Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-10-20 · Civilinė byla Nr. e2A-1745-577/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-20
Bylos Nr.
e2A-1745-577/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Jobera“, M. K.
Advokatai
Giedrius Baziulis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1745-577/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30837-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Jobera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Drokita“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Jobera“ ir M. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB ,,Drokita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB ,,Jobera“ ir M. K. 20 138,62 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB „Drokita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta Veronika Sinkevičienė. Ieškovės teigimu, įmonė jau 2014 metais buvo nemoki, tačiau atsakovas, būdamas įmonės vadovas, neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2015 metų įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau ir – VSDFV) sudarė 11 217,98 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau ir – VMI) 2 007,45 Eur. Buvęs įmonės vadovas ne tik neperdavė įmonės turto ir dokumentų, bet ir nuslėpė įmonės perkėlimo faktą; nutraukė darbo sutartis su UAB „Jobera“ darbuotojais, kurie prieš bankrotą dirbo BUAB „Drokita“. Pažymi, kad UAB „Jobera“ naudoja tokį patį domeną (el. pašto adresus, internetinę svetainę) kaip ir buvo naudojamas UAB „Drokita“. Atsakovas M. K. pakeitė ieškovės pavadinimą iš UAB „Jobera LT“ į UAB „Drokita“; UAB „Jobera“ vykdo identišką personalo paieškos, įdarbinimo ir laikinojo įdarbinimo veiklą. Ieškovė nurodė, jog dėl neteisėtų atsakovo M. K. veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo) ir atsakovo UAB „Jobera“ veiksmų (verslo perkėlimo) įmonė patyrė žalą, kurią sudaro teismo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 20 138,62 Eur sumai.

2. Atsakovai UAB „Jobera“ ir M. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad baudos paskirtos už veiksmus po bankroto bylos iškėlimo UAB „Drokita“ dienos ir neturi jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su ieškiniu, kurio reikalavimas yra žala, kilusi iki bankroto bylos iškėlimo pradžios. Sprendimas pripažinti bankrotą tyčiniu tik sudaro sąlygas patikrinti įmonės sudarytus sandorius, siekiant įvertinti, ar įmonei nebuvo padaryta žala, ir jei buvo, kokiais konkrečiais veiksmais. Pasak atsakovų, ieškovai nenurodo konkretaus įmonės nemokumo momento, negalima nustatyti ir žalos dydžio. Įmonės vadovo ar savininko pastangos atgaivinti įmonės veiklą negali būti vertinamos kaip neteisėtos, kadangi verslas visuomet susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu; bankroto procedūros yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Atsakovai nesutiko su ieškovės nurodomomis aplinkybėmis dėl verslo perkėlimo į kitą įmonę. Pažymėjo, kad BUAB „Drokita“ veiklos laikotarpiu įmonėje dirbo 104 darbuotojai; tik trys ieškovės nurodyti darbuotojai dirbo abejose įmonėse. Įmonės naudojamas elektroninis paštas su galūne jobera.lt atitinka įmonės pavadinimą; abiejų įmonių naudotas telefono numeris priklauso atsakovui M. K. asmeniškai, be to, naudojamas ir kitose su atsakovu susijusiose įmonėse; subdomenas jobera.lt nuosavybės teise priklauso atsakovui M. K.. Atsakovai pažymėjo, jog įmonės pavadinimas buvo pakeistas, kad nebūtų pakenkta UAB „Jobera“ reputacijai. Abiejų įmonių veiklos skiriasi - UAB „Jobera“ teikia įdarbinimo agentūros veiklos paslaugas, o ieškovė teikė darbuotojų nuomos (laikinojo įdarbinimo) paslaugas. Anot atsakovų, ieškovė nenurodė jokių atsakovės UAB „Jobera“ veiksmų, dėl kurių ieškovei būtų kilusi žala. Atsakovų nuomone, ieškovė neįrodė atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

