- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-06
- Bylos Nr.
- I-2397-629/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- UAB „Mevex“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Agnė Pimpytė
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Mevex“ atstovei advokato padėjėjai Agnei Pimpytei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Jurgitai Narkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Mevex“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (skundą padavusi institucija), trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovė, centrinis mokesčių administratorius) su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-236(7-196/2011) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį dėl 60 723 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitos bei su PVM susijusių baudų ir delspinigių, palikti galioti VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 69-181 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė pažymėjo, jog nesutinka su MGK sprendimo dalimi dėl pareiškėjos UAB „Mevex“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) nesąžiningumo, įsigyjant prekes ir paslaugas iš UAB „Vevira“. Kitos MGK sprendimo dalies atsakovė neskundė.
VMI Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 str. 2 d. kontekste nurodė, kad ji ir MGK skirtingai interpretuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 str. nuostatas. Tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK nėra ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių, tačiau jis egzistuoja dėl nevienodo teisės normų suvokimo ir taikymo. Pasak atsakovės, ji Bendrovės sandorius vertino, atsižvelgdama į nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo aspektą, o MGK į mokesčių administratoriaus įvertintą nesąžiningumą neatsižvelgė.
Paaiškino, kad Bendrovei neleista 60 723 Lt PVM atskaita už tikrinamuoju laikotarpiu iš UAB „Vevira“ įsigytas prekes ir paslaugas tuo pagrindu, jog Bendrovė veikė nesąžiningai ir žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad ūkinės operacijos partnerė UAB „Vevira“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras nesumokės pardavimo PVM. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Vevira“ pagal nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras pardavė Bendrovei turto už 380 795,84 Lt, tačiau UAB „Vevira“ pardavimo PVM nesumokėjo.
Atsakovė pažymėjo, kad bylose dėl teisės į PVM atskaitą būtina atsakyti į du esminius klausimus: pirma, ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko, antra, ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Nurodė, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad UAB „Vevira“ nesumokės ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių, turi galimybę žinoti ir, nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Atsakovės vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad sandoriuose su UAB „Vevira“ ji buvo sąžininga, ir sandoriai buvo sudaryti siekiant ekonominio tikslo. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja žinojo apie UAB „Vevira“ patiriamus finansinius sunkumus.
VMI akcentavo, jog realiai perkėlus UAB „Vevira“ veiklą į Bendrovę, o UAB „Vevira“ nesumokėjus į valstybės biudžetą pardavimo PVM, ir pareiškėjai siekiant įgyvendinti teisę į PVM atskaitą, sukuriamas mokestinis pranašumas, kuris, atsakovės manymu, laikytinas piktnaudžiavimu.
Atsiliepimas
Pareiškėja UAB „Mevex“ atsiliepime (b. l. 30–35) prašė nutraukti bylą, o jos nenutraukus, – atsakovės skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja, vadovaudamasis MAĮ 159 str. 2 d., nurodė, jog atsakovė neturi teisės teikti skundą teismui dėl MGK sprendimo, nes MGK ir VMI teisės aktus aiškino vienodai, tačiau skirtingai įvertino surinktus įrodymus. Pažymėjo, jog MGK sprendime aiškiai nurodoma, jog centrinis mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėja sandoriuose su UAB „Vevira“ piktnaudžiavo PVM srityje. Atsakovė, teigdama, jog šiuo atveju MGK skirtingai ir neteisingai aiškino teisės normas, apsiriboja įstatymų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos citavimu, nenurodydama jokių konkrečių skirtingo interpretavimo atvejų.
Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius, areštuodamas UAB „Vevira“ turtą, taip pat reikšdamas kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, jau siekė išsiieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Vevira“. Tokie nenuoseklūs mokesčių administratoriaus veiksmai akivaizdžiai įrodo, jog jis sutinka, kad šioje situacijoje atitinkamas PVM sumas turi sumokėti UAB „Vevira“, tačiau paaiškėjus, jog nėra galimybių šią mokestinę nepriemoką išieškoti iš UAB „Vevira“, mokesčių administratorius perduoda ją VĮ „Turto bankui“ ir be jokio pagrindo bando perkelti mokestinę naštą Bendrovei, siekdamas bet kokia kaina gauti PVM ir su juo susijusias sumas, net ir tuo atveju, jei tai būtų dvigubas apmokestinimas. Pareiškėja vertino, kad reikšdamas kreditorinį reikalavimą UAB „Vevira“, mokesčių administratorius patvirtino šios įmonės pareigą sumokėti atitinkamas PVM sumas. Pareiškėjos nuomone, tai, kad UAB „Vevira“ dėl bankroto negali visiškai atsiskaityti su valstybe, negali būti pagrindas be jokių nesąžiningumo įrodymų nukreipti tų pačių sumų išieškojimą į kitas įmones, bankrutavusio subjekto kontrahentus. Šiuo atveju Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-837-71/2010 patvirtino, jog UAB „Vevira“ skolinga Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijai (toliau – ir Šiaulių AVMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui 359 021,15 Lt. Vadinasi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuotas būtent UAB „Vevira“ pareigos sumokėti PVM ir su juo susijusias sumas faktas. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjos, Bendrovės teisę į PVM atskaitą daro nepaneigiama. Priešingu atveju, įvykdžius išieškojimą iš UAB „Vevira“ ir Bendrovei neleidus atskaityti tų pačių PVM sumų, minėtas mokestis patektų į biudžetą du kartus, tai paneigtų PVM sistemos esmę ir pažeistų dvigubo apmokestinimo principą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, vietos mokesčių administratorius) atsiliepime (b. l. 27–28) į atsakovės skundą palaikė VMI išdėstytą poziciją ir prašė atsakovės skundą tenkinti.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė VMI skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad vien UAB „Vevira“ bankroto faktas negali atimti pareiškėjos teisės į PVM atskaitą. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius UAB „Vevira“ bankroto byloje yra kreditorius, todėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą paneigimas reikštų dvigubą apmokestinimą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikėtu vadovautis ESTT 2012 m. birželio 21 d. sprendimu sujungtose bylose C-80/11 ir C-142/11 bei LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2752/2012.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė VMI skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma sąžiningumo koncepcija. Pabrėžė, kad UAB „Vevira“ vyksta supaprastintas bankrotas. UAB „Vevira“ pardavė visą savo ilgalaikį turtą pareiškėjai, todėl neturi lėšų kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Nurodė, kad bankroto procedūros dar neužbaigtos, todėl kreditorinis reikalavimas gali būti tikslinamas. Akcentavo, kad bendrovių atstovai buvo susiję asmenys.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus AVMI atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 172).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos UAB „Mevex“ teisės į 60 723 Lt PVM atskaitą, atsiradusią pagal UAB „Vevira“ 2009 m. birželio–spalio mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas faktūras už prekių ir paslaugų pareiškėjai tiekimą ir teikimą.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi UAB „Mevex“ PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d., 2011 m. kovo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-3 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (MGK byla, I t., b. l. 143–155). Šiame patikrinimo akte Vilniaus AVMI Bendrovei, be kita ko, sumažino 60 723 Lt PVM atskaitą, nes Vilniaus AVMI konstatavo, kad Bendrovė, tikrinamuoju laikotarpiu sudarydama sandorius su UAB „Vevira“, buvo nesąžininga. Bendrovė, žinodama / ar galėdama žinoti, kad UAB „Vevira“ nesumokės pardavimo PVM, netenka teisės atskaityti 60 723 Lt PVM sumos, nurodytos UAB „Vevira“ išrašytose sąskaitose faktūrose.
Vilniaus AVMI teigimu, iš surinktų duomenų matyti, jog abiejų ūkio subjektų bendradarbiavimo sąlygos ir juos atstovaujančių asmenų santykiai buvo glaudžiai susiję ir paremti tarpusavio pasitikėjimu bei šeimos / giminystės santykiais. Sudarant prekių pirkimo sandorį, Bendrovei buvo žinoma apie UAB „Vevira“ finansinę būklę, todėl nevykdant atsiskaitymo už prekes, Bendrovė žinojo ir / ar galėjo žinoti, kad UAB „Vevira“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto PVM nemokės. Kadangi iš nustatytų aplinkybių matyti, jog mokėtina už prekes suma buvo panaudota padengti iki sandorio sudarymo buvusius UAB „Vevira“ skolinius įsipareigojimus R. S., tai Bendrovė galėjo žinoti, kad UAB „Vevira“ neturės lėšų pardavimo PVM sumokėjimui. Taigi UAB „Mevex“ buvo nesąžininga ir žinodama / ar galėdama žinoti, kad UAB „Vevira“ nesumokės pardavimo PVM, netenka teisės atskaityti 60 723 Lt PVM sumos, nurodytos UAB „Vevira“ išrašytose sąskaitose faktūrose.
