Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-292-1092/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-17
Bylos Nr.: e2A-292-1092/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-38-3-00205-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: J. G.
Atsakovas: A. G.

Kategorijos

2.1.2.4.1.5Sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos sandorio formos
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-292-1092/2023Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00205-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.4.2.9.1; 2.6.29.1; 3.2.4.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. patikslintą ieškinį atsakovui A. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir atsakovo A. G. patikslintą priešieškinį ieškovui J. G. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ar naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimą, pagal kurį susitarta ieškovui įregistruoti 4/25 dalis, o atsakovui A. G. (toliau – ir atsakovas) – 21/25 dalį gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas), įregistruoti ieškovui 27/100 dalis, atsakovui – 73/100 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sandėlis); 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės Namą pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „Kadastras plius“ parengtą atidalijimo projektą; 3) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės Sandėlį pagal MB „Kadastras plius“ parengtą atidalijimo projektą; 4) iškeldinti atsakovą su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovui priklausančių Namo patalpų; 5) įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis įsirengti įėjimą į jam priklausančias patalpas Namo mansardoje, įsirengti naują elektros apskaitą, autonominį šildymą ir vandens tiekimo sistemą iš kito šaltinio, taip pat nugriauti Namo stoginę; 6) priteisti iš atsakovo 5 792,40 Eur skolą; 7) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai patikslinto ieškinio argumentai, susiję su priimtu daliniu sprendimu:

1.1. Ieškovas 2001 m. gegužės 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įsigijo 731,82 kv. m ploto fermą, 2001 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu – daržinę, esančius (duomenys neskelbtini). Fermos pastato dalyje įsirengė gyvenamąsias patalpas: du kambarius, virtuvę, vonią, tualetą, taip pat pertvarkė kitas patalpas, įrengdamas katilinę, elektros skydinę. 2010 m. spalio 1 d. dovanojimo sutartimi 21/25 dalį fermos ir daržinę padovanojo sūnui (atsakovui). Dovanojimo sutartimi nuolat naudotis atsakovui atiteko fermos patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-4 (209,66 kv. m), 1-5 (10,45 kv. m), 1-6 (227,54 kv. m), 1-7 (6,12 kv. m), 1-8 (10,71 kv. m), 1-9 (150,62 kv. m), t. y. 21/25 dalis fermos. 2006 m. lapkričio 2 d. atsakovui išdavė įgaliojimą valdyti ir tvarkyti ieškovui priklausančią fermą su pagalbiniais pastatais, gauti leidimus atlikti šių pastatų rekonstrukcijos darbus, vykdyti statybos darbus, įteisinti šių pastatų dokumentus valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. Atsakovui leido įsirengti gyvenamąsias patalpas pastogėje virš ieškovui priklausančios fermos dalies.

1.2. Atsakovas 2015–2016 m. pradėjo įrenginėti gyvenamąsias patalpas pastogėje, prie jų įrengimo darbų ir lėšomis prisidėjo ieškovas. Atsakovas rūpinosi dokumentų, reikalingų Namo rekonstrukcijai, parengimu. Namo rekonstrukcija užbaigta 2016 m. Atsakovo pastogėje įrengtos patalpos šildomos, tiekiamas vanduo, elektra iš ieškovui priklausančioje patalpoje esančių įrenginių: šildymo katilo, vandens siurblio, elektros skydelio. Atsakovas į pastogėje įsirengtas patalpas patekdavo per ieškovui priklausančią patalpą, kurios durų raktas buvo laikomas abiem žinomoje vietoje.

