- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-3-177/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- V. K., E. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Elenos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 5, 6 dalyse ir 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 227 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubausta:
pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams;
pagal BK 227 straipsnio 3 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams; ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, ją įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms.
V. K. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (dėl bendrų veiksmų su E. K. ir V. P.) išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.
E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, jį įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms.
E. K. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį (dėl bendrų veiksmų su V. K. ir V. P.) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.
Tuo pačiu nuosprendžiu Ž. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi dėl jo baudžiamoji byla nutraukta.
Tuo pačiu nuosprendžiu K. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o V. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.
Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalis, kurioje R. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; teismo nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. K. bei E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad V. K., būdama Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, pažeisdama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 43 straipsnio 1 dalį, kuri numato prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir kitų įstatymų, Teisėjų etikos taisyklių (Etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktų), numatančių teisėjo prievolę nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, kitiems asmenims, naudojantis savo tarnybine padėtimi, laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 13 straipsnių reikalavimų, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, bei E. K., veikdami bendrai, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, siekdami padėti K. J., kad pastarasis administracinėje byloje Nr. A-3260-441/2010 išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir taip būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė (palenkė) Ž. A., dirbusį Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėju, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o V. K. be to, duodama patarimus, kaip išspręsti administracinę bylą, padėjo piktnaudžiauti, dėl to Ž. A., dirbdamas teisėju, pažeisdamas Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri numato prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, Teisėjų etikos taisyklių (Etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktų), numatančių teisėjo prievolę nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, kitiems asmenims, naudojantis savo tarnybine padėtimi, laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 13 straipsnių reikalavimų, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 30 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, priimdamas sprendimą administracinėje byloje dėl K. J. Tokiais nuteistųjų veiksmais pažemintas teisėjo vardas, pakenkta teismo autoritetui ir tuo pačiu padaryta didelės žalos valstybei.
2. Be to, V. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2010 m. lapkričio 25 d. apie 12.15 val. kavinėje „Kavakuki“, esančioje (duomenys neskelbti), už pageidaujamą sprendimą, kad V. K. civilinė byla būtų paskirta pageidaujamam teisėjui, bylų skirstymą vykdančiam Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkui R. Ž. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – alkoholinio gėrimo „Red Label“ butelį.
3. Be to, V. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad, dirbdama Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, pažeisdama Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri numato jai prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, Teisėjų etikos taisyklių (Etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktų), numatančių teisėjo prievolę nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, naudojantis savo tarnybine padėtimi, laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 13 straipsnių reikalavimų, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, 2011 m. balandžio 20 d. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, naudodamasi tarnybine padėtimi, siekdama asmeninės naudos, telefonu paskambino Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjai R. A. ir prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės suėmimo, kurio klausimą sprendė minėta teisėja, tuo ji pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir tuo pačiu padarė didelės žalos valstybei.
Šalies argumentai
4. Nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, jos kaltė pagrįsta prielaidomis ir neteisėtai surinktais įrodymais.
4.1. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės iš kaltinamojo akto perrašytas įrodymų dėstymas, nepateikta įrodymų visumos analizė, nepasisakyta apie įrodymų leistinumą ir patikimumą, taip pat dėl atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus gautų įrodymų teisėtumo. Atliekant operatyvinį tyrimą, pažeisti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – Operatyvinės veiklos įstatymas, OVĮ) 5 straipsnio 1 ir 3 punktuose nurodyti operatyvinei veiklai keliami uždaviniai, nes jai inkriminuotos veikos tirtos gana ilgą laiką, operatyvinės veiklos subjektui pasyviai tai stebint. Teismas nuosprendyje visiškai nevertino operatyvinio tyrimo atlikimo faktinio ir teisinio pagrindo, nors, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo keliami tokie klausimai. Teismas neturėjo teisės remtis operatyvinio tyrimo metu surinktais duomenimis, nustatydamas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. 2013 m. gruodžio 17 d. teisiamajame posėdyje teismas tenkino jos gynėjo prašymą išslaptinti operatyvinės bylos dokumentus, susijusius su operatyvinio tyrimo atlikimu dėl apeliantės, kaip teisėjos, siekiant patikrinti operatyvinio tyrimo pradėjimo ir vykdymo teisėtumą, bei įpareigojo prokurorę pateikti tokius dokumentus, tačiau Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdyba atsisakė vykdyti nurodymą. Taigi teismas nepatikrino, ar buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – generalinis prokuroras) sutikimas pradėti operatyvinį tyrimą dėl V. K., kaip numatyta Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje, bei atsisakė tenkinti nuteistosios gynėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad būtų gautas toks atsakymas.
4.2. Operatyvinio tyrimo metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą, jog asmens veiksmai galbūt atitinka nusikalstamos veikos sudėtį, nedelsiant turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš byloje esančių nutarčių sankcionuoti operatyvinius tyrimo veiksmus matyti, kad šie veiksmai sankcionuoti 2010 m. spalio 12 d. nutartimi trims mėnesiams ir vėliau 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi antrą kartą pratęsti dar trims mėnesiams. Remiantis duomenimis, kurie gauti, atliekant pirmą kartą sankcionuotus operatyvinio tyrimo veiksmus, ji pripažinta kalta padariusi BK 24 straipsnio 5, 6 dalyse ir 228 straipsnio 2 dalyje, taip pat BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Kita vertus, dėl pirmos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. birželio 8 d., o dėl antros nusikalstamos veikos – tik 2011 m. rugsėjo 2 d. Antrą kartą sankcionavus operatyvinio tyrimo veiksmus, kuriuos atlikus surinkti duomenys, ikiteisminis tyrimas dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pradėtas 2011 m. liepos 12 d. Tokie operatyvinės veiklos subjekto veiksmai patvirtina, kad buvo šiurkščiai pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio nuostatos. Be to, teismas pripažino įrodymu 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą Nr. S6-10-394, kuriame užfiksuotas 2011 m. balandžio 20 d. vykęs V. K. telefoninis pokalbis su teisėja R. A. iš apeliantės darbo kabinete esančio stacionaraus tarnybinio telefono, tačiau 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi nebuvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas, kontroliuojant šiuo telefonu, kurio numeris 841598505, perduodamą informaciją. Naudojant kabinete sumontuotą garso įrašymo įrangą, galėjo būti užfiksuota tik tai, ką nuteistoji sakė teisėjai R. A., tačiau ne jų dialogas. Atkreipiamas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad V. K. pokalbį iš E. K. telefono su vyriškiu, prisistačiusiu „apskrities policija“, ikiteisminio tyrimo institucijos užfiksavo 2010 m. liepos 2 d., atliekant ikiteisminį tyrimą kitoje byloje ir vykdant pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas sankcionuotas procesines prievartos priemones dėl jos sūnaus E. K.. Todėl ikiteisminio tyrimo institucijoms 2010 m. liepos 2 d. užfiksavus galbūt V. K. padarytą nusikalstamą veiką, nedelsiant, o ne 2011 m. gruodžio 5 d. turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas privalėjo atmesti operatyvinių tyrimų metu gautus duomenis, nepripažinti jų įrodymais ir nesiremti jais darant išvadas. Šiuo atveju taip pat turėjo būti atmesti telekomunikacijų tinklais užfiksuoti duomenys dėl to, kad teismas negalėjo įsitikinti kai kurių telefoninių pokalbių įrašų turinio esme, nes įrašai nekokybiški ir nesuprantami, o galimybė išklausyti juos negali būti sutapatinama su galimybe perskaityti surašytus protokolus dėl įrašų.
