Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-640-562/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-08
Bylos Nr.: e2A-640-562/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-32278-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Ravatra“, V. T.

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-640-562/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32278-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2021 m. balandžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,SpecRail“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ravatra“, V. T. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ab initio ir restitucijos taikymo arba civilinės atsakomybės taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „SpecRail“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Ravatra“ ir V. T. (toliau – atsakovai), prašydama pripažinti ieškovės atliktus 26 172,01 Eur dydžio mokėjimus atsakovei UAB „Ravatra“ pagal jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras negaliojančiais ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio, 1.82 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindais; pripažinus ieškovės atliktus 26 172,01 Eur dydžio mokėjimus atsakovei UAB „Ravatra“ pagal jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras negaliojančiais ab initio CK 1.86, 1.82 ir 1.191 straipsnių pagrindais, taikyti restituciją ir ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Ravatra“ priteisti 26 172,01 Eur bei 6 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; tuo atveju, jei teismas nutartų, kad ieškovės atlikti 26 172,01 Eur dydžio mokėjimai atsakovei UAB „Ravatra“ pagal jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras yra teisėti bei jie nepripažintini negaliojančiais ab initio CK 1.86, 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindais, atsakovui V. T. taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovės naudai iš jo priteisti 26 172,01 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinyje nurodė, kad nors ieškovė atsakovei UAB „Ravatra“ iš viso sumokėjo 98 214,15 Eur, tačiau ji ieškovei grąžino 1 550 Eur, taip pat atsakovė UAB „Ravatra“ už ieškovę trečiajam asmeniui sumokėjo 70 492,14 Eur, todėl minėtos sumos atimamos iš bendros ieškovės atsakovei UAB „Ravatra“ sumokėtos sumos. Darytina išvada, ieškovė atsakovei UAB „Ravatra“ iš viso sumokėjo 26 172,01 Eur. Ieškovė, siekdama įvertinti nurodytų mokėjimų teisėtumą ir pagrįstumą, patikrino savo valdymo organų perduotus dokumentus ir nustatė, kad atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei išrašė 2016 m. gruodžio 30 d. (800 Eur), 2017 m. liepos 7 d. (7 477,80 Eur), 2017 m. rugpjūčio 2 d. (4 247,10 Eur), 2017 m. rugsėjo 4 d. (6 340,40 Eur), 2017 m. spalio 3 d. (3 757,05 Eur) ir 2018 m. vasario 28 d. (4 870,25 Eur) PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad jos valdymo organai neperdavė jokių dokumentų (pavyzdžiui, sutarčių, susitarimų, paslaugų priėmimo-perdavimo aktų ir kt.), kurių pagrindu buvo išrašomas nurodytos PVM sąskaitos-faktūros, o jose suteiktos paslaugos išvardintos itin abstrakčiai, raštu kreipėsi į atsakovę UAB „Ravatra“ su prašymu pateikti visus dokumentus, pagrindžiančius tarp ieškovės ir UAB „Ravatra“ susiklosčiusius teisinius santykius, o nesant galimybei to padaryti, motyvuotai paaiškinti dėl kokių priežasčių prašomi dokumentai negali būti pateikti. Vis dėlto, nepaisydama ieškovės pakartotinių prašymų tiek raštu, tiek žodžiu, atsakovė UAB „Ravatra“ pateikė tik pačios parengtą sąskaitų ir mokėjimų suvestinę (antrinį dokumentą), kurios pagrindu nustatyta, kad atsakovei UAB „Ravatra“ atlikti ieškovės mokėjimai, kurių bendra suma sudaro 26 172,01 Eur, buvo skirti PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimui. Tuo tarpu jokių pirminių dokumentų (pavyzdžiui, sutarčių, susitarimų, priėmimo - perdavimo aktų ir kt.), patvirtinančių PVM sąskaitų-faktūrų ir jų pagrindu atliktų mokėjimų pagrįstumą, nepateikė. Ieškovė su analogišku prašymu kreipėsi į ieškovės vadovą atsakovą V. T. Jis taip pat nepateikė reikalingų dokumentų.

3. Ieškinyje papildomai nurodė, kad ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ valdymo organus sieja giminystės ryšiai. Ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ viešai skelbiamas telefono numeris sutampa su atsakovo V. T. asmeniniu telefono numeriu, atsakovės UAB „Ravatra“ vadovė L. T. užsiima grožio paslaugų veikla užsienyje, ieškovės bankroto administratorės atstovui kreipiantis į atsakovę UAB „Ravatra“ dėl pirmiau aptartų dokumentų perdavimo, bankroto administratorei paskambino ieškovės vadovas atsakovas V. T., o ne atsakovės UAB „Ravatra“ formali vadovė L. T. Tai, anot ieškovės, pagrindžia, jog atsakovas V. T. buvo abiejų įmonių (ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“) faktinis vadovas. Teigė, jog ieškovė sumokėjo 26 172,01 Eur atsakovei UAB „Ravatra“, nors faktiškai joks sandoris nebuvo įvykdytas, jokios paslaugos nesuteiktos, o mokėjimą atliko susiję asmenys, dėl to sandoris nesąžiningas ir negalioja ab initio.