3. Atsakovas M. K. 2019 m. spalio 25 d. pareiškimu pripažino ieškovės BAUB „Drokita“ ieškinio reikalavimus jo atžvilgiu. Prašė ieškinį atsakovo UAB „Jobera“ atžvilgiu atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų M. K. ir UAB „Jobera“ ieškovei BUAB „Drokita“ 20 138,62 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovo M. K. ieškovei BUAB „Drokita“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 20 138,62 Eur sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo UAB „Jobera“ ieškovei BUAB „Drokita“ - 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 20 138,62 Eur sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų M. K. ir UAB „Jobera“ 453 Eur žyminio mokesčio ir 41,71 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

5. Įvertinęs 2014 metų įmonės balanso duomenis, pareiškimą dėl bankroto bylos pateikusio VSDFV Vilniaus skyriaus informaciją, teismas padarė išvadą, jog BUAB „Drokita“ nuo 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Atsižvelgdamas į tai, kad, įmonei tapus nemokiai, atsakovas pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nepateikė, teismas sprendė, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti iš atsakovo įmonei ir jos kreditoriams atsiradusią žalą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis). Nustatęs, jog 2017 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017 patvirtinti 20 138,62 Eur sumos kreditorių finansiniai reikalavimai, teismas laikė, jog minėta suma sudaro ieškovės prašomą priteisti žalą.

6. Taip pat teismo vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai (juridinių asmenų registrų išrašai, darbuotojų paaiškinimai, sutarčių žurnalas, įmonių sudarytų sutarčių turinys, įmonių veiklos vykdymas tose pačiose patalpose, įmonės darbuotojų perėjimas dirbti iš BUAB „Drokita“ į UAB „Jobera“, BUAB „Drokita“ rekvizitų ir kontaktų naudojimas UAB „Jobera“ veikloje, ir klientų perėmimas) patvirtina ieškovės veiklos ir turto perkėlimą į UAB „Jobera“ paliekant ieškovei tik kreditorinius įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, jog atlikus šiuos veiksmus UAB „Jobera“ veikia iki šiol.

7. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad atsakovo M. K., kaip įmonės vadovo, privalomų pareigų nevykdymas (laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo) ir verslo perkėlimas bei atsakovės UAB „Jobera“ ir jos vadovo M. K. veiksmai (UAB „Drokita“ klientų, darbuotojų ir turto perėmimas) tiesiogiai lėmė darbuotojų, mokesčių administratorių ir kitų kreditorių kreditorinių reikalavimų atsiradimą, t. y. sudarė sąlygas 20 138,62 Eur žalai atsirasti. Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, teismas laikė, jog atsakovų veiksmai priskirtini subjektyviajam bendrininkavimui ir jie yra tinkami atsakovai solidariosios atsakomybes prasme. Atsakovai nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių solidariosios civilinės atsakomybės prezumpciją. Atsakovų neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis) lėmė ieškovės įmonės nuostolius (turto netekimą) už bendrą 20 138,62 Eur sumą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, atsakovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei (didėjo finansiniai įsipareigojimai darbuotojams ir biudžetui) ir perkėlus verslą į kitą įmonę, ieškovė neatsiskaitė su kreditoriais ir įmonė neturi galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus (ieškovės turtas, verslas ir veikla perkelta atsakovei UAB „Jobera“). Teismui nustačius atsakovų neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas ieškinį tenkino, iš atsakovų solidariai priteisdamas 20 138,62 Eur nuostolių atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsakovė UAB „Jobera“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo dalį dėl UAB „Jobera“ solidariosios atsakomybės panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį dėl žalos (20 138,62 Eur) priteisimo solidariai iš UAB „Jobera“ atmesti; priimti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus įrodymus ir atsižvelgti į juos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas netinkamai vertino su perdavimu, įmonių veiklos ir valdymo tapatumu, darbuotojų ir turto perdavimu susijusius viseto klausimus. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl įmonės veiklos perkėlimo. Byloje nebuvo įrodymų, jog UAB „Drokita“ perleido materialųjį/nematerialųjį turtą UAB „Jobera“, kad buvo perimta didžioji dalis UAB „Drokita“ darbuotojų, tuo labiau, kad UAB „Jobera“ perėmė ne tik klientus, bet ir neįvykdytas sutartis. Be teismo taikomų Direktyvos nuostatų, turi būti atkreiptas dėmesys į Lietuvos teismų išaiškinimus. Nesant duomenų, kad UAB „Jobera“ perėmė nebaigtas vykdyti UAB „Drokita“ sutartis ir/arba reikalavimo teises, apeliantės vertinimu, byloje esantys duomenys nepakankami išvadai, kad UAB „Drokita“ veikla buvo perkelta į UAB „Jobera“. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad įmonių veiklos skiriasi - UAB „Jobera“ teikia įdarbinimo agentūros veiklos paslaugas, o ieškovė teikė darbuotojų nuomos (laikinojo įdarbinimo) paslaugas; apeliantė prideda UAB „Jobera“ PVM sąskaitų-faktūrų sąrašą, kuriame matyti, jog didžiąją dalį UAB „Jobera“ teikiamų paslaugų sudarė Daugiabučių namų savininkų bendrijų administravimo paslaugos, kurių neteikė UAB „Drokita“. Atsižvelgiant į tai, kad trys ieškovės minimi darbuotojai sudaro vos 2,88 proc. visų įmonės darbuotojų, teigti, kad jų darbas abiejose įmonėse reiškia įmonės veiklos perkėlimą, apeliantės įsitikinimu, yra nepagrįstas, juolab, kad darbuotojai vykdė darbo funkcijas iki pat įmonės bankroto paskelbimo. UAB „Jobera“ naudojamas el. paštas su galūne jobera.lt, kadangi atsakovo įmonės pavadinimas yra UAB „Jobera“. Kontaktuose nurodytas įmonių numeris priklauso atsakovui M. K. ir naudojamas dėl savo unikalumo, be to naudojamas ir kitose su atsakovu M. K. susijusiomis įmonėmis. Subdomenas jobera.lt nuosavybės teise priklauso atsakovui M. K..

