Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-171-856/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-07-01
Bylos Nr.: e2A-171-856/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: V. I.
Atsakovas: A. Z.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-171-856/2021Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00434-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.1.2; 2.1.1.3.10; 2.1.6.3; 2.3.2.8; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės,

sekretoriaujant Justinai Samuilei,dalyvaujant ieškovei V. I., jos atstovui advokatui V. J.,atsakovo A. Z. atstovui advokatui H. M.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. I. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19-853/2020 pagal ieškovės V. I. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokoje įgyto, tačiau nutraukiant santuoka? nepadalinto, nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktiniu? nuosavybe ir jo padalijimo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. I. patikslintu ieškiniu prašė: neįregistruota? gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos verte? 37 400 Eur, pripažinti bendrąja jungtine buvusiu? sutuoktiniu?, tai yra ieškovės ir atsakovo A. Z., nuosavybe bei tarp jų padalinti gyvenamąjį namą natūra, tai yra visa? gyvenamąjį namą priteisti atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti pusę šio gyvenamojo namo vertės – 18 700 Eur dydžio pinigine? kompensacija?; atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovės ir atsakovo valdomo 13 000 Eur rinkos vertės 0,148 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei visą žemės sklypą natūra priteisti atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti pusę šio sklypo vertės – 6 500 Eur dydžio pinigine? kompensacija?; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka truko nuo (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. gegužės 31 d. 1998 m. sausio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu ieškovė ir atsakovas bendrosios jungtinės sutuoktiniu? nuosavybės teise įgijo mažaaukščiu? gyvenamųjų namu? statybos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti? (duomenys neskelbtini), kuriame tais pačiais 1998 metais, suderinus projektą ir gavus statybos leidimą, iš santuokiniu? lėšų jie pradėjo statytis gyvenamąjį namą, kurio statyba buvo baigta apie 2009 m. Mažeikiu? rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu jų santuoka nutraukta, o nutraukiant santuoką buvo padalintas tik šaliu? bendrosios jungtinės sutuoktiniu? nuosavybės teise valdytas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Padalintame sklype šalių pastatytas gyvenamasis namas, kadangi jis nebuvo įregistruotas, nebuvo dalijamas. Nutraukdamos santuoka? šalys buvo žodžiu susitarusios, kad gyvenamąjį namą pasidalins gražiuoju, neteismine tvarka, po to, kai atsakovas atliks visus įstatymu? nustatytus būtinus veiksmus šio namo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas atsisakė šį namą su ieškove dalintis.

Atsiliepimas

3. Atsakovas A. Z. atsiliepimu sutiko su ieškinio reikalavimu, kad ieškovei priklausanti 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės dalis būtų atidalinta ir priteista atsakovui asmeninės nuosavybės teise, ieškovei sumokant 6 500 Eur kompensaciją. Kitoje dalyje atsakovas prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovė prašo dalinti kaip santuokinį turtą daiktą, kurio santuokos nutraukimo momentu nebuvo – ginčo namas nei šalims skiriantis, nei dabar nėra įregistruotas ir kaip civilinės apyvartos objektas neegzistuoja. Ieškovė ir atsakovas, nutraukdami santuoką, kaip dalintiną turtą nurodė tik žemės sklypą, nes tai buvo vienintelis šalių bendras nekilnojamasis turtas, įgytas bendrąja jungtine nuosavybe. Ginčo namas nutraukiant santuoką nebuvo dalinamas, nes jis nebuvo ir nėra įregistruotas kaip atskiras turtinis objektas bei jis faktiškai buvo pastatytas iš asmeninių atsakovo lėšų, šalims jau nebegyvenant kartu ir nebevedant bendro ūkio. 2000 m. atsakovas išvažiavo dirbti į Ispaniją, o po poros mėnesių pas jį atvažiavo ieškovė. 2004 metais atsakovas grįžo gyventi į Lietuvą, o ieškovė ir toliau liko gyventi Ispanijoje, tačiau nuo 2004 m. statybos darbai vykdomi nebuvo, vyko tik aplinkos tvarkymas. 2004 metais dėl netvarkingo dūmtraukio užsidegė viršuje buvusios patalpos. Gaisras buvo stiprus, jo metu sudegė ne tik antrame aukšte buvusios patalpos ir ten buvę daiktai, bet ir stogas, o apačioje buvę garažai buvo stipriai aplieti vandeniu. Atsakovas 2007 m. išvyko į Ispaniją, kur įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Sutuoktiniai matydavosi retai, santykiai prastėjo ir faktiškai nuo 2007 m. su ieškove atsakovas jau nebegyveno – pati ieškovė atsakovui Ispanijoje surado atskirą nuomojamą butą. Ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas 2008 m. nutrūko ir bendras ūkio vedimas pasibaigė. 2007 m. pabaigoje atsakovas grįžo visam laikui į Lietuvą, čia susirado darbą ir toliau jau vienas pats, savo asmeniškai uždirbtomis lėšomis ir darbu, pradėjo sudegusio namo atstatymo darbus ir tolimesnes statybas. Atsakovas, norėdamas kuo greičiau užbaigti statybos darbus, 2008 m. pabaigoje skolinosi 2 316,96 Eur (8 000 Lt) iš pažįstamos R. S., be to, pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: atidalino iš bendrosios dalinės ieškovei V. I. ir atsakovui A. Z. nuosavybės teise priklausančio po ½ dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), natūra priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, ieškovei iš atsakovo priteisdamas 6 500 Eur dydžio pinigine? kompensacija?, priteisė iš ieškovės atsakovui 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovei grąžino 71 Eur žyminio mokesčio dalį. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1132-715/2011, konstatavo, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2008 m. neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Iš byloje esančios Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. kovo 9 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 4 d. kilo gaisras A. Z. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio metu sudegė apie 100 m² stogo, stoglangiai, grindys, baldai, šaldytuvas, dujinė viryklė ir kiti daiktai. Atsakovas pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, kad jis nuo 2008 iki 2013 metų pirko statybines medžiagas, santechnikos įrangą, apdailos ir kitas prekes, pvz., atsakovas 2008 m. kovo 13 d. pirko ruberoidą, 2008 m. balandžio ir rugsėjo mėn. – montažo putas, perdengimo plokštes, 2009 m. kovo mėn. – kabelius, kabliukus, izoliaciją, vamzdžiams perėjimus, 2009 m. balandžio mėn. – kabelius, apsaugą, kabliukus, vamzdžius, movą, įvairių dydžių alkūnes, 2009 m. gegužės mėn. – rankšluosčių džiovintuvą, teną, radiatorius, vamzdžius, izoliaciją vamzdžiams, 2012 m. birželio 3 d. – glaistą, 2013 m. vasario 18 d. – krosnelės vamzdį su sklende ir kt. 2009 m. sausio 14 d. atsakovas pardavė jam nuosavybės teise priklausantį 5,0500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 23 988 Lt. 2010 m. vasario 20 d. medienos pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas pardavė medieną. Atsižvelgęs į minėtus įrodymus teismas vertino, kad yra didesnė tikimybė manyti, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas iš atsakovo asmeninių lėšų, taigi, santuokos nutraukimo metu faktiškai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl šalys neįtraukė minėto turto į sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

6. Teismas konstatavo, kad atsakovas gyvena ir gyveno Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), o ieškovė - Ispanijoje. Tarp šalių susiklosčiusi faktinė situacija leido teismui spręsti, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko 2008 metais, kai jiedu nebevedė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose, tiek 2011 m. balandžio 28 d. teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė ir atsakovas 2008 m. nustojo vesti bendrą ūkį ir pradėjo gyventi atskirai, tačiau ieškovė, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, galėjo paneigti, tačiau jokių įrodymų apie tai, kad būdama Ispanijoje finansiškai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, ar kad būtent, pasak ieškovės, 2010 m. pašlijo ieškovės ir atsakovo santykiai, nepateikė. Ieškovė taip pat neįrodė, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 2009 m. ir 2011 m. šalys žodžiu sutarė, kad atsakovas atliks visus būtinus veiksmus gyvenamojo namo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre ir po to šalys pasidalins gyvenamąjį namą. Taigi, ieškovė naudojosi profesionalaus teisininko paslaugomis, todėl turėjo žinoti ir galėjo nurodyti jos manymu visą dalintiną turtą, ypač tai, kad apie turtą žinojo, tačiau to nepadarė. Minėtas gyvenamasis namas nebuvo ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nei 2009 m., kuomet, ieškovės teigimu, buvo baigta namo statyba, nei 2011 m. santuokos nutraukimo metu, nei 2019 m. ieškinio priėmimo metu.

7. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad ieškovė apie neįregistruota? gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), žinojo tiek 2009 metais, pasak jos, kai buvo pabaigtas statyti namas, tiek 2011 metais, kai ieškovės prašymu antstolis konstatavo faktinės aplinkybes. Teismas vertino, kad išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas, nėra. 2011 metais nutraukiant šalių santuoką turtas, tai yra statinys, esantis (duomenys neskelbtini), egzistavo ir apie jo egzistavimą ieškovė žinojo. Teismas nurodė, kad dėl subjektyvių priežasčių, pasak ieškovės, žodinio sutarimo su atsakovu, kai bus statinys įregistruotas registre, tada šalys pasidalins turtą, todėl statinys nebuvo įtrauktas į bendro dalytino turto sąrašą. Ieškovė objektyvių priežasčių, dėl kurių statinys nebuvo įtrauktas į bendro dalytino turto sąrašą, nepateikė. Teismas vertino, kad tai dar kartą patvirtina, jog yra didesnė tikimybė manyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), santuokos nutraukimo metu priklausė faktiškai atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl šalys neįtraukė minėto turto į sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

8. Teismas sprendė, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog nuo 2008 metų sutuoktiniai jau nevedė bendro ūkio ir faktiškai nustojo gyventi kartu. Dėl to teismas tenkino atsakovo atsikirtimą į ieškinį, kad šalių santuokos nutraukimas jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. 2008 metais. Teismas darė išvadą, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), santuokos nutraukimo metu faktiškai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl šalys neįtraukė minėto turto į sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktiniu? nuosavybe ir jo padalijimo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

9. Teismas pažymėjo, kad su ieškovės reikalavimu priteisti 6 500 Eur dydžio pinigine? kompensacija? atsakovas sutiko. Ieškovė nurodė, kad gyvena ir dirba Ispanijoje, Lietuvoje nuolat negyvena ir ateityje gyventi neketina, todėl intereso turėti turtą natūra neturi ir naudotis neketina, bei neturi intereso suformuoti du skirtingus vienetus. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas maksimaliai patenkinti šalių interesus, teismas tenkino ieškovės reikalavimą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra priteisė atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisė kompensaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė V. I. prašo: Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai arba panaikinus sprendimą perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovei iš atsakovo visas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

10.1. Teismas, siekdamas teisingai nustatyti ir įvertinti priežasčių svarbą ir susidariusios situacijos išskirtinumą, turėjo vadovautis CK 6.193 -195 straipsniuose įtvirtintomis ir kasacinio teismo praktikoje nuosekliai išplėtotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies analizės aiškiai matyti, jog teismas nesiaiškino, ar šalių išorinės valios išreiškimas jų sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka vidinę – tikrąją jų valios išraišką, neanalizavo ir nenustatė, dėl kokių priežasčių atsakovas 2009 m. baigto statyti gyvenamojo namo iki šiol neįregistruoja nekilnojamojo turto registre, nesiaiškino, ar tokiu būdu atsakovas nesiekia nesąžiningų tikslų – išvengti bendro turto padalijimo. Kadangi teismas tinkamai nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų šios bylos teisingam išsprendimui aplinkybių, todėl negalėjo padaryti teisingos ir pagrįstos išvados dėl susiklosčiusios situacijos svarbos ir išskirtinumo bei išimties iš bendrosios taisyklės taikymo. Teismas, nesant net tokio atsakovo reikalavimo, be to, net nepatikrinęs, ar apeliantė iš tiesų neprisidėjo prie šio namo statybos, visiškai nepagrįstai darė išvadą, jog santuokos metu nedalintas gyvenamasis namas faktiškai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl šalys jo neįtraukė į minėto turto sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Atsiliepimas

10.2. Teismas netinkamai taikė CK 3.67 straipsnio 2 dalies normą, kadangi, motyvuodamas tuo, jog atsakovas atsiliepimu prašo pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2008 metų, padarė neteisingą išvadą, jog taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą, todėl tenkino atsakovo atsikirtimą į ieškinį, jog sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyveni ir bendro ūkio nebevedė jau nuo 2008 m. Įstatymas nustato, jog įsiteisėjus teismo sprendimui nutraukti santuoką, asmenų teisinis statusas pasikeičia - jie nebėra sutuoktiniai. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimas, kuriuo nutrauktą šalių santuoka, yra įsiteisėjęs, atsakovas nebėra apeliantės sutuoktinis, todėl nebegali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, nes to prašyti galėjo tik santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu.

10.3. Kadangi atsakovas priešieškinio į apeliantės pareikštą ieškinį ir patikslintą ieškinį nepareiškė, o atsiliepimas yra procesinė priemonė, kurioje nurodomi atsakovo nesutikimo su ieškiniu motyvai ir įrodymai, kuriais grindžiami nesutikimo su ieškiniu motyvai, todėl atsakovas atsiliepime negalėjo prašyti pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, o teismas negalėjo tenkinti atsakovo atsikirtimo į ieškinį ir, remiantis atsakovo prašymu, paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą.

10.4. Kadangi apeliantė savo ieškinyje ir patikslintame ieškinyje teigė, jog šalių santykiai galutinai pašlijo maždaug 2010 metais, todėl šalys nustojo faktiškai kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį ne 2008 metais, o 2010 m. balandžio mėnesį. Šiai svarbiai ir reikšmingai aplinkybei patvirtinti apeliantė į bylą pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2010 m. balandžio 27 d. – 2011 m. vasario 27 d. laikotarpiu vykusio šalių asmeninio susirašinėjimo elektroniniais laiškais duomenis. Apeliantės pateiktoje asmeninio susirašinėjimo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas iki pat 2011 metų vasario 27 d. pripažino ir neneigė fakto, jog gyvenamąjį namą pastatė iš bendrų darbo užmokesčio lėšų, nes abu dirbo. Gaisro metu sudegusios namo dalies sutvarkymui apeliantė atsakovui pervedė visas savo santaupas, nes tuo metu atsakovas buvo Lietuvoje ir mažai dirbo, todėl remontavo namą. Kadangi apeliantė norėjo taikiai nutraukti santuoką ir pasidalinto bendro gyvenamojo namo dalį palikti vaikams, o atsakovas pyko, jog sūnus palaiko ne jį, o savo motiną, todėl norėjo, kad savo namo dalį apeliantė perrašytų jam, o jis esą tada paliktų visą turtą sūnui. Tačiau apeliantei nesutikus su atsakovo siūlymu perrašyti jam savo namo dalį, šalys galiausiai priėmė juos abu tenkinusį kompromisinį žodinį susitarimą – santuokos nutraukimo metu bendro gyvenamo namo nesidalinti, nes santuokos nutraukimo metu namas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, o pasidalinti gražiuoju ne teismo tvarka po to, kai atsakovas sutvarkys reikiamus dokumentus ir jį įregistruos nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismas šių apeliantės pateiktų duomenų visiškai netyrė ir neįvertino, todėl neturėjo pagrindo daryti išvados, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimo pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti, pagrįstumo. Dėl šio padaryto procesinės teisės normų (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 183, 185 straipsniai, 197 straipsnio 1 dalis) pažeidimo byla ir buvo neteisingai išspręsta.