4. Paaiškino, jog atsakovai nepateikė dokumentų, įrodančių PVM sąskaitų-faktūrų pagrįstumą, paslaugų teikimą, o apskaitytos paslaugos reiškia tai, kad atsakovę UAB „Ravatra“ muitinėje atstovavo ieškovė, tačiau muitinė raštu šią aplinkybę paneigė, taip pat mokėjimai buvo avansiniai, t. y. sumokėta dar nesuteikus paslaugų, tačiau vėliau paslaugos nebuvo suteiktos. Mokėjimais buvo siekiama perkelti ieškovė turtą – pinigines lėšas atsakovei UAB „Ravatra“, tačiau neapmokėti už suteiktas paslaugas. Ginčo sandoris yra prieštaraujantis juridinio asmens tikslams. Ieškovė nurodė, kad pagal ieškovės steigimo dokumentus, jos veiklos tikslas yra pelno siekimas, o pinigų perleidimas kitam asmeniui, pažeidžia pelno siekimo tikslą, nes už pinigų perleidimą negavo naudos, taigi sandoris priešingas ieškovės veiklos tikslui. Kita sandorio šalis atsakovė UAB „Ravatra“ buvo nesąžininga, nes žinojo, kad ieškovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, tai visuotinai žinoma aplinkybė. Ginčo sandoris yra piktavališkas susitarimas. Taip pat nurodė, kad ieškovės atstovas ir atsakovės UAB „Ravatra“ atstovas piktavališkai susitarė perkelti ieškovės turimą turtą – pinigines lėšas atsakovei UAB „Ravatra“, kuomet ieškovė negauna jokios naudos už pinigų sumokėjimą.

5. Teigė, jog yra pagrindas taikyti atsakovui V. T. civilinę atsakomybę dėl valdymo organo pareigų pažeidimo pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalį, jei teismas pirmojo reikalavimo netenkintų. Atsakovas V. T. teisiškai būtų atsakingas už bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovė kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudalyti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Atsakovas V. T., būdamas ieškovės valdymo organu, atlikdamas ginčijamus mokėjimus, sukėlė žalą ieškovei – turto praradimą, dėl to, ieškovės vertinimu, įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. 26 172,01 Eur žala, kurią lėmė neteisėti veiksmai – valdymo organo pareigos pažeidimas, t. y. ieškovei akivaizdžiai nuostolingo sandorio sudarymas, nes apie ketinimą sandorio nevykdyti buvo žinoma sandorio sudarymo metu.

Atsiliepimas

6. Atsakovas V. T. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti jo naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudaryti ginčijami sandoriai buvo realūs, ieškovės bankroto administratorė gavo visą pilną informaciją apie sudarytus susitarimus, apie atliktas paslaugas, bei išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Atsakovas V. T. teigė, jog teismas klaidinamas, kad vadovas neteikė duomenų bankroto administratorei. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4353-864/2018 patenkino ieškovės vadovo atsakovo V. T. pareiškimą, įvertino pareiškime nurodytas priežastis dėl įmonės finansinės padėties ir sudarytų sandorių, bei iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorė nuo bankroto bylos iškėlimo disponuoja visa ieškovės dokumentacija, buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau tik po 14 mėnesių iškėlė klausimą dėl ieškovės sudarytų pirkimo sandorių, kurie neturėjo jokios įtakos ieškovės nemokumui, nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog realiai nebuvo atliktos paslaugos.

7. Atsakovė UAB „Ravatra“ atsiliepime nurodė, jog ieškovė reiškė visiškai priešingus vienas kitam reikalavimus. Tvirtino, jog nėra numatyta jokio ribojimo turėti daugiau nei vieną juridinį asmenį, nėra ribojimo privačiam juridiniam asmeniui būti valdomam šeimos narių. Ieškinyje nurodyti du juridiniai asmenys turėjo tarpusavio verslo sandorius, kurių sudarymas jiems atnešė naudos, o valstybei mokestinę naudą. Pažymėjo, jog santykiai tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ buvo ilgalaikiai, be to tai buvo krovinių pervežimo tarpininkavimas tam tikrais laikotarpiais, todėl sutartis nebuvo privaloma. Ieškovės teiginius laikė deklaratyviais. Papildomai nurodė, jog veiklą vykdo nuo 2012 metų, užsiima krovinių logistika, verslą vykdo sudariusi agentines sutartis su Klaipėdos jūrų uostu, AB „Lietuvos geležinkeliai“, be to, bendrovė turi specialią akreditaciją vykdyti veiklai. Teigė, jog ieškovė dalyvavo viešuosiuose pirkimuose ir nuolat turėjo poreikį dėl krovinių pervežimų, todėl atsakovė UAB „Ravatra“ tarpininkavo dėl krovinių gabenimo, dokumentų įforminimo ir kt. Pažymėjo, jog Baltarusijos Respublikoje veikia tik tarpininkų pagalba, nes tai specifinė verslo sritis, bet kuris juridinis asmuo negali dalyvauti krovinių pervežimo santykiuose su tarptautinį verslą vykdančiomis įmonėmis Klaipėdos jūrų uostu, AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei laisvai patekti į šią teritoriją.