4.3. Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nuteistosios nusikalstami veiksmai tęsėsi nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., nors jai buvo pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 30 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. Taip buvo išeita už pareikšto kaltinimo ribų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neginčytinai nustatyta, kad apeliantė ir E. K. nepažinojo K. J., byloje nėra duomenų, jog V. K. ir jos sūnus bendravo su K. J. tiesiogiai ar per kitus asmenis. Nepažinodama K. J. ar jo artimųjų, nuteistoji neturėjo tikslo bei motyvo domėtis jo asmeniniu gyvenimu ar padarytu administraciniu teisės pažeidimu. E. K. klausė jos patarimo dėl konkrečios situacijos, t. y., ar pasitraukimas iš eismo įvykio vietos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio prasme yra tuo atveju, kai automobilis patraukiamas turint tikslą, kad nebūtų trukdoma važiuojančiam transportui. Atsakymo reikėjo E. K. draugui Remigijui, kuris buvo patekęs į eismo įvykį su policininku. V. K. teismo bylų tvarkaraščiuose pamatė, kad teisėjas Ž. A. 2010 m. lapkričio 8 d. nagrinėja administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje K. J. buvo surašytas administracinio pažeidimo protokolas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį, todėl pasiteiravo teisėjo dėl sūnaus iškelto klausimo. V. K. papasakojo sužinotą informaciją sūnui, kuris perdavė ją Remigijui. Nuteistosios ir Ž. A. 2010 m. lapkričio 8 d. 8.17 val. vykęs pokalbis apie darbą buvo trumpas, ji gavo reikiamą informaciją ir jos nedomino K. J. byla. 2010 m. lapkričio 9 d. 15.30 val. pokalbis neįrodo, jog V. K. kokiu nors būdu kurstė Ž. A. ar padėjo jam piktnaudžiauti tarnyba, nes ji nedavė patarimų, kaip išspręsti K. J. bylą ir kokį sprendimą priimti, o tik patarė teisėjui vertinti įrodymus pagal tai, kokie pateikti byloje, ir priimti sprendimą savo nuožiūra. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Ž. A. patvirtino minėtas aplinkybes, be to, jis nurodė, kad, prieš priimdamas sprendimą, diskutavo dėl įrodymų vertinimo ne su vienu kolega. Teismo išvadą, jog V. K. ir E. K. 2010 m. lapkričio 8 d. pokalbio metu aptarė galimą pažeidėjo K. J. parodymų davimo teismui administracinio teisės pažeidimo byloje seką, paneigia K. J. tuoj po eismo įvykio 2010 m. spalio 30 d. duoti paaiškinimai, iš kurių matyti, kad jis nesuprato sukėlęs eismo įvykį. Tokią K. J. poziciją patvirtino ir kartu su juo važiavę keleiviai bei nukentėjusysis R. G. Taigi po eismo įvykio K. J. nurodė aplinkybes, kurias, kaip teigiama nuosprendyje, nuteistoji aptarė su savo sūnumi ir turėjo perduoti šią informaciją pažeidėjui 2010 m. lapkričio 8 d., kad jis pakartotų analogiškas aplinkybes teisme. Tai yra nelogiška ir neprotinga. Teismas nuosprendyje iškraipė bylos duomenis nurodydamas, jog asmens parodymo atpažinti protokole K. J. parodė, kad E. K. yra panašus į asmenį, kurį jis sutiko prie teismo. K. J. dar ikiteisminiame tyrime paneigė minėtame protokole užfiksuotą aplinkybę, jog „tas asmuo jam skambino ir aiškino, kokias aplinkybes nurodyti teisėjui“, o byloje negautas joks 2010 m. lapkričio 8 d. telefoninis pokalbis su K. J., nors E. K. telefoninių pokalbių buvo klausomasi. Be to, teismo pastato vidus ir prieigos stebimos vaizdo kameromis, tačiau nebuvo užfiksuotas joks E. K. susitikimas su K. J. 2010 m. lapkričio 8 d. ar kitą dieną.
4.4. Nuosprendyje neargumentuota, kuo remiantis konstatuota apeliantės ir E. K. kaltė, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir kokius jų veiksmus teismas vertino kaip Ž. A. kurstymą daryti nusikalstamą veiką, juo labiau kad jos sūnus apskritai nepažinojo Ž. A.
4.5. V. K. nuteisdamas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, teismas nesuabejojo nė vienu prokuroro pateiktu įrodymu ir nuosprendyje pakartojo ikiteisminiame tyrime padarytas akivaizdžias klaidas, kurios įrodytos, teisiamajame posėdyje apklausus liudytojus, ištyrus bylos medžiagą bei peržiūrėjus vaizdo įrašus. Nuosprendžio teiginys, jog ji 2010 m. lapkričio 25 d. nuo 8.35 val. iki 8.41 val., t. y. iki susitikimo su R. Ž. kavinėje, kalbėdama su sekretore V. M. pasakojo, kad telefoninio pokalbio, vykusio 2010 m. lapkričio 24 d. su R. Ž., metu jo prašė pažįstamo V. K. bylą paskirti normaliam teisėjui, neatitinka tiek V. M. parodymų, tiek telefoninių pokalbių įrašų. Apeliaciniame skunde aptarusi 2010 m. lapkričio 24 d. telefoninio pokalbio su R. Ž. turinį, V. K. nurodė, kad pokalbyje su sekretore V. M. užfiksuoti V. K. pasvarstymai ir pamąstymai apie tai, ką nuteistajai pasakojo pažįstamas V. K., tačiau šie pasvarstymai neturi jokio ryšio su jos ir R. Ž. 2010 m. lapkričio 24 d. pokalbiu. Tai, kad V. K. pareiškimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teko teisėjai A. A., kurią apeliantė mini pokalbyje su sekretore, yra tik atsitiktinumas, nes V. K. pareiškimas teisėjai atiteko eilės tvarka. Filmuotoje medžiagoje užfiksuoti neatitikimai realiems faktams. Iš filmuotos medžiagos ir prie jos pridėtų 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų Nr. S6-10-389 ir Nr. S6-10-390 matyti, kad nuteistoji 2010 m. lapkričio 25 d. 12.16 val. yra savo darbo kabinete ir tariamai ruošiasi susitikti su R. Ž., o tos pačios dienos 12.12 val. (vaizdo įraše nurodyta 12.14 val.) ji su R. Ž. yra kavinėje, kuri nuo jos darbo vietos yra apie 200 metrų atstumu. Kaltinimo pateikta įvykio eiga, jog V. K. kartu su R. Ž. iš pradžių pabuvo kavinėje, po to ji nusipirko maišelį ir dar kažką, su kuriuo grįžo į savo darbo kabinetą, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Be to, jokiuose įrašuose neužfiksuota, kad ji perdavė ką nors R. Ž. Patys įrašai yra nekokybiški, daryti su pertraukomis, todėl jie negali būti laikomi patikimais įrodymais. Teismas turėjo pašalinti įrašuose esančius prieštaravimus, o, jų nepašalinęs, negalėjo įrašais remtis priimdamas nuosprendį. Ta aplinkybė, kad, darant vaizdo įrašą, kartu nebuvo padarytas ir garso įrašas, leidžia daryti prielaidą, jog garso įrašas nebuvo palankus ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, techninių priemonių naudojimas, sekant V. K. gatvėje ar kavinėje, nebuvo sankcionuotas.
