Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL – 1506,00 Eur (vieno tūkstančio penkerių šimtų šešių eurų) dydžio bauda;

T. A. pripažinti kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista 35 MGL – 1317,00 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų septyniolikos eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „P.“, 1997 m. liepos 14 d. įregistruotos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio nuostatą būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 27 straipsnio nuostatas (2008-06-26 įstatymo Nr. X-1633 redakcija) būdamas atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą juridinių asmenų registrui, kartu su vyr. buhaltere T. A., UAB „P.“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 8 d. apgaulingai tvarkė uždarosios akcinės bendrovės „P.“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, o būtent:

– 2009 m. balandžio 29 d. neįnešęs į UAB „P.“ kasą 150 000,00 Lt, nurodė T. A. išrašyti UAB „P. “ kasos pajamų orderį dėl 150 000,00 Lt gavimo už parduodamą UAB „P. “ pastatą, po ko T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

T. A. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „P. “, 1997 m. liepos 14 d. įregistruotos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vyriausiąja buhaltere ir (pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 11 straipsnio reikalavimus) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, taip pat vykdydama bendrovės kasininkės pareigas, kartu su direktoriumi R. P., UAB „P. “ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 8 d. apgaulingai tvarkė uždarosios akcinės bendrovės „P. “ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, o būtent:

– vykdydama direktoriaus R. P. nurodymą kasos dokumentais įforminti numatomą gauti 150 000,00 Lt sumą už parduodamą UAB „P. “ pastatą, 2009 m. birželio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą;

– kasos pajamų orderiais neįformino ir į apskaitą neįrašė UAB „P. “ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693,00 Lt palūkanas už paskolą; 2009-05-04 pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000,00 Lt kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471,00 Lt kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant Vainorui 52 000,00 Lt kaip grąžinamą paskolą. Dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

Apeliaciniu skundu nuteistas R. P. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

Skunde nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė materialines ir procesines teisės normas. Materialines teisės normas pažeidė tuo, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kai buvo padarytas tik pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnio 2 dalyje. Procesines teisės normas pažeidė tuo, kad netaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų tuomet, kai jas reikėjo taikyti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmos instancijos nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

Pasak apelianto, UAB „P. “ pardavė statinius, kurių kaina buvo 300 000 Lt. Parduodamų statinių pirkėjas pagal sutartį buvo J. J., už pirkėją bankiniu pavedimu 150 000 Lt sumokėjo A. B.. Likusi statinių kainos suma 150 000 Lt liko nesumokėta. Jis, būdamas UAB „P. “ direktoriumi, taip pat būdamas geras A. B. šeimos draugas, pasitikėdamas A. B., kuri statinių pirkėjui padėjo įsigyti statinius, A. B. įtikintas, jog likusi 150 000 Lt suma tuojau pat bus sumokėta, 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjui dar nesumokėjus likusios sumos į UAB „P. “ kasą, davė vyr. buhalterei nurodymą išrašyti kasos pajamų orderį 150 000 Lt sumai, nurodant, kad likusi suma jau sumokėta. Tai yra įformino neįvykusį pinigų įnešimo į UAB „P. “ kasą faktą. Tai, kad 2009 m. balandžio 29 d. statinių pirkėja J. J. pinigų nebuvo įnešusi į kasą, teismui parodė ir patvirtino ji pati ir jos draugė liudytoja A. B.. Abi šios liudytojos teismo posėdžių metu, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, parodė, kad likusią statinių kainos dalį – 150 000 Lt – 2015 m. balandžio 30 d. (t. y. sandorio įforminimo dieną) sumokėjo R. P. notarės A. S. kontoroje. Tik viena liudytoja A. B. teismui parodė, kad pas notarę A. S. buvo trise – liudytoja J. J. ir R. P., o liudytoja J. J. teismui parodė, kad buvo dviese su R. P. ir, paklausus, kodėl A. B. parodė teismui, kad pas notarę A. S. buvo trise, atsakė, jog nebeatsimena, keliese.

