Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ROMIRIS“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ROMIRIS“ ieškinį atsakovei R. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė (kreditorė) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ROMIRIS“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. S., R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 ieškinį tenkino – priteisė ieškovei UAB „ROMIRIS“ solidariai iš atsakovų R. S., R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvieno atsakovo po 1 196 Eur bylinėjimosi išlaidas.

3. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje bylioje Nr. e2A-17-450/2023 panaikino Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „ROMIRIS“ priteista solidariai iš atsakovės R. S. 110 055,60 Eur žalos atlyginimas, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 196 Eur bylinėjimosi išlaidos ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-181-589/2023 nustatė ieškovei ir atsakovei terminą rašytiniams paaiškinimams ir įrodymams pateikti.

5. Ieškovė UAB „ROMIRIS“ rašytiniuose paaiškinimuose prašė tenkinti ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei, ir nurodė: pirma, teismo nutartis, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir leidžia taikyti iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnyje nurodytas pasekmes (žalos atlyginimo); antra, BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto byloje nustatyta, kad R. ir R. S. sąmoningai blogai valdė BUAB „MEVEX“ ir priėmė jai akivaizdžiai nenaudingus sprendimus, t. y. 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi BUAB „MEVEX“ perėmė susijusios UAB „VEVIRA“ 110 055,61 Eur (380 000 Lt) skolą kreditoriui R. S. (atsakovės sutuoktiniui), o BUAB „MEVEX“ gavo 110 285,98 Eur (380 795,44 Lt) vertės BUAB „VEVIRA“ priklausiusį turtą; trečia, yra visos atsakovės būtinosios civilines atsakomybės sąlygos. Atsakovė neįrodė, jog BUAB „MEVEX“ buvo pajėgi atsiskaityti su pradine kreditore UAB „VEVIRA“; ketvirta, BUAB „MEVEX“ prarado vertingą turtą, kuris, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį turėjo būti panaudotas atsiskaityti su tuo metu turėjusiais patvirtintus reikalavimus visų eilių kreditoriais. Atsakovė sudarė ne tik 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, pagal kurią 110 055,61 Eur (380 000 Lt) skolą sumokėjo savo sesers sutuoktiniui V. P. (reikalavimo perėmėjui), bet ir kitus sandorius, kuriais be jokio pagrindo ir neatlygintinai perdavė turtą susijusiai įmonei UAB „RS Logistic“ (valdytai sutuoktinio R. S.), savo vaikams I. ir M. S.. BUAB „MEVEX“ vardu atsakovė sudarė sutartį, kuria ketino įgyti iš I. ir M. S. (dukters ir sūnaus) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiai pastatais. BUAB „MEVEX“ sumokėjo avansą, tačiau žemės sklypo neįgijo. Be to, I. S. buvo neatlygintinai perleistas BUAB „MEVEX“ automobilis „AUDI A3“. Taigi, atsakovė R. S. sandorius sudarė su sutuoktiniu, vaikais, giminaičiu, todėl pažeidė fiduciarines ir rūpestingumo pareigas, nesielgė rūpestingai, apdairiai ir protingai; penkta, atsakovė nesąžiningai skaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM). Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareikalavus grąžinti PVM sumas, R. S. pareiškė neturinti lėšų, nes visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą buvo perleidusi susijusiems asmenims, o bendrovės veiklą perkėlusi į susijusią UAB „RS Logistic“. Dėl to kreditorių reikalavimai BUAB „MEVEX“ bankroto proceso metu negalėjo būti patenkinti; šešta, atsakovės pasitraukimas iš BUAB „MEVEX“ vadovės pareigų ir naujo vadovo Latvijos Respublikos piliečio paskyrimas vadovauti buvo fiktyvūs. Nėra duomenų apie BUAB „MEVEX“ turto ir dokumentų perdavimą naujam vadovui J. B., kuris, be kita ko, paskyrimo metu buvo įkalinimo įstaigoje; septinta, 2013 m. BUAB „MEVEX“ įsipareigojimai viršijo turto vertę. Žinodama, kad BUAB „MEVEX“ neatsiskaito su kreditoriais, atsakovė neinicijavo bankroto bylos iškėlimo BUAB „MEVEX“, dėl to pažeidė kreditorių teisėtus interesus; aštunta, atsakovė teikė paskolas nemokiai BUAB „MEVEX“ ir iš jos atgavo skolas pirmiau nei kiti kreditoriai, taip pat grąžino skolą sutuoktiniui R. S. Tokiais veiksmais padarė tiesioginę žalą ieškovei (pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ teisių perėmėjai). Devinta, vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis nuginčyta 2016 m. gegužės 5 d. (teismo nutarties, kuria patvirtinta BUAB „VEVIRA“ ir BUAB „MEVEX“ sudaryta taikos sutartis priėmimo dieną); dešimta, ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas skaičiuojamas nuo juridinio asmens veiklos pabaigos ir datos, kurią ieškovei galutinai paaiškėjo, kad iš skolininkės nebus išieškota skola. Ieškovė reiškia ieškinį po BUAB „MEVEX“ pabaigos, šios bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu.

6. Atsakovė R. S. rašytiniuose paaiškinimuose prašė ieškinį atmesti, nes pirmiausia, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje dėl BUAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Atsakovė niekada nebuvo BUAB „MEVEX“ akcininke. Atsakovės vadovavimo metu BUAB „MEVEX“ veikė sėkmingai ir atsakovė nepažeidė pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ interesų ir jokios žalos jai nepadarė. 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis nebuvo (ir nėra) pripažinta negaliojančia (galioja). UAB „MEVEX“ yra visiškai atsiskaičiusi su pradine kreditore BUAB „VEVIRA“. Pradinis kreditorius R. S. perleido savo reikalavimą naujam kreditoriui V. P., kuriam BUAB „MEVEX“ 2011 m. sausio 5 d. sutartimi įsipareigojo grąžinti 110 055,61 Eur (380 000 Lt) iki 2011 m. kovo 7 d. ir vėliau V. P. buvo išduotas teismo įsakymas ir ši skola šiam kreditoriui buvo sumokėta. Ieškovė 2021 m. gegužės 25 d. pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „ROMIRIS“ atsakovei R. S. 6 897 Eur bylinėjimosi išlaidas bei valstybei 10,19 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

8. Teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ perleido naujajai kreditorei UAB „ROMIRIS“ reikalavimo teisę į BUAB „MEVEX“ 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo išieškojimo. Ieškovė UAB „ROMIRIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių (žalos) atlyginimo solidariai iš buvusių BUAB „MEVEX“ vadovų R. S. ir R. S.

9. Teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) registruotų duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog šia bendrovę faktiškai sąmoningai blogai valdė abu atsakovai, kurie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. 2009 m. rugpjūčio 10 d. R. S. BUAB „VEIVIRA“ vardu ir R. S. BUAB „MEVEX“ vardu pasirašė vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, kurios pagrindu BUAB „VEVIRA“ perleido R. S. 110 055,61 Eur (380 000 Lt) skolą BUAB „MEVEX“ ir kreditoriaus R. S. reikalavimas buvo patenkintas. BUAB „VEVIRA“ turtas buvo perleistas R. S. vadovaujamai BUAB „MEVEX“ už 110 285,98 Eur (380 795,44 Lt), tačiau nėra duomenų, kad šį turtą BUAB „MEVEX“ gavo. Šiaulių apygardos teismas, civilinėje byloje dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei panaikinimo nuo sudarymo momento, restitucijos taikymo, 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „VEVIRA“ ir BUAB „MEVEX“ sudarytą taikos sutartį. Teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu kreditorė BUAB „VEVIRA“ su 110 055,61 Eur dydžio reikalavimu buvo įtraukta į BUAB „MEVEX“ bankroto byloje patvirtintą trečiosios eilės kreditorių reikalavimų sąrašą.

10. Atsakovė R. S. buvo pasikreipusi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 dėl BUAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu, o atnaujinus procesą, prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties dalį, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu arba iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti argumentus, kad BUAB „MEVEX“ buvusi vadovė R. S. atsakinga už tyčinį bankrotą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/2022 panaikino pirmosios instancijos ir apeliacinio teismo nutartis ir nutraukė procesą pagal pareiškėjos R. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto byloje. Kasacinis teismas procesą nutraukė, konstatavęs, kad BUAB „MEVEX“ išregistravimas iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) reiškia, jog neliko vienos iš šalių, todėl procesas pagal R. S. prašymą atnaujinti bylos procesą pradėtas nepagrįstai. Šios teismo nutarties 33 punkte pažymėta, kad proceso pagal R. S. prašymą nutraukimas nereiškia, jog jos interesai negalėtų būti apginti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, žalos atlyginimo byloje teikiant argumentus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Tokiu atveju negali būti taikomos teismo sprendimo prejudicialumo savybės, kadangi, nors R. S. buvo įtraukta į tyčinio bankroto procesą, tačiau apie jį nebuvo tinkamai informuota.

11. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-17-450/2023 22 punkte pažymėjo, kad spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo iš buvusios BUAB „MEVEX“ vadovės R. S., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2048 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais ir nevertino būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

12. Ieškovė nurodo, kad turėtų būti pripažįstamos prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčios aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos teismo tyčinio bankroto byloje, susijusios su atsakovės R. S. neteisėtais veiksmais, kalte ir priežastiniu ryšiu, nepaisant to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nurodyta, kad BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės atsakovei nelaikytinos prejudiciniais faktais. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovė pažeidė fiduciarines ir rūpestingumo pareigas, pažeidė vadovo objektyvaus elgesio standartus, t. y. sudarydama vienarūšių reikalavimų perleidimo sutartį su BUAB „VEVIRA“ nesielgė rūpestingai, apdairiai ir protingai bei pažeidė kreditorių interesus, nes BUAB „MEVEX“ kilo prievolė sumokėti kreditoriui R. S. skolą, o BUAB „VEVIRA“ atlygio už perleistą turtą negavo. Be to, atsakovė laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pakartotinai turi būti nustatinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos, įskaitant atsakovės kaltė ir priežastinis ryšys, ir tik tuo atveju, jeigu civilinės atsakomybės sąlygos būtų nustatytos, atsakovei galėtų kilti atsakomybė dėl turtinės žalos atlyginimo. Juridinio asmens tyčinis bankrotas ir bankrutavusio juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra skirtingi teisės institutai, turintys skirtingą paskirtį, tikslus, taikymo sąlygas.

14. Teismas nustatė, kad BUAB „VEVIRA“, atstovaujama R. S., ir UAB „MEVEX“, atstovaujama R. S., sudarė 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį. Šia sutartimi R. S. skola BUAB „VEVIRA“ buvo perleista BUAB „MEVEX“. Tokiu būdu buvo sumažintas BUAB „VEVIRA“ įsiskolinimas R. S.. Sudariusi vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, BUAB „MEVEX“, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti už gautas prekes, įsigijo iš kompanijos „SPARCO“ prekes ir iš BUAB „VEVIRA“ perėmė jos skolą R. S.

15. Vienarūšių reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumas buvo nagrinėjamas teisme ir Šiaulių apygardos teismas patvirtino BUAB „VEVIRA“ ir BUAB „MEVEX“ sudarytą taikos sutartį. Taikos sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad taikos sutartis sudaryta todėl, kad BUAB „MEVEX“ turtas 2010–2011 metais parduotas tretiesiems asmenimis, dėl to restitucija natūra negalima.

16. Teismas vertino, kad iš teismo patvirtintos taikos sutarties turinio galima suprasti, jog būtent dėl to, jog BUAB „MEVEX“ turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, buvo susitarta įtraukti BUAB „VEVIRA“ į BUAB „MEVEX“ bankroto byloje patvirtintą trečios eilės kreditorių reikalavimų sąrašą. Šalys, sudarydamos taikos sutartį, neišreiškė savo valios dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia ar niekine. Nesant išreikštos šalių valios dėl vienarūšių reikalavimo įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir tik patvirtinus BUAB „VEVIRA“ reikalavimą tuo pagrindu, kad BUAB „MEVEX“ turtas 2010–2011 metais parduotas tretiesiems asmenims ir negalima restitucija natūra, nesudarė teismui pagrindo nuspręsti, kad vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis yra pripažinta negaliojančia ir niekine.

17. Taip pat teismas nustatė, kad R. S. perleido savo reikalavimą V. P., kuris su BUAB „MEVEX“ sudarė 2011 m. sausio 5 d. sutartį dėl skolos grąžinimo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu buvo išieškoma iš BUAB „MEVEX“ kreditoriui V. P. 110 055,61 Eur (380 000 Lt) skola, 1 298,66 Eur (4 484 Lt) delspinigiai, 6 proc. dydžio metinės palūkanos. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo (yra) nuginčyta.

18. Teismas iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu R. S. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį (dėl dalies BUAB „VEVIRA“ reikalavimo patenkinimo) bei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (už aplaidų BUAB „VEVIRA“ buhalterinės apskaitos tvarkymą); iš R. S. priteistas BUAB „VEVIRA“ naudai 275 116,66 Eur turtinės žalos atlyginimas. Dalį teismo priteistos turtinės žalos sudarė 110 055,61 Eur (380 000 Lt) dėl vienarūšių reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo.

19. Teismas nesutiko su atsakove, kad žalos atlyginimas iš jos negali būti priteistas, kadangi baudžiamojoje byloje buvo patenkintas BUAB „VEVIRA“ civilinis ieškinys ir priteista žala iš R. S.. Baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis buvo apskaičiuotas remiantis Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi BUAB „VEVIRA“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimu suma (275 116,65 Eur).

20. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad BUAB „MEVEX“ buvusi vadovė vienarūšių reikalavimų perleidimo sutartimi neteisėtai (fiktyviai) perėmė BUAB „VEVIRA“ įsiskolinimą R. S. BUAB „MEVEX“ pradinis kreditorius R. S. perleido reikalavimą pagal vienarūšių reikalavimų perleidimo sutartį naujajam kreditoriui V. P., kuriam buvo išduotas teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš BUAB „MEVEX“. Todėl šiuo atveju vertinti, kad vienarūšių reikalavimų perleidimo sutartimi buvo tyčia siekiama pažeisti kreditorių interesus ir šis sandoris yra fiktyvus, nėra pakankamo pagrindo. Sandoris, kuriuo R. S. perleido reikalavimo teisę V. P. nėra nuginčytas. Teismas byloje esančių BUAB „MEVEX“ įrašų apie pateikiamus likučius dienos pradžioje ir pabaigoje bei kasos kvitų nustatė, jog BUAB „MEVEX“ 2012 m. sausio mėn. mokėjo skolą V. P. Tai sudarė pagrindą teismui nuspręsti, kad BUAB „MEVEX“ vykdė prievolę naujajam kreditoriui V. P.

21. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „MEVEX“. Ieškovė iš esmės rėmėsi Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog 2013 m. bendrovė turėjo finansinių sunkumų (įsipareigojimai viršijo balanse nurodytą turto vertę). Bankroto byla UAB „MEVEX“ iškelta 2015 m. sausio 22 d.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovė bendrovės vadove buvo iki 2013 m. lapkričio 30 d. Duomenų, kurie leistų vertinti BUAB „MEVEX“ veiklą ir spręsti apie nemokumo atsiradimo momentą, byloje nėra. Ieškovė, siekdama įrodyti atsakovės neveikimą, remiasi Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu bei aplinkybe, kad bendrovės finansinė padėtis 2013 m. buvo sunki. Byloje nėra duomenų, ar tuo metu buvusi BUAB „MEVEX“ finansinė padėtis lėmė jos bankrotą arba bendrovė buvo nemoki ir negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

23. Teismas iš JAR išrašo duomenų nustatė, kad atsakovė buvo BUAB „MEVEX“ vadove tam tikrais laikotarpiais, tačiau nebuvo BUAB „MEVEX“ akcininke. Byloje yra duomenys, kad akcijos buvo perleistos Latvijos Respublikos piliečiui J. B., kuris tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad bendrovės faktinė vadovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovė. Ieškovė yra pateikusi BUAB „MEVEX“ finansinės atskaitomybės duomenis, pvz., 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo operacijų duomenis (pasirašyti V. U.), suminių skolų apyskaitą, PVM sąskaitas faktūras, tačiau šių dokumentų pagrindu teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad bendrovei toliau vadovavo atsakovė R. S. Finansinės atskaitomybės dokumentuose nėra atsakingo asmens ar prekes gavusio asmens parašo.

24. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė tyčiniais neteisėtais veiksmais siekė padaryti kreditorei UAB „ROMIRIS“ žalą, todėl teismas negalėjo nuspręsti dėl visų būtinųjų BUAB „MEVEX“ vadovės R. S. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo. Siekiant taikyti vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos, o ne tik tai, kad ieškovė, kaip kreditorė, neturi galimybės savo reikalavimą patenkinti iš likviduotos dėl bankroto ir išregistruotos skolininkės turto.

25. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ reikalavimas atsirado 2016 metais įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarčiai, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, ir kurios pagrindu pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ buvo įtraukta į BUAB „MEVEX“ trečiosios eilės kreditorių reikalavimų sąrašą.

26. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pradinės kreditorės BUAB „VEBIRA“ reikalavimą perėmė ieškovė UAB „ROMIRIS“ ieškinio senaties terminui neturi jokios įtakos, kadangi CK 1.128 straipsnis įtvirtina, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

27. Juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, kreditorių ir bankrutuojančios bendrovės teises ir interesus atstovauja nemokumo administratorius. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Viena tokių išimčių buvo įtvirtinta ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame ĮBĮ. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą pripažįstama, kad apie ginčo sandorį nemokumo administratorius sužinojo nuo bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo dienos, ir su šiuo momentu siejama ieškinio senaties termino pradžia. BUAB „MEVEX“ bankroto byla iškelta 2015 m. sausio 22 d., todėl teismas, atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą, nusprendė, kad BUAB „VEVIRA“ apie jos pažeistas teises tapo žinoma įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo nutarčiai, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, kurioje šalys nurodė priežastį, dėl kurios BUAB „VEVIRA“ įtraukta į trečiosios eilės BUAB „MEVEX“ kreditorių reikalavimų sąrašą – negalima taikyti restitucijos natūra dėl perleisto turto tretiesiems asmenims. Patvirtinus taikos sutartį, BUAB „VEVIRA“ buvo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo yra praleistas. Ieškovė šio termino atnaujinti neprašė ir teismas neturėjo pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti ( CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Ieškovė UAB „ROMIRIS“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš atsakovės 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašo: i) apeliacinį skundą patenkinus arba nepatenkintus perskirstyti priteistinas bylinėjimosi išlaidas; ii) gauti iš atsakovės paaiškinimus dėl jos pasitraukimo iš BUAB „MEVEX“ vadovės pareigų ir J. B. paskyrimo vadovu, dokumentų perdavimo (neperdavimo) fakto nustatymo bei pirmosios instancijos teismo nurodytų naujų aplinkybių, kad atsakovė neturėjo prievolės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo; iii) paskirti žodinį teismo posėdį ir jame apklausti atsakovę. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

28.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino kasacinės instancijos teismo nutarties turinį, nesivadovavo kitų instancijų teismų prejudicinę reikšmę turinčiais sprendimais, jų išaiškinimais dėl sudarytų sandorių galiojimo (negaliojimo), neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, nesilaikė suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, nepaisė prejudicinę reikšmę turinčios Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovų kaltų veiksmų.

28.2. Skundžiamo teismo sprendimo 53 punkte padaryta ydinga išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/2022 pažymėjo, jog šiuo atveju negali būti taikomos teismo sprendimo prejudicialumo savybės atsižvelgiant į tai, kad nors R. S. ir buvo įtraukta į tyčinio bankroto procesą, tačiau nebuvo apie jį tinkamai informuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 21 punkte nurodyta, jog nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantė buvo įtraukta į bylos dėl UAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė buvo pašalinta iš tyčinio bankroto byloje dalyvaujančių asmenų arba pakeista jos teisių perėmėju.

28.3. Teismas neteisingai nustatė ginčo esmę, ieškinio pagrindą, įrodinėtinas faktines aplinkybes, neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas. Ieškinyje ir visuose procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose ir baigiamojoje kalboje ieškovė nurodė, kad kaip kreditorė pareiškė tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ir dalyviui, dėl kurio veiksmų BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir pripažinta, jog abu atsakovai kalti dėl tyčinio bankroto. Bankrotas pripažinimas tyčiniu nereikalaujama įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Tiesioginio ieškinio procesinės formos, siejamos tiek su skolininko juridinio asmens teisiniu statusu, tiek su (ne) pripažinto tyčinio bankroto faktu. Tai yra veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises bei nereikalauja įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, nes reikšdamas tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo kreditorius nėra saistomas bankroto proceso (kadangi juridinis asmuo šiuo atveju yra pasibaigęs), neturi būti užtikrintas kreditorių lygiateisiškumo principas, nėra pažeidžiamos nustatytų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisyklės, todėl kreditorius gali tokį tiesioginį ieškinį reikšti net neįrodinėdamas, kad neteisėti veiksmai buvo nukreipti būtent į jo, konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, bei kad veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai, tik to kreditoriaus atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties išaiškinimai dėl civilinės atsakomybės taikymo).

28.4. Ieškinys pareikštas ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, taip pat atsakovės veiksmai siejami su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį išnagrinėjo tik dėl specifinio ieškinio pagrindo.

28.5. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nustatyti atsakovų konkretūs kalti veiksmai dėl BUAB „MEVEX“ privedimo prie nemokumo bei žalos padarymo tiek visiems kreditoriams, tiek ir BUAB „VEVIRA“ (ieškovei kaip teisių perėmėjai). Taigi, šioje teismo nutartyje konstatuoti prejudiciniai faktai, turintis reikšmę nagrinėjamoje byloje.

28.6. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartyje nustatyta ir pareiškime dėl bankrotą pripažinimo tyčiniu nurodyti argumentai, kad UAB „MEVEX“ vykdė teismo įsakymą V. P. naudai, tačiau kitiems kreditoriams priteistos teismo sprendimais sumos nebuvo išmokomos, bendrovė nuo jos įsteigimo pradžios turėjo didesnius įsipareigojimus nei buvo jos įstatinis kapitalas, o 2009 m. rugpjūčio 10 d. sudariusi trišalį sandorį iš karto patyrė finansinius sunkumus, nes prisiimtų prievolių negalėjo įvykdyti. UAB „MEVEX“ buvusi vadovė R. S. sudarė nesąžiningą įskaitymo sandorį, kurios pagrindu turėjo praktiškai visas įmonės gaunamas lėšas mokėti savo sutuoktiniui R. S. Ši aplinkybė yra nustatyta teismo nuosprendžiu, administracinėje ir civilinėje byloje pagal V. P. prašymą išduoti teismo įsakymą išieškoti skolą iš BUAB „MEVEX” bei nagrinėjamos bylos dokumentai (R. S. sutikimas su reikalavimu, pinigų išmokėjimas bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais, nors bendrovė jau nuo pat įsteigimo ir trišalės sutarties sudarymo nevykdė prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), neteisėtai įtraukdama į atskaitą PVM pagal UAB „VEVIRA“ nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „MEVEX“. Nebuvo vykdomos prievolės ir kitiems kreditoriams.

28.7. Kasacinės instancijos teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi pradėtą procesą nutraukė ir panaikino visas byloje priimtas nutartis. Tai reiškia, jog byloje dėl ginčo esmės (BUAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu) jokios aplinkybės nebuvo (negalėjo būti) nustatytos ar nustatomos, nes procesas buvo pradėtas be pagrindo. Teismo nutartis pripažinti BUAB „MEVEX“ bankrotą tyčiniu nebuvo panaikinta ar pakeista. Nėra jokio teisėto, procesine tvarka konstatuoto teismo sprendimo ar nutarties, kuria būtų paneigtas prejudicinis faktas, jog atsakovė R. S. kalta dėl BUAB „MEVEX“ bankroto. Fiktyvus Latvijos Respublikos piliečio, atlikinėjusio laisvės atėmimo bausmę, paskyrimas vadovu nesukėlė ir negalėjo sukelti vadovų pasikeitimo (faktiškai neįvyko). Atsakovė apie tyčinį bankrotą žinojo ir privalėjo žinoti iš viešai paskelbtų duomenų. Ji turėjo tinkamą patirtį bei kaip apdairus asmuo galėjo domėtis teismo procesiniais sprendimais. Procesinis pasyvumas buvo tik dėl to, jog BUAB „MEVEX“ bankroto proceso metu atsakovė neturėjo asmeninio turto (iki bankroto visą turtą padovanojo dukteriai, kai BUAB „MEVEX“ bankroto procesas pasibaigė dovanotą turtą iš dukters susigrąžino), buvo paskelbusi fizinio asmens bankrotą, inicijavo bankroto procesą Latvijos Respublikoje.

28.8. Jeigu atsakovė būtų pripažinta nedalyvavusi BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto iškėlimo procese, jai taikomos nutarties pasekmės, taigi, prejudicialumo sąlygų buvimą patvirtina civilinio proceso įstatymo nuostatos. Byloje dėl tyčinio bankroto atsakovė buvo pripažinta dalyvaujančiu asmeniu ir galėjo naudotis visomis procesinėmis teisėmis, t. y. paneigti savo atsakomybę, bet to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-234-1075/2022 pripažino atsakovę dalyvaujančiu procese asmeniu, bei nurodė, jog nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad R. S. buvo įtraukta į bylos dėl UAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą.