4.6. Apeliantė nedarė jokios įtakos R. Ž. ir neprašė paskirti bylos konkrečiam teisėjui, neišsakė jokių pageidavimų dėl sprendimo bei nedavė jam kyšio. Tokius jos parodymus patvirtino R. Ž. nurodęs, kad teisme gautas V. K. pareiškimas buvo paskirtas teisėjai A. A. teisme nustatyta tvarka. Tą įrodo byloje esantis pareiškimų skirstymo žurnalas ir liudytojų A. A. bei R. B. parodymai. Niekas V. K. neprašė, kad ji, bendraudama su R. Ž., ko nors jo prašytų, o dėl V. K. ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Alkoholinio gėrimo padovanojimas yra įprasta dovana švenčių proga, ir nuteistoji, įteikdama jį R. Ž., neketino atlikti neteisėtų veiksmų.
4.7. Aptardama nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą, apeliantė neneigia, kad ją ir Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėją R. A. sieja draugiški santykiai, tačiau ji niekada nepiktnaudžiavo šia pažintimi ir neprašė R. A. atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus. Sužinojusi iš advokatės, jog sūnaus E. K. kardomosios priemonės skyrimo klausimą nagrinės teisėja R. A., ji jai paskambino ir norėjo pasiguosti, siekdama vienintelio tikslo, kad ši, pamačiusi pavardę, suprastų, jog sulaikytas asmuo yra apeliantės sūnus, ir nusišalintų nuo prokuroro pareiškimo nagrinėjimo, kad nekiltų abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Nors nuosprendyje V. K. pasakyti žodžiai R. A. vertinami kaip užslėptas prašymas, tačiau kaip liudytoja apklausta R. A. suprato aptariamą pokalbį būtent taip, kaip duodama parodymus nurodė V. K.. Dėl su nešališkumu susijusių galimų abejonių R. A. kreipėsi į teismo pirmininkę, prašydama kardomosios priemonės skyrimo E. K. klausimą perduoti kitam teisėjui, tačiau tuo metu laisvų teisėjų nebuvo ir šis klausimas buvo paliktas spręsti tai pačiai teisėjai. V. K. neturėjo teisės reikalauti teisėjos nusišalinti, ji tik norėjo, kad dėl etinių sumetimų tai padarytų pati R. A. Byloje nėra jokių įrodymų, jog nuteistoji 2011 m. balandžio 20 d. dar kartą skambino R. A., kalbėjo su ja ar buvo susitikusi, todėl, V. K. nuomone, liudytoją dėl nagrinėjamo įvykio suklaidino STT pareigūnai. Teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį liudytojos V. M. parodymais, tačiau ši liudytoja nedavė parodymų teisiamajame posėdyje, o jos perskaitytuose parodymuose nėra teiginio, jog nuteistoji užuominomis pasakė R. A., kad „pas ją atves berniuką, ir ji supras“.
4.8. Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, kuriose aptariamas didelės žalos požymis BK 228 straipsnio prasme, ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog jos veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių, o esant šią nusikalstamą veiką pagrindžia tik tendencingos tikrovės neatitinkančios išvados.
4.9. Nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį dėl jos nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti.
5. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl teismo padarytos išvados dėl jo kaltės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.
5.1. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis padarė nusikalstamus veiksmus kartu su V. K. ir Ž. A. nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., nors jam buvo pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 30 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. Taip buvo išeita už pareikšto kaltinimo ribų. Jis pirmą kartą pamatė K. J., Kauno apygardos teisme pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą. Iki tol nuteistasis nepažinojo K. J., jo artimųjų ar draugų. Apeliaciniame skunde cituojami liudytojų R. G., J. S. ir M. O. parodymai, pagal kuriuos K. J. nepajuto, jog 2010 m. spalio 30 d. buvo sukeltas eismo įvykis Šiauliuose. Dėl 2010 m. lapkričio 8 d. 8.50 val. pokalbio tarp E. K. ir motinos V. K. apeliantas teigė, kad jis teiravosi motinos dėl situacijos, į kurią pakliuvo jo pažįstamas Remigijus, t. y., kaip turėtų būti vertinami veiksmai, kai asmuo po eismo įvykio patraukia automobilį į kelkraštį, siekdamas netrukdyti eismui. Sužinojęs iš V. K., jog minėta situacija nevertinama kaip pasitraukimas iš eismo įvykio vietos, E. K. perdavė šią informaciją susitiktam Remigijui. K. J. apklausose nurodytos pažeidimų padarymo aplinkybės yra visiškai kitokios, nei tos, kuriose dalyvavo pažįstamas Remigijus, nes vairuodamas automobilį K. J. nekliudė policininko automobilio ir už tai nebuvo baudžiamas.
5.2. Susipažinęs su baudžiamąja byla, E. K. sužinojo, kad jo telefoninių pokalbių buvo klausomasi ilgą laiką, taip pat 2010 m. lapkričio 8 d., tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis minėtą dieną skambino K. J., juo labiau, kad jie tarpusavyje tarėsi. Nuolatinis telefoninių pokalbių klausymasis šioje byloje yra neginčijamas įrodymas, patvirtinantis apelianto parodymų teisingumą. Be to, E. K. motina pateikė rašytinius įrodymus ir paaiškino, dėl kokios priežasties E. K. 2010 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. dažniau lankėsi jos darbo kabinete nei įprasta – E. K. prašymu jo motina 2010 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į banką „Swedbank“, siekdama gauti 8 000 Lt kreditą, nes nuteistasis norėjo pirkti šautuvui optiką. Siekiant sugaišti mažiau laiko, E. K. veždavo savo motiną į banką automobiliu. 2010 m. lapkričio 9 d. gautas kreditas buvo išimtas iš bankomato, nuteistasis nunešė pinigus į ginklų parduotuvę ir sumokėjo už prekę. Norėdamas, kad pardavėjas Ž. M. greičiau išsiųstų užsakymą į Suomiją, E. K. paklausė motinos, ar vertėtų pardavėjui nupirkti dovanų – kvepalų ar kokią kitą simbolinę dovaną, tačiau buvo nuspręsta to nedaryti. Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai galėjo daryti klaidingas išvadas dėl jo sąsajų su Ž. A., nes teisėjo vardas yra toks pat, kaip ir ginklų parduotuvės pardavėjo Ž. M. Pastarasis, teisiamajame posėdyje duodamas parodymus, patvirtino E. K. nurodytas aplinkybes bei pateikė rašytinius įrodymus, susijusius su užsakymo pateikimu ir pinigų sumokėjimu. E. K. byloje rado iššifruotą jo ir motinos telefoninį pokalbį, kurio metu ji klausė apelianto, „ar atnešei Žilvinui“, tačiau tokio pokalbio tarp jų nebuvo. Šis pokalbis ne tik iššifruotas neteisingai, bet ir akivaizdžiai parodo ikiteisminio tyrimo tendencingumą. E. K. buvo paruošęs Ž. M. dovaną už patarimus, perkant brangų daiktą, ir ją keletą dienų vežiojosi automobilyje, todėl motina pasiteiravo, ar jis rado laiko ir nunešė Ž. M. dovaną. Liudytojas Ž. M. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino šias aplinkybes.