Apeliantas teigia, kad dėl kaltinimo kaltu neprisipažino, nes mano, jog vienintelis pažeidimas nėra nusikaltimas, nors kaltinime nurodytus veiksmus pripažino, tačiau aiškino, kad jam kaltinimas dėl 2009 m. balandžio 29 d. „neįnešęs“ į UAB „P. “ kasą 150 000 Lt yra nepagrįstas, nes ne jis, o pirkėja J. J. turėjo įnešti pinigus į UAB „P. “ kasą. Todėl kaltinimas turėtų būti ne „neįnešęs“, o pirkėjui „neįnešus“ į UAB „P. “ kasą 150 000 Lt. Be to, jis teismui parodė, kad A. B. buvo jo šeimos draugė. 2009 m. balandžio 29 d. išrašant tą pajamų orderį A. B. sakė, kad tuojau pinigai bus, skambino kažkokiam žmogui ir sakė, kad jai reikia 150 000 Lt ir pažadėjo po savaitės ar dviejų pinigus įnešti. Anksčiau jam A. B. buvo paskolinusi 100 000 Lt, todėl patikėjo A. B. ir T. A. pasakė išrašyti 2009 m. balandžio 29 d. orderį. Kasos pajamų orderis buvo išrašytas dar į kasą negavus pinigų, labai gailisi, kad taip padarė. Pas notarę jis žinojo, kad pinigai dar negauti, bet statinių pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė ir sutartyje nurodė, kad pinigai gauti. Pas A. B. daug kartų važiavo dėl pinigų, o vėliau kaltinamajai T. A. reikalaujant, sakant, kad tai ne jos reikalas, kad į kasą būtų įnešti pinigai 150 000 Lt, skolinosi pinigus: 60 000 Lt iš J. V.; 3 480 Lt iš žmonos; 25 000 Lt iš brolio ir 40 000 Lt iš banko, 23 700 Lt turėjo savo, iš viso 150 000 Lt ir pinigus įnešė į kasą. Apklausiamas FNTT taip pat buvo parodęs, kad pinigus gavo, nes A. B. sakė, jog jeigu nori pinigus atgauti, tai turi sakyti, kad pinigus gavo. Vėliau suprato, kad A. B. jį apgavo ir pinigų nebegaus, todėl kreipėsi į prokuratūrą. J. J. nei lito nėra sumokėjusi už perkamus statinius, tuojau po pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo J. J. statinius perleido A. B.. Kaltinamoji T. A. kalta neprisipažino ir parodė teismui, kad dirbo UAB „P. “ buhaltere. 2009 m. balandžio 29 d. R. P. jai pasakė, kad atvažiavo A. B. sumokėti pinigų už parduodamus statinius, todėl reikia išrašyti kasos pajamų orderį. Ji išrašė kasos pajamų orderį, kurį pasiėmė R. P.. Ji įmonėje kasininke nebuvo. Pinigus tvarkė pats R. P.. Vėliau tvarkant 2009 m. balandžio mėnesio apyskaitą gavo statinių pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad pinigai gauti, todėl iš R. P. reikalavo pinigus įnešti į kasą. Kad R. P. pinigus skolinosi iš kitų asmenų, nežinojo. Apie J. V. skolą jos paklausė tyrėjas, kitų asmenų skolas sužinojo pas tyrėją. Kas pinigus sumokėjo nežino, nes mokėtojo nesimato. Toliau apeliantas dėsto liudytojų G. G., A. S., A. J., V. J., J. J., A. B., V. J., D. Š., J. V., L. V., J. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus.

R. P. pažymi, kad kaltinimas jam pareikštas tik dėl to, kad 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjai J. J. neįnešus į UAB „P. “ kasą 150 000 Lt už parduodamą statinį, išrašė kasos pajamų orderį apie pinigų gavimą. Nurodo, kad likusi kainos suma už parduotus statinius nebuvo sumokėta, todėl teismas nustatė aplinkybę, kad jis (R. P.) 2009 m. balandžio 29 d. „neįnešęs“ į UAB „P. “ kasą 150 000 Lt davė nurodymą T. A. išrašyti kasos pajamų orderį. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo pinigų – 150 000 Lt – mokėtojas, nebuvo pirkėjas, pinigus turėjo įmokėti pirkėja, nustatyta aplinkybė turi būti keistina į tai, kad 2009 m. balandžio 29 d. pirkėjai J. J. neįnešus pinigų į UAB „P. “ kasą, jis davė nurodymą išrašyti kasos pajamų orderį. Be to, esant tokiems įrodymams, byloje kyla klausimas, ar toks vienkartinis buhalterinės piniginių lėšų apskaitos taisyklių pažeidimas yra nusikaltimas.

Skunde taip pat pažymima, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios (rezoliucinės) dalies matyti, jog teismas nustatė, kad jis (R. P.) aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Pažymi, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis.

Be to, apelianto nuomone, neskaitant minėtos klaidos, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, sudėties, nes specialistė J. D. pateiktoje išvadoje nurodė, jog atmetus R. P. pareikštą kaltinimą – 2009 m. balandžio 29 d. neteisėtą kasos pajamų orderio išrašymą, neįnešus į kasą 150 000 Lt – iš esamų įmonėje dokumentų galima visiškai ir iš dalies nustatyti asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Iš visumos byloje esančių kitų įrodymų matyti, kad visi buhalterinės apskaitos duomenys buvo surinkti nedarant priešpriešinių patikrinimų. Dėl to buvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „P. “ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą. Be to, iš visumos įrodymų matyti, kad jam pareikšto kaltinimo ribose nėra jokių nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių, todėl jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio l dalies l punktas).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-305/2009 sudėliojo nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 ir 223 straipsniuose, kvalifikuojančius požymius, kaltės formą: neatsargi, tyčia, aplaidžiai ir kita. Nurodė, kad nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį padaromos tik tyčia, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje gali būti padaromos ir tyčia ir neatsargiai, nurodė nusikalstamą veiką padariusio asmens subjektyviuosius požymius. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kitose nutartyse yra pasisakęs, kad, jeigu įmonėje nereikia daryti priešpriešinių patikrinimų, tai negalima laikyti, kad yra padaryta veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje. Apelianto teigimu, jo veiksmuose dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, išrašant 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderį, tokios subjektyvinės tyčios nėra. Jis tai padarė tikėdamas, kad pinigai už parduodamą statinį tikrai bus tuojau gauti. Be to, ir tolesni jo veiksmai – skolinimasis neįneštų į kasą pinigų – rodo, kad jis tikrai nieko nenorėjo apgauti, tokios tyčios neturėjo. Norėjo padėti statinio pirkėjai, bet buvo pats apgautas. Jis ir po to tikėjo, kad pinigai bus gauti. Vėliau suprato, kad yra apgautas, ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas pagalbos, kad būtų atstatytas teisingumas, bet pagalbos negavo, pats buvo nuteistas, o jį apgavę asmenys nenubausti.