28.9. UAB „ROMIRIS“ viso bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties turinio interpretavimas yra ydingas. Pirmiausia, pagal kasacinio teismo nutarties turinį, jo procesinę reikšmę ir prasmę (nutraukus procesą), jokių konstatuojamųjų prejudicinę reikšmę turinčių faktų dėl atsakovės R. S. kaltės privedus UAB „MEVEX“ prie bankroto neatsirado ir negalėjo atsirasti. Teismas nesprendė nei dėl nutarties bankrotą pripažinti tyčiniu sprendimo panaikinimo ar pakeitimo, nei dėl aplinkybių, kurių pagrindu bankrotas pripažintas tyčiniu, nenustatė jokių prejudicinių faktų; nenustatė kitokio ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies taikymo šiai bylai reikšmės, nepakeitė suformuotos teismų praktikos ir ja nustatytų taikomų prezumpcijų bei įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose. Antra, kasacinis teismas bylą nutraukė konstatavęs, jog atsakovė pripažinta procese dalyvaujančiu asmeniu. R. S. nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių argumentų, jog prejudicialumo savybės negalėtų būti taikomos ir nepaneigė, kad ne dėl jos veiksmų BUAB „MEVEX“ negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

28.10. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės, veikusios BUAB „MEVEX“ vardu, ir jos sutuoktinio, veikusio UAB „VEVIRA“ vardu, sudarytą vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, nesuteikė jokios reikšmės faktams, kad sandoris buvo sudarytas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų: i) atsakovė prisiėmė prievolę sumokėti skolą savo sutuoktiniui, o ne visiems kreditoriams, tarp jų BUAB „VEVIRA“; ii) atsakovės sutuoktinis perleido įsiskolinimą V. P., kuris yra atsakovės sesers sutuoktinis, ir atsakovė vykdė prievoles tik V. P., o ne visiems kreditoriams. Be to, administracinėje byloje Nr. A-438-2121/2013 konstatuotas V. P. PVM neteisėtas išskaičiavimas, baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 priimtu nuosprendžiu įskaitymo sandoris pripažintas nesąžiningu.

28.11. Ieškovė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo 65, 66 punktuose nurodytais argumentais, kad šalys sudarydamos taikos sutartį, neišreiškė savo valios dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia ar niekine. Priešingai, reikalavimai panaikinti atsiradusias neteisėtas pasekmes bei atstatyti padėtį į pirminę, taikant sandorio negaliojimo pasekmes, patvirtina buvusią aiškiai išreikštą valią. BUAB „MEVEX“ su pareikštais reikalavimais sutiko, pripažino jo pagrįstumą bei sutiko turtą grąžinti (reikalavimą patenkinti) skolininkės BUAB „MEVEX“ bankroto proceso metu. Kreditoriaus įtraukimas į kreditorių reikalavimų sąrašą yra jo reikalavimo pripažinimas bei pasekmių panaikinimas, t. y. įskaitymo sandorio pripažinimas negaliojančiu. Susitarimas dėl restitucijos natūra netaikymo nepaneigė neteisėto įskaitymo sandorio panaikinimui taikomų pasekmių. Materialus įstatymas nustato kaip šalims, taip ir teismui teisę nesant galimybei turtą grąžinti natūra, prašyti taikyti piniginę restituciją, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Restitucijos būdo pasirinkimas nepaneigia šalių susitarimo esmės dėl neteisėtos ir niekinės sutarties pasekmių taikymo. Šalys taikos sutartį sudarė siekdamos ekonomiško proceso.

28.12. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu priėmė R. S. neginčijamą sprendimą parodo, kad jis siekė suteikti teisinę reikšmę savo neteisėtiems veiksmams, disponuojant UAB „MEVEX“ turtu, bei sudaryti įvaizdį, kad vykdo teismo įsakymą. Kitose bylose nustatyta, kad įskaitymo sandoris buvo sudarytas 2009 metais vos įsteigus UAB „MEVEX“, kuri neturėjo jokio turto ir negalėjo vykdyti veiklos, o įmonės veikla buvo kreipimasis į VMI dėl PVM ataskaitos pagal UAB „VEVIRA“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir PVM mokesčio pareigos perkėlimo UAB „VEVIRA“. Administracinio teismo sprendimu nustatyta, kad nuo veiklos pradžios bendrovė neturėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant VMI. Todėl atsiskaitymas su V. P., nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei, buvo neteisėtas ir laikytinas žalos kreditoriams padarymą įrodančia aplinkybe. Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-39-440/2018 panaikintos visos V. P. ir UAB „VEVIRA“ sudarytos 2010 m. kovo 31 d. perleidimo sutartys, įskaitant V. P. perimtą iš R. S. pagal 2009 metų sutartį dėl 380 000 Lt įsiskolinimo perleidimo.

28.13. Skundžiamo teismo sprendimo 68, 69, 70 punktuose nurodyti argumentai yra klaidingi. Atsakovės veiksmai administracinėje, civilinėse ir baudžiamojoje bylose buvo įvertinti kaip nesąžiningi ir nustatyta, jog trišale sutartimi buvo tyčia siekta pažeisti BUAB „MEVEX“ kreditorių interesus, sandoris buvo nenaudingas kreditoriams bei pažeidė jų interesus. Dėl to R. S. buvo nuteistas. Kad trišaliu sandoriu buvo pažeisti įstatymai, konstatuota teismo nusprendžiu. Beje nėra įrodymų, kad atsakovė UAB „MEVEX“ privalėjo vykdyti prievolę V. P.. Dėl to teismas netinkamai įvertino, kad kreditoriaus interesų nepažeidimą įrodo tai, kad atsakovė mokėjo V. P. Atsakovė nevykdė prievolės kreditorei UAB „VEVIRA“ ir kitiems kreditoriams, o suteikė nepagrįstą pranašumą V. P..

28.14. Lietuvos Aukščiausiame Teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, kurioje R. S. dalyvavo, konstatuota, kad ji neturėjo pareigos sudaryti nei trišalę sutarti, nei susitarimą su V. P. bei jam mokėti R. S. skolą pirmiau už kitus kreditorius. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Teismas nenustatė objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog R. S., kaip UAB „MEVEX“ direktorė turėjo pareigą sudaryti trišalę sutartį, prisiimti pareigą sumokėti bendrovės vardu 110 055,61 Eur (380 000 Lt) įsiskolinimą, ar sudaryti su V. P. susitarimą dėl nurodytos sumos išmokėjimo, kai UAB „MEVEX“ akivaizdžiai nuo jos veiklos pradžios turėjo neįvykdytų prievolių kitiems kreditoriams, bei dėl finansinių sunkumų negalėjo jų vykdyti visų kreditorių atžvilgiu vienu metu.

28.15. Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nurodytos aplinkybės dėl R. S. ir jos sutuoktinio sudarytų sutarčių turi reikšmę kitoms byloms, kaip nustatytas įrodymas. Teismas klaidingai traktavo nuosprendžiu ir kitose bylose nustatytas aplinkybes, padarė neteisingas išvadas, nepaisė jog tokių sutarčių nesąžiningumas nustatytas. Nepagrįsti ir skundžiamo teismo sprendimo 72, 73 punktuose nurodyti argumentai. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Teismo sprendime be pagrindo nesiremiama aplinkybėms, jog UAB „MEVEX“ nemokumas buvo akivaizdus 2009 metais ir prisiėmus 380 000 Lt prievolę R. S., o vėliau V. P. Kad UAB „MEVEX“ finansinė būklė buvo sunki konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos administracinėje byloje Nr. A-602-705-2013 ir kituose su nurodytu ginču priimtuose administracinio teismo sprendimuose, kuriuose paminėta VMI išvada dėl UAB „MEVEX“ prievolių nevykdymo, t. y. faktinio nemokumo. VMĮ aktu nustatyta, jog UAB „MEVEX“ apskaitoje apskaitė UAB „VEVIRA“ 2009 m. birželio 1 d.–2009 m. spalio 19 d. laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įsigytas prekes, ilgalaikį turtą, transporto ir transporto nuomos paslaugas. Šių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „MEVEX“ į PVM atskaitą įtraukė 60 723 Lt pirkimo PVM. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad UAB „MEVEX“ elgėsi nesąžiningai, nes žinojo ar galėjo žinoti, jog UAB „VEVIRA“ PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM nesumokės. Vilniaus VMI yra konstatavusi tokias aplinkybes: sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių bendrovių (UAB „MEVEX“ ir UAB „VEVIRA“), kurias atstovaujančius asmenis siejo artimi giminystės ryšiai; abi bendrovės vykdė analogišką veiklą, BUAB „MEVEX“ 2009 m. gegužės–gruodžio mėnesiais buvo įdarbinta 15 buvusių BUAB „VEVIRA“ darbuotojų. Taigi, susijusios UAB „MEVEX“ ir UAB „VEVIRA“, valdomos sutuoktinių S., kurie žinojo kontroliuojamų bendrovių finansinę būklę ir įsipareigojimus. S. nesąžiningumas (naudojo „fenikso“ principą) nustatytas kitose bylose.

28.16. Atsakovė niekada nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MEVEX“ ir bankroto byloje neperdavė nemokumo administratoriui BUAB „MEVEX“ turto bei dokumentų. Atsakovė negalėjo perduoti turto ir dokumentų fiktyviam naujam vadovui, Latvijos Respublikos piliečiui J. B., nes jis buvo įkalinimo įstaigoje. Atsakovė nei viename iš procesinių dokumentų nenurodė aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo perdavimu J. B., nepaaiškino, kokiu būdu įmonės vadovavimą perdavė kalėjusiam asmeniui arba skundžiamame teismo sprendime nurodytam asmeniui.