8.2. Teismui nusprendus, kad įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, siekiant įvertinti žalos pagrindus bei dydį, svarbu nustatyti kokiu laikotarpiu galimai įvyko įmonės veiklos ir turto perkėlimas.

8.3. Teismo nustatytos pavienės aplinkybės, nesant esminių įmonės veiklos ir turto perdavimo kvalifikavimui būtinų aplinkybių, tokių kaip materialaus turto UAB „Jobera“ perdavimo, didžiosios dalies darbuotojų perdavimo, klientų perdavimo (pažymėtina, jog UAB „Drokita“ ir UAB „Jobera“ klientai buvo skirtingi), bei fakto, jog UAB „Jobera“ perėmė UAB „Drokita“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, nesudarė pagrindo konstatuoti įmonės veiklos ir jos turto perdavimo kitai įmonei – UAB „Jobera“. Priešingas aiškinimas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, jog nė vienas iš įmonės ar verslo perdavimo kriterijų negali būti pagrindinis, sprendžiant dėl įmonės ar verslo perdavimo – šią aplinkybę nustatydami teismai turi atlikti visų sudėtinių elementų analizę, atsižvelgdami į nagrinėjamo atvejo ypatumus, ir įvertinti jų visetą.

8.4. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino solidariosios atsakomybės sąlygas. Solidariosios atsakomybės taikymo sąlygos turėtų būti taikomos teismui konstatavus, jog įvyko įmonės veiklos ir turto perdavimas.

8.5. Nesutiktina su teismo išvadomis, kad verslo perkėlimas bei atsakovės UAB „Jobera“ ir jos vadovo M. K. veiksmai (UAB „Drokita“ klientų, darbuotojų ir turto perėmimas) tiesiogiai lėmė darbuotojų, mokesčių administratorių ir kitų kreditorių kreditorinių reikalavimų atsiradimą, t.y. sudarė sąlygas 20 138,62 Eur žalai atsirasti. Apeliantės teigimu, net jeigu būtų nustatyta, kad veikla perkelta iš UAB „Drokita“, nėra priežastinio ryšio tarp veiklos perkėlimo ir kreditorinių reikalavimų atsiradimo praėjus daugiau nei metams nuo naujos įmonės įsteigimo. UAB „Drokita“ ir toliau vykdė veiklą (2015-2016 metais sudarytos darbo sutartys su darbuotojais, teiktos paslaugos klientams). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė su tuo susijusių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kokia dalimi galimai egzistuojantis įmonės veiklos perkėlimas į UAB „Jobera“ prisidėjo prie kreditorinių reikalavimų atsiradimo ar žalos dydžio padidėjimo.