Be to, apelianto nuomone, pagal ATPK 173¹ straipsnį tai būtų apskaitos taisyklių pažeidimas, to paties straipsnio 2 dalis užtrauktų atsakomybę už buhalterinės piniginių lėšų apskaitos taisyklių pažeidimą. Tačiau, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi, administracinės nuobaudos negalima skirti, nes nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. R. P. manymu, pagal BPK 257 straipsnį, teismas turėjo imtis priemonių liudytojų A. B. ir J. J. atžvilgiu: abi liudytojos, t. y. A. B. ir J. J. buvo apklaustos kitose bylose ir jos, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, davė visai kitokius parodymus. Iš byloje esančių J. J. parodymų matyti, kad šios liudytojos tyrėjui ir teismui duoti parodymai yra skirtingi. A. B. teismui parodė, kad pas notarę A. S. buvo trise: ši liudytoja, J. J. ir R. P., kai tame pačiame teismo posėdyje liudytoja J. J. teismui parodė, kad pas notarę A. S. 2009 m. balandžio 30 d., mokant pinigus A. B. nebuvo, pas notarę buvo dviese su R. P., A. B. išėjo, o ji asmeniškai padavė pinigus R. P.. Tačiau liudytojai paaiškinus, kad A. B. duoda teismui kitokius parodymus, ši liudytoja pradėjo aiškinti, kad nebeatsimena, nebepamena ar panašiai. Taigi, apelianto nuomone, iš visumos byloje surinktų įrodymų darytina neginčytina išvada, kad likusi parduodamų statinių kainos dalis – 150 000 Lt – nebuvo sumokėta už parduodamus statinius UAB „P. “, nebuvo sumokėta ir pas notarą. Dėl tokių liudytojų A. B. ir J. J. skirtingų parodymų apeliantas daro išvadą, kad šios liudytojos teismui meluoja.

Nuteistoji T. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.

Skunde nurodo, kad susipažinusi su skundžiamu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu mano, kad jis yra neteisėtas ir naikintinas. Išnagrinėjęs baudžiamą bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos nustatyta, kad kaltinamieji R. P. ir T. A. nepripažino apgaulingai tvarkę buhalterinę apskaitą, tačiau teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamųjų parodymai patvirtina, kad jie atliko jiems inkriminuojamus veiksmus“. Apeliantės įsitikinimu, minima teismo išvada yra nepagrįsta bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir nemotyvuota teisine prasme, ir tai turėjo esminės reikšmės neteisėtam apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti skundžiamą procesinį sprendimą ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pasak apeliantės, kaip matyti iš kaltinamajame akte suformuoto kaltinimo turinio („2009 m. balandžio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą“), faktinis, o tuo pačiu ir teisinis, kaltinimo pagrįstumas tiesiogiai priklausė nuo to, ar minimą 150 000 Lt sumą direktoriui R. P. 2009 m. balandžio 30 d. turto pirkėja J. J. sumokėjo, ar ne. Net ir 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikusi specialistė J. D. nurodė, jog jos išvada yra sąlyginė, t. y. jog išvados pagrįstumas priklauso nuo to, ar pinigai pagal kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauti, ar ne. Todėl, apeliantės nuomone, prokuroras turėjo įrodyti, kad kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – orderis) ir 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) III dalyje esantis pardavėjo patvirtinimas apie visos daikto kainos gavimą iki sandorio pasirašymo (toliau tekste – sutartis) neatitinka tikrovės, ir tik po to įrodinėti, kad jos veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne BK 223 straipsnio 1 dalies ar ATPK 173¹ pažeidimo požymius. Tačiau orderio ir sutarties turinio neteisėtumo, t. y. jų turinio neatitikimo tikrovei, prokuroras šioje byloje neginčijo ir neįrodinėjo. Teismas aptariamųjų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo) taip pat nevertino, bent jau skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apie tai nieko nepasisakė, nors prokuroras ir jos gynėjas orderio bei sutarties sukeliamas teisines pasekmes nurodė kaip esminį gynybinės pozicijos motyvą. Iš to daro išvadą, kad byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas bylos medžiagai prieštaraujančia ir absoliučiai nemotyvuota prielaida, neva orderyje ir sutartyje užfiksuotas pinigų sumokėjimo faktas neatitinka tikrovės, t. y. jog UAB „P. “ direktorius R. P. 2009 m. balandžio 30 d. iš pastato pirkėjos J. J. 150 000 Lt negavo.

