- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- 1A-268-282/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-03056-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- T. A., R. P.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL – 1506,00 Eur dydžio bauda;
T. A. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista 35 MGL – 1317,00 Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad jis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:
jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, 1997 m. liepos 14 d. įregistruotos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio nuostatą būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 27 straipsnio nuostatas (2008-06-26 įstatymo Nr. X-1633 redakcija) būdamas atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą juridinių asmenų registrui, kartu su vyr. buhaltere T. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 8 d. apgaulingai tvarkė uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, o būtent:
– 2009 m. balandžio 29 d. neįnešęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000,00 Lt (43443 Eur), nurodė T. A. išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį dėl 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, po to T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
T. A. nuteista už tai, kad ji aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:
ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, 1997 m. liepos 14 d. įregistruotos Radviliškio rajono savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vyriausiąja buhaltere ir (pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 11 straipsnio reikalavimus) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, taip pat vykdydama bendrovės kasininkės pareigas, kartu su direktoriumi R. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 8 d. apgaulingai tvarkė uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, o būtent:
– vykdydama direktoriaus R. P. nurodymą kasos dokumentais įforminti numatomą gauti 150 000,00 Lt (43443 Eur) sumą už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, 2009 m. birželio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą;
– kasos pajamų orderiais neįformino ir į apskaitą neįrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693,00 Lt (3965,77 Eur) palūkanas už paskolą; 2009-05-04 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000,00 Lt (21142,26 Eur) kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471,00 Lt (3901,47 Eur) kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. 52 000,00 Lt (15060,24 Eur) kaip grąžinamą paskolą. Dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė materialines ir procesines teisės normas. Materialines teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė tuo, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kai buvo padarytas tik administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnio 2 dalyje. Procesines teisės normas teismas pažeidė tuo, kad netaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų tuomet, kai jas reikėjo taikyti. Apelianto nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
Nuteistojo R. P. teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė statinius, kurių kaina buvo 300 000 Lt (86886, 01 Eur). Parduodamų statinių pirkėja pagal sutartį buvo J. J., tačiau už pirkėją bankiniu pavedimu 150 000 Lt (43443 Eur) sumokėjo A. B.. Likusi statinių kainos suma – 150 000 (43443 Eur) Lt – liko nesumokėta. Jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taip pat būdamas geras A. B. šeimos draugas ir pasitikėdamas A. B., kuri statinių pirkėjai padėjo įsigyti statinius, A. B. įtikintas, jog likusi 150 000 Lt (43443 Eur) suma tuojau bus sumokėta, 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjai dar nesumokėjus likusios sumos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, nurodė vyr. buhalterei išrašyti 150 000 Lt (43443 Eur) sumos kasos pajamų orderį, nurodant, kad likusi suma jau sumokėta, tai yra įformino neįvykusį pinigų įnešimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą faktą. Tai, kad 2009 m. balandžio 29 d. statinių pirkėja J. J. pinigų nebuvo įnešusi į kasą, teismui parodė ir patvirtino ji pati ir jos draugė liudytoja A. B.. Abi šios liudytojos teismo posėdžių metu, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, parodė, kad likusią statinių kainos dalį – 150 000 Lt (43443 Eur) – R. P. sumokėjo notarės A. S. kontoroje 2015 m. balandžio 30 d. (t. y. sandorio įforminimo dieną). Tik viena liudytoja A. B. teismui parodė, kad pas notarę A. S. buvo trise – liudytoja J. J. ir R. P., o liudytoja J. J. teismui parodė, kad buvo dviese su R. P. ir, paklausus, kodėl A. B. parodė teismui, kad pas notarę A. S. buvo trise, atsakė, jog nebeatsimena, keliese.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad dėl kaltinimo kaltu neprisipažino, nes mano, jog vienintelis jo padarytas pažeidimas nėra nusikaltimas. Jis kaltinime nurodytus veiksmus pripažino, tačiau aiškino, kad jam kaltinimas, jog 2009 m. balandžio 29 d. „neįnešęs“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000 Lt (43443 Eur), yra nepagrįstas, nes ne jis, o pirkėja J. J. turėjo įnešti pinigus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą. Todėl, nuteistojo R. P. nuomone, kaltinimas turėtų būti ne „neįnešęs“, o pirkėjui „neįnešus“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000 Lt (43443 Eur). Be to, jis teismui parodė, kad A. B. buvo jo šeimos draugė. 2009 m. balandžio 29 d. išrašant tą pajamų orderį A. B. sakė, kad tuojau pinigai bus, skambino kažkokiam žmogui ir sakė, kad jai reikia 150 000 Lt (43443 Eur), ir pažadėjo po savaitės ar dviejų pinigus įnešti. Anksčiau jam A. B. buvo paskolinusi 100 000 Lt (28962 Eur), todėl patikėjo A. B. ir T. A. pasakė išrašyti 2009 m. balandžio 29 d. orderį. Kasos pajamų orderis buvo išrašytas dar į kasą negavus pinigų. Jis labai gailisi, kad taip padarė. Pas notarę jis žinojo, kad pinigai dar negauti, bet statinių pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ir sutartyje nurodė, kad pinigai gauti. Pas A. B. dėl pinigų jis važiavo daug kartų, o vėliau kaltinamajai T. A. reikalaujant, sakant, kad tai ne jos reikalas, kad į kasą būtų įnešti 150 000 Lt (43443 Eur), skolinosi pinigus: 60 000 Lt (17377,20 Eur) iš J. V.; 3 480 Lt (1007,88 Eur) iš žmonos; 25 000 Lt (7240,50 Eur) iš brolio ir 40 000 Lt (11584,80 Eur) iš banko, 23 700 Lt (6863,99 Eur) turėjo savo, iš viso 150 000 Lt (43443 Eur) ir pinigus įnešė į kasą. Apklausiamas FNTT jis taip pat buvo parodęs, kad pinigus gavo, nes A. B. sakė, jog, jeigu nori pinigus atgauti, tai turi sakyti, kad pinigus gavo. Vėliau suprato, kad A. B. jį apgavo ir jis pinigų nebegaus, todėl jis kreipėsi į prokuratūrą. J. J. nė lito nėra sumokėjusi už perkamus statinius, be to, tuojau po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo J. J. statinius perleido A. B..
