Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Lino Šiukštos,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų;

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 284 straipsnį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

- nukentėjusiajam S. T. 1 851,51 Eur turtinės ir 17 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 19 351,51 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo;

- Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1 398,51 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Taip pat iš A. P. priteista 430 Eur, iš A. P. – 600 Eur nukentėjusiajam S. T. atlyginti turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteistas ir A. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

4.1. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų A. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teigiama, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas ir keistinas dėl nepagrįsto duomenų pripažinimo įrodymais ir neteisingo jų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, skirtos per griežtos bausmės bei nepagrįstai priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-99-976/2021). Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio reikalavimai. Tačiau apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-648/2017, 2K-48-511/2020).

7. A. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Kaltė dėl nežymaus mažamečio sveikatos sutrikdymo skunde nekvestionuojama. Nuteistasis skunde kelia klausimą dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį, taip pat dėl veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo. Nors atskirai toks prašymas skunde neformuluojamas, skundo autorius, pateikdamas atskirus argumentus dėl jo atliktų veiksmų, taip pat prašo sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą vertinti kaip atliktą esant būtinosios ginties sąlygoms. Galiausiai, skunde nesutinkama su A. P. paskirta bausme, nustatytomis jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, prašoma sumažinti iš jo priteistos turtinės bei neturtinės žalos dydį. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis tikrinamas paduoto apeliacinio skundo ribose.

Dėl S. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo

14. Taigi, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo, kadangi pagrindo įžvelgti pavojingo S. T. kėsinimosi nuteistojo atžvilgiu apskritai nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu dėl sunkaus nukentėjusiojo S. T. sveikatos sutrikdymo, įvertino visus reikšmingus jo kaltės įrodymus – nukentėjusiojo, įvykio liudytojų parodymus, sugretino šių asmenų nurodytas aplinkybes su nuteistųjų pateikta įvykio versija, pateikė aiškius ir nuoseklius argumentus, kodėl vienų asmenų parodymais (ar jų dalimi) yra remiamasi nustatant įvykio aplinkybes, o kiti parodymai atmetami. Nukentėjusiajam nustatytas sveikatos sutrikdymo laipsnis nustatytas specialisto (išvada Nr. pG 1/2021 (5)), išvadoje konstatuoti sužalojimai bei jų reikšmė nukentėjusiojo netekto darbingumo laipsniui dar kartą patvirtinti apklausus išvadą pateikusią specialistę teisme. Nors nuteistojo skunde deklaratyviai teigiama, neva pirmosios instancijos teismas tam tikrus duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais bei jais grindė apelianto kaltę, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų duomenų vertinimo bei jų pripažinimo įrodymais taisyklių apygardos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepadarė.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

15. A. P. skunde teigia, jog už viešosios tvarkos pažeidimą yra nuteistas nepagrįstai, kadangi vykęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, konkreti vieta šiam konfliktui pasirinkta jo ir nukentėjusiojo iniciatyva, nesureikšminant šios vietos viešo pobūdžio (4.7. pastraipa).

Dėl kaltinimo patikslinimo

20. Baudžiamoji byla į teismą buvo perduota kaltinant A. P. ir A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tai yra sunkiai sutrikdžius S. T. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinamajame akte nurodytos veikos kvalifikavimą – kvalifikuoti baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų veiksmus kaip nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje (5 t., b. l. 165, 166). Kaip matyti iš pakeisto kaltinimo turinio, aprašant nuteistųjų veiksmus jame nebuvo nurodyta, jog savo veiksmais A. P. ir A. P. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra nebuvo nurodytas būtinas nusikaltimo sudėties elementas – padariniai. Pirmosios instancijos teismas minėtą kaltinimo trūkumą laikė technine klaida, niekaip nesuvaržiusia A. P. ir A. P. teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Skunde teigiama, jog prokuroras neįrodinėjo šio būtinojo nusikalstamos veikos požymio, tačiau teismas kilusius padarinius inkriminavo, taip, anot apelianto, buvo pažeista A. P. teisė į gynybą.

21. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014).

22. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-44-648/2016, 2K-112-697/2016). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų”, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016).

25. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinės aplinkybės – kilusių padarinių, nurodymas aprašant BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, prieš tai neįspėjus atsakomybėn patrauktų asmenų, nagrinėjamoje byloje nepripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, nes gynybos teisės ginčyti patikslintą kaltinimą tiek fakto, tiek teisės aspektais buvo įgyvendintos apeliacinio proceso metu.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu

27. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Konstatuojant tokį mažareikšmiškumą, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, taip pat asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai.

28. Teismų praktikoje konstatuojama, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018).

30. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų nešiojimas – tai jų turėjimas su savimi (pavyzdžiui, nešiojimas drabužiuose, portfelyje ir kt.) be leidimo namuose, darbovietėje, lauke ir kitose vietose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311/2012). Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos pažyma patvirtina, kad A. P. neturi leidimų laikyti ar nešiotis šaunamąjį ginklą (4 t., b. l. 145). Nors atstumas, kurį buvo nešamas ginklas, šiuo atveju ir nebuvo didelis (pagal nuteistųjų, liudytojų parodymus – nuo 300 iki 500 metrų), to pakanka konstatuoti šio požymio buvimą. Be to, būtent ginklo pasiėmimas iš namų ir jo nusinešimas sąlygiškai nedidelį atstumą iki susitikimo su nukentėjusiuoju vietos sudarė prielaidas nuteistajam šį ginklą vėliau panaudoti ir padaryti kitą nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pasiėmė ginklą iš namų ir nešėsi jį eidamas susitikti su asmeniu, su kuriuo tuo metu konfliktavo, kas rodo iš anksto susiformavusius jo ketinimus (esant poreikiui, ginklą konfliktinėje situacijoje panaudoti pagal paskirtį). Dar daugiau, kaip jau minėta, ginklą nuteistasis ne tik nešiojosi, bet ir panaudojo jį darydamas kitą nusikalstamą veiką – sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo S. T. sveikatą, kuomet tris kartus į jį šovė (du kartus pataikydamas). Taigi neteisėtai disponuojamas (A. P.) šaunamasis ginklas buvo tiesiogiai susijęs su nukentėjusiajam padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo šio nusikaltimo įrankis, be kurio tokie padariniai nebūtų atsiradę. Tokie veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, jie teisingai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pati veika yra pavojinga, sudariusi prielaidas kitos nusikalstamos veikos padarymui (sunkiam sveikatos sutrikdymui), todėl pagrindo šią veiką pripažinti mažareikšme nėra. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017).

Dėl nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių

33. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, tai yra, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.

34. Pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius argumentus dėl A. P. ir A. P. veikimo bendrininkų grupėje. Byloje nustatyta, jog į įvykio vietą jie atėjo kartu ir buvo kartu viso įvykio metu – nuo pat atėjimo į automobilių stovėjimo aikštelę, prie siauruko stotelės, vėliau – ant pėsčiųjų takelio, prie parduotuvės „Lytagra“. Jie matė vienas kito veiksmus prieš nukentėjusįjį S. T., tačiau vienas kito nestabdė, veiksmams pritarė. Aplinkybė, jog A. P. tėvas A. P. į įvykio vietą galėjo ateiti savo iniciatyva, be atskiro sūnaus prašymo (kas akcentuojama skunde, 4.4. pastraipa), padarytos išvados nepaneigia. Kaip minėta, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš pradžių su nukentėjusiuoju konfliktavo peiliu nešinas A. P., jie buvo susikibę vienas su kitu, stumdėsi. Tuomet nuteistasis A. P. dujiniu pistoletu šovė nukentėjusiajam į galvą. Kuomet nukentėjusysis pradėjo trauktis, A. P. iššovė antrą šūvį, kurio nepataikė, ir kartu su A. P. nusekė nukentėjusiajam iš paskos. A. P. vėl susikibus su nukentėjusiuoju, pastarajam bandant atimti peilį ir pargriuvus ant žemės, A. P. iššovė trečią šūvį ir kartu su A. P. pradėjo smurtauti prieš gulintį nukentėjusįjį, jį spardė.