Apeliantė nurodo, kad baudžiamojoje teisėje taikoma nekaltumo, t. y. asmens atliktos veikos teisėtumo, prezumpcija ir civilinėje teisėje galiojantis principas, kad „teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis) šiuo atveju leidžia motyvuotai teigti, jog orderio (dvišalis rašytinis sandoris) bei sutarties (dvišalis rašytinis sandoris ir netgi oficialusis rašytinis įrodymas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis)) neteisėtumas jokiu būdu negalėjo būti preziumuojamas. Prokurorui net ir ginčijant orderio bei sutarties teisėtumą, minimi dokumentai (juridiniai įvykiai) negalėjo būti pripažinti neteisėtais, nes bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys nepaneigė jų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Kalbant apie orderio ir sutarties teisėtumą, tuo pačiu ir apie jų turinio atitikimą objektyviai tiesai, visų pirma reikia pradėti nuo to, kaip minimi dokumentai buvo sudaryti, kas papildomai tvirtina jų turinio teisingumą ir kada R. P. pradėjo juos ginčyti. Vertinant orderio paskirtį ir jo atsiradimo priežastis reikia pažymėti, jog šiuo atveju orderis buvo surašytas bendrovės direktoriaus ir kasininko R. P. nurodymu, nes 2009 m. balandžio 29 d. jis planavo gauti iš pastato pirkėjo likusius 150 000 Lt. Duodamas parodymus R. P. net neginčijo, jog nurodymą surašyti orderį, t. y. datą ir pinigų sumą, nurodė būtent jis, todėl net nekyla abejonė, jog R. P. rengėsi sandoriui, aiškiai suprato atliekamus veiksmus ir, kad jam buvo žinomos absoliučiai visos būsimo sandorio aplinkybės, išskyrus asmenį, kuris sumokės likusią kainos dalį. Po to, kaip matyti iš bylos medžiagos (orderis), pats R. P. notaro kontoroje (prieš pasirašant sutartį) perdavė orderį pasirašyti J. J., kuri pasirašė kaip asmuo, sumokėjęs 150 000 Lt. Iš to seka, jog būdamas raštingu ir sveiko proto žmogumi, o juo labiau uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi, tokiu savo poelgiu R. P. patvirtino, kad J. J. sumokėjo likusius 150 000 Lt už patalpas, o pinigus perdavė jam, kaip sandorio metu bendrovę atstovavusiam bendrovės administracijos vadovui. Tai atitinka tiek UAB „P.“ faktiškai susiklosčiusią tvarką, tiek ir UAB „P.“ vidinį teisinį reglamentavimą, nes kasininku buvo ne ji, T. A., o pats R. P.. Vėliau, kaip nurodė sutartį tvirtinusi notarė A. S., R. P. žodžiu jai patvirtino, jog visus pinigus pagal sutartį gavo ir, jog sutarties III dalies nuostatos atitinka tikrovę. Šiuo klausimu notarė netgi nurodė, jog, jeigu jai būtų pasakyta apie nevisišką atsiskaitymą pagal sandorį, sutarties teksto III dalis būtų visiškai kitokia, t. y. joje atsispindėtų įsiskolinimo dydis bei jo sumokėjimo pardavėjui tvarka. Be to, notarė atsišvietė ir orderį, kuris kaip rašytinis dokumentas taip pat patvirtino sandorio šalių sakomų žodžių apie visišką atsiskaitymą teisingumą. Tai, kad pinigai R. P. buvo sumokėti iki sutarties surašymo, patvirtino ir liudytojos A. B. bei J. J.. Esant tokioms aplinkybėms, nurodo besilaikanti pozicijos, kad iki 2009 m. gegužės mėnesio pradžios, kai atvažiavusi į darbą ant savo darbo stalo rado R. P. padėtą sutartį, apie pinigų nesumokėjimą nebuvo ne tik jokių rašytinių įrodymų (pranešimų, pretenzijų), kalbų, bet ir pagrindo tokiems įtarimams kilti. Kaip jau minėjo, po 2009 m. gegužės 1 d. švenčių atvykusi į darbą rado ant stalo sutartį, kurioje R. P. patvirtino, jog 150 000 Lt likutį iš turto pirkėjo gavo, t. y. jog visa 300 000 Lt suma už pastatą yra gauta. Dėl to ji, vertindama sutartį, kaip apskaitos dokumentą, bei tikėdamasi ateityje gauti ir orderį, įtraukė likusių 150 000 Lt gavimo faktą į bendrovės buhalterinę apskaitą (iki 2009 m. gegužės 9 d.). Taigi, atlikus buhalterinius įrašus kasos knygoje, orderis jai grąžintas nebuvo, o gavęs jos 2009 m. gegužės 9 d. pranešimą R. P. užsiminė, jog visų pinigų už pastatą dar nėra gavęs. Teigia tuo nepatikėjusi, nes tam prieštaravo sutarties tekstas, t. y. oficialūs dokumentai. Be to, jai nebuvo žinoma apie tai, kad R. P. 2009 m. gegužės mėnesį būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl sutartyje, o tuo pačiu ir dėl orderyje įvardintos pinigų sumos negavimo. Visgi negavęs 150 000 Lt, tačiau dokumentus pasirašęs asmuo būtų informavęs patį pirkėją, notarą, Registrų centrą, o gal net ir VMI ar policiją. Bet kokiu atveju, R. P. nesielgė taip, kad jai būtų kilę pagrįstų abejonių dėl pinigų pagal sutartį sumokėjimo. Kai 2009 m. birželio mėnesį R. P. pasakė, jog jis padengė visą eilę UAB „P.“ skolų ir pareikalavo išrašyti kasos išlaidų orderius apytiksliai orderyje nurodytai sumai, ji galutinai įsitikino, jog R. P. apie pinigų negavimą sakė netiesą.