1.3. 2021 m. sausio 26 d. sutrikus vandens tiekimui, ieškovas negalėdamas patekti į patalpą, kur yra vandens siurblys, sugadino durų spyną. Policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes dėl sugadintos spynos, atsakovas pateikė dokumentus, pagal kuriuos patalpos, į kurias ieškovas pateko sulaužęs durų spyną, yra atsakovo nuosavybė. Siekdamas išsiaiškinti, kokiu pagrindu ieškovui priklausančios patalpos tapo atsakovo nuosavybe, kreipėsi į VĮ Registrų centrą, iš jo gavo 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimo kopiją. Šio susitarimo pagrindu nustatytos ir įregistruotos nekilnojamojo turto bendraturčių dalys. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimo nepasirašė ir ieškovui apie tokio susitarimo egzistavimą nebuvo žinoma. Ieškovo nuomone, bendraturčių susitarime ieškovo parašas yra suklastotas. Bendraturčių susitarime nurodoma, kad Namo patalpos, žymimos indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, atiteko atsakovui, nors šios patalpos priklauso ieškovui. Pagal ginčijamą bendraturčių susitarimą ieškovui priskirta Sandėlio patalpa 1-3 (38,30 kv. m ir 55,13 kv. m), nors ši patalpa pagal 2010 m. spalio 1 d. dovanojimo sutartį priklauso atsakovui. Toks bendraturčių susitarimas yra sandoris, pakeičiantis daiktinių teisių apimtis ir naudojimosi tvarką, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio 2 dalį buvo privaloma notarinė forma. Kadangi ieškovas susitarimo nepasirašė, susitarime nėra išreikšta jo valia, šis susitarimas sudarytas ne notarine forma, todėl pripažintinas negaliojančiu.

1.4. Ieškovas 2007 m. sausio 30 d. žodiniu susitarimu atsakovui paskolino 20 000 Lt (5 792,40 Eur) medienai pirkti. Žodžiu su atsakovu susitarė, kad atsakovas pinigus grąžins, pagerėjus atsakovo finansinei padėčiai. 2021 m. kovo 25 d. atsakovui pateikė raginimą grąžinti skolą, tačiau atsakovas į raginimą nereagavo, skolos negrąžino. Nors rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, paskolos sutarties sudarymą patvirtina ieškovo sąskaitos išrašas, pagal kurį ieškovas 2007 m. sausio 30 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 20 000 Lt.

Atsiliepimas

2. Atsakovas A. G. atsiliepimu į ieškovo patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat pareiškė priešieškinį, kurį vėliau patikslinto, prašydamas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės Namą ir Sandėlį pagal atsakovo priešieškinyje pateiktą planą arba nustatyti naudojimosi Namu ir Sandėliu tvarką pagal priešieškinyje nurodytus kelis skirtingus galimus variantus, nustatyti, jog elektros energijos įvadu ir elektros apskaita naudojasi tik atsakovas, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsakovo argumentai, susiję su priimtu daliniu sprendimu:

2.1. 2010 m. spalio 1 d. dovanojimo sutartimi atsakovui įgijus 21/25 dalį fermos ir visą daržinę, ieškovas turėjo 4/25 dalis (117,08 kv. m bendro ploto) fermos, atsakovas – 21/25 dalį (614,73 kv. m bendro ploto). 2015 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais atsakovas, turėdamas ieškovo sutikimą, 2010 m. spalio 12 d. statybos leidimą, savo lėšomis tuometinės fermos (dabar – Namas) antrame aukšte įrengė gyvenamąsias patalpas, t. y. padidino bendrą daiktą ir jo vertę. 2016 m. rugsėjo mėnesį fermą teisės aktų nustatyta tvarka padalijus į du pastatus, t. y. į Namą ir Sandėlį, šalių sudaryto bendraturčių susitarimo pagrindu ieškovui atiteko 27/100 dalys (38,70 kv. m) Namo ir 12/100 dalių (78,38 kv. m) Sandėlio, atsakovui – 73/100 dalys (105,43 kv. m) Namo ir 88/100 dalys (563,45 kv. m) Sandėlio. Taigi ieškovo idealioji dalis išliko tapati, o atsakovo padidėjo, nes jis teisėtai padidino šalims priklausantį bendrą daiktą ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Ieškovas ir atsakovas laisva ir suderinta valia 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimu nusistatė naudojimosi Namu ir Sandėliu tvarką.