Pasak nuteistojo R. P., kaltinamoji T. A. kalta neprisipažino ir parodė teismui, kad ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. 2009 m. balandžio 29 d. R. P. jai pasakė, kad atvažiavo A. B. sumokėti pinigų už parduodamus statinius, todėl reikia išrašyti kasos pajamų orderį. Ji išrašė kasos pajamų orderį, kurį pasiėmė R. P.. Ji įmonėje kasininke nebuvo. Pinigus tvarkė pats R. P.. Vėliau tvarkant 2009 m. balandžio mėnesio apyskaitą gavo statinių pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad pinigai gauti, todėl iš R. P. reikalavo pinigus įnešti į kasą. Kad R. P. pinigus skolinosi iš kitų asmenų, ji nežinojo. Apie J. V. skolą jos paklausė tyrėjas, apie kitų asmenų skolas ji taip pat sužinojo pas tyrėją. Kas pinigus sumokėjo, ji nežino, nes mokėtojo nesimato. Toliau nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde dėsto liudytojų G. G., A. S., A. J., V. J., J. J., A. B., V. J., D. Š., J. V., L. V., specialistės J. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus.
Nuteistojo R. P. nuomone, kaltinimas jam pareikštas tik dėl to, kad 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjai J. J. neįnešus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000 Lt (43443 Eur) už parduodamą statinį, išrašė kasos pajamų orderį apie pinigų gavimą. Apeliantas nurodo, kad likusi kainos suma už parduotus statinius jam nebuvo sumokėta, todėl teismas nustatė aplinkybę, kad jis (R. P.), 2009 m. balandžio 29 d. „neįnešęs“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000 Lt (43443 Eur), davė nurodymą T. A. išrašyti kasos pajamų orderį. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) – mokėtojas, nebuvo pirkėjas, pinigus turėjo įmokėti pirkėja, teismo nustatyta aplinkybė keistina į tai, kad, 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjai J. J. neįnešus pinigų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, jis davė nurodymą išrašyti kasos pajamų orderį. Be to, esant tokiems įrodymams, byloje kyla klausimas, ar toks vienkartinis buhalterinės piniginių lėšų apskaitos taisyklių pažeidimas yra nusikaltimas.
Skunde apeliantas pažymi, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas nustatė, kad jis (R. P.) aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Tačiau aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. Be to, nuteistojo R. P. nuomone, neskaitant minėtos klaidos, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, sudėties, nes specialistė J. D. pateiktoje išvadoje nurodė, jog atmetus R. P. pareikštą kaltinimą – 2009 m. balandžio 29 d. neteisėtą kasos pajamų orderio išrašymą, neįnešus į kasą 150 000 Lt – iš esamų įmonėje dokumentų galima visiškai ir iš dalies nustatyti asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Iš visumos byloje esančių kitų įrodymų matyti, kad visi buhalterinės apskaitos duomenys buvo surinkti nedarant priešpriešinių patikrinimų. Dėl to buvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą. Be to, iš visumos įrodymų matyti, kad jam pagal pareikštą kaltinimą nėra jokių nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių, todėl jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio l dalies l punktas).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jo veiksmuose dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, išrašant 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderį, nėra subjektyvinės tyčios. Jis tai padarė tikėdamas, kad pinigai už parduodamą statinį tikrai bus tuojau gauti. Be to, ir tolesni jo veiksmai – skolinimasis neįneštų į kasą pinigų – rodo, kad jis tikrai nieko nenorėjo apgauti, tokios tyčios neturėjo. Norėjo padėti statinio pirkėjai, bet buvo pats apgautas. Jis ir po to tikėjo, kad pinigai bus gauti. Vėliau suprato, kad yra apgautas, ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas pagalbos, kad būtų atstatytas teisingumas, bet pagalbos negavo, pats buvo nuteistas, o jį apgavę asmenys nenubausti.
Be to, apelianto nuomone, pagal ATPK 173¹ straipsnį jo veiksmai būtų apskaitos taisyklių pažeidimas, to paties straipsnio 2 dalis užtrauktų atsakomybę už buhalterinės piniginių lėšų apskaitos taisyklių pažeidimą. Tačiau, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi, administracinės nuobaudos negalima skirti, nes nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. R. P. manymu, pagal BPK 257 straipsnį, teismas turėjo imtis priemonių liudytojų A. B. ir J. J. atžvilgiu: abi liudytojos buvo apklaustos kitose bylose ir jos, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, davė visai kitokius parodymus. Iš byloje esančių J. J. parodymų matyti, kad šios liudytojos tyrėjui ir teismui duoti parodymai yra skirtingi. A. B. teismui parodė, kad pas notarę A. S. buvo trise: ši liudytoja, J. J. ir R. P., kai tame pačiame teismo posėdyje liudytoja J. J. teismui parodė, kad pas notarę A. S. 2009 m. balandžio 30 d. mokant