Atsiliepimas

9. Ieškovė BUAB ,,Drokita“ atsiliepime prašo UAB „Jobera“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visapusiškai ištirti 2019 m. balandžio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje; šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Nutartimi nustatyta, kad vartotojų klaidinimo galimybę sustiprina ir iš esmės tapatūs dviejų bendrovių pavadinimai, bei tai, kad BUAB „Drokita“ su klientais sudarytose sutartyse buvo nurodomas būtent UAB ,,Jobera“ pavadinimas. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad paminėtos sutartys su klientais sudarytos dar iki UAB „Jobera“ įsteigimo, aptariamų aplinkybių vertinimo nekeičia ir buvusių BUAB „Drokita“ klientų klaidinimo galimybės nepašalina. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti buvus apeliantės siekį perimti buvusius BUAB „Drokita“ klientus, sukėlus painiavą su BUAB „Drokita“ iki bankroto vykdyta veikla ir t.t. Pasak ieškovės, nutartimi nustatyta, kad ieškovės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę – atsakovę. Pažymi, jog atsakovės balanso (2016 m. gruodžio 31 d. datai) duomenimis, ji turėjo turto už 23 541 Eur, todėl pagrįsta daryti išvadą, kad ieškovės turtas, sudarantis 23 541 Eur, buvo perkeltas į kitą įmonę – atsakovę. Tai rodo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Šalies argumentai

9.2. Ieškovės teigimu, egzistuoja akivaizdūs verslo perkėlimo požymiai BUAB „Drokita“ (buv. UAB „JOBERA LT“) veikla perkelta į atsakovę UAB „Jobera“ (naujai sėkmingai veiklą vykdančią įmonę). Šias aplinkybes ieškovė grindžia argumentais, kurie iš esmės tapatūs ieškinyje išdėstytiems.

9.3. Pasak ieškovės, jeigu ieškovės veikla nebūtų perkelta atsakovei, arba prieš perkeliant veiklą būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, ieškiniu prašoma priteisti žala kreditoriams nebūtų atsiradusi.

9.4. Žalą sudaro bendra kreditorių reikalavimų suma bankroto byloje, nes atsakovei perėmus ieškovės veiklą, susiklostė tokia faktinė situacija, kad ieškovė nebegalėjo tęsti sėkmingos veiklos ir susidarė pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių reikalavimų sumos. Taip pat, atsakovei perėmus ieškovės turtą, darbuotojus ir kt., uždirbamos lėšos, turtas, kuris turėjo priklausyti ieškovei, o ieškovės kreditoriai turėjo patenkinti savo finansinius reikalavimus. Tokio pobūdžio (atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais) piniginės prievolės, pasak ieškovės, turi tekti išimtinai atsakovei, nes atsakovė, perimdama ieškovės verslą, darbuotojus, turtą, išvengė prievolės atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, taip iš esmės sutaupydama ieškovės sąskaita. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų atsiradę ieškovės kreditorių reikalavimai, sudarantys 20 138,62 Eur, nebus patenkinti.

9.5. 2019 m. balandžio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Atsakovė apeliaciniame skunde išreiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, jog būtent atsakovo M. K. paaiškinimai būtų buvę svarbūs nustatant bylai svarbias aplinkybes (dėl įmonių veiklos panašumo, įmonės veiklos tęstinumo ir kitų aplinkybių), tačiau teismas atsakovo M. K. prašyme dėl posėdžio datos atidėjimo nurodytas priežastis pripažino nesvarbiomis, ir net esant pripažintam atsakovo dalyvavimui būtinu, išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės nedalyvaujant nei atsakovui M. K., nei UAB „Jobera“ atstovui. Atsakovas mano, jog egzistuoja procesinės teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsakovai neturėjo galimybės duoti paaiškinimus, byloje nebuvo apklausti liudytojai, o remtasi tik jų duotais rašytiniais paaiškinimais, abu atsakovai neturėjo galimybės užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikiant teismui apeliacinį skundą iškilo būtinybė įvertinti naujus, kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, apeliantė teigia, jog yra pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