UAB „Mevex“ dėl Patikrinimo akto 2011 m. balandžio 27 d. pateikė pastabas Vilniaus AVMI (MGK byla, I t., b. l. 113–123).
Vilniaus AVMI, neatsižvelgusi į Bendrovės pastabas, 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-93 patvirtino Patikrinimo aktą (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo) (MGK byla, I t., b. l. 105–112).
Dėl anksčiau minėto pažeidimo, Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Vilniaus AVMI taip pat padarė išvadą, kad sistemiškai įvertinus nustatytas aplinkybes, Bendrovė, būdama nesąžininga savo pačios sąmoningais veiksmais (atsiskaitymais užskaitomis, žiniomis apie UAB „Vevira“ finansinę padėtį), sudarė sąlygas UAB „Vevira“ nemokėti pardavimo PVM.
Nesutikdama su Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalimi, Bendrovė 2011 m. birželio 20 d. pateikė skundą VMI (MGK byla, I t., b. l. 68–81).
VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 69-181 (toliau – ir VMI sprendimas) iš dalies patenkino Bendrovės skundą, sumažindama vietos mokesčių administratoriaus paskirtą baudą dėl minėto pažeidimo (MGK byla, I t., b. l. 21–27).
VMI pakartojo vietos mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Be to, išsamiau pasisakė dėl UAB „Vevira“ turėtos skolos valstybės biudžetui. VMI sprendime, apibendrinant nustatytas aplinkybes, nurodoma, kad vietos mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų dėl Bendrovės nesąžiningumo, kurie leido jam daryti išvadą, kad Bendrovės veikla yra UAB „Vevira“ veiklos tęstinumas. Tokiu būdu realiai perkėlus UAB „Vevira“ veiklą į Bendrovę ir UAB „Vevira“ nesumokėjus į valstybės biudžetą pardavimo PVM, o Bendrovei siekiant įgyti teisę į PVM atskaitą, sukuriamas mokestinis pranašumas, kuris laikytinas piktnaudžiavimu. Iš patikrinimo metu nustatytų duomenų matyti, kad abiejų ūkio subjektų bendradarbiavimo sąlygos ir juos atstovaujančių asmenų santykiai buvo glaudžiai susiję ir paremti tarpusavio pasitikėjimu bei šeimos / giminystės santykiais. Sudarant prekių ir paslaugų pirkimo sandorius, Bendrovei buvo žinoma UAB „Vevira“ finansinė būklė, todėl konstatuotina, kad Bendrovė žinojo ir / ar galėjo žinoti, kad UAB „Vevira“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto PVM nesumokės. Vietos mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes (šalių tarpusavio santykius; elgseną sandorio sudarymo metu; tai, kad Bendrovė pirkimo PVM atskaitė pagal UAB „Vevira“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, žinodama, kad pastaroji nesumokėjo į biudžetą PVM) bei nustatęs, kad gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais ir žemės sklypo įsigijimas nėra susijęs su Bendrovės vykdoma PVM apmokestinama veikla, o vykdoma veikla nėra susijusi su šio turto panaudojimu, vadovaudamasis MAĮ 10 str. įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 str. ir 64 str. 9 d. nuostatomis, pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovė neįgyja teisės į PVM atskaitą.
Nesutikdama su VMI sprendimu, 2011 m. rugpjūčio 18 d. Bendrovė pateikė skundą MGK, prašydama panaikinti VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 69-181 ta apimtimi, kuria Bendrovei apskaičiuota 61 385 Lt PVM, 5 233 Lt PVM delspinigių bei 6 138 Lt PVM baudos (MGK byla, I t., b. l. 1–18).
Žemesnės instancijos teismas
MGK 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. S-236(7-196/2011) (toliau – ir MGK sprendimas) patenkino Bendrovės skundą ir panaikino VMI sprendimą (MGK byla, IV t., b. l. 112–124).
Kaip matyti iš MGK sprendimo, pastarajame buvo nagrinėjamas pareiškėjos piktnaudžiavimo atvejis. MGK pažymėjo, kad draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Šio bendrojo principo egzistavimą pagrindžia ir ESTT praktika. Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla. Tačiau piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais gali būti nustatytas tik tada, kai mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, o mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinio pranašumo atsiradimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis.