35. Iš nustatytų įvykio aplinkybių (smurto pobūdžio, jo intensyvumo, sužalojimų lokalizacijos) matyti, kad A. P. ir A. P. veikė kaip bendrininkai – jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais. Be to, matydami vienas kito veiksmus, kiekvienas atskirai juos tam tikra apimtimi papildė – matydamas besigrumiantį tėvą, kuris tuo metu dėl turėto įrankio – peilio, buvo aiškiai pranašesnėje situacijoje, A. P. iššovė į nukentėjusįjį, vėliau, prie parduotuvės „Lytagra“, nukentėjusiajam vėl grumiantis su A. P. ir nukritus ant žemės, tiek pastarasis, tiek A. P. smurtavo S. T. atžvilgiu (spardė jį į įvairias kūno vietas), o A. P., kartu su tėvu turėdamas aiškią jėgos persvarą, dar kartą iššovė nukentėjusiajam į galvą. Abu nuteistieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė šaunamojo ginklo panaudojimo iš artimo atstumo padarinius. Nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais – A. P. ir A. P., matydami vienas kito turėtus įrankius (ginklą, peilį), smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, jiems pritarė ir, kaip minėta, vienas kitą papildė, norėdami sumušti nukentėjusįjį S. T.. Abu nuteistieji suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti ir juos tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismų išvados, jog A. P. ir A. P. yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojai, yra teisingos, nes nuteistųjų naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir tyčią, apimančią, be kita ko, sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą.

36. Antroji atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, šiuo atveju taip pat nustatyta pagrįstai. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai aptarė visus reikšmingus duomenis, liudijančius apelianto bei jo tėvo neblaivumą įvykio metu. Kaip nustatyta, po įvykio abu nuteistieji vartojo alkoholinius gėrimus – degtinę, ką patvirtina ir į įvykio vietą atvykusių liudytojų policijos pareigūnų parodymai. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, A. P. 2020 m. birželio 13 d. 23.35 val. buvo nustatytas 2,31 promilių neblaivumas, o A. P. tos pačios dienos 23.38 val. buvo nustatytas 1,82 promilių neblaivumas, tačiau abu nuteistieji policijos pareigūnų buvo sulaikyti 2020 m. birželio 13 d. 23.15 val. Pranešimas Bendrajam pagalbos centrui dėl įvykio gautas 2020 m. birželio 13 d. 22.48 val., o įvykis sistemoje užregistruotas 22.50 val. Pokalbio su operatore metu, pranešėjas nurodė, kad A. P. ir A. P. dar nepasišalino iš įvykio vietos, tą patvirtina ir fone girdimi garsai. Taigi iš įvykio vietos nuteistieji pasišalino ne vėliau kaip 22.50 val. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, įvertinus tai, jog A. P. ir A. P. iki namų ėjo pėsčiomis (pagal nuteistųjų ir liudytojų parodymus nuo 300 iki 500 metrų atstumą), kad policijos pareigūnai juos sulaikė po maždaug 25 minučių, per šį laiką nuteistųjų pavartoto alkoholio kiekis negalėjo būti didelis. Net jei nuteistojo A. P. neblaivumo laipsnis prieš įvykį buvo ir kažkiek mažesnis, tai nepaneigia to, kad neblaivumas turėjo tiesioginės įtakos jo smurtiniams veiksmams. Šiuo atveju svarbūs ir kiti duomenys, patvirtinantys alkoholio įtaką nuteistojo elgesiui. Iš liudytojos J. T. ir paties apelianto parodymų matyti, kad įvykio dienos vakare jie vartojo alkoholinius gėrimus, nuteistasis dar prieš įvykį buvo nusiteikęs agresyviai, keikėsi ir šaukė, kuomet jam paskambino nukentėjusysis, buvo labai įtūžęs. Kaip minėta, į įvykio vietą pasiėmė tėvo dujinį pistoletą, taip pat ir šunį. Pats A. P. smurtas buvo nukreiptas į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbią vietą – galvą. Be kita ko, viskas vyko viešoje vietoje, matant aplinkiniams, tačiau ši aplinkybė niekaip nuteistojo veiksmų neapribojo. Net kai nukentėjusysis po šūvio į galvą bandė pabėgti nuo nuteistųjų, pastarieji nenutraukė savo veiksmų ir nusekė iš paskos. Akivaizdu, kad žmogaus elgesys išgėrus keičiasi ir toks žmogus daug sunkiau kontroliuoja savo impulsus, elgesį, kadangi alkoholis prideda drąsos ir silpnina kritinį mąstymą. Visa įvykių seka, pačios nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumas, viešumas, padarinių sunkumas patvirtina, kad įvykio metu nuteistojo A. P. veiksmus neišvengiamai paskatino ne tik jo charakteris ar temperamentas, ankstesni nesutarimai su nukentėjusiuoju, tačiau ir neblaivumas. Taigi ši aplinkybė pagrįstai pripažinta kaip jo atsakomybę sunkinanti.