2.2. Pagal ieškovo pareiškimą dėl dokumentų suklastojimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10251-21, tyrimo metu ieškovas pripažino, jog bendraturčių susitarime pasirašė jis pats. Be to, šio ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. prašyme Nr. 12328462, pateiktame VĮ Registrų centrui, pasirašė pats ieškovas. Ieškovas buvo susipažinęs su bendraturčių susitarimo turiniu, ieškovas ir atsakovas kartu vyko į VĮ Registrų centro Telšių filialo Skuodo skyrių, kur pateikė rašytinį prašymą, nurodydamas, kokius darbus prašo atlikti VĮ Registrų centro ir kokius dokumentus pateikia šiai įstaigai. 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimas yra ne notarinis, tačiau bendraturčių susitarimas neturėjo būti notarinės formos, jis sudarytas teisėtai, yra išviešintas viešajame registre.

2.3. 2007 m. sausio 30 d. ieškovo pervesti 20 000 Lt nebuvo ieškovo atsakovui paskolinti pinigai. Atsakovas pagal ieškovo išduotą įgaliojimą ieškovo vardu nupirko gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), reikalingą atsakovo šeimai. Kadangi atsakovas tuo metu vertėsi individualia veikla, bijodamas, kad individualiajai įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais gali netekti sodybos, gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo dokumentus įformino ieškovo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu atmetė ieškovo ieškinį dėl 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir paskolos priteisimo. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

3.1. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateiktas bendraturčių susitarimo originalas, dėl to nebuvo galimybės su ekspertų pagalba nustatyti, bendraturčių susitarimą pasirašė ieškovas ar kitas asmuo, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog susitarime ieškovo vardu pasirašė ne ieškovas. Teismas taip pat pažymėjo, kad paties ieškovo paaiškinimai dėl bendraturčių susitarimo pasirašymo yra nenuoseklūs. Ieškinyje nurodydamas, jog 2016 m. rugsėjo 13 d. susitarimo nepasirašė, apklausiamas dėl parašo suklastojimo bendraturčių susitarime atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10251-21 ieškovas prisiminė, jog pasirašinėjo sūnaus (atsakovo) „pakištus“ dokumentus su jų turiniu nesusipažinęs, todėl sūnus tokiu būdu jį galėjo apgauti. Tokios galimybės ieškovas neatmetė ir nagrinėjant ginčą teisme.

3.2. Teismas nustatė, kad, be bendraturčių susitarimo, VĮ Registrų centro Telšių filialui buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 13 d. prašymas suteikti paslaugas bei deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-10251-21 metu atlikus minėtų dokumentų ekspertizę, nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą J. G. vardu pasirašė pats J. G., kad 2016 m. rugsėjo 13 d. prašyme vardinį įrašą „J. G.“ parašė ir J. G. vardu pasirašė pats J. G. Įrašai VĮ Registrų centre apie ieškovo ir atsakovo vardu buvusios fermos padalijimą į Namą ir Sandėlį padaryti deklaracijos apie statybos užbaigimą ir bendraturčių susitarimo pagrindu, dokumentai datuoti tos pačios dienos data ir pateikti kartu. Todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais, jog su ieškovu lankėsi VĮ Registrų centro Telšių filiale, o bendraturčių susitarimą kaip ir kitus tą dieną pateiktus dokumentus pasirašė pats ieškovas. Ieškovas jokių kitų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad jo parašas bendraturčių susitarime yra suklastotas, nepateikė, todėl ieškovo nurodytas aplinkybes dėl parašo klastojimo teismas laikė neįrodytomis.

