Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, remiantis neteisėtai surinkta operatyvine informacija, ką konstatavo ir kasacinis teismas, todėl neteisėtais laikytini ir visi kiti ikiteisminio tyrimo institucijos bei prokuratūros veiksmai, taikant jo atžvilgiu procesines prievartos priemones, atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Visas procesas jo atžvilgiu truko ilgiau nei penkis metus, todėl tokia ikiteisminio tyrimo trukmė galimai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Ieškovo atžvilgiu buvo taikoma procesinė prievartos priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kas apribojo jo teisę laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą. Taip pat ieškovas buvo įpareigotas nebendrauti su tam tikrais asmenimis, tokiu būdu taip pat buvo pažeisti jo teisėti interesai.

4. Ieškovas buvo laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, todėl prarado galimybę verstis advokato praktika. Už nuolat teikiamą antrinę teisinę pagalbą buvo mokama pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 nuostatas, todėl iki 2016 m. birželio 1 d. ieškovas būtų gavęs kas mėnesį po 1 894,488 Eur arba iš viso 32 206,296 Eur. Bendra ieškovo negautų pajamų suma yra 44 390,196 Eur, tačiau ieškovas pripažino, kad nurodytu laikotarpiu turėjo kitų pajamų, todėl turtinė žala galėtų būti mažinama iki 38 991,49 Eur (iki mokesčių).

5. Dėl vykusio baudžiamojo persekiojimo ir itin ilgo baudžiamojo proceso trukmės ieškovas jautė netikrumo jausmą, stresą ir dvasinius išgyvenimus, prilygstančius kankinimui, įtampą dėl ateities ir nežinomybę. Dėl komplikuoto bendravimo su artimaisiais, iširo ieškovo santuoka. Buvo pažemintas ieškovo, kaip žmogaus, teisininko, sąžiningai dirbusio 25 metus, autoritetas, garbė ir orumas, sugniuždyta teisininko perspektyva, ateities lūkesčiai bei karjeros galimybės. Apie ikiteisminį tyrimą buvo nuolat skelbiama žiniasklaidoje, daugelyje internetinių portalų yra išlikusi neigiama informacija apie ieškovą, todėl visuomenėje susiformavo neigiamas požiūris į jį. Dėl patirtų išgyvenimų smarkiai pablogėjo ieškovo sveikata. Baudžiamasis persekiojimas taip pat turėjo neigiamos įtakos ieškovo nepilnamečiams vaikams, jų emocinei būklei.

9. Iš praktikuojančių advokatų sąrašo ieškovas buvo išbrauktas Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2014 m. birželio 16 d. sprendimu, kurį jis skundė teismui. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-577/2015 ieškinys atmestas, konstatavus, kad sprendimas negali būti prilyginamas baudžiamojo poveikio priemonės – asmens teisės verstis atitinkama veikla atėmimu, taikymui.

10. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad akivaizdžiai pablogėjusi sveikata yra tiesioginė neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų pasekmė. Priešingai, ieškovas iš teisėjų pareigų buvo atleistas dėl sveikatos būklės. Byloje nepateikti įrodymai apie sveikatos būklę iki 2011 m. rugsėjo 29 d., duomenys, kad tik dėl baudžiamojo persekiojimo ieškovas liko be pajamų, negalėjo dirbti kito darbo ir neturėjo kitokių pragyvenimo šaltinių, kad tiesioginiai teisėsaugos institucijų veiksmai sąlygojo šeimos iširimą ir kt. Valstybei negali kilti atsakomybė už informacinės visuomenės informavimo priemonių turinį apie ieškovą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

33. Apeliaciniame skunde ieškovas Ž. A. pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje ir 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis ieškovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pakanka civilinėje ir baudžiamojoje bylose esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl ikiteisminio tyrimo ir nuteisimo teisėtumo

35. Viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti nustatyta tam, kad kiltų valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, tai neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai ar neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė, pripažįstamas ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

36. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie, nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus ir juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).

37. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

38. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

39. Siekdamas nustatyti, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, teismas turi įvertinti, ar ieškovo atžvilgiu pagrįstai buvo pradėtas ir vykdytas ikiteisminis tyrimas, ar ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį vykdę pareigūnai, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas funkcijas, nepažeidė teisės aktuose išdėstytų reikalavimų ir pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. spalio 7 d. dėl V. K., tuo metu dirbusios Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, veiksmų, įtariant, kad ji gali piktnaudžiauti tarnyba, stengdamasi padėti savo sūnui, jog jam nebūtų pareikšti įtarimai kitoje byloje. Operatyvinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. K. sukurstė ir padėjo Ž. A. priimti administracinio teisės pažeidimo byloje galbūt neteisėtą sprendimą, kas tapo pagrindu pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu. STT Šiaulių valdyba 2011 m. birželio 6 d. Ž. A. ir kitų asmenų atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir apeliantui pareiškė įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, operatyvinio tyrimo metu, atlikto V. K. atžvilgiu, užfiksuotos aplinkybės leido daryti pagrįstą prielaidą, kad gali būti daroma nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1–2 dalyse, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai, turint pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad nusikalstama veika buvo padaryta, nes ieškovo, kaip teisėjo, pokalbiai, užfiksuoti 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole, leido pagrįstai manyti, kad ieškovas atėjo pasitarti su teisėja, nagrinėjusia civilines bylas, dėl administracinio teisės pažeidimo bylos neatsitiktinai. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis). Taigi inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, pakako turėti pagrįstų duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Juo labiau kad baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją).

40. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-24-397/2014 Ž. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ir nuteisė atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1A-148-150/2015 Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeitė – perkvalifikavo Ž. A. veiką į BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskyrė teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 2 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016 panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. A. nuteisimo ir šią bylos dalį nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad tais įrodymais, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ieškovui, remtis negalima, o kitų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą, baudžiamoje byloje nėra, t. y. įrodymai, gauti byloje specialia tvarka panaudojus technines priemones, buvo surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, negali būti laikomi įrodymais byloje, o sprendžiant vien tik iš administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje V. K. prašymu Ž. A. priėmė sprendimą, medžiagos, teismo sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti laikomas aiškiai neteisėtu, jis neįrodo teisėjo Ž. A. piktnaudžiavimo tarnyba priimant nutarimą K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

41. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas operatyvinių veiksmų metu surinktų duomenų nelaikė įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal ieškovo ieškinį, nurodytas atskirų procesinių veiksmų neteisėtumas baudžiamajame procese nepatvirtina fakto, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės priemonės, buvo neteisėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog įrodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ieškovui, neleistinumas buvo konstatuotas tik kasacinės instancijos teisme, šiam klausimui spręsti 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ir konstatavus, jog tinkamas BK 228 straipsnio pritaikymas nagrinėjamoje byloje gali reikšti naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje, savo ruožtu sudaro pagrindą vertinti, kad ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatinėjama, ar ieškovas atliko BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, buvo atliktas pakankamai rūpestingai, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, inicijuodami ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, negalėjo numanyti kasacinio teismo nutartyje nurodytos aplinkybės dėl įrodymų leistinumo pažeidimo ieškovo atžvilgiu (iš esmės naujai suformuotos praktikos). Be to, priešingai nei nurodo ieškovas, jo paties veiksmai, atsisakinėjant duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat sudarė pagrįstas prielaidas ne tik baudžiamajam procesui pradėti, bet ir jį tęsti.

42. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-2014). Taigi nors ieškovo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė per se (savaime) nereiškia, kad jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas, nes siekiant konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio prasme turi būti nustatyti konkretūs pažeidimai, pareigūnų nerūpestingumas, piktnaudžiavimas ir pan. Tokių pažeidimų, pareigūnų nerūpestingumo ar piktnaudžiavimo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos nutraukimo dėl įrodymų neleistinumo faktas, kai kasacinis teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų leistinumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų esminių pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad asmens atžvilgiu būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius tik akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 43 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką bei nutarties 39–41 punktuose nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas, sprendžia, kad aplinkybė, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismo trijų teisėjų kolegija, priimdami nuosprendžius ieškovo atžvilgiu, padarė klaidą, kuri buvo ištaisyta kasacinės instancijos teisme, perdavus baudžiamąją bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, neįrodo teismo (teisėjų) kaltės, priešingai – patvirtina, kad ne tik vienas, tačiau ir kiti teisėjai, nagrinėdami šią bylą, galėjo padaryti analogišką klaidą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nuosprendį ieškovo atžvilgiu priėmusiems teisėjams būtų buvus taikyta drausminė atsakomybė už konkrečius pažeidimus, kasacinės instancijos teismas būtų priėmęs atskirąją nutartį ir pan.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismai ieškovo atžvilgiu pradėtame ir vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šiame proceso etape atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovą.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso trukmės

46. Apelianto teigimu, visas baudžiamasis procesas truko ilgiau nei 5 m., o nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki išteisinančios nutarties priėmimo praėjo beveik 45 mėn., todėl tokia ilga tyrimo bei nagrinėjimo trukmė galimai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką.

47. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT pabrėžia, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą).

49. Baudžiamosios bylos duomenimis, operatyvinio tyrimo, pradėto 2010 m. spalio 7 d. dėl V. K., tuo metu dirbusios Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, veiksmų, metu nustatyta, kad V. K., E. K. ir Ž. A. veiksmai, turintys nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyse, požymių, buvo padaryti 2010 m. lapkričio 8–10 dienomis. Dėl V. K. ir Ž. A. 2010 m. lapkričio 8–10 d. padarytos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. birželio 8 d. Ž. A. 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie įtarimą buvo pranešta, kad jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. 2012 m. vasario 28 d. ieškovui buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas surašytas 2012 m. kovo 8 d.; apeliantas su juo supažindintas 2012 m. kovo 12 d. Kaltinamasis aktas kartu su ikiteisminio tyrimo byla Šiaulių apygardos teismui perduoti 2012 m. kovo 15 d., tačiau nusišalinus Šiaulių apygardos teismo teisėjams, byla 2012 m. kovo 27 d. perduota Kauno apygardos teismui ir paskirta nagrinėti 2012 m. gegužės 7 d. teisiamajame posėdyje, kuris neįvyko, nes neatvyko kaltinamųjų gynėjai. 2012 m. rugsėjo 11 d. teisiamasis posėdis taip pat neįvyko, negalint dalyvauti V. K. ir E. K. gynėjui; 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2012 m. lapkričio 22 d. teisiamuosiuose posėdžiuose vyko bylos nagrinėjimas; 2013 m. sausio 9 d. teisiamasis posėdis neįvyko dėl kaltinamųjų E. K. ir Ž. A. ligos; 2013 m. kovo 1 d. ir 2013 m. birželio 6 d. posėdžiai neįvyko, neatvykus V. K. ir E. K. gynėjui; 2013 m. birželio 13, 28 d., 2013 m. spalio 3, 4 d. posėdžiuose vyko bylos nagrinėjimas; 2013 m. spalio 17 d. posėdis neįvyko, neatvykus kaltinamajai; 2013 m. gruodžio 17 d., 2014 m. kovo 24 d. posėdžiuose vyko bylos nagrinėjimas; 2014 m. balandžio 10 d. posėdyje byla buvo išnagrinėta ir 2014 m. gegužės 26 d. paskelbtas nuosprendis. Pateikus apeliacinius skundus, baudžiamoji byla persiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą, kur 2014 m. lapkričio 13 d., 2015 m. balandžio 2 d., 2015 m. balandžio 22 d. posėdžių metu skundai išnagrinėti ir nuosprendis paskelbtas 2015 m. birželio 8 d. Nuteistieji V. K., E. K. ir Ž. A. pateikė kasacinius skundus; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti septynių teisėjų kolegijai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalys dėl Ž. A. nuteisimo ir ši bylos dalis nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