Dėl paskirtos bausmės

37. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

38. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę sugriežtina ar sušvelnina, jei žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

39. Skirdamas A. P. bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik minėtas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bet ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (jog veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė – jog jis anksčiau teistas už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba, nors charakteristikos iš dabartinės darbovietės byloje nėra, buvusioje darbovietėje buvo charakterizuojamas teigiamai. Teismas taip pat įvertino padarytus nusikaltimus, pabrėžė, jog buvo padarytos keturios nusikalstamos veikos, viena iš kurių sunki (sunkus sveikatos sutrikdymas). Galiausiai teismas įvertino nuteistojo požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas bei jo elgesį po veikos padarymo – jog kaltę pripažino tik dėl dalies nusikalstamų veikų, tiek tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neigė sunkiai sužalojęs S. T., atsiprašė pastarojo tik sakydamas paskutinį žodį, tačiau nesistengė atlyginti ir neatlygino nė mažiausios dalies jam padarytos žalos. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą apygardos teismas sprendė, jog A. P. už sunkų S. T. sveikatos sutrikdymą turi būti skirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant arčiau sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio – trejus metus.

40. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta bausme, prašo skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu (4.9. pastraipa). Dalis skunde akcentuojamų aplinkybių, neva turinčių reikšmės nustatant A. P. švelnesnę bausmės rūšį, buvo įvertintos arba skundžiamame nuosprendyje (nukentėjusiojo rizikingas elgesys), arba atskirai aptartos ir įvertintos šioje nutartyje (nuteistojo veikimas esant būtinosios ginties sąlygomis paneigtas). Kaip priežastis švelnesnei bausmės rūšiai nustatyti skunde įvardijamas ir panaudoto ginklo (dujinio pistoleto) nedidelis pavojingumas. Anot apelianto, toks ginklas nėra skirtas sunkiam sveikatos sutrikdymui ir tai neva rodo A. P. nesiekus sunkių padarinių. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Nors dujinis pistoletas pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 29 punkte pateiktą ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų klasifikaciją priskiriamas prie mažiau pavojingų – C kategorijos ginklų, šio ginklo panaudojimo būdas ir nuteistojo veiksmų intensyvumas šiuo atveju rodo, jog net ir mažesnio pavojingumo ginklo panaudojimas buvo labai pavojingas ir sukėlė sunkias pasekmes. Kaip nustatyta, A. P. iš dujinio pistoleto šovė tris kartus, du kartus pataikydamas į nukentėjusįjį, šauta buvo į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, šūvio atstumas nebuvo didelis, kadangi ant ginklo rasta nukentėjusiojo kraujo (3 t., b. l. 114–118). Taigi nuteistasis, turėdamas ne tokį pavojingą šaunamąjį ginklą, siekė šį trūkumą kompensuoti žalojimui pasirinkdamas vieną gyvybiškai svarbiausių nukentėjusiojo kūno dalių, be to, iki minimalaus sumažindamas šūvio atstumą. Dėl tokių nuteistojo A. P. veiksmų, kaip jau minėta, nukentėjusiajam nustatytas net 60 procentų bendrojo darbingumo praradimo lygis. Paties nukentėjusiojo S. T. teigimu, po šio įvykio jis negirdi kaire ausimi, jam svaigsta galva, nuolat jaučia nuovargį, būgnelio vietoje prakiūra – pradeda tekėti skystis iš ausies arba į gerklę, dėl ko turi ją skalauti vandeniu. Taip pat dėl sužalojimų jam paralyžiuota pusė veido, nustatyta neužmerktakystė. Nors nukentėjusysis ir nereikalavo skirti nuteistajam būtent laisvės atėmimo bausmę, ši aplinkybė, visų pirma, neturi lemiamos reikšmės bausmės individualizavimui (teismas turėjo įvertinti ir įvertino tiek veikos, tiek atsakomybėn patraukto asmens pavojingumą), be to, švelnesnės bausmės nustatymas, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų nukentėjusiojo interesų apsaugos principui.

41. Kaip minėta anksčiau, pagal byloje nustatytas aplinkybes, konflikto metu A. P. su tėvu A. P. turėjo aiškią jėgos persvarą – jie buvo dviese, abu turėjo po nusikaltimo įrankį (tėvas peilį, sūnus šaunamąjį ginklą), A. P. taip pat buvo atsivedęs šunį. Esant tokiai jėgos persvarai ginklo panaudojimas, teisėjų kolegijos vertinimu, ne vieną, o kelis kartus, patvirtina, jog A. P. siekė kuo didesnio nukentėjusiojo sužalojimo masto ir tai tik didina jo veiksmų pavojingumą. Nors konfliktinę situaciją šioje situacijoje eskalavo ir pats nukentėjusysis (ne vieną kartą skambindamas A. P., susitardamas susitikti ir išsiaiškinti santykius), toks S. T. elgesys turi reikšmės nustatant A. P. už nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą nustatomos laisvės atėmimo bausmės dydį (kas skundžiamame nuosprendyje ir buvo padaryta), tačiau nėra pagrindu taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei skirti jam švelnesnę bausmės rūšį.

42. Tinkamam bausmės individualizavimui svarbios ne tik nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, atliktų veiksmų pavojingumas, bet ir nuteistojo asmenybė, jo elgesys iš karto po veikos padarymo.

42.1. Nors šiuo metu teistumai ir yra išnykę, A. P. anksčiau visgi yra teistas, taigi jam yra ir buvo suprantamos pavojingų veiksmų pasekmės. Be to, atliekant veiksmus S. T. atžvilgiu, nuteistajam tam tikra apimti jau buvo taikomos poveikio priemonės – prokuroro 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu, patvirtintu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, A. P. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio sūnaus sveikatos sutrikdymo (už šią veiką atnaujinus ikiteisminį tyrimą jis nuteistas skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu, šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas) (1 t., b. l. 128–133). Atleidžiant A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, jis buvo įspėtas, jog per vienerius metus padaryta nauja tyčinė nusikalstama veika lems sprendimo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės panaikinimą, nepaisydamas to, jis vis tiek padarė nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

42.2. Pažymėtina, jog nuteistasis dėl alkoholio vartojimo problemų yra turėjęs ir anksčiau – 2019 m. administracine tvarka jis nubaustas už tai, kad būdamas neblaivus viešoje vietoje įžeidė aplinkinių orumą ir dorovę, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, pažemino jų garbę ir orumą įžeidinėdamas necenzūriniais žodžiais (4 t., b. l. 114–118). Nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu (viešosios tvarkos pažeidimą), A. P. taip pat padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip matyti, alkoholio vartojimas yra turėjęs įtakos neteisėtiems nuteistojo veiksmams praeityje, aplinkybė, jog šioje byloje jis ir vėl nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, rodo didesnį A. P. asmenybės pavojingumą, kadangi pavartojus alkoholio pastarojo veiksmai gali būti neprognozuojami.

