Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „L. B.“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas V. P. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Apie posėdžio vietą, datą ir laiką informuotas tinkamai paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 130 straipsnis). Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Atlikus pateiktų įrodymų vertinimą nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „B. K.“ ir atsakovo V. P. 2020 m. vasario 6 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. BK-020957, kuria atsakovui buvo išnuomotas televizorius „Finlux“, modelio Nr. (duomenys neskelbtini), serijos Nr. (duomenys neskelbtini) (turto vertė sutarties sudarymo metu – 425,00 Eur su PVM), 24 mėn. terminui bei pagal kurią pradinė kreditorė UAB „B. K.“ perdavė naudotis televizorių „Finlux“, o atsakovas visą sutarties laikotarpį įsipareigojo mokėti mėnesinį nuomos mokestį – 27,99 Eur. 2021 m. birželio 16 d. pradinė kreditorė išsiuntė atsakovui pretenziją dėl nesumokėtos skolos už nuomos paslaugas bei informavo, kad neatsiskaičius per 10 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos, sutartis bus nutraukiama ir perduota tretiesiems asmenims dėl išieškojimo. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl UAB „B. K.“ 2021 m. vasario 1 d. nutraukė sutartį su atsakovu.

2021 m. birželio 11 d. tarp UAB „B. K.“ ir UAB „L. B.“ sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2021-06/01 pagrindu, reikalavimo teisė į atsakovo V. P. įsiskolinimą buvo perleista ieškovei. Atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2021 m. birželio 16 d. pranešimu.

Pirmiausiai teismas pažymi, kad įvertinęs 2020 m. vasario 6 d. UAB „B. K.“ ir atsakovo sudarytą sutartį Nr. BK-020957 sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu, sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) sutarties nuostatą, pagal kurią ginčai tarp sutarties šalių yra sprendžiami pagal nuomotojo, t. y. UAB „B. K.“, buveinės registracijos vietą. Sutarties sąlygos yra standartinės, nėra duomenų, kad buvo aptartos individualiai, sutartis vertintina kaip vartojimo, taip pat nėra duomenų, jog susitarimas dėl teritorinio teismingumo buvo šalių realiai aptartas. Tokia teismo pozicija grindžiama kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2017). Nurodytos sąlygos pripažinimas negaliojančia sudaro pagrindą bylą nagrinėti pagal bendrąsias teritorinio teismingumo taisykles.

Tarp pradinės kreditorės UAB „B. K.“ ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1-6.4 straipsniai, 6.886 straipsnis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Pradinė kreditorė perdavė atsakovui naudotis ir valdyti jos pasirinktą prekę, atsakovas prekę gavo, tačiau prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nustatyto dydžio įmokų laiku nemokėjo, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų įvykdęs prievolę atsiskaityti su pradine kreditore ar reikalavimo teisę į atsakovo skolą perėmusia ieškove, byloje nėra. Prieštaravimų dėl ieškovės reikalavimų atsakovas nepareiškė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 413,33 Eur skolą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis).

Ieškovė taip pat prašo iš atsakovo priteisti 185,40 Eur delspinigių, apskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį nuo pradelstų sumokėti įmokų. Ieškovė nurodo, kad šalys sutartyje susitarė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo praleidimą atsakovas privalo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovės nuomone, netesybų dydis yra nustatytas sutartyje, tai yra sutarties laisvės principo išraiška, ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl atsakovui pažeidus sutarties sąlygas, patiria nuostolius, kuriems atlyginti ir skirtos netesybos. Be to, ieškovė pažymi, kad ieškiniu reikalauja mažesnių nei sutartyje nustatyta netesybų – 0,25 proc. už kiekvieną pradelstą dieną.

Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Teismas pažymi, kad sutarties laisvės principas įstatymo gali būti ribojamas siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Dėl to sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Ieškovės teigimu, pradinės kreditorės su atsakovu 2020 m. vasario 6 d. sudaryta sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-673-562/2022).

Teismas sprendžia, kad pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui – televizoriui „Finlux“ – įsigyti. Šią aplinkybę patvirtina sutarties sąlyga, jog atsakovo mokėjimai už įsigyjamą televizorių (sutarties sudarymo momentu televizoriaus vertė – 425,00 Eur) buvo išdėstyti 24 mėn. terminui, mokant mėnesines įmokas (po 27,99 Eur). Mokant minėtas mėnesines įmokas 24 mėn. laikotarpiu, televizoriaus kaina išauga iki 671,76 Eur. Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 1,00 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina kaip formali ir sutartyje įtvirtinta tik siekiant išvengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-673-562/2022). Be to, ieškovės siekis po sutarties nutraukimo prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, kaip numato sutarties sąlygos, sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį susigrąžinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis, kadangi pradinė kreditorė ir atsakovas susitarė ne dėl naudojimosi televizoriumi, o dėl jo finansavimo sąlygų, todėl jai taikomos VKĮ normos. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jai taikoma didesnė apsauga, įskaitant teismo teisę ex officio spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