10.5. Apeliantė į bylą pateikė 2011 m. balandžio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Jame esantys duomenys patvirtina, jog apeliantės atstovui su antstoliu atvykus konstatuoti faktines aplinkybes, atsakovui buvo išaiškinta, kad apeliantė su savo advokatu nusprendė konstatuoti faktines aplinkybes, nes santuokos nutraukimo metu nėra dalijamas visas bendrai įgytas/sukurtas turtas, todėl yra prasminga šį turtą užfiksuoti dar santuokai nenutrūkus, kad ateityje išvengti šalių ginčų dėl tokio turto buvimo fakto iki santuokos nutraukimo. Šiame rašytiniame įrodyme esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog atsakovas, žinodamas, kad faktinių aplinkybių konstatavimo procedūra atliekama siekiant užfiksuoti gyvenamąjį namą, nes santuokos nutraukimo metu dalijamas ne visas sutuoktinių bendrai įgytas/sukurtas turtas, ne tik kad neneigė fakto, jog gyvenamasis namas yra pastatytas/sukurtas santuokos metu, bet ir neteigė, kad gyvenamasis namas yra jo asmeninė nuosavybė, nes jis pastatytas šalims faktiškai kartu nebegyvenant. Jeigu gyvenamasis namas būtų buvęs atsakovo asmeninė nuosavybė, tai atsakovas šį faktą būtų nurodęs ne tik faktinių aplinkybių konstatavimo procedūros metu, bet ir šalių sudarytoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, nurodant, kad jis įgytas iš atsakovo asmeninių lėšų ir į dalytino turto sąrašą neįtraukiamas. Tačiau teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino šio rašytinio įrodymo, todėl dėl padaryto esminio procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 176, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 183, 185 straipsniai, 197 straipsnio 1 dalis) ši byla buvo neteisingai išspręsta.

10.6. Teismo įpareigotas atsakovas į bylą pateikė pagal galiojančias statybos projektavimo normas ir taisykles sudarytą ir 1998 m. kovo 23 d. su Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriumi suderintą statybos darbų projektą bei 1998 m. kovo 24 d. ir 2004-03-24 išduotus leidimus vykdyti statybos darbus. Kadangi statybos darbų projektas ir leidimai vykdyti statybos darbus išduoti 1998 m. kovo mėn., o sklypo generalinio plano ir pastato nužymėjimo schemoje (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog individualios statybos projekto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), užsakytojai ir statytojai yra V. Z. ir A. Z., todėl akivaizdu, jog santuokos metu pradėtas statyti gyvenamasis namas yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne atsakovo asmeninė nuosavybė.

10.7. Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažymoje esantys duomenys patvirtina, kad kilusio gaisro metu gyvenamajame name sudegė tik apie 100 m² stogo, stoglangiai, grindys, baldai, šaldytuvas, dujinė viryklė ir kiti daiktai. Aiškinamajame rašte esantys duomenys patvirtina, jog gyvenamasis namas yra plytų, su mansarda, blokuotas su ūkiniu pastatu, jo bendras plotas – 172 m². Taigi, akivaizdu, jog dėl kilusio gaisro sudegė ne visas gyvenamasis namas, kaip kad melagingai teigė atsakovas, o tik namo stogas bei išdegė antras aukštas, juolab, kad namas buvo mūrinis, o ne medinis, todėl sudegė tik dalis patalpų ir ten buvę daiktai, tuo tarpu apačioje buvę garažai ir pirmo aukšto patalpos nesudegė. Kadangi atsakovas savo atsiliepime teigė, jog gaisro metu buvo prarastas visas bendras turtas, o iš apeliantės pateiktos asmeninio susirašinėjimo medžiagos matyti, jog atsakovas pripažino, kad namas buvo bendras, o gaisro metu sudegusio namo dalis buvo atstatyta iš abiejų lėšų, nes abu daug dirbo, todėl akivaizdu, jog teismas nepašalino tarp atsakovo atsiliepime nurodytų paaiškinimų ir apeliantės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose esančių prieštaravimų.

10.8. Atsakovas pateikė PVM sąskaitas-faktūras ir kvitus. Išanalizavus juose esančius duomenis matyti, jog už skirtinguose prekybos centruose pirktas prekes buvo atsiskaityta skirtingomis banko kortelėmis. Kadangi iš kvituose esančių duomenų matyti, jog už prekes buvo mokėta keturiomis skirtingomis banko kortelėmis, todėl nenustačius, ar iš tiesų visomis šiomis kortelėmis už prekes mokėjo atsakovas, nenustačius ir neįvertinus, nei kiek konkrečiai sudegė turto, nei kokia buvo sudegusio turto vertė, nei ar pirktos medžiagos iš tiesų buvo naudojamos būtent ginčo namo remontui, teismas negalėjo pripažinti, jog atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas iš jo asmeninių lėšų šalims kartu faktiškai nebegyvenant, o ne santuokos metu.

10.9. Kadangi teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, kuriomis, reikšdama reikalavimą, remiasi ieškovė, o šioje byloje teismas nenustatė rungimosi ir dispozityvumo principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą apeliantės nurodytų reikalavimų apimtimi veikti kitos šalies – atsakovo, interesais, todėl neturėjo teisės peržengti ieškinio ribų ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti ieškinyje, nors jie yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ir tokiu būdu taip pat padarė ir CPK 376 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

10.10. Teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka pažeidžiant CPK 153 straipsnio 1 dalį bei CPK 15 straipsnyje įtvirtintą žodiškumo principą. 2020 m. spalio 26 d. teismo informacinėje pažymoje nurodyti duomenys patvirtina, jog nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka į teismo posėdį neatvyko apeliantė, jos neatvykimo priežastys žinomos, nes gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Taip pat neatvyko atsakovas, neatvykimo priežastys nežinomos, nors apie posėdžio vietą ir laiką jam buvo pranešta. Tačiau šioje byloje buvo keliami probleminiai fakto ir teisės – išskirtinės susidariusios situacijos ir svarbos fakto bei išimties iš bendrosios taisyklės taikymo – klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos medžiaga ir šalių procesiniais dokumentais bei jų atstovų paaiškinimais, todėl siekiant veiksmingo teisingumo vykdymo, teismas negalėjo apriboti įstatymais apeliantei garantuojamos teisės į žodinį bylos nagrinėjimą ir teisės būti išklausytai, kad ji galėtų pati tinkamai teismo posėdyje pristatyti savo poziciją ir argumentus, juolab, kad jai šias teises garantuoja įstatymas (CPK 42 straipsnio 1 dalis).

10.11. Kadangi apeliantė pateikė motyvuotą ir pagrįstą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu, todėl teismas turėjo pareigą užtikrinti patikimą proceso dalyvių tapatybės nustatymą ir duomenų (įrodymų) objektyvų fiksavimą bei pateikimą naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Ekstremalios situacijos metu teismams buvo rekomenduota teismo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu. Be to, nors bylos nagrinėjimas buvo atidėtas du kartus tuo pačiu pagrindu, tačiau apeliantė ir ankstesniais kartais prašė organizuoti teismo posėdį nuotoliniu būdu. Bylos ilgą laiką nebuvo galima išnagrinėti ne dėl apeliantės kaltės, o dėl to, kad dėl eksperto ligos teismui ilgą laiką nebuvo pateiktas ekspertizės aktas. Todėl tokie teismo veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjos kompetencijos naudotis techninėmis priemonėmis ir gebėjimo užtikrinti galimybę šaliai dalyvauti teismo posėdyje. Kadangi apeliantė, nors ir atstovaujama atstovo, pranešė teismui apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje ir nurodė objektyvias negalėjimo dalyvauti priežastis, kurias pagrindė nurodytomis išimtinėmis visuotinai žinomomis aplinkybėmis, be to, motyvuotai prašė organizuoti teismo posėdį nuotoliniu būdu, tačiau teismas jos nurodytų negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežasčių tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai ir neteisėtai apribojo ne tik apeliantės teisę į tinkamą teismo procesą ir teisę būti išklausytai (CPK 15, 42, 142, 153, 186, 235, 249, 253–254 straipsniai), bet ir CPK 15 straipsnyje įtvirtintą žodiškumo principo bei proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžių formą, pažeidimą. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog apeliantė neieško saviizoliacijos galimybių ir nesistengia atskristi į teismo posėdį, visiškai ignoruodamas visuotinai žinomą ir įrodinėjimo nereikalaujančią aplinkybę – COVID-19 pandemiją, todėl toks teismo vertinimas atitinka tik atsakovo interesus, bet akivaizdžiai neatitinka įstatymo ir logikos taisyklių.

