Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo R. M. skundą, Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendis pakeistas: nuteistųjų R. M. ir A. Z. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, R. M. paskiriant 60 parų, o A. Z. – 30 parų areštą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. M., būdamas neblaivus, 2007 m. spalio 11 d., apie 23.30 val., V. A. A. bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, panaudojo prieš ją fizinį smurtą – sumušė, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė 13,50 Lt vertės tris butelius vyno.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos arešto bausmės pakeisti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, privalėjo nuosprendį keisti ir dėl asmens, nepadavusio apeliacinio skundo. Pakeitęs nusikalstamos veikos kvalifikaciją iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, teismas, vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis, nuteistiesiems skyrė bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu – areštą. Teismas, atsižvelgęs į nuteistojo A. Z. asmenybę, į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis, paskyrė sankcijos ribose numatytą arešto bausmę. A. Z. apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo tinkamai pranešta, taip pat jam išsiųstas R. M. apeliacinio skundo nuorašas. Apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta ir A. Z. gynėjui. Šių asmenų nedalyvavimas teismo posėdyje nekliudė teismui išnagrinėti bylą. Skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Z. jau yra atlikęs skundžiamu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę ir, panaikinus nuosprendžio dalį dėl paskirtos arešto bausmės, nebus galima atkurti nuteistojo teisinės padėties.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 4, 5 dalių taikymo

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pablogino jo padėtį paskirdamas arešto bausmę nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, nepagrįsti.

BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį BPK 320 straipsnio 4 dalies prasme reiškia priimti sprendimą, sukeliantį nuteistajam ar išteisintajam sunkesnes teisines pasekmes, nei numatytos apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: sugriežtinti paskirtą bausmę, kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemones, padidinti priteistą sumą žalai atlyginti ir pan. Toks draudimas, be kita ko, nulemtas ir tos aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnio 3 dalis) (2008 m. vasario 26 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-130).

BPK 320 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, teismas gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendžiu A. Z. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant dvi auklėjamojo poveikio priemones – draudimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bendrauti su R. M. ir įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, išskyrus atvejus susijusius su darbu.

Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį apskundė tik nuteistasis R. M., prašydamas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. M. skundą patenkino ir, perkvalifikavęs nusikalstamą veiką, paskyrė jam arešto bausmę. Taip pat teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, nuosprendį pakeitė ir A. Z., kuris nebuvo padavęs skundo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, teisėtai pakeitė nuosprendį ir dėl kito nuteistojo – A. Z., t. y. perkvalifikavo nusikalstamą veiką pagal švelnesnę BK normą ir paskyrė jos sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį (BPK 320 straipsnio 5 dalis).

Kasatorius neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas jam pagal BK 180 straipsnio 1 dalį arešto bausmę, pasunkino jo teisinę padėtį, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas.

Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo paskyręs A. Z. straipsnio sankcijoje numatytą bausmę ir sprendė šios bausmės vykdymą atidėti paskiriant auklėjamojo poveikio priemones. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas – tai tokia baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai nepilnamečiui nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo (bandomuoju) laikotarpiu paskiriamos viena ar kelios auklėjamojo poveikio priemonės, kai kontroliuojamas šių nuteistųjų elgesys bei jie įspėjami, kad bausmės vykdymo atidėjimas jiems gali būti pratęstas ar net panaikintas ir jie privalės vykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei minėtu laikotarpiu savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų (BK 92 straipsnis). Be to, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui teismas svarsto, ar atleisti nuteistąjį nuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar vykdyti paskirtąją bausmę. Taigi teisinės pasekmės priklauso nuo nuteistojo elgesio.

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų R. M. ir A. Z. nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kiekvienam paskyrė su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – areštą, kuri kaip alternatyvi bausmė numatyta straipsnio sankcijoje. BK 90 straipsnio 1 dalyje pagal griežtumą nuosekliai nurodytos visos bausmės, kurios gali būti skiriamos nepilnamečiui: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir terminuotas laisvės atėmimas. Šiame įstatyme bausmės pagal jų griežtumą nurodytos pradedant švelniausia bausme (viešaisiais darbais) ir baigiant griežčiausia bausme (terminuotu laisvės atėmimu). Taigi pati arešto bausmė yra švelnesnė nei terminuotas laisvės atėmimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas A. Z. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirti arešto bausmę, yra teisingas, nes atitinka BK 55 straipsnio nuostatas – asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas A. Z. arešto bausmę, jo teisinės padėties nepasunkino.

Dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė jam BK 93 straipsnio nuostatų.

Teismas, vadovaudamasis BK 93 straipsnio nuostatomis, gali (bet ne privalo) nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, gali nuspręsti: atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones, arba paskirti vieną iš inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, kurios pagal BK 90 straipsnio 1 dalį gali būti paskirtos nepilnamečiui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, A. Z. asmenybę apibūdinančius duomenis, dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, sprendė skirti jam BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą arešto bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Z. kasacinį skundą atmesti.