Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Neris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Neris“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutarė išduoti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano būstas Neris“ naudai teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-5020-941/2023, kuriuo nutarta iš skolininko A. S. išieškoti 229,04 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (229,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugpjūčio 2 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 45,45 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

2. Skolininkas 2023 m. spalio 11 d. pateikė prašymą dėl termino pratęsimo, kadangi 2023 m. spalio 6 d. kreipėsi dėl valstybinės teisinės garantuojamos pagalbos suteikimo. Teismas šį prašymą laikė prieštaravimais dėl teismo įsakymo išdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

29. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovo už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir kitas paslaugas bei skirta bauda ieškovei dėl piktnaudžiavimo procesu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis (46,67 kv.) buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Kita buto dalis priklauso V. V. Ieškovė namui, adresu (duomenys neskelbtini), teikia namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo prievolės sumokėti skolą ieškovei už laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. ieškovės namui, adresu (duomenys neskelbtini), suteiktas bendrosios dalines nuosavybės administravimo ir kitas paslaugas. Galutinė ieškiniu ieškovės prašoma priteisti skolos suma – 102,80 Eur.

31. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ankstesniais šalių ginčus išnagrinėjusiais teismų sprendimais dėl kitais laikotarpiais suteiktų namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir kitų paslaugų, nustatė, kad bylos išnagrinėjimo dieną atsakovas 2023 m. birželio 1 d. turėjo ne mažesnę kaip 20,36 Eur permoką, todėl ieškinį atmetė. Taip pat ieškovei paskyrė 500 Eur baudą dėl piktnaudžiavimo procesu.

32. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas be pagrindo rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais, taip nepagrįstai savo iniciatyva išplėsdamas bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovas nėra apmokėjęs dalies skolos, todėl anksčiau konstatuota permoka nepadengia jo turimų skolinių įsipareigojimų ieškovei. Taip pat pažymėjo, kad ji teisėtai naudojosi jai suteikiamomis procesinėmis teisėmis ir bauda paskirta nepagrįstai.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir prejudicinio fakto taikymo byloje

33. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 39 punktas)

34. Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

35. Kaip jau nurodyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-8808-1089/2022, nagrinėjo ginčą pagal ieškovės ieškinį dėl 173,86 Eur skolos ir palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo lygiomis dalimis iš atsakovų A. S. ir V. V. už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Teismas 2022 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą už akių dėl atsakovui V. V. pareikštų reikalavimų bei priteisė ieškovei iš atsakovo V. V. 86,93 Eur skolą. Po sprendimo už akių priėmimo, ieškovė palaikė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo A. S. likusią skolos dalį, t. y. 86,93 Eur, kadangi bendra prašytos priteisti skolos suma siekė 173,86 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu civilinėje byloje ieškinį atmetė ir paskyrė ieškovei 300 Eur baudą, pusę baudos paskirdamas sumokėti atsakovui bei paskirstė byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė iš atsakovo gavo dvigubus apmokėjimus už ankstesnius laikotarpius, t. y. tiek juos sumokant atsakovo iniciatyva, tiek juos lygiagrečiai išieškant priverstine tvarka, konstatavo, kad bylos iškėlimo metu atsakovas negalėjo būti skolingas ieškovei, nes, ieškovei įskaičius atsakovo sumokėtą sumą į seniausią atsakovo skolą, atsakovas 2022 m. sausio 1 d. turėjo turėti ne mažesnę kaip 103,85 Eur (298,67 Eur – 194,82 Eur) permoką.

36. Atsižvelgiant į tai, kad aptartoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8808-1089/2022 ginčas buvo nagrinėjamas tarp tų pačių šalių, dėl tam pačiam butui teiktų to paties pobūdžio paslaugų, tačiau skiriasi tik ginčo laikotarpis bei įvertinus tai, kad dėl atsakovo turimos ieškovei sumokėtos permokos gali priklausyti šioje nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo (ne)tenkinimas, laikytina, kad 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu nustatyta 103,85 Eur permoka 2022 m. sausio 1 d., yra nustatytas prejudicinis faktas, kurio apeliantė negali eskaluoti. Nepaisant to, kad apeliantė laikosi subjektyvios ir priešingos nuomonės dėl priimto teismo sprendimu, tačiau pažymėtina, kad teismui konstatavus, jog pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 19 punktas). Dėl to spręstina, kad teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis.