10.12. Viešai skelbiami svetainės www.teismai.lt duomenys rodo, jog šią bylą nagrinėjusi teisėja anksčiau yra dirbusi tose pačiose darbovietėse (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuriose šiuo metu dirba atsakovas. Be to, teisėja šios bylos eigos pradžioje, kaip žinia, buvo nepagrįstai įpareigojusi apeliantę pašalinti jos ieškinio trūkumus, tuo pačiu net išsakiusi išankstinę nuomonę dėl galimybės teismui tenkinti jos reikalavimus. Nors apeliantė bylos nagrinėjimo metu ir nepareiškė šiai teisėjai nušalinimo, tačiau, įvertinant visus teisėjos veiksmus šios bylos nagrinėjimo metu, o ypač skundžiamo sprendimo motyvus, šiuo metu yra akivaizdu, kad teisėja buvo neabejotinai šališka.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Z. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skunda grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Laikantis ieškovės logikos, neįregistravus namo, kuris, jos nuomone, yra bendras, ieškovė galėjo atidėti santuokos nutraukimo procesą iki namas bus įregistruotas, ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių ieškovė galėjo tiesiog nepasirašyti, todėl akivaizdu, kad nutraukdamos santuoką abi šalys išreiškė tikrąją savo valią ir nurodė visą dalintiną turtą, o dabar, praėjus aštuoneriems metams, ieškovė tiesiog siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad tarp šalių buvo sudarytas koks nors žodinis susitarimas apie turto pasidalinimą ateityje.

11.2. Kadangi ginčo namas nebuvo registruotas nė vieno sutuoktinio vardu, jis negalėjo būti dalinamas kaip nekilnojamojo turto objektas. Santuokos nutraukimo byloje ieškovės atstovas turėjo informuoti ieškovę, kad neįtraukus į dalintino turto balansą namo, prieš tai jo neįregistravus, vėliau ieškovė nebegalės kelti jo, kaip nekilnojamojo turto objekto, padalinimo klausimo, tačiau ir tuomet, ir dabar - neįregistravus namo, galima dalinti šį turtą - juolab, pats ieškovės atstovas 2011-04-28 (t. y. tą pačią dieną, kai teismas priėmė sprendimą santuokos tarp šalių nutraukimo byloje) su antstoliu namo buvimo faktą užfiksavo. Jokios aplinkybės netrukdė ieškovei sutvarkyti namo teisinę registraciją ir spręsti namo padalijimo nutraukiant santuoką klausimą. Be to, būnant santuokoje, ieškovė būtų turėjusi visas teises užsiimti namo teisiniu įregistravimu ir be atskiro atsakovo noro ar sutikimo.

11.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad jeigu statiniai teisiškai neregistruoti, nuosavybės teisė į šiuos objektus neišviešinta, jie negali būti dalinami kaip civilinės apyvartos objektai. Be to, nei ieškovė, nei teismas negali priversti atsakovo įregistruoti ginčo turto – to nenumato nei įstatymas, nei teismų praktika. Net nežinia, ar neįregistruotas namas galėtų būti įregistruotas, nes neaišku, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos statinio projekto, statybos darbų ir pastatyto statinio kokybė turi atitikti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ir normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytus reikalavimus.

11.4. Jeigu ieškovė galvojo turinti teisę į dalį namo, kuris neva buvo bendra jungtinė nuosavybė, ji turėjo imtis veiksmų ir pati įregistruoti nuosavybės teisę ir įtraukti turtą į turto balansą, o ne laukti, kol atsakovas imsis veiksmų registruoti turtą. Juolab, kokiu pagrindu atsakovas turėjo po santuokos nutraukimo namą registruoti savo ir ieškovės vardu, jei jų jau nebesiejo nei turtiniai, nei neturtiniai santykiai.

Šalies argumentai

11.5. Ieškovė dar ieškinyje buvo nurodžiusi, kad ji neva Ispanijoje atsakovui duodavo grynųjų pinigų namo statybai, iš kurių namas tariamai buvo pastatytas. Iš ieškovės abstrakčių teiginių net neaišku, nei kiek kartų, nei kokiomis sumomis ji tariamai duodavo atsakovui grynųjų pinigų, ir kokią sumą davė iš viso.

11.6. Nesuprantama, kodėl ieškovė teigia, kad nebuvo pagrindo laikyti, jog šalių santykiai nutrūko 2008 metais, jeigu pačios šalys tai nurodė nutraukiant santuoką – atkreiptinas dėmesys, jog procesinius dokumentus santuokos nutraukimo byloje ruošė tas pats ieškovės atstovas advokatas V. J., šias aplinkybes savo parašais patvirtino šalys, ir nė viena šalis sprendimo dėl santuokos nutraukimo neginčijo. Šioje byloje nebuvo sprendžiami santuokos iširimo klausimai, aplinkybės dėl sutuoktinių bendro gyvenimo ir pan., todėl skundžiamame sprendime teismas neturėjo pareigos gilintis į šalių santuokos iširimo ir nutraukimo aplinkybes – teismas pagrįstai rėmėsi sprendime dėl santuokos nutraukimo nustatytomis aplinkybėmis.

Atsiliepimas

11.7. Atsiliepime atsakovas buvo nurodęs, kad šalių bendram gyvenimui nutrūkus, 2007 metų pabaigoje jis grįžo visam laikui į Lietuvą, čia susirado darbą ir toliau jau vienas pats, savo asmeniškai uždirbtomis lėšomis ir darbu, pradėjo sudegusio namo atstatymo darbus ir tolimesnes statybas. 2008 metų birželio mėnesį atsakovas paaukštino pamatus, o tų pačių metų liepą pradėjo statyti antrą pastato dalį - gyvenamas patalpas. Tik 2008 metų rudenį, kuomet buvo uždengtas stogas, apšiltintos sienos, gyvenamojo namo statybos buvo baigtos, o 2009 metais atsakovas pradėjo vidaus apdailos darbus. Atsakovas teismui buvo pateikęs rašytinius įrodymus, kad 2008 metų pabaigoje jis skolinosi 2 316,96 Eur (8 000 Lt) iš pažįstamos R. S., taip pat pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Iš gautų pinigų atsakovas grąžino dalį skolos, o iš likusių lėšų toliau įrenginėjo vidų. 2010-02-20 atsakovas taip pat pardavė asmeninės nuosavybės teise turėtą medieną, o gautas lėšas panaudojo namo vidaus darbams ir likusių skolintų pinigų grąžinimui. Dėl šių aplinkybių ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepasisakė, atsakovo pateiktų įrodymų neginčijo ir priešingų įrodymų neteikė.

11.8. Atsakovas byloje jokių savarankiškų reikalavimų, dėl kurių būtų buvę reikalinga teikti priešieškinį, nereiškė, ir savo teises bei interesus gynė naudodamas prieštaravimų ir nesutikimų su ieškiniu institutą. Aplinkybė dėl šalių santuokos iširimo momento nebuvo naujai nagrinėjama šioje byloje, nes ši byla nebuvo dėl santuokos nutraukimo – šalių santuokos iširimo momentas buvo nustatytas 2011 m. balandžio 28 d. teismo sprendime.