pinigus A. B. nebuvo, pas notarę buvo dviese su R. P., A. B. išėjo, o ji asmeniškai padavė pinigus R. P.. Liudytojai paaiškinus, kad A. B. duoda teismui kitokius parodymus, ši liudytoja pradėjo aiškinti, kad nebeatsimena, nebepamena. Atsižvelgdamas į minėtų liudytojų A. B. ir J. J. skirtingus parodymus, apeliantas daro išvadą, kad šios liudytojos teismui meluoja. Apelianto nuomone, iš visumos byloje surinktų įrodymų darytina neginčytina išvada, kad likusi parduodamų statinių kainos dalis – 150 000 Lt (43443 Eur) – nebuvo sumokėta už parduodamus statinius UAB „(duomenys neskelbtini)“, nebuvo sumokėta ir pas notarą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji T. A. nurodo, kad susipažinusi su skundžiamu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu mano, jog jis yra neteisėtas ir naikintinas. Apeliantės teigimu, išnagrinėjęs baudžiamą bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos nustatyta, kad kaltinamieji R. P. ir T. A. nepripažino apgaulingai tvarkę buhalterinę apskaitą, tačiau teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamųjų parodymai patvirtina, kad jie atliko jiems inkriminuojamus veiksmus“. Apeliantės įsitikinimu, minima teismo išvada yra nepagrįsta bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir nemotyvuota teisine prasme ir tai turėjo esminės reikšmės neteisėtam apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Nuteistosios T. A. teigimu, iš kaltinamajame akte suformuoto kaltinimo turinio („2009 m. balandžio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą“) matyti, kad faktinis, o kartu ir teisinis, kaltinimo pagrįstumas tiesiogiai priklausė nuo to, ar minimą 150 000 Lt (43443 Eur) sumą direktoriui R. P. 2009 m. balandžio 30 d. turto pirkėja J. J. sumokėjo, ar ne. Todėl, apeliantės nuomone, prokuroras turėjo įrodyti, kad kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – orderis) ir 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) trečioje (III) dalyje esantis pardavėjo patvirtinimas apie visos daikto kainos gavimą iki sandorio pasirašymo (toliau tekste – sutartis) neatitinka tikrovės, ir tik po to įrodinėti, kad jos veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne BK 223 straipsnio 1 dalies ar ATPK 173¹ straipsnio pažeidimo požymius. Tačiau orderio ir sutarties turinio neteisėtumo, t. y. jų turinio neatitikimo tikrovei, prokuroras šioje byloje neginčijo ir neįrodinėjo. Teismas aptariamųjų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo) taip pat nevertino, bent jau skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apie tai nieko nepasisakė, nors prokuroras ir jos gynėjas orderio bei sutarties sukeliamas teisines pasekmes nurodė kaip esminį gynybinės pozicijos motyvą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliantė daro išvadą, kad byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas bylos medžiagai prieštaraujančia ir absoliučiai nemotyvuota prielaida, neva orderyje ir sutartyje užfiksuotas pinigų sumokėjimo faktas neatitinka tikrovės, t. y. jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. P. 2009 m. balandžio 30 d. iš pastato pirkėjos J. J. 150 000 Lt (43443 Eur) negavo.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nurodo, kad baudžiamojoje teisėje taikoma nekaltumo, t. y. asmens atliktos veikos teisėtumo, prezumpcija ir civilinėje teisėje galiojantis principas, kad „teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis) šiuo atveju leidžia motyvuotai teigti, jog orderio (dvišalis rašytinis sandoris) bei sutarties (dvišalis rašytinis sandoris ir netgi oficialusis rašytinis įrodymas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis)) neteisėtumas jokiu būdu negalėjo būti preziumuojamas. Prokurorui net ir ginčijant orderio bei sutarties teisėtumą, minimi dokumentai (juridiniai įvykiai) negalėjo būti pripažinti neteisėtais, nes bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys nepaneigė jų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Kalbant apie orderio ir sutarties teisėtumą, drauge ir apie jų turinio atitiktį objektyviai tiesai, visų pirma reikia pradėti nuo to, kaip minimi dokumentai buvo sudaryti, kas papildomai tvirtina jų turinio teisingumą ir kada R. P. pradėjo juos ginčyti. Vertinant orderio paskirtį ir jo atsiradimo priežastis reikia pažymėti, jog šiuo atveju orderis buvo surašytas bendrovės direktoriaus ir kasininko R. P. nurodymu, nes 2009 m. balandžio 29 d. jis planavo gauti iš pastato pirkėjo likusius 150 000 Lt (43443 Eur). Duodamas parodymus R. P. net neginčijo, jog nurodymą surašyti orderį, t. y. datą ir pinigų sumą, nurodė būtent jis, todėl net nekyla abejonė, jog R. P. rengėsi sandoriui, aiškiai suprato atliekamus veiksmus ir kad jam buvo žinomos absoliučiai visos būsimo sandorio aplinkybės, išskyrus asmenį, kuris sumokės likusią kainos dalį. Po to, kaip matyti iš bylos medžiagos (orderis), pats