37. Be to, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, bet ir atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertinęs atsakovo nurodomus argumentus dėl galimo prejudicinio fakto taikymo byloje, tame tarpe ir galimo įsiskolinimo nebuvimo fakto, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

38. Taip pat pažymėtina, kad nėra pagrindo išvadai, jog teismas aptartam prejudiciniam faktui suteikė pernelyg didelę reikšmę. Kaip minėta, subjektyvus apeliantės situacijos vertinimas dėl permokos fakto, kuris, akivaizdu nėra naudingas jos procesiniam tikslui, nėra privalomas bylą nagrinėjančiam teismui ir vien ta aplinkybė, kad teismas rėmėsi kitoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas identiško pobūdžio ginčas tik dėl kito laikotarpio ir kitos sumos, nereiškia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Tuo pačiu akcentuotina, kad apeliantė sąmoningai teikia neteisingus ir priešingus nustatytiems faktams apeliacinio skundo argumentus, kadangi minėtame 2022 m. sprendime yra aiškiai nurodyta, kad permoka nustatyta tik atsakovo atžvilgiu, ginčas po priimto sprendimo už akių ir ieškovei toliau palaikius reikalavimus atsakovo atžvilgiu, išnagrinėtas tik tarp ieškovės ir atsakovo.

39. Pasisakant dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2503-599/2023 ir jo atžvilgiu vykdyto priverstinio išieškojimo, sutiktina su apeliante, kad teismas klaidingai konstatavo, jog nors abiejų skolininkų skola nebuvo priteista iš jų solidariai, visa skolos suma (91,37 Eur skolos ir 1,09 Eur palūkanų) išieškota tik iš V. V.. Remiantis civilinės bylos Nr. e2-2503-599/2023 duomenimis, vykdomasis raštas yra išduotas abiejų skolininkų atžvilgiu, tačiau patvarkymas dėl vykdomojo dokumento grąžinimo jį įvykdžius, yra gražintas tik dėl V. V.. Be to, skola buvo kiekvienam iš skolininkų skola buvo padalinta lygiomis dalimis. Kita vertus, remiantis antstolių informacinės sistemos (AIS) duomenimis, ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. išduotą vykdomąjį raštą perdavė vykdyti antstolei Astai Stanišauskaitei (bylos pradžios data – 2023 gegužės 10 d.), o 2023 m. rugsėjo 12 d. vykdomoji byla užbaigta ją visiškai įvykdžius (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad dar iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., priteisimo (ieškinys nutartimi panaikinus teismo įsakymą priimtas 2023 m. spalio 24 d.) ieškovė, kaip išieškotoja, negalėjo nežinoti fakto dėl nurodyto teismo sprendimo įvykdymo. Dėl to atmestinas jos apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, remdamasis permokos faktu, turėjo vertinti, kad permoka buvo padengiama sprendimu už akių priteista skola. Nors pirmosios instancijos teismas, kaip nurodyta, išties padarė fakto klaidą konstatuodamas, kad skolą už atsakovą įvykdė jo bendraturtis, tačiau AIS duomenys, kuriais patvirtinamas faktas dėl įvykdyto išieškojimo iš atsakovo, nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytos išvados.

40. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliantė, nepaisant to, kad tai laikytina prejudiciniu faktu, tiesiogiai nepripažįsta permokos fakto ir jį vertina tik prielaidomis, t. y. akcentuoja, kad permokos nebuvo arba ji buvo padengta. Kitu atveju apeliantė jai nenaudingas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, dėl minėtu sprendimu už akių priteistos sumos išieškojimo, apeliuoja į tai, kad šią sumą apima ir minėta permoka. Šios aplinkybės parodo, kad ji pati negali pateikti aiškaus atsakymo dėl atsakovo turėtos permokos paskirstymo kitiems jo finansiniams įsipareigojimams dėl jos atsakovo buto daliai suteiktų paslaugų. Tai leidžia kvestionuoti tinkamą vartotojų finansinių duomenų apskaitymą. Dėl to taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad faktą, jog permokos nebuvo arba ji buvo padengta, patvirtina ir tai, kad už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. sausio 1 d. ieškovė nei buvo kreipusis dėl skolos priteisimo, nei atsakovas mokėjo jam skaičiuojamą įsiskolinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal 2023 m. birželio 23 d. detalizaciją, kliento, kurio kodas Nr. 12471362 (atsakovui), 2023 m. sausio 1 d. likutis pradžiai nurodomas 0,00 Eur, tačiau tai nereiškia, kad iki 2023 m. sausio 1 d. buvo suteiktos kokios nors paslaugos (tokio pobūdžio duomenų byloje nėra) (CPK 180 straipsnis) ir kad buvo paskirstytos permokos lėšos.