11.9. Apeliantės akcentuojamas byloje pateiktas susirašinėjimas, kuriame šalys bendravo 2010 metais, nereiškia, kad jie vedė bendrą ūkį ir juos siejo turtiniai santykiai – net ir nutrūkus sutuoktinių bendram gyvenimui ir ūkio vedimui, jie kurį laiką dažnai bendrauja vedami emocijų, nuoskaudų, neišsakytų dalykų, tačiau tai nereiškia bendro ūkio vedimo ir bendrų lėšų turėjimo, juolab, kad šalys gyveno skirtingose valstybėse.

11.10. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimas tėra užfiksavimas vienokios ar kitokios aplinkybės, tačiau tai nėra įrodymas, pagrindžiantis aplinkybes dėl namo pastatymo, lėšų investavimo ar bendro šalių gyvenimo pabaigos momento.

11.11. Ieškovės reikalavimas dėl namo pripažinimo bendra jungtine nuosavybe ne tik pareikštas neturint tam teisinio pagrindo, bet ir teisiškai negalimas – negali po santuokos nutraukimo atsirasti bendra jungtinė nuosavybė, nes tokia nuosavybės forma galima tik santuokoje. Ieškovė, pasinaudodama proceso atnaujinimo institutu, galėjo kreiptis dėl bendros jungtinės nuosavybės teise esančio turto padalinimo, jeigu toks turtas būtų buvęs nutraukiant santuoką.

11.12. Tai, kad ieškovė nesugebėjo suderinti su savo atstovu pozicijos, surinkti ir pateikti įrodymų, nėra teismo ar atsakovo kaltė. Pats ieškovės atstovas 2020-10-26 posėdyje pripažino, kad nėra pasirengęs bylai, nėra susipažinęs su bylos medžiaga, tačiau tai yra ieškovės ir jos atstovo aplaidumas, kuris niekaip neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, ir taip ne kartą atidėjęs bylos nagrinėjimą, suteikė ieškovei galimybę pasirūpinti atvykimu į Lietuvą ar atlikti kitus byloje reikalingus veiksmus. Paskutinį kartą posėdis buvo atidėtas 2020 metų rugpjūtį, todėl ieškovė turėjo du mėnesius susiorganizuoti grįžimą į Lietuvą. 2020-10-26 Lietuvoje dar nebuvo įvesti apribojimai bylas nagrinėti žodine tvarka teismo pastate, laikantis būtinų saugumo reikalavimų, todėl teismas ir neturėjo pareigos organizuoti nuotolinį bylos nagrinėjimą. Be to, susipažinus su atsakovo pozicija, ieškovė nepasinaudojo ir teise pateikti papildomus paaiškinimus teismui raštu, papildomus įrodymus ir neatliko kitų aktyvių veiksmų.

11.13. Apeliantė tik apeliaciniame skunde pradėjo kelti abejones ir dalintis savo spėlionėmis apie teisėjos šališkumą, nors per 1,5 metų trukmės bylos nagrinėjimą nušalinimo teismui nė karto nepareiškė. Jeigu ieškovė turėjo duomenų, kurie jai galimai kėlė nuo pat pradžių abejones dėl teisėjos šališkumo, ji turėjo visas galimybes iškelti nušalinimo klausimą, tačiau savo spėlionėmis ieškovė pasidalino tik gavusi jai nepalankų sprendimą. Ieškovė nenurodė jokių argumentų, kodėl šališkumo klausimo nekėlė anksčiau.

11.14. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo nepagrįstai įpareigojusi apeliantę pašalinti jos ieškinio trūkumus, tokiu būdu tariamai išsakiusi išankstinę nuomonę dėl ieškovės reikalavimų. Teismo nutartis dėl ieškinio trūkumų pašalinimo nėra apeliacinio skundo dalykas, todėl teismo nutartis detaliau neanalizuojama, nes ieškovė pasinaudojo įstatymo suteikta teise ir 2019 m. vasario 18 d. nutartį apskundė atskiruoju skundu. Ieškovės atskirasis skundas buvo išnagrinėtas apeliacine tvarka, po ko ieškinys buvo priimtas. Taigi, šis klausimas buvo išspręstas, o tai, kad pirminėje proceso stadijoje teismas priėmė ieškovei nepalankią nutartį, kuri buvo peržiūrėta apeliacine tvarka, nereiškia, jog teismas iš karto buvo nusiteikęs prieš ieškovę.

12. Žodinio bylos nagrinėjimo metu apeliantė V. I. ir jos atstovas advokatas V. J. palaikė apeliacinį skundą, prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

13. Žodinio bylos nagrinėjimo metu atsakovo A. Z. atstovas advokatas H. M. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalių santuoka nutraukta bendru sutuoktinių sutarimu įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1132-715/2011. Šiuo sprendimu taip pat patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria turėjo būti padalytas visas šalių bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje turimas turtas.

16. 2019 m. vasario 14 d. pirmosios instancijos teisme gautas ieškovės V. I. ieškinys atsakovui A. Z. dėl santuokoje įgyto, tačiau nutraukiant santuoka? nepadalinto, nekilnojamojo turto, kurio vienas iš reikalavimų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog santuokos nutraukimo pasekmių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas. Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs, pavyzdžiui, išlaikymo vaikui priteisimas turtu (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas) gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-(duomenys neskelbtini)/2018 22, 26 punktus; 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Toks įpareigojimas leidžia apsaugoti siekiančių nutraukti santuoką sutuoktinių, jų vaikų bei kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-(duomenys neskelbtini)/2018, 23 punktas).

18. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog tuo atveju, jeigu dėl naikinamojo termino, per kurį galima paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pabaigos nebėra objektyvios galimybės pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu ir dėl to gali būti pažeista asmens teisė į teisminę gynybą ir nuosavybės neliečiamumą, (buvę) sutuoktiniai (vienas jų) turi teisę pareikšti reikalavimą, susijusį su bendru turtu, atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje. Reikalavimas, susijęs su buvusių sutuoktinių bendru turtu, galėtų būti nagrinėjamas atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje tik tokiu atveju, jeigu santuokos nutraukimo byloje nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje nurodomas turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalytas dėl išskirtinės susiklosčiusios situacijos. Šie atvejai yra bendrosios taisyklės (visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje) išimtys, todėl tokiomis situacijomis negali būti piktnaudžiaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant šį klausimą, be kita ko, svarbu nustatyti ir įvertinti tokias aplinkybes: ar nutraukiant santuoką turtas, kurį prašoma padalyti ne santuokos nutraukimo byloje, egzistavo; ar sutuoktinis, prašantis šį turtą padalyti, žinojo (galėjo, turėjo žinoti) apie šio turto egzistavimo faktą; priežastis, dėl kurių nurodytas turtas santuokos nutraukimo byloje nebuvo įtrauktas į bendro dalytino turto sąrašą, taip pat kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018, 32 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė V. I. apie neįregistruota? gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), žinojo tiek 2009 metais, pasak jos, kai buvo pabaigtas statyti namas, tiek 2011 metais, kai ieškovės prašymu antstolis konstatavo faktinės aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas, nėra. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad siekdama taikiai nutraukti santuoką buvo sudariusi žodinį sutarimą su atsakovu, jog kai statinys bus įregistruotas registre, tada šalys pasidalins turtą, todėl statinys nebuvo įtrauktas į bendro dalytino turto sąrašą, neleidžia vertinti šių aplinkybių kaip patvirtinančių išskirtinę situaciją. Juolab, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė naudojosi profesionalaus teisininko (advokato) paslaugomis, todėl turėjo žinoti ir galėjo nurodyti jų manymu visą dalintiną turtą santuokos nutraukimo byloje. Apeliantė nei apeliacinio skundo argumentais, nei duodama paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme šių išvadų nepaneigė. Dar daugiau, pažymėtina, kad apeliantės ir jos atstovo (profesionalaus teisininko) santuokos nutraukimo byloje veiksmai (neveikimas) neatitinka protingo ir atidaus asmens standarto.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešo Nekilnojamojo turto registro ir atitinkamai sutuoktinių turto registracijos viešame registre paskirtis yra teisių išviešinimo, bet ne teisių nustatymo, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Pagal kasacinio teismo praktiką, į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009). Tai, kad nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), nebent būtų įrodyta savavališka statyba, kuri negali būti įteisinta. Nagrinėjamu atveju jau šalių santuokos nutraukimo metu buvo susiformavusi praktika, kad, nutraukiant santuoką, dalinamas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas turtas, t. y. sutuoktiniai nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą. Taigi, apeliantė bylos nagrinėjimo metu nepateikė svarių ir argumentuotų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių santuokos nutraukimo byloje nebuvo dalinamas neįregistruotas turtas (tik deklaratyviai teigė, jog to priežastis – turto neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre), nors ji tuo metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko. Maža to, ieškovės užsakymu 2011 m. balandžio 28 d. antstolis surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotas turtas, t. y. gauti įrodymai apie turtą, jo buvimo vietą, taigi, kliūčių padalinti ginčo turtą santuokos nutraukimo metu nebuvo. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad apeliantė neįrodė išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas.

