Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir gynėjos advokatės Aušros Saulėnienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. G. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, ir R. G. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas R. G. suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. balandžio 10 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. T. atstovės advokato padėjėjos Giedrės Daironės civilinis ieškinys tenkintas, mažinant ieškinio sumą jo padengimui nukreiptų piniginių lėšų dalimi, ir A. T. iš R. G. nuspręsta priteisti 5 789,06 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės UAB „G.“ civilinis ieškinys tenkintas, mažinant ieškinio sumą jo padengimui nukreiptų piniginių lėšų dalimi, ir UAB „G.“ iš R. G. nuspręsta priteisti 6 063,54 Eur turtinei žalai atlyginti.

UAB „S.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, mažinant ieškinio sumą jo padengimui nukreiptų piniginių lėšų dalimi, ir UAB „S.“ iš R. G. nuspręsta priteisti 6 644,06 Eur turtinei žalai atlyginti bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios A. T. savanoriškai pateiktus 1 000 Eur nuspręsta nukreipti civilinių ieškinių dalies dėl turtinės žalos atlyginimo padengimui, jas paskirstant taip: 1) UAB „G.“ – 327,82 Eur; 2) UAB „S.“ – 359,20 Eur; 3) A. T. – 312,98 Eur, šią teismo nuosprendžio dalį pavedant vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriui, kuriame yra saugomi nukentėjusiosios A. T. savanoriškai pateikti pinigai – 1 000 Eur.

Iš R. G. valstybės naudai nuspręsta priteisti 526,66 Eur turėtų išlaidų advokato padėjėjos Giedrės Daironės, byloje dalyvavusios kaip nukentėjusiosios A. T. atstovei, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. G. ir gynėjos advokatės Aušros Saulėnienės apeliaciniai skundai atmestini

8. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį R. G. atžvilgiu. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus byloje reikšmingus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai, vėliau sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat išspręsti klausimą, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024).

10. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei vadovaujantis teismų praktika, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-1073/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies

11. Pagal BK 182 straipsnį atsako ir tas, kas apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, t. y. lemti asmens, prieš kurį yra naudojama apgaulė, klaidą; 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, 2K-71-976/2022). Sukčiavimo atveju turto savininkas, valdytojas, asmuo, kurio žinioje yra turtas, dėl panaudotos apgaulės savanoriškai pats perleidžia turtą kaltininkui, nes mano, kad šis turi teisę jį gauti, arba priima sprendimą dėl turto perleidimo kaltininkui (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-166-895/2019). Apgaulė gali pasireikšti anksčiau nurodytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y., turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Sukčiavimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas asmuo netenka turto, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021).

12. Nagrinėjamu atveju R. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl tęstinės nusikalstamos veikos, susidedančios iš trijų veikos epizodų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 9 d., R. G. prie restorano „McDonald‘s“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, susitiko su nukentėjusiąja A. T.; 2021 m. lapkričio 10 d., apie 09.30 val. D. M. vairuojamu automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su A. T. atvyko į (duomenys neskelbtini), kartu nuėjo į UAB „K.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur su UAB „G.“ sudarė vartojamojo kredito sutartį Nr. 90009187715 3 750 Eur sumai, kurią A. T. pasirašė, ir UAB „G.“ pervedė į A. T. AB „Swedbank“ banko sąskaitą 3 750 Eur; 2021 m. lapkričio 10 d., apie 10.00 val. taip pat kartu nuėjo į UAB „T.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur sudarė su „B.“ AS filialu vartojamojo kredito sutartį Nr. CL-LTC-21032356 5 200 Eur sumai, kurią taip pat pasirašė A. T., ir „B.“ AS pervedė į A. T. tą pačią banko sąskaitą 5 200 Eur; K. G. vairuojamu automobiliu „BMW 3281“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamasis kartu su A. T. nuvyko į PC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilnius, padidino A. T. AB „Swedbank“ banko sąskaitos mokėjimo limitus ir R. G. 2021 m. lapkričio 10 d., 11.20–11.22 val., AB „Swedbank“ bankomate PC „Akropolis“, panaudojęs A. T. mokėjimo kortelę, išgrynino gautos iš „B.“ AS filialo paskolos dalį (3 000 Eur), pasiliko A. T. mokėjimo kortelę ir 2021 m. lapkričio 11 d., 8.35–9.17 val., AB „Swedbank“ bankomate PC „Maxima“, adresu Mindaugo g. 11, Vilnius, į kurį atvyko D. M. vairuojamu automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojęs šią kortelę, išgrynino likusią iš „B.“ AS filialo gautos paskolos dalį ir iš UAB „G.“ gautą paskolą (viso 5 950 Eur); 2021 m. lapkričio 10 d., apie 10.30 val., R. G. ir A. T. taip pat atvyko į UAB „K.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur UAB „S.“ sudarė vartojamojo kredito sutartį Nr. C111484794 4 400 Eur sumai, kurią A. T. liepė pasirašyti ir grynais pinigais paėmė iš S. K. 4 400 Eur paskolą, o pinigų išmokėjimo kvitą serija KUN Nr. 01-105 liepė pasirašyti A. T.

14. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad A. T. sutuoktinis F. T. yra parodęs, jog A. T. yra savarankiška, adekvati, viską supranta ir nėra pastebėjęs, kad A. T. negebėtų susigaudyti atitinkamose situacijose ar aplinkybėse, be to, tokias aplinkybes yra nurodžiusi ir A. T. dukra. Neprieštaraujama, jog A. T. sutuoktinis teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju parodė, kad jo manymu A. T. gyvenimiškose aplinkybėse viską supranta (5 t., b. l. 110–120); A. T. dukra D. Š. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja parodė, kad dėl mamos intelekto lygio niekada niekur nesikreipė, taip pat nurodė, kad galėtų būti specialisto išvada dėl mamai nustatyto lengvo protinio atsilikimo (5 t., b. l. 166–178); A. T. dukra I. J. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja parodė, kad mama nėra pripažinta neveiksnia, negali pasakyti kuo mama serga (4 t., b. l. 147–155). Pažymėtina, kad tokie A. T. artimųjų parodymai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad A. T. sveikatos būklė nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tokia, kuri jai leido suprasti jos atliekamus veiksmus ir (ar) jų pasekmes.

15. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į byloje esančias teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas ir juose nustatytus rezultatus. 2023 m. sausio 31 d. – 2023 m. vasario 13 d. (past. – teisiamojo posėdžio metu ekspertė V. Joneliūkštienė nurodė, kad teismo psichologijos ekspertizės akte klaidingai buvo nurodyti 2021 m.) Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus tesimo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-29/2023 nurodyta, kad A. T. nagrinėjamų sandorių sudarymo metu negalėjo teisingai ir kritiškai suvokti nei R. G. pasiūlymo gauti pinigų, pasirašant „dokumentus“, tikslų ir reikšmės, nei sudaromų sutarčių esmės (jų pobūdžio, turinio ir reikšmės), adekvačiai įvertinti ir numatyti galimų jų pasekmių, naudos/žalos bei atitinkamai, valingai ir racionaliai organizuoti (kontroliuoti/koreguoti) savo elgesį. A. T. sutikimas pasirašyti jai pateiktus dokumentus, klaidingai suvokiant jų esmę (nesuprato pasirašanti dokumentus dėl kredito gavimo, nesuvokė tikrųjų tokių dokumentų pasirašymo tikslų, reikšmės ir pasekmių, kredito sutarčių sudarymas buvo jai nereikalingas ir nenaudingas, neatitiko tikrosios valios ir realių jos finansinių galimybių), nevertintas kaip priimtas sąmoningai ir savarankiškai. A. T. intelektiniai gebėjimai įvertinti kaip labai žemi (bendras gebėjimų įvertis yra lengvo protinio atsilikimo diapazone) (1 t., b. l. 167–175). 2023 m. rugpjūčio 17 d.– 2023 m. rugsėjo 11 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-163/2023 A. T. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas (F70.0), t. y. nurodyta, kad A. T. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, racionaliai įvertinti savo elgesio pasekmių (2 t., b. l. 41–47). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtuose ekspertizės aktuose nustatytomis išvadomis, be to, pirmosios instancijos teisme apklaustos ekspertės A. Survilaitė ir V. Joneliūkštienė minėtas išvadas patvirtino (5 t., b. l. 66–72). Be kita ko, nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad A. T. nebuvo pripažinta neveiksnia, tačiau šis faktas savaime nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, nei nustatyta ekspertizės aktuose. Sutiktina ir su tuo, kad ekspertė A. Survilaitė teisiamojo posėdžio metu parodė, jog šiuo metu A. T. gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, tačiau kartu ekspertė pabrėžė, kad A. T. intelektinių gebėjimų per mažas lygis gali lemti jos supratimą.

16. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad A. T. apie paimtus kreditus papasakojo savo kaimynei, nurodydama, kad gavo kreditą, o ne Europos Sąjungos ar Darbo partijos paramą, t. y. A. T. išgalvojo Europos Sąjungos ir Darbo partijos paramą. Tokie apeliacinių skundų teiginiai laikytini deklaratyvaus ir išskirtinai gynybinio pobūdžio, kadangi bylos duomenimis yra nustatyta priešingai. A. T. kaimynė B. V. yra parodžiusi, kad 2021 m. kasdien bendravo su A. T. ir nurodė, jog A. T. neminėjo, kad jai reikia kredito ar kad nori įsigyti kažkokius daiktus. Taip pat liudytojos D. Š. ir I. J. yra parodžiusios, kad jų motina niekada nepaimtų tiek pinigų, ji niekada nėra turėjusi reikalų su finansais, šeimoje rimtus sprendimus priima tėtis, be to, net ir po įvykio mama ne iš karto suprato, kas atsitiko, reikėjo jai tai paaiškinti. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nors R. G. nurodė, kad A. T. sugalvojo aplinkybes dėl paramos gavimo ir jis yra kaltinamas nepagrįstai, tačiau šiuo aspektu liudytoja D. Š. taip pat yra parodžiusi, kad A. T. net nežino, kas yra Europos Sąjunga, todėl tokių aplinkybių tiesiog nesugebėtų sugalvoti. Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad pats R. G., o ne A. T. sugalvojo tikrovės neatitinkančią informaciją dėl Europos Sąjungos paramos, t. y. R. G. įtikino A. T., kad ji gali gauti Europos Sąjungos paramą, o kaip yra parodžiusi pati nukentėjusioji A. T., ji tuo patikėjo.

17. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje surinktus duomenis, nustatyta, kad R. G. panaudojo apgaulę siekiant užvaldyti svetimą turtą ir tokia jo apgaulė buvo esminė, kadangi turėjo lemiamą įtaką A. T. apsisprendimui atlikti konkrečius veiksmus (šiuo atveju sudaryti vartojimo kredito sutartis). Priešingai nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo R. G. iš anksto sudarytą nusikalstamų veiksmų modelį, t. y. visuose trijuose sukčiavimo epizoduose, R. G. kontroliuodavo sutarčių pasirašymo procesą, nurodant tikrovės neatitinkančią (melagingą) informaciją – prisistatydavo A. T. sutuoktiniu, melagingai aiškindavo, kad paskola reikalinga jų šeimos automobiliui pirkti ir A. T. vardu sudarydavo vartojimo kredito sutartis, kurias pasirašydavo A. T. ir pinigai būdavo pervedami į jos banko sąskaitą (past. – trečiajame sukčiavimo epizode, sudarant vartojimo kredito sutartį su UAB „S.“ atstovu S. K., buvo išduoti grynieji pinigai). Tokiu būdu R. G. suklaidino ne tik nukentėjusiąją A. T., bet ir kredito įstaigų darbuotojus.

