- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- e2S-61-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32278-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Ieškovas
- BUAB „SpecRail“
- Atsakovas
- UAB „Ravatra“, V. T.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „SpecRail“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „SpecRail“ ieškinį atsakovams UAB „Ravatra“ ir V. T. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ab initio ir restitucijos taikymo arba civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė BUAB „SpecRail“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti UAB „SpecRail“ atliktus 26 172,01 Eur mokėjimus atsakovei UAB „Ravatra“ pagal jos išrašytas PVM sąskaitas- faktūras negaliojančiais ab initio CK 1.86, 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindais; taikyti restituciją ir ieškovės BUAB „SpecRail“ naudai iš atsakovės UAB „Ravatra“ priteisti 26 172,01 Eur ir 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; tuo atveju, jei teismas nutartų, kad UAB „SpecRail“ atlikti 26 172,01 Eur mokėjimai atsakovei UAB „Ravatra“ pagal jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras yra teisėti bei nepripažintini negaliojančiais ab initio CK 1.86, 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindais, atsakovui V. T. taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovės BUAB „SpecRail“ naudai iš jo priteisti 26 172,01 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti atsakovų turtui laikinąsias apsaugos priemones ieškinio ribose, t. y. 26 172,01 Eur sumai areštuoti atsakovams UAB „Ravatra“ ir V. T. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovus UAB „Ravatra“ ir V. T. ar trečiuosius asmenis.
3. Nurodė, jog ieškiniu iš atsakovų reikalaujama priteisti suma laikytina didele. BUAB „SpecRail“, atstovaujama atsakovo V. T., pagal atsakovės UAB „Ravatra“, kurios vienintelė akcininkė ir direktorė yra atsakovo sutuoktinė, išrašytas PVM sąskaitas-faktūras atliko 26 172,01 Eur mokėjimus atsakovei. Ieškovės valdymo organai, veikdami kartu su glaudžiai susijusiais asmenimis, imituodami teisėtų sandorių sudarymą ir vykdymą, siekė ne atlygintinų paslaugų teisinių santykių sukūrimo ir vykdymo, bet neteisėtai pasisavinti ieškovei priklausančias pinigines lėšas. Šios aplinkybės patvirtina bendrą, kryptingą ir nesąžiningą atsakovų elgesį ieškovės atžvilgiu, taip pat, kad atsakovai gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas ir turimą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi ieškovės BUAB „SpecRail“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovė nepateikė duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma atsakovams yra didelė arba atsakovų turtinė padėtis yra sunki. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kurie bent preliminariai leistų spręsti, jog skolininkai aktyviais veiksmais siekia išvengti skolos sumokėjimo, elgiasi nesąžiningai (slapstosi, ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, siekdami paslėpti ar realizuoti priklausantį turtą, apsunkinti išieškojimą).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovė BUAB „SpecRail“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų UAB „Ravatra“ ir V. T. turtui. Atskirajame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
6.1. pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suabsoliutino vieną aplinkybę – konkrečių duomenų, kad atsakovai iš tiesų ėmėsi ir gali imtis aktyvių veiksmų, jog išvengtų galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, nebuvimą. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar bylos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės galimybė;
6.2. ieškovė, atstovaujama vadovo – atsakovo V. T., atliko daugiau nei 26 tūkst. Eur mokėjimus atsakovei UAB „Ravatra“, kuriai vadovauja ir kuri priklauso V. T. sutuoktinei, pagal atsakovės UAB „Ravatra“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Taigi atsakovai imituodami teisėtų sandorių sudarymą ir vykdymą, siekė ne atlygintinų paslaugų teisinių santykių sukūrimo ir vykdymo, bet sukurti fiktyvų pagrindą atsakovei UAB „Ravatra“ gauti ieškovei priklausančias pinigines lėšas. Šios aplinkybės patvirtina bendrą, kryptingą ir akivaizdžiai nesąžiningą atsakovų elgesį ieškovės atžvilgiu. Atsakovai gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas, savo turtą, kad atsakovų turimos piniginės lėšos nebūtų skirtos apeliantės ieškinio reikalavimų patenkinimui, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai duomenų apie tai, jog yra ekonomiškai stiprūs ir finansiškai pajėgūs ieškinio tenkinimo atveju sumokėti apeliantei 26 172,01 Eur sumą, nepateikė, todėl privalo būti taikoma didelės ieškinio sumos prezumpcija, kuri pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą;
6.3. apeliantė yra bankrutavusi įmonė, taigi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeistas bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas - patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi, taip pat būtų pažeistos ne tik bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės, bet ir viešasis interesas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis atsakovų teisių, nes laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik ieškinio reikalavimo ribose, todėl atsakovai turi nevaržomą teisę naudotis likusia savo turimo turto ir piniginių lėšų dalimi.
