metu ieškovė pinigų neturėjo. Atsakovas su ieškove susitarė, kad visą butui įsigyti reikalingą sumą sumokės jis, o ieškovė atiduos jam pusę sumos. Atsakovui 7 000 Eur padovanojo tėvas, o likusią sumą, t. y. 3 000 Eur, paskolino sesuo su šeima. Atsakovas perdavė 10 000 Eur sumą grynais už perkamą butą pardavėjams dar iki sandorio tvirtinimo pas notarą dienos. Nupirktą butą reikėjo remontuoti. Ieškovė pinigų buto remontui taip pat neturėjo, todėl buvo sutarta, kad buto remontui pinigus skirs atsakovas, o ieškovė buto pagerinimui skirtas lėšas (jų dalį) vėliau grąžins atsakovui. Atsakovas buto remontui reikalingus pinigus skolinosi iš savo sesers su vyru. Be to, buto remontui lėšas dovanojo jam ir jo tėvas. Kadangi atsakovas yra profesionalus statybininkas, butą suremontavo pats. Atsakovas paskolintas ir padovanotas lėšas deklaravo tik 2019 m., nes anksčiau nemokėjo to padaryti. Be to, atsakovas pažymėjo ir tai, kad abu sutarė, jog į ieškovės sąskaitą pervedami pinigai už vaikus, bus skiriami įsigyti namų apyvokos daiktams. Atsižvelgiant į tai, abiejų vaikų išlaikymo didesnė našta tekdavo atsakovui, nes ieškovės per mėnesį gaunamų pajamų jų išlaikymui neužtekdavo. Ieškovė atsakovui iki šiol nėra grąžinusi pinigų pagal susitarimą už buto pirkimą ir jo remontą. Dėl atlikto remonto, ginčo buto vertė padidėjo 9 948,98 Eur suma, ką pagrindžia sudaryta lokalinė sąmata. Bendrai atsakovas į ginčo butą investavo 19 000 Eur savo lėšų su darbu. Atsakovas sutiko, kad butas negali būti atidalintas natūra, tačiau nurodė, kad atsakovas kito nekilnojamojo turo neturi. Jam priteisus tokią piniginę kompensaciją, kurią nurodo ieškovė, jis neteks gyvenamosios vietos, o esant dabartiniam nekilnojamojo turto kainų pakilimui, kito būsto įsigyti negalės. Tuo tarpu atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į tai, atsakovui butas turi būti priteisiamas natūra, o ieškovei – piniginė kompensacija. Kadangi atsakovas butą pagerino, todėl atidalinant butą iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti laikoma, kad atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės turto dalis yra ¾, o ieškovės – ¼.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai – atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybė ieškovei ir atsakovui priklausantį butą su 4,07 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant butą natūra ieškovei, o iš ieškovės atsakovui priteisė 17 150 Eur dydžio piniginę kompensaciją; priteisė ieškovei iš atsakovo 1 075 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; patikslintą priešieškinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu nesusituokę nuo 2006 m. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. Šalims gimė sūnus L. S., kuriam šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metų. Teismas iš VĮ Registrų centro išrašo nustatė, kad 2017 m. sausio 9 d. ieškovė ir atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą su 4,07 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad butas buvo pirktas už 10 000 Eur, kuriuos buto pardavėjams grynais pinigais lygiomis dalimis, t. y. po 5 000 Eur, sumokėjo ieškovė ir atsakovas. VĮ Registrų centro Konsultacinėje išvadoje dėl nekilnojamojo turto kainos nurodyta, kad šalių buto vertė 2021 m. liepos 8 d. yra 34 300 Eur. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi šalių nepilnamečio sūnaus L. S. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, o iš atsakovo sūnui priteistas materialinis išlaikymas, kas mėnesį mokant po 150 Eur.

7. Teismas, spręsdamas dėl buto atidalijimo, nustatė, kad abiem bylos šalims priklauso po ½ dalį buto. Butas turi vieną įėjimą, vieną vonią ir tualetą, vieną virtuvę. Buto natūra padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Teismas sprendė, kad teisinga ir tikslinga ginčo atveju taikyti subsidiarų turto atidalinimo būdą – vienam iš turto savininkų išmokant kompensaciją pinigais. Teismas pažymėjo, kad bylos šalys sutiko su tokiu atidalinimo būdu bei su nustatyta ginčo turto verte – 34 300 Eur.

8. Atsakovas įrodinėjo, kad ginčo buto remontui didžiąja dalimi buvo panaudotos jo turėtos, skolintos, dovanotos piniginės lėšos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, jam turi priklausyti ¾ buto dalys, o ieškovei – ¼ dalis. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad bylos šalys ilgą laiką (nuo 2006 m. iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio) gyveno kartu, tuo laikotarpiu priiminėjo bendrus sprendimus dėl turto įgijimo ir išlaidų pasidalijimo, darė išvadą, kad šalys be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdė jungtinę veiklą. Teismas sprendė, kad šalys, gyvendamos kartu, dalyvavo buto įsigijimo ir remonto procese, skyrė tam savo lėšas, laiką ir darbą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad įgijo bendrąją dalinę nuosavybę į šiuo laikotarpiu sukurtą turtą. Tą patvirtina ir sutartis, kurios atsakovas neginčija.