R. P. notaro kontoroje (prieš pasirašant sutartį) perdavė orderį pasirašyti J. J., kuri pasirašė kaip asmuo, sumokėjęs 150 000 Lt (43443 Eur). Iš to išplaukia, jog būdamas raštingu ir sveiko proto žmogumi, o juo labiau uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi, tokiu savo poelgiu R. P. patvirtino, kad J. J. sumokėjo likusius 150 000 Lt (43443 Eur) už patalpas, o pinigus perdavė jam, kaip sandorio metu bendrovei atstovavusiam bendrovės administracijos vadovui. Tai atitinka tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai susiklosčiusią tvarką, tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidinį teisinį reglamentavimą, nes kasininku buvo ne ji, T. A., o pats R. P.. Vėliau, kaip nurodė sutartį tvirtinusi notarė A. S., R. P. žodžiu jai patvirtino, jog visus pinigus pagal sutartį gavo ir jog sutarties III dalies nuostatos atitinka tikrovę. Šiuo klausimu notarė netgi nurodė, jog, jeigu jai būtų pasakyta apie nevisišką atsiskaitymą pagal sandorį, sutarties teksto III dalis būtų visiškai kitokia, t. y. joje matytųsi įsiskolinimo dydis bei jo sumokėjimo pardavėjui tvarka. Be to, notarė atsišvietė ir orderį, kuris kaip rašytinis dokumentas taip pat patvirtino sandorio šalių sakomų žodžių apie visišką atsiskaitymą teisingumą. Tai, kad pinigai R. P. buvo sumokėti iki sutarties surašymo, patvirtino ir liudytojos A. B. bei J. J.. Esant tokioms aplinkybėms, nurodo besilaikanti pozicijos, kad iki 2009 m. gegužės mėnesio pradžios, kai atvažiavusi į darbą ant savo darbo stalo rado R. P. padėtą sutartį, apie pinigų nesumokėjimą nebuvo ne tik jokių rašytinių įrodymų (pranešimų, pretenzijų), kalbų, bet ir pagrindo tokiems įtarimams kilti. Kaip jau minėjo, po 2009 m. gegužės 1 d. švenčių atvykusi į darbą, rado ant stalo sutartį, kurioje R. P. patvirtino, jog 150 000 Lt (43443 Eur) likutį iš turto pirkėjo gavo, t. y. jog visa 300 000 Lt suma už pastatą yra gauta. Dėl to ji, vertindama sutartį, kaip apskaitos dokumentą, bei tikėdamasi ateityje gauti ir orderį, įtraukė likusių 150 000 Lt gavimo faktą į bendrovės buhalterinę apskaitą (iki 2009 m. gegužės 9 d.). Taigi, atlikus buhalterinius įrašus kasos knygoje, orderis jai grąžintas nebuvo, o gavęs jos 2009 m. gegužės 9 d. pranešimą R. P. užsiminė, jog visų pinigų už pastatą dar nėra gavęs. Teigia tuo nepatikėjusi, nes tam prieštaravo sutarties tekstas, t. y. oficialūs dokumentai. Be to, jai nebuvo žinoma apie tai, kad R. P. 2009 m. gegužės mėnesį būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl sutartyje, o kartu ir dėl orderyje įvardytos pinigų sumos negavimo. Vis dėlto negavęs 150 000 Lt (43443 Eur), tačiau dokumentus pasirašęs asmuo būtų informavęs patį pirkėją, notarą, Registrų centrą, o gal net ir VMI ar policiją. Bet kokiu atveju, R. P. nesielgė taip, kad jai būtų kilę pagrįstų abejonių dėl pinigų pagal sutartį sumokėjimo. Kai 2009 m. birželio mėnesį R. P. pasakė, jog jis padengė daug UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolų, ir pareikalavo išrašyti apytiksliai orderyje nurodytos sumos kasos išlaidų orderius, ji galutinai įsitikino, jog R. P. apie pinigų negavimą sakė netiesą.
Be to, pasak apeliantės, vertinant orderio ir sutarties teisėtumą bei jų faktinį pagrįstumą buvo būtina atsižvelgti ir į paties R. P. poziciją, kuri buvo nenuosekli. Nuteistoji T. A. atkreipia dėmesį, kad 2009 m. balandžio 30 d. R. P. duoda J. J. pasirašyti orderį, taip patvirtindamas, jog pastaroji sumokėjo 150 000 Lt (43443 Eur), o vėliau apie visiško atsikaitymo faktą patvirtina notarei ir pasirašo sutartį. Po to, t. y. 2009 m. birželio mėnesį, R. P. sumoka UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams daugiau nei 150 000 Lt (43443 Eur), nors apie kitą finansavimo šaltinį jos neinformuoja. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus R. P. patvirtino, jog T. A. apie paskolų ėmimą bendrovės ar savo vardu nieko neminėjo ir tai patvirtinančių dokumentų bendrovei neteikė. Vėliau, 2009 m. gruodžio 15 d., jis parašo paaiškinimą apie 300 000 Lt (86886,01 Eur) už pastatą gavimą iš J. J., paaiškinimas randamas kratos metu. Kaip liudytojas apklaustas V. J. patvirtino, jog su juo buvo atsiskaityta už bendrovės pastatą gautais pinigais, bent jau taip jam R. P. žodžius perdavė mama A. J.. Po to, įvairių procesinių veiksmų metu, R. P. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosekliai tvirtino, jog pinigus iš J. J. už pastatą gavo. Todėl apeliantė mano, kad prokuroro pozicija ir teismo išvada dėl to, kad J. J. 2009 m. balandžio 30 d. nesumokėjo R. P. 150 000 Lt (43443 Eur) ir dėl to orderyje užfiksuota neįvykusi piniginė operacija, yra nepagrįsta, nemotyvuota ir neteisėta. Teismui nenustačius, jog orderyje ir (ar) sutartyje užfiksuoti duomenys apie atsiskaitymą yra neteisingi, apkaltinamasis nuosprendis laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir naikintinas.
