Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų D. M. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus apdaila“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2. Pareiškėja UAB ,,Remlesta“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB ,,Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu.

3. Nurodė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ ir UAB „Remlesta“ nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarė aštuonias rangos sutartis, pagal kurias UAB „Vilniaus apdaila“ už atliktus statybos darbus neatsiskaitė. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimu už akių pareiškėjai iš UAB „Vilniaus apdaila“ priteista 42 464,05 Eur skolos, 6 proc. procesinių palūkanų ir 1 139,08 Eur žyminio mokesčio, sprendimas neįvykdytas. Pareiškėjos teigimu, buvę UAB „Vilniaus apdaila“ akcininkai J. M. ir A. K. bei vadovas D. M. sudarinėjo sandorius priešingus bendrovės veiklos interesams, kurie sąlygojo bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Minėti asmenys žinojo apie UAB „Vilniaus apdaila“ prievolę atsiskaityti su kreditoriais, tačiau, siekiant išvengti jos vykdymo, sudarinėjo fiktyvias paskolų sutartis bei sandorius dėl bendrovės turto perleidimo. Tokių veiksmų visuma lėmė tai, kad UAB „Vilniaus apdaila“ tapo nemoki, susidarė didelės mokestinės nepriemokos. Pareiškėja taip pat nurodė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą bendrovę – UAB „Vanstekas“, nes į šią bendrovę perėjo pagrindiniai UAB „Vilniaus apdaila“ resursai – darbuotojai (įskaitant ir vadovus), mechanizmai, įrengimai, transporto priemonės ir dalis kontaktų. Pareiškėjos teigimu, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnyje nurodyti požymiai, kurie leidžia daryti išvadą ir preziumuoti, kad BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotas yra tyčinis.

4. Suinteresuotas asmuo D. M. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad sudarytų rangos sutarčių pagrindu UAB „Remlesta“ atliko darbus už 148 110,11 Eur sumą, 105 790,87 Eur UAB „Vilniaus apdaila“ sumokėjo, tačiau dėl nepalankios ekonominės situacijos UAB „Vilniaus apdaila“ liko skolinga 47 532,40 Eur. Pareiškėja deklaratyviai ir nepagrįstai teigia, kad UAB „Vilniaus apdaila“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą bendrovę. Pareiškėjos nurodomas aplinkybes paneigia ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00263-12, kuris 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu nutrauktas, metu surinkti duomenys. Skolos pareiškėjai atsiradimo metu UAB „Vilniaus apdaila“ akcininkais buvo J. M. ir A. K., o UAB „Vanstekas“ akcininkas – E. S., t. y. šios bendrovės įkurtos ne tų pačių asmenų, be to, 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, UAB „Vilniaus apdaila“ materialaus turto iš esmės neturėjo. Suinteresuotas asmuo nebuvo UAB „Vanstekas“ darbuotoju ar akcininku, o jam iš UAB „Vilniaus apdaila“ išmokėta apie 83 989,81 Eur suma buvo panaudota atsiskaitymams už medžiagas, darbuotojų atlyginimams bei atsiskaitymams su subrangovais. Nei buvę UAB „Vilniaus apskaita“ vadovai, nei akcininkai fiktyvių sandorių nesudarinėjo.

5. Suinteresuotas asmuo A. K. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ su pareiškėja neatsiskaitė dėl kilusios finansinės krizės. UAB „Vilniaus apdaila“ visos sąskaitos buvo areštuotos. Bendrovės vadovas ir akcininkai fiktyvių sandorių nesudarinėjo ir nesielgė kaip nors neteisėtai su UAB „Vilniaus apdaila“ turtu, juo labiau, siekiant išvengti skolinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Sustojus UAB „Vilniaus apdaila“ veiklai, suinteresuotas asmuo įsidarbino UAB „Vanstekas“ direktoriumi, tačiau UAB „Vilniaus apdaila“ nei veiklos, nei turto į UAB „Vanstekas“ neperkėlė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą pripažino tyčiniu, apribojo D. M. 5 metams, o A. K. 3 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

7. Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ vadovu nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo D. M., kuris faktiškai su A. K. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo bendrovės akcininkais. D. M. faktines akcininko pareigas vykdė J. M. vardu, šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00263-12 medžiaga. UAB „Vilniaus apdaila“ akcijos 2012 m. rugsėjo 28 d. parduotos Estijos Respublikoje gyvenančiai G. S.. Pagal Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktą 2008 m. gruodžio 31 d. balansą UAB „Vilniaus apdaila“ turtas sudarė 690 833 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 478 194 Eur, per 2008 metus bendrovė patyrė 115 900 Eur nuostolį. UAB „Vilniaus apdaila“ vadovas nuo 2009 metų Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų neteikė. Iš ikiteisminio tyrimo metu pateiktų vadovo nepasirašytų finansinės ataskaitų už 2009 ir 2010 metus matyti, kad UAB „Vilniaus apdaila“ 2009 metais turtą sudarė 446 286,49 Eur paskolos ir 131 612 Eur vertės trumpalaikis turtas, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 374 267,84 Eur, bendrovė per 2009 metus turėjo 20 540 Eur pelno. 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovėje liko 64 596 Eur vertės trumpalaikis turtas ir 66 678 Eur sumai per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai, per 2010 metus bendrovė patyrė 29 190 Lt nuostolių. BUAB „Vilniaus apdaila“ buvę vadovai nėra pateikę pateisinamų dokumentų, kad bendrovės turtas negalėjo būti panaudotas kreditorių skoloms padengti, nepateikti buhalterinės apskaitos registrai, bendrovės ilgalaikio turto apskaitos kortelės, tokiu būdu negalima nustatyti, koks bendrovės turtas buvo įsigytas, kur jis buvo panaudotas. UAB „Vilniaus apdaila” skola pareiškėjai 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 44 056,96 Eur. UAB „Vilniaus apdaila“ 2007 metais suteikė 1 025 000 Lt paskolų fiziniams asmenims, kurių grąžinimo terminas – 2012 metai, nors 2010 m. gruodžio 31 d. balanse UAB „Vilniaus apdaila” finansinis turtas (paskolos) – 0.

8. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad nėra galimybės patikrinti finansinių ataskaitų už 2009 ir 2010 metus, kurios nebuvo pateiktos Juridinių asmenų registrui, tikslumo, nes tyrimui pateikta tik 2009 ir 2010 metų kasos knygos bei 2009 metų Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo (kasa) registras, tačiau nepateikti kasos pajamų bei išlaidų orderiai bei išlaidas pateisinantys dokumentai. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadoje dėl UAB „Vilniaus apdaila“ ūkinės finansinės veiklos (toliau – Specialisto išvada) nurodoma, kad galima daryti išvadą, jog UAB „Vilniaus apdaila“ 2009 metais galėjo padengti įsiskolinimą UAB „Remlesta“. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pagal UAB „Vilniaus apdaila“ Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktą deklaraciją FRO711 bendrovė 2007 metais suteikė 296 861 Eur (1 025 000 Lt) paskolų fiziniams asmenims, tačiau nepateikti jų apskaitos dokumentai, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu fiziniai asmenys paskolas grąžino. Byloje nepateikti dokumentai, pagrindžiantys UAB „Vilniaus apdaila“ išmokėtų lėšų atitinkamiems asmenims panaudojimą bendrovės interesams. Teismo vertinimu, netinkamai ir apgaulingai tvarkyta bendrovės buhalterinė apskaita sudaro kliūtis bendrovės komercinės, ūkinės ir finansinės būklės rezultatų nustatymui bei turimo turto įvertinimui. UAB „Vilniaus apdaila“ balansų duomenimis 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovės materialinio turto likutinė vertė sudarė 7 998 Eur, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d. turtas sumažėjo 5,57 karto, lyginant su 2008 metais. Bendrovės vadovas D. M. ir akcininkas A. K. 2009 m. lapkričio 6 d. nutarė stabdyti bendrovės veiklą, kas, teismo vertinimu, reiškia, kad šių asmenų sprendimu nutarta nesistengti stabilizuoti UAB „Vilniaus apdaila“ finansinės būklės, taip sąmoningai, nesąžiningais veiksmais, siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, be to, abu įsidarbino A. K. žmonos brolio įsigytoje įmonėje UAB „Vanstekas“ bei 2012 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą UAB „Vilniaus apdaila“ parduoti užsienyje gyvenančiam subjektui. Teismas sprendė, kad UAB „Vilniaus apdaila“ vengė prievolių kreditoriams (pareiškėjai ir VMI) vykdymo bei buvo tyčia privesta prie bankroto nesąžiningais ir neteisėtais bendrovės vadovo ir faktinių akcininkų veiksmais. UAB „Vilniaus apdaila“ vadovas ir akcininkas suprato bendrovės finansinę padėtį, sąmoningai nuo 2009 m. lapkričio mėnesio nevykdė veiklos, vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau – BAĮ) nustatytą pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes finansinės atskaitomybės dokumentuose neapskaitytos piniginės lėšos. Be to, bendrovei esant nemokiai, nevykdyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokiu būdu teismas UAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindu.

9. Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad UAB „Vilniaus apdaila“ bei UAB „Vanstekas“ buvo susijusios ir galimai bendradarbiaujančios įmonės. Pagal ikiteisminiam tyrimui pateiktus Sodros duomenis iš UAB „Vilniaus apdaila“ į UAB „Vanstekas“ perėjo dirbti A. K., D. M., Ž. U. ir V. M.. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Vanstekas“ didesnę dalį darbuotojų sudarė ne su UAB „Vilniaus apdaila“ susiję darbuotojai, nesant kitų įmonės veiklos perkėlimo požymių, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie įmonės perkėlimą.

10. Pripažinus UAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu, teismo vertinimu, yra teisinis pagrindas taikyti D. M. ir A. K. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą draudimą ir apribojimą atitinkamai 5 ir 3 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Suinteresuoti asmenys D. M. ir A. K. (toliau – ir apeliantai) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti prašymo dėl BUAB „Vilniaus apdaila“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, teismo išvados neparemtos visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismo nurodyti apeliantų veiksmai nei atskirai, nei kaip visuma, nerodo sąmoningo nuoseklaus ir kryptingo UAB „Vilniaus apdaila“ nemokumo siekimo ar bendrovės turtinės padėties pabloginimo, taip pat nėra ir priežastinio ryšio.

11.2. Teismas neatskleidė bylos esmės ir nevykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartyje nurodytų įpareigojimų. Skundžiamojoje nutartyje neanalizuojama UAB „Vilniaus apdaila“ nemokumo būsena ir nėra konstatuota, kada bendrovė tapo nemokia. Teismas nenustatė bendrovės nemokumo momento, todėl neįmanoma nustatyti ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo arba jo esminio pabloginimo.

11.3. Iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kuo pasireiškė BUAB „Vilniaus apdaila“ tyčinis bankrotas. Tai, kad bendrovė nevykdė veiklos, yra ne priežastis, nulėmusi bendrovės nemokumą ar nemokios bendrovės turtinės padėties esminį pabloginimą, o tuo metu susiklosčiusios situacijos padarinys, t. y. bendrovės veiklos sustabdymą lėmė objektyvios priežastys. Tai pažymima ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

11.4. Nepagrįstos teismo išvados dėl bendrovės apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus, visos įvykusios ūkinės ir finansinės operacijos įtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie 2012 metais buvo perduoti naujai bendrovės pirkėjai G. S..

11.5. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina bendrovės valdymo organų ir (ar) akcininkų sąmoningų veiksmų, kuriais nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama bendrovės nemokumo arba pabloginimo, juo labiau, nepatvirtina priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo ar nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Teismas vadovavosi Specialisto išvada, kurioje klaidingai įvertinti byloje esantys balansai.

11.6. UAB „Vilniaus apdaila“ materialųjį turtą sudarė tik jos veikloje naudojamos specializuotos mašinos, o transporto priemonės buvo lizinguojamos, todėl nepriklausė UAB „Vilniaus apdaila“. Tokiu būdu 2009 metais materialaus turto vertė sumažėjo mažiau nei 2 kartus, kurį lėmė naudojamų prietaisų natūralus susidėvėjimas, o finansinis turtas sumažėjo dėl ekonominės krizės ir skolinių įsipareigojimų UAB „Vilniaus apdaila“ atžvilgiu nevykdymo 2009 metais sumažėjus pajamoms.

11.7. Teismas neatsižvelgė, kad 2007 metais UAB „Vilniaus apdaila“ suteiktos 1 025 000 Lt vertės paskolos fiziniams asmenims tais pačiais metais buvo grąžintos. Šias aplinkybes patvirtina 2017 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarimas. Be to, paskolos suteiktos ir grąžintos iki įsiskolinimų pareiškėjai atsiradimo, todėl neturi jokio ryšio nei su neatsiskaitymu su pareiškėja, nei su bendrovės nemokumu ar padėties pabloginimu.