Šalių sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, jog vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, kurioje nurodyta, jog už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį, individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

Nagrinėjamu atveju, sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta du kartus – bendrojoje ir specialiųjų sąlygų dalyse. Tačiau aplinkybė, kad ši sąlyga įtirtinta ir sutarties specialiųjų sąlygų dalyje, savaime nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta. Vertinant šios sąlygos turinį ir išdėstymą sutartyje matyti, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje, be to, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota specialiųjų sąlygų dalyje, taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakovu buvo individualiai derėtasi. Sutartis yra parengta pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, iš kurios matyti, kad visi punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju). Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo. Teismas sprendžia, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą, sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Šalių sudarytą sutartį kvalifikavus kaip vartojimo kredito, o ne išperkamosios nuomos sutartį, vertinant delspinigių dydį taikytina VKĮ 11 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną dešimt kartų viršija maksimalų leistiną netesybų dydį pagal VKĮ, todėl sąlyga dėl netesybų ne tik prieštarauja VKĮ 11 straipsnio 8 dalies reikalavimams, bet ir pripažintina nesąžininga kaip iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai ir atitinkanti CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat akcentuoja, kad sąlygos pripažinimui nesąžininga neturi įtakos tai, ar kreditorius realiai siekia ja pasinaudoti visa apimtimi, ar, kaip šiuo atveju, ieškiniu prašo priteisti mažesnes nei sutartyje nustatytos netesybos. Šiuo klausimu yra aiškiai pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pažymėdamas, kad nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog yra nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 3 straipsnio 1 dalį, prerogatyvos negali priklausyti nuo to, ar faktiškai ši sąlyga buvo taikyta, ar ne; Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlyga yra „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos „nesąžiningumo“ kylančių padarinių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73 punktas). Šis išaiškinimas aktualus nagrinėjamoje byloje ir teismas juo remiasi, todėl vien tai, kad ieškovė prašo taikyti atsakovui ne 0,5 proc., o 0,25 proc. dydžio netesybas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, neturi įtakos sutarties sąlygų, nustatančių netesybas, pripažinimui nesąžiningomis.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, kasacinio teismo išaiškinimus ir aptartas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad 2020 m. vasario 6 d. sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų nuostata – kad atsakovas, praleidęs apmokėjimo terminą, privalo mokėti ieškovei 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojamus nuo pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, šiuo konkrečiu atveju yra nesąžininga, todėl teismas ex officio pripažįsta ją negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti 185,40 Eur delspinigius atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 dalis). Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (žr., pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-405-883/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1817-1097/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1868-1097/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1843-392/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1831-430/2022, Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1079-657/2022 ir kt.). Kartu teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nevertinant sąlygų sąžiningumo aspektu ar pirmosios instancijos teismui nepripažįstant sąlygų negaliojančiomis, tai gali būti daroma apeliacinės instancijos teisme (žr., pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-455-372/2022).

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteistinos ieškovei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (413,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 69,03 proc. reikalavimų, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 180,86 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) (262,00 Eur bylinėjimosi išlaidų x 69,03 proc. / 100 proc.).

Šioje byloje teismas patyrė 17,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytų išlaidų proporcinga dalis (12,26 Eur) valstybei priteistina iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Iš ieškovės valstybei priteistina atitinkama procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma – 5,50 Eur.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2020 m. vasario 6 d. uždarosios akcinės bendrovės „B. K.“ ir atsakovo V. P. sudarytos sutarties Nr. BK-020957 sąlygą, pagal kurią ginčai tarp sutarties šalių yra sprendžiami pagal nuomotojo, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „B. K.“, buveinės registracijos vietą.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2020 m. vasario 6 d. uždarosios akcinės bendrovės „B. K.“ ir atsakovo V. P. sudarytos sutarties Nr. BK-020957 bendrųjų ir specialiųjų sąlygų nuostatą, kad atsakovas, praleidęs apmokėjimo terminą, privalo mokėti ieškovei 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojamus nuo pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

Priteisti iš atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „L. B.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 413,33 Eur (keturis šimtus trylika eurų 33 ct) nesumokėtų nuomos įmokų, 5,00 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (413,33 Eur) nuo 2022 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 180,86 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 12,26 Eur (dvylika eurų 26 ct) pašto išlaidų valstybės naudai, informuojant, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (pavyzdžiui, esančią banke AB „Swedbank“, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300), mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 5,50 Eur (penkis eurus 50 ct) pašto išlaidų valstybės naudai, informuojant, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (pavyzdžiui, esančią banke AB „Swedbank“, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300), mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.