3.3. Dovanojimo sutartimi ieškovui perleidus 21/25 dalį fermos ir daržinę atsakovui, ieškovo valdomos fermos dalis sumažėjo iki 4/25. Dovanojimo sutartimi buvo perleidžiamos pastato nuosavybės dalys, nėra nurodyta, kad atsakovo nuosavybėn perleidžiamos konkrečios fermos patalpos, nurodoma, kad perleidžiamos pastato idealiosios dalys. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad bendraturčių nuosavybės teisė buvo įregistruota į pastato idealiąsias dalis, t. y. ieškovo nuosavybė 4/25, atsakovo – 21/25, todėl tai, kad šalys dovanojimo sutartimi susitarė dėl bendrosios nuosavybės objekto patalpų naudojimosi tvarkos, nereiškia nuosavybės teisės sukūrimo į konkrečius patalpų plotus, neturinčius unikalių numerių (neįregistruotus kaip savarankiškus turtinius vienetus), t. y. kad kitos dovanojimo sutartimi neaptartos patalpos nuosavybės teise priklausė ieškovui. Dėl to ieškovo pozicija, kad iki fermos rekonstrukcijos jo valdomos patalpos priklausė nuosavybės teise, yra klaidinga, kaip ir nuomonė, jog ieškovui turėtų priklausyti gyvenamojo namo pirmo aukšto 71,75 kv. m patalpos.

3.4. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad buvęs fermos pastatas rekonstruotas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti 2016 m. rugsėjo 13 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, taip pat kiti įrodymai – viešajame registre pagal kadastro bylą užfiksuoti duomenys, kad fermos bendras plotas iš 731,82 kv. m padidėjo iki 785,96 kv. m. Pastato bendras plotas padidėjo dėl tos priežasties, kad pakeista pastato paskirtis ir buvusios fermos vietoje įrengtos gyvenamosios patalpos.

3.5. Teismas iš atsakovo paaiškinimų nustatė, kad atsakovas antrame Namo aukšte įrengė gyvenamąsias patalpas 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, patalpose įrengtas grindinis šildymas, išklotos grindys (išklijuotos plytelės arba paklotas laminatas), gipso plokštėmis išklotos sienos, lubos, įstatyti langai, durys, sumontuoti santechnikos įrenginiai, naujai įvesta elektra. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas J. T., parodęs, kad atsakovo prašymu įrengė gyvenamąsias patalpas pastato antrame aukšte, atlikdamas apdailos darbus, – padarė gipso pertvaras, glaistė sienas, lubas, jas išdažė, kartu dirbęs asmuo klijavo plyteles. Darbus atliko atsakovo užsakymu, kuris ir sumokėjo už darbus. Kad darbai buvo atliekami atsakovo lėšomis, patvirtino ir atsakovo pateikti Namo apšiltinimo išlaidas patvirtinantys dokumentai.

Šalies argumentai

3.6. Ieškovas, teigdamas, kad prie rekonstrukcijos darbų prisidėjo savo lėšomis, jokių įrodymų nepateikė, paaiškinęs, jog atsakovui perduodavo pinigus, iš kurių atsakovas pirkdavo prekes (statybines medžiagas ir kt.). Tačiau tokie ieškovo paaiškinimai nėra įtikinantys, kadangi paties ieškovo paaiškinimais nustatyta, jog gyvenamosios patalpos antrame pastato aukšte buvo įrenginėjamos su ieškovo sutikimu ir skirtos atsakovui gyventi. Todėl buvusioje situacijoje ieškovas neturėjo jokio intereso lėšomis prisidėti prie gyvenamųjų patalpų, kurių numatoma paskirtis jau buvo aiški dar iki darbų pradžios, t. y. kad jose gyvens atsakovas, įrengimo. Ieškovo prisidėjimas darbu (pagal liudytojo J. T. parodymus, montavo elektros jungiklius) nevertintinas kaip reikšmingas indėlis į pastato rekonstrukciją. Kad atliekant pastato rekonstrukciją dalyvavo atsakovas, ieškovas pripažino pasirašydamas deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, kurios grafoje „Duomenys apie statytojus“ nurodomas ir atsakovas. Atsakovo pateiktų ir teismo aptartų įrodymų pagrindu teismas nusprendė, kad patalpos antrame aukšte buvo įrengtos atsakovo lėšomis.

3.7. Atsakovas padidino pastato plotą savo lėšomis, todėl pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį įgijo teisę reikalauti jam tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje padidinti ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką.