9. Teismas pažymėjo, kad tai, jog ieškovė turėjo pinigų savo sąskaitoje po buto nupirkimo, patvirtina jos sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. ieškovė įvairioms reikmėms išleido net 4 000 Eur. Tiek ieškovė, tiek atsakovas rūpinosi būsto įsigijimu, jo remontu, baldų pirkimu, pateikė į bylą tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas statybininkas, daugiau atliko statybos darbų, tuo tarpu ieškovė tvarkė buitį, taip pat rūpinosi buto remontu, jo apstatymu. Be to, teismo vertinimu, nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų informavusios viena kitą apie ketinimą sukurti ar įgyti asmeninę nuosavybę į kokį nors turtą ar bendro gyvenimo metu reikalavusios viena iš kitos kompensacijų už didesnį indėlį į šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą. Atsakovas įrodinėjo, kad panaudojo statyboms ne tik savo uždirbtas, bet ir tėvo dovanotas, sesers su vyru paskolintas lėšas. Teismas pastebėjo, kad atsakovas į bylą pateikė paprasta rašytine forma su tėvu, kitais giminaičiais sudarytas sutartis dėl 18 990 Eur piniginių lėšų gavimo. Pateiktos sutartys, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad pinigai, jei ir buvo gauti, tikrai buvo išleisti ginčo buto įsigijimui ar remontui. Teismas vertino, kad lokalinė sąmata taip pat nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis realiai bute atliktų darbų mąstą, remontui reikalingų medžiagų pirkimą ir joms išleistas pinigų sumas. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina tik mažos vertės prekių įsigijimus. Bendra įsigytų prekių vertė neviršija 1 000 Eur.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojai byloje yra šalių artimi giminaičiai, draugai, jų parodymų nevertino kaip neginčijamų ir teisingų.

11. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu pripažino vienodą šalių indėlį į suremontuoto buto sukūrimą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 4.77) straipsnio taikymui ir atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės padidinimui.

12. Teismas nustatė, kad ieškovė yra paveldėjusi ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Teismo vertinimu, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog paveldėtas turtas yra blogos būklės, reikalaujantis didelių investicijų ir yra netinkamas gyventi moteriai su nepilnamečiu vaiku. Tuo tarpu ginčo butas yra suremontuotas ir tinkamas gyventi vaikui. Įvertinęs tai, kad šalys turi nepilnametį vaiką ((duomenys neskelbtini)metų), kuris gyvena kartu su mama, teismas darė išvadą, kad ieškovei dirbant mieste ir vežiojant vaiką į mokyklą mieste, gali kilti keblumų gyvenant užmiestyje. Pažymėjo, kad kelionė iš kaimo į miestą arba atvirkščiai autobusu vaikui sudarytų papildomų sunkumų ir neatitiktų jo geriausių interesų. Nors atsakovas teigė, kad jokio kito turto, kuriame galėtų gyventi neturi, tačiau teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog dar 2018 m. lapkričio 20 d. sutarties pagrindu atsakovas įsigijo dviejų kambarių butą, esantį Šakių mieste, kurį 2020 m. sausio 21 d. padovanojo savo seseriai. Atsakovas tvirtino, kad butą seseriai padovanojo, nes buvo jai skolingas. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad atsakovo galima skola seseriai ir jos vyrui yra apie 6 000 Eur. L. V. J. teigimu, atsakovo skolos dalis yra tik 3 000 Eur. Tuo tarpu dovanojamas butas turėjo būti panašios vertės kaip ir ginčo butas, t. y. apie 30 000 Eur. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas vykstant ginčui tarp atsakovo ir ieškovės dėl buto atidalinimo. Nesant jokių įrodymų apie atsakovo labai didelę skolą seseriai ir jos vyrui, teismui kilo abejonių dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kad jis neturi kito būsto, kitos gyvenamosios vietos, kad buvo būtina padovanoti seseriai butą, teisingumo ir atsakovo veiksmų sąžiningumo. Ieškovė byloje pateikė įrodymus, kurie patvirtina jos galimybes atsakovui išmokėti kompensaciją. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad galėtų ieškovei išmokėti 17 150 Eur dydžio kompensaciją. Todėl teismas sprendė, kad turto atidalijimas, priteisiant ieškovei ginčo butą, o atsakovui kompensaciją pinigais, yra tinkamiausias būdas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, toks atidalijimo būdas, teismo vertinimu, yra racionalus ir sąžiningas, juo labiau kad byloje nebuvo ginčo dėl buto vertės.

13. Patikslintą ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovei teismas priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo teismo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti: pakeisti atsakovo ir ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės buto su rūsiu 4,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, nustatant, kad atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ¾ dalys, o ieškovei – ¼ dalis; atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui ir ieškovei priklausantį butą su rūsiu 4,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant butą natūra atsakovui, o ieškovei iš atsakovo 8 575 Eur kompensaciją; priteisti atsakovui iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Teismas nepagrįstai protokoline nutartimi nutarė, kad nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai, nes šalys turi nepilnametį vaiką. Apelianto nuomone, vien tai, kad šalis siejo partnerystės santykiai, bylos nedaro šeimos byla, todėl netinkamai identifikuoti šalių teisiniai santykiai nulėmė ir teismo netinkamą į bylą pateiktų įrodymų vertinimą.

