Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamo LR Generalinės prokuratūros, atstovei prokurorei I. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Kauno apygardos teismo 2014-05-26 nuosprendžiu ieškovas buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir jam atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje trejus metus. Ieškovas buvo nuteistas neva už tai, kad, pasinaudojo tarnybine padėtimi, priimant sprendimą administracinėje K. J. byloje. Kadangi ieškovas nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, jis 2014-06-16 buvo išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašų, o 2014-06-27 ir nutraukta sutartis su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

4. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-06-08 nuosprendžiu perkvalifikavo ieškovui inkriminuotą veiką ir nuteisė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei paskyrė teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 2 metams.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-23 nutartimi ieškovo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovo priimtas sprendimas administracinėje byloje negali būti laikomas aiškiai neteisėtu, todėl neįrodo teisėjo Ž. A. piktnaudžiavimo tarnyba.

6. Ieškovas nuo 2016-05-12 vėl buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą.

9. Ieškovo atžvilgiu buvo taikoma procesinė prievartos priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taigi, buvo apribota asmens teisė laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą. Taip pat ieškovas buvo įpareigotas nebendrauti su tam tikrais asmenimis, laiko, kad tokiu būdu buvo pažeisti jo teisėti interesai.

14. Apie ikiteisminį tyrimą buvo nuolat skelbiama žiniasklaidoje, masinės informacijos priemonėmis, visuomenėje susiformavo neigiamas požiūris į ieškovą, o daugelyje internetinių portalų yra išlikusi neigiama informacija apie ieškovą. Dėl patirtų pergyvenimų, smarkiai pablogėjo ieškovo sveikata, 2014-10-23 buvo atliktas širdies zondavimas bei šuntologija, autovenos angioplastika bei stentavimas.

15. Baudžiamasis persekiojimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo nepilnamečiams vaikams, jų emocinei būklei dėl konfliktinių situacijų mokyklose. Netekus pajamų ir pragyvenimo šaltinio, pasunkėjo finansinių įsipareigojimų vykdymas. Laiko, kad ieškovui padaryta neturtinė žala yra neapskaičiuojama ir negali būti pašalinta, tačiau, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, laiko, kad yra teisinga prašyti 1 000 000 EUR dydžio kompensacijos neturtinei žalai atlyginti.

22. Akcentuoja, kad išteisinamasis nuosprendis, reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis nėra pagrindu civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, kadangi operatyviniai veiksmai buvo vykdomi prieš konkretų asmenį, t. y. teisėją V. K., siekiant išsiaiškinti nusikalstamas veikas ir jas darančius asmenis, o ne prieš ieškovą. Būtent minėto operatyvinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. K. sukurstė ir padėjo Z. A. priimti administracinio teisės pažeidimo byloje galbūt neteisėtą sprendimą. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai neturėjo pakankamai duomenų tam, kad ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą galėtų būti pradėtas.

23. Atsakovas tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas arba atliekamas nepakankamai intensyviai. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas ir didelės apimties, tyrimo eigoje buvo pradedami nauji nusikalstamų veikų tyrimai. Pirminis pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas 2011-09-29, parodymus jis atsisakė duoti. Galutinis pranešimas apie įtarimą Ž. A. pasirašytinai įteiktas 2012-01-20. Ieškovas parodymus duoti atsisakė net keletą kartų, motyvuodamas įvairiomis priežastimis. Įtariamuoju Ž. A. apklaustas tik 2012 m. vasario 20 d., todėl jo veiksmai taip pat įtakojo proceso eigą.

24. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų V. K., R. Ž., Ž. A., E. K., K. J., V. P. kaltę dėl atitinkamų nusikalstamų veikų padarymo, pavedė Specialiųjų tyrimo tarnybos Šiaulių valdybai atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus ir 2012-03-08 buvo surašytas kaltinamasis aktas.

26. Ieškovui buvo skirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė. Pareigūnų veiksmai, skiriant kardomąją priemonę, atlikti pagal įstatyme išvardintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, todėl negali būti laikomi neteisėtais, vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Ieškovas procesinių prievartos priemonių ikiteisminio tyrimo metu neskundė.