11.8. Dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kuriuo momentu bendrovė tapo nemokia, t. y. nėra aišku, kada bendrovės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

11.9. UAB „Vilniaus apdaila“ nei vadovai, nei akcininkai, nei kiti įgalioti asmenys jokių fiktyvių sandorių nesudarinėjo. Tai patvirtina ir nutraukto ikiteisminio tyrimo faktas, nes teisėsaugos institucijos disponavo visa informacija apie bendrovės sandorius, tačiau jokių dokumentų klastojimo požymių nenustatė.

12. Pareiškėja UAB „Remlesta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. UAB „Vilniaus apdaila“ tyčia privesta prie bankroto nesąžiningais ir neteisėtais bendrovės vadovo ir faktinių akcininkų veiksmais, nes minėtiems asmenims suprantant bendrovės finansinę padėtį nuo 2009 m. lapkričio mėnesio bendrovės veikla nebuvo vykdoma sąmoningai. Apeliantų teiginiai, kad 2009 metais bendrovės veiklos sustabdymas yra neišvengiama ekonominės krizės pasekmė, yra jų gynybinė pozicija.

12.2. Bendrovės vadovas pažeidė BAĮ nustatytą pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą ir finansinės atskaitomybės dokumentuose neapskaitė piniginių lėšų. Prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi prejudicinės reikšmės ir vertintinas pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo galimybės patikrinti finansinių ataskaitų tikslumo, nes tyrimui buvo pateikti ne visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai.

12.3. Esant bendrovei nemokiai, neįvykdyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Iš 2008 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės matyti, kad UAB „Vilniaus apdaila“ finansinius sunkumus patyrė jau 2008 metais, o bendrovės nemokumas konstatuotinas 2009 metais, kai ji nebevykdė įsipareigojimų kreditoriams.

12.4. Teismas išsamiai išanalizavo UAB „Vilniaus apdaila“ finansines ataskaitas bei iš jų išplaukiančią bendrovės finansinę padėtį bei pagrįstai rėmėsi 2017 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarimu bei Specialisto išvada.

12.5. Dar iki ekonominės krizės (iki 2008 metų) bendrovė buvo valdoma neefektyviai, nes paskolinta 1 025 000 Lt bendrovės lėšų fiziniams asmenims, iš kurių, remiantis pateiktais finansiniais dokumentais, gražinta tik 2 000 Lt. 2009 metais sudaryti fiktyvūs sandoriai dėl bendrovės turto perleidimo, o buhalterinė apskaita vesta apgaulingai, siekiant dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį bei išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi iškėlė BUAB „Vilniaus apdaila“ bankroto bylą. Pareiškėja – BUAB „Vilniaus apdaila“ kreditorė, prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl bendrovei nenaudingų sandorių sudarymo, kurie turėjo įtakos tam, kad bendrovė negalėtų atsiskaityti su kreditoriais bei bendrovės veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę, t. y. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia nesąžiningais ir neteisėtais bendrovės vadovo ir faktinių akcininkų veiksmais, pasireiškusiais sąmoningu veiklos nevykdymu, BAĮ nustatytų vadovo pareigų pažeidimu ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymu, todėl bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo bendrovės veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę konstatavimui, todėl prašymo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu netenkino. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

15. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas tik dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, t. y. nekvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio nebuvimo (bendrovės veiklos ir turto perkėlimas į kitą įmonę). Tokiu būdu apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

16. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).

17. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 16 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).

18. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartyje, kuria BUAB „Vilniaus apdaila“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimas pirmosios instancijos teismui buvo perduotas nagrinėti iš naujo, buvo nurodytos svarbios šio klausimo išsprendimui naujai aiškintinos aplinkybės – nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad skundžiamojoje nutartyje šios aplinkybės iš esmės nebuvo nagrinėtos bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti apeliantų veiksmai (neveikimas) nesuponuoja išvados dėl sąmoningo ir kryptingo UAB „Vilniaus apdaila“ nemokumo siekimo ir/ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

19. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pareiškėja tokiu požymiu iš esmės laiko fiktyvių ir nuostolingų (nenaudingų) bendrovei sandorių sudarymą bei bendrovės veiklos organizavimą taip, kad bendrovė negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau visos šios apeliantų nurodomos aplinkybės taip pat sudaro ir savarankiškus pagrindus, kuriuos konstatavus bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

20. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir / ar dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir / ar po tapimo nemokia).