3.8. Bendraturčių susitarimu šalys nusistatė naudojimosi Namu tvarką po atliktos pastato rekonstrukcijos. Bendraturčių susitarimu nustatyta, kad ieškovui atitenka gyvenamojo namo patalpos 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, kurių bendras plotas 38,70 kv. m, Sandėlio patalpa 1-2 ir 69/100 dalys patalpos 1-3, kurių bendras plotas 78,38 kv. m, atsakovui – Namo patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, kurių bendras plotas 105,43 kv. m, Sandėlio patalpos 1-1, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10 ir 21/100 dalis patalpos 1-3, kurių bendras plotas 563,45 kv. m.

3.9. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad buvusi patalpų naudojimosi tvarka buvo nustatyta, atsižvelgiant į pastato rekonstrukcijos metu padarytus pakeitimus. Patalpa 1-1 atiteko naudotis atsakovui, nes šioje patalpoje vietoj buvusio laikino palipimo (pagal liudytojo J. T. parodymus, vietoj buvusių kopėčių) buvo įrengti laiptai, vedantys į antro aukšto gyvenamąsias patalpas. Laiptai įrengti, gyvenamosios patalpos įrengtos su ieškovo žinia, toks šalių susitarimas, kai patalpa 1-1 naudotis atiteko atsakovui, atitiko faktinį patalpų naudojimą, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, jog ieškovas, pasirašydamas bendraturčių susitarimą, kuriuo patalpa 1-1 naudotis atiteko atsakovui, neišreiškė tikrosios savo valios.

3.10. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas, vykdydamas fermos rekonstrukcijos darbus, savo lėšomis įsirengė ne tik gyvenamąsias patalpas antrame aukšte, bet atliko statybos darbus ir pastato pirmame aukšte (ką iš dalies patvirtino liudytojas J. T.): iki tol buvusios gamybinės patalpos buvo pertvarkytos, patalpoje 1-2 atnaujintos grindys, sienos, lubos, įrengta šildymo ir vandens sistema, pastatytas naujas kaminas, patalpose 1-3, 1-4, 1-5 taip pat atnaujintos grindys, sienos, lubos, 1-4 patalpoje įrengta dušo kabina, 1-5 patalpoje pastatytas klozetas. Pagal šalių paaiškinimus, ieškovas atskirai naudojasi vonia, tualetu (įrengta ieškovui naudotis tekusiose patalpose 1-10), todėl teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad šalys dėl šių priežasčių nusistatė naudojimosi tvarką, pagal kurią atnaujintos patalpos atiteko atsakovui.

Žemesnės instancijos teismas

3.11. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog patalpa 1-2, kurioje įrengta šildymo ir vandens sistema, o patalpa 1-3, kurioje yra elektros automatinių jungiklių blokas, pagal bendraturčių susitarimą teko atsakovui, neįrodo ieškovo suklydimo dėl ginčijamo susitarimo ar apgaulės. Byloje iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog šildymu, karšto vandens tiekimu rūpinsis atsakovas. Kad šalių valia, įtvirtinta bendraturčių susitarime dėl patalpų naudojimosi, atitiko jų valią, teismas sprendė ir iš šalių elgesio po šio susitarimo sudarymo. Vykdydamas susitarimą, atsakovas apmokėdavo sąskaitas už elektros energiją, ką patvirtina išrašas iš atsakovo banko sąskaitos, rūpinosi Namo šildymu, su ieškovo 2020 m. balandžio 16 d. sutikimu elektros energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų tiekimo sutartis sudaryta atsakovo vardu. Iki 2021 m. sausio mėnesio ginčo tarp bendraturčių dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe nebuvo ir ieškovas jokių pretenzijų atsakovui dėl patalpų naudojimosi tvarkos, nustatytos bendraturčių susitarimu, nereiškė.