Be to, pasak apeliantės, vertinant orderio ir sutarties teisėtumą bei jų faktinį pagrįstumą buvo būtina atsižvelgti ir į paties R. P. poziciją, kuri buvo nenuosekli. Atkreipia dėmesį, kad 2009 m. balandžio 30 d. R. P. duoda J. J. pasirašyti orderį, taip patvirtindamas, jog pastaroji sumokėjo 150 000 Lt, o vėliau apie visiško atsikaitymo faktą patvirtina notarei ir pasirašo sutartį. Po to, t. y. 2009 m. birželio mėnesį, R. P. sumoka UAB „P. “ kreditoriams virš 150 000 Lt, nors apie kitą finansavimo šaltinį jos neinformuoja. Atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus R. P. patvirtino, jog T. A. apie paskolų ėmimą bendrovės ar savo vardu nieko neminėjo ir tai patvirtinančių dokumentų bendrovei neteikė. Vėliau, 2009 m. gruodžio 15 d., jis parašo paaiškinimą apie 300 000 Lt už pastatą gavimą iš J. J., kuris randamas kratos metu. Kaip liudytojas apklaustas V. J. patvirtino, jog su juo buvo atsiskaityta už bendrovės pastatą gautais pinigais, bent jau taip jam R. P. žodžius perdavė mama A. J.. Po to, įvairių procesinių veiksmų metu, R. P. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosekliai tvirtino, jog pinigus iš J. J. už pastatą gavo. Todėl apeliantė mano, kad prokuroro pozicija ir teismo išvada dėl to, kad J. J. 2009 m. balandžio 30 d. nesumokėjo R. P. 150 000 Lt ir dėl to orderyje užfiksuota neįvykusi piniginė operacija, yra nepagrįsta, nemotyvuota ir neteisėta. Teismui nenustačius, jog orderyje ir (ar) sutartyje užfiksuoti duomenys apie atsiskaitymą yra neteisingi, apkaltinamasis nuosprendis laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir naikintinas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ji teismo nuosprendžiu buvo pripažinta pažeidusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reikalauja, kad: „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“. Kaip jau minėjo, prokuroro suformuotas kaltinimas yra sąlygojamas faktinės aplinkybės – ar J. J. 2009 m. balandžio 30 d. sumokėjo R. P. 150 000 Lt pagal 2009 m. balandžio 29 d. orderį ir sutartį. Tačiau net ir tokiu atveju, jeigu teismas nustatytų, jog pinigai R. P. nebuvo sumokėti, ji negalėjo būti pripažinta pažeidusi minėtas įstatymo nuostatas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, „apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas“. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, „ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą“. O pagal šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalį „pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui“. Apeliantės vertinimu, sutartis, kuri tuo pačiu buvo ir turto priėmimo – perdavimo aktas, t. y. jos sudarymo momentas sutapo su nuosavybės teisių perleidimo naujajam savininkui momentu (CK 6.393 straipsnio 4 dalis), gali būti prilyginama „ūkinei operacijai“ Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies taikymo prasme. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo rašytinės formos ir joje buvo visi ūkinį įvykį galintys identifikuoti rekvizitai, ji gali būti laikoma „apskaitos dokumentu“ pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis atitiko ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies požymius, t. y. jog ji buvo popierinis liudijimas, iš kurio turinio galima spręsti apie įvykusią grynųjų pinigų mokėjimo operaciją (pagal orderį sumokėta likusi 150 000 Lt suma), sutartis galėjo būti traukiama į kasos knygą, t. y. į UAB „P.“ apskaitą už 2009 metus, kaip likusios 150 000 Lt dydžio pinigų sumos sumokėjimas už bendrovės parduotą pastatą. Pažymi, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis numato atvejus, kaip reikia elgtis tokiu atveju, kai „nėra“ reikiamo apskaitos dokumento. Apeliantės vertinimu, tai gali būti ir kasos pajamų orderis, kaip buvo šiuo atveju, todėl, nesant orderio, kuris patvirtintų 150 000 Lt gavimą, sutartis buvo pakankamas apskaitos dokumentas tam, kad ji, kaip buhalterė, įtrauktų ją į bendrovės apskaitos registrus.

Nurodo, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu ji taip pat buvo pripažinta pažeidusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. Pažymi, kad R. P. jos neinformavo apie paskolų UAB „P. “ vardu ėmimą, jai nebuvo pateiktos tokio pobūdžio sutartys su kreditoriais. Ji taip pat nebuvo informuota, kad asmeniškai pats R. P. naudoja savo asmenines lėšas UAB „P. “ kreditoriniams įsipareigojimas dengti. Todėl niekaip negalėjo kasos pajamų orderiais įforminti ir į apskaitą įrašyti UAB „P.“ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P.“ kasos išlaidų orderį Nr. 9571 išmokant V. J. 13 693 Lt palūkanas už paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000 Lt kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471 Lt kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant Vainorui 52 000 Lt kaip grąžinamą paskolą“, tai bendrai sudaro 152 164 Lt. Taip pat pažymi, kad ji, kaip buhalterė, yra atsakinga už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukimą į buhalterinę apskaitą, t. y. už buhalterinių įrašų teisingumą, bet ne už pačių pirminių dokumentų teisingumą. Todėl mano, kad, net ir žinodama apie trečiųjų asmenų perduotų piniginių lėšų naudojimą UAB „P. “ veikloje, nebūtų galėjusi minimų pinigų apskaityti, kol vadovas pateiks pinigų perdavimo UAB „P. “ dokumentus.