42.3. Iš skambučio bendrajam pagalbos centrui išklotinės matyti, jog sužalojus S. T., nuteistajam buvo svarbi ne nukentėjusiojo būklė, o jo paties teisinė padėtis („Eik tu necenzūrinis žodis, da geriau necenzūrinis žodis, <...>, probacija man“, 2 t., b. l. 40–43). Savo asmeninių interesų iškėlimas buvo aiškus ir viso proceso metu – A. P. kaltės dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nors paskutinio žodžio pirmosios instancijos teisme metu ir atsiprašė nukentėjusiojo. Šis atsiprašymas, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo formalus, siekiant savo teisinės padėties sušvelninimo. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, A. P. nedėjo visiškai jokių pastangų siekiant atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam, jokia žalos dalis nėra atlyginta ir šiuo metu, išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis visiškai nesigaili dėl savo elgesio, nededa jokių pastangų neigiamų pasekmių mažinimui ir šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog pagrindo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas šiuo atveju nėra.

43. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. P. už sunkų nusikaltimą paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės yra tinkamai individualizuota, atitinka tiek nusikaltusio asmens, tiek jo padarytos veikos pavojingumą, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo skundą ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį.

Dėl civilinio ieškinio

44. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino S. T. civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų priteisė jam 1 851,51 Eur turtinei ir 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltę dėl konflikto inicijavimo, nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nebuvo pagrindo visa apimtimi tenkinti pareikšto nukentėjusiojo civilinio ieškinio. Apeliantas taip pat akcentuoja nukentėjusiojo neblaivumą įvykio metu, pažymi, jog būtent dėl neblaivumo jam nebuvo mokama ligos pašalpa, todėl nuteistajam negalima perkelti negauto darbo užmokesčio mokėjimo pareigos (4.10. pastraipa).

45. Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra CK 6.249 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Tais atvejais, kai sprendžiamas žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju klausimas, be CK 6.249 straipsnio, taikytinos ir CK 6.283 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę.

46. S. T. tiesioginius nuostolius (išlaidas vaistams ir medicininėms priemonėms, kelionių į ligonines, reabilitacijas, ikiteisminio tyrimo įstaigas išlaidos) patvirtina medicininiai dokumentai, kvitai už įvairias medicinines prekes, degalus, šios išlaidų dalies neginčija ir nuteistasis skunde. Skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš nuteistųjų S. T. negautas pajamas – darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs, jei nebūtų buvęs sužalotas. Skundo autorius akcentuoja nukentėjusiojo neblaivumą, dėl kurio jis ir negavo ligos pašalpos, būtent dėl šios priežasties, anot jo, nukentėjusiajam neturėtų būti priteistos negautos pajamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors S. T. telefonu konfliktavo su A. P., atvyko su juo susitikti ir šiuos veiksmus atliko būdamas neblaivus (2 t., b. l. 117), būtent toliau sekę nuteistojo A. P. veiksmai, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo būklės įvykio metu, sąlygojo žalos nukentėjusiajam atsiradimą. Jei S. T. nebūtų buvęs sužalotas, ligos pašalpos mokėjimo klausimas jam apskritai nebūtų iškilęs, tačiau nukentėjusysis būtent dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo negalėjo dirbti ir dėl to negavo tam tikros dalies pajamų. Pirmosios instancijos teismas tiksliai apskaičiavo negautų pajamų dalį ir pagrįstai priteisė ją iš apelianto bei jo tėvo.

47. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Be to, teismas, priteisdamas asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ir į pagrįstus kaltininko interesus. Taip pat, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).

48. Teisingas neturtinės žalos dydžio nustatymas sveikatos sužalojimo atvejais, ginant vieną iš svarbiausių žmogaus vertybių sveikatą, yra itin svarbus, nes žmogaus sveikata yra unikali vertybė, kurią turėdamas žmogus kaupia socialines, materialines ir kultūrines vertybes, kuria savo gerovę, o išgyvenimai, sukelti dėl sveikatos sutrikdymo, paprastai yra ypač dideli. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, susijusioje su neturtinės žalos nustatymu tais atvejais, kai padaromas nusikaltimas žmogaus sveikatai, yra laikomasi nuostatos, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra prioritetiniai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509-489/2015). Taigi sveikata yra viena didžiausių socialinių ekonominių vertybių, kuri suprantama kaip visapusiška individo bei visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, todėl, sužalojus asmens sveikatą, ši vertybė gali būti ginama teisme be kita ko išieškant iš pažeidusio teisę asmens padarytą neturtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-222/2017).

49. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, esminis ir lemiamas kriterijus – dėl nusikaltimo atsiradę padariniai (pasekmės). Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t.

50. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis prašė priteisti jam iš nuteistųjų A. P. ir A. P. solidariai 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė didelius išgyvenimus, dvasinį ir fizinį skausmą, nerimą dėl ateities, pasveikimo galimybių. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog aptariamo įvykio metu nukentėjusiajam nustatyta plėštinė žaizda kairės ausies srityje ir daugybinės plėštinės – muštinės žaizdos išorinės klausomosios landos srityje, kairės ausies būgnelio plyšimas, kairiojo veidinio nervo sužalojimas (Belo paralyžius), lydimi vienpusio (kairės ausies) kurtumo, kairės akies neužmerktakystės, ragenos uždegimu, regėjimo kaire akimi aštrumo sumažėjimu. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis buvo operuotas, kelis mėnesius po įvykio teko lankytis gydymo įstaigose, atliktos įvairios procedūros, paskirta reabilitacija. Pažymėtina ir tai, jog dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis prarado net 60 procentų bendrojo darbingumo. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusysis kairės veido dalies visiškai nebejaučia ir jos nevaldo, ši veido dalis yra asimetriška, o visiško pasveikimo tikimybė dėl veido sužalojimo labai miglota. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis, dar būdamas pakankamai jauno amžiaus, nebegali gyventi aktyvaus ir pilnaverčio gyvenimo, jam sunku ir nepatogu bendrauti su kitais žmonėmis, kamuoja nerimas bei nesaugumo jausmas dėl ateities. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tai, jog A. P. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė veikdamas tyčine kaltės forma, o pats nusikaltimas padarytas gana brutaliu būdu.

51. Kasacinio teismo praktikoje yra atvejų, kuomet dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo su liekamaisiais reiškiniais asmens sveikatai, neturtinės žalos dydis nustatomas ir didesnis nei šioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-222/2017, priteista 23 000 Eur neturtinės žalos suma), taip pat yra ir atvejų, kuomet neturtinės žalos dydis nustatytas mažesnis, tačiau ir liekamieji reiškiniai asmens sveikatai nėra tokie dideli, kaip šioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-489/2020, priteista 5 000 Eur neturtinės žalos suma).

52. Įvertinusi padaryto nusikaltimo sunkumą, nuteistojo brutalius veiksmus (kelis kartus šauta į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį – galvą), dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradusią nepataisomą žalą nukentėjusio asmens sveikatai, prarastą darbingumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, taip pat atsižvelgusi į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priteistos neturtinės žalos dydis šiuo atveju yra proporcingas ir teisingas.

Dėl atstovavimo išlaidų

53. Nukentėjusiojo S. T. atstovas advokatas Valdas Kersnauskas pateikė teismui sąskaitą už teisinę pagalbą bei pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, kad už konsultacijas, pasiregimą bylos nagrinėjimui, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis sumokėjo advokatui 200 Eur, prašė šią sumą priteisti iš A. P..

54. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Aptartos nuostatos dėl proceso išlaidų taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-198-303/2022 ir kt.). Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris nagrinėjamu atveju atmetamas. Nuteistasis skunde ginčijo ne tik jo veiksmų kvalifikavimą, kaltę dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo (teigė veikęs dėl būtinosios ginties), bet ir priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydį, kas tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais. Faktiškai byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį (pirmasis posėdis buvo atidėtas), kuriame be kita ko dalyvavo nukentėjusysis bei jo atstovas, advokatas Valdas Kersnauskas, posėdis truko kiek daugiau nei valandą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog atstovavimo išlaidų suma (200 Eur) nėra neproporcingai didelė, atitinka atstovavimo apimtį, todėl išieškotina iš nuteistojo A. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš A. P. nukentėjusiojo S. T. išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti – 200 (du šimtus) eurų.