22. Apeliantė didelę reikšmę savo ieškinio pagrįstumui įrodyti teikė jos ir atsakovo 2010-2011 metais vykusiam susirašinėjimui elektroniniais laiškais. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtas elektroninis susirašinėjimas tik patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. jog šalys santuokos nutraukimo byloje pasidalino visą turtą ir jokio dalintino turto neliko. Iš minėto susirašinėjimo konteksto matyti, jog šalys vykdė derybas dėl ginčo namo padalijimo, atsakovas išdėstė savo poziciją dėl minėto namo padalijimo, kurią pagrindė ir teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. kad namas statytas tik jo lėšomis, kad pinigus jis gavo pardavęs žemę ir medieną, iš darbinių pajamų, kad sutinka, jog ieškovės dalis yra pusė sklypo, garažas ir antras aukštas virš garažų, kur gyveno senais laikais. Netrukus po to šalys ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, dalindami tik žemės sklypą. Taipogi ieškovė viename iš elektroninių laiškų nurodė atsakovui, kad jei jis ruošiasi parduoti namą, tai dalinsis, o jei jis jame gyvens, tai ji jam netrukdys (ginčo nėra, kad atsakovas gyvena minėtame name), kas, labiau tikėtina, ir įrodo šalių susitarimą pripažinti, jog visgi gyvenamąjį namą atsakovas pastatė savo darbu ir lėšomis. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų prisidėjusi finansiškai prie gyvenamojo namo statybos, nepateikė jokių piniginių lėšų pervedimą patvirtinančių įrodymų (apie tai detaliau bus pasisakyta žemiau), nors nurodė, kad namas buvo baigtas statyti 2009 metais, tačiau, kaip minėta, jau nuo 2008 metų šalys nebegyveno kartu ir nebevedė bendro ūkio. Visgi pabrėžtina, jog visos šios minėtos aplinkybės nėra svarbios nagrinėjamu atveju, kadangi apeliantė neįrodė išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas, kaip minėta, ginčo turtas galėjo būti dalinamas ir jo neįregistravus (žr. šios nutarties 21 punktą).

23. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar šalių išorinės valios išreiškimas jų sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka vidinę – tikrąją jų valios išraišką, neanalizavo ir nenustatė, dėl kokių priežasčių atsakovas 2009 metais baigto statyti gyvenamojo namo iki šiol neįregistruoja Nekilnojamojo turto registre, nesiaiškino, ar tokiu būdu atsakovas nesiekia nesąžiningų tikslų – išvengti bendro turto padalijimo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos kontekste remiantis kasacinio teismo praktika turi būti atsižvelgiama į proceso šalių pareigas, teismams priskirtus įgaliojimus. Sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje turi įstatymo jiems nustatytą pareigą nurodyti duomenis apie visą jiems priklausantį ir dalijamą bendrą turtą (kiekį ir vertę) (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Tuo tarpu teismas, prieš tvirtindamas tokią sutartį, turi pareigą ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2013).

25. Nagrinėjamu atveju patikrinti, ar šalių išorinės valios išreiškimas jų sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka vidinę – tikrąją jų valios išraišką, turėjo ne skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, o būtent Mažeikių rajono apylinkės teismas, kuris 2011 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-1132-715/2011. Pažymėtina, jog minėtas sprendimas nebuvo skųstas apeliacine tvarka, taigi, darytina išvada, jog šalys su juo sutiko, vadinasi, sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis atitiko tikrąją šalių valią. Tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir vertino ne tik apeliantės veiksmus santuokos nutraukimo byloje, bet ir minėtą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią. Byloje nėra įrodymų, kad santuokos nutraukimo byloje pirmosios instancijos teismas nebūtų patikrinęs, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bei neįvertinęs, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, nesilaikydama įstatymo nustatytos pareigos santuokos nutraukimo byloje nurodyti duomenis apie visą sutuoktiniams priklausantį ir dalijamą bendrą turtą , nepagrįstai savo tokio neveikimo pasekmes sieja su teismo pareiga šioje byloje nustatinėti jau išnagrinėtoje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs sprendimas, tikrąją šalių valią. Juolab, kad byloje konstatuota, jog apeliantė neįrodė išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas, susijęs su buvusių sutuoktinių bendru turtu, gali būti nagrinėjamas atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje tik tokiu atveju, jeigu santuokos nutraukimo byloje nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje nurodomas turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalytas dėl išskirtinės susiklosčiusios situacijos, tačiau šis atvejis yra bendrosios taisyklės išimtis, todėl tokiomis situacijomis negali būti piktnaudžiaujama. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantė, prieš nutraukdama santuoką, žinojo apie nepadalintą neregistruotą turtą, pasibaigus naikinamajam terminui, per kurį galima paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, praėjus beveik aštuoneriems metams po santuokos nutraukimo kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokoje įgyto, tačiau nutraukiant santuoka? nepadalinto, nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės veiksmai, remiantis minėta kasacinio teismo praktika, atitinka piktnaudžiavimo požymius, ir jau vien tai sudaro pagrindą atmesti tokį ieškinį. Tačiau, nepaisant to, kolegija trumpai pasisako ir dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

26. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję, sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

27. Tai, kad santuokos nutraukimo byloje nebuvo pareikštas bylos šalies(-ių) reikalavimas teismui nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, teisėjų kolegijos vertinimu, po santuokos nutraukimo esant teismuose pareikštiems reikalavimams, kildinamiems iš bendrosios sutuoktinių nuosavybės, neužkerta kelio šio prašymo teismui pateikti kitoje, ne santuokos nutraukimo, byloje. Juolab, atsižvelgtina į tai, kad šalių santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu, todėl, nesant ginčo, neegzistavo nei faktinis, nei teisinis pagrindas atsakovui santuokos nutraukimo byloje pateikti tokio pobūdžio prašymą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog negalėjo būti tenkinamas atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktas reikalavimas nustatyti faktą, jog santuokos iširimas šalims sukėlė teisines pasekmes nuo 2008 metų. Pažymėtina ir tai, jog faktinė aplinkybė, kad šalys nuo 2008 metų nebegyvena kartu ir nebeveda bendro ūkio, buvo konstatuota ir įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu, ir šią aplinkybę teismui nurodė patys buvę sutuoktiniai, taigi, šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, papildomai įrodinėti nereikėjo (prejudiciniai faktai).