Nuteistoji T. A. teigia, kad ji teismo nuosprendžiu buvo pripažinta pažeidusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reikalauja, kad: „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“. Kaip jau minėjo, prokuroro suformuotas kaltinimas yra lemiamas faktinės aplinkybės – ar J. J. 2009 m. balandžio 30 d. sumokėjo R. P. 150 000 Lt (43443 Eur) pagal 2009 m. balandžio 29 d. orderį ir sutartį. Tačiau net ir tokiu atveju, jeigu teismas nustatytų, jog pinigai R. P. nebuvo sumokėti, kaip apeliantė mano, ji negalėjo būti pripažinta pažeidusi minėtas įstatymo nuostatas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, „apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas“. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, „ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą“. O pagal šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalį „pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui“. Apeliantės vertinimu, sutartis, kuri drauge buvo ir turto priėmimo-perdavimo aktas, t. y. jos sudarymo momentas sutapo su nuosavybės teisių perleidimo naujajam savininkui momentu (CK 6.393 straipsnio 4 dalis), gali būti prilyginama „ūkinei operacijai“ Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies taikymo prasme. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo rašytinės formos ir joje buvo visi ūkinį įvykį galintys identifikuoti rekvizitai, ji gali būti laikoma „apskaitos dokumentu“ pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis atitiko ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies požymius, t. y. jog ji buvo popierinis liudijimas, iš kurio turinio galima spręsti apie įvykusią grynųjų pinigų mokėjimo operaciją (pagal orderį sumokėta likusi 150 000 Lt (43443 Eur) suma), sutartis galėjo būti traukiama į kasos knygą, t. y. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. apskaitą, kaip likusios 150 000 Lt (43443 Eur) dydžio pinigų sumos sumokėjimas už bendrovės parduotą pastatą. Apeliantė pažymi, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis numato atvejus, kaip reikia elgtis tokiu atveju, kai „nėra“ reikiamo apskaitos dokumento. Apeliantės vertinimu, tai gali būti ir kasos pajamų orderis, kaip buvo šiuo atveju, todėl, nesant orderio, kuris patvirtintų 150 000 Lt (43443 Eur) gavimą, sutartis buvo pakankamas apskaitos dokumentas tam, kad ji, kaip buhalterė, įtrauktų ją į bendrovės apskaitos registrus.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji taip pat buvo pripažinta pažeidusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. Nuteistoji pažymi, kad R. P. jos neinformavo apie paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ėmimą, jai nebuvo pateiktos tokio pobūdžio sutartys su kreditoriais. Ji taip pat nebuvo informuota, kad asmeniškai pats R. P. naudoja savo asmenines lėšas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Taigi ji niekaip negalėjo kasos pajamų orderiais įforminti ir į apskaitą įrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693 Lt (3965,77 Eur) palūkanas už paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000 Lt (21142,26 Eur) kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471 Lt (3901,47 Eur) kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. 52 000 Lt (15060,24 Eur) kaip grąžinamą paskolą“, tai bendrai sudaro 152 164 Lt (44069,74 Eur). T. A. taip pat pažymi, kad ji, kaip buhalterė, yra atsakinga už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukimą į buhalterinę apskaitą, t. y. už buhalterinių įrašų teisingumą, bet ne už pačių pirminių dokumentų teisingumą. Todėl mano, kad, net ir žinodama apie trečiųjų asmenų perduotų piniginių lėšų naudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, nebūtų galėjusi minimų pinigų apskaityti, kol vadovas pateiks pinigų perdavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus.
Apeliantės nuomone, ji negalėjo būti pripažinta kalta įvykdžiusi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes niekada nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininke, tai duodama savo paaiškinimus pažymėjo ir specialistė, todėl jos teisinė atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, siejama su orderio surašymo ir jo pasirašymo faktu, nėra galima. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą BK 222 straipsnio taikymo praktiką, „apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje numatyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių norėjo“ (kasacinė nutartis Nr.2K-590/2014.). Apeliantės nuomone, jos veiką šiuo atveju galima priskirti tik prie neatsargios, nes išrašydama orderį sąžiningai ir pagrįstai manė, jog orderis bus apmokėtas ir pristatytas jai atgal arba neatlikus mokėjimo, t. y. neįvykus sandoriui, bus panaikintas. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad R. P. leis pirkėjui pasirašyti orderį net negavęs pinigų ir pinigų gavimo faktą patvirtins sutartyje. Visiškai analogiška situacija vertinant jos kaltę ir dėl apskaitos dokumento įtraukimo į buhalterinę apskaitą. Traukdama dokumentus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ji neturėjo informacijos apie tai, jog likę 150 000 Lt (43443 Eur) nėra gauti ir, kad sutarties turinys yra melagingas, suklastotas. Taigi ji buvo suklaidinta, t. y. ji bet kokiu atveju būtų turėjusi tikėti notarinės formos oficialaus dokumento turiniu, kurį, beje, pats R. P. jai ir pateikė, o ne jo žodiniu paaiškinimu, jog pinigų negavo. Tai reiškia, kad pirmiausia ji būtų turėjusi įtraukti apskaitos dokumentus į apskaitą, o vėliau galėjusi juos nuginčyti teisme, koreguoti buhalterinius įrašus dėl apskaitos dokumentų pasikeitimo. Todėl mano, kad net ir pripažinus ją padarius Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio ir 12 straipsnio nuostatų pažeidimus, jos kaltės forma turėtų būti ne tyčia, bet neatsargumas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji T. A. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąją T. A. išteisinti, nuteistojo R. P. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliaciniai skundai tenkinami. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-06-25 nuosprendis dėl R. P. ir T. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis, nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).
Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, padarė išvadą, kad dėl R. P. ir T. A. neteisėtų veiksmų kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir R. P. nuteisė už tai, kad jis 2009 m. balandžio 29 d. neįnešęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą 150 000,00 Lt (43443 Eur), nurodė T. A. išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį dėl 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, po ko T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o T. A. nuteisė už tai, kad ji, vykdydama direktoriaus R. P. nurodymą kasos dokumentais įforminti numatomą gauti 150 000,00 Lt (43443 Eur) sumą už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, 2009 m. birželio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą; be to, kasos pajamų orderiais neįformino ir į apskaitą neįrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693,00 Lt (3965,77 Eur) palūkanas už paskolą; 2009-05-04 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000,00 Lt (21142,26 Eur) kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471,00 Lt (3901,47 Eur) kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant A. V. 52 000,00 Lt (15060,24 Eur) kaip grąžinamą paskolą, ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, remdamasis 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog dėl 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį įforminta neįvykusi pinigų 150000,00 Lt (43443 Eur) priėmimo ūkinė operacija, išrašymo ir užfiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, dėl paskoloms grąžinti bei palūkanoms sumokėti panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų įnešimo į kasą operacijų neįforminimo kasos pajamų orderiais ir jų neįrašymo į bendrovės 2009 m. apskaitą, nėra galimybės nustatyti, iš kokių lėšų išmokėtos paskolos ir palūkanos fiziniams asmenims, ir iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadas, kad 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) įforminta neįvykusi pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) – priėmimo ūkinė operacija ir kad paskoloms grąžinti bei palūkanoms sumokėti fiziniams asmenims buvo panaudotos bendrovės vadovo nuosavos ir skolintos lėšos.