13. Šiuo atveju, apeliantė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą grindžia netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu, apribota galimybe atsakovams pateikti paaiškinimus, užduoti klausimus, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nesudaro pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliantė nenurodė aplinkybių, kad teismas skundžiamame sprendime rėmėsi kitos šalies nurodytomis naujomis aplinkybėmis ar naujai pateiktais įrodymais, dėl kurių atsakovė neturėjo galimybės pasisakyti. Nors prašyme teigiama, kad atsakovo M. K., esančio UAB „Jobera“ direktoriumi, paaiškinimai būtų buvę svarbūs nustatant tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes (dėl įmonės veiklos panašumo, įmonės veiklos tęstinumo ir kitų aplinkybių), argumentų, kad šios aplinkybės nėra atskleistos procesiniuose dokumentuose (ir apeliaciniame skunde) nenurodyta. Priešingai, apeliantė pripažįsta, jog bylai reikšmingos aplinkybės išdėstytos byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, o pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi galimybę įvertinti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, o vien apeliantės nuomonė dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių, nėra pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

14. Apeliantė prašo priimti naują įrodymą - UAB „Jobera“ teiktų paslaugų pobūdį patvirtinantį sąskaitų-faktūrų sąrašą.

15. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės nenurodė, kad neturėjo galimybės naujų įrodymų pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, juolab aplinkybę dėl UAB ,,Drokita“ ir UAB „Jobera“ veiklos skirtumų įrodinėjo dar atsiliepime į ieškinį. Duomenų, kad teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus, taip pat nėra. Taigi, nenustačius CPK 314 straipsnyje numatytų sąlygų, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti ir nevertina atsakovės su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų.

Dėl apeliacinio skundo esmės

17. Byloje nustatyta, kad UAB ,,Drokita“, į. k. 303357989 (iki 2016 m. lapkričio 11 d. įmonės pavadinimas - UAB ,,Jobera LT“), įsteigta 2014 m. liepos 25 d. UAB ,,Jobera“, į. k. 304033716, įsteigta 2015 m. balandžio 23 d. Šių įmonių vadovas buvo atsakovas M. K.. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6345-866/2016 UAB „Drokita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė Veroniką Sinkevičienę. Minėta nutartimi teismas įpareigojo įmonės vadovą per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus kitus dokumentus. 2017 m. liepos 24 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių suma 20 138,62 Eur. Plungės apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1269-1024/2017 už įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus nevykdymą skyrė atsakovui baudą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017 BUAB „Drokita“ buvusiam vadovui M. K. apribota galimybė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3002-881/2018 įmonės UAB „Drokita“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovė, teigdama, jog dėl neteisėtų atsakovo M. K. veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo) ir atsakovės UAB „Jobera“ veiksmų (verslo perkėlimo) įmonė patyrė 20 138,62 Eur žalą (patvirtinti kreditoriniai reikalavimai), kreipėsi į teismą dėl šios sumos priteisimo solidariai iš atsakovų UAB ,,Jobera“ ir M. K.. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė UAB Jobera“, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai jos atžvilgiu, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl BUAB „Drokita“ veiklos perkėlimo į UAB „Jobera“

18. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl UAB „Drokita“ veiklos ir turto perkėlimo į UAB „Jobera“; teigia, kad teismas netinkamai vertino su įmonės veiklos ir valdymo tapatumu, darbuotojų ir turto perdavimu susijusius klausimus. Pasak atsakovės, teismo nustatytos pavienės aplinkybės, nesant esminių įmonės veiklos ir turto perdavimo kvalifikavimui būtinų aplinkybių, tokių kaip materialaus turto, didžiosios dalies darbuotojų UAB „Jobera“ perdavimo, bei fakto, kad UAB „Jobera“ perėmė UAB „Drokita“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises (pažymėjo, kad UAB „Drokita“ ir UAB „Jobera“ klientai buvo skirtingi), nesudarė pagrindo konstatuoti įmonės veiklos ir jos turto perdavimo kitai įmonei – UAB „Jobera“.

19. Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi, bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.

20. CPK 182 straipsnio 2 punkte numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims prejudiciniai faktai).

21. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

22. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3002-881/2018 įmonės UAB „Drokita“ bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, konstatavus ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte prezumpciją sudarančias aplinkybes.

23. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.

24. Teismas minėtoje civilinėje byloje išvadą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie M. K. veiksmus, t. y. įmonės darbuotojų perėjimą dirbti iš BUAB „Drokita“ į UAB „Jobera“, UAB „Drokita“ rekvizitų ir kontaktų naudojimą UAB „Jobera“ veikloje, klientų perėmimą.

25. Nors atsakovė UAB „Jobera“ civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, sprendžiant dėl teismo procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių prejudicijos, atsižvelgtina į tai, kad M. K., kuris minėtoje byloje įtrauktas suinteresuoto asmens statusu, yra apeliantės (UAB „Jobera“) vadovas bei akcininkas. Taigi, M. K. (kuris pateikė apeliacinį skundą UAB „Jobera“ vardu) buvo žinomos minėtoje byloje nustatytos aplinkybės. Kita vertus, net atsižvelgus į tai, jog atitinkamu laikotarpiu M. K. nebuvo UAB „Jobera“ vadovas, pažymėtina, jog šioje byloje pateiktuose dokumentuose UAB „Jobera“, nesutikdama su ieškinyje nurodyta aplinkybe dėl ieškovės veiklos ir turto perkėlimo, nenurodė aplinkybių ir argumentų, kurie sudarytų pagrindą padaryti kitokias išvadas, nei nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

26. Apeliantė pabrėžė, kad UAB „Jobera“ neteikė identiškų paslaugų, teiktų UAB „Drokita“, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė teikė ir kitas paslaugas, savaime neįrodo, kad ji nevykdė ir tapačios veiklos. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, iš byloje esančio UAB „Jobera LT“ sutarčių registro (2 t., b.l. 59-65) matyti, kad ieškovė teikė įdarbinimo paslaugas (sutartys dėl paieškos bei atrankų), kurias, kaip nurodo apeliantė teikė tik atsakovė. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kelių darbuotojų darbas abejose įmonėse nereiškia įmonės veiklos perkėlimo, be to, jie vykdė darbo funkcijas pagal darbo sutartį iki pat įmonės bankroto paskelbimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad būtent vadovas, kuris organizavo įmonių veiklą, dirbo dvejose susijusiose įmonėse. Apeliantė neneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl įmonių pavadinimo, kontaktinių duomenų tapatumo, aplinkybės, kad įmonės veikė tuo pačiu adresu. Dėl šios priežasties klientai, sudarydami sutartis, negalėjo suprasti, kuri įmonė teikia paslaugas, o taip pat aplinkybės, kad UAB „Jobera“ ir UAB „Jobera LT“ yra dvi skirtingos įmonės. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-403-823/2019 konstatavo buvus apelianto (M. K.) siekį perimti buvusius BUAB „Drokita“ klientus, sukėlus painiavą su BUAB „Drokita“ iki bankroto vykdyta veikla. Pažymėtina, kad atsakovė byloje nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog darbuotojų, kurie dirbo abejose įmonėse, darbo funkcijos kiekvienoje įmonėje buvo griežtai atribotos. Pati apeliantė nurodo, kad 2016 m. sausio 4 d. laikinojo įdarbinimo sutartimi UAB „Jobera LT“ įsipareigojo savo darbuotojams pavesti atlikti sutartyje numatytas funkcijas UAB „Jobera“ naudai. Taigi, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės veiklos perkėlimo.

27. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino būtent byloje surinktų įrodymų visumą (juridinių asmenų registrų išrašus, darbuotojų paaiškinimus, sutarčių žurnalo duomenis, įmonių sudarytų sutarčių turinį), taip pat aplinkybes apie įmonių veiklos vykdymą tose pačiose patalpose, įmonės darbuotojų perėjimą dirbti iš BUAB „Drokita“ į UAB „Jobera“, BUAB „Drokita“ rekvizitų ir kontaktų naudojimą UAB „Jobera“ veikloje, ir klientų perėmimą, kas sudarė pakankamą pagrindą spręsti apie ieškovės veiklos ir turto perkėlimą į UAB „Jobera“ paliekant ieškovei tik kreditorinius įsipareigojimus.