27. Iš Praktikuojančių advokatų sąrašo Ž. A. laikinai išbrauktas nuo 2014 m. birželio 16 d. ne prokuroro prašymu ir teisėjo nutartimi, o Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2014-06-16 sprendimu, kurį ieškovas skundė teismui. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-577/2015 ieškinys buvo atmestas, konstatavus, kad Advokatų tarybos sprendimas negali būti prilyginamas baudžiamojo poveikio priemonės - asmens teisės verstis atitinkama veika atėmimu, taikymui. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių procesinių prievartos priemonių taikymo neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

29. Baudžiamojoje byloje yra „Pranešimas spaudai“, kuriame nurodyti duomenys, kad įtarimai dėl galimo piktnaudžiavimo pareikšti buvusiems Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjams, įrašant tik jų inicialus, tačiau nenurodant šių asmenų vardų ir pavardžių. Atsakovo teigimu, už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako jos valdytojas. Todėl valstybei negali kilti atsakomybė už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį apie ieškovą.

Motyvuojamoji dalis

31. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iki jo pripažinimo advokatu ir įtraukimo į praktikuojančių advokatų sąrašą sąmoningai nuslėpė faktą apie jam baudžiamojoje byloje pareikštus įtarimus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, t. y., nebuvo sąžiningas, yra pagrindas netenkinti prašymo priteisti jam turtinę žalą, jeigu ir būtų konstatuotas pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų faktas, su kuo atsakovas nesutinka.

32. Teismo posėdžiuose ieškovas ieškinį prašė tenkinti, palaikė visus argumentus ir motyvus išdėstytus jo procesiniuose dokumentuose, papildomai nurodė, kad jis išteisintas ne dėl to, jog neįrodyta kaltė, bet dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties. Tokia išvada turėjo būti padaryta dar ikiteisminiame tyrime, tačiau ją padarė tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis išėjo iš darbo dėl sveikatos būklės, o byla jam buvo iškelta dėl darbo teisėju, nors tuo laiku jis jau nebuvo teisėju, dėl to jis ikiteisminio tyrimo organų ar prokuroro ir nebuvo nušalintas nuo pareigų. Išėjęs iš darbo dėl sveikatos būklės, jis iš karto įsirašė į praktikuojančių advokatų sąrašą. Laikotarpiu, kai jis buvo nušalintas nuo advokato darbo, jis kažkiek dirbo ir gavo pajamas, sutinka, kad, skaičiuojant padarytą turtinę žalą, gautos pajamos turėtų būti išskaičiuotos. Dėl to, minusavus uždirbtas sumas pagal pateiktus dokumentus, jam turėtų būti priteista 38 991,49 EUR turtinės žalos (iki mokesčių). Mano, kad jo gauta neįgaliojo pensija minusuota neturėtų būti.

33. Teismo posėdžiuose atsakovą atstovaujančių institucijų atstovai su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti, palaikė visus argumentus ir motyvus, išdėstytus atsakovo procesiniuose dokumentuose, papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išteisino ieškovą, pakeisdamas teismų praktiką, todėl jau vien toks nuosprendis ieškovui yra pakankama satisfakcija. Be to, vien išteisinamasis nuosprendis dar nerodo neteisėtų pareigūnų ar institucijų veiksmų. Ieškovas neįrodė nei padarytos neturtinės žalos fakto, nei jos dydžio. Mano, kad ieškovas reikalauja priteisti nerealią neturtinę žalą, kas rodo jo nesąžiningumą.

Ieškinys atmestinas.

34. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ir baudžiamosios bylos (proceso numeris 1-07-1-00305-2011-1) duomenimis nustatyta, kad ieškovas Ž. A. nuo 1998 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini), iš pareigų atleistas dėl sveikatos būklės (b.l. 16, 19, 20, t.1).

35. Ž. A. nuo 2011 m. liepos 14 d. įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą (b.l. 21, t.1). Jis, kaip advokatas, 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2012 m. balandžio 10 d. sudarė sutartis su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba dėl nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo (b.l. 58-68, t.1).

36. LR STT Šiaulių valdyboje 2011 m. birželio 6 d. ieškovo Ž. A. ir kitų asmenų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Ž. A. pareikštas įtarimas padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 228 straipsnio 2 dalyje (baudžiamosios bylos duomenys).

37. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-24-397/2014 Ž. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 228 straipsnio 2 dalyje ir nuteisė atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus (baudžiamosios bylos duomenys).

38. Ž. A. nuo 2014 m. birželio 16 d. laikinai, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės, išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, vadovaujantis LR advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (b.l. 22, t.1). Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. birželio 27 d. nutraukė su Ž. A. sudarytą nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį (b.l. 69, t.1).

39. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1A-148-150/2015 Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeitė - perkvalifikavo Ž. A. veiką iš LR BK 228 straipsnio 2 dalies į LR BK to paties straipsnio 1 dalį ir paskyrė teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 2 metams (b.l. 39-52, t.1; baudžiamosios bylos duomenys).

40. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2015 m. birželio 18 d. sprendimu panaikintas sprendimas pripažinti Ž. A. advokatu ir jis išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo (b.l. 23-24, t.1).

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016 panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. A. nuteisimo pagal LR BK 228 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (b.l. 29-37, t. 1; baudžiamosios bylos duomenys).

42. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimu Ž. A. nuo 2016 m. gegužės 12 d. įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą.

43. Pareikštu ieškiniu Ž. A. prašo iš valstybės priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų. Ieškinys grindžiamas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš to, kad ieškovui, jo teigimu, buvo nepagrįstai pareikštas įtarimas, nepagrįstai pareikšti kaltinimai, nepagrįstai priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, nepateisinamai ilgas baudžiamojo persekiojimo procesas.

44. CK 6.246-6.249 straipsniuose reglamentuotos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: neteisėti veiksmai; priežastinis ryšys; kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga bei žala ir nuostoliai. Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. 2008-11-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013-01-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; kt.).

45. Lietuvos valstybė yra juridinis asmuo (CK 2.36 str. 1 d.), tačiau įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas (CK 2.36 str. 2 d.). Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos (arešto) paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi, pagal nurodytą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda be kaltės, tačiau esant trims sąlygoms – žalai (CK 6.249 str.), neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.) ir priežastiniam ryšiui (CK 6.247 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir kt.).

46. Be to, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

47. Byloje nustatyta, kad baudžiamajame procese, su kuriuo ieškovas sieja jam padarytą žalą, ikiteisminį tyrimą atliko STT Šiaulių valdybos pareigūnai. Ieškovas tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, remiantis neteisėtai surinkta operatyvine informacija, kontroliuojant ne jo, o kito asmens – V. K. pokalbius. Dėl to, ieškovo vertinimu, neteisėtais laikytini visi ikiteisminio tyrimo institucijos ir prokuratūros veiksmai, taikant jo atžvilgiu procesines prievartos priemones, atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, surašant kaltinamąjį aktą ir perduodant baudžiamąją bylą į teismą bei priimant apkaltinamuosius nuosprendžius.

48. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinyje yra gausiai cituojamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutartys, BPK straipsnių ir kitų teisės aktų nuostatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-23 nutartyje konstatuotos aplinkybės ir pateikti teisės normų aiškinimai, tačiau apsiribojama abstrakčiu teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų išvardijimu, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų ir nedetalizuojant, kokios procesinės prievartos priemonės ir kodėl taikytos nepagrįstai, kokiu proceso laikotarpiu nebuvo atlikta procesinių veiksmų, kodėl neteisėtai skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir kt. Dėl to teismas dar kartą pažymi, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas pareiga įrodyti, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos tenka ieškovui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

50. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

51. Taip pat kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-487-915/2015).

Dėl operatyvinių veiksmų ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo klausimą, sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės kontekste, turi būti vertinamos ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktinės aplinkybės ir BPK nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo atlikimo konkretaus asmens atžvilgiu pagrindai bei sąlygos, kai leidžiama atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013). Galima atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Todėl pagal BPK 2 straipsnį ir 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.

53. Kaip tvirtina byloje surinkti duomenys, operatyvinis tyrimas buvo pradėtas 2010-10-07 dėl V. K., tuo metu dirbusios Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja, veiksmų, įtariant, kad V. K. gali piktnaudžiauti tarnyba, stengdamasi padėti savo sūnui, kad jam nebūtų pareikšti įtarimai kitoje byloje. STT Šiaulių valdybos operatyvinės veiklos skyriaus 2010-10-05 pažymoje detaliai išdėstyta gauta informacija apie galimai V. K. padarytas veikas, numatytas LR BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ši informacija ir buvo faktiniu operatyvinio tyrimo pradėjimo pagrindu konkrečiu atveju, ką patvirtina STT Šiaulių valdybos 2010-10-07 nutarimas Nr. S8-10-615, patvirtintas STT Šiaulių valdybos viršininko.

54. Operatyvinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. K. sukurstė ir padėjo Ž. A. priimti administracinio teisės pažeidimo byloje galbūt neteisėtą sprendimą, t. y., kad V. K., E. K. ir Ž. A. veiksmai, turintys nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyse, požymių, buvo padaryti 2010 m. lapkričio 8-10 dienomis (kasacinės instancijos teismo 2016-02-23 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016). Dėl V. K. ir Ž. A. 2010 m. lapkričio 8-10 d. padarytos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011-06-08 (baudžiamosios bylos duomenys). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai neturėjo pakankamai duomenų tam, kad ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą galėtų būti pradėtas.

55. Pažymėtina, kad pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; 2015-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.). Įtarimo pareiškimui taip pat nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).

56. Pradėjus operatyvinį tyrimą, Šiaulių apygardos prokuratūra 2010-10-11 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su teikimu sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą V. K. atžvilgiu (LR operatyvinės veiklos įstatymo 10-11 str.). Taigi, operatyvinis tyrimas dėl ieškovo Ž. A. veiksmų ir jo atžvilgiu tiesiogiai nebuvo pradėtas, o duomenys apie jo galimai neteisėtus veiksmus buvo gauti fiksuojant V. K. galimai daromas nusikalstamas veikas – Ž. A. ir V. K. pokalbiai užfiksuoti 2011-06-08 operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-375 sudarė pagrindą išvadai, kad daroma nusikalstama veika, o, siekiant patvirtinti arba paneigti iškilusias abejones, buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą.

57. Ieškovas teigia, kad visas baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo neteisėtas, kadangi baudžiamoji byla dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, nes ieškovo nuteisimas buvo pagrįstas tik įrodymais, surinktais naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, įrengus kitos kaltinamosios kabinete slaptą vaizdo ir garso įrašymo aparatūrą ir klausantis pokalbių V. K. kabinete bei pasiklausant V. K. ir jos sūnaus pokalbius mobiliaisiais telefonais, neturint tam aiškiai nurodyto leidimo tokiems veiksmams, ir todėl negali būti laikomi įrodymais vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 4 dalimi.

58. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, ir dėl slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas, t. y. teismo tarnybines patalpas, bei jų apžiūros, sankcionavimo aplinkybių, konstatavo, kad operatyvinės veiklos subjektas, rašydamas teikimą dėl minėtų veiksmų ir priemonių sankcionavimo, disponavo pirmine informacija apie galimai daromas V. K. nusikalstamas veikas ir iš esmės sutiko su apeliacinės instancijos išvada, kad pradedant operatyvinį tyrimą ir sankcionuojant operatyvinius veiksmus ir priemones Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Duomenys, gauti kontroliuojant telekomunikacijų tikslais perduodamą informaciją V. K. mobiliaisiais telefonais, atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir gali būti laikomi įrodymu byloje. Tačiau kitaip vertino duomenis, gautus kontroliuojant pokalbius V. K. tarnybiniame kabinete, ir sprendė, kad jie gauti nesinaudojant telekomunikacijų tinklų operatorių paslaugomis, todėl negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kokie duomenys, gauti, taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais ir kokia apimtimi teismo nutartyje turi būti nurodytas operatyvinės veiklos subjektų leistinų veiksmų ratas. Kadangi iš nutarties teksto neišplaukia leidimas įrengti technines priemones V. K. darbo kabinete, būtent vaizdo ir garso įrašymo aparatūrą, ir klausytis pokalbių teisėjos kabinete, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sprendė, kad visi duomenys, gauti byloje panaudojus šią priemonę V. K. darbo kabinete, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu. O neteisėtu būdu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje, jais negali remtis apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

60. Taigi, kaip tvirtina bylos duomenys, baudžiamoji byla dėl ieškovo nuteisimo buvo nutraukta dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-23 nutartyje konstatavo, jog įrodymai, gauti byloje specialia tvarka panaudojus technines priemones, buvo surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, negali būti laikomi įrodymais byloje, o sprendžiant vien tik iš administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje V. K. prašymu Ž. A. priėmė sprendimą, medžiagos, teismo sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti laikomas aiškiai neteisėtu, jis neįrodo teisėjo Ž. A. piktnaudžiavimo tarnyba priimant nutarimą K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje. Taigi, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad tais įrodymais, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ieškovui, remtis negalima, o kitų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą, baudžiamoje byloje nėra.