Iš byloje esančios 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. P., pardavė, o J. J. už 300 000 Lt (86886,01 Eur) nupirko pastatą – paslaugų-pramogų centrą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t. 52–55 b. l.). Nuteistasis R. P. tiek pirmosios instancijos teisme, apklausiamas kaltinamuoju, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad už minėto pastato pardavimą jis negavo visų pinigų – už pirkėją J. J. 150 000 Lt (43443 Eur) į bendrovės sąskaitą bankiniu pavedimu pervedė A. B., o likusios statinių kainos – 150 000 Lt (43443 Eur) – J. J. nesumokėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų visuma šį R. P. argumentą akivaizdžiai paneigia.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta J. J. parodė, kad dalį pinigų, t. y. 150 000 Lt (43443 Eur), už perkamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą pervedė jos pusseserė A. B., o likusią dalį pinigų, t. y. 150 000 Lt (43443 Eur) grynais pinigais, ji R. P. sumokėjo sudarant sutartį notarės kontoroje. Notarės kontoroje buvo ir A. B.. R. P. turėjo paruoštą kasos orderį. Notarei paklausus, ar už pastatą visiškai atsiskaityta, R. P. patvirtino, kad atsiskaityta. Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytoja J. J. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 65 b. l.). Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad 150 000 Lt (43443 Eur) už perkamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą į šios bendrovės sąskaitą pervedė už savo pusseserę J. J., po to kartu su J. J. buvo pas notarę, kur R. P. puvo perduota likusi suma – 150 000 Lt (43443 Eur) – grynais pinigais. Notarei paklausus, ar už pastatą atsiskaityta, ar R. P. neturi pretenzijų, pastarasis patvirtino, kad už pastatą atsiskaityta. J. J. R. P. davė kasos pajamų orderį ir J. J. jį pasirašė. Į teisėjos klausimą A. B. atsakė, kad R. P. jai buvo sakęs, jog nori gauti grynus pinigus, nes jam reikia atsiskaityti su V. J. ir V. J. (3 t., 183–184, 189 b. l.). Minėtų liudytojų J. J. ir A. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti jų teisingumu, juos vertinti kaip melagingus teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta notarė A. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 51 b. l.), kuomet ji parodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. pas ją į kontorą atvykę R. P. ir J. J. patvirtino, jog vienas kitam pretenzijų neturi, už parduodamą pastatą yra sumokėta visa pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta suma. Jai buvo pateiktas 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) su visais rekvizitais (ir parašais), o R. P. patvirtino, kad pagal šį kasos pajamų orderį visi pinigai gauti. Šis kasos pajamų orderis tvirtino, kad iš tikrųjų visi pinigai sumokėti. Jai matant, šalys pinigų viena kitai nemokėjo. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytoja A. S. taip pat pažymėjo, kad jai buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, jog pinigai už parduodamą pastatą sumokėti, dokumentas buvo su parašais ir abejonių nekėlė. Jei pinigai nebūtų buvę sumokėti, būtų buvęs visiškai kitas sutarties tekstas. Tvirtinant sutartį šalių visada paklausiama, ar jos atsiskaičiusios, ir tai šalys patvirtina žodžiu (3 t. 172 b. l.). Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą pardavė už 300 000 Lt (86886,01 Eur), teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas V. J., nurodydamas, jog R. P. jam sakė, kad pastatas vertas milijono, tačiau jį pardavė už 300 000 Lt (86886,01 Eur) (3 t., 173 b. l.). Taip pat pažymėtina, kad ir pats R. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu ne kartą tvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis pastatas buvo parduotas J. J. už 300 000 Lt (86886,01 Eur), dalis pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) – buvo gauta bankiniu pavedimu (tai patvirtina 2009 m. balandžio 24 d. sąskaitos išrašas, 2009 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymas (1 t. 57, 59 b. l.), o likusią pinigų dalį – 150 000 Lt (43443 Eur) – jis gavo grynais pinigais. Pardavus pastatą, pirmiausia buvo atsiskaityta su banku, po to – su kreditoriais V. J., V. J., A. V. (2 t. 113–115, 118–120, 176 b. l.). Šią aplinkybę, kad su kreditoriais R. P. atsiskaitė vos tik pardavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, patvirtina ir byloje esantys kasos išlaidų orderiai, iš kurių matyti, kad V. J. 13 693 Lt (3965,77 Eur) kaip palūkanos už paskolą, V. J. 73 000 Lt (21142,26 Eur) kaip grąžinama paskola, ir 13 471 Lt (3901,47 Eur) kaip palūkanos už paskolą buvo išmokėti 2009 m. gegužės 4 d. (2 t. 101, 102 b. l.), o A. V. 52 000 Lt (15060,24 Eur) kaip grąžinama paskola išmokėti 2009 m. birželio 8 d. (2 t. 103 b. l.), taip pat pirmosios instancijos teisme duoti T. A. parodymai, kad išrašydama kasos išlaidų orderius ji neturėjo duomenų, kad R. P. su kreditoriais atsiskaitė panaudodamas nuosavas ar skolintas lėšas, nes tokių duomenų R. P. buhalterijai nebuvo pateikęs (4 t. 3–4 b. l.), liudytojos A. J. parodymai, kai ji parodė, kad sunkiai klostantis R. P. verslui ir jam prašant padėti, ji prikalbino sūnų V. J. paskolinti R. P. pinigų, ir pinigai buvo grąžinti pardavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą (3 t. 172, 173 b. l.), liudytojo V. J. parodymai, kai jis parodė, kad buvo paskolinęs R. P. pinigų, pinigai buvo grąžinti po to, kai R. P. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą (3 t. 174 b. l.). Šie duomenys patvirtina ir minėtus liudytojos A. B. parodymus, kad R. P. jai buvo sakęs, jog nori gauti grynus pinigus, nes jam reikia atsiskaityti su V. J. ir V. J..