Dėl UAB „Jobera“ civilinės atsakomybės

29. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad verslo perkėlimas bei atsakovės UAB „Jobera“ bei jos vadovo M. K. veiksmai (UAB „Drokita“ klientų, darbuotojų ir turto perėmimas) tiesiogiai lėmė darbuotojų, mokesčių administratorių ir kitų kreditorių kreditorinių reikalavimų atsiradimą, t. y. sudarė sąlygas 20 138,62 Eur žalai atsirasti. Priežastinio ryšio nebuvimą atsakovė grindžia aplinkybėmis, kad UAB „Jobera“ įsteigta 2015 m. balandžio 23 d., tačiau UAB „Drokita“ pirmos eilės kreditorių reikalavimai atsirado 2015-2016 metais, įmonei toliau vykdant veiklą.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad verslas į UAB „Jobera“ perkeltas vienkartiniu veiksmu/sprendimu. Būtent dėl atsakovės perimtos ieškovės veiklos, kuomet ieškovės darbuotojai dirbo ir atsakovės įmonėje arba atsakovės naudai, buvo naudojami ieškovės resursai bei didinami nuostoliai (įsipareigojimai), ieškovė negalėjo sėkmingai veikti, iš turėto turto bei uždirbamų lėšų patenkinti kreditorių reikalavimų, sudarančių 20 138,62 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamo sprendimo išvada, kad priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo nuostolių akivaizdus, kadangi atsakovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui (didėjo finansiniai įsipareigojimai darbuotojams ir biudžetui) ir perkėlus verslą į kitą įmonę ieškovas neatsiskaitė su kreditoriais ir įmonė neturi galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus (ieškovo turtas, verslas ir veikla perkelta atsakovui UAB „Jobera“), yra teisinga. Šiuo atveju itin reikšminga tai, jog abiejų įmonių vadovas bei akcininkas buvo tas pats asmuo – M. K., kuris ieškinį dėl 20 138,62 Eur dydžio žalos pripažino. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalis, preziumuojama, kad keli žalą padarę asmenys turi solidariąją žalos atlyginimo prievolę, t. y. įrodinėjant šios prievolės pobūdį iš anksto laikomasi nuostatos, kad žala padaryta bendrais veiksmais ir dėl to žalos atlyginimo prievolė yra solidari. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė solidariosios atsakomybės taikymo sąlygas, pacitavo tiek teisės normas, tiek šio klausimo nagrinėjimui aktualią teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

32. Apibendrinusi išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

33. Apeliantė nurodė, jog jos atstovas M. K. iš asmeninių lėšų per klaidą sumokėjo 453 Eur žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą, nors vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, UAB „Jobera“ atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atsakovės atstovas prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

34. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinį yra pareiškusi bankrutuojanti įmonė, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kiti dalyvaujantys byloje asmenys (t. y. ir atsakovė) yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius skundus. Dėl šios priežasties yra pagrindas tenkinti apeliantės prašymą ir grąžinti jai sumokėtą 453 Eur žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Ieškovė BUAB „Drokita“ (jos atstovas advokatas Giedrius Baziulis) pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovų 1 350 Eur dydžio ieškovės BUAB „Drokita“ šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys susitarė atidėti atlyginimo už teisines paslaugas mokėjimą iki BUAB „Drokita“ turės piniginių lėšų ir toks susitarimas doktrinoje vertintinas kaip bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinantis įrodymas. Prie prašymo pridėjo suteiktų paslaugų ataskaitą, kurioje nurodyta, kad ieškovei civilinėje byloje Nr. e2A-1745-577/2020 suteikta paslaugų už 1 350 Eur (už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikimą teismui). Taip pat yra informacija, kad ši suma neapmokėta.

36. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

37. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nustatytų dydžių taikymas. Todėl vien pagal PVM sąskaitas faktūras tokios išlaidos negali būti iš šalies priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017; 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-313/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1124-464/2020).

38. Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad faktiškai patyrė prašyme nurodytas bylinėjimosi išlaidas (pateikta tik teisinių paslaugų suvestinė), todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovei (apeliantei) UAB „Jobera“ (304033716) 453 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. liepos 31 d. (mokėtojas M. K., asmens kodas – (duomenys neskelbtini)

Teisėjos Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičNeringa Švedienė