Apeliantė mano, kad ji negalėjo būti pripažinta kalta įvykdžiusi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes niekada nebuvo UAB „P.“ kasininke, tai duodama savo paaiškinimus pažymėjo ir specialistė, todėl jos teisinė atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, siejama su orderio surašymo ir jo pasirašymo faktu, nėra galima. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą BK 222 straipsnio taikymo praktiką, „apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje numatyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių norėjo“ (kasacinė nutartis Nr.2K-590/2014.). Apeliantės nuomone, jos veiką šiuo atveju galima priskirti tik prie neatsargios, nes išrašydama orderį sąžiningai ir pagrįstai manė, jog orderis bus apmokėtas ir pristatytas jai atgal arba neatlikus mokėjimo, t. y. neįvykus sandoriui, bus panaikintas. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad R. P. leis pirkėjui pasirašyti orderį net negavęs pinigų ir pinigų gavimo faktą patvirtins sutartyje. Visiškai analogiška situacija vertinant jos kaltę ir dėl apskaitos dokumento įtraukimo į buhalterinę apskaitą. Traukdama dokumentus į UAB „P. “ buhalterinę apskaitą ji neturėjo informacijos apie tai, jog likę 150 000 Lt nėra gauti ir, kad sutarties turinys yra melagingas, suklastotas. Taigi ji buvo suklaidinta, t. y. ji bet kokiu atveju būtų turėjusi tikėti notarinės formos oficialaus dokumento turiniu, kurį, beje, pats R. P. jai ir pateikė, o ne jo žodiniu paaiškinimu, jog pinigų negavo. Tai reiškia, kad pirmiausia ji būtų turėjusi įtraukti apskaitos dokumentus į apskaitą, o vėliau galėjusi juos nuginčyti teisme, koreguoti buhalterinius įrašus dėl apskaitos dokumentų pasikeitimo. Todėl mano, kad net ir pripažinus ją padarius Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio ir 12 straipsnio nuostatų pažeidimus, jos kaltės forma turėtų būti ne tyčia, bet neatsargumas. Tokią jos poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie save, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-170/2012).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. P. ir T. A. apeliaciniai skundai tenkinami.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma surinktų duomenų pagalba. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijos, kaltinimasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Dėl buhalterinės apskaitos specifikos, esant specialių žinių poreikiui, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo proceso veiksmai ir dėl to kylantys padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388-507/2015).

Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 29 d. neįnešęs į UAB „P. “ kasą 150 000,00 Lt, nurodė T. A. išrašyti UAB „P. “ kasos pajamų orderį dėl 150 000,00 Lt gavimo už parduodamą UAB „P. “ pastatą, po ko T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją, nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

T. A. nuteista už tai, kad vykdydama direktoriaus R. P. nurodymą kasos dokumentais įforminti numatomą gauti 150 000,00 Lt sumą už parduodamą UAB „P. “ pastatą, 2009 m. birželio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino neįvykusią pinigų – 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją nors pinigų į kasą negavo ir tokį dokumentą įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą; be to, kasos pajamų orderiais neįformino ir į apskaitą neįrašė UAB „P. “ direktoriaus R. P. nuosavų ir skolintų lėšų gavimo, kurios buvo panaudotos 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 693,00 Lt palūkanas už paskolą; 2009-05-04 pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 73 000,00 Lt kaip grąžinamą paskolą; 2009 m. gegužės 4 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant V. J. 13 471,00 Lt kaip palūkanas už paskolą; 2009 m. birželio 8 d. pagal UAB „P. “ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokant A. V. 52 000,00 Lt kaip grąžinamą paskolą ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įforminta neįvykusi pinigų – 150 000 Lt – priėmimo ūkinė operacija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Iš byloje esančios 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad UAB „P.“ pardavė, o J. J. už 300 000 Lt nupirko pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 52–55 b. l.). Nors R. P. skunde teigia, kad už pastato pardavimą jis gavo tik dalį pinigų (A. B. už J. J. į bendrovės sąskaitą pervedė 150 000 Lt), likusios dalies – 150 000 Lt J. J. nesumokėjo, byloje surinktų įrodymų visuma šį R. P. argumentą akivaizdžiai paneigia. Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta J. J. nurodė, kad dalį pinigų, t. y. 150 000 Lt, už perkamą pastatą pervedė jos pusseserė A. B., o likusią dalį pinigų, t. y. 150 000 Lt grynais pinigais, ji R. P. sumokėjo sudarant sutartį notarės kontoroje. Taip pat nurodė, kad notarės kontoroje buvo ir A. B.. R. P. turėjo paruoštą kasos orderį, notarei paklausus, ar už pastatą visiškai atsiskaityta, R. P. patvirtino, kad atsiskaityta. Iš esmės analogiškas aplinkybes J. J. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 65 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Minėtus liudytojos J. J. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti jų teisingumu, juos vertinti kaip melagingus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Liudytoja A. B. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad 150 000 Lt už perkamą UAB „P. “ pastatą į šios bendrovės sąskaitą pervedė už savo pusseserę J. J., po to kartu su J. J. buvo pas notarę, kur R. P. puvo perduota likusi suma – 150 000 Lt grynais pinigais. Notarei paklausus, ar už pastatą atsiskaityta, ar R. P. neturi pretenzijų, pastarasis patvirtino, kad už pastatą atsiskaityta. J. J. R. P. davė kasos pajamų orderį ir J. J. jį pasirašė. Į teisėjos klausimą A. B. atsakė, kad R. P. jai buvo sakęs, jog nori gauti grynus pinigus, nes jam reikia atsiskaityti su V. J. ir V. J. (3 t., 183–184, 189 b. l.). Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta notarė A. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 51 b. l.), kai ji nurodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. pas ją į kontorą atvykę R. P. ir J. J. patvirtino, jog vienas kitam pretenzijų neturi, už pastatą yra sumokėta visa sutartyje nurodyta suma. Jai buvo pateiktas 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) su visais rekvizitais (ir parašais), R. P. patvirtino, kad pagal šį kasos pajamų orderį visi pinigai gauti. Šis kasos pajamų orderis tvirtino, kad iš tikrųjų visi pinigai sumokėti. Jai matant, šalys pinigų viena kitai nemokėjo. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. S. taip pat pažymėjo, kad jai buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad pinigai sumokėti, dokumentas buvo su parašais ir abejonių nekėlė. Jei pinigai nebūtų buvę sumokėti, būtų buvęs visiškai kitas sutarties tekstas. Tvirtinant sutartį šalių visada paklausiama, ar jos atsiskaitę ir tai šalys patvirtina žodžiu (3 t., 172 b. l.). Tai, kad UAB „P. “ pastatą pardavė už 300 000 Lt, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas V. J., nurodydamas, jog R. P. jam sakė, kad pastatas vertas milijono, tačiau jį pardavė už 300 000 Lt (3 t., 173 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad ir pats R. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu ne kartą patvirtino, jog UAB „P. “ priklausantis pastatas buvo parduotas J. J. už 300 000 Lt, dalis pinigų – 150 000 Lt – buvo gauti per banko sąskaitą (tai patvirtina 2009 m. balandžio 24 d. sąskaitos išrašas, 1 t., 57 b. l.), o likusią pinigų dalį – 150 000 Lt – jis gavo grynais pinigais. Pardavus pastatą, pirmiausia buvo atsiskaityta su banku, po to – su kreditoriais V. J., V. J., A. V. (2 t., 113–115, 118–120, 176 b. l., šie parodymai ištirti teisiamajame posėdyje). Aplinkybę, kad su kreditoriais R. P. atsiskaitė vos tik pardavęs UAB „P. “ pastatą, patvirtina ir byloje esantys kasos išlaidų orderiai, iš kurių matyti, V. J. 13 693 Lt kaip palūkanos už paskolą, V. J. 73 000 Lt kaip grąžinama paskola, ir 13 471 Lt kaip palūkanos už paskolą buvo išmokėti 2009 m. gegužės 4 d. (2 t., 101, 102 b. l.), o A. V. 52 000 Lt kaip grąžinama paskola išmokėti 2009 m. birželio 8 d. (2 t., 78 b. l.). Tai patvirtina ir minėtus liudytojos A. B. parodymus, kad R. P. jai buvo sakęs, jog nori gauti grynus pinigus, nes jam reikia atsiskaityti su V. J. ir V. J.. Duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad su minėtais asmenimis buvo atsiskaityta panaudojant būtent UAB „P. “ direktoriaus nuosavas ir skolintas lėšas, o ne pinigus, gautus pardavus UAB „P. “ pastatą, byloje nėra. Kad R. P. už parduotą pastatą gavo visus pinigus, teisiamajame posėdyje nurodė tikėjusi ir bendrovės buhalterė T. A. – abejoti, kad už pastato pardavimą nebuvo gauti visi pinigai, jai nebuvo pagrindo dėl to, kad pastato pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog pastatas nupirktas už 300 000 Lt. T. A. taip pat nurodė, kad išrašydama kasos išlaidų orderius ji nemanė, kad pinigai pagal juos gali būti mokami panaudojant R. P. nuosavas ar skolintas lėšas – tokių duomenų ji neturėjo, priešingai, buvo įsitikinusi, kad pinigai išmokami pagal dokumentus, nepažeidžiant įstatymų (4 t., 3–4 b. l.).