Žemesnės instancijos teismas

8. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė, papildomai nurodė, jog ieškovė atsakovei UAB „Ravatra“ pervedė tam tikras sumas, tačiau atsakovė 26 172 Eur dydžio piniginės sumos negrąžino. Pagal ieškovės perduotus dokumentus nustatyta, kad sąskaitose-faktūrose nurodytos tarpininkavimo paslaugos yra abstrakčios, jokių duomenų, patvirtinančių tai, kokios paslaugos buvo suteiktos, nepateikta. Pažymėjo, kad siekiant išsiaiškinti aplinkybes buvo kreiptasis į trečiuosius asmenis – Muitinės departamentą, kuris nurodė, kad tokių paslaugų atsakovė UAB „Ravatra“ neteikia. Ieškovės muitinės tarpininkai buvo kiti asmenys. Be to, buvo nustatyta, jog ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ valdymo organai yra tarpusavyje susiję. Teigė, kad atsakovas V. T. aktyviai veikė ir atsakovės UAB „Ravatra“ veikloje, nes dokumentuose nurodyti jo kontaktiniai duomenys. Be to, jis šiuo metu dirba pas atsakovę UAB „Ravatra“. Tvirtino, jog faktiškai paslaugos nebuvo suteiktos. Vertino, jog jei tarp šalių būtų realiai susiklostę faktiniai prievoliniai santykiai, tai galėtų teikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovės UAB „Ravatra“ pateiktuose dokumentuose niekur nematomas atsakovės UAB „Ravatra“ dalyvavimas tarpininkavimo paslaugose. Manė, jog ginčo sandoris buvo tariamas, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, toks sandoris prieštarauja ieškovės finansiniams interesams, esant šalims nesąžiningomis bei piktavališkai susitarus. Prašė pripažinti šiuos mokėjimus negaliojančiais bei taikyti restituciją. Jei teismas vertintų tokį reikalavimą kaip nepagrįstą, prašė taikyti civilinę atsakomybę atsakovui V. T., priteisiant žalą ieškovo naudai. Patvirtino, kad dokumentų priėmimo-pardavimo akto ieškovei perdavus dokumentus nepasirašė.

Atsiliepimas

9. Atsakovas V. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo 2018 metais ieškovė buvo pelninga iki pat pabaigos ir pagrindinė problema – nekokybiška granito skalda. Ieškovei bankrutavus, atvežė dokumentus, tačiau jokio priėmimo-perdavimo akto nepasirašė. Patvirtino, jog ieškovė ir atsakovė UAB „Ravatra“ susijusios giminystės ryšiais, tačiau tai neturi esminės reikšmės. Ieškovė turėjo didžiules apyvartas ir mokėjimo pavedimas dėl 26 000 Eur yra nežymi dalis. Paaiškino, jog iš Baltarusijos Respublikos vežė skaldą, sutartis dėl 2 000 000 Eur. Uoste jokių muitinės paslaugų niekas neteikė. Teigė, jog į uostą bet kas įeiti negali. Tarpininkavimo paslaugas teikė gimininga įmonė, kuri turėjo ieškoti kompetentingų žmonių vagonams išleisti. Atsakovė UAB „Ravatra“ įkurta seniai ir užsiima būtent tokiomis paslaugomis. Ji atlieka tarpininkavimo paslaugas, kurių ieškovė negalėjo atlikti nes neturi parengtų specialistų. Be to, ieškovę ir atsakovę UAB „Ravatra“ siejo tas pats akcininkas, kuris priiminėjo sprendimus dėl sutarčių sudarymo.

10. Atsakovo V. T. atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ieškovės bankrotą nulėmė tai, kad gavo brokuotą granito skaldą. Iki to laiko ieškovė turėjo dideles apyvartas, vežė didelius kiekius skaldos. Išnagrinėta panaši civilinė byla Vilniaus apygardos teisme dėl žalos atlyginimo, kuria ieškinys, pareikštas V. T. buvo atmestas. Teigė, jog ieškovės atstovė turėjo atsižvelgti į ieškovės specifiką. Paslaugos buvo realios. Ieškovės direktorius perdavė visus dokumentus, todėl pateikti sutarčių negali. Tvirtino, kad pati ieškovė turi galimybę surasti sutartis, važtaraščius, paklausti trečiųjų asmenų dėl paslaugų teikimo. Teigė, kad įstatymai nedraudžia bendradarbiauti giminystės ryšiais susijusioms įmonėms. Prieš kreipiantis į teismą nemokumo administratorė turėjo patikrinti duomenis. Sutartis, pagal kurią šalys veikė, į bylą pateikta. Tokią sutartį turėjo ir nemokumo administratorė, tačiau į bylą neteikė. Taip pat neteikė įrodymo, jog ieškovės balansas iki bankroto bylos iškėlimo buvo teigiamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2216-465/2020 ieškinį atmetė, iš ieškovės administravimui skirtų lėšų priteisė atsakovui V. T. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Įvertinęs tai, kad ieškovės komercinė ūkinė veikla buvo susijusi su medžiagų ir įrenginių didmenine prekyba, medžiagos buvo vežamos iš užsienio, pirmosios instancijos teismas vertino, jog tarpininkavimo paslaugos, kokias pagal savo veiklos pobūdį turėjo ir galėjo teikti atsakovė UAB „Ravatra“, ieškovei buvo reikalingos. Tokia išvadą darė ir remdamasis atsakovo V. T. parodymais teismo posėdžio metu, kuriuose jis paaiškino tokių paslaugų teikimo specifiką, jų pobūdį bei periodiškumą. Teismas taip pat pažymėjo, jog abu juridinius asmenis siejo ilgalaikiai sutartiniai įsipareigojimai. Tai, anot pirmosios instancijos teismo, patvirtina ir pačios bankroto administratorės atliktų mokėjimų lentelės Nr. 1 ir Nr. 2, iš kurių matyti šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymas, kurių bankroto administratorė neginčija. Sutiko su ieškovės atstovės teiginiais, jog atsakovės UAB „Ravatra“ į bylą pateiktuose krovinio priėmimo kvitų ir vagonų sąrašuose atsakovės UAB „Ravatra“ rekvizitų nėra, juose pasirašė kiti asmenys, tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia atsakovės UAB „Ravatra“ teisinės pozicijos, nes šalių sudaryta sutartimi dėl tarpininkavimo paslaugų atsakovė UAB „Ravatra“ turėjo teisę samdyti kompetentingus trečiuosius asmenis specifinių paslaugų suteikimui. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovės UAB „Ravatra“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros buvo išrašytos fiktyviai, jog paslaugos buvo tariamos, kaip tvirtina ieškovė. Priešingai, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ buvo susiklostę ilgalaikiai teisiniai santykiai, pagal veiklos specifiką buvo teikiamos realios paslaugos ieškovei, už kurias ji turėjo pareigą atsiskaityti.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs paslaugų atlikimą, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo ginčo sandorį pripažinti tariamuoju.