28. Pažymėtina, kad teismo sprendimas, nustatantis santuokos nutraukimo turtinių pasekmių atsiradimo momentą, turi įtakos tiek šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms, tiek jų kreditorių teisėms. CK 3.67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prašymas turi būti aiškiai išreikštas bei teismo ir šalių suvoktas būtent kaip toks, kurį pateikti teisė įtvirtinta CK 3.67 straipsnio 2 dalyje. Šiuo pagrindu apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas priešieškinio į apeliantės pareikštą ieškinį ir patikslintą ieškinį nepareiškė, o atsiliepimas yra procesinė priemonė, kurioje nurodomi atsakovo nesutikimo su ieškiniu motyvai ir įrodymai, kuriais grindžiami nesutikimo su ieškiniu motyvai, todėl atsakovas atsiliepime negalėjo prašyti pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, o teismas negalėjo tenkinti atsakovo atsikirtimo į ieškinį ir, remiantis atsakovo prašymu, paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytos aplinkybės, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje konstatuota, jog šalys nuo 2008 m. nebevedė bendro ūkio, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip atsakovo prašymas pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, tai yra nuo 2008 metų. Pažymėtina, kad šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 straipsnis). Atsakovas gali gintis nuo pareikšto ieškinio naudodamasis įstatymo numatytais gynimosi būdais. Kai atsakovas turi savarankiškų materialinių reikalavimų ieškovui, tam tikromis sąlygomis jis gali juos pareikšti jau iškeltoje civilinėje byloje, prašydamas pradinį reikalavimą (ieškinį) ir jo priešinį reikalavimą (priešieškinį) išnagrinėti kartu. Šiuo atveju prašymas nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, nėra materialinis reikalavimas, nes tiesioginių teisių ir pareigų toks formuluojamas reikalavimas nesukurtų. Todėl tokio pobūdžio prašymas gali būti pareikštas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek priešieškinyje.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo

30. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji savo ieškinyje ir patikslintame ieškinyje teigė, jog šalių santykiai galutinai pašlijo maždaug 2010 metais, todėl šalys nustojo faktiškai kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį ne 2008 metais, o 2010 m. balandžio mėnesį. Šiai aplinkybei patvirtinti apeliantė į bylą pateikė rašytinius įrodymus – 2010 m. balandžio 27 d. – 2011 m. vasario 27 d. laikotarpiu vykusio šalių asmeninio susirašinėjimo elektroniniais laiškais duomenis, tačiau juose esančių duomenų apie aplinkybes, reikšmingas šiai bylai, teismas visiškai neanalizavo ir netyrė.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. balandžio 27 d. – 2011 m. vasario 27 d. laikotarpiu vykusio šalių asmeninio susirašinėjimo elektroniniais laiškais duomenis vertino ne taip, kaip norėjo apeliantė, ar iš viso dėl jų nepasisakė, nereiškia, kad įrodymai nevertinti ar vertinti netinkamai. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, šioje byloje nebuvo sprendžiami santuokos iširimo klausimai, aplinkybės dėl sutuoktinių bendro gyvenimo ir pan., todėl skundžiamame sprendime teismas neturėjo pareigos gilintis į šalių santuokos iširimo ir nutraukimo aplinkybes – teismas pagrįstai rėmėsi prejudicinę galią turinčiame Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo nustatytomis aplinkybėmis, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2008 metų neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Kita vertus, minėtą susirašinėjimą įvertino apeliacinės instancijos teismas (žr. šios nutarties 22 punktą), ir jo įvertinimas tik patvirtino skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą.

32. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė, teikdama ieškinį, turėjo įrodinėti, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo pastatytas abiejų sutuoktinių bendromis pastangomis gyvenant santuokoje, t. y. turėjo įrodyti realų ir tikslingą pinigų panaudojimą bendrai nuosavybei įgyti. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būdama Ispanijoje finansiškai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos. Kartu pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog būdama Ispanijoje ginčo turtą valdė ir juo naudojosi. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė galėtų būti buvusi faktine ginčo turto valdytoja (turėtų namo raktus ir pan.). Tuo tarpu atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius realų ir tikslingą pinigų panaudojimą ginčo turto statyboms, t. y. jog atsakovas nuo 2008 m. iki 2013 m. pirko statybines medžiagas, santechnikos įrangą, apdailos ir kitas prekes; 2008 metų pabaigoje pasiskolino 2 316,96 Eur (8 000 Lt) iš R. S.; 2009 m. sausio 14 d. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį 5,0500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 23 988 Lt; 2010 m. vasario 20 d. medienos pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė medieną.

33. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad dėl kilusio gaisro sudegė ne visas namas, kaip kad teigė atsakovas, o tik namo stogas, šios bylos kontekste vertinant apeliantės prisidėjimą prie gyvenamojo namo statybos bei kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

34. Apeliantė nurodo, kad 1998 m. kovo 23 d. su Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriumi suderintas Statybos darbų projektas bei 1998 m. kovo 24 d. ir 2004-03-24 išduoti leidimai vykdyti statybos darbus. Kadangi statybos darbų projektas ir leidimai vykdyti statybos darbus išduoti 1998 m. kovo mėnesį, o sklypo generalinio plano ir pastato nužymėjimo schemoje (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog individualios statybos projekto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), užsakytojai ir statytojai yra V. Z. ir A. Z., todėl, anot apeliantės, akivaizdu, jog santuokos metu pradėtas statyti gyvenamasis namas yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai tik patvirtina, kad šalys ruošėsi gyvenamojo namo statyboms, tačiau niekaip negali patvirtinti, jog apeliantė piniginėmis lėšomis prisidėjo prie šio namo statybų. Ir vėlgi dar kartą pažymėtina, jog visos šios minėtos aplinkybės nėra svarbios nagrinėjamu atveju, kadangi apeliantė neįrodė išskirtinės situacijos, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas (žr. šios nutarties 21 punktą).

35. CPK 635 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo metu surinkti faktiniai duomenys paprastai pagrindžia (patvirtina ar paneigia) faktus apie daiktus, asmenis, pėdsakus, defektus, jų lokalizaciją, apimtį ir kitas susijusias aplinkybes. Ši informacija ne visada gali patvirtinti ar paneigti visas aplinkybes, kurias gali būti reikalinga nustatyti byloje. Nurodytais būdais antstolio surinkta informacija gali tik patvirtinti, ar tam tikri daiktai, asmenys, jų kontaktai, defektai, pėdsakai yra ar ne. Kadangi neatliekamas tyrimas, tai šiuo būdu surinkta informacija apie tam tikrą reiškinį nėra visapusiška ir paprastai nebūna (arba gali nebūti) informacijos apie fiksuotų faktinių duomenų atsiradimo aplinkybes ar priežastis. Tam tikrais atvejais antstolis gali neturėti reikalingų žinių, todėl faktinės padėties susidarymo priežasčių nustatymas gali būti už jo kompetencijos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2013). Ieškovės teismui pateiktas 2011 m. balandžio 28 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nesuteikia informacijos, kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, apie aplinkybes dėl namo pastatymo, lėšų investavimo ar bendro šalių gyvenimo pabaigos momento. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog atsakovas, žinodamas, kad faktinių aplinkybių konstatavimo procedūra atliekama siekiant užfiksuoti gyvenamąjį namą, nes santuokos nutraukimo metu dalijamas ne visas sutuoktinių bendrai įgytas/sukurtas turtas, neišreiškė jokio (ne)sutikimo, neįrodo, jog atsakovas sutiko, kad ginčo turtas bendrai įgytas sutuoktinių.

36. Kaip jau ne kartą konstatuota byloje, šalys nebevedė bendro ūkio nuo 2008 metų, atsakovas pateikė įrodymus, kad nuo 2008 metų jis vienas investavo lėšas ginčo turto statybai. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas po santuokos nutraukimo 2011 metais ginčo objektu naudojosi vienas ir jį prižiūrėjo atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai jį valdė, be to, jį valdydamas investavo lėšas, susijusias su jo statyba. Taigi, atsakovas ginčo turtu rūpinasi kaip savu, o ieškovė per aštuonis metus jokių pretenzijų šiai situacijai keisti nepareiškė. Dar kartą pažymėtina, jog šios faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atitiko šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių suderintą valią. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustačius minėtas faktines aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad atsakovas neabejotinai yra žymiai stipresniu faktiniu ryšiu susijęs su ginčo turtu, kadangi apie tris metus iki santuokos nuraukimo ir daugiau nei aštuonis metus po santuokos nutraukimo vienas rūpinosi ir šį turtą prižiūrėjo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra didesnė tikimybė manyti, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas iš atsakovo asmeninių lėšų, taigi, santuokos nutraukimo metu faktiškai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl šalys neįtraukė minėto turto į sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, nors tam turėjo visas galimybes.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

38. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Ieškovė savo apeliaciniame skunde, iš esmės nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdama, kad byloje esančių įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti kitokių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinių aplinkybių buvimo.