Dėl reikalavimo priteisti skolą (ne)pagrįstumo

41. Iš ieškovės teismui 2024 m. kovo 20 d. pateiktos 2024 m. kovo 14 d. skolos detalizacijos iki 2023 m. sausio 1 d., t. y. iki tos dienos, kai buvo sugeneruoti du atskiri mokėtojų kodai, matyti, kad ieškovė iki 2022 m. gruodžio mėn. imtinai buvo apskaičiavusi 447,59 Eur skolą butui už suteiktas ir neapmokėtas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas. Nuo 2023 m. sausio 1 d. nurodyta skola buvo padalinta po 223,79 Eur. Šią aplinkybę patvirtina 2023 m. sausio 31 d. sąskaita / serija MBNG230007733, kurioje nurodyta, kad už 2023 m. sausio mėn. suteiktas paslaugas mokėtina suma yra 7,96 Eur be PVM + 223,79 Eur suma už skolos perskaičiavimą. Vis dėlto, pateikta skolos detalizacija vertintina kaip nepagrįsta, kadangi joje yra pateikiama skola už laikotarpį nuo 2020 m. birželio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn. imtinai, nepaisant to, kad dėl nurodytų laikotarpių (išskyrus nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn.) yra pasisakyta aukščiau minėtais Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais (konstatuota permoka bei atliktas priverstinis išieškojimas). Apeliantė, nepaisydama teismų sprendimais priteistų skolų ir jų išieškojimo faktų, taip pat konstatuotos permokos, teismui teikė skolos detalizaciją, į ją įtraukdama jau atsakovo įvykdytus finansinius įsipareigojimus.

42. Atsižvelgus į už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn. buto savininkams išrašytas sąskaitas matyti, kad konkrečiu nurodytu laikotarpiu bendra suteikta paslaugų suma su PVM yra 57,37 Eur (15,94 Eur už spalio mėn., 15,94 Eur už lapkričio mėn. ir 25,49 Eur suma už gruodžio mėn.). Tuo metu buvo teikiama bendra sąskaita buto savininkams, todėl atsakovui tenkanti mokėtina suma už laikotarpį nuo 2022 m. spalio iki gruodžio mėn. – 28,69 Eur (57,37 Eur / 2).

43. Už ieškovės ieškinyje nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., matyti, kad skolos detalizacijoje ieškovės perkelta 223,79 Eur skola traktuojama kaip „kiti darbai“. Iš 2023 m. sausio 31 d. sąskaitos matyti, kad konkrečiai 2023 m. sausio mėn. buvo suteiktos 12,02 Eur be PVM paslaugos, o pagal detalizaciją – 13,73 Eur su PVM. Už 2023 m. vasario mėn. – 10,51 Eur su PVM, 2023 m. kovo mėn. – 11,30 Eur su PVM, 2023 m. balandžio mėn. – 10,08 Eur su PVM, o už 2023 m. gegužės mėn. – 11,59 Eur su PVM. Bendra už nurodytą laikotarpį suteiktų paslaugų suma – 57,21 Eur su PVM. 2023 m. gegužės mėn. atsakovas atliko 51,96 Eur įmoką. Tokiu atveju skaičiuotina, kad už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. bendra ieškovės atsakovui suteiktų paslaugų suma – 85,90 Eur (28,69 Eur + 57,21 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad yra konstatuota 103,85 Eur permoka, atsakovas atliko 51,96 Eur įmoką (bendra suma 155,81 Eur), taip pat atėmus suteiktų paslaugų sumą (85,90 Eur), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra susidariusi ne 20,36 Eur permoka, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 69,91 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendraturčių mokėtina suma už 2022 m. laikotarpį yra 156,48 Eur, t. y. teismas sudėjo visas detalizacijoje nurodytas sumas už 2022 m. laikotarpį, nepaisydamas to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 10 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2503-599/2023 iš atsakovo priteisė 49,56 Eur skolos ieškovei už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., t. y. už didžiąją dalį 2022 m. teiktų paslaugų skolos priteisimo yra pasisakyta kitu teismo sprendimu. Likęs neaptartas laikotarpis – 2022 m. spalio-gruodžio mėn.