14. Atsakovai giminystės sąsajų neginčijo, tačiau teismo vertinimu, šis faktas pats savaime nėra teisiškai reikšmingas ginčo sandorio nuginčijimui ieškovės nurodytais pagrindais. Tam, kad sandoris būtų nuginčytas, anot pirmosios instancijos teismo, būtina nustatyti teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, nes draudimų sudaryti sandorius tarp juridinių asmenų, kuriems vadovauja susiję giminystės ryšiais asmenys, įstatymas nenumato. Teismui nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos, leidžiančios sandorį pripažinti tariamu, nėra pagrindo spręsti ir dėl šalių nesąžiningumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčo sandoris buvo ieškovei žalingas, kadangi faktiškai egzistavę prievoliniai teisiniai santykiai sukūrė abipuses teises ir pareigas. Remdamasis tuo, konstatavo, jog atsakovų nesąžiningumas nebuvo įrodytas, todėl sprendė, kad pripažinti ginčo mokėjimus negaliojančiais ab initio pagal CK 1.82 straipsnį teisinio pagrindo nėra.

16. Tomis pačiomis aplinkybėmis grindžiamas ir ieškinio reikalavimas dėl ginčo mokėjimų nuginčijimo remiantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog šio pagrindo taikymui būtinas vienos šalies kaltės, pasireiškiančios tyčios forma, konstatavimas. Nagrinėjamu atveju konstatavo, kad ieškovė neįrodinėjo kaltės, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė kitos šalies (atstovo) tyčios forma, nepateikė piktavališko susitarimo įrodymų, todėl tokius ieškovės teiginius atmetė kaip deklaratyvius. Remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais bei vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu dėl įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisiškai reikšmingų aplinkybių, reikalingų sandorio nuginčijimui pagal CK 1.82, 1.86 ir 1.91 straipsnius, nebuvo nustatyta, todėl ieškinio reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.

17. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovės vykdomai veiklai buvo reikalingos tarpininkavimo paslaugos. Joms atlikti ieškovė pasitelkė trečiuosius asmenis, atsakovę UAB „Ravatra“, kuri, turėjo ir galėjo teikti tokio pobūdžio paslaugas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai manyti, jog paslaugos ieškovei buvo teikiamos ne fiktyviai, o realiai – tarp šalių sudaryta sutartis, išrašomos sąskaitos-faktūros, atliekami mokėjimai, samdomi tretieji asmenys vagonų išleidimui ir kt. Kritiškai vertino ir ieškovės teiginius, jog ieškovė dėl vadovo atliktų mokėjimų prarado 26 000 Eur dydžio apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog šios sumos pervedimas atsakovei UAB „Ravatra“ turėjo įtakos įmonės nemokumui atsirasti. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, sprendė, jog ginčijami mokėjimai atitiko ieškovės verslo tikslus, nebuvo nuostolingi ar kaip nors pažeidė jos ekonominius interesus. Tokiu būdu ieškovei neįrodžius ir nepagrindus, jog atsakovas V. T. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kitų civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygos teismas nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

18. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, jog dokumentų kopijos įrodo, jog atsakovė UAB „Ravatra“ realiai suteikė ieškovei paslaugas, už kurių tariamą suteikimą ir buvo atlikti ginčo mokėjimai. Ieškovė, nesutikdama su tuo, pažymi, kad nesivadovaudamas kasacinio teismo praktika, pagal kurią būtent atsakovė UAB „Ravatra“ privalėjo įrodyti paslaugų suteikimo faktą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad atsakovai nepateikė dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti bent jau pagrįstą prielaidą, kad atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei iš tiesų suteikė paslaugas, už kurių tariamą suteikimą buvo atlikti ginčo mokėjimai, o atsakovų į šią civilinę bylą pateiktų dokumentų kopijos negali įrodyti ir neįrodo, jog paslaugos realiai buvo suteiktos.

18.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo teisiškai svarbią aplinkybę, jog pati ginčo sutartis savaime negali įrodyti ir neįrodo, jog joje įvardintos paslaugos realiai buvo suteiktos – ginčo sutartimi tik sulygta dėl galimai ateityje teikiamų paslaugų, tačiau aplinkybę, kad paslaugos realiai buvo suteiktos, gali įrodyti ir įrodo tokie dokumentai, kaip suteiktų paslaugų priėmimo-perdavimo aktai, ataskaitos, užsakymo patvirtinimai, susirašinėjimai ir kt. Teismas taip pat nevertino, kad atsakovų pateikta tik ginčo sutarties kopija kelia pagrįstų abejonių dėl jos tikrumo, nes joje esantys tuometinio atsakovės UAB „Ravatra“ direktoriaus A. P. parašai skiriasi nuo kitoje į bylą pateiktoje atsakovės UAB „Ravatra“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. gruodžio 11 d. konteinerių krovos, sandėliavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartyje esančių A. P. parašų. Taigi, šių aplinkybių pagrindu akivaizdu, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik ginčo sutarties kopija ne tik negali įrodyti ir neįrodo, kad atsakovė UAB „Ravatra“ realiai suteikė paslaugas ieškovei, bet ir šios ginčo sutarties kopija, nesant byloje kitų dokumentų, pagrindžiančių jos tikrumą, vertintina kaip abejotino autentiškumo.