MGK, atsižvelgdama į visumą byloje nustatytų aplinkybių, padarė išvadą, jog VMI neįrodė, jog Bendrovė sandoriuose su UAB „Vevira“ piktnaudžiavo PVM srityje.
MGK vertinimu, siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, būtina įrodyti tris aplinkybes: 1) ginčo sandoriais turi būti įgyjamas mokestinis pranašumas; 2) mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas; 3) ginčo sandoriai, dėl kurių įgytas mokestinis pranašumas, negali būti pateisinti nei ekonominės logikos, nei kitomis aplinkybėmis. MGK laikėsi nuomonės, jog mokesčių administratorius įrodė tik pirmąją aplinkybę (mokestinio pranašumo įgijimą), tačiau nepagrindė, kad mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, bei, kad ginčo sandoriai, dėl kurių įgytas mokestinis pranašumas, negali būti pateisinti nei ekonominės logikos, nei kitomis aplinkybėmis. Taip pat nesurinkta duomenų, kad pareiškėja įsteigta neteisėtais tikslais ar turėjo ketinimų sukčiauti ir nemokėti į biudžetą PVM, o UAB „Vevira“ buvo tyčia privesta prie bankroto. MGK teigimu, mokesčių administratorius, teigdamas, kad Bendrovė žinojo apie UAB „Vevira“ finansinę padėtį ir galimybes sumokėti pardavimo PVM, neįrodė, jog Bendrovė savo veiksmais darė įtaką ir siekė, kad PVM į biudžetą būtų nesumokėtas, ir, tuo pačiu, įsigydamas turtą, pasinaudotų teise į PVM atskaitą.
Dėl VMI teisės kreiptis į teismą dėl MGK sprendimo panaikinimo
Pagal MAĮ 159 str. 2 d. centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti MGK sprendimą dėl mokestinio ginčo tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir MGK, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
Teismas pažymi, kad LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, kuria iš dalies tenkino UAB „Mevex“ apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl skirtingo PVMĮ (58 str.) aiškinimo, tai yra dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų. MGK, aiškindama minėtą teisės normą, nurodo, jog siekiant riboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, būtina nustatyti piktnaudžiavimą, kitaip tariant būtina įrodyti tris aplinkybes: 1) ginčo sandoriais įgyjamas mokestinis pranašumas; 2) mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas; 3) ginčo sandoriai, dėl kurių įgytas mokestinis pranašumas, negali būti pateisinti nei ekonominės logikos, nei kitomis aplinkybėmis. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus vertinimu, teisės į atskaitą ribojimui pagrįsti reikia nustatyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, tai yra žinojimą / galėjimą žinoti, jog jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM į biudžetą. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai akivaizdžiai rodo, jog, pirma, MGK ir centrinis mokesčių administratorius išreiškė skirtingą požiūrį į įstatymo interpretavimo (aiškinimo) aplinkybes. Antra, iškilo būtinybė suvienodinti dviejų mokestinius ginčus išankstine neteismine tvarka sprendžiančių institucijų praktiką dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų, taigi MAĮ 159 str. 2 d. sąlyga nagrinėtinu atveju yra tenkinama. Teismas neturi pagrindo abejoti tokia LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išdėstyta pozicija, todėl pareiškėjos argumentai dėl VMI kreipimosi į teismą neteisėtumo, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Vevira“ PVM sąskaitas faktūras
Pažymėtina, kad LVAT minėtoje byloje Nr. A602-705/2013 taip pateikė išaiškinimus dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ESTT praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal ESTT praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.
Be to, LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 nurodė, kad MGK sprendime išdėstytas PVMĮ 58 str. aiškinimas, jog siekiant apriboti prekių ir (ar) paslaugų pirkėjo (apmokestinamojo asmens) teisę į PVM atskaitą nepakankama įrodyti jo nesąžiningumo, yra nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta, nesąžiningumas šiame kontekste turi būti suvokiamas kaip pirkėjo žinojimas / turėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pakanka nustatyti bent vieną iš anksčiau minėtų trijų atvejų, kad asmens teisė į PVM atskaitą būtų paneigta.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI ir VMI buvo konstatavusios pareiškėjos nesąžiningumą. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.