14.2. Teismas, nustatęs buvus sugyventinių susitarimą įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai sprendė dėl kiekvienam iš bendraturčių (ieškovei ir atsakovui) tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Atitinkamai netinkamai išsprendė ir ginčą dėl buto atidalinimo apimties ir būdo.

14.3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pastabas, kad ieškovė bylos nagrinėjimo eigoje keitė savo paaiškinimus dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Nors ieškovė neigė, kad ginčo buto įsigijimą atsakovas finansavo iš tėvo dovanotų ir sesers paskolintų pinigų, tačiau tai patvirtino liudytojas V. J., duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Minėtas liudytojas patvirtino faktą, jog jei ne jų paskolinti ir apelianto tėvo dovanoti pinigai, šalys net nebūtų galėjusios įsigyti ginčo butą. Apie tai, kad buvo skolinami pinigai, patvirtina ir į bylą pateikta V. J. žinutė, kurią parašė ieškovė, patvirtindama faktą apie paskolintus pinigus ir pažadą skolą grąžinti V. J.. Faktą, kad šalys stokojo pinigų patvirtino ir ieškovės kviesti liudytojai, t. y. jos tėvas V. A. ir ieškovės draugė. Aplinkybę, kad ieškovė prieš buto pirkimą buvo susitaupiusi pinigų, nes norėjo imti paskolą butui pirkti Klaipėdoje, paneigė tiek ieškovės kviestas liudytojas V. A., tiek ir į bylą pateikta ieškovės mokesčių deklaracija. Todėl nepagrįstai teismas konstatavo, kad abi šalys dalyvavo buto pirkimo, remonto procese, skyrė tam savo lėšų, laiko ir darbo, sumažino savo išlaidas kitiems poreikiams.

14.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtančių, kad paskolintos ar dovanotos atsakovui piniginės lėšos buvo jam perduotos. Šį faktą paneigia pateiktos oficialios metinės pajamų deklaracijos, sudarytos 2019 metais, dar gerokai iki ieškinio pateikimo teismui dienos, kuriuose yra deklaruota padovanota pinigų suma.

14.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad nėra įrodymų, jog skolinę ar dovanoję tokias pinigų sumas asmenys realiai jas turėjo. Nei teismas, nei šalys nekvestionavo bei nekėlė klausimo dėl pajamų turėjimo realumo. Atitinkamai toks teismo faktinių aplinkybių konstatavimas be įrodymų tyrimo apeliantui yra siurprizinis, prieštaraujantis į bylą pateiktai apelianto pajamų deklaracijai, kurioje yra užfiksuotas dovanojimo faktas.

14.6. Skolos grąžinimo naštą teismas nepagrįstai perkėlė išimtinai apeliantui, taip suteikiant ieškovei teisę nepagrįstai praturtėti apelianto sąskaita.

14.7. Teismas netinkamai vertino apelianto indėlį gerinant butą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo CK 4.77 straipsnio taikymui ir atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės padidinimui. Teismas nepagrįstai nevertino lokalinės sąmatos kaip įrodymo, kuri patvirtina faktą, kad atsakovas statybos darbais prisidėjo prie buto remonto. Pastaroji surašyta asmens, turinčio kvalifikaciją. Joje yra padaryti statybos darbų skaičiavimai, vadovaujantis valstybėje patvirtinta statybos resursų skaičiavimo metodika ir darbų kainos atitiko ginčo laikotarpį. Todėl teismas nepagrįstai eliminavo apelianto indelio į bendro turto sukūrimą.

14.8. Teismas nepagrįstai nevertino apelianto dalykinių ryšių – giminystės su sesers vyru V. J., kuris padėjo remontuojant butą, išvežant statybines šiukšles, atvežant statybines medžiagas, jas nuperkant. Jei ne sesers vyras, tokio pobūdžio remontas bute apskritai negalėtų būti padarytas.

14.9. Teismas neįvertino fakto, kad ginčo butas buvo pagerintas iš esmės. Bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovė, tiek ir į bylą kviesti liudytojai patvirtino faktą, kad butas buvo ypač apleistas, jame nebuvo galima gyventi. Į bylą yra pateikta išvada dėl buto vertės, kurioje nurodyta, kad buto vertė yra 34 300 Eur, su ja ieškovė sutiko. Taigi, ginčo buto vertė po remonto išaugo net 24 300 Eur. Teismo nurodytos aplinkybės dėl to, kad ieškovė pirko buto apstatymo daiktus šiuo atveju reikšmės neturi, nes nupirkti daiktai yra kilnojami, juos asmuo gali išsinešti, o apelianto pirktos medžiagos yra neatsiejama buto, kaip nekilnojamojo daikto, dalis, kurių apeliantas pasiimti negali. Ieškinys yra dėl pačio buto, o ne dėl jame esančių daiktų padalinimo.