18.3. Neegzistuoja jokie duomenys ir juos pagrindžiantys dokumentai apie atsakovės UAB „Ravatra“ ieškovei teikiamų paslaugų pobūdį, apimtį, turinį, kiekį, įkainius ir pan., taip pat neegzistuoja dokumentai, galintys pagrįsti, jog atsakovės UAB „Ravatra“ PVM sąskaitose-faktūrose įvardintos paslaugos realiai buvo suteiktos, todėl, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esančios dokumentų kopijos ir jose esantys duomenys negali patvirtinti ir nepatvirtina, kad tarp šalių iš tiesų susiformavo realūs atlygintinių paslaugų teisiniai santykiai. Įvardintos paslaugos realiai nebuvo teiktos ir net neketinta to daryti.

Atsiliepimas

18.4. Atsakovė UAB „Ravatra“ elgiasi nesąžiningai – vagonų sąrašų kopijose nurodytas krovinio siuntėjo atstovas yra UAB „Agrotransa“, o atsakovė UAB „Ravatra“, uždedama savo antspaudą tuose vagonų sąrašuose, kuriuose nėra UAB „Agrotransa“ antspaudo, bet yra UAB „Agrotransa“ darbuotojo A. K. parašas, nesąžiningai siekia suklaidinti teismą, jog tariamai krovinio siuntėjo atstovas buvo atsakovė UAB „Ravatra“. Pagal pateiktas krovinio priėmimo kvitų kopijas nustatyta, kad vagonai, kuriais buvo vežama skalda, priklauso UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ (GTC), atitinkamai, pastarųjų dokumentų kopijos negali įrodyti ir neįrodo, jog atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei suteikdavo vagonų. Tą aplinkybę patvirtina ir tai, kad pagal ieškovės ir UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ sudarytą skaldos pirkimo-pardavimo sutartį būtent UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ įsipareigojo patiekti savo vagonus skaldai.

Žemesnės instancijos teismas

18.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad iš juridinių asmenų registro išrašo seka, jog atsakovės UAB „Ravatra“ pagrindinė veikla: krovininis kelių transportas; tarptautiniai krovinių pervežimai; sandėliavimui ir sausumos transportui būdingų paslaugų veikla, atitinkamai, anot pirmosios instancijos teismo, ši aplinkybė taip pat įrodo, kad atsakovė UAB „Ravatra“ realiai suteikė paslaugas ieškovei. Pažymėtina, kad valstybės įmonės Registrų centras duomenų bazėje galima deklaruoti apie bet kokias planuojamas užsiimti veiklas, tačiau tai savaime nereiškia, kad būtent tokias paslaugas realiai ir teikia tas juridinis asmuo.

18.6. Glaudžiai susijusių asmenų valia buvo sudaryti tariamus sandorius. Dėl to, priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė UAB „Ravatra“ yra glaudžiai susiję ir valdomi iš esmės tų pačių artimųjų giminaičių, buvo nurodyta kaip vienas iš argumentų, pagrindžiančių sandorių tariamumą, tačiau ne vienintelis. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį argumentą išskyrė iš aplinkybių visumos bei tokiu būdu nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Šalies argumentai

18.7. Ieškovė taip pat nesutinka su tuo, kad ji neįrodinėjo kaltės, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė kitos šalies tyčios forma, nepateikė piktavališko susitarimo įrodymų, kurie būtini, siekiant pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad tokius nenaudingus ginčo mokėjimus, kuriais ieškovė už realiai nesuteiktas ir neplanuojamas suteikti paslaugas atsakovei UAB „Ravatra“ sumokėjo daugiau nei 26 000 Eur, galėtų sudaryti tik tarpusavyje piktavališkai susitarę asmenys, kryptingai siekdami iš ginčo mokėjimų įgyti naudos ieškovės sąskaita.

Atsiliepimas

19. Atsakovė UAB „Ravatra“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Apeliacinis skundas grindžiamas neaiškiais argumentais, nepagrindžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Atsiliepimas

19.2. Ieškovė privalėjo įrodyti kam ir kokias paslaugas atsakovė UAB „Ravatra“ buvo įsipareigojusi suteikti ir kokius konkrečius veiksmus atliko ar neatliko, t. y. pateikti šiuos duomenis teismui, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, VĮ „Registrų centras“ išrašo, atsakovės UAB „Ravatra“ pagrindinė veikla yra krovininis kelių transportas; tarptautiniai krovinių pervežimai; sandėliavimui ir sausumos transportui būdingų paslaugų veikla. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2016 m. rugpjūčio 31 d. Tarpininkavimo paslaugų bei transporto priemonių teikimo sutartis patvirtina, kad atsakovė UAB „Ravatra“ įsipareigojo atstovauti ieškovę gabenant krovinius geležinkelio, automobilių bei mišriuoju transportu, teikiant muitinės deklaracijas, deklaruojant prekes ir pateikiant jas muitiniam įforminimui, atliekant kitus su prekių deklaravimu ir pateikimu susijusius veiksmus, kuriuos atlikti turi teisę muitinės tarpininkas. Šių argumentų nepaneigia ir Konteinerių krovos, sandėliavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis Nr. SP (TVC) 17, pagal kurią paslaugų teikėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo atsakovei UAB „Ravatra“ teikti paslaugas terminalų valdymo centro Vilniaus arba Kauno intermodaliniame terminale. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog atsakovei UAB „Ravatra“ yra išduotas Muitinės tarpininko registravimo liudijimas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai argumentuojama, jog pastarųjų dokumentų kopijos neva neįrodo, kad paslaugos ieškovei realiai buvo suteiktos bei buvo atlikti ginčo mokėjimai. Toks ieškovės teiginys nepagrįstas, kadangi priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, sprendė, kad paslaugos ieškovei buvo teikiamos ne fiktyviai, o realiai, tarp šalių sudaryta ginčo sutartis, išrašomos sąskaitos-faktūros, atliekami mokėjimai, samdomi tretieji asmenys vagonų išleidimui ir kt.