5.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde abejojo K. J. asmens parodymo atpažinti metu gautais rezultatais. Atliekant šį procesinį veiksmą, K. J. duoti paaiškinimai, jog E. K. panašus į asmenį, kuris jam skambino, aiškino, ką jis turi sakyti teisėjui, ir buvo susitikęs prie teismo, tačiau šimtu procentų nebuvo garantuotas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Vėliau K. J. prisipažino, kad buvo sulaikytas dėl įvykio, nelabai kreipė dėmesį į pildomus dokumentus, bet nurodė, jog iki bylos nagrinėjimo jis nepažinojo E. K., o jei praeidamas ir sveikinosi, tai ne konkrečiai su nuteistuoju. Be to, K. J. pirmą kartą buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn teisme, jis labai jaudinosi prieš teismo posėdį ir tik vėliau prisiminė, kad teisme buvo susitikęs R. L., kurio administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama tą pačią dieną, kaip ir K. J.
5.4. Sutapimai, jog jis lankėsi pas motiną darbe 2010 m. spalio 8 d., kai tą pačią dieną buvo nagrinėjama K. J. administracinio teisės pažeidimo byla tame pačiame teisme, kuriame dirbo V. K., jo ir motinos pokalbis apie panašų eismo įvykį, kiti pokalbiai apie asmenis, turinčius tokius pačius vardus, kaip ir teisme teisėju dirbęs Ž. A., yra atsitiktiniai ir nėra pakankami bei patikimi įrodymai, kurie patvirtintų, kad jo padaryti veiksmai yra nusikalstami.
5.5. Be to, teismo išvados, jog apeliantas sukurstė Ž. A. nusikalsti, siekdamas asmeninės naudos kitam asmeniui, yra paremtos prielaidomis, tendencingai interpretuojant jo pokalbius su V. K.. E. K. nei pats, nei per motiną neprašė Ž. A. atlikti nusikalstamus veiksmus ir nėra su juo bendravęs. Nuteistasis neturėjo suinteresuotumo siekti naudos K. J. Nesuprantama, kaip asmenine nauda K. J. galima laikyti tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje pastarasis buvo nubaustas už du padarytus teisės pažeidimus ir nenubaustas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kurio nenustatė apylinkės teismas. Priimtas nutarimas buvo išsiųstas institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuri neskundė nutarimo apeliacine tvarka. Kaip liudytojas apklaustas M. O. parodė, kad nebuvo pagrindo apskųsti nutarimą, nes jis priimtas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. STT siekė atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, tačiau teismas neatnaujino proceso, nenustatęs tinkamo pagrindo.
5.6. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje nuteistoji V. K. ir jos gynėjas prašė nuteistųjų V. K. bei E. K. apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Nuteistosios V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. kaltė padarius veikas, numatytas BK 227 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, dėl šių veikų įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau dėl BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos jau buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Be to, teismas V. K. nepagrįstai pripažino kalta dėl BK 24 straipsnio 5, 6 dalyse ir 228 straipsnio 2 dalyje, o E. K. – dėl BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų. Dėl to viena nuosprendžio dalis naikinama ir toje dalyje byla nutraukiama dėl senaties, kita dalis naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, o dar viena dalis dėl paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo keičiama.
Dėl duomenų, gautų atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, pripažinimo įrodymais
9. Nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais atliekant operatyvinius tyrimo veiksmus, nes jie gauti neteisėtu būdu, o tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Toks apeliacinio skundo argumentas iš dalies pagrįstas.
9.1. Duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki ikiteisminio tyrimo pradžios), gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų atlikimo ir priemonių naudojimo pagrindų bei tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo bei taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo bei jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017).
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti, nepažeidus Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais.
9.2.1. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra: 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai.
9.2.2. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje. Tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo bylą nagrinėjantys teismai paprastai netikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-343/2010, 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015).
9.2.3. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2010 m. spalio 12 d. nutartimis, siekiant nustatyti V. K. galbūt padarytų (BK 225 straipsnio 1, 2 dalys; BK 228 straipsnio 1, 2 dalys), daromų ir rengiamų nusikalstamų veikų požymius, surinkti informacijos, pakankamos pradėti ikiteisminį tyrimą, sankcionuotas telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų numeriais xxxx ir xxxx perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolė ir fiksavimas, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Taip pat sankcionuotas slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo tarnybines patalpas, kuriose dirba V. K., esančias (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūra (t. 1, b. l. 37–38, 40–41). Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2011 m. sausio 6 d. ir 2011 m. balandžio 6 d. nutartimis paskirtos sankcijos pratęstos (t. 5, b. l. 77–78, 81–82, 84–85, 87–88). Būtent turimi duomenys apie BK 225 straipsnio 1, 2 dalyse, 228 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas buvo nurodyti kaip faktinis pagrindas, dėl kurio minėtomis teismo nutartimis leista slapta V. K. telefoninių pokalbių kontrolė. Be to, leidimą atlikti operatyvinius veiksmus suteikė teismas. Tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme numatytas pagrindas šiuos veiksmus atlikti, todėl baudžiamojo proceso įstatymas nenumato papildomai tikrinti duomenų.
9.2.4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pradedant operatyvinį tyrimą ir sankcionuojant operatyvinius veiksmus bei priemones, nebuvo pažeistos Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos.
9.3. Tačiau tam, kad teismas pripažintų duomenis, surinktus naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, įrodymu byloje, nepakanka, jog šie veiksmai ir priemonės būtų sankcionuoti, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. Teisėtai sankcionuotus operatyvinius veiksmus teisėtus daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011 ir kt.).
9.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų operatyvinių veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus. Netoleruotina, kai teismas nutarties rezoliucinėje dalyje tik perrašo prokuroro teikimo rezoliucinę dalį ir atitinkamą Operatyvinės veiklos ar Kriminalinės žvalgybos įstatymų straipsnį, nenurodydamas, kokie konkretūs veiksmai, priemonės ir kokia apimtimi gali būti vykdomi prieš asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017).
9.4.1. Šiame nuosprendyje jau minėtos Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nutarta sankcionuoti telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų Nr. xxxx ir Nr. xxxx perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (t. 1, b. l. 37–38). Vertinant šios nutarties turinį, akivaizdu, jog yra leidimas kontroliuoti informaciją, perduodamą V. K. naudojamais telefonais (Nr. xxxx ir Nr. xxxx). Dėl to duomenys, gauti kontroliuojant telekomunikacijų tikslais perduodamą informaciją V. K. telefono abonentų Nr. xxxx ir Nr. xxxx, gauti teisėtu būdu ir laikytini tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.
9.4.2. Tačiau duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius V. K. tarnybiniame kabinete, negali būti laikomi gauti teisėtu būdu, nes aptariamos nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad buvo duotas leidimas įrengti V. K. tarnybiniame kabinete slaptą garso ir vaizdo įrašymo įrangą. Iš Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2010 m. spalio 12 d. nutarties dėl leidimo slaptai patekti į tarnybines patalpas rezoliucinės dalies matyti, jog buvo apsiribota tik leidimu įeiti į tarnybines patalpas, o dėl leidimo įrengti technines priemones specialia tvarka nepasisakyta. Tai reiškia, kad aptariama nutartimi duotas leidimas tik slaptai patekti ir apžiūrėti tarnybines patalpas, o ne atlikti kokius nors kitus veiksmus. Taigi nesant duomenų, jog nagrinėjamoje byloje buvo duotas leidimas V. K. darbo kabinete įrengti technines priemones, konkrečiai vaizdo ir garso įrašymo įrangą, visi duomenys, gauti byloje panaudojus vaizdo ir garso įrašymo įrangą V. K. darbo kabinete, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. S6-10-375, S6-10-376, S6-10-377, S6-10-378, S6-10-379, S6-10-380, S6-10-381, S6-10-382, S6-10-387, S6-10-389, S6-10-394, S6-10-396, S6-10-397 užfiksuoti duomenys nėra įrodymas BPK 20 straipsnio prasme.