21. Pareiškėjos teigimu, BUAB „Vilniaus apdaila“ tapo nemokia, nes bendrovės vadovas ir akcininkai, siekdami išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, sudarinėjo nenaudingas ir fiktyvias paskolos sutartis ir fiktyvius sandorius dėl bendrovės turto perleidimo. Nors iš skundžiamos nutarties turinio galima daryti išvadą, kad su šiais argumentais pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko, tačiau apeliacinės instancijos teismas su jais sutikti neturi pagrindo.

22. Visų pirma, pareiškėja prašyme pripažinti BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu konkrečiai neįvardija bendrovės sudarytų nuostolingų, ekonomiškai nenaudingų ir / ar fiktyvių sandorių, o tik apsiriboja deklaratyviais argumentais, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, patvirtinančių, kad buvę BUAB „Vilniaus apdaila“ vadovas ir dalyviai sudarinėjo sandorius, priešingus bendrovės veiklos tikslams. Antra, byloje nėra pagrindo spręsti apie sąmoningus bei kryptingus bendrovės vadovo ir / ar akcininkų veiksmus bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas tik tokiu atveju būtų pagrindu konstatuoti tyčinius BUAB „Vilniaus apdaila“ atsakingų asmenų veiksmus. Be to, BUAB „Vilniaus apdaila“ 1 025 000 Lt (296 860,52 Eur) paskolas fiziniams asmenims suteikė 2007 metais, t. y. iš esmės iki įskolinimų pareiškėjai atsiradimo, nes statybos rangos sutartys tarp UAB „Vilniaus apdaila“ ir pareiškėjos buvo pasirašytos laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Bendrovių vyr. buhalterės 2008 m. gruodžio 31 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad UAB „Vilniaus apdaila“ skola pareiškėjai 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 44 056,96 Eur (152 119,88 Lt). Taip pat byloje neginčytina aplinkybė, kad BUAB „Vilniaus apdaila“ savo įsipareigojimus pareiškėjai iki 2009 m. spalio 19 d. vykdė, t. y. iš 148 110,12 Eur (511 394,62 Lt) skolos sumokėjo 105 790,88 Eur (365 274,74 Lt) ir liko skolinga 42 319,24 Eur (146 119,88 Lt) (el. bylos 2 t., b.l. 82). Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad minėtomis paskolos sutartimis BUAB „Vilniaus apdaila“ vadovai ir akcininkai siekė išvengti prievolių pareiškėjai vykdymo. Be to, pareiškėja neįrodė paskolų sandorių fiktyvumo, o tai, kad bendrovė 2007 metais suteikė 1 025 000 Lt paskolas fiziniams asmenims pagrindžia VMI pateikta deklaracija FRO711 „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“. Trečia, pareiškėja nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad bendrovės bankrotas būtų jos valdymo veiksmų pasekmė, o ne verslo nesėkmė (CPK 178, 185 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Nagrinėjamu atveju konstatuoti tokias aplinkybes pagrindo nėra (CPK 185 straipsnis).

23. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą pripažinti tyčiniu, turi būti nustatytas bendrovės nemokumo atsiradimo momentas, kuris laikomas atskaitos tašku vertinant, ar skundžiamojoje nutartyje minimais bendrovės valdymo organų veiksmais bendrovę buvo siekiama privesti prie bankroto. Šio fakto nustatymui iš esmės yra reikšmingi du kriterijai – bendrovės turimo turto vertė ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Bylos duomenimis, BUAB „Vilniaus apdaila“ paskutinė finansinė atskaitomybė juridinių asmenų registrui pateikta už 2008 metus, iš kurios matyti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansinė turto vertė sudarė 690 833 Eur (2 385 307 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 478 194 Eur (1 651 108 Lt). Byloje nėra duomenų apie tam tikru laikotarpiu pradelstus bendrovės įsipareigojimus kreditoriams, tačiau iš BUAB „Vilniaus apdaila“ bankroto byloje patvirtinto kreditorių sąrašo matyti, kad yra patvirtinti tik du kreditoriai: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreditorinis reikalavimas 58 792,24 Eur ir UAB „Remlesta“ (pareiškėjos) kreditorinis reikalavimas 62 570,52 Eur sumai. Kaip minėta, BUAB „Vilniaus apdaila“ 44 056,96 Eur įsiskolinimas pareiškėjai fiksuotas 2008 m. gruodžio 31 d., o įsiskolinimas valstybės biudžetui 2016 m. gruodžio 28 d. sudarė 58 792,51 Eur (el. bylos 1 t., b. l. 1-3). Be to, bylos duomenimis, VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš BUAB „Vilniaus apdaila“ turto priimtas tik 2016 m. kovo 10 d., mokestinis laikotarpis 2013 metai (el. bylos 1 t., b. l. 75, 76).

