Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1817-866/2018 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „REMLESTA“ prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – G. S., J. M., A. K., D. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja (kreditorė) UAB „REMLESTA“ pateikė teismui prašymą, kuriame prašė pripažinti BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu.Pareiškėja nurodė, kad UAB „REMLESTA“ laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarė aštuonias rangos sutartis su UAB „Vilniaus apdaila“. Vilniaus apygardos teismo sprendimu iš BUAB „Vilniaus apdaila“ buvo priteista 146 619,88 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų bei 3 933 Lt žyminio mokesčio. Taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėja teigė, kad buvę įmonės vadovai sudarė priešingus įmonės veiklai sandorius, o įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę. 2009 m. vasario 2 d. akcininkai J. M. ir A. K. įnešė į įmonės kasą po 300 000 Lt. 2009 m. balandžio 27 d. užfiksuoti tokio pat dydžio išmokėjimai tiems patiems akcininkams, o duomenų apie išmokų grąžinimą į kasą nėra. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra J. M. paaiškinimai, kuriuose ji nurodė, kad buvo tik formali UAB „Vilniaus apdaila“ akcininkė. Be to, D. M., kaip atskaitingam asmeniui, 2009 metais iš kasos buvo išmokėta 202 936 Lt ir dar 86 890 Lt, kuriuos jis, panaudojęs mokėjimo kortelę, išgrynino. Duomenų apie lėšų grąžinimą į įmonės sąskaitą ar jų panaudojimą įmonės interesais nėra. Nurodytų piniginių lėšų suma buvo pakankama įsiskolinimams UAB „REMLESTA“ ir kitiems kreditoriams padengti. Nepaisant to, jokie atsiskaitymai su kreditore vykdomi nebuvo, o po UAB „REMLESTA“ kreipimosi į teismą, jau nebeturinti jokio turto, UAB „Vilniaus apdaila“ 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo parduota Estijoje gyvenančiai G. S., kuri tapo vienintelė šios įmonės akcininkė.Pareiškėjos nuomone, buvę UAB „Vilniaus apdaila“ akcininkai ir vadovai žinojo apie įmonės prievolę atsiskaityti su kreditoriais ir siekė išvengti jos įvykdymo: sudarė fiktyvias paskolos sutartis ir fiktyvius sandorius dėl bendrovės turto perleidimo. Tokių veiksmų visuma lėmė, kad įmonė tapo nemoki, susidarė didelės mokestinės nepriemokos, o pačios įmonės lėšų nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad minėti asmenys žinojo apie bendrovės ir kitų kreditorių reikalavimus ir turėjo lygias bei realias galimybes daryti įtaką šių klausimų išsprendimui.Pagrindiniai UAB „Vilniaus apdaila“ resursai – darbuotojai (įskaitant šios įmonės vadovus), mechanizmai, įrengimai, transporto priemonės ir net gi dalis kontaktų perėjo į kitą veikiančią įmonę – UAB „Vanstekas“, paliekant įskolinusią UAB „Vilniaus apdaila“ ir apsunkinat kreditorių galimybes imtis teisėtų priemonių savo pažeistoms teisėms apginti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai – buvę UAB „Vilniaus apdaila“ darbuotojai, kurie patvirtino, kad dirbti į UAB „Vanstekas“ juos pakvietė buvę UAB „Vilniaus apdaila“ vadovai ir akcininkai po to, kai jie buvo atleisti iš UAB „Vilniaus apdaila“. Tai, kad veikianti UAB „Vanstekas“ susijusi su BUAB „Vilniaus apdaila“ įmone, patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai, iš kurių matyti, jog UAB „Vanstekas“ apmokėdavo UAB „Vilniaus apdaila“ kai kurias sąskaitas.Suinteresuotas asmuo D. M. atsiliepime su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Paaiškino, kad pagal sudarytas sutartis UAB „REMLESTA“ atliko darbus UAB „Vilniaus apdaila“ už 511 394, 62 Lt. UAB „Vilniaus apdaila“ už šiuos darbus sumokėjo iš viso 365 274, 74 Lt. Tačiau susiklosčius nepalankiai ekonominiai situacijai, UAB „Vilniaus apdaila“ neatsiskaitė su UAB „REMLESTA“ dėl atliktų darbų už 164 119, 88 Lt.Suinteresuotas asmuo nesutiko, kad nėra duomenų apie 2009 m. balandžio 27 d. išmokėjimų akcininkams grąžinimą atgal į kasą, nes 2009 m. balandžio 27 d. buvo grąžinti A. K. ir J. M. į bendrovės kasą įneštos piniginės lėšos (po 300 000 Lt). Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarime nutraukti pareiškėjos nurodytą ikiteisminį tyrimą konstatuojama, jog nepasitvirtino versija, kad dalis UAB „Vilniaus apdaila“ veiklos buvo sąmoningai perkelta į UAB „Vanstekas“, sudarant prielaidas neatsiskaityti su UAB „REMLESTA“. UAB „Vilniaus apdaila“ veikla sustojo, kai UAB „REMLESTA“ užblokavo įmonės sąskaitas. Sutiko, jog dalis buvusių UAB „Vilniaus apdaila“ darbuotojų įsidarbino UAB „Vanstekas“, tačiau nurodė, kad tai jų teisė. Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo pats nebuvo ir nėra UAB „Vanstekas“ darbuotojas ar akcininkas, o jam išmokėtos lėšos iš įmonės (apie 290 000 Lt) buvo panaudotos atsiskaitymams už medžiagas, darbuotojų atlyginimams bei atsiskaitymams su subrangovais, taip pat su UAB „REMLESTA“. Visi dokumentai, pagrindžiantys minėtas išlaidas, pateikti į įmonės buhalteriją. UAB „Vilniaus apdaila“ jau nuo 2010 metų faktiškai nevykdė jokios veiklos, jokio turto neturėjo. Nei buvę įmonės vadovai, nei akcininkai jokių fiktyvių sandorių nesudarė. Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad 2007 – 2008 metais UAB „Vilniaus apdaila“ su UAB „REMLESTA“ sudarė aštuonias statybos rangos sutartis. Iš viso UAB „REMLESTA“ atliko darbų daugiau nei už pusę milijono litų ir didžiąją dalį šios sumos UAB „Vilniaus apdaila“ sumokėjo. Likusios dalies UAB „Vilniaus apdaila“ nesumokėjo, nes kilo finansinė krizė. UAB „REMLESTA“ pasikreipus į teismą buvo areštuotos UAB „Vilniaus apdaila“ sąskaitos. Kadangi kitos įmonės UAB „Vilniaus apdaila“ buvo skolingos daugiau negu pati UAB „Vilniaus apdaila“ buvo skolinga savo kreditoriams, pati UAB „Vilniaus apdaila“ inicijuoti savo bankroto procedūros negalėjo. 2012 metais buvo priimtas sprendimas parduoti UAB „Vilniaus apdaila“. Taip pat nėra duomenų, jog buvo sudaryti fiktyvūs sandoriai. 2009 m. vasario 2 d. įnešto piniginės lėšos buvo 2009 m. balandžio 27 d. išmokėtos. Paaiškino, kad sustojus UAB „Vilniaus apdaila“ veiklai, jis įsidarbino UAB „Vanstekas“. UAB „Vilniaus apdaila“ nei turto, nei veiklos į UAB „Vanstekas“ neperkėlė.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi pripažino UAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvada (toliau – ir specialisto išvada) dėl UAB „Vilniaus apdaila“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/111, nustatė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ (rangovas) ir UAB „Remlesta“ (subrangovas) 2007 m. balandį – 2008 m. rugpjūtį sudarė aštuonias rangos sutartis. UAB „Vilniaus apdaila“ neatsiskaitė su UAB „Remlesta“ už atliktus darbus, tačiau bendrovės savininkams 2009 metais buvo paskolinta lėšų už 600 000 Lt sumą, o D. M. buvo išmokėta 290 926 Lt ir nenustatyta, kur šios lėšos panaudotos. UAB „Vilniaus apdaila“ 2009 metų pajamos sumažėjo 3,7 karto, lyginant su 2008 metais, o 2010 metais veikla faktiškai nebuvo vykdoma. UAB „Vilniaus apdaila“, neatsiskaičiusi su kreditoriais, 2009 m. balandžio 27 d. paskolino akcininkams 600 000 Lt, o 2009 metais akcininkės J. M. grąžintus 300 000 Lt neįtraukė į bendrovės apskaitą ir neatsiskaitė su kreditoriaisPirmosios instancijos teismo vertinimu, rašytinių įrodymų visuma bei pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų paaiškinimai patvirtina, kad UAB „Vilniaus apdaila“ bei UAB „Vanstekas“ buvo neabejotinai susijusios ir bendradarbiaujančios įmonės. Tačiau, teismo nuomone, UAB „Vilniaus apdaila“ darbuotojų perėjimas iš UAB „Vilniaus apdaila“ į UAB „Vanstekas“, nesant kitų įmonės veiklos perkėlimo požymių, nėra pakankamas pagrindas spręsti apie įmonės perkėlimą. O tos pačios ar panašios veiklos vykdymas nėra draudžiamas ar savaime suponuojantis išvadą dėl veiklos perkėlimo.Atsižvelgęs į ikiteisminio tyrimo metu specialisto padarytas išvadas, teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas išvadai pripažinti bankrotą tyčiniu, o suinteresuotų asmenų pateikti paaiškinimai specialisto išvadų nepaneigia. Teismas sprendė, kad BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotas atitinka šias tyčinio bankroto sąlygas – buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai bei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Atskirojo skundo argumentai