9.4.3. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-390 (t. 1, b. l. 116–117) užfiksuotas V. K. susitikimas kavinėje su Telšių r. apylinkės teismo pirmininku. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas D. B., tuo metu dirbęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininku, parodė, kad susitikimas kavinėje buvo užfiksuotas, gavus sankciją naudoti technines priemones specialia tvarka. Tačiau iš 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinės dalies matyti, jog toks leidimas nebuvo duotas, t. y. rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas leidimas sankcionuoti techninių priemonių naudojimą specialia tvarka. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. veiksmų fiksavimas kavinėje buvo neteisėtas.
9.5. Šiame nuosprendyje jau minėta, jog duomenys, gauti kontroliuojant telekomunikacijų tikslais perduodamą informaciją V. K. mobiliojo ryšio telefonais Nr. xxxx ir Nr. xxxx, gauti teisėtu būdu. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas S. S. paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje jis vykdė operatyvinius veiksmus ir pats pildė operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus. Mobiliojo ryšio telefonai paprastai įrašomi į protokolą, tačiau galbūt dėl techninės klaidos šiuo atveju jie nebuvo įrašyti. Liudytojas parodė, kad prie protokolų pridėti diskai, kuriuos atidarius matyti failai, kas ir kam skambino, iš kokio telefono į kokį telefoną. Taigi nors operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nėra nurodyta, jog buvo skambinama ar vyko pokalbiai tarp suinteresuotų asmenų būtent nurodytais telefonais, tačiau ši aplinkybė nesumenkina duomenų, gautų kontroliuojant telekomunikacijų tikslais perduodamą informaciją V. K. mobiliojo ryšio telefonais Nr. xxxx ir Nr. xxxx įrodomosios vertės, kadangi minėti diskai byloje yra, apeliantė jų turinio neginčijo.
9.6. Šiuo nuosprendžiu pripažinus, kad duomenys, naudojant vaizdo ir garso įrangą, gauti neteisėtu būdu, V. K. apeliacinio skundo argumentai dėl vaizdo įrašuose esančių laiko neatitikimų nenagrinėjami.
Dėl operatyvinio tyrimo veiksmų trukmės
10. Nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 1, 3 punktuose nurodyti operatyvinei veiklai keliami uždaviniai, nes jai inkriminuotos veikos tirtos gana ilgą laiką, operatyvinės veiklos subjektui pasyviai tai stebint.
10.1. Aptariamo straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyti nusikalstamų veikų prevencijos ir asmenų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio uždaviniai. Nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių motyvų, kodėl, jos nuomone, būtent šie operatyvinės veiklos uždaviniai pažeisti, todėl toks skundo argumentas laikomas deklaratyviu, į jį negali būti argumentuotai atsakyta. Kita vertus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje buvo nesilaikyta aptariamame straipsnyje operatyvinei veiklai keliamų uždavinių.
10.2. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog operatyvinio tyrimo byla Nr. OT-019-5-2010 pradėta 2010 m. spalio 7 d. ir baigta 2011 m. lapkričio 28 d. (t. 7, b. l. 26–29). Slaptos operatyvinės priemonės prieš V. K. buvo naudojamos nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. liepos 12 d., t. y. devynis mėnesius. Ši aplinkybė neduoda pagrindo pripažinti, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija, atsižvelgiant į ankstesnėje nuosprendžio dalyje išdėstytus argumentus, surinkta neteisėtu būdu.
10.3. Jau minėta, jog nagrinėjamoje byloje operatyvinis tyrimas pradėtas 2010 m. spalio 7 d., turint informacijos apie V. K. galbūt padarytus ir daromus apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 1, 2 dalyse ir 228 straipsnio 1, 2 dalyse. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. nutartimis sankcionavo telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų numeriais xxxx ir xxxx perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d. ir slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo tarnybines patalpas, kuriose dirba V. K., esančias (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūrą nuo 2010 m. spalio 12 iki 2011 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. ir 2011 m. balandžio 6 d. nutartimis operatyvinio tyrimo veiksmai buvo tęsiami iki 2011 m. liepos 12 d.
10.4. Operatyvinio tyrimo metu nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 8–10 dienomis V. K. galbūt piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, 2010 m. lapkričio 25 d. galbūt darė neteisėtą įtaką Telšių r. apylinkės teismo pirmininkui, o 2011 m. balandžio 20 d., vėl pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, galbūt bandė paveikti teisėją R. A., kad ši dėl jos sūnaus E. K. priimtų palankų sprendimą. Ikiteisminis tyrimas dėl 2010 m. lapkričio 8–10 d. piktnaudžiavimo pradėtas 2011 m. birželio 8 d., t. y. praėjus septyniems mėnesiams, dėl 2010 m. lapkričio 25 d. V. K. veiksmų – 2011 m. rugsėjo 2 d., t. y. daugiau kaip po devynių mėnesių, dėl 2011 m. balandžio 20 d. veikos – 2011 m. liepos 12 d. Tačiau praėjęs pakankamai nemažas laiko tarpas nuo tariamų nusikalstamų veikų padarymo iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo savaime neduoda pagrindo išvadai, kad slaptos operatyvinės priemonės dėl V. K. sąmoningai buvo naudojamos gana ilgą laiką.
10.5. Nusikaltimų padarymo metu galiojęs Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentavo, kiek laiko galima, vykdant operatyvinį tyrimą, atlikti teismo sankcijos reikalaujančius veiksmus ir priemones. 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 5, 6 dalyse ir 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, jog techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, taip pat slaptas patekimas į patalpas ir jų apžiūra sankcionuojami ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, pratęsimų skaičius neribojamas. Be to, priešingai, negu numatyta dabar galiojančiame Kriminalinės žvalgybos įstatyme, veikos padarymo metu galiojusiame Operatyvinės veiklos įstatyme nebuvo įtvirtinta nuostata, kad, nustačius nusikalstamos veikos požymius, nedelsiant turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisę turintys subjektai, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, yra kompetentingi nuspręsti, kada turi būti pradedamas baudžiamasis procesas dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau tai nereiškia, jog teismo sankcijos reikalaujantys operatyviniai veiksmai gali tęstis nepagrįstai ilgą laiką.
10.6. Pagal teismų praktiką valstybės institucijos gali tęsti slaptus operatyvinius ir procesinius veiksmus tik dėl tokių veikų, kurios, pasibaigus jų sankcionavimo laikui, dar nebuvo baigtos arba, nors ir surinkta pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, tačiau reikia išaiškinti organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklą, grupių organizatorius, grupių ryšius su kitomis grupėmis ar pareigūnais tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, iš gautų duomenų nustatyta, jog nagrinėjamoje byloje į pirmiau išvardytus reikalavimus buvo atsižvelgta.