39. Apeliantė nurodo, kad iš atsakovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir kvitų matyti, jog už skirtinguose prekybos centruose pirktas prekes buvo atsiskaityta skirtingomis banko kortelėmis, todėl, nenustačius, ar iš tiesų visomis šiomis kortelėmis už prekes mokėjo atsakovas, nenustačius ir neįvertinus, nei kiek konkrečiai sudegė turto, nei kokia buvo sudegusio turto vertė, nei ar pirktos medžiagos iš tiesų buvo naudojamos būtent ginčo namo remontui, teismas negalėjo pripažinti, jog atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas iš jo asmeninių lėšų šalims kartu faktiškai nebegyvenant, o ne santuokos metu. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog dėl šių aplinkybių ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepasisakė. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantės apeliaciniame skunde naujai nurodytų aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą ir teisės būti išklausytai apribojimo

40. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jos prašymo organizuoti teismo posėdį nuotoliniu būdu, o nesant galimybės - atidėti bylos nagrinėjimą arba bylos nagrinėjimą sustabdyti. Tokiu būdu teismas neteisėtai apribojo apeliantės teisę į tinkamą teismo procesą ir teisę būti išklausytai (CPK 42, 142, 153, 186, 235, 249, 253–254 straipsniai) bei padarė CPK 15 straipsnyje įtvirtintą žodiškumo principo bei proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžių formą, pažeidimą.

41. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžių metu teismas tenkino ieškovės prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kadangi ieškovė dėl pandemijos negalėjo atvykti į teismo posėdį iš Ispanijos. Teismas, be kita ko, ieškovės atstovui išaiškino, jog ieškovė, norėdama dalyvauti teismo posėdyje, privalo įvertinti saviizoliacijos laikotarpius ir į Lietuvą grįžti, kad galėtų saviizoliuotis, priešingu atveju byla bus išnagrinėta ieškovei nedalyvaujant. 2020 m. spalio 16 d. teisme gautas ieškovės atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą arba CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu bylą sustabdyti iki atsiras palanki ir sveikatai nepavojinga situacija, kuri leis ieškovei atvykti į Lietuvą ir dalyvauti teismo posėdyje. 2020 m. spalio 26 d. teisme gautas ieškovės prašymas dėl pandemijos apribojimų bylą nagrinėti nuotoliniu būdu.

42. 2020 m. spalio 26 d. pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė netenkinti ieškovės atstovo prašymo dėl nagrinėjimo atidėjimo ir bylos sustabdymo neribotam laikui, kol baigsis pandemija. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimas tuo pačiu pagrindu buvo atidėtas du kartus, pastarąjį kartą ieškovės atstovui buvo netgi išaiškinta, kad ieškovė, norėdama dalyvauti teismo posėdyje, privalo įvertinti saviizoliacijos laikotarpius grįžti į Lietuvą, kad galėtų saviizoliuotis, priešingu atveju byla bus išnagrinėta ieškovei nedalyvaujant. Šitas aplinkybes teismas išaiškino, taip pat nurodė pastabose atidėdamas posėdį. CPK 42 straipsnis numato, kad bylos šalys gali pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus tiek žodžiu, tiek raštu, teikti savo argumentus, samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Ieškovė nededa pastangų bent jau kitokiais būdais išreikšti savo nuomonę, pastabas, atsikirtimus. Teismas pritarė atsakovo atstovų pozicijai, jog šiandien nėra galimybės apklausti ieškovę nuotoliniu būdu, kadangi teismas neužtikrins priesaikos galimybės, taip pat nebus užtikrintos asmenybės nustatymo galimybės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra tinkamai atstovaujama atstovo ir kad yra kilusi pandemija, kuri gali užtrukti ne vienerius metus, nebegalima vilkinti proceso, kuris yra užtrukęs daugiau nei pusantrų metų, nutarė bylą nagrinėti nedalyvaujant ieškovei.

43. Teisėjų kolegija, nesutikdama su aukščiau nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad CPK 175² straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose ir liudytojo apklausa jo buvimo vietoje gali būti užtikrinami naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Teisingumo ministro nustatyta tvarka naudojant šias technologijas, turi būti užtikrintas patikimas proceso dalyvių tapatybės nustatymas ir duomenų (įrodymų) objektyvus fiksavimas ir pateikimas. Vaizdo konferencijų ir telekonferencijų technologijų naudojimo nagrinėjant civilines ir administracines bylas tvarkos apraše, patvirtintame 2012 m. gruodžio 7 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-309 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija), nustatyta teismo proceso dalyvių tapatybės nustatymo ir duomenų (įrodymų) fiksavimo ir pateikimo tvarka. Pagal CPK 186 straipsnio 6 dalį, prieš atliekant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir trečiasis asmuo, turintys procesinį veiksnumą, taip pat jų atstovai pagal įstatymą prisiekia padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Prisiekusi šalis ar trečiasis asmuo, taip pat jų atstovai pagal įstatymą pasirašo priesaikos tekstą, išskyrus atvejus, kai apklausa vyksta naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą yra šalies pasirinkimo laisvė (žr., pvz., 2007 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2007). Taigi, šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl ieškovės apribotų galimybių atvykti iš Ispanijos į Lietuvą Covid-19 pandemijos metu, pirmosios instancijos teismas privalėjo organizuoti teismo procesą teikiant prioritetą žodinei mišriai (nuotoliniu ir fiziniu) posėdžių formai, tokiu būdu užtikrinant ieškovės teisę dalyvauti teismo posėdyje ir būti išklausytai naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Nesudaręs galimybės ieškovei teismo posėdžio metu teikti paaiškinimus, užduoti klausimus, pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principus. Taigi, sutiktina su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų, tačiau šie pažeidimai buvo ištaisyti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, suteikus ieškovei galimybę teikti paaiškinimus, užduoti klausimus kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis, todėl plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisako.

Dėl bylą nagrinėjusio teismo (ne)šališkumo

45. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų pasinaudojusi savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai.

46. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir (ar) prielaidomis. Apeliantės nurodyti teiginiai apie tai, jog bylą nagrinėjusi teisėja anksčiau yra dirbusi tose pačiose darbovietėse, kuriose šiuo metu dirba atsakovas, bei tai, jog teismas bylos eigos pradžioje buvo nepagrįstai įpareigojęs apeliantę pašalinti jos ieškinio trūkumus, tiek subjektyviuoju šališkumo aspektu, tiek objektyviuoju šališkumo aspektu nėra pagrindas išvadai, jog teismas bylos nagrinėjimo procese buvo šališkas.

47. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, jog šią bylą nagrinėjusi teisėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2006 m. kovo mėnesio iki 2010 sausio mėnesio, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2003 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio. Byloje nėra duomenų, nuo kada minėtose įmonėse įsidarbino atsakovas, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje ilgesnis nei trejų metų laikotarpis nuo darbo santykių toje pačioje darbovietėje (ar studijų toje pat aukštojoje mokykloje) pabaigos laikomas pakankamu konstatuoti, jog byloje proceso šalies nuogąstavimai dėl tokio pobūdžio aplinkybių nesudaro pagrindo teisėjui (teismui) nu(si)šalinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2KT-52-943/2016). Įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai, kuriuos byloje dalyvaujantis asmuo galėtų vertinti kaip sau nepalankius, savaime nereiškia teisėjo šališkumo, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, jog nustatydamas ieškinio trūkumus teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl galimybės tenkinti ieškovės ieškinį. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, priėmusio skundžiamą sprendimą, nešališkumu.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės atsakovui priteisiamos 781,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 781,50 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 50 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėIrena Stasiūnienė