61. Nepaisant to, kaip jau buvo nurodyta, ieškovo atžvilgiu nebuvo atliekamas operatyvinis tyrimas, taikomi operatyvinio tyrimo veiksmai, o jo padaryti veiksmai buvo užfiksuoti atliekant neviešo pobūdžio tyrimą V. K. atžvilgiu, t. y., jos kabinete, o ne ieškovo kabinete, buvo įrengta slapta garso ir vaizdo įrašymo įranga. Baudžiamoji byla taip pat buvo nutraukta tik ieškovo atžvilgiu, tuo tarpu V. K. (dėl kurios ir buvo pradėti operatyviniai veiksmai) ir E. K. buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, operatyvinių veiksmų metu surinktų duomenų nelaikė įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, tačiau, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal ieškovo ieškinį, vertintina, kad nurodytas atskirų procesinių veiksmų neteisėtumas baudžiamajame procese nepatvirtina fakto, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės priemonės, buvo neteisėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-08-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

62. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visų pirma, reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindu civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai, nesant tam pakankamų ir objektyvių įrodymų, buvo neteisėti nuo pradžios. Toks požiūris į išteisinamojo nuosprendžio reikšmę sprendžiant šios rūšies civilinės atsakomybės klausimus yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

63. Jau iš esmės buvo minėta, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015; 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; kt.).

64. Pažymėtina, kad tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT bylą Nr. 49163/99 ar bylą Nr. 10195/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-7-874/2001, 3K-3-378/2009, 3K-3-219/2010 ir kt.) pažeidimo fakto pripažinimas baudžiamojoje byloje vertintinas kaip tinkamas asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus. Be to, atsižvelgtina į paties nukentėjusiojo veiksmus, t. y., ar jis savo veiksmais nesudarė pagrindo manyti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, įvertinti, kokią įtaką ieškovo elgesys turėjo baudžiamojo proceso jo atžvilgiu pradėjimui ir eigai.

65. Nagrinėjamu atveju, vertinant ieškovo elgesį, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ir pats ieškovas savo elgesiu sukūrė pagrįstas prielaidas įtarti, kad gali būti daroma nusikalstama veika. Ieškovo, kaip teisėjo, pokalbiai, užfiksuoti 2011-06-08 operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-375, leido pagrįstai manyti, kad ieškovas atėjo pasitarti su teisėja, nagrinėjusia civilines bylas, dėl administracinio teisės pažeidimo bylos neatsitiktinai. Be to, baudžiamosios bylos duomenys tvirtina ir tai, kad pirminis pranešimas apie įtarimą Ž. A. buvo įteiktas 2011-09-29, parodymus jis atsisakė duoti, nes „turėjo susipažinti su įtarimu ir nuspręsti dėl savo pozicijos“. Galutinis pranešimas apie įtarimą Ž. A. pasirašytinai įteiktas 2012-01-20, ieškovas parodymus duoti atsisakė, kol nėra susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga. 2012-02-14 ieškovas parodymus atsisakė duoti, kadangi apklausoje negalės dalyvauti jo advokatas. Įtariamojo gynėjas advokatas M. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepranešė ir nenurodė neatvykimo priežasčių. Įtariamuoju ieškovas apklaustas tik 2012-02-20. Taigi, paties ieškovo veiksmai sudarė pagrįstas prielaidas ne tik baudžiamajam procesui pradėti, bet ir jį tęsti.

66. Ieškovas pareigūnų veiksmų neteisėtumą grindžia ir tuo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas praėjusiam ilgam laikui po tariamos nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau pagal Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas operatyvinės veiklos subjektas, vykdydamas pareigas, turi kompetenciją rinkti, fiksuoti, analizuoti operatyvinių veiksmų taikymo metu surinktą informaciją ir nuspręsti, ar yra surinkta pakankamai duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, kas sudaro pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą. Akivaizdu, kad tokios operatyvinio tyrimo metu surinktos informacijos apibendrinimas, išvadų darymas gali trukti pakankamai ilgą laiko tarpą. Todėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimas iš karto, kai operatyviniam tyrimui reikšminga informacija užfiksuojama naudojant technines priemones specialia tvarka, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK 2 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju operatyvinių veiksmų protokolai buvo surašyti 2011-06-08 ir tą pačią dieną surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame konstatuota, kad gautos informacijos pagrindu tikslinga pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dėl ieškovo nepagrįsto nuteisimo

67. Ieškovas nurodo, kad nepagrįstai buvo nuteistas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais. Mano, kad buvo pažeistas vienas iš kertinių baudžiamojo proceso principų - bylos turi būti tiriamos ir nagrinėjamos sąžiningai.