10.7. Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad 2010 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. S8-10-724 operatyvinio tyrimo byla Nr. OT-019-5-2010 papildyta tiriamuoju E. K. gavus informacijos, jog jis galbūt bendrininkauja, V. K. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, ir galbūt per V. K. bendrininkauja, papirkinėjant kitus Šiaulių m. apylinkės teismo teisėjus. 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. S8-10-85 operatyvinio tyrimo byla papildyta nauju tiriamuoju – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininku E. V. gavus informacijos, kad E. V., naudodamasis tuo, jog artimai pažįsta teisėją V. K., galbūt siekė daryti įtaką tam tikriems Šiaulių m. apylinkės teismo teisėjų (teisėjo) sprendimams, be to, pats V. K. prašymu galbūt darė įtaką valstybės pareigūnui, galbūt siekdamas jį papirkti. 2011 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. S8-10-203 operatyvinio tyrimo byla papildyta dar vienu tiriamuoju – V. M. gavus informacijos, kad jis kartu su E. V. už finansinį atlygį padeda nuslėpti įmonėse nustatytus pažeidimus mokesčių srityje bei mažina pažeidimų atsakomybės pasekmes (t. 7, b. l. 26–29, 66–73).
10.8. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas D. B., kuris nagrinėjamu laikotarpiu dirbo Specialiųjų tyrimo tarnybos Šiaulių valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininku, parodė, kad operatyvinio tyrimo byloje buvo kelios tyrimo kryptys, nes buvo daugiau žvalgybos objektų. Siekdami nepakenkti atliekamam tyrimui dėl E. V. ir V. M., jie negalėjo anksčiau pradėti ikiteisminio tyrimo. Kai tik išnyko grėsmė, jis iš karto buvo pradėtas. Be to, tuo pačiu laiku policija vykdė ikiteisminius tyrimus dėl V. K. sūnaus E. K., dėl to nebuvo galimybės realizuoti, nes kitaip būtų pakenkta policijos atliekamam tyrimui. STT Šiaulių valdybos pateikta informacija patvirtina, kad tyrimo metu tarp STT Šiaulių valdybos ir Šiaulių apskrities VPK buvo keičiamasi reikiama informacija.
10.9. Vertindama išdėstytus argumentus pagrįstumo ir proporcingumo siekiamam tikslui kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje operatyvinis tyrimas buvo atliekamas, norint gauti naujos reikšmingos informacijos apie tęsiamas ir naujas nusikalstamas veikas. Dėl to siekiant išaiškinti V. K. bei kitų asmenų daromas ir rengiamas nusikalstamas veikas, nustatyti jų daromų nusikalstamų veikų galimus bendrininkus bei nepakenkti policijos atliekamam ikiteisminiam tyrimui dėl to paties tiriamo objekto, operatyvinių tyrimo veiksmų ir priemonių taikymo (pratęsimo) laikas laikomas pateisinamu.
10.10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pratęsiant slaptus operatyvinio tyrimo veiksmus, buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį
bei E. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį
11. Pirmosios instancijos teismas V. K. ir E. K. nuteisė už tai, kad V. K., būdama Šiaulių m. apylinkės teismo teisėja, E. K. prašymu, siekdama paveikti to paties teismo teisėjo Ž. A. sprendimą K. J. administracinėje byloje Nr. A3260-441/2010, kad šis išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir taip būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė teisėją Ž. A. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o V. K. be to, duodama patarimus, kaip išspręsti administracinę bylą, padėjo Ž. A. piktnaudžiauti.
11.1. Nuteistųjų V. K. ir E. K. kaltę nuosprendyje, be K. J. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotų parodymų, teismas pagrindė operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų Nr. S6-10-375, S6-10-376, S6-10-378, S6-10-379, S6-10-380 duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenys būtų svarbus nuteistųjų kaltės įrodymas, jeigu šis įrodymas atitiktų BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Šiame nuosprendyje jau aptarta, jog operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų Nr. S6-10-375, S6-10-376, S6-10-378, S6-10-379, S6-10-380 duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl šie protokolai negali būti laikomi įrodymais byloje ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
11.2. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nepripažinus tokiu būdu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atmetus išvardintų operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenis, byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. K. ir E. K. kaltę.
11.3. Tiesa, K. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 167–169) parodė, kad jis, būdamas neblaivus, padarė autoįvykį, jam grėsė vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Tėvas pasakė pabandys sutvarkyti, kad būtų paskirtas kuo trumpesnis terminas. Prieš bylos nagrinėjimą jam paskambino nepažįstamas vyriškis ir pasakė atvažiuoti prie Šiaulių m. apylinkės teismo pasikalbėti dėl avarijos. Prie įėjimo į teismą stovėjo vyras, kuris pasakė, ką jis turi sakyti teismo posėdyje, jog nesijaudintų, nes teisėjas viską žino. Daugiau to vyriškio nematė. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenys (t. 2, b. l. 171–173) įrodo, kad K. J. atpažino E. K. kaip asmenį, su kuriuo jis buvo susitikęs prieš teismo posėdį prie Šiaulių m. apylinkės teismo ir kuris jam paaiškino, kokias aplinkybes jis turi nurodyti teisėjui. Pirmosios instancijos teisme K. J. paneigė kada nors matęs ar pažįstantis E. K..
11.4. Atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenys tikrinami, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis. Taigi K. J. parodymai turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste, juos patvirtinant arba paneigiant. Nuteistasis E. K. savo kaltę neigia, V. K. ir Ž. A. taip pat neigia atlikę kaltinime aprašytus nusikalstamus veiksmus, byloje nėra kitų surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie patvirtintų K. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.
11.5. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų V. K. ir E. K. padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir dėl aptariamų veikų priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį
12. Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), yra pasiūlymas, pažadas duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį arba tokios vertės kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų.
12.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog V. K. už pageidaujamą sprendimą, kad V. K. civilinė byla būtų paskirta pageidaujamam teisėjui, bylų skirstymą vykdančiam Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkui davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – alkoholinio gėrimo „Red Label“ butelį. V. K. apeliaciniame skunde teigia Telšių rajono apylinkės teismo pirmininko nieko neprašiusi, jokio kyšio jam nedavusi, o alkoholinio gėrimo padovanojimas yra įprasta dovana švenčių proga. Tokius apeliantės skundo argumentus paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai (operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. S6-10-383, S6-10-384, S6-10-385, S6-10-386, S6-10-388, S6-10-392, S6-10-393 užfiksuoti duomenys, liudytojų V. M., R. B., A. A., V. K. parodymai, kiti rašytiniai įrodymai).
12.1.1. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. S6-10-383 ir S6-10-384 užfiksuotų duomenų (t. 1, b. l. 95–97, 98–99) matyti, jog tarp V. K. ir V. K. vyko pokalbiai dėl civilinės bylos išsprendimo V. K. palankia linkme, kuri turėjo būti nagrinėjama Telšių r. apylinkės teisme. Liudytojas V. K. neneigė buvęs susitikęs ir keletą kartų su V. K. kalbėjęs telefonu.