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija pažymi, kad visų minėtų liudytojų parodymus, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ už parduotą pastatą gavo 300 000 Lt (86886,01 Eur), patvirtina, o nuteistojo R. P. teiginius, kad jis dalies pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) – už parduodamą pastatą negavo, paneigia byloje esantys rašytiniai duomenys – jau minėta 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis (1 t. 52–55 b. l.), iš kurios matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatas parduotas J. J. už 300 000 Lt (86886,01 Eur), kuriuos pirkėja sumokėjo pardavėjai prieš sutarties sudarymą ir pasirašymą, 2009 m. balandžio 24 d. sąskaitos išrašas ir 2009 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymas (1 t. 57, 59 b. l.), iš kurių matyti, kad 2009 m. balandžio 24 d. A. B. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą dėl pastato pirkimo pervedė 151500 Lt (43877,43 Eur), 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderis serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvitas, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 56 b. l.), iš kurių matyti, kad iš J. J. už pastatą priimta ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą įnešta 150 000 Lt (43443 Eur), ir 2014 m. balandžio 1 d. kratos metu rastas paties R. P. 2009 m. gruodžio 15 d. rašytinis paaiškinimas (1 t. 117 b. l.), parašytas prašant J. J., neradusiai kasos pajamų orderio (kvito), tame paaiškinime R. P. nurodo, kad jis 2009 m. balandžio 30 d. už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą gavo 300000 Lt (86886,01 Eur) – 150 000 Lt (43443 Eur) pervesta banko pavedimu, likusieji 150 000 Lt (43443 Eur) 2009 m. balandžio 30 d. įnešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą. Tai, kad R. P. už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą gavo visą su pirkėju sulygtą pinigų sumą, patvirtina ir paties nuteistojo R. P. veiksmai byloje nagrinėjamo įvykio metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, dar į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą už parduodamą pastatą neįnešus pinigų, R. P. 2009 m. balandžio 29 d. nurodė T. A. išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį dėl 150 000,00 Lt (43443 Eur) gavimo už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, kurį 2009 m. balandžio 30 d. notaro kontoroje (prieš pasirašant turto pirkimo-pardavimo sutartį) perdavė pasirašyti J. J.. Vėliau notaro kontoroje R. P. visiško atsiskaitymo už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą faktą patvirtino notarei bei pasirašė pastato pirkimo-pardavimo sutartį, o praėjus kelioms dienoms po sutarties pasirašymo R. P. atsiskaitė su kreditoriais, jiems sumokėjo 152164 Lt (44069,74 Eur). Šių aplinkybių nuteistasis R. P. neginčija.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. P. kartu su kitais asmenimis 2013 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad A. B., susitarusi su J. J., apgaule, t. y. nesumokėjusi jam (R. P.) pažadėtų 150 000 Lt (43443 Eur), įgijo nuosavybės teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, todėl ikiteisminio tyrimo dalis dėl minėto nusikaltimo buvo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių (1 t. 10–15 b. l.). Taip pat iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad išnagrinėjęs ieškovės bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“, trečiajam asmeniui R. P. dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, teismas, pasisakydamas dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti 150 000 Lt (43443 Eur), nurodė, jog „bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu buvo sumokėta visa 300 000 Lt (86886,01 Eur) suma, todėl reikalauti papildomai 150 000 Lt (43443 Eur) jis neturi pagrindo“ (3 t. 44–50 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs R. P. apeliacinį skundą dėl minėto apygardos teismo sprendimo, 2013 m. birželio 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą (3 t. 51–55 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje, be kita ko, pažymėjo: „Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, remdamasis byloje pateiktu 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu, paties apelianto paaiškinimais, nustatė, kad už ginčo turtą buvo sumokėta visa jo kaina, t. y. 300 000 Lt“. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad „ir ieškovas, kurio vardu veikia bankroto administratorius, pripažino, kad pinigai pagal ginčijamą sandorį buvo gauti ir panaudoti įmonės veikloje“. Atsižvelgdama į ikiteisminio tyrimo, atlikto pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. P., atstovaujančiam UAB „(duomenys neskelbtini)“, už parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą buvo sumokėta visa 300 000 Lt (86886,01 Eur) suma, kurios dalis – 150 000 Lt (43443 Eur) – buvo gauta grynaisiais iš J. J..
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad su kreditoriais buvo atsiskaityta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavomis ir skolintomis lėšomis. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, daro išvadą, kad joje nėra pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Nors kaip liudytojai pirmosios instancijos teisme apklausti J. V. ir L. V. parodė, kad skolino R. P. pinigų (3 t. 175 b. l.), tokie šių asmenų parodymai nepatvirtina, kad R. P. skolinosi pinigus tam, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais ir kad su kreditoriais buvo atsiskaityta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavomis ir skolintomis lėšomis. Be to, liudytojas J. V. nurodė, kad pinigai R. P. buvo reikalingi tam, kad įmonė dirbtų, o liudytojas L. V. nurodė, kad paskolino R. P. pinigų, nes jis turėjo sunkumų (3 t. 175 b. l.).