44. Kaip jau buvo nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-505-854/2023 50 punkte, kuomet buvo nagrinėjamas apeliantės apeliacinis skundas dėl skolos už suteiktas administravimo paslaugas už ankstesnį laikotarpį, atsakovo atliktų mokėjimų, taigi ir jų panaudojimo vertinimas, nepriklausomai nuo to, kada jie atlikti, yra betarpiškai susijęs su ieškovės ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo (ne)pagrįstumu, o nutarties 52 punkte - susiklosčius tokiai situacijai, kuomet einamojo mėnesio įsiskolinimas ne tik padengiamas, tačiau ir susidaro permoka, šaliai neprieštaraujant (nereikalaujant grąžinti permokos), ši permoka gali būti užskaitoma kito mėnesio einamiesiems mokėjimams dengti, kas laikytina normalia praktika tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose. Nustačius, kad atsakovas 2023 m. birželio 1 d. turėjo 69,91 Eur permoką, neteikė prieštaravimų dėl permokos įskaitymo bei nesant kitų duomenų, leidžiančių spręsti dėl kitokio įmokų paskirstymo akcentuojant, kad pati apeliantė nepateikia aiškių argumentų ir skaičiavimų, kaip paskirstomos atsakovo įmokėtos sumos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinį atmetė pagrįstai.

Dėl prašymo panaikinti paskirtą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

45. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje.

46. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021).

47. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei skyrė 500 Eur baudą dėl to, kad ji, nepaisydama įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtinto prejudicinio fakto dėl permokos egzistavimo, toliau reikalavimo apmokėti skolą, kurios atsakovas neturi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad vykstant teismo procesui du kartus tikslino reikalavimą dėl skolos dydžio, tačiau vis tiek 103,85 Eur permokos fakto nepripažino. Vertino, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, kadangi turėdama galimybę tinkamai apskaičiuoti už atsakovui suteiktas paslaugas mokėtiną sumą (ar permoką), kas iš esmės yra ieškovės pareiga, ji to nedarė ir be reikalo kreipėsi į teismą.

48. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškovės nesąžiningumo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, turėjo pareigą tinkamai apskaičiuoti atsakovo ieškovei mokėtiną sumą, tačiau to nepadarė. Nors aplinkybė, kad ieškinys buvo atmestas, nėra pakankama ieškovės veiksmus traktuoti kaip nesąžiningus, tačiau tai, kad ieškovė teismui teikė klaidinančias skolos detalizacijas, į jas įtraukdama jau ankstesniais teismų sprendimais priteistas skolas, taip pat į tai, kad išties, tiesiogiai nepripažino permokos fakto ir jį ignoravo, neperskaičiavo ieškinio reikalavimo sumos atsižvelgdama į permokos faktą. Be to, ieškovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ji teikė melagingus apeliacinio skundo argumentus nurodydama, kad vis dar yra vykdomas išieškojimas iš atsakovo priverstine tvarka, nepaisydama to, kad toks išieškojimas baigtas prieš daugiau nei vienerius metus. Nors netikslių, neapskaitytų duomenų teikimą būtų galimą vertinti kaip netinkamą ieškovės darbo organizavimą ir buhalterinės apskaitos aplaidų tvarkymą, tačiau ieškovės, kaip verslininkės, nerūpestingumas, kuri teikia paslaugas vartotojams, prilygsta tyčiniam veikimui prieš greitą ir ekonomišką teismo procesą ir sudaro prielaidas ieškovės veiksmus vertinti kaip turinčius galimą siekį suklaidinti teismą.

49. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 95 straipsnio nuostatomis, pagrįstai atsakovei paskyrė 500 Eur baudą. Panaikinti ar sumažinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais ir nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nustatė mažesnę atsakovo atliktą permoką bei padarė fakto klaidą dėl priverstine tvarka vykdyto išieškojimo atsakovo atžvilgiu, tačiau iš esmės tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, pirmosios instancijos teismo padarytos fakto klaidos nekeičia sprendimo esmės, todėl darytina išvada, kad yra priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, netenkinamas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 325 straipsniu, 331 straipsniu

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.