3.12. Iki fermos rekonstrukcijos pastato bendras plotas buvo 731,82 kv. m. Pagal įregistruotas nuosavybės dalis ieškovui priklausė 4/25 dalys šio pastato arba atitinkamai 117,09 kv. m. Ši ieškovui tekusi dalis buvo nustatyta pagal buvusį pastato bendrą plotą. Po atliktų statybos darbų buvusios fermos patalpos padidėjo iki 785,96 kv. m, todėl šalims tenkančios pastato bendro ploto dalys buvo perskaičiuotos pagal naują pastato plotą. Ieškovui naudotis atiteko naujai suformuotos 27/100 Namo dalys, kurių plotas 38,70 kv. m, ir 12/100 Sandėlio dalių su 78,38 kv. m ploto patalpomis (iš viso 117,08 kv. m), atsakovui – 73/100 dalys Namo (105,43 kv. m) ir 88/100 Sandėlio dalys (563,45 kv. m). Po bendraturčių susitarimo įregistravimo ieškovo valdoma Namo idealioji dalis nepasikeitė, ieškovui tenkančios pastato ploto dalys perskaičiuotos pagal naują pastato plotą ir ieškovui teko 117,08 kv. m.

3.13. Ieškovas įrodymų, kurie leistų manyti, kad egzistavo teisinis pagrindas pripažinti jam nuosavybės teisę į konkrečias Namo patalpas, t. y. 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, nepateikė, todėl teismas atmetė ieškovo teiginius apie tai, kad atsakovui tenkanti dalis buvo padidinta ieškovui priklausančio ploto sąskaita.

3.14. Atsakovo indėlis į pastato rekonstrukciją buvo didesnis nei ieškovo, todėl teismas nusprendė, kad toks susitarimas, kai šalys, įvertindamos savo indėlį į pastato rekonstrukciją, atsižvelgdamos į faktinį naudojimąsi patalpomis, sudarė 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimą, atitiko tikruosius šalių ketinimus. Ginčijamo susitarimo esmė, jo sudarymo tikslas ir buvo nustatyti šalims tenkančias dalis po rekonstrukcijos atlikimo, atitinkamai pakeičiant ir naudojimosi tvarką. Pagal šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžio metu gyvenamosios patalpos antrame aukšte buvo įrengtos su ieškovo sutikimu, dalis fermos gyventi buvo pritaikyta dar iki fermos rekonstrukcijos 2015–2016 m., ferma priklausė ieškovui ir atsakovui, abiejų tikslas buvo įteisinti gyvenamąsias patalpas, jas įregistruoti VĮ Registrų centre, todėl teismas atmetė kaip neįtikinančius ieškovo argumentus, jog jis galėjo nesuprasti pasirašomų dokumentų esmės.

3.15. Liudytojos V. G. parodymais nustatyta, kad atliekant kadastrinius matavimus tiek ieškovas, tiek atsakovas parodė patalpas, kuriomis naudojasi, liudytoja darant matavimus buvo informuota, kaip priklausys patalpos po statinio paskirties pakeitimo, pagal tai parengė bendraturčių susitarimo projektą. Ieškovas įregistruojant pastato dalis jokių pastabų nereiškė, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas visiškai suvokė sudaromo sandorio esmę, teisines pasekmes, taip pat galimą riziką, kuri prisiimama atliekant tokius veiksmus.

3.16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susitarimams, sudarytiems CK 4.77 straipsnio 1 dalies pagrindu, įstatymas nereikalauja notarinės formos, todėl nėra pagrindo jį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms. Be to, jeigu ginčijamas susitarimas būtų neatitikęs įstatymo reikalaujamos formos, VĮ Registrų centras jo net nebūtų registravusi viešajame registre.

3.17. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šalys dovanojimo sutartimi buvo susitarusios tik dėl naudojimosi patalpomis tvarkos (ne dėl konkrečios pastato dalies nuosavybės, kaip teigia ieškovas), todėl tai, kad pagal dovanojimo sutartį šalys buvo nusistačiusios kitokią patalpų naudojimosi tvarką, nei susitarė 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimu, nereiškia, kad ieškovas šiuo susitarimu perleido jo nuosavybe buvusias patalpas atsakovui ar atsakovas – ieškovui. Teismas šio susitarimo nevertino kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorio, kuris turi būti sudarytas notarine forma.

3.18. Teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Ieškovas paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu, kad jis į atsakovo banko sąskaitą 2007 m. sausio 30 d. pervedė 20 000 Lt (5 792,40 Eur), tačiau mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtyje įrašyta „pervesta suma“, todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su ieškovo nuomone, jog pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius, todėl faktas, kad atsakovui buvo pervesti pinigai, nepatvirtina ieškovo nurodomos paskolos sutarties su atsakovu sudarymo. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų įsipareigojęs šiuos pinigus grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų.