Atsiliepimas
7. Atsakovai atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu yra įgyvendinamos dvi būtinos sąlygos: pirma, šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš šių sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
11. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. teisėjos rezoliucija priimtas ieškovės BUAB „SpecRail“ ieškinys atsakovams UAB „Ravatra“ ir V. T. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ab initio ir restitucijos taikymo arba civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi teismas, nustatęs, jog ieškovė nepateikė duomenų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
12. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia argumentais, kuriais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti būtinos sąlygos, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nebuvimo. Todėl dėl atskiruoju skundu neginčijamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo – apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako.
13. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.
14. Ieškovė nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovų turto arešto – taikymo būtinumą pagrindžia didelė ieškinio suma (26 172,01 Eur), tačiau ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovų turtinę padėtį. Be to, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovės, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė.
15. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl pareikšto reikalavimo turtinės apimties negali būti pateisintas įstatyme nurodytomis sąlygomis, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovai yra finansiškai nepajėgūs grąžinti skolą pareikšto reikalavimo apimtyje, niekaip negali užtikrinti CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo pasiekimo, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis tokiu atveju negali būti pasiektas asmens, kuriam tokios priemonės taikomos, finansinių galimybių pagerinimas. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui turi būti reali, o ne hipotetinė. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ką savo prašyme ir atskirajame skunde akcentuoja ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas. Toks aiškinimas prieštarautų šio procesinio instituto paskirčiai ir jo taikymo išimtinumui, abiejų ginčo šalių teisėtų interesų derinimo taisyklei, nes šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis).
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
17. Būtinybę atsakovų turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindžia ir atsakovų nesąžiningumu, nurodydama, jog UAB „SpecRail“, atstovaujama atsakovo – UAB „SpecRail“ vadovo V. T., atliko daugiau nei 26 tūkst. Eur mokėjimus atsakovei UAB „Ravatra“ už paslaugas, kurios ieškovei nebuvo suteiktos. Teigia, jog atsakovai siekė sukurti fiktyvų pagrindą UAB „Ravatra“ gauti ieškovei priklausančias pinigines lėšas ir tai patvirtina bendrą, kryptingą ir akivaizdžiai nesąžiningą atsakovų elgesį. Apeliantė teigia, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai, siekdami išvengti apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas, savo turtą.
18. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-464/2018).
19. Taigi deklaratyvūs ieškovės argumentai apie galimą tokios situacijos susiklostymą, atsakovų nesąžiningumo nepatvirtina. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovų turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Ieškovės teiginiai dėl atsakovų ankstesnių veiksmų ar priimtų sprendimų patys savaime nesudaro pagrindo taikyti atsakovų turtui areštą (CPK 12, 144, 178, 185 straipsniai). Neįrodžius, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, vadovaujantis šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo bei proporcingumo principais, nėra pagrindo taikyti atsakovams turtinių suvaržymų ir traktuoti, jog jų netaikius yra bloginama ieškovės padėtis.
20. Teismų praktikoje taip pat aiškinama, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovės turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
21. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad aplinkybė, jog ieškinį yra pareiškusi bankrutavusi įmonė lemia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei užtikrinti bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog atsakovai gali perleisti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą ir / ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims (CPK 12, 178 straipsnis). Nenustačius vienos iš kumuliatyvių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų, jos negali būti taikomos (CPK 144 straipsnis, 185 straipsnis).
22. Nurodytų išvadų nepaneigia ir atskirajame skunde nurodyta teismų praktika. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-175/2014).
23. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, kadangi jie yra daugiau deklaratyvūs, o ne grindžiami įrodymais. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė CPK nuostatas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones ir jų taikymą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.