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad dėl 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį įforminta neįvykusi pinigų 150000,00 Lt (43443 Eur) priėmimo ūkinė operacija, išrašymo ir užfiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, dėl paskolų grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų įnešimo į kasą operacijų neįforminimo kasos pajamų orderiais ir jų neįrašymo į bendrovės 2009 m. apskaitą, nėra galimybės nustatyti, iš kokių lėšų išmokėtos paskolos ir palūkanos fiziniams asmenims, ir iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šią išvadą teismas padarė, remdamasis 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Vertinant šią byloje esančią 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvadą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada yra sąlyginė. O vien sąlyginė specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu R. P. ir T. A. kaltę atlikus kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus, dėl kurių būtų negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Išvadoje nurodyta: „Jeigu pirkėja J. J. dalies pinigų tai yra 150 000,00 Lt už nupirktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, kurio pardavimas įformintas pagal notariškai patvirtintą 2009-04-30 pirkimo-pardavimo sutartį, į bendrovės kasą neįmokėjo, o tiktai pasirašė jai pateiktame 2009-04-29 kasos pajamų orderyje serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio kasos pajamų orderio kvite, kuris kaip pinigų sumokėjimą pagrindžiantis dokumentas jai neišduotas LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkte nustatyta tvarka, tai bendrovės vyriausioji buhalterė T. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytu 2009-04-29 kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įforminusi neįvykusią pinigų 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją ir tokį dokumentą įrašiusi į bendrovės 2009 m. buhalterinę apskaitą, nevykdė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. „Dėl 2009-04-29 kasos pajamų orderio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį įforminta neįvykusi pinigų 150 000,00 Lt priėmimo ūkinė operacija, išrašymo ir užfiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tyrimo metu iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus“. Be to, minėtoje specialisto išvadoje nurodyta: „Jeigu pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-05-04 kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2009-06-08 kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) įformintų paskolų grąžinimui bei palūkanų už paskolas sumokėjimui fiziniams asmenims V. J., V. J. ir A. V. buvo panaudotos bendrovės vadovo nuosavos ir skolintos lėšos, tai bendrovės direktorius R. P. ir vyriausioji buhalterė T. A. kasos pajamų orderiais neįforminę paskolų grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų gavimo ir jų neįrašę į bendrovės 2009 m. apskaitą, nevykdė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. „Dėl paskolų grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų įnešimo į kasą operacijų neįforminimo kasos pajamų orderiais ir jų neįrašymo į bendrovės 2009 m. apskaitą, nėra galimybės nustatyti iš kokių lėšų išmokėtos paskolos ir palūkanos fiziniams asmenims ir iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus“ (2 t. 86–93 b. l.).
2014 m. kovo 14 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) davusi specialistė J. D., apklausiama teisiamajame posėdyje, paaiškino, kad ji, atlikdama jai pateiktą užduotį, vertino jai pateiktus dokumentus, tarp jų – ir liudytojų parodymus. Specialistė pažymėjo, jog „iš duotų parodymų matyti, kad pinigų negavo iš pirkėjos, o pinigai tik įrašyti į kasos knygą“. Taip pat nurodė: „Iš dokumentų negaliu pasakyti, ar buvo sumokėti pinigai. Daviau sąlyginę išvadą, jei J. nesumokėjo, tai padaryta nevykusi pinigų gavimo operacija, į apskaitą įtraukti neteisingi duomenys. Iš tokių dokumentų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų“. Atsakydama į jai pateiktus R. P. klausimus, specialistė J. D. taip pat paaiškino, kad tuo atveju, jei J. J. pinigų nesumokėjo, apskaitoje turėjo matytis skola. Jei J. J. būtų pinigus sumokėjusi, R. P. būtų galėjęs padengti įsiskolinimą skolininkams. Pagal pateiktą kasos knygą trūkumų nebuvo, nes buvo įrašyta 150 000 Lt (43443 Eur). Tos sumos užteko išlaidoms. Be to, specialistė į teisėjos klausimus atsakė, kad „pinigai buvo, tik neaišku, iš kur pinigai, ar iš skolintų pinigų, ar savo, ar už pardavimą gauti pinigai“. Taip pat patvirtino, kad iš pateiktų dokumentų matėsi, jog įmonė skolinga J., J., V. (3 t., 193–196 b. l., 4 t. 1–2 b. l.). Atsižvelgiant į šiuos specialistės paaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad negalima atmesti, jog minėtiems asmenims paskolos buvo grąžintos ir palūkanos už paskolas sumokėtos iš pinigų, gautų pardavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visetas bylos duomenų patvirtina, jog R. P. už parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą gavo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 300 000 Lt (86886,01 Eur), t. y. 150 000 Lt (43443 Eur) banko pavedimu ir 150 000 Lt (43443 Eur) grynaisiais iš J. J. pagal kasos pajamų orderį, todėl konstatuoja, kad R. P. pagrįstai nurodė bendrovės buhalterei T. A. išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį dėl 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo už parduodamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą ir T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino įvykusią pinigų – 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinę operaciją ir tokį dokumentą, nepažeisdama įstatymų reikalavimų, įrašė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. buhalterinę apskaitą. Be to, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog po UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą būtų buvę įneštos R. P. asmeninės ar skolintos lėšos, kurios būtų panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693,00 Lt (3965,77 Eur) palūkanas už paskolą; 2009-05-04 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000,00 Lt (21142,26 Eur) kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471,00 Lt (3901,47 Eur) kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant A. V. 52 000,00 Lt (15060,24 Eur) kaip grąžinamą paskolą. Tokių duomenų, kad R. P. su kreditoriais atsiskaitė panaudodamas nuosavas ar skolintas lėšas, išrašydama kasos išlaidų orderius, neturėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausioji buhalterė T. A.. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad T. A., kasos pajamų orderiais neįformindama ir į buhalterinę apskaitą neįrašydama neįvykusių pinigų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų – gavimo ūkinių operacijų, nepažeidė įstatymų reikalavimų.
Kaip jau minėta anksčiau šiame nuosprendyje, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nepagrįstai nurodė, kad R. P. ir T. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė ir aplaidžiai, ir apgaulingai, nes kaltinimas R. P. ir T. A. buvo pareikštas ir jie buvo nuteisti tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, ši aplinkybė, t. y. tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog R. P. ir T. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė ir aplaidžiai, ir apgaulingai, teisėjų kolegijos vertinimu, jokios esminės reikšmės nebeturi, todėl šio klausimo teisėjų kolegija detaliau nesvarsto ir dėl jo nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. P. bei T. A. atžvilgiu priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir R. P. bei T. A. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, kuriuo R. P. ir T. A. išteisinami jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Nors apeliantas R. P. pripažino atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus ir prašė šiuos jo veiksmus vertinti kaip administracinį pažeidimą ir dėl to jį išteisinti, tačiau, nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo įforminta įvykusi 150 000 Lt (43443 Eur) gavimo iš J. J. ūkinė operacija, R. P. apeliacinio skundo reikalavimas jį išteisinti tenkinamas ir jis išteisinamas nepadarius kaltinime nurodytų veiksmų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį, kuriuo R. P. ir T. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
T. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.