3.19. Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas, atstovaujamas atsakovo, už 60 000 Lt įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Pastatai 2006 m. lapkričio 2 d. pastatų perdavimo–priėmimo aktu perduoti ieškovui. Ieškovas 2006 m. lapkričio 2 d. pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovą parduoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). 2006 m. lapkričio 27 d. sudaryta tų pačių pastatų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovas, atstovaujamas atsakovo, pardavė pastatus už 40 000 Lt buvusiai atsakovo sugyventinei N. S. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį už perkamus N. S. pastatus 32 000 Lt ieškovui turėjo būti pervesta SEB Vilniaus banko, o dalį pinigų (8 000 Lt) pardavėjo atstovas A. G. patvirtino gavęs prieš sutarties sudarymą. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad 32 000 Lt į ieškovo sąskaitą už parduotą namą pervesti 2007 m. sausio 29 d., o 2007 m. sausio 30 d. ieškovas 20 000 Lt pervedė į atsakovo sąskaitą. Teismo vertinimu, šių dokumentų turinys tikėtinai patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes dėl pastatų įsigijimo (duomenys neskelbtini), t. y. kad pastatai 2006 m. spalio 27 d. buvo įgyti atsakovo šeimai ir galutinai tokia sutartis įforminta 2006 m. lapkričio 27 d. atsakovo buvusios sugyventinės N. S. vardu, gavus paskolą iš banko. Tokią išvadą leidžia daryti nustatytos aplinkybės, jog, tik perėmęs pastatus pagal perdavimo–priėmimo aktą, ieškovas tą pačią dieną įgaliojo atsakovą juos parduoti, pastatai parduoti N. S. po mėnesio nuo jų įsigijimo, dalis už pastatus gautų pinigų jau kitą dieną pervesti į atsakovo sąskaitą. Šios pastatų įsigijimo ir pardavimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, nors ir įvardytas 2006 m. spalio 27 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pirkėjas, neturėjo tikslo jų įsigyti savo nuosavybėn. Kad pastatai buvo įgyti ieškovo, leidžia abejoti ir 2006 m. spalio 27 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma pastatų kaina. Pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį pastatus ieškovas įgijo už 60 000 Lt. Iš ieškovo sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovo sąskaitos likutis 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė tik 1 707,77 Lt, ieškovas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu sukaupė lėšų, reikalingų minėtiems pastatams įsigyti, jeigu jo pajamas, pagal sąskaitos išrašą, sudarė gaunamas 450 Lt atlyginimas. Be to, nustatytos aplinkybės, jog prieš tai fermos pastatą ieškovas pagal 2001 m. gegužės 1 d. įsigijo išsimokėtinai ir galutinai atsiskaitė 2002 m. gruodžio 2 d., kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovas ir 2001 m. nebuvo finansiškai pajėgus įsigyti nekilnojamąjį turtą už mažesnę sumą. Teismo abejones dėl ieškovo ketinimų įsigyti minėtus pastatus sustiprino ir ta aplinkybė, jog jie buvo parduoti už gerokai mažesnę kainą. Ieškovas įtikinamai negalėjo paaiškinti, nei dėl kokių priežasčių po mėnesio įsigytus pastatus pardavė už daug mažesnę kainą, nei dėl ko atsakovui pervestų pinigų (jeigu jie buvo paskolinti) iki 2021 m. kovo 25 d. (daugiau nei keturiolika metų) iš atsakovo nereikalavo, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl tariamos skolos grąžinimo. Proceso pradžioje ieškovas neginčijo aplinkybių, jog minėti pastatai buvo įgyti atsakovo ir jo šeimai, tik vėliau šią poziciją pakeitė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Ieškovas J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus dėl 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