Suinteresuotas asmuo D. M. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Iš skundžiamos nutarties neaišku, ar šioje nutartyje išvardintos UAB „Vilniaus apdaila“ finansinės operacijos lėmė įmonės nemokumą, ar, jau įmonei esant nemokiai, jos padėties esminį pabloginimą. Nutartyje apskritai nėra nurodyta, kada UAB „Vilniaus apdaila“, anot teismo, tapo nemokia. Tokia teismo pozicija savaime rodo nutarties nepagrįstumą (neteisėtumą), nes nenurodant įmonės nemokumo ar esminio pabloginimo (ypač kada tai atsirado) ir to nesiejant su konkrečiais įmonės valdymo organų veiksmais, neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Teismas išimtinai rėmėsi ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00263-12 medžiagoje esančia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, ji nepatvirtina įmonės valdymo organų (D. M. kaip įmonės direktoriaus) sąmoningų veiksmų, kuriais nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama įmonės nemokumo arba įmonės pabloginimo, ir, juo labiau, nepatvirtina priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. nutartyje nurodyti UAB „Vilniaus apdaila“ valdymo organų (įmonės direktoriaus D. M. ar kitų asmenų) veiksmai nei atskirai, nei kaip visuma, nerodo sąmoningo nuoseklaus ir kryptingo UAB „Vilniaus apdaila“ nemokumo siekimo ar, UAB „Vilniaus apdaila“ esant nemokiai, siekio dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Juo labiau nėra priežastinio ryšio tarp skundžiamoje nutartyje nurodytų UAB Vilniaus apdaila valdymo organų (įmonės direktoriaus D. M. ar kitų asmenų) veiksmų (atskirai ar kaip visumos) ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl veiklos perkėlimo nėra skundžiamos, todėl, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, plačiau šioje nutartyje dėl nurodytų teismo išvadų nepasisako. ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad tyčinis įmonės bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse detalizuoti kriterijai (požymiai ir prezumpcijos), pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė įmonės bankrotą esant tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtintus požymius.Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo ( žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Nesant (nenustačius) priežastinio ryšio, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė įmonės bankrotą esant tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtintus požymius, remdamasis iš esmės tik ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00263-12 medžiagoje esančia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, iš esmės sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas tyčinio bankroto klausimą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neatskleidė bylos esmės dėl toliau nurodomų priežasčių. Atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų konstatuoti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, teismas turi nustatyti priežastinį ryšį, kurį sudaro požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse ir įmonės nemokumo faktas, arba įmonei jau esant nemokiai, jos turtinės padėties pabloginimo faktas (nutarties 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nenustatė įmonės nemokumo momento atsiradimo, kuris būtų atskaitos taškas vertinti, ar būtent skundžiamoje nutartyje minimais įmonės valdymo organų veiksmais įmonė buvo privesta prie bankroto, ar tais veiksmais pabloginta jau nemokia tapusios įmonės padėtis. Jau vien ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankama padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai ir paviršutiniškai rėmėsi bylos duomenimis. Iš tiesų, iš skundžiamos nutarties 35–44 punktų akivaizdu, kad teismas, nepaisant kitų byloje esančių įrodymų, byloje rėmėsi vieninteliu – specialisto išvada. Ši išvada, be abejo, yra reikšmingas rašytinis įrodymas byloje, tačiau tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši teismo pareiga pašalinti kylančius prieštaravimus yra ypač aktuali bankroto bylose, kuriose dominuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010).Šiuo atveju specialisto išvados ikiteisminiame tyrime prejudicinių faktų teismui nesukuria ir tuo labiau neatleidžia teismo nuo pareigos specialisto išvadas įvertinti pagal CPK ir kasacinio teismo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, byloje esančiame prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl kai kurių specialisto išvadoje nurodytų klausimų yra padarytos visiškai kitos išvados, o būtent iš esmės paneigtos skundžiamos nutarties 37 ir 38 punktuose nurodytos specialisto išvados, kuriomis tiesiogiai rėmėsi teismas. Dėl šių prieštaravimų, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant įmonės bankrotą buvus tyčinį, skundžiamoje nutartyje apskritai nepasisakyta, nors teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde taip pat pagrįstai kvestionuojama, kaip kai kurios teismo nurodytos faktinės aplinkybės (skundžiamos nutarties 40–44 punktai) siejasi su įmonės tyčiniu bankrotu ir kokius konkrečiai