12.1.2. Ypač informatyvus V. K. ir Telšių rajono apylinkės teismo pirmininko R. Ž. pokalbis telefonu, iš kurio matyti, kad V. K. užuominomis prašo jo pagalbos. V. K. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. xxxx skambina R. Ž. į mobiliojo ryšio telefoną Nr. xxxx ir teiraujasi: ,,<...Rimuti, ar tava ta dėžutė, kur, kur tava Rima apačioj sėd, <...> kai dalin visiems tus daiktus, ar ten gal ką nors pažiūrėt? Atneštus, kur išdalin visiems“, į ką R. Ž. atsako: ,,<...rek pažiūrėt, <...> pasidomėt“. Tariasi dėl susitikimo, o V. K. svarsto ,,<...> kaip čia man dabar tau tą pasakyti pavadinimą?“ (t. 1, b. l. 100–102). Susitaria susitikti kitą dieną, kai R. Ž. atvažiuos į apygardos teisme vyksiantį pirmininkų susitikimą. Po šio pokalbio V. K. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. xxxx skambina K. K., kad ši padėtų apsispręsti, kurį alkoholinio gėrimo butelį labiau tinka dovanoti vyrui.
12.1.3. Visą operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotą įvykių eigą patvirtino liudytoja V. M., kuri parodė V. K. jai sakius, jog atvažiuos Telšių r. apylinkės teismo pirmininkas Rimukas ir ji jo paprašys, kad paskirtų normalų teisėją, kuris nevilkintų bylos. Ji taip pat minėjo, kad nešis butelį tam Rimukui, nes nepatogu be nieko eiti ir kažko prašyti, o paskui pasakys tam savo pažįstamam, jog jai atiduotų tą butelį. Pokalbio metu V. K. minėjo, kad norėtų, jog to pažįstamo byla būtų paskirta teisėjai vardu Audra. Tiesa, liudytoja V. M. teisme teigė nelabai prisimenanti įvykio aplinkybes, tačiau ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 143–145) davusi teisingus parodymus.
12.1.4. V. K. neneigė, kad kavinėje susitiko su Telšių r. apylinkės teismo pirmininku ir susitikimo metu jam perdavė alkoholinio gėrimo butelį.
12.1.5. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. S6-10-392 ir S6-10-393 užfiksuotų duomenų (t. 1, b. l. 120–122, 123–125) matyti, jog V. K., grįžusi iš susitikimo su R. Ž., iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. xxxx skambino V. K. į mobiliojo ryšio telefoną Nr. xxxx ir jį informavo: ,,Buvau, sutikau, viską sutvarkiau, ką žadėjau“. Tačiau dėl blogo ryšio pokalbis trūkinėjo. Vėliau paskambinusi tuo pačiu telefonu V. K., ji dar kartą pakartojo: ,, <...> aš tą vyrą sutikau“, ,,mes pašnekėjom, viską, perdaviau lauktuves ir viskas“. To paties pokalbio metu V. K. davė nurodymą V. K. dokumentus į teismą nešti ryte 8 valandą.
12.2. Taigi vertinant šiame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, galima daryti neabejotiną išvadą, kad V. K. veiksmai (bendravimas su V. K., susitikimas su Telšių r. apylinkės teismo pirmininku) nebuvo atsitiktiniai ir atliekami tik iš draugiškumo.
12.3. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog V. K. kitą dieną po pokalbio su V. K. pateikė Telšių r. apylinkės teismui pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo pirmininkas pareiškimą paskyrė teisėjai A. A. (t. 2, b. l. 20). Atkreipiamas dėmesys liudytoją V. M. parodžius, kad pokalbio metu V. K. išreiškė norą, jog pareiškimas būtų paskirtas teisėjai vardu Audra. Ši aplinkybė paneigia apeliantės skundo argumentus, kad tai, jog V. K. pareiškimas paskirtas nagrinėti teisėjai A. A., yra tik atsitiktinumas.
12.4. Liudytoja R. B. teisme parodė, kad įvykio metu ji dirbo Telšių r. apylinkės teismo raštinės vedėja. Ji registruodavo teisme gaunamus pareiškimus, bylas. Teisme buvo gautas V. K. pareiškimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jį konkrečiam teisėjui paskyrė teismo pirmininkas. Pagal LITEKO programą pareiškimas buvo paskirtas kitai teisėjai, bet pirmininkas rankiniu būdu jį perskyrė teisėjai A. A.. Teismo pirmininkas paaiškino, kad vėliau jau gavus to paties asmens ieškininį pareiškimą, nors jis pagal LITEKO programą būtų priskirtas kitam teisėjui, bet kokiu atveju ieškinys paskiriamas nagrinėti tam pačiam teisėjui, kuris taikė laikinąsias apsaugos priemones. Liudytoja A. A. teisme parodė nagrinėjusi V. K. pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau V. K. į ją nesikreipė ir jos nieko neprašė. Tačiau liudytojų R. B. ir A. A. parodymai nepaneigia skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose padarytų išvadų dėl V. K. veiksmų.
12.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. veiksmuose yra BK 227 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytos veikos požymių, tačiau ši veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų kategorijos (BK 12 straipsnis), kuriems tokios veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas nustatė trejų metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminą.
12.6. Pagal BK 95 straipsnio 7 dalies (2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija) nuostatas, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. V. K. nusikalstamas veikas darė iki 2011 m. balandžio 20 d. (BK 228 straipsnio 2 dalis), todėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo jai prasideda 2011 m. balandžio 20 d. ir baigiasi 2014 m. balandžio 20 d. Skundžiamas nuosprendis priimtas 2014 m. gegužės 26 d., t. y. pasibaigus baudžiamosios atsakomybės už šią veiką senaties terminui.
12.7. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi skundžiamo nuosprendžio dalis dėl padaryto BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. K., būdama Šiaulių m. apylinkės teismo teisėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama asmeninės naudos, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, t. y. ji paskambino Šiaulių r. apylinkės teismo teisėjai R. A. ir prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės suėmimo.
13.1. Nuteistoji V. K. prisipažino skambinusi Šiaulių r. apylinkės teismo teisėjai R. A., tačiau ne todėl, kad ši neskirtų jos sūnui kardomosios priemonės suėmimo, bet kad nusišalintų nuo prokuroro pareiškimo dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo nagrinėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokia apeliantės versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.
13.2. Šiuo nuosprendžiu operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. S6-10-394 ir Nr. S6-10-397 užfiksuoti duomenys pripažinti netinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Tačiau be šių duomenų nuteistosios kaltė įrodyta liudytojų V. M. ir R. A. parodymais, taip pat objektyviais bylos duomenimis – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo Nr. S6-10-395 duomenimis.
13.2.1. Liudytoja R. A. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 135–136) ir teisme nuosekliai parodė, kad 2011 m. ji dirbo ikiteisminio tyrimo teisėja. Jai paskambino V. K. ir pasakė, kad sulauks svečių, kad pažiūrėtų. V. K. skambutį ji suprato taip, jog ši norėjo paprašyti liudytojos neskirti kardomosios priemonės suėmimo jos sūnui. Beje, liudytoja R. A. nenurodė, kad apeliantė būtų kalbėjusi ar siūliusi jai nusišalinti nuo jos sūnaus kardomosios priemonės suėmimo skyrimo nagrinėjimo.
13.2.2. Liudytojos R. A. parodymus patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-395 užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 129–130), iš kurių matyti, jog V. K. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. xxxx skambino V. S. į telefoną Nr. xxxx ir teiravosi: ,,Labas, ar tu iškart eisi į darbą?“, ši atsakė: ,,Aš dabar jau atėjau į teismą, jį tuoj atveža“. V. K. informavo V. S.: ,,Aš sakiau, kad bus svečių“.