18. Nuteistojo ir gynėjos advokatės Aušros Saulėnienės apeliaciniuose skunduose argumentuojama, kad pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti kredito įstaigų darbuotojai patvirtino, jog nukentėjusioji A. T. kreditus ėmė savanoriškai, neverčiama, suprasdama kilsiančias pasekmes, be to, A. T. reikšmingos sąlygos ir aplinkybės buvo išaiškintos jai suprantama rusų kalba. Tokie apeliacinių skundų teiginiai laikytini nepagrįstais, kadangi prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Pažymėtina, kad nukentėjusioji A. T. šiuo aspektu yra parodžiusi, kad viskas vyko lietuvių kalba, ji nieko nesuprato, niekas nieko į rusų kalbą nevertė, ji su niekuo nekalbėjo, jai duodavo pasirašyti dokumentus ir ji pasirašydavo, manydama, kad gaus pinigus iš Europos Sąjungos. Tokias aplinkybes A. T. pasakojo dukrai I. J., taip pat 2022 m. balandžio 26 d. vykusio teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. e2-3561-494/2022 metu. Iš esmės minėtus A. T. parodymus dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo aplinkybių nurodo ir kredito įstaigų darbuotojai, tiesiogiai bendravę su R. G. ir A. T. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas T. M. (past. – UAB „G.“ atstovas (vartojimo kredito tarpininkas UAB „K.“), 2021 m. lapkričio 10 d. sudaręs su A. T. pirmąją vartojimo kredito sutartį 3 750 Eur sumai) parodė, kad aplinkybes prisimina miglotai, o teismui pagarsinus duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino kaip teisingus (5 t., b. l. 110–120). Ikiteisminio tyrimo metu T. M. parodė, kad į UAB „K.“ patalpas buvo atėjęs vyras, kuris norėjo imti kreditą sutuoktinės vardu (šias aplinkybes nurodė lietuvių kalba), A. T. sėdėjo ant sofos, su vyru bendravo rusų kalba, A. T. nekalbėjo, buvo drovi, pasirašinėdavo vyro duotus dokumentus (moteris neskaitė sutarties, tik pasirašė) (2 t., b. l. 94–96). Pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustos J. R. (buvusi pavardė – S.) ir P. S. (past. – „B.“ atstovė J. R. (vartojimo kredito tarpininkas UAB „T.“), 20201 m. lapkričio 10 d. sudarė su A. T. antrąją vartojimo kredito sutartį 5 200 Eur sumai) parodė, kad iš esmės tapačias aplinkybes, t. y. kad vyras buvo labai kalbus (kalbėjo lietuviškai, kad pirks automobilį), sudarant sutartį buvo kalbama lietuvių kalba, o R. G. išversdavo A. T. į rusų kalbą (J. R. kai ką rusų kalba pasakydavo, tačiau tuo pačiu nurodė, kad nelabai gerai kalba rusiškai), nukentėjusioji atsakinėdavo rusų kalba, sudarytus dokumentus pasirašinėjo lietuvių kalba (sutarties neskaitė, pasirašė tik ten, kur buvo rodoma) (5 t., b. l. 4–14). Tokias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis UAB „T.“ patalpų vaizdo įrašas. Abejoti minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi liudytojai pirmosios instancijos teisme davė parodymus būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo ir apie gresiančią atsakomybę.

19. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad liudytojas S. K. yra parodęs, jog A. T. 4 400 Eur gavo grynaisiais ir pinigai nukentėjusiajai buvo išmokėti asmeniškai. Neprieštaraujama, kad tokios aplinkybės užfiksuotos pinigų išmokėjimo kvite serija KUN Nr. 01-105, t. y. kvite nurodyta, kad 4 400 Eur suma išmokėta A. T. (2 t., b. l. 89). Be to, pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas S. K. (past. – UAB „S.“ atstovas (vartojimo kredito tarpininkas UAB „K.“), 2021 m. lapkričio 10 d. su A. T. sudaręs vartojimo kredito sutartį 4 400 Eur sumai) parodė, kad nieko su šios sutarties sudarymo aplinkybėmis nepamena, tačiau patvirtino sudaręs sutartį, kadangi ant sutarties yra jo parašas, nurodė ir tai, kad grynieji pinigai klientu išmokami tada, kai jis išsirenka automobilį ne iš jų aikštelės (ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tapačias aplinkybes) (2 t., b. l. 86–88; 5 t., b. l. 4–14). Spręstina, kad pati savaime aplinkybė, jog grynieji pinigai buvo perduoti tiesiogiai A. T., vertinant ją surinktų bylos duomenų visumoje, niekaip nešalina R. G. atsakomybės.

20. Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad UAB „S.“ generalinio direktoriaus pavaduotojas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. T. anksčiau yra ėmusi kreditus, dėl to, nuteistojo įsitikinimu, A. T. yra susidūrusi su kredito ėmimo situacijomis, priešingai nei teigia jos artimieji. Iš bylos medžiagos matyti, jog iš tiesų pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas S. J. parodė, kad A. T. jau yra buvusi UAB „S.“ kliente – 2010 m. UAB „E.“ buvo pirkta už 3 779 Lt, 2013 m. – UAB „F.“ už 566 Lt, jos vardu sudarytos sutartys buvo įvykdytos (5 t., b. l. 110–120). Taip pat neprieštaraujama nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, kad pagal UAB „G.“ rašytinius paaiškinimus, 2018 m. vasario 2 d. A. T. buvo sudariusi vartojimo kredito sutartį, atstovaujant tarpininkui UAB „GV.“ (5 t., b. l. 126–127), kurią taip pat visiškai įvykdė. Vis dėlto, šiame kontekste nėra pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad minėtais atvejais nukentėjusioji pirko tam tikrus daiktus (pavyzdžiui, viryklę ir gartraukį) išsimokėtinai, o ne gaunant pinigines lėšas grynaisiais pinigais ar pavedimu į banko sąskaitą. Be to, paminėtais atvejais A. T. padėdavo šeimos nariai, todėl vien aplinkybė dėl ankstesnių sutarčių sudarymo neeliminuoja fakto, kad R. G. panaudojo apgaulę A. T. atžvilgiu, atitinkamai tokios aplinkybės nuteistojo atsakomybės nešalina. Šiame kontekste pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro ir kita aplinkybė, kvestionuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. kad teisme buvo patvirtinta taikos sutartis tarp A. T. ir „B.“ AS ir nukentėjusioji įvykdė 2021 m. lapkričio 10 d. vartojimo kredito sutarties Nr. CL-LTC-21032356 kilusius finansinius įsipareigojimus.