Pažymėtina, jog mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, kaip pagrindą paneigti jo teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių administratorius, t. y. būtent jis turi paneigti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu bei pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas.
Pažymėtina ir tai, kad apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, siekiant taikyti Direktyvą 2006/112/EB turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Bonik, C-285/11).
Taigi, iš ESTT praktikos matyti, jog norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo / turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta.
Pažymėtina, kad UAB „Vevira“ pagal pareiškėjai išrašytas PVM sąskaitas faktūras PVM nebuvo sumokėjusi.
Konkrečiu atveju teismui nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėja žinojo (turėjo žinoti) tai, jog jos kontrahentas UAB „Vevira“ į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Tokią išvadą pagrindžia mokesčių administratoriaus pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės (MGK byla, I t., b. l. 143–155), t. y.:
1) sandoriai buvo sudaryti tarp bendrovių, kurias atstovaujančius asmenis siejo artimi giminystės ryšiai;
2) abi bendrovės vykdė analogišką veiklą – krovinių vežimą bei prekybą sporto įranga ir aksesuarais;
3) abiejų bendrovių apskaitą tvarkė ta pati buhalterė;
4) Bendrovėje 2009 m. gegužės – gruodžio mėnesiais buvo įdarbinti 8 buvę UAB „Vevira“ darbuotojai;
5) bendrovių veiklos vykdymo vieta – Kareivių g. 19, Vilnius, telefonas ir elektroninis paštas sutapo;
6) Bendrovė registruota UAB „Vevira“ direktoriaus ir buvusio akcininko R. S. bei buvusios akcininkės ir darbuotojos R. S. (R. S. ir R. S. santuoka nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu) gyvenamosios vietos adresu (Žalioji g. 35, Zujūnų k., Vilniaus r.);
7) veiklos pradžioje Bendrovės vairuotojai atsiskaitymams užsienyje naudojo UAB „Vevira“ mokėjimų korteles;
8) Bendrovė, būdama skolinga UAB „Vevira“, pinigų jai nemokėjo, o pasirašė trišalę užskaitos sutartį ir perėmė iš UAB „Vevira“ 380 000 Lt skolą R. S..
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su Vilniaus AVMI ir VMI vertinimu, kad pareiškėjos teisė, nustačius jos nesąžiningumą, į ginčo PVM atskaitą paneigta pagrįstai.
Be to, kaip teisingai pažymėta Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, sandoriai, sudaryti tarp UAB „Mevex“ ir UAB „Vevira“ nebuvo atsitiktiniai (vienkartiniai), todėl pareiškėja turėjo realias galimybes surinkti informaciją apie verslo partnerį ir jo veiklos teisėtumą ir įsitikinti, ar jis tinkamai vykdo savo mokestines prievoles, be to, pareiškėja galėjo kreiptis į mokesčių administratorių su paklausimu dėl prievolių vykdymo, tačiau to nepadarė.
Taigi, paneigus pareiškėjos teisę į PVM atskaitą (60 723 Lt), atitinkamai pareiškėjai buvo paskaičiuotos su PVM susijusios sumos, dėl kurių matematinio teisingumo teismui nekyla abejonių.
Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovės nurodyta LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2752/2012 nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi pastarojoje buvo vertinamas ir apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, kuris nagrinėjamu atveju, nustačius pareiškėjos nesąžiningumą, nenagrinėtinas.
Pažymėtina, kad teismas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus dėl galimo dvigubo apmokestinimo. Pažymėtina, kad UAB „Vevira“ bankroto byla dar neužbaigta, nei pirkimo, nei pardavimo PVM dar nėra sumokėtas, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos teisės į PVM atskaitą paneigimas nesudarytų dvigubo apmokestinimo situacijos. Be to, teismas negali vadovautis prielaidomis, t. y. kas būtų, jei VMI kreditorinis reikalavimas UAB „Vevira“ bankroto byloje būtų tenkintas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-236(7-196/2011) dalis dėl 60 723 Lt PVM atskaitos bei su PVM susijusių baudų ir delspinigių yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.), o atsakovės VMI skundas tenkintinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Patenkinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą visiškai.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-236(7-196/2011) dalį dėl 60 723 Lt pridėtinės vertės mokesčio atskaitos bei su pridėtinės vertės mokesčiu susijusių baudų ir delspinigių.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.