Visų minėtų liudytojų parodymus, kad pastatas buvo parduotas už 300 000 Lt patvirtina, o R. P. teiginius, jam pakeitus parodymus, kad jis dalies pinigų – 150 000 Lt – už parduodamą pastatą negavo, patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys: pirmiau minėta 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad iš J. J. už pastatą priimta 150 000 Lt (1 t., 27 b. l.). Nors bylos duomenys patvirtina, kad R. P. kartu su kitais asmenimis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad A. B., susitarusi su J. J., apgaule, t. y. nesumokėjusi R. P. pažadėtų 150 000 Lt, įgijo nuosavybės teisę į pastatą, tačiau kartu bylos duomenys liudija, kad nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių ikiteisminio tyrimo dalis dėl minėto nusikaltimo nutraukta (1 t., 10–15 b. l.). Priimant šį nutarimą buvo remiamasi ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pasisakant dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti 150 000 Lt, nurodyta, jog „bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu buvo sumokėta visa 300 000 Lt suma, todėl reikalauti papildomai 150 000 Lt jis neturi pagrindo“ (3 t., 44–50 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs R. P. apeliacinį skundą dėl minėto apygardos teismo sprendimo, 2013 m. birželio 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą (3 t., 51–55 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje be kita ko pažymėjo: „Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, remdamasis byloje pateiktu 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu, paties apelianto paaiškinimais, nustatė, kad už ginčo turtą buvo sumokėta visa jo kaina, t. y. 300 000 Lt“. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad „ir ieškovas, kurio vardu veikia bankroto administratorius, pripažino, kad pinigai pagal ginčijamą sandorį buvo gauti ir panaudoti įmonės veikloje“.