21. Nuteistojo vertinimu, jis dėl aptariamo įvykio yra apkaltintas tik todėl, kad nukentėjusioji siekia šeimoje išvengti konfliktų ir klaidingai teigia, kad būtent R. G. ją apgavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl susiklosčiusios situacijos A. T. sutuoktinis F. T. yra parodęs, kad dėl šio įvykio konfliktavo su sutuoktine; dukra D. Š. yra parodžiusi, kad F. T. supyko, šaukė, grasino mamą išvaryti iš namų; dukra I. J. yra parodžiusi, kad pasakius apie šią situaciją, tėtis šaukė ir varė mamą iš namų. Spręstina, kad nors nuteistasis yra teisus apeliaciniame skunde nurodydamas tokias faktines aplinkybes dėl nesutarimų tarp A. T. ir F. T. dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau tokios aplinkybės niekaip nešalina jo atsakomybės ir iš esmės neturi teisinės reikšmės, t. y. tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir siekiu nukreipti teisėjų kolegijos dėmesį nuo jau aptartų esminių bylos aplinkybių.

Dėl BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies

22. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, laikė vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Minėto nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, o nagrinėjamos bylos aspektu aktualus dalykas – svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenys. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-77-1073/2020). Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-508/2014, 2K-77-1073/2020). Atitinkamai kaltininkui yra svetimi ir tokios elektroninės mokėjimo priemonės duomenys. Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudojo vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. Teismų praktikoje, aiškinant BK 215 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius, pabrėžiama, kad neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo, prieš jo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2009, 2K-130/2012, 2K-389/2013, 2K-509/2014, 2K-289-697/2020).

23. Nagrinėjamu atveju R. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, kadangi neteisėtai įgijo ir laikė svetimą (A. T.) elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. R. G. 2021 m. lapkričio 10 d., apie 11.00 val., PC „Akropolis“ paėmė nukentėjusiosios A. T. AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę, sužinojo iš A. T. šios kortelės PIN kodą, o 2021 m. lapkričio 12 d. šią kortelę nukentėjusiajai grąžino.

24. R. G. taip pat pripažintas kaltu pagal 215 straipsnio 1 dalį, kadangi neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. R. G. įvedė PIN kodą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios A. T. AB „Swedbank“ mokėjimo kortele, iš jos banko sąskaitos išgrynino: AB „Swedbank“ bankomate PC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilnius (2021 m. lapkričio 10 d. 11.20 val. – 1 000 Eur; 2021 m. lapkričio 10 d. 11.21 val. – 1 000 Eur; 2021 m. lapkričio 10 d. 11.22 val. – 1 000 Eur) gautos iš „B.“ AS 5 200 Eur paskolos dalį; AB „Swedbank“ bankomate PC „Maxima“, adresu Mindaugo g. 11, Vilnius (2021 m. lapkričio 11 d. 8.35 val. – 1 000 Eur; 2021 m. lapkričio 11 d. 8.36 val. – 1 000 Eur; 2021 m. lapkričio 11 d. 8.36 val. – 1 000 Eur; 2021 m. lapkričio 12 d. 9.16 val. – 2 500 Eur; 2021 m. lapkričio 12 d. 9.17 val. – 450 Eur), gautos iš „B.“ AS paskolos likusią dalį – 2 200 Eur ir gautą iš UAB „G.“ 3 750 Eur paskolą.

25. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nukentėjusioji A. T. pati R. G. perdavė savo elektroninio mokėjimo kortelę, nurodė PIN kodą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis yra konstatuota, jog R. G. panaudodamas apgaulę sukčiavo A. T. atžvilgiu, nėra pagrindo sutikti su minėtais apeliacinio skundo argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. G. vairuojamu automobiliu R. G. ir A. T. nuvyko į PC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilnius, o einant į parduotuvės vidų nukentėjusioji padavė R. G. savo banko kortelę, kadangi jos pačios teigimu, išsigryninti pinigų nemoka, pasakė PIN kodą. Spręstina, kad nors pati nukentėjusioji A. T. perdavė R. G. savo elektroninio mokėjimo kortelę ir pasakė PIN kodą, tačiau pažymėtina, kad tokius veiksmus A. T. atliko būdama suklaidinta R. G. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad R. G. paėmė nukentėjusiosios A. T. AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę ir sužinojo iš A. T. šios kortelės PIN kodą neteisėtai, kadangi pažadėjo nukentėjusiajai išgryninti tariamai gautą Europos Sąjungos paramą.

26. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad R. G. panaudojo A. T. elektroninę mokėjimo kortelę pačios nukentėjusiosios prašymu pinigams išgryninti. Su tokiu apeliacinių skundų argumentu nėra pagrindo sutikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. ne tik neteisėtai įgijo ir laikė nukentėjusiosios A. T. elektroninę mokėjimo kortelę, bet ir neteisėtai panaudojo jam svetimą turtą, t. y. A. T. elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti. Šiuo aspektu pastebėtina, kad prieš išgryninant pinigus, R. G. iniciatyva AB „Swedbank“ filiale buvo padidinti A. T. banko sąskaitos limitai, o dokumentai, kuriuos pasirašė nukentėjusioji, buvo lietuvių kalba, jų turinio nukentėjusioji neskaitė, tik pasirašė. R. G. pinigus išgrynino skirtingose vietose, skirtingomis dienomis (2021 m. lapkričio 10 d. pinigus iš A. T. elektroninės mokėjimo kortelės išgrynino PC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilnius, taip pat 2021 m. lapkričio 11 d. – PC „Maxima“, adresu Mindaugo g. 11, Vilnius) ir 2021 m. lapkričio 12 d. elektroninę mokėjimo kortelę grąžino A. T. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajai pinigus grąžino kartu su elektronine mokėjimo kortele, o kita vertus, byloje nėra įrodymų, kad jis pinigų su kortele nukentėjusiajai negrąžino, pažymėtina, kad šiuo aspektu pakanka byloje nustatyto fakto, jog nėra jokių duomenų apie konkrečios pinigų sumos grąžinimą A. T. Šiame kontekste sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog liudytojas D. M. yra parodęs, kad 2021 m. pabaigoje vežė R. G. į PC „Maxima“, kuris ten išsigrynino pinigus ir grąžino jam skolą (5 t., b. l. 4–14). Vadinasi, R. G. pinigus naudojo ne siekiant juos atiduoti nukentėjusiajai, o naudojo savo asmeniniams tikslams.

27. Nagrinėjamų apeliacinių skundų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, R. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis ir pagrįstai R. G. skyrė laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu aktualu pažymėti, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas atitinkamų BK straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060 (tame tarpe ir dėl BK 214, 215 straipsnių). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 214 ir 215 straipsnių redakcijoje numatyta, kad už šių nusikalstamų veikų padarymą gali būti skiriama bausmė – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Įvertinus minėtus BK pakeitimus bei atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko tiek bausmės rūšis, tiek ir bausmės dydžius už BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą ir R. G. pagrįstai paskyrė galutinę dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atitinkamai teisėjų kolegija vertina, kad skundžiamame nuosprendyje civilinių ieškinių klausimai išspręsti teisingai, vadovaujantis aktualiomis įstatymo nuostatomis, reikalingomis sprendžiant civilinių ieškinių baudžiamajame procese klausimus bei nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

28. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodyta, kad iš R. G. valstybės naudai prašoma išieškoti 79,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

29. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Dėl to, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir R. G. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Atsižvelgtina į R. G. turinę padėtį – iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. vykdo individualią veiklą, iki sulaikymo dirbo statybose, turi didelių finansinių įsipareigojimų (iš jo yra vykdomas išieškojimas ne vienoje vykdomojoje byloje). Taip pat akcentuotina, kad šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. G. ir gynėjos advokatės Aušros Saulėnienės apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi netenkinti, taip pat kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš R. G. neišieškotinos.

30. Vilniaus apygardos teisme taip pat gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 220,83 Eur sumai, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai A. T. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad valstybės garantuojamas atstovas advokatas nukentėjusiajai A. T. buvo parinktas ir paskirtas jos pačios iniciatyva kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Vadovaujantis BPK 55 straipsnio 5 dalimi, įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. ir gynėjos advokatės Aušros Saulėnienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš R. G. ir A. T. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.