50. Taigi termino pradžia, nuo kada ieškovo atžvilgiu buvo atliekami jo teises varžantys veiksmai, skaičiuotina nuo pranešimo apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 29 d., įteikimo. Viso termino, trukusio nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. vasario 23 d. (beveik 4 m. ir 5 mėn.), trukmę sudarė ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme keliose instancijose. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokia, kaip nagrinėjamu atveju, proceso trukmė pati savaime pripažintina pernelyg ilga. Tokia proceso trukmė gali atitikti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą ir būti pateisinama tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad procesas užsitęsė dėl svarbių aplinkybių. Dėl šios priežasties šioje byloje teismas turi nustatyti, kokios aplinkybės sąlygojo tokią baudžiamojo proceso trukmę, ir įvertinti, ar šios aplinkybės objektyviai gali ją pateisinti ir eliminuoti atsakovės atsakomybę.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 49 punkte nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai argumentavo, jog nenustatyta, o ir ieškovas nenurodo laikotarpio, kurio metu nebūtų buvę atliekami jokie procesiniai veiksmai, ar kokie nors veiksmai būtų atliekami per ilgai. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. birželio 8 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ieškovui pranešta apie įtarimą, 2012 m. vasario 28 d. ieškovui paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, 2012 m. kovo 8 d. surašytas kaltinamasis aktas, su kuriuo apeliantas supažindintas 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. kovo 15 d. byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kaip teisingai nurodo STT, atstovaujanti atsakovę, 5 mėn. ikiteisminis tyrimas yra optimalus savo trukme, kurio metu atliekami atitinkami procesiniai veiksmai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas ir didelės apimties, tyrimo eigoje buvo pradedami nauji nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 288 straipsnyje, tyrimai, kurie buvo atliekami tame pačiame ikiteisminiame tyrime, ieškovas jame nebuvo vienintelis įtariamasis (kaltinamasis ir teisiamasis). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai netinkamai organizavo ikiteisminio tyrimo procesą (eigą) bei nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad šis baudžiamojo proceso etapas buvo nepagrįstai vilkinamas.

52. Likusią didžiąją dalį baudžiamojo proceso trukmės sudarė baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisiamieji posėdžiai buvo organizuojami pakankamai dažnai, tarp jų nebuvo daroma ilgų pertraukų, o jų skaičių nulėmė ne nepateisinamas proceso vilkinimas, bet bylos apimtis ir sudėtingumas, būtinybė ištirti konkrečius įrodymus, teismo posėdžiai buvo atidedami arba juose buvo skelbiamos pertraukos neatvykus kaltinamiesiems ar jų gynėjams, siekiant išreikalauti papildomus duomenis ir pan. Be to, 2013 m. sausio 9 d. teisiamasis posėdis neįvyko dėl aplinkybių, susijusių su pačiu ieškovu dėl jo ligos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pastarojo baudžiamojo proceso dalį, sprendžia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose (trijose instancijose) iš esmės užtruko dėl pačių kaltinamųjų veiksmų, t. y. pačių kaltinamųjų ar jų atstovų negalėjimo dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose (ligų, užimtumo kitose bylose ir pan.), taip pat dėl būtinumo išreikalauti papildomus duomenis, kitų ne nuo teismo priklausančių veiksnių.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, nesant procesinių delsimų, taip pat įvertinusi priežastis, dėl kurių buvo atidėti teismo posėdžiai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog baudžiamojo proceso trukmė nelaikytina per ilga.

Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti

54. Ieškovui 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšio su tam tikrais asmenimis. Šios priemonės buvo pritaikytos, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Apeliantas teigia, kad jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti apribojo jo teisę laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovui buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, kuri neapribojo absoliučiai ieškovo judėjimo laisvės. Teisėjų kolegija visiškai pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

55. Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi analogiškų nuostatų, kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).

56. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į laisvą judėjimą, pripažįstamos Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio pirmoje ir antroje dalyse, tikslas – užtikrinti kiekvienam asmeniui teisę judėti teritorijos, kurioje jis yra, viduje, taip pat ją palikti; tai implikuoja teisę nuvykti į pasirinktą šalį, į kurią asmeniui gali būti leista atvažiuoti. Taigi judėjimo laisvė lemia bet kokios priemonės, kuri gali šią teisę pažeisti arba apriboti jos įgyvendinimą, draudimą, jeigu ji negali būti laikoma būtina demokratinėje visuomenėje siekiant analizuojamo straipsnio 3 dalyje nurodytų teisėtų tikslų (2001 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Baumann prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33592/96). Judėjimo laisvės apribojimo baudžiamojo proceso kontekste būtinumas demokratinėje visuomenėje EŽTT praktikoje paprastai siejamas su teisingos pusiausvyros tarp bendrojo intereso dėl tinkamo baudžiamojo proceso organizavimo ir įtariamojo (kaltinamojo) asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve nustatymu – apribojimo proporcingumo minėtiems teisėtiems tikslams vertinimu (pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, peticijos Nr. 31008/02; 2016 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 52942/09).

57. EŽTT sprendimuose pažymėta, kad savaime nekvestionuotina, jog valstybė gali taikyti įvairias prevencines (kardomosios) priemones, kuriomis ribojama kaltinamojo (persekiojamo asmens) laisvė siekiant užtikrinti veiksmingą baudžiamojo persekiojimo organizavimą, įskaitant laisvės atėmimą (suėmimą). Teismo nuomone, pareiga neišvykti iš vietovės, kur yra jo gyvenamoji vieta, yra minimali prievartos priemonė, susijusi su asmens laisvės apribojimu (pvz., Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, peticijos Nr.31008/02; 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74253/17); tokia priemonė paprastai gali būti proporcingas kaltinamojo laisvės ribojimas (pvz., 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 14183/02; 2010 m. spalio 7 d. sprendimas byloje Pokhalchuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 7193/02). Kita vertus, tai nepaneigia kompetentingų valstybės institucijų pareigos pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti, kad asmens teisės išvykti apribojimas nuo pat jo taikymo pradžios ir visą taikymo laikotarpį būtų pateisinamas (pagrįstas) ir proporcingas. Šį vertinimą paprastai turėtų kontroliuoti teismai, nes jie suteikia geriausias proceso nepriklausomumo, nešališkumo ir teisėtumo garantijas. Jų atliekamo peržiūrėjimo apimtis turi įgalinti juos atsižvelgti į visus susijusius veiksnius (2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Bulea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 27804/10).

58. Minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovui rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo skirtas iš esmės atsižvelgiant į pagrįstą įtarimą, kad jis galbūt padarė apysunkį nusikaltimą (BK 228 straipsnio 2 dalis), siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese. Apeliantas nepaneigė pagrindo skirti jam tokią kardomąją priemonę. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, turėdamas teisę tokią kardomąją priemonę apskųsti BPK nustatyta tvarka, prašyti ją pakeisti, prašyti leidimo išvykti iš gyvenamosios vietos, jei buvo tokia būtinybė, tokia teise nepasinaudojo bei nepateikė duomenų, kad siekė tokios kardomosios priemonės panaikinimo, teikė prašymą leisti laikinai išvykti, jog tokia kardomoji priemonė kliudė jo profesinei veiklai, sukliudė iš anksto suplanuotą kelionę ir pan. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymas, atsižvelgiant į visą baudžiamojo proceso kontekstą, nebuvo savavališkas, atitiko vieną iš kardomųjų priemonių tikslų – dalyvavimo procese užtikrinimą. Ieškovas neįrodė, kad dėl kardomosios priemonės taikymo jam kilo kokių nors rimtesnių padarinių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką aptariamu klausimu, vertindamas, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu ir taikymu nebuvo padaryta ieškovo teisių pažeidimo ir nebuvo pagrindo priteisti žalą.

Dėl procesinės bylos baigties

60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).

61. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos, teisėjų kolegija, nenustačiusi neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako ir apelianto argumentų nevertina.

62. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teisinius santykius, nepažeidė proceso teisės normų, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

63. Dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė teismui apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo nesvarsto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.