68. Kaip jau minėta, baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu pasibaigė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016-02-23 nutartimi nutraukus baudžiamąją bylą dalyje dėl ieškovo nuteisimo - byla nutraukta, nes kasacinės instancijos teisme buvo konstatuota, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo principų, o nuosprendžiai dėl ieškovo nuteisimo buvo grindžiami išimtinai techninių priemonių panaudojimo protokolais, kuriose užfiksuoti ieškovo ir V. K. pakalbiai. Tačiau faktas, kad byla buvo nutraukta, nes duomenys neatitinka įrodymų leistinumo principų, savaime nėra pagrindu pripažinti, kad teismai atliko neteisėtus veiksmus. Taip pat neteisėtu veiksmu nelaikytina Klaipėdos apygardos teismo nutartis, leidžianti panaudoti technines priemones, kuri, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-23 nutartį, surašyta lakoniškai, apsiribojant bendromis frazėmis.

69. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką net asmens laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą, o vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Dėl to teismas nuosekliai atsisako tenkinti pareiškimus asmenų, kurie buvo nuteisti už nusikalstamas veikas ir skundžiasi dėl situacijos, kai apeliacinės instancijos teismas vėliau pripažino, kad sprendimas dėl jų nuteisimo ar bausmės buvo grindžiamas fakto ar teisės klaidomis (žr., pvz., 2002-05-30 sprendimą dėl priimtinumo byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99). Be to, BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nors vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, kuris formuojasi laikantis procesinių taisyklių ir materialiosios teisės normų, tačiau, vertinant įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, vis tiek egzistuoja subjektyvus elementas, priklausantis nuo kiekvieno teisėjo kaip asmenybės individualių savybių ir pan.

70. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-23 nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą dalyje dėl ieškovo nuteisimo, pripažindamas, kad duomenys, kurie buvo gauti techninėmis priemonėmis - garso ir vaizdo aparatūra, įrengta kitos teisėjos (ne ieškovo) darbo kabinete, negali būti laikomi įrodymais, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų veiksmus neteisėtais, o juo labiau konstatuoti, kad minimi teismai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kai toks pažeidimas iš esmės nėra konstatuojamas.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės

71. Ieškovas tvirtina, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu truko nepateisinamai ilgai, tokia ilga tyrimo ir nagrinėjimo trukmė galimai pažeidė jo teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Taigi, šiuo atveju būtina nustatyti, ar ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus ir ar jame nebuvo nepateisinamo delsimo, kuris leistų konstatuoti, kad pažeista asmens teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

72. Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo. Kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011) yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais.

73. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-305-11 buvo sudėtingas ir didelės apimties, tyrimo eigoje buvo pradedami nauji nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 288 straipsnyje, tyrimai, kurie buvo atliekami tame pačiame ikiteisminiame tyrime, ieškovas jame nebuvo vienintelis įtariamasis, be to, jis buvo įtariamas apysunkio nusikaltimo padarymu; pakankamai intensyviai buvo atliekama visa eilė procesinių veiksmų ir pan.

74. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas tik toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Šiuo atveju nenustatyta, o ir ieškovas nenurodo laikotarpio, kurio metu nebūtų buvę atliekami jokie procesiniai veiksmai, ar kokie nors veiksmai būtų atliekami per ilgai. Ieškinyje ieškovas apsiribojo tik nekonkrečiais teiginiais, kad operatyvinė veikla prieš V. K. buvo vykdoma nuo 2010 m. pradžios, ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2011-06-06 ir tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką; teisminis bylos nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu užsitęsė iki 2016-02-23; visas procesas truko ilgiau nei penkis metus, o nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki ieškovą išteisinančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo - beveik 45 mėnesius.

75. Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautiniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas proceso operatyvumo (greitumo) principas nepaneigia ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigos išaiškinti visas reikšmingas tyrimui aplinkybes, imtis reikiamų priemonių, numatytų baudžiamojo proceso normose. Taigi, nepaisant to, kad kiekvienas asmuo turi teisę į greitą procesą, būtina pažymėti, kad bet koks procesas reikalauja atitinkamo laiko ir yra neįmanomas be visapusiško ir objektyvaus bylos duomenų ištyrimo ir išnagrinėjimo. Asmens teisė į greitą procesą yra tik teisės į teisingą teismą dalis, kurios visapusiškas užtikrinimas suponuoja tikro, o ne tariamo teisingumo įvykdymą byloje.

76. Be to, asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių - BPK 215 straipsnio 1 dalis numato, kad, jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Šiuo atveju duomenų, kad ieškovas tokia savo procesine teise pasinaudojo, į bylą nėra pateikta.

77. Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, ir paties ieškovo veiksmai ikiteisminiame tyrime (ilgą laiką atsisakinėjo duoti parodymus) taip pat iš dalies yra objektyviai susiję su ikiteisminio tyrimo trukmės pailgėjimu.

Dėl kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti

78. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad jis patyrė žalą dėl kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti, kadangi ji riboja teisę laisvai kilnotis, laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, be to, rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, ieškovas buvo įpareigotas nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis, kas ne tik užtikrina tam tikrų visuomenės interesų apsaugą, bet kai kuriais atvejais gali pažeisti ir teisėtus asmenų interesus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, ieškovui buvo skirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo. Taigi, ši kardomoji priemonė neapribojama absoliučiai ieškovo judėjimo laisvės. Be to, ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų dėl šios priemonės jam sukeltos žalos fakto ir apskritai nenurodė, kaip jo teises ribojo ši paskirta kardomoji priemonė.

79. Pažymėtina, kad kardomoji priemonė buvo paskirta, siekiant užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje ir netrukdomą įtariamojo dalyvavimą procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Ieškovas turėjo teisę tokią kardomąją priemonę apskųsti BPK nustatyta tvarka, prašyti ją pakeisti, prašyti leidimo išvykti iš gyvenamosios vietos, jei buvo tokia būtinybė, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas siekė tokios kardomosios priemonės panaikinimo, teikė prašymą leisti laikinai išvykti, kad tokia kardomoji priemonė kaip nors kliudė, kaip ieškovo teises pažeidė įpareigojimas nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis. Byloje nėra duomenų, kad kardomoji priemonė būtų paskirta pažeidžiant BPK nustatytas taisykles.

80. Teismas taip pat pažymi, kad ieškovas nebuvo nušalintas nuo pareigų prokuroro prašymu ir/ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, taikant procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 157 straipsnyje. Byloje yra duomenys tik, kad STT Šiaulių valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko 2011-12-01 raštu Nr. 4-10-1110 buvo pateikta informacija Lietuvos advokatūrai apie atliekamą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-305-11, kurioje advokatams įteikti pranešimai apie įtarimus: V. K. - pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, o Ž. A. - pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Ieškovui pirminis pranešimas apie įtarimą įteiktas pasirašytinai 2011 m. rugsėjo 29 d.

81. Taigi, pats ieškovas, žinodamas, kad jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje - kad būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, galutinis procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje nėra priimtas, privalėjo apie tai informuoti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybą, o taip pat nepasirašyti 2012-04-10 su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį.

82. Iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ieškovas laikinai išbrauktas nuo 2014-06-16 taip pat ne prokuroro prašymu ir/ar teisėjo nutartimi, o Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2014-06-16 sprendimu. Šį sprendimą ieškovas buvo apskundęs teismui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015-01-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-577/2015 ieškinį atmetė, konstatavęs, kad Advokatų tarybos sprendimas negali būti prilyginamas baudžiamojo poveikio priemonės - asmens teisės verstis atitinkama veika atėmimu, taikymui, nes BPK 157 straipsnis ir Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies įtvirtintų nuostatų tikslai yra skirtingi. Ieškovo išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo nėra baudžiamojo proceso eigoje taikoma baudžiamojo poveikio priemonė. Atsižvelgiant į specifinę advokato padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje, vertinti Advokatūros įstatymu nustatytus ribojimus kaip neadekvačius ir neproporcingus arba pažeidžiančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, nėra pagrindo.

83. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareigūnų veiksmų, nurodytų ieškinyje, neteisėtumas nėra ieškovo įrodytas ir nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai. Taigi, neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, todėl teismas plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo pagrįstumo.

84. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, t.y. ieškovas neįrodė visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareikštų materialiųjų reikalavimų ir ieškovo Ž. A. ieškinį tenkinti (CPK 178 str.).

85. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį, buvo atleistas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 6 p.), todėl, atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteisiamos (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.