tyčinio bankroto požymius šios aplinkybės patvirtina. Apskritai vertinant, vien specialisto išvadų pakartojimas nutartyje nelaikytinas tinkamu išvadų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu motyvavimu, nes teismas turėtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti (motyvuoti), kurie bylos duomenys, teismo vertinimu, patvirtina įstatyme nustatytus tyčinio bankroto požymius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje taip pat yra akivaizdžių fakto klaidų (tikėtina, rašymo apsirikimų) – pavyzdžiui, 29 punkte teismas nurodo, kad bankroto administratorė reiškė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties aprašomosios dalies, tokį prašymą byloje pateikė tik kreditorė, o bankroto administratorė savo nuomonės nepareiškė.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turėjo nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą (kuris galėjo būti anksčiau nei iškelta bankroto byla), ištirti ir įvertinti visas įmonės valdymo organų sandorių sudarymo aplinkybes ir valdymo organų siekį tokiomis sutartimis, mokėjimais ir (ar) įskaitymais sąmoningai įmonę privesti prie bankroto ar pabloginti jau nemokia tapusios įmonės būseną. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas skundžiamoje nutartyje yra iš viso nemotyvuotas. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, paskutinė BUAB „Vilniaus apdaila“ savininkė ir vadovė suinteresuotas asmuo G. S. neperdavė bankroto administratorei įmonės buhalterinės apskaitos. Jai raginimai buvo siųsti įmonės registracijos adresu ir jos gyvenamosios vietos adresu Estijoje registruota pašto siunta, tačiau duomenų apie įteikimą nėra. Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartimi jai paskirta bauda (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Kaip minėta anksčiau, bankroto bylose dominuoja viešasis interesas, todėl teismas bankroto bylose turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnis; ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Suinteresuotų asmenų teigimu, BUAB „Vilniaus apdaila“ buhalterinės apskaitos ir kitais duomenimis disponuoja suinteresuotas asmuo G. S. Tiek prokuroro nutarime, tiek ir specialisto išvadoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo akcentuojamas įmonės buhalterinės apskaitos duomenų trūkumas nepavykus susisiekti su suinteresuotu asmeniu. Teismo procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui įteikti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad suinteresuotas asmuo gyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje – Estijos Respublikoje, yra jos pilietė, o procesiniai dokumentai yra siunčiami fiziniam asmeniui, teismas procesinius dokumentus turėjo išsiųsti vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl reglamento tikslų, yra nurodęs, jog juo siekiama pagerinti ir paspartinti teisminių dokumentų perdavimą tarp valstybių narių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimas Weiss und Partner, C-14/07, Rink. p. I-3367, 2009 m. birželio 25 d. sprendimas Roda golf & Beach Resort, C-14/08), tačiau šių tikslų negalima siekti kaip nors susilpninant dokumentų adresatų teisę į gynybą, kylančią iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Krystyna Alder, Ewald Alder v. Sabina Orlowska, Czeslaw Orlowski, C-325/11 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Atitinkamai, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nebuvo imtasi ir visų priemonių tinkamai įteikti procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui, kuris disponuoja įmonės buhalterine apskaita. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnis) nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3L-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).Atsižvelgiant į šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia apie pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, o tirtinų aplinkybių apimtis, įrodinėjimo proceso ypatumai (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo, egzistavimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotas pripažintas tyčiniu, naikintina ir šis klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atskirajame skunde sufomuluotas prašymas išreikalauti ir pridėti prie bylos naujus įrodymus nebėra aktualus, todėl nespręstinas, jis paliktinas pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus apdaila“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.