4.1. Fermos pastato dalyje, kurioje suformuotas Namas, atsakovas padidino bendrąjį daiktą, t. y. mansardoje įrengė 72,38 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas, ir padidino Namo bendrąjį plotą, todėl jo dalis suformuotame nekilnojamojo turto objekte – Name sudaro 502/1000 dalis, ieškovo – 498/1000 dalis. Ginčijamu bendraturčių susitarimu yra suvaržytos ieškovo daiktinės teisės į ieškovui priklausančią turto dalį, nes pagal susitarimą suformuoto Namo valdoma turto dalis sumažėjo, pasikeitė naudojamos patalpos, todėl susitarimas kvalifikuotinas kaip sandoris, pakeičiantis daiktinių teisių apimtis.

4.2. Teismas rėmėsi tuo, kad po bendraturčių susitarimo įregistravimo ieškovo valdoma Namo idealioji dalis nepasikeitė, nes jam tenkančios pastato ploto dalys perskaičiuotos pagal naują pastato plotą ir teko 117,08 kv. m (turėjo 117,09 kv. m). Taigi teismas neatskleidė kilusio ginčo esmės, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, teismo padarytos išvados nesutampa su byloje esančiais įrodymais. Vadovaujantis ginčijamu susitarimu, vietoj Name turėto 76,49 kv. m gyvenamojo ploto ir pagalbinių patalpų ieškovui liko 38,70 kv. m. Atsakovas į bendraturčių susitarimą įtraukė patalpas, žymimas indeksais 1-1 (12,06 kv. m), 1-2 (6,66 kv. m), 1-3 (12,15 kv. m), 1-4 (1,32 kv. m), 1-5 (0,86 kv. m), kurios nuosavybės teisė priklausė ieškovui pagal 2001 m. gegužės l d. pirkimo sutartį, ir taip sumažino jam priklausančią naujai suformuoto turtinio vieneto – Namo idealiąją dalį.

4.3. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas susitarimas neturėjo būti patvirtintas notarine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2008 išaiškinta, kad notarinę sandorio formą nustatančiose teisės normose neatskleidžiama, kas laikytina teisiškai reikšmingu (reikalaujančiu įforminti sandorį notarine tvarka) nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių suvaržymu. Įstatymo analogijos pagrindu (CK 1.8 straipsnio l dalis) aiškinant šią teisinę sąvoką taikytinos privalomąjį sandorių registravimą reglamentuojančios teisės normos. Pagal CK 4.254 straipsnio l dalį teisiškai reikšmingi (sandorio formos aspektu) yra ne bet kokie, o esminiai daiktų ar daiktinių teisių suvaržymai – sandoriai ar sprendimai, kuriais „iš esmės“ keičiamos daikto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo galimybės. Fermos padalijimo į du turtinius vienetus, suprojektuojant gyvenamąjį namą su mansardos patalpomis, ir atidalytos fermos dalies paskirties keitimo į sandėliavimo supaprastintu projektu pakeista fermos tikslinė paskirtis, t. y. suformuoti du turtiniai vienetai, kurių vieno paskirtis yra gyvenamoji, kito – sandėliavimo. Ginčijamo susitarimo pagrindu viešajame registre pakeistas fermos teisinis statusas, taip pat sumažėjusi ieškovui tenkanti Namo idealioji dalis iš esmės pakeitė ieškovo pastato valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybes. Taigi, ginčijamas bendraturčių susitarimas, remiantis CK 1.74 straipsnio l dalies l punktu, turėjo būti sudarytas notarine forma.

4.4. Pagal į bylą pateiktus duomenis, atlikta ne fermos rekonstrukcija, o tik paprastasis remontas, nes, atliekant rekonstrukciją pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) nuostatas, atsakovas būtų privalėjęs gauti tam leidimą. Remiantis 2006 m. lapkričio 10 d. panaudos sutartimi (notarinio registro Nr. 6556), ieškovas 10 metų laikotarpiui atsakovui perdavė neatlygintinai naudotis pastatus – fermą ir daržinę. Nors panaudos sutartyje konkrečiai nebuvo nurodytos fermos patalpos, faktiškai buvo perduotos tos patalpos, kuriomis nesinaudojo