28.17. Ieškovės teisė bei tiesioginio ieškinio dėl žalos atlyginimo senatis siejama ne su momentu, kuriuo kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (pasak teismo nuo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo), o būtent su BUAB „MEVEX“ pabaiga (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115- 915/2017 42 punktas). Ieškovė į teismą su tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2021 m. gegužės 25 d., o teismo sprendimas dėl BUAB „MEVEX“ pabaigos įsiteisėjo 2018 m. gegužės 28 d. Todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

28.18. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinį sudarė solidarusis reikalavimas dviem atsakovams, kuris buvo iš dalies patenkintas. Ieškovė nereiškė reikalavimų atsakovams atskirai. R. S. neskundė kitos teismo sprendimo dalies. Pirmosios instancijos teismas byloje patirtas šalių išlaidas turėjo priteisti (paskirstyti) proporcingai bylioje patenkintų ir atmestų reikalavimų dalims. Teismo išduotame vykdomajame rašte dėl R. S. pažymėta, jog iš atsakovų bylinėjimosi išlaidos priteisiamos solidariai.

29. Atsakovė R. S. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti tokie argumentai:

29.1. Priešingai nei nurodo ieškovė, skundžiamame teismo sprendime nurodytos faktinės bylos aplinkybės bei ištirti įrodymai, taip pat teismas pasisakė dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties, bendrovės nemokumo ir kitų aplinkybių.

29.2. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nurodė, jog negali būti taikomos teismo nutarties dėl BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto prejudicialumo savybės, kadangi atsakovė R. S. nebuvo informuota apie tyčinio bankroto teismo procesą ir nagrinėjamoje byloje reikia įvertinti, ar yra atsakovės būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados buvo padarytos atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/20221 33 punkte pateiktus argumentus.

29.3. UAB „ROMIRIS“ argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis tyčinio bankroto nutartimi, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai, padaryta žala turėjo būti konstatuoti kaip prejudiciniai faktai, o priežastinis ryšys ir kaltė turėjo būti prezumuojami, laikytini nepagrįstais. Teismų praktikoje pažymėta, kad nutartis dėl juridinio asmens tyčinio bankroto neturi prejudicialumo savybių.

29.4. Nors BUAB „ROMIRIS“ nurodo, kad ieškovės ieškinio pagrindas buvo ir reikalavimas atlyginti žalą yra dėl tyčinio bankroto, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tyčinio bankroto nutartis ir joje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios ir ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, dėl to teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

29.5. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį išnagrinėjo tik dėl specifinio ieškinio pagrindo – BUAB „VEVIRA“ padarytos individualios žalos (atsakovė padarė individualią žalą BUAB „VEVIRA“) ir nesprendė dėl tyčinio bankroto pasekmių (žalos atlyginimo). Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė tyčiniais neteisėtais veiksmais siekė padaryti ieškovei nuostolius, todėl negalima spręsti dėl visų būtinųjų BUAB „MEVEX“ buvusios vadovės R. S. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tyčinio bankroto nutartyje nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi bei pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymu.

29.6. UAB „ROMIRIS“ neįrodė, jog atsakovė, BUAB „MEVEX“ vardu sudarydama vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, padarė tiesioginę žalą ieškovei ar pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“, kadangi: i) vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis buvo sudaryta dar 2009 m. rugpjūčio 10 d., o kaip teisingai nustatė teismas, pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ reikalavimas atsirado 2016 m., įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis; ii) pagal vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, BUAB „MEVEX“ buvo skolinga pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“ 110 055,61 Eur (380 000 Lt) už parduotas prekes, o BUAB „VEVIRA“ buvo skolinga R. S. 115 079,36 Eur (397 346 Lt), po vienarūšių prievolių įskaitymo, BUAB „VEVIRA“ skola (110 055,61 Eur) R. S. buvo įskaityta į BUAB „MEVEX“ skolą už parduotas prekes (115 079,36 Eur - 110 055,61 Eur). Šios aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad BUAB „MEVEX“ su UAB „VEVIRA“ visiškai atsiskaitė, o atsakovė neteisėtų veiksmų neatliko. BUAB „MEVEX“ nebuvo skolinga BUAB „VEVIRA“, todėl UAB „ROMIRIS“ argumentai, jog atsakovė suteikė pirmenybę ar pranašumą kreditoriui R. S. (ar jo teisių perėmėjui V. P.) yra nepagrįsti. Pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ interesai negalėjo būti pažeisti.

29.7. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis niekada nebuvo pripažinta negaliojančia ir yra galiojanti. Po vienarūšių reikalavimų įskaitymo BUAB „MEVEX“ įvykdė visus savo įsipareigojimus R. S., vėliau naujajam kreditoriui V. P., su kuriuo BUAB „MEVEX“ sudarė 2011 m. sausio 5 d. sutartį dėl skolos grąžinimo 2011 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-5619-431/2011 ši suma iš BUAB „MEVEX“ buvo priteista, o vėliau ir sumokėta. Aplinkybės, kad su V. P. buvo atsiskaityta apeliaciniame skunde neneigiama.

29.8. Apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendime padarytos išvados, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių vertinti BUAB „MEVEX“ veiklą ir spręsti apie jos nemokumo atsiradimo momentą.

29.9. Apeliaciniame skunde nurodytos kitos bylos nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir šios bylos nesusijusios su vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi.

29.10. Ieškovė tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė akivaizdžiai praleidusi CK 1.125 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugpjūčio 10 d. Taigi, pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“ apie galimą teisių pažeidimą buvo žinoma anksčiau nei įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis. BUAB „VEVIRA“ apie galimą savo teisės pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2016 m. gegužės 5 d. (Šiaulių apygardos teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjimo data). Be to, ieškinio reikalavimų dalis, grindžiama tyčinio bankroto nutartimi, yra nepagrįsta, o sprendžiant dėl individualios žalos konkrečiam kreditoriui padarytos žalos, apie ieškinio senaties pradžią spręstina pagal tai, kada konkretus kreditorius (BUAB „VEVIRA“) sužinojo arba galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

29.11. Atsakovė neturi ir neturėjo teisės skųsti kitos (įsiteisėjusios) Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo dalies, nes jos santuoka su R. S. nutraukta teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3985-647/2010.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir atsakovės paaiškinimų gavimo netenkinimo

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir gauti atsakovės paaiškinimus dėl jos pasitraukimo iš BUAB „MEVEX“ vadovės pareigų ir naujo vadovo J. B. paskyrimo, dokumentų perdavimo (neperdavimo) bei dėl prievolės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Civilinis procesas pirmojoje instancijoje (civilinėje byloje Nr. e2-181-589/2023) vyko žodinio nagrinėjimo forma, atsakovei atstovavo advokatas ir ieškovė turėjo teisę prašyti pirmosios instancijos teismo apklausti asmeniškai atsakovę (gauti paaiškinimus dėl vadovų pasikeitimo aplinkybių, bendrovės finansinės padėties ir t. t.). Taip pat UAB „ROMIRIS“ yra pateikusi plačios apimties apeliacinį skundą, dėl jame nurodytų argumentų yra pasisakyta atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde iš esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kurias turi paaiškinti asmeniškai atsakovė. Apeliaciniame skunde nėra nurodytų kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių, o tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Apeliantė naujų įrodymų, išskyrus nuorodas į kitas išnagrinėtas civilines ir administracines bylas, nepateikė.

Dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

32. Iš JAR paskelbtų duomenų nustatyta, kad UAB „VEVIRA“ buvo įregistruota 1997 m. vasario 5 d.; direktoriaus pareigas nuo 2003 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. iki ėjo R. S.; akcininkais buvo: i) nuo 2003 m. liepos 14 d. iki 2009 m. birželio 12 d. R. S. ir ii) nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. A. S..

33. UAB „MEVEX“ buvo įregistruota 2009 m. gegužės 13 d.; vadovo pareigas ėjo: i) nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.; nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d.; nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. atsakovė R. S.; ii) nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. vasario 17 d. J. B. (J. B.). BUAB „MEVEX“ akcininkais buvo: i) nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. M. T.; ii) nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. J. V. ir iii) nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. birželio 26 d. J. B.

34. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4-569/2019 iškėlė bankroto bylą UAB „VEVIRA“; teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pripažinta UAB „VEVIRA“ veiklos pabaiga (įsiteisėjo 2019 m. liepos 23 d.), o UAB „VEVIRA“ išregistravimo iš JAR data 2019 m. rugpjūčio 9 d.

35. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje B2-2682-340/2018 iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „MEVEX“; nemokumo administratore paskyrė UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „MEVEX“ kreditorių reikalavimų sąrašas, kuris buvo teismo patikslintas vėlesnėmis nutartimis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pripažino UAB „MEVEX“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pripažinta BUAB „MEVEX“ pabaiga (įsiteisėjo 2018 m. gegužės 28 d.) ir UAB „MEVEX“ buvo išregistruota iš JAR 2018 m. birželio 26 d.

36. Po teismo sprendimo dėl BUAB „MEVEX“ pabaigos priėmimo (2018 m. sausio 12 d.), bet iki jo įsiteisėjimo (2018 m. gegužės 28 d.), 2018 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ perleido naujajai kreditorei UAB „ROMIRIS“ reikalavimo teisę į BUAB „MEVEX“ 110 055,60 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1132-241/2018 patikslino BUAB „MEVEX“ bankroto byloje patvirtintą kreditorių reikalavimų sąrašą – kreditorę BUAB „VEVIRA“ su 110 055,60 Eur reikalavimu pakeitė jos teisių perėmėja UAB „ROMIRIS“ su 110 055,60 Eur reikalavimu.

37. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad BUAB „MEVEX“ ir pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ buvo valdomos ir sandoriai, pvz., dėl paskolų, reikalavimų teisių perleidimo, įskaitymo buvo sudaromi tarp asmenų, susietų giminystės ryšiais; abi bendrovės vykdė transporto paslaugų teikimo veiklą. BUAB „MEVEX“ buvusi vadovė R. S. ir BUAB „VEVIRA“ vadovas (bei iki 2009 m. birželio 12 d. akcininkas) R. S. buvo sutuoktiniai. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3985-647/2010 R. S. ir R. S. santuoka nutraukta bendru sutarimu (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 20 d.). BUAB „MEVEX“ buvusio (iki 2011 m. gegužės 10 d.) akcininko M. T. sutuoktinė L. T. yra R. S. sesuo. V. P. (reikalavimo pagal įskaitymo sandorį iš R. S. perėmėjas) yra atsakovės R. S. sesers sutuoktinis.

Dėl civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 nustatytų aplinkybių prejudicinės galios neturėjimo nagrinėjamoje byloje

38. Iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 buvo priimtas BUAB „VEVIRA“ nemokumo administratorės UAB „Administratoriai LT“ 2017 m. gegužės 2 d. pareiškimas dėl BUAB „MEVEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuris su 2017 m. gegužės 15 d. teismo pranešimu dėl atsiliepimo pateikimo buvo išsiųstas ir suinteresuotam asmeniui R. S., adresu (duomenys neskelbtini). Civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 nėra duomenų, kad buvo patikrinti Valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro teikiami duomenys apie R. S. deklaruotą gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija iš VĮ Registrų centro Gyventojų registro paskelbtų duomenų nustatė, kad nuo 2020 m. balandžio 10 d. galiojanti atsakovės R. S. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėtina ir tai, kad civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 nėra registruotų duomenų apie procesinių dokumentų įteikimą R. S. Apeliantė UAB „ROMIRIS“ neginčija, jog BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto byloje procesiniai dokumentai buvo išsiųsti atsakovei, tačiau nebuvo įteikti (žr. apeliacinio skundo 3 punktą).

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/2022, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 22 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis bei nutrauktas procesas, pradėtas pagal pareiškėjos R. S. prašymą atnaujinti BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto bylos procesą, 33 punkte pažymėta, kad konstatavimas, jog procesas pagal pareiškėjos prašymą atnaujinti byloje procesą nutrauktas, nereiškia, kad pareiškėjos interesai negalėtų būti apginti kitomis priemonėmis, pvz., žalos atlyginimo byloje teikiant argumentus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, taip pat teismo sprendimo prejudicialumo savybės netaikymo atsižvelgiant į tai, kad nors pareiškėja buvo įtraukta į tyčinio bankroto procesą, tačiau nebuvo apie jį tinkamai informuota.

40. Taigi, civilinėje byloje Nr. B2-2682-340/2018 atsakovė R. S. buvo įtraukta į bylą, bet procesiniai dokumentai jai nebuvo įteikti ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikusi atsiliepimo, paaiškinimų, nuomonės dėl prašymo pripažinti BUAB „MEVEX“ bankrotą tyčiniu.

41. Įrodinėjimo procese tinkamas rėmimasis ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis galimas tik tinkamai apibrėžus nagrinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje. Ši išvada išplaukia iš teismų praktikos dėl prejudicinių aplinkybių sąlygų viseto, be kita ko, kad aplinkybė turi būti įrodinėjimo dalyko dalimi abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Civilinės bylos Nr. B2-2682-340/2018 dalykas nebuvo BUAB „MEVEX“ buvusios vadovės civilinė deliktinė atsakomybė ir teismo nutartis, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisinių pasekmių R. S. nesukėlė.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu pareikšto ieškinio ir jo senaties termino

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais, kai: 1) subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021).

44. UAB „ROMIRIS“ apeliacinio skundo 5.5 papunktyje nurodo, kad ieškinį pareiškė dviem pagrindais: i) ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kadangi BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto byloje Nr. B2-2682-340/2018 atsakovė pripažinta sukėlusi žalą visiems kreditoriams bei kalta dėl BUAB „MEVEX“ tyčinio bankroto ir ii) kitu pagrindu – individualios žalos padarymu pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“.

45. Apeliantė UAB „ROMIRIS“ neteisėtus atsakovės veiksmus dėl 110 556,61 Eur žalos atlyginimo kildina iš 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo ir įvykdymo.

46. Byloje nustatyta, kad R. S., UAB „MEVEX“, kurią atstovavo direktorė R. S. ir UAB „VEVIRA“, kurią atstovavo direktorius R. S., sudarė 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, kurios pagrindu UAB „VEVIRA“ perleido prekes UAB „MEVEX“ ir jų vertę (kainą) įskaitė į UAB „VEVIRA“ 110 556,61 Eur (380 000 Lt) skolą kreditoriui R. S.; UAB „MEVEX“ įgijo prekes ir 110 556,61 Eur skolą R. S. Pradinis kreditorius R. S. perleido 110 556,61 Eur skolos reikalavimą naujajam kreditoriui V. P. Skolininkė UAB „MEVEX“ ir naujasis kreditorius V. P. sudarė 2011 m. sausio 5 d. sutartį, kurios pagrindu UAB „MEVEX“ įsipareigojo iki 2011 m. kovo 7 d. grąžinti naujajam kreditoriui V. P. 110 556,61 Eur skolą.

47. Iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu civilinėje byloje L2-5619-431/2011 priteisė kreditoriui V. P. iš skolininkės UAB „MEVEX“ 110 556,61 Eur (380 000 Lt skolą, 1 298,66 Eur (4 484 Lt) delspinigius, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 567,95 Eur (1 961 Lt) žyminį mokestį (įsiteisėjo 2011 m. birželio 14 d.). Byloje nėra ginčo, kad UAB „MEVEX“ sumokėjo kreditoriui V. P. skolą.

48. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015). Tačiau pažymėtina, kad elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).

49. ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis, įtvirtinanti sankcijas atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims, įsigaliojo 2013 m. balandžio 18 d. Apeliantės UAB „ROMIRIS“ nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo metu (2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo ir 2012 metų įvykdymo, be kita ko, iš BUAB „VEVIRA“ gauto turto 2010– 2011 metais pardavimo) galiojusioje ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje buvo įtvirtinta, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės privedimas prie bankroto tyčia. ĮBĮ 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

50. Taigi, apeliantės nurodytų atsakovės veiksmų atlikimo 2009–2012 metų laikotarpiu ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis negaliojo (iki 2013 m. balandžio 18 d. nebuvo įtvirtinta ĮBĮ). Todėl BUAB „MEVEX“ buvusiai vadovei R. S. negali būti taikoma sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą atgalinio galiojimo išimtis (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis), t. y. atsakomybė kreditorei UAB „ROMIRIS“ pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį nekyla. Atitinkamai nagrinėjamai bylai neaktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 57 punkte pateiktas išaiškinimas, jog ieškinio senaties dėl žalos tyčia privedus juridinį asmenį prie bankroto atlyginimo terminas skaičiuojamas nuo juridinio asmens pabaigos, kada ieškovui tapo aiškus iš skolininko neišieškotas finansinio reikalavimo dydis.

Dėl specifiniu pagrindu pareikšto ieškinio ir jo senaties termino

51. Kasacinis teismas yra suformulavęs bendrą taisyklę, pagal kurią kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kreditoriaus tiesioginiam ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24, 25 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Kreditorius privalo pagrįsti, kad neteisėti veiksmai pasireiškė specifiškai į konkretų kreditorių nukreiptais neteisėtais veiksmais, ir toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų bei bendrovė dėl to nebegali atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/202150 punktas). Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

52. Apeliantė nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta, kad sudarant 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį, pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ buvo apgauta, suklaidinta BUAB „MEVEX“ buvusios direktorės R. S. (CPK 178 straipsnis).

53. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo (2009 m. rugpjūčio 10 d.), jos vykdymo (2012 metais) bei pagal šią sutartį gauto turto pradavimo tretiesiems asmenims metu (2010–2011 metais) CK 6.930(1) straipsnis, įtvirtinantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, negaliojo (įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.). Be kita to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930(1) straipsnis nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

54. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad galiojusio įskaitymo sandorio pagrindu iki teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo (2016 m. gegužės 13 d.) ne BUAB „VEVIRA“, o R. S. (teisių perėmėjas V. P.) buvo skolininkės BUAB „MEVEX“ kreditorius ir BUAB „MEVEX“ vykdė įsipareigojimus šiam kreditoriui (teisių perėmėjui). Piniginių lėšų sumažėjimas dėl sutartinio įsipareigojimo kreditoriui įvykdymo nelaikytinas skolininkės BUAB „MEVEX“ patirta žala (sumažinta turto mase). Todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ teisėtų interesų pažeidimu ir žalos padarymu dėl įskaitymo sandorio pagrindu BUAB „MEVEX“ skolos mokėjimo pradiniam kreditoriui R. S., vėliau naujajam kreditoriui V. P..

55. UAB „ROMIRIS“ 2023 m. vasario 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad į BUAB „MEVEX“ apskaitą buvo be pagrindo įtraukti R. S., kaip fizinio asmens, kuris nebuvo PVM mokėtojas, išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir šios aplinkybės negrindžiamos administracinėje byloje (Nr. A602-705/2013) konstatuotais faktais. Apeliaciniame skunde yra pateikta nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtą administracinę bylą Nr. A602-705/2013 bei teigiama, kad šioje byloje teismas konstatavo, jog UAB „MEVEX“ buvo nesąžininga, nes žinodama (ar galėdama žinoti), kad BUAB „VEVIRA“ nesumokės pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), dėl to neteko teisės atskaityti 60 723 Lt PVM sumos, nurodytos BUAB „VEVIRA“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (išrašytose pagal 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį).

56. Iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 iš dalies tenkino pareiškėjos UAB „MEVEX“ apeliacinį skundą – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą (kuriuo buvo panaikinta Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-236(7-196/2011) dalį dėl 60 723 Lt PVM atskaitos ir su ja susijusių sumų bei mokestinė byla perduota Komisijai nagrinėti iš naujo) ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2397-629/2013 panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-236(7-196/2011) dalį dėl 60 723 Lt pridėtinės vertės mokesčio atskaitos bei su PVM susijusių baudų ir delspinigių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2121/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

57. Taigi, išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 nebuvo spręsta dėl BUAB „MEVEX“ apskaitytų R. S. (fizinio asmens) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „ROMIRIS“ nėra pareiškusi reikalavimo ir neįrodinėja, kad atsakovė padarė pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“ žalą, atsiradusią dėl nesumokėtų PVM atskaitos baudų ir delspinigių. Žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma, o tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).

58. Apibendrinusi tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės reikalavimą atsakovei, pareikštą specifiniu (individualios žalos) pagrindu. UAB „ROMIRIS“ neįrodė individualaus BUAB „MEVEX“ buvusios vadovės R. S. delikto – pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ apgaulės, klaidinimo sudarant ir vykdant galiojančią 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartį.

59. Pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ teisė į ieškinį dėl žalos atlyginimo atsirado nuo 2016 m. gegužės 13 d. (Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria patvirtinta BUAB „VEVIRA“ ir BUAB „MEVEX“ sudaryta taikos sutartis, įsiteisėjimo) arba vėliausiai nuo teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria BUAB „MEVEX“ bankroto byloje buvo patvirtintas pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ 110 055,61 Eur dydžio reikalavimas, įsiteisėjimo. Reikalavimo dėl žalos atlyginimo perleidimo metu (2018 m. kovo 19 d.) šalims buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad kreditorių pasikeitimas BUAB „VEVIRA“ individualios žalos atlyginimo ieškinio termino ir jo skaičiavimo tvarkos nepakeis. Ieškovės UAB „ROMIRIS“ ieškinys dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 registruotas (gautas) 2021 m. gegužės 25 d., t. y. dvejus metus praleidus individualaus ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą.

60. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad yra savarankiškas pagrindas ieškinio dėl BUAB „VEVIRA“ individualios žalos atlyginimo dalį atmesti dėl praleisto senaties termino, kurį atnaujinti UAB „ROMIRIS“ neprašė pirmosios instancijos teismo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės

61. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

62. UAB „ROMIRIS“ 2023 m. vasario 20 d. rašytinių paaiškinimų 28 punkte nurodė ir byloje nustatyta, kad atsakovė iki 2013 m. lapkričio 30 d. ėjo BUAB „MEVEX“ vadovės pareigas. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė buvo BUAB „MEVEX“ akcininke ir R. S. priklausiusios BUAB „MEVEX“ akcijos buvo perleistos tuo metu kalintam J. B. bei BUAB „MEVEX“ akcininkės R. S. įsakymu (ar kitu dokumentu) J. B. buvo paskirtas eiti BUAB „MEVEX“ direktoriaus pareigas. Taip pat apeliantė nėra pateikusi įrodymų, kad atsakovės, kaip BUAB „MEVEX“ akcininkės veiksmai, susiję su šios bendrovės veiklos perkėlimu į UAB „RS Logistic“, sukėlė BUAB „MEVEX“ nemokumą. Verslo perkėlimas iš vienos bendrovės į kitą gali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, užtraukiantis akcininkui atsakomybę, jeigu tai sukelia pirmosios bendrovės nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011).

63. UAB „ROMIRIS“ rašytinių paaiškinimų 63 punkte nurodyta, kad po atsakovės pasitraukimo iš pareigų buvo fiktyviai paskirtas naujas BUAB „MEVEX“ vadovas Latvijos Respublikos pilietis J. B., kuris akcijų perleidimo tiek paskyrimo vadovu metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Latvijos Respublikoje ir kartu su R. S. privedė BUAB „MEVEX“ bankroto tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neatsakinga (ir negali būti atsakinga) už galimai neteisėtus BUAB „MEVEX“ paskutinio vadovo ir akcininko J. B. veiksmus.

64. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovė laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo BUAB „MEVEX“, kuri 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo metu buvo nemoki ir dėl šio sandorio įvykdymo (110 055,61 Eur sumokėjimo) BUAB „MEVEX“ finansinė būklė buvo dar daugiau pabloginta.

65. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

66. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui UAB „ROMIRIS“ nepateikė įrodymų (turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio), kad vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo metu (2009 m. rugpjūčio 10 d.) BUAB „MEVEX“ buvo nemoki. Taip pat apeliantė nepateikė motyvuotų paaiškinimų ir (arba) finansinių duomenų, kad 2010–2011 metais (gauto iš BUAB „VEVIRA“ turto pardavimo tretiesiems asmenims metu) BUAB „MEVEX“ buvo nemoki.

67. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

68. Apeliantė BUAB „MEVEX“ nemokumo momentą sieja su tyčinio bankroto byloje nustatytais 2013 m. finansiniais rezultatais, tačiau JAR teikiamais duomenimis, 2013 m. sausio 1 d.– 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpio BUAB „MEVEX“ finansinės atskaitomybės rinkinys sudarytas 2014 m. balandžio 30 d. ir JAR pateiktas 2014 m. birželio 19 d. direktoriaus J. B. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė iki vadovavimo pabaigos (2014 m. balandžio 30 d.) objektyviai žinojo 2013 m. buvusią BUAB „MEVEX“ nemokumo būseną, nustatytą tyčinio bankroto byloje iš 2013 m. BUAB „MEVEX“ išviešintų finansinių rezultatų (CPK 178 straipsnis). Nesant įrodymų, kad atsakovė faktiškai žinojo apie 2013 m. BUAB „MEVEX“ nemokumą, nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtą neveikimą (nevykdytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo), buvusį vadovavimo pabaigoje (2013 m. lapkričio 30 d.).

69. Apeliantės teigimu, 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis pažeidė BUAB „MEVEX visų kreditorių interesus, kadangi buvo patenkintas tik kreditoriaus R. S. (jo teisių perėmėjo) reikalavimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad žala, padaryta juridinio asmens (BUAB „MEVEX“) nemokumo sukėlimu, yra šio juridinio asmens (BUAB „MEVEX“) patirta žala, todėl ji negali būti kreditoriaus individualaus ieškinio pagrindas. Kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš juridinio asmens patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančio juridinio asmens vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

70. Verslo praktikoje yra įprasta, kad neseniai įregistruoti juridiniai asmenys veikia nuostolingai, todėl labiau tikėtina, jog neseniai įsteigta (2009 m. gegužės 13 d.) BUAB „MEVEX“ galėjo neturėti pakankamai apyvartinių lėšų brangioms prekėms įsigyti, dėl to galėjo 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pagrindu su gautomis (įsigytinomis) BUAB „VEVIRA“ prekėmis prisiimti pardavėjos skolą R. S.. Pažymėtina ir tai, kad skola R. S. buvo sumokėta ne iš karto, o mokėta dalimis, be kita ko, naujajam kreditoriui V. P. skolą prisiteisus (pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą).

71. Iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, pripažino R. S. kaltu padarius nusikalstamas veikas BK 208 straipsnio 1 dalies ir 223 straipsnio 1 dalies pagrindu ir nubaudė 40 MGL (1 506,40 Eur ) dydžio bauda, be kita ko, tenkino BUAB „VEVIRA“ civilinį ieškinį – priteisė iš R. S. 275 116,66 Eur turtinės žalos atlyginimą (įsiteisėjo 2015 m. sausio 30 d.).

72. Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2013). Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

73. Pirmiausia, baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nebuvo įrodinėjimo dalykas aplinkybė dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nepasisakyta dėl BUAB „MEVEX“ buvusios vadovės R. S. veiksmų, įskaitant dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo ir vykdymo. Antra, prejudiciją civilinėje (nagrinėjamoje ir tyčinio bankroto) byloje turi baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nustatytas faktas, kad būtent R. S. padarė nusikalstamas veikas, tarp jų 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartimi perkėlęs į sutuoktinės vadovautą bendrovę (BUAB „MEVEX“) BUAB „VEVIRA“ priklausiusį turtą bei patenkinęs tik savo reikalavimą, dėl to padarė turtinę žalą BUAB „VEVIRA“.

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek BUAB „VEVIRA“, tiek apeliantei UAB „ROMIRIS“ yra priteistas žalos atlyginimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 iš pripažinto kaltu R. S. priteistas pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“ žalos atlyginimas, lygus Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4-569/2019 patvirtintai BUAB „VEVIRA“ reikalavimui (949 922,80 Lt, t. y. 275 116,65 Eur). Įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 dalimi yra priteistas naujajai kreditorei UAB „ROMIRIS“ iš atsakovo R. S. žalos atlyginimas, lygus BUAB „MEVEX“ bankroto byloje patvirtintai pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ teisių perėmėjos UAB „ROMIRIS“ reikalavimui (110 055,60 Eur).

75. Byloje nustatyta, kad iki teismo nutarties, kuria BUAB „MEVEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priėmimo (2017 m. liepos 26 d.) pradinės kreditorės BUAB „VEVIRA“ nemokumo administratorė 2016 m. sausio 14 d. buvo kreipusis į teismą su ieškiniu dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016 patvirtino ieškovės BUAB „VEVIRA“ ir atsakovės BUAB „MEVEX“, atstovautų nemokumo (bankroto) administratorių, sudarytą taikos sutartį, kuria BUAB „MEVEX“ bankroto administratorė sutiko kreditorės BUAB „VEVIRA“ 110 055,61 Eur reikalavimą įtraukti į BUAB „MEVEX“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą, o BUAB „VEVIRA“ atsisakė visų savo reikalavimų atsakovei BUAB „MEVEX“ bei atsakovė atsisakė visų savo reikalavimų ieškovei BUAB „VEVIRA“ (įsiteisėjo 2016 m. gegužės 13 d.). Atitinkamai, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi BUAB „MEVEX“ bankroto byloje patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas buvo patikslintas – patvirtintas kreditorės BUAB „VEVIRA“ 110 055,61 Eur dydžio reikalavimas.

76. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutartis yra pripažinta negaliojančia civilinėje byloje Nr. 2-513-440/2016. Byloje, kurioje teismas patvirtino taikos sutartį, pradinė kreditorė BUAB „VEVIRA“ atsisakė reikalavimo dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Be kita ko, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, pažymėtos atsisakymo reikalavimo dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia procesinės pasekmės bei bylos nutraukimo procesiniai padariniai, t. y. teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią ir šalys netenka teisės kreiptis į teismą iš naujo tais pačiais pagrindais, dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių asmenų, pradinei kreditorei BUAB „VEVIRA“ buvo žinomos ir suprantamos.

77. Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad kreditorė UAB „ROMIRIS“ neįrodė BUAB „MEVEX“ buvusios vadovės R. S. neteisėtų veiksmų, susijusių su 2009 m. rugpjūčio 10 d. vienarūšių reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymu ir įvykdymu, kuriais, pasak apeliantės, padarė 110 055,61 Eur (380 000 Lt) dydžio nuostolius.

78. Solidarioji atsakomybė negali būti taikoma, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatytas teisinis priežastinis ryšys tarp Reginos ir R. S. veiksmų ir įskaitymo sandorio žalingumo BUAB „MEVEX“ (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų

79. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 priteista ieškovei UAB „ROMIRIS“ iš atsakovų Reginos ir R. S. po 1 196 Eur (t. y. 2 392 Eur lygiomis dalimis) bylinėjimosi išlaidos, o atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintos (nepriteistos). Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimu, kuris apeliacinės instancijos teismo paliktas nepakeistas, ieškovės UAB „ROMIRIS“ ieškinio reikalavimai atsakovei R. S. atmesti, todėl ieškovei tenka pareiga atlyginti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

80. Atsakovė R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nepateikė argumentų dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 iš jos priteistos ieškovei UAB „ROMIRIS“ 1 196 Eur bylinėjimosi išlaidų dalies, todėl šiuo aspektu (bylinėjimosi išlaidų perskirstymo) teisėjų kolegija nepasisako (nepriimamas ieškovei siurprizinis procesinis sprendimas).

81. Iš LITEKO paskelbtų duomenų nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-177-828/2022 atsakovė R. S. 2022 m. kovo 4 d. papildomu prašymu prašė priteisti 4 174,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, grįstas rašytinais įrodymais, pateiktais 2022 m. vasario 23 d. teismo posėdžio metu (dėl 3 630 Eur išlaidų dalies) ir su papildomu prašymu (dėl 544,50 Eur išlaidų). Civilinėje byloje Nr. e2A-17-450/2023 atsakovė 2022 m. spalio 17 d. prašymu prašė priteisti 1 452 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą, grįstus PVM sąskaitą faktūra ir pinigų priėmimo kvitu. Taip pat civilinėje byloje Nr. e2-181-589/2023 atsakovė 2023 m. rugsėjo 13 d. prašymu, prašė priteisti iš ieškovės 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidas bei pateikė įrodymus (PVM sąskaitas faktūras ir pinigų priėmimo kvitus). Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 6 897 Eur (4 174,50 Eur + 1 452 Eur + 1 270,50 Eur).

82. Apeliaciniame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovės patirta 6 897 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose 2015 m. kovo 20 d. redakcijos Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos). Dėl to teisėjų kolegija nevertina atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už jos advokato suteiktas atitinkamas teisines paslaugas pagal Rekomendacijose nustatytus dydžius.

83. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad neskundė (neturėjo suinteresuotumo ir nėra atsakovo R. S. sutuoktinė) Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo dalies, priimtos atsakovo R. S. atžvilgiu.

84. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso teisės normos nenustato solidarios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013). Tik išimtiniais atvejais, jeigu negalima nustatyti priteistinos atskirai iš kiekvieno iš solidarių skolininkų bylinėjimosi išlaidų dalies, jas leidžiama priteisti solidariai. Šios išimties nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė. Suinteresuoti asmenys lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovų priteistos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (po 1 196 Eur), atitinkamai ieškovės procesinės pareigos atlyginti atsakovei bylinėjimosi išlaidas nekeičiamos (negali būti pakeistos).

85. Teisėjų kolegijos nurodytų argumentų pagrindu skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš ieškovės UAB „ROMIRIS“ atsakovei R. S. 6 897 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, taip pat paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

86. Apeliacinis skundas atmetamas ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

87. Apeliacinis skundas netenkintas, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliantei UAB „ROMIRIS“ neatlyginamos. Atsakovė 2023 m. gruodžio 11 d. prašymu prašo priteisti iš apeliantės 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas, grindžiamas 2023 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0110 (1 452 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir 2023 m. gruodžio 11 d. pinigų (1 452 Eur) priėmimo kvitu Nr. 1203502.

88. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovės patirtos 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija nagrinėjamoje byloje rekomenduojamo priteisti maksimalaus (2 000,10 Eur × 1,3 = 2 600,13 Eur) atsakovės advokatui priklausiančio užmokesčio už šias teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą) (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis).

89. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas priteisia iš apeliantės UAB „ROMIRIS“ atsakovei R. S. 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ROMIRIS“ (juridinio asmens kodas 122034636) atsakovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidas.