- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-14
- Bylos Nr.
- 2K-151-648/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-03056-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Vytautas Piesliakas, Artūras Pažarskis (pran.)
- Kaltinamasis
- R. P.
- Nuteistasis
- T. A.
- Kategorijos
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
- 2.4.2.2Draudimas pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį labiau nei to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skunduose (BPK 320 str. 4 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo R. P. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Šioje byloje apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteista T. A., kuri apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi kasatoriaus išteisintojo R. P., prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2009 m. laikotarpiu, t. y. būdamas UAB „P“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą juridinių asmenų registrui, pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, reikalavimus, kartu su vyr. buhaltere T. A. nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 8 d., UAB „P“ (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, apgaulingai tvarkė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, t. y., 2009 m. balandžio 29 d. neįnešęs į UAB „P“ kasą 150 000 Lt (43 443 Eur), nurodė T. A. išrašyti UAB „P“ kasos pajamų orderį dėl 150 000 Lt (43 443 Eur) gavimo už parduodamą UAB „P“ pastatą; T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „P“ kasos pajamų orderiu serija PLUS Nr. 1812 įformino neįvykusią pinigų – 150 000 Lt (43 443 Eur) – gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo, ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P“ 2009 m. buhalterinę apskaitą.
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliacinius skundus, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu serija PLUS Nr. 1812 įforminta neįvykusi pinigų – 150 000 Lt (43 443 Eur) – priėmimo ūkinė operacija ir kad paskoloms grąžinti bei palūkanoms sumokėti fiziniams asmenims buvo panaudotos bendrovės vadovo (R. P.) nuosavos ir skolintos lėšos. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. P. už parduotą pastatą gavo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 300 000 Lt (86 886,01 Eur), t. y. 150 000 Lt (43 443 Eur) banko pavedimu ir 150 000 Lt (43 443 Eur) grynaisiais iš J. J. pagal kasos pajamų orderį serija PLUS Nr. 1812, todėl jis (R. P.) pagrįstai nurodė bendrovės buhalterei T. A. išrašyti kasos pajamų orderį dėl 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo už parduodamą pastatą, T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „P“ kasos pajamų orderiu serija PLUS Nr. 1812 įformino įvykusią pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją ir tokį dokumentą, nepažeisdama įstatymų reikalavimų, įrašė į UAB „P“ 2009 m. buhalterinę apskaitą. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog po UAB „P“ pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į UAB „P“ kasą būtų buvę įneštos R. P. asmeninės ar skolintos lėšos, kurios būtų panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. išmokant V. J. 13 693 Lt (3965,77 Eur) palūkanų už paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. išmokant V. J. 73 000 Lt (21 142,26 Eur) kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. išmokant V. J. 13 471 Lt (3901,47 Eur) palūkanų už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. išmokant A. V. 52 000 Lt (15 060,24 Eur) kaip grąžinamą paskolą. Tokių duomenų, kad R. P. su kreditoriais atsiskaitė panaudodamas nuosavas ar skolintas lėšas, išrašydama kasos išlaidų orderius neturėjo ir UAB „P“ vyriausioji buhalterė T. A.. Todėl T. A., kasos pajamų orderiais neįformindama ir į buhalterinę apskaitą neįrašydama neįvykusių pinigų – UAB „P“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų – gavimo ūkinių operacijų, nepažeidė įstatymų reikalavimų.
Šalies argumentai
3. Kasaciniu skundu išteisintasis R. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti – pašalinti teismo nustatytas aplinkybes, kad už parduotą pastatą likusi 150 000 Lt (43 681,40 Eur) suma buvo sumokėta grynaisiais.
3.1. Pasak išteisintojo R. P., apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, t. y. motyvuotai nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, kai pagal jo, kaip liudytojo ir pareiškėjo, 2013 m. spalio 14 d. duotus parodymus buvo sufabrikuotas baudžiamasis persekiojimas, o apylinkės teismas, atsisakęs pripažinti esminius BPK pažeidimus, priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį; nepasisakė (nenustatė aplinkybių), už ką jis ir T. A. buvo pripažinti kaltais ir kokiais teisiniais pagrindais išteisinti; nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų teismo nuosprendyje padarytų klaidų; išėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes pasisakė dėl to, ko nebuvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė išvadas, kurios nebuvo prašymo objektas, ir taip pablogino jo padėtį civilinėje byloje, užkirto kelią siekti teisingumo. Toliau kasaciniame skunde išdėstęs bylos aplinkybes, kasatorius tvirtina, kad jis 150 000 Lt iš J. J. negavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis skundė dėl to, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai buvo padarytas tik administracinės teisės pažeidimas (ATPK 173¹ straipsnio 2 dalis), kad jo veikoje nėra tyčios, jis tik patikėjo pažadais, taip pat nurodė, kad teismas netaikė BPK normų, kai jas reikėjo taikyti. Apeliacinės instancijos teismo tiek pirmą, tiek antrą kartą jis buvo išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tačiau teismas, darydamas išvadas, išėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir taip pablogino jo padėtį civilinėje byloje dėl be teisėto pagrindo gauto turto grąžinimo, užkirto kelią civiline tvarka kreiptis į teismą dėl nesumokėtos 150 000 Lt sumos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pabloginti išteisintojo padėtį gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Tokių skundų nebuvo. Taip teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
3.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino bylos duomenis, todėl padarė neteisingas išvadas, kurios užkerta kelią siekti teisingumo kitose bylose. Kasatoriaus manymu, tokias neteisingas, neatitinkančias faktų aplinkybes teismas nustatė vertindamas tik liudytojų A. B. ir J. J. parodymus, visiškai nevertindamas kitų įrodymų, jo paties parodymų. Pirmosios instancijos teisme liudytojos J. J. ir A. B. patvirtino, kad 2009 m. balandžio 29 d. pinigų nemokėjo, likusią sumą sumokėjo notarinėje kontoroje 2009 m. balandžio 30 d., o notarė parodė, kad pirkėja pateikė 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderį, patvirtinantį pinigų sumokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl padarė išvadas, prieštaraujančias teisme duotiems liudytojų parodymams. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalys, kuriomis nustatyta, kad likusi nesumokėta pinigų suma 150 000 Lt buvo sumokėta, yra neteisingos ir naikintinos.