19.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino rašytinius įrodymus, patvirtinančius paslaugų teikimo teisinius santykius, paslaugų suteikimą. Ginčo sutarties 4.3 punktu šalys susitarė, jog išrašyta PVM sąskaita-faktūra prilyginama suteiktų paslaugų aktui. Ieškovės argumentai, kad atsakovai nepateikė sutarties originalo, nepagrįsti, kadangi visi dokumentai perduoti bankroto administratorei, be to, sutarties nuorašas yra byloje, ši sutartis nėra nuginčyta, abu atsakovai ją tvirtina, be to, ji yra įvykdyta.

20. Atsakovas V. T. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais atsakovės UAB „Ravatra“ atsiliepimo į apeliacinį skundą ir šiais papildomais argumentais:

20.1. Atsakovas V. T. pažymi, kad jokių įrodymų nėra nuslėpęs, nei atsisakęs pateikti. Netgi priešingai, ieškovės bankroto administratorė yra perėmusi visus ieškovės dokumentus, t. y. įrodymų, kad ieškovės bankroto administratorei būtų kažkas neperduota, nėra. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovai nepateikė rašytinių įrodymų, o tik dokumentų kopijas, kai tais įrodymais disponuoja pati ieškovės bankroto administratorė, nepagrįsti.

20.2. Ieškovės argumentai grindžiami pamąstymais ir spėliojimais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Žemesnės instancijos teismas

23. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad atsakovas V. T., eidamas ieškovės vadovo pareigas, kreipėsi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4353-864/2018 (dabar Nr. eB2-510-864/2021) iškėlė ieškovei bankroto bylą, bankroto administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Legreta“. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. rugpjūčio 20 d.

24. Iš byloje pateiktų AS „Citadele banka“ banko mokėjimų nurodymų matyti, kad ieškovė atsakovei UAB „Ravatra“ pervedė šias pinigines sumas: 1) 1 000 Eur (2017 m. liepos 1 d.); 2) 6 260 Eur (2017 m. liepos 7 d.); 3) 5 464,90 Eur (2017 m. rugpjūčio 2 d.); 4) 6 225,45 Eur (2017 m. rugsėjo 4 d.); 5) 2 800 Eur (2017 m. rugsėjo 29 d.); 6) 957,05 Eur (2017 m. spalio 5 d.); 7) 13 114,95 Eur (2017 m. spalio 9 d.); 8) 3 000 Eur (2017 m. spalio 16 d.); 9) 10 000 Eur (2017 m. lapkričio 6 d.); 10) 1 000 Eur (2017 m. lapkričio 17 d.); 11) 2 000 Eur (2017 m. gruodžio 11 d.); 12) 5 000 Eur (2017 m. gruodžio 18 d.); 13) 4 840 Eur (2018 m. sausio 15 d.); 14) 5 000 Eur (2018 m. sausio 20 d.); 15) 3 000 Eur (2018 m. vasario 27 d.); 16) 4 000 Eur (2018 m. balandžio 5 d.); 17) 22 000 Eur (2018 m. balandžio 26 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė atsakovei UAB „Ravatra“ grynaisiais pinigais perdavė 2 551,80 Eur (2018 m. vasario 10 d. pinigų priėmimo kvitas Serija 18 Nr. 1).

25. Bylos duomenimis, atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei yra pervedusi šias sumas: 1) 120 Eur (2016 m. liepos 14 d.); 2) 30 Eur (2016 m. liepos 14 d.); 3) 350 Eur (2016 m. liepos 21 d.); 4) 1 050 Eur (2018 m. balandžio 4 d.).

26. Iš priedų, esančių byloje, nustatyta, kad atsakovė UAB „Ravatra“ 2018 m. birželio 14 d. iš banko sąskaitos, esančios Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, pervedė 70 000 Eur Citadele bankui, kaip ieškovės kredito grąžinimą pagal sutartį Nr. KS01/2707. Atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei 2018 m. birželio 14 d. pervedė 492,14 Eur.

27. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei išrašė šias PVM sąskaitas-faktūras: 1) 2016 m. gruodžio 30 d. Serija RA Nr. 000102M už agento atstovavimą muitinėje (800 Eur); 2) 2017 m. liepos 7 d. Serija RA Nr. 000110 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (7 477,80 Eur); 3) 2017 m. rugpjūčio 2 d. Serija RA Nr. 000112 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (4 247,10 Eur); 4) 2017 m. rugsėjo 4 d. Serija RA Nr. 000114 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (6 340,40 Eur); 5) 2017 m. spalio 3 d. Serija RA Nr. 000116 už rugsėjo mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (3 757,05 Eur); 6) 2018 m. vasario 28 d. Serija RA Nr. 000121 už nepanaudotus vagonus 2017 metais (4 870,25 Eur).

28. Ieškovė pirmosios instancijos teisme ginčijo 26 172,01 Eur dydžio piniginius mokėjimus, ieškovės atliktus atsakovei UAB „Ravatra“ laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d.

29. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ buvo susiklostę ilgalaikiai teisiniai santykiai, pagal veiklos specifiką buvo teikiamos realios paslaugos ieškovei, už kurias ji turėjo pareigą atsiskaityti, jog nėra teisinio pagrindo ginčo sandorį pripažinti tariamuoju, kad ginčo sandoris ieškovei nebuvo žalingas, bei kad ieškovei buvo reikalingos tarpininkavimo paslaugos, kurias jai suteikė būtent atsakovė UAB „Ravatra“, ieškinį atmetė.

30. Ieškovė nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo pareigos netinkamu vykdymu, sandorio tariamumu bei sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindais.

31. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą apie atsakovės UAB „Ravatra“ vykdomą veiklą, kadangi VĮ „Registrų centras“ deklaruota vykdoma veikla gali būti ir kitokia arba iš tiesų nevykdoma konkreti veikla, net jei tokia ir nurodyta.

Dėl įrodymų vertinimo.

32. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai atliko įrodymų vertinimą.

33. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

34. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

35. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

36. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir atmetė ieškinį remdamasis nepatikimais įrodymais.

38. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde bandoma detalizuoti, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovų, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, tačiau iš esmės neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju ieškovė, nurodydama, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia ginčo paslaugų suteikimo fakto, iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad tokie įrodymai, kaip PVM sąskaitos-faktūros neįrodo ginčo paslaugų suteikimo fakto, sudarytos sutarties kopijos bei parašų autentiškumas kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad nei įrodymų, pagrindžiančių PVM sąskaitų-faktūrų nepagrįstumą, nei eksperto išvados, paneigiančios ieškovės nurodytos sutarties kopijos bei parašų autentiškumą, ieškovė nepateikė nei bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu.

39. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl ieškovės teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus ieškovei, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.

Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo.

40. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

41. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

42. Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės teigia, kad atsakovai neįrodė, jog ginčo paslaugos buvo iš tiesų suteiktos, kadangi byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros, sutartis nepatvirtina nurodytų paslaugų teikimo. Anot ieškovės, ginčo sutartimi tik sulygta dėl galimai ateityje teikiamų paslaugų, tačiau aplinkybę, kad paslaugos realiai buvo suteiktos, gali įrodyti ir įrodo tokie dokumentai, kaip suteiktų paslaugų priėmimo-perdavimo aktai, ataskaitos, užsakymo patvirtinimai, susirašinėjimai ir kt.

43. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

44. Iš byloje pateiktų 2016 m. gruodžio 30 d. Serija RA Nr. 000102M už agento atstovavimą muitinėje (800 Eur), 2017 m. liepos 7 d. Serija RA Nr. 000110 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (7 477,80 Eur), 2017 m. rugpjūčio 2 d. Serija RA Nr. 000112 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (4 247,10 Eur), 2017 m. rugsėjo 4 d. Serija RA Nr. 000114 už birželio mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (6 340,40 Eur), 2017 m. spalio 3 d. Serija RA Nr. 000116 už rugsėjo mėnesio važtaraščių forminimą Draugystės geležinkelio stotyje ir už kliento atstovavimą (3 757,05 Eur) ir 2018 m. vasario 28 d. Serija RA Nr. 000121 už nepanaudotus vagonus 2017 metais (4 870,25 Eur) PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad atsakovė UAB „Ravatra“ ieškovei išrašė nurodytas sąskaitas už suteiktas paslaugas, kurios iš viso įkainotos 27 492,60 Eur. Ieškovė pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras ginčija 26 172,01 Eur dydžio piniginius mokėjimus, ieškovės atliktus atsakovei UAB „Ravatra“ laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d.

45. Teisėjų kolegija, nesutikdama dėl ieškovės nurodomos PVM sąskaitų-faktūrų įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, pažymi, jog PVM sąskaitos-faktūros pagrindžia šalių teisinių santykių faktą. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo-pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių (paslaugų) pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita-faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo – pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).

46. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

47. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, remiantis kasacinio teismo praktika, pažymima, jog nagrinėjamoje byloje PVM sąskaitos-faktūros patvirtina tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“ susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių faktą, o šių santykių pobūdį pagrindžia pačios ieškovės nurodoma ginčo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ravatra“. Nesutinkant su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčo sutartis nepatvirtina ginčo paslaugų suteikimo fakto, kadangi ginčo sutartyje yra tik sulygta dėl galimai teikiamų paslaugų ateityje, atkreipiamas dėmesys būtent į tai, kad bet kokia dvišalė sutartis, tame tarpe ir ginčo sutartis, įformina šalių sutartinius teisinius santykius, kurių pagrindu šalys įgyja abipusių teisių bei pareigų. Ginčo atveju atsakovė UAB „Ravatra“ įsipareigojo teikti įvairias krovinių tarpininkavimo paslaugas, už kurias išrašė minėtas ginčo PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovė, būdama sąžininga ir atsakinga teisinių santykių šalis, tokius įsipareigojimus vykdė ir apmokėjo suteiktas krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugas.

48. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų tikrumu bei patikimumu, kadangi jose nurodytos suteiktos paslaugos atitinka būtent tokias, dėl kurių ieškovė ir atsakovė UAB „Ravatra“ sulygusios ginčo sutartimi. Taigi, nėra ir pagrindo išvadai, jog atsakovai neįvykdė ar netinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą. Ieškovė, teigdama, kad atsakovai netinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, pati iš esmės elgiasi priešingai, kadangi savo teiginiams pagrįsti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų. Deklaratyvūs teiginiai dėl PVM sąskaitų-faktūrų bei ginčo sutarties įrodomosios galios negali būti prilyginami tinkamam įrodinėjimo pareigos įvykdymui, kadangi tai nėra įrodymai, paneigiantys nurodytų duomenų tikrumą. Nesant duomenų, patvirtinančių ieškovės argumentus, yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė netinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, nurodžiusi argumentus, tačiau nepateikusi juos patvirtinančių ir kitų šalių argumentus paneigiančių įrodymų.

49. Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodomų UAB „Agrotransa“ ir UAB „Geležinkelio tiesimo centras“, pažymi, jog ieškovės argumentai dėl to, kad iš tiesų ne atsakovė UAB „Ravatra“, o nurodytos bendrovės, ieškovei suteikė paslaugas, yra teisiškai nereikšmingi.