Vertinant byloje esančią specialisto 2014 m. kovo 14 d. išvadą dėl UAB „P. “ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) atkreiptinas dėmesys, kad ši išvada yra sąlyginė. Joje nurodyta: „Jeigu pirkėja J. J. dalies pinigų tai yra 150 000,00 Lt už nupirktą UAB „P. “ pastatą, kurio pardavimas įformintas pagal notariškai patvirtintą 2009-04-30 pirkimo-pardavimo sutartį, į bendrovės kasą neįmokėjo, o tiktai pasirašė jai pateiktame 2009-04-29 kasos pajamų orderyje serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio kasos pajamų orderio kvite, kuris kaip pinigų sumokėjimą pagrindžiantis dokumentas jai neišduotas LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkte nustatyta tvarka, tai bendrovės vyriausioji buhalterė T. A. UAB „P. “ vardu išrašytu 2009-04-29 kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įforminusi neįvykusią pinigų 150 000,00 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją ir tokį dokumentą įrašiusi į bendrovės 2009 m. buhalterinę apskaitą, nevykdė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. „Dėl 2009-04-29 kasos pajamų orderio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį įforminta neįvykusi pinigų 150 000,00 Lt priėmimo ūkinė operacija, išrašymo ir užfiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tyrimo metu iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus“ (2 t., 86–93 b. l.).

Be to, minėtoje specialisto išvadoje nurodyta: „Jeigu pagal UAB „P. “ 2009-05-04 kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2009-06-08 kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) įformintų paskolų grąžinimui bei palūkanų už paskolas sumokėjimui fiziniams asmenims V. J., V. J. ir A. V. buvo panaudotos bendrovės vadovo nuosavos ir skolintos lėšos, tai bendrovės direktorius R. P. ir vyriausioji buhalterė T. A. kasos pajamų orderiais neįforminę paskolų grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų gavimo ir jų neįrašę į bendrovės 2009 m. apskaitą, nevykdė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatos „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“. „Dėl paskolų grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui panaudotų bendrovės vadovo nuosavų ir skolintų lėšų įnešimo į kasą operacijų neįforminimo kasos pajamų orderiais ir jų neįrašymo į bendrovės 2009 m. apskaitą, nėra galimybės nustatyti iš kokių lėšų išmokėtos paskolos ir palūkanos fiziniams asmenims ir iš pateiktų dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus“.

Minėtą išvadą davusi specialistė J. D. apklausiama teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji, atlikdama jai pateiktą užduotį, vertino jai pateiktus dokumentus, tarp jų – ir liudytojų parodymus. Pažymėjo, jog „iš duotų parodymų matyti, kad pinigų negavo iš pirkėjos, o pinigai tik įrašyti į kasos knygą“. Taip pat nurodė: „Iš dokumentų negaliu pasakyti, ar buvo sumokėti pinigai. Daviau sąlyginę išvadą, jei J. nesumokėjo, tai padaryta nevykusi pinigų gavimo operacija, į apskaitą įtraukti neteisingi duomenys. Iš tokių dokumentų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų“. Atsakydama į jai pateiktus R. P. klausimus, specialistė J. D. taip pat paaiškino, kad tuo atveju, jei J. J. pinigų nesumokėjo, apskaitoje turėjo matytis skola. Jei J. J. būtų pinigus sumokėjusi, R. P. būtų galėjęs padengti įsiskolinimą skolininkams. Pagal pateiktą kasos knygą trūkumų nebuvo, nes buvo įrašyta 150 000 Lt. Tos sumos užteko išlaidoms. Be to, specialistė į teisėjos klausimus atsakė, kad „pinigai buvo, tik neaišku, iš kur pinigai, ar iš skolintų pinigų, ar savo, ar už pardavimą gauti pinigai“. Taip pat patvirtino, kad iš pateiktų dokumentų matėsi, jog įmonė skolinga J., J., V. (3 t., 193–196 b. l., 4 t. 1–2 b. l.).

Kadangi, kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad R. P. už parduotą pastatą gavo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 300 000 Lt, konstatuojama, kad jis pagrįstai nurodė bendrovės buhalterei T. A. išrašyti UAB „P. “ kasos pajamų orderį dėl 150 000 Lt gavimo už parduodamą UAB „P. “ pastatą ir T. A. 2009 m. balandžio 29 d. UAB „P. “ kasos pajamų orderiu serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įformino įvykusią pinigų – 150 000 Lt gavimo iš J. J. ūkinę operaciją ir tokį dokumentą, nepažeisdama įstatymų reikalavimų, įrašė į UAB „P. “ 2009 m. buhalterinę apskaitą. Be to, byloje nėra duomenų, kad grąžinamos paskolos ir palūkanos už paskolas V. J., V. J. ir A. V. būtų išmokėtos iš UAB „P. “ direktoriaus R. P. asmeninių ar skolintų lėšų. Kaip minėta, specialistė teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pinigai buvo, tik neaišku iš kur jie – iš skolintų pinigų, savo pinigų ar tai už pardavimą gauti pinigai. Taigi neatmetama, kad minėtiems asmenims paskolos buvo grąžintos ir palūkanos už paskolas sumokėtos iš pinigų, gautų pardavus UAB „P. “ pastatą. Be to, pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartyje pažymėta, jog ieškovas, kurio vardu veikia bankroto administratorius, pripažino, kad pinigai pagal ginčijamą sandorį buvo gauti ir panaudoti įmonės veikloje. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, kartu nurodė, kad ir R. P., ir T. A. aplaidžiai ir apgaulingai tvarkė UAB „P. “ buhalterinę apskaitą, nors kaltinimas R. P. ir T. A. buvo pareikštas ir jie buvo nuteisti tik pagal vieną baudžiamojo kodekso straipsnį – BK 222 straipsnio 1 dalį.

Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. P. bei T. A. atžvilgiu priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Vien sąlyginė specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu R. P. ir T. A. kaltę atlikus kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus dėl kurių būtų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir R. P. bei T. A. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, kuriuo R. P. ir T. A. išteisinami jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį, kuriuo R. P. ir T. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

T. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.