14.10. Teismas neįvertino fakto, kad buto apstatymui lėšos buvo naudojamos iš vaikam valstybės skiriamų vaiko pinigų ir ieškovei mokamo vaiko išlaikymo. Apeliantas teigia, kad vaikų išlaikymas teko išimtinai tik apeliantui, šio fakto ieškovė nepaneigė. Nei ieškovė, nei į bylą kviestas liudyti jos tėvas negalėjo patvirtinti kaip ir kokiu būdu ieškovė prisidėjo prie buto remonto.

14.11. Teismas nepagrįstai vertino, kad kitas ieškovei priklausantis nekilnojamas turtas yra netinkamas gyventi moteriai su vaiku. Ieškovo į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad ieškovei priklausančioje namo dalyje yra nauji plastikiniai langai, jų nepilnametis vaikas ten leidžia laiką tiek vasaros, tiek žiemos metu. Atsakovo nuomone, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, sprendžiant buto padalinimo klausimą, teisiškai visiškai nėra reikšminga. Pažymi ir tai, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi vaiko gyvenamoji vieta nėra siejama su konkrečiu adresu ir (ar) turtu, o tik su ieškovės gyvenamąja vieta. Be to, vaiko interesai nėra pažeidžiami, jei jo gyvenamoji vieta keičiama, juolab, kad šalys gali susitarti ir dėl kitų sąlygų, nei patvirtinta 2018 m. lapkričio 22 d. teismo nutartimi.

14.12. Teismui nepagrįstai kilo abejonių dėl atsakovo sąžiningumo įrodinėjant, kad jis neturi kito būsto, kitos gyvenamosios vietos ir iškilusios būtinybės padovanoti įsigytą butą. Teismas neįvertino fakto, kad pasiskolintų pinigų šalys taip ir negrąžino. Atsakovas, nutraukęs santykius su ieškove, išsikėlė gyventi į kitą butą, kuris taip pat buvo pirktas už skolintus pinigus. Skolos nepavykus grąžinti buvo sutarta skolą grąžinti turtu – butu. Dovanojimo sandoris įvyko gerokai iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo jo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nutarė, jog nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai. Ieškovės nuomone, bylos priskyrimas (nepriskyrimas) šeimos byloms nepadarė jokios įtakos sprendimo turiniui, kadangi sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių santykius – nenurodė, kad jie būtų sudarę santuoką, o pripažino, kad juos siejo jungtinės veiklos santykiai.

15.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus. Tai, kad teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, padarė kitokias išvadas, nei jų nori atsakovas, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

15.3. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas turėjo 10 000 Eur sumą, kuri buvo panaudota ginčo buto įsigijimui, nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ginčo buto nuosavybės dalis kadangi atsakovas yra pasirinkęs netinkamą savo teisių gynybos būdą – neginčijo buto nuosavybės įgijimo pagrindo, t. y. 2017 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 68. Nors atsakovas įrodinėjo, kad ginčo buto remontui didžiąja dalimi panaudotos jo turėtos, skolintos, dovanotos piniginės lėšos, todėl jam, vadovaujantis CK 4.77 straipsnio nuostatomis, turėtų priklausyti ¾ buto dalys, o ieškovei – ¼ dalis, tačiau teismas teisingai pastebėjo, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Be to, nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų informavusios viena kitą apie ketinimą sukurti ar įgyti asmeninę nuosavybę į kokį nors turtą ar bendro gyvenimo metu reikalavusios viena iš kitos kompensacijų už didesnį indėlį į šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą.

15.4. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad jo byloje pateikta lokalinė sąmata, bei tai, kad ieškovė neginčija ginčo buto vertės, t. y. 34 300 Eur, įrodo, kad buto vertė išaugo išimtinai apelianto dėka. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokia buvo ginčo buto vertė jo įsijimo dieną, kaip ir nėra įrodymų, kad dabartinė buto rinkos vertė padidėjo būtent dėl atlikto remonto, o ne dėl rinkos pokyčių.

Šalies argumentai

15.5. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo butas turėtų būti natūra priteistas atsakovui, o ieškovei išmokėta kompensacija, kadangi neva ieškovė turi kitą nekilnojamąjį turtą, kuriame gali gyventi. Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės paveldėtas turtas yra blogos būklės, reikalaujantis didelių investicijų ir yra netinkamas gyventi moteriai su nepilnamečiu vaiku. Tuo tarpu ginčo butas yra suremontuotas ir tinkamas vaikui gyventi. Ieškovė pažymi, kad, kaip teisingai nustatė ir teismas, atsakovas iki civilinės bylos nagrinėjimo buvo įgijęs kitą gyvenamą būstą, tačiau jį šios bylos nagrinėjimo metu padovanojo savo seseriai, siekdamas įrodyti, kad ½ dalis buto yra jo vienintelė gyvenamoji patalpa. Teismas pagrįstai akcentavo, kad šalys turi nepilnametį vaiką (10 metų), kuris gyvena kartu su mama, todėl, ieškovei dirbant mieste ir vežiojant vaiką į mokyklą mieste, gali kilti keblumų gyvenant užmiestyje. Teismas pagrįstai nusprendė butą natūra priteisti ieškovei, o ją įpareigojo atsakovui sumokėti piniginę kompensaciją. Ieškovė byloje pateikė įrodymus, kad turi galimybes išmokėti priteistą kompensaciją už butą, tuo tarpu atsakovas tokių įrodymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių aplinkybių

4. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės:

- ieškovė ir atsakovas gyveno kartu nesusituokę nuo 2006 m. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. Šalims gyvenant kartu, t. y. (duomenys neskelbtini), gimė sūnus L. S.;

- ieškovė ir atsakovas 2017 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 68, patvirtintos notaro, pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą su 4,07 kv. m rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- sutartis patvirtina, kad ginčo butas buvo pirktas už 10 000 Eur sumą (sutarties 4.1 papunktis). Sutarties 4.1.1 papunktyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas pardavėjams sutartyje numatytą kainą sumokėjo lygiomis dalimis, t. y. po 5 000 Eur, iki sutarties pasirašymo. Sutarties, kurios pagrindu šalys įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, bylos nagrinėjimo metu nei atsakovas, nei ieškovė neginčijo;

- VĮ Registrų centro 2021 m. liepos 8 d. Konsultacinėje išvadoje dėl nekilnojamojo turto kainos nurodyta, kad ginčo buto vertė 2021 m. liepos 1 d. yra 34 300 Eur. Ginčo dėl buto vertės tarp šalių taip pat nekilo.

- Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato dokumentuose užfiksuotas tarp šalių 2018 m. rugpjūčio 15 d. įvykęs konfliktas. Dėl šio įvykio atsakovo atžvilgiu 2018 m. rugpjūčio 16 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o 2018 m. rugsėjo 3 d. nutarimu atsakovui paskirta administracinė nuobauda – bauda;

- Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-7490-443/2018, šalių nepilnamečio sūnaus L. S. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Be to, minėta nutartimi iš atsakovo nepilnamečiam sūnui L. S. priteistas materialinis išlaikymas, kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis po 150 Eur;

- ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2021 m. balandžio 2 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 1236;

- atsakovui nuosavybės teise priklausė butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2018 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1916. Minėtą butą atsakovas 2020 m. sausio 21 d. dovanojimo sutartimi Nr. 258 perleido savo seseriai A. J..

Dėl apeliacijos objekto

5. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o atsakovas pareiškė priešieškinį dėl ginčo buto dalių pakeitimo ir ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį, atsakovo priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad geriausiai bendraturčių interesus atitiktų ginčo buto priteisimas ieškovei, o atsakovui – kompensacijos pinigais priteisimas iš ieškovės. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo priešieškinyje pareikštus reikalavimus dėl ginčo buto dalies pakeitimo ir ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

6. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atmestas atsakovo priešieškinis dėl ginčo buto dalių pakeitimo ir ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių (ne)tinkamo kvalifikavimo

7. Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo šalių teisinius santykius, tarp šalių kilusį ginčą priskirdamas šeimos bylų kategorijai. Atsakovo nuomone, netinkamai identifikuoti šalių teisiniai santykiai nulėmė netinkamą įrodymų įvertinamą bei nepagrįstą ir neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais neturi pagrindo sutikti.

8. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas).

9. Be to, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių), kaip buvo nagrinėjamu atveju, įgyto turto turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 ir kt.). Sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-134/2011).

10. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).

11. Kaip minėta nutarties 17 punkte, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šalys laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2018 m. gyveno kartu nesusituokusios ir nesudarios partnerystės sutarties. Šalys, gyvendamos kartu, t. y. 2017 m., sutarties, patvirtintos notaro, pagrindu įgijo ginčo butą. Byloje esanti sutartis patvirtina, kad šalys ginčo butą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Tai, kad šalys įgyja turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta sutarties 2.1 papunktyje. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad ginčo butas sutarties pagrindu yra registruotas šalių vardu lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Įrašas galioja nuo 2017 m. sausio 20 d. Ši sutartis, kuri yra nuosavybės teisių įgijimo pagrindas, yra įvykdyta ir galioja, jos nė viena iš šalių neginčijo ir neginčija. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje net nebuvo keliamas klausimas, jog šalys, gyvendamos kartu, nebuvo sudarę susitarimo įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip ir nebuvo reiškiamas reikalavimas ginčo butą pripažinti vienos iš šalių asmenine nuosavybe. Kaip minėta nutarties 18 punkte, ieškovė nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą dėl ginčo buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tuo tarpu atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame prašė pakeisti ginčo buto nuosavybės dalis, taip pat prašė atidalinti butą iš bendrosios dalinės nuosavybės jo nurodytu būdu.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 17 punkte ir 24 punkte nurodytos ir nustatytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad šalys, gyvendamos kartu, buvo susitarę dėl jungtinės veiklos (partnerystės), siekiant įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, visiškai pagrįstai vadovavosi CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ normomis, t. y. CK 4.80 straipsniu, kuris reglamentuoja atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, taip pat ir CK 4.77 straipsniu, kuris reglamentuoja bendraturčių teisių pasikeitimą padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, būtų taikęs CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ normas, kurios, be kita ko, reglamentuoja sutuoktinių turto teisinį statusą ir santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimus.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 21–25 punktuose, sutikti su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo ir (ar) kvalifikavo tarp šalių susiklosčius teisinius santykius, neturi jokio pagrindo.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir bendraturčių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pakeitimo

14. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

15. Vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.

16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, bendraturčiui išmokant kompensaciją pinigais, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys sutiko, jog ginčo buto padalyti natūra nėra galimybės, todėl prašė atidalyti jį, kitai šaliai priteisiant piniginę kompensaciją. Atsakovas patikslintame priešieškinyje taip pat prašė pakeisti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ginčo buto dalis, nustatant, kad jam nuosavybės teise priklauso ¾ dalis buto, o ieškovei – ¼ dalis.

18. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas ne tik dėl buto, kuris priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, atidalijimo, bet ir dėl buto dalių dydžio.

19. Pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių dalių dydžio pakeitimo atmetė. Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šalims ginčo butas priklauso lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Teisėjų kolegija atsakovo argumentus laiko nepagrįstais.

20. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019, 39 punktas).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas – pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

22. Nesutiktina su apelianto argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius šalių finansinę padėtį ir jų galimybes įsigyti ginčo butą.

23. Kaip ne kartą šioje byloje jau minėta, nagrinėjamu atveju šalys, gyvendamos kartu, ginčo butą įsigijo 2017 m. sudarydamos sutartį, kuri buvo patvirtinta notaro. Be to, minėta ir tai, kad sutartyje yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad šalys ginčo butą įsigyja bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Sutartyje nurodyta ir tai, kad šalys pirkėjams kainą sumokėjo lygiomis dalimis, t. y. po 5 000 Eur. Taigi, šalys sudarė notarinę sutartį, kurios pagrindu įgijo ginčo butą. Šalys, sudarydamos sutartį, išreiškė aiškią valią įsigyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Ši sutartis, kuri yra ginčo buto nuosavybės teisių įgijimo pagrindas, yra įvykdyta ir galioja. Pažymėtina, kad nei ieškovė, nei atsakovas šios sutarties neginčijo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesant pareikšto reikalavimo, neturėjo pagrindo vertinti sutarties sąlygų (ne)teisėtumo, juolab daryti išvadas, kad sutartyje yra (ar buvo) neteisingai nurodytos šalių įsigyto buto dalys. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesant pareikšto reikalavimo dėl sutarties sąlygų nuginčijimo, apskritai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tirti ir (ar) vertinti įrodymų, patvirtinančių šalių finansinę padėtį ir (ar) jų galimybes įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis.

24. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis minėta kasacinio teismo praktika.

25. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą).

26. Pažymėtina, kad apelianto nurodytoje ir kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo registruotas vienos iš šalių vardu asmeninės nuosavybės teise, pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir kiekvieno iš asmens, dalyvavusio kuriant bendrąją dalinę nuosavybę, konkrečių dalių nustatymo. Be to, apelianto nurodytoje ir kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje šalys nebuvo sudarę jokios sutarties, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl kiekvienai iš šalių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šalys ginčo butą įgijo sutarties pagrindu, kurioje yra aiškiai ir konkrečiai yra nurodyta, kad ginčo butas šalių yra įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį.

27. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 38–39 punktuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo vadovautis apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika.

28. Kita vertus, pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog tais atvejais, jeigu vienas iš bendraturčių pagerina bendrą turtą taip, kad jo vertė padidėja, šio bendraturčio teisė į patirtų nuostolių atlyginimą gali būti užtikrinama, tenkinant šios šalies reikalavimą padidinti jos bendrosios dalinės nuosavybės dalį (CK 4.77 straipsnis), prašant priteisti kompensaciją už investuotas į bendrą turtą lėšas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Minėta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad bendraturčių įgyto turto nuosavybės teisės dalys gali būti pakeistos, pavyzdžiui, vienam iš bendraturčių reikalaujant padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje CK 4.77 straipsnio pagrindu. Atsakovas būtent tokį savo pažeistos teisės gynybos būdą bylos nagrinėjimo metu ir buvo pasirinkęs. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas patikslintame priešieškinyje buvo nurodęs, kad nupirkus ginčo butą, jis buvo remontuojamas. Atsakovas tvirtino, kad ginčo butas buvo remontuojamas ir jo vertė buvo didinama iš esmės tik jo lėšomis, pastangomis ir darbu. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai ir konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti CK 4.77 straipsnį ir padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teisėjų kolegija atsakovo argumentus, susijusius su netinkamu CK 4.77 straipsnio taikymu, atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

29. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl daikto pagerinimo darbų taip pat svarbu nustatyti, ar buvo kito bendraturčio sutikimas padidinti bendrą daiktą ar jo vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016, 22 punktas). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Dėl to, norint pakeisti bendraturčių teises, būtina gauti kito bendraturčio sutikimą dėl tokių pakeitimų ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys, gyvendamos kartu, vedė bendrą ūkį, turėjo tikslą įsigyti butą. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad šalys po ginčo buto įsigijimo, t. y. 2017 m. sausio mėn., gyveno kartu iki 2018 m. birželio mėn. Be to, ieškovė ir atsakovas ne tik bendrai įsigijo butą, bet ir vėliau jį remontavo, įsigijo namų apyvokos daiktus. Tai, kad ginčo butas buvo remontuojamas, patvirtina byloje esantys įrodymai (mokėjimo kvitas, 2017 m. sausio 24 d. sutartis, sudaryta su UAB „Gulbelės prekyba“, prekių atkrovimo lapai ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad atsakovas, būdamas statybininkas, atliko daugiau statybos darbų, tuo tarpu ieškovė tvarkė buitį, taip pat pagal savo išgales rūpinosi buto remontu, jo apstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovas, iš byloje esančių įrodymų nepakankama padaryti išvadą, kad visais buto remonto darbais išimtinai rūpinosi atsakovas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių įrodymų nepakanka padaryti ir išvadą, kad visus remonto darbus atliko išimtinai tik atsakovas savo asmeninėmis ir (ar) jam dovanotomis, ir (ar) jam paskolintomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime nurodė, kad abi šalys bylos nagrinėjimo metu teikė įrodymus, patvirtinančius tai, kad turėjo piniginių lėšų ir vienokiu ar kitokiu būdu abi prisidėjo prie ginčo buto remonto. Teisėjų kolegija neanalizuoja išsamiai kiekvieno iš byloje esančių įrodymų (išskyrus dovanojimo ir paskolos sutartis, sudarytas su giminaičiais, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakys toliau (žr. nutarties 45 punktą)). Pažymi tik tai, kad su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir padaryta išvada visiškai sutinka. Byloje esančių įrodymų visuma, kaip minėta anksčiau, patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas, gyvendami kartu, siekė sukurti bendrą turtą, jį ir įgijo, vėliau remontavo, tačiau nevedė tikslaus kiekvieno įnašo į ginčo buto remontą apskaitos, dėl ko šiuo metu ir nėra įmanoma nustatyti kiekvieno iš jų indėlio į ginčo buto remonto darbus.

32. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas būtų informavęs ieškovę apie ketinimą išimtinai savo lėšomis gerinti ginčo butą, o ieškovė būtų davusi atsakovui sutikimą gerinti ginčo butą išimtinai jo asmeninėmis lėšomis. Kaip ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvus susitarimą, kad atsakovas, investavęs lėšas į ginčo butą, įgis didesnę bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir atsakovo pateiktus įrodymus, t. y. dovanojimo, paskolos sutartis, sudarytas su giminaičiais. Atsakovas teigė, kad minėtos sutartys patvirtina, jog tiek buto įsigijimui, tiek remonto darbams buvo panaudotos išimtinai tik jo ir jo artimųjų lėšos. Visų pirma, pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu pinigų dovanojimo ir paskolos sutartis teikė ne tik atsakovas, bet ir ieškovė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, daryti išvadą, kad buto remonto darbai buvo atlikti išimtinai atsakovo asmeninėmis lėšomis ir (ar) jam dovanotomis, ir (ar) paskolintomis lėšomis, neturėjo jokio pagrindo. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tokio pobūdžio paprasta rašytine forma su artimaisiais giminaičiais sudarytos sutartys, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų gavimą ir (ar) jų išleidimą ginčo buto remontui, teismų praktikoje vertinamos kaip abejotino patikimumo. Nagrinėjamu atveju įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai, nurodyti dovanojimo ir (ar) paskolos sutartyse, buvo perduoti atsakovui, juolab tai, kad pinigai, jeigu jie ir buvo perduoti, buvo panaudoti ginčo buto remontui, o ne kitų poreikių tenkinimui, nėra. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

33. Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su atsakovu, kad į bylą pateikta lokalinė sąmata, sudaryta V. D. pagal 2017 m. spalio mėn. kainas, patvirtina ginčo bute galimai atliktus ardymo ir (ar) remonto darbus. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, šios lokalinės sąmatos nepakanka konstatuoti faktą, kad yra pagrindas taikyti CK 4.77 straipsnį. Pažymėtina, kad lokalinėje sąmatoje paprastai yra pateikiami hipotetiniai skaičiavimai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad lokalinė sąmata nepatvirtina, jog joje nurodytos pinigų sumos ir buvo išleistos įsigyjant medžiagas ir (ar) atliekant darbus, juolab nepatvirtina ir tai, kad minėtos sumos buvo išleistos išimtinai atsakovo lėšomis. Be to, kaip minėta nutarties 43 punkte, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vien tik daikto remonto darbų atlikimas nėra pagrindas konstatuoti, jog daiktas yra pagerintas, juolab, konstatuoti tai, kad daiktas buvo pagerintas dėl atsakovo atliktų veiksmų, jo investuotų asmeninių lėšų ir kt.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, kaip nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, jam remonto darbus padėjo atlikti sesers vyras, taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jo indėlis į ginčo butą yra toks, kad yra pagrindas pakeisti ginčo buto nuosavybės teisės dalis, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis CK 4.77 straipsnio pagrindu.

35. Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog būtent dėl jo atliktų ginčo buto remonto darbų ir (ar) jo investuotų lėšų, ginčo buto vertė padidėjo 24 300 Eur.

36. Kaip minėta nutarties 17 punkte, šalys ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2017 m. Sutartyje nurodyta, kad šalys už ginčo butą sumokėjo 10 000 Eur kainą. Tuo tarpu VĮ Registrų centro 2021 m. liepos 8 d. Konsultacinėje išvadoje (toliau – ir Konsultacinė išvada) dėl nekilnojamojo turto kainos nurodyta, kad ginčo buto konsultacinė ir preliminari kaina, jos nustatymo datai (2021 m. liepos 1 d.) yra 34 300 Eur. Pažymėtina, kad nuo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki minėtos Konsultacinės išvados surašymo praėjo penkeri metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, siekdamas nustatyti didesnę turto dalį, vadovaudamasi minėta CK 4.77 straipsnio norma, turi įrodyti ne tik bendro daikto vertės padidėjimą, bet ir kitas sąlygas, tarp kurių ir tai, kad turto vertė pakilo dėl atsakovo atliktų pagerinimų, o ne, pavyzdžiui, dėl pokyčių rinkoje ar kt. Šiuo gi atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo buto vertė nuo 10 000 Eur (2017 m. sutartyje nurodyta buto kaina) iki 34 300 Eur (2021 m. liepos 1 d. Konsultacinėje išvadoje nurodyta ginčo buto vertė), t. y. per penkerius metus, pasikeitė išimtinai tik dėl atsakovo veiksmų, atliktų darbų, atsakovo įdėto indėlio į ginčo butą, investuotų lėšų ir kt.

37. Apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 42–49 punktuose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo taikyti CK 4.77 straipsnį, todėl ir padarė pagrįstą išvadą, kad tiek ieškovei, tiek atsakovui nuosavybės teise priklauso po ½ dalį ginčo buto.

38. Nesutiktina su atsakovo argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės turimo kito nekilnojamojo turto ir ieškovės turimos kitos gyvenamosios vietos.

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės vardu yra registruota ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad jai nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis nėra suremontuota, ji nėra tinkama nuolat gyventi ieškovei su nepilnamečiu vaiku. Be to, iš pateiktų nuotraukų akivaizdu ir tai, kad gyvenamojo namo dalis, norint ją pritaikyti nuolatiniam gyvenimui, reikalauja didelių investicijų. Tuo tarpu ginčo butas yra suremontuotas, tinkamas nuolatinai gyventi. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu yra ir tai, kad ginčo butas yra mieste. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad gyvenimas kaime tiek ieškovei, tiek šalių nepilnamečiam vaikui, vykstant į darbą ir mokymo įstaigą, sukeltų papildomų nepatogumų, sunkumų, neatitiktų geriausių vaiko interesų.

40. Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su buto, kuris priklausė jam nuosavybės teise, dovanojimo sutarties sudarymu.

41. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 17 punkte, nustatyta, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2020 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartimi perleido savo seseriai. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai pagrįstai iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad atsakovo skola seseriai ir jos vyrui sudarė apie 6 000 Eur. Be to, sesers vyras V. J., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu kaip liudytojas, nurodė, kad pusę šios sumos, t. y. 3 000 Eur, buvo įsipareigojusi grąžinti ieškovė. Teisėjų kolegija nevertina šio liudytojo parodymų patikimumo, tik pažymi, kad tuo atveju, jeigu liudytojo V. J. parodymai buvo teisingi, tuomet atsakovo skola seseriai ir jos vyrui buvo ne 6 000 Eur, o tik 3 000 Eur. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad jo skola seseriai ir jos vyrui buvo didesnė, nei anksčiau nurodyta suma. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad atsakovo 2018 m. lapkričio 20 d. įgyto buto vertė buvo apie 30 000 Eur. Šios aplinkybės atsakovas apeliaciniame skunde neginčijo. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė ir tai, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas jau vykstant tarp šalių ginčams dėl buto atidalijimo. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovo sudarytas dovanojimo sandoris kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo argumentų, susijusių su tuo, kad jis neturi kitos gyvenamosios vietos, teisingumo, taip pat kelia abejonių dėl atsakovo veiksmų, sudarant dovanojimo sandorį, sąžiningumo.

42. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino šalių įrodymus, pagrindžiančius jų galimybes sumokėti viena kitaip priteistiną kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi galimybes sumokėti atsakovui 17 150 Eur piniginę kompensaciją. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad turi galimybes sumokėti 17 150 Eur piniginę kompensaciją. Apeliantas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados visiškai neginčijo. Kaip ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių jo finansines galimybes sumokėti ieškovei 17 150 Eur piniginę kompensaciją.

44. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nesutikti, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kai vienas iš atidalijamų bendraturčių (šiuo atveju atsakovas) gauna kompensaciją pinigais, o kitam atidalijamam bendraturčiui (šiuo atveju ieškovei) priteisiamas turtas natūra, yra tinkamiausias.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

45. Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

46. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau neprideda šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos prašymas nespręstinas.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasEdvardas PaliokasJurgita Sujetienė