50. Byloje jau konstatuota, kad atsakovė UAB „Ravatra“ įsipareigojo teikti krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugas. Remiantis bylos duomenimis, atsakovė UAB „Ravatra“ tokio pobūdžio paslaugas teikia jau ilgą laiką. Ginčo sutartis šalims nedraudžia pasitelkti trečiuosius asmenis tam, kad sutartyje sulygti šalių įsipareigojimai būtų tinkamai įvykdyti.

Dėl tariamojo sandorio.

51. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo sutartis yra tariamasis sandoris, kadangi ginčo sutarties šalys nesiekė susikurti jokių teisių bei pareigų. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu taip pat nesutinka.

52. Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

53. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016)

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad dėl realaus ginčo paslaugų suteikimo šioje nutartyje jau išsamiai pasisakyta, tik papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad byloje jau nustatyta, kad ginčo sutartimi jos šalys įgijo realias civilines teises bei pareigas, taigi atsakovė UAB „Ravatra“ įsipareigojo teikti krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugas ir tokias iš tiesų teikė, o ieškovė, įsipareigojusi už tokias paslaugas sumokėti šių paslaugų kainą, už atsakovės UAB „Ravatra“ suteiktas paslaugas apmokėjo pagal ginčo PVM sąskaitas-faktūras. Sandorio šalių valia buvo sudaryti ginčo sutartį. Šalys, bylos duomenimis, šią sutartį sudarė su tikslu, kad ieškovei bus suteiktos krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugos. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nepateikta.

56. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog ginčo sutarties šalys iš tiesų siekė sukurti civilines teises ir pareigas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ginčo sandorio tariamumą CK 1.86 straipsnio pagrindais.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindais.

57. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nenaudingus ginčo mokėjimus, kuriais ieškovė už realiai nesuteiktas ir neplanuojamas suteikti paslaugas atsakovei UAB „Ravatra“ sumokėjo daugiau nei 26 000 Eur, galėtų sudaryti tik tarpusavyje piktavališkai susitarę asmenys, kryptingai siekdami iš ginčo mokėjimų įgyti naudos ieškovės sąskaita. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

58. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnis). Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014). Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).

59. Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta ir konstatuota, jog ieškovė su atsakove UAB „Ravatra“ sudarė ginčo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti jų kainą. Byloje konstatavus, jog ieškovei, atsižvelgus į jos veiklos pobūdį, buvo reikalingos krovinių pervežimo tarpininkavimo paslaugos, yra pagrindas daryti išvadą, jog nenustatytas šalių piktavališkumas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, pažymi, kad ginčo sutartis ir jos pagrindais ieškovei teikiamos paslaugos buvo tiek reikalingos, tiek naudingos. Sutiktina, jog ieškovė neįrodinėjo atsakovės UAB „Ravatra“ kaltės bei nepateikė ginčo sandorio šalių piktavališkumą patvirtinančių įrodymų. Byloje jau nustatyta, kad paslaugos ieškovei buvo teikiamos ne fiktyviai, o realiai, tarp šalių sudaryta ginčo sutartis, išrašomos PVM sąskaitos-faktūros, atliekami ginčo mokėjimai, pasitelkti tretieji asmenys. Vien tai, kad ieškovė tapo nemoki ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4353-864/2018 (dabar Nr. eB2-510-864/2021) iškėlė ieškovei bankroto bylą, savaime dar nepagrindžia šalių piktavališkumo, siekiant ieškovei neigiamų finansinių pasekmių sudarant nenaudingą sandorį. Ieškovė į bylą nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog būtent ginčo sumos sumokėjimas atsakovei UAB „Ravatra“ sukėlė nemokumą, dėl kurio neišvengiamai buvo iškelta bankroto byla.

Dėl atsakovės UAB „Ravatra“ vykdomos veiklos.

60. Ieškovė taip pat nurodo, kad VĮ „Registrų centras“ deklaruota vykdoma veikla gali būti ir kitokia arba iš tiesų nevykdoma konkreti veikla, net jei tokia ir nurodyta, todėl atsakovės UAB „Ravatra“ nurodyta veikla gali būti ir kitokia arba iš tiesų tokia veikla nevykdoma. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

61. Teisėjų kolegija pažymi, jog VĮ „Registrų centras“ pateikti ir įrašyti duomenys yra oficialūs, teismas neturi pagrindo abejoti tokių duomenų teisingumu ir tikrumu. Ieškovė, samprotaudama dėl tokių duomenų abejotino tikrumo, vadovaujantis įrodinėjimo pareigos taisykle, turėtų teismui pateikti įrodymus, paneigiančius VĮ „Registrų centras“ oficialius duomenis (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų ieškovė nėra pateikusi, todėl nėra pagrindo ir išvadai, jog atsakovė UAB „Ravatra“ vykdo kitokią veiklą, nei nurodyta VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje.

Dėl procesinės bylos baigties.

62. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

63. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

64. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

65. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.

66. Prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė abu atsakovai. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

67. Atsakovė UAB „Ravatra“ nėra pateikusi įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nenurodyta ir suma, kurios ji prašo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsakovės UAB „Ravatra“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkina.

68. Atsakovas V. T. pateikė su atsiliepimu į apeliacinį skundą duomenis, iš kurių matyti, jog jis patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

69. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, jos apimtį bei apeliaciniu skundu ginčijamus klausimus, sprendžia, jog atsakovo V. T. patirtų 800 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl šią sumą priteisia atsakovui V. T. iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,SpecRail“, juridinio asmens kodas 302686661, atsakovo V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rosita PatackienėDainius RinkevičiusAlma Urbanavičienė