24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto. Vis dėlto, bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas nepanaikina bendrojo civiliniame procese egzistuojančio rungimosi principo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, kurie suponuotų išvadą, kad BUAB „Vilniaus apdaila“ 2007 metais paskolos sandorių sudarymo metu būtų buvusi nemoki, juo labiau, kaip pirmiau minėta, bendrovės skolos bankroto byloje patvirtintiems kreditoriams (pareiškėjai ir VMI) iš esmės atsirado po šių sandorių sudarymo (nutarties 23 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra galimybės nustatyti, jog paskolos sandorių ir turto perleidimo sandorių (kurių pareiškėja nėra konkrečiai įvardinusi) sudarymo metu bendrovė būtų buvusi nemoki. Taigi, pareiškėja neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir neįrodė savo argumentų dėl fiktyvių ir/ar nuostolingų bendrovei sandorių sudarymo, sąlygojusių bendrovės nemokumą arba nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą (šios nutarties 16 ir 17 punktai).

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BUAB „Vilniaus apdaila“ veiklos nuo 2009 m. lapkričio mėnesio nevykdymą susiejo su bendrovės vadovo ir faktinių akcininkų neteisėtais veiksmais, sąlygojusiais tyčinį bendrovės bankrotą. Visų pirma, bendrovės veiklos sustabdymas niekaip negalėjo sąlygoti jos nemokumo, juo labiau sąmoningų bei kryptingų bendrovės vadovo ir / ar akcininkų veiksmų bendrovės finansinės padėties pabloginimui, nes po veiklos sustabdymo bendrovės finansinė padėtis iš esmės nepakito. Antra, nėra pagrindo nesutikti su apeliantų argumentais, kad bendrovės veiklos sustabdymą lėmė ne sąmoningi akcininkų ir / ar bendrovės vadovo veiksmai (neveikimas), o objektyvios priežastys – ekonominė krizė, nagrinėjamu laikotarpiu ypatingai pasireiškusi statybos sektoriuje.

27. Pirmosios instancijos teismas bendrovės tyčinį bankrotą taip pat siejo su BAĮ nustatytos vadovo pareigos organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą pažeidimu, nes finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo apskaitytos piniginės lėšos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo nėra pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

28. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pažymėtina, kad netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 16 punktas). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams.

29. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2012 m. rugsėjo 8 d. UAB „Vilniaus apdaila“ buvo parduota G. S., kuriai, apeliantų teigimu, buvo perduoti visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Byloje esanti Specialisto išvada nėra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, juo labiau kad byloje nėra duomenų, jog iki 2012 m. rugsėjo 8 d. buvę bendrovės vadovas ir / ar akcininkai dokumentus, kurie būtų reikšmingi nustatant bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, būtų paslėpę, sunaikinę bei sugadinę ar jų neišsaugoję. Be to, tokių aplinkybių pareiškėja nei nurodė, nei įrodinėjo. Pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės neteikimas VĮ Registrų centrui, finansinių dokumentų trūkumas bei piniginių lėšų neapskaitymas nepatvirtina bendrovės buvusio vadovo sąmoningo nesirūpinimo jos veikla ar sąmoningai blogo valdymo. Taigi, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Vilniaus apdaila“ tyčinio bankroto požymiu taip pat laikytina ir tai, kad bendrovei esant nemokiai, nevykdyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio net neturėjo pagrindo nagrinėti, nes pareiškėja šio pagrindo nenurodė ir juo neprašė BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjęs ir neanalizavęs BUAB „Vilniaus apdaila“ nemokumo atsiradimo momento, neturėjo pagrindo spręsti apie ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimą. Tokiu būdu nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorius ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Net ir nepripažinus bankroto tyčiniu, administratoriui nedraudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21-23 straipsniai) nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne.

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, nenustatė visų klausimui dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu sprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Remiantis šioje nutartyje nurodytais pagrindais ir išvadomis, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – prašymas pripažinti UAB „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Remlesta“ prašymo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus apdaila“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.