Motyvuojamoji dalis
4. Išteisintojo R. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).
5.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad išteisintasis R. P. ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes dėl pinigų gavimo fakto, nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Kasaciniame skunde dėstomi samprotavimai dėl liudytojų A. B. ir J. J. teisme duotų parodymų, tvirtinama, kad jie neatitinka kasatoriaus parodymų, kitų byloje surinktų įrodymų. Taigi išteisintojo R. P. kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, ginčijamos ne teisiniais, o faktiniais aspektais. Tokie kasacinio skundo teiginiai, nenurodant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
5.2. Be to, kasaciniame skunde kasatorius R. P. nurodo deklaratyvius teiginius dėl, jo nuomone, baudžiamojojo persekiojimo prieš jį pradėjimo neteisėtumo. Pažymėtina, kad kasacine tvarka galima apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Tačiau R. P. savo apeliaciniame skunde klausimo dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagrįstumo nekėlė, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir nepasisakė, atsižvelgiant į tai, minėti kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.
Dėl BPK reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme
6. Kasatorius R. P. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatydamas, jog už parduotą pastatą 150 000 Lt (43 681,40 Eur) suma jam (kasatoriui) buvo sumokėta grynaisiais, viršijo apeliacinio skundo ribas ir pasunkino jo teisinę padėtį kitame civiliniame procese, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
6.1. Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos nustatytos BPK 320 straipsnyje. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio reikalavimai. Tačiau apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų.
6.2. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai; nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl šios normos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį BPK 320 straipsnio 4 dalies prasme, be kita ko, reiškia priimti sprendimą, sukeliantį nuteistajam ar išteisintajam sunkesnes teisines pasekmes, negu buvo nustatytos apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: nustatyti aplinkybes, sunkinančias nuteistojo teisinę padėtį, sugriežtinti paskirtą bausmę, kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemones, padidinti priteistą sumą žalai atlyginti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130/2008, 2K-391/2008, 2K-7-428/2010).
6.3. Pažymėtina, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, priėmus naują nuosprendį, nuteistuosius išteisinti. Kasatorius R. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis iš pastato pirkėjos J. J. dalies pinigų – 150 000 Lt (43 681,40 Eur) – negavo, todėl nepagrįstai buvo nuteistas už jų neįnešimą į įmonės kasą, nes, jo nuomone, tai turėjo padaryti pastato pirkėja J. J., taip pat teigė, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, o už padarytus buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimus jam galėjo būtų taikoma tik administracinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir padarė išvadą, kad R. P. už parduotą UAB ,,P“ pastatą gavo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 300 000 Lt (86 886,01 Eur), t. y. 150 000 Lt (43 443 Eur) banko pavedimu ir 150 000 Lt (43 443 Eur) grynaisiais iš J. J.. Teismas taip pat nustatė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. P. po pastato pardavimo sandorio į bendrovės sąskaitą įnešė skolintas ar savo asmeninines lėšas ir kad šios lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su bendrovės kreditoriais – fiziniais asmenimis. Padaręs išvadą, kad T. A. UAB „P“ buhalterinėje apskaitoje nustatyta tvarka įformino įvykusią pinigų – 150 000 Lt (43 443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, o apeliantų veiksmais nėra padaryta BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismas tenkino abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir juos išteisino.
6.4. Kasatorius yra neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo iš jo apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas privalo kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas ir užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje išteisintosios T. A. apeliaciniame skunde buvo nurodyti konkretūs argumentai ir įrodymai, kurie, apeliantės nuomone, įrodo, jog R. P. gavo ginčijamą 150 000 Lt sumą. Apeliacinės instancijos teismas tuos apeliacinio skundo argumentus nagrinėjo, iš naujo vertino bylos įrodymus, nustatė kitokias faktines bylos aplinkybes nei pirmosios instancijos teismas ir padarė atitinkamas išvadas, kurių pagrindu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tai, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl atsiskaitymo už parduotą nekilnojamąjį turtą netenkina kasatoriaus ir yra priešingos išdėstytosioms jo apeliaciniame skunde, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas viršijo jo apeliacinio skundo ribas. R. P. taktika neigti dalies pinigų gavimo faktą yra jo pasirinkta gynybos pozicija, tačiau teismas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjo pagal abiejų nuteistųjų skundus. Kasatoriui nepriimtinos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui, taip pat negalima laikyti, kad taip buvo pabloginta kasatoriaus teisinė padėtis, atvirkščiai – dėl išteisinimo kasatorius visiškai išvengė baudžiamojo pobūdžio teisinių pasekmių.
6.5. Kasatoriaus teiginiai, kad dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių jo teisinė padėtis pablogėjo inicijuotame kitame civiliame procese, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013). Teismui baudžiamojoje byloje nustatant tikrąsias faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikuojant nusikalstamas veikas yra įgyvendinama baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010). Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės tam tikrais įstatyme numatytais atvejais gali turėti įtakos civilinėje byloje įrodinėtinoms aplinkybėms (CPK 182 straipsnis), tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad taip yra pasunkinama kieno nors teisinė padėtis. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pasunkino kasatoriaus teisinę padėtį.
7. Atsižvelgusi į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta, todėl, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra atmetamas.
8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti išteisintojo R. P. kasacinį skundą.