13.2.3. Nors liudytoja V. M. teisme teigė, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo pamiršo įvykio aplinkybes, tačiau tai nereiškia, kaip nurodo apeliaciniame skunde apeliantė, jog liudytoja teisme iš viso nedavė parodymų. Priešingai, teisme ji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 143–145) duoti parodymai yra teisingi. Liudytoja parodė, kad V. K. skambino teisėjai R. A., kuri turėjo spręsti jos sūnaus kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą, ir užuominomis pasakė, jog pas ją atves tokį berniuką ir ji supras, dar pasakė, kad kartu ateis Violeta, t. y. advokatė V. S.. V. K. sakė, kad nieko daugiau nenorėjo sakyti telefonu, tik pasakė R. A., jog ji supras, kai pamatys. Nors liudytoja V. M. tiesiogiai nepasakė, kad V. K. skambino teisėjai R. A., siekdama palankaus sprendimo savo sūnui, tačiau, įvertinus liudytojos parodymus kartu su kitais įrodymais, galima pagrįstai teigti, jog liudytojos parodymai nepaneigia apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų išvadų dėl V. K. padarytų neteisėtų veiksmų.
13.2.4. Beje, liudytoja R. A. parodė, kad, atidėjus teismo posėdį dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo E. K. kitai dienai, V. K. paskambino ir teiravosi, ar pasižiūrėjo, ar skaitė knygą. Liudytoja suprato, jog kalbama apie bylos medžiagą. Toks V. K. domėjimasis sūnaus byla tik dar kartą patvirtina, kad, skambindama teisėjai R. A., ji siekė, jog sūnui būtų priimtas palankus sprendimas, t. y. nepaskirtas suėmimas, bet ne suėmimo klausimą nagrinėjančios teisėjos nusišalinimas. Ta aplinkybė, kad R. A. kreipėsi į teismo pirmininkę, prašydama E. K. kardomosios priemonės suėmimo klausimą perduoti nagrinėti kitam teisėjui, nepaneigia nuteistosios neteisėtų veiksmų. Kita vertus, neįtikinamas ir nelogiškas apeliantės skundo teiginys, jog ji rūpinosi, kad nekiltų abejonių dėl teisėjos R. A. nešališkumo. Atkreipiamas dėmesys, jog nušalinimo klausimas yra konkrečios nagrinėjamos bylos proceso dalyvių reikalas.
13.3. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K., pati dirbdama Šiaulių m. apylinkės teismo teisėja, t. y. turėdama pareigą laikytis įstatymų, nepiktnaudžiauti savo pareigomis, savo neteisėtais veiksmais (pasinaudojusi tarnybinėmis pareigomis, siekdama naudos sau, siekė paveikti teisėją R. A.) diskreditavo teisėjo vardą, sumenkino teismų autoritetą.
13.4. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantės veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių.
13.4.1. Didelės žalos požymis reiškia padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas, atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir į pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-17/2014, 2K-180-693/2015 ir kt.). Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.
13.4.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė didelės žalos požymį. Nuteistoji V. K. veikos padarymo metu dirbo Šiaulių m. apylinkės teismo teisėja ir, pasinaudojusi savo tarnybine padėtimi bei pažintimi su teisėja R. A., telefoninio pokalbio metu užuominomis paprašė priimti palankų sprendimą savo šeimos nariui (sūnui).
13.4.3. Taigi pagal nustatytų aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K., pažeidusi kaltinime nurodytas įstatymų nuostatas bei vertybes, iš tiesų padarė didelės žalos ne tik visos teismų sistemos apskritai ir Šiaulių m. apylinkės teismo kaip institucijos konkrečiai prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie visų teisėjų elgesio atitikimą valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų teisėjų elgesį. Šiame nuosprendyje išanalizuoti V. K. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – ir minėtų padarinių, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą.
13.5. Dėl išdėstytų argumentų nuteistosios V. K. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės
14. Pirmosios instancijos teismas V. K. paskyrė BK 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir sankcijoje numatytą bausmės dydį – vienerius metus ir du mėnesius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytomis bausmės skyrimo nuostatomis ir formaliai jų nepažeidė – paskirta įstatymo sankcijoje numatyta bausmės rūšis, jos dydis nepažeidžia sankcijos ribų.
14.1. Svarstydama nuteistajai paskirtos bausmės teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, taip pat vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties ir kitomis Baudžiamojo kodekso normomis, kurių visuma išreiškia įstatymų leidėjo principinę nuostatą, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės ypatingo pavojingumo jokiomis kitomis švelnesnių rūšių bausmėmis nebūtų pasiekti nei baudžiamajam procesui, nei pačiai bausmės paskirčiai keliami reikalavimai.
14.2. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą nuteistajai paskirta vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra tinkamiausia priemonė realizuoti kriminalinės bausmės paskirtį. Beje, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistosios neizoliuojant nuo visuomenės.
14.3. Tam, kad būtų išvengta neteisingumo, paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, be to, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala (EŽTT byla Sorvisto prieš Suomiją).
14.4. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. birželio 8 d. (dėl 2010 m. lapkričio 8–10 d. veikos), kaltinamasis aktas surašytas 2012 m. kovo 8 d. Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, prasidėjęs 2012 m. kovo 23 d. (nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) ir vykęs iki 2014 m. gegužės 26 d. (priimtas apkaltinamasis nuosprendis), tęsėsi vos daugiau negu dvejus metus. Du kartus teisiamieji posėdžiai neįvyko dėl V. K. gynėjo ligos, vieną kartą dėl jos pačios ligos, vienas posėdis neįvyko dėl kitų kaltinamųjų ligos, du kartus posėdžiai neįvyko dėl V. K. gynėjo prašymų pateikimo bei jo užimtumo kitoje byloje. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, priešingai, proceso ilgis buvo optimalus, V. K. nepatyrė nepagrįstų procesinių suvaržymų, t. y. nebuvo pažeista jos teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.
14.5. Bylos apeliacinio proceso analizė rodo, jog byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama du kartus ir tęsėsi beveik ketverius metus (nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. birželio 8 d. ir nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2018 m. vasario 23 d.). Tik vieną kartą buvo skelbiama pertrauka dėl V. K. ligos ir vieną kartą dėl teisėjų kolegijos narių užimtumo, nagrinėjant kitas baudžiamąsias bylas, nebuvo galimybės tęsti pradėtą įrodymų tyrimą (2016 m. birželio 9 d. posėdis), todėl buvo skelbiama pertrauka. Tačiau procese buvo delsimų dėl prokuroro pateiktų prašymų nagrinėjimo, bylos nagrinėjimo atnaujinimo, tarp posėdžių paskelbtų pertraukų trukmei turėjo įtakos teisėjų užimtumas kitose bylose, buvo netinkamai įvykdyti teismo įpareigojimai prokurorui. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas pernelyg užsitęsė, dėl to buvo pažeista nuteistosios V. K. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
14.6. Teisėjų kolegija, nustačiusi byloje nuteistosios V. K. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimus, pripažįsta juos išimtinėmis aplinkybėmis, kurios sudaro pagrindą, nuteistajai pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti jai paskirtą bausmę, pakeičiant bausmės rūšį.
15. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį bei E. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;
E. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalį panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo pakeisti:
V. K., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio baudą.
Į. V. K. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
V. K. Lietuvos Respublikos BK 63 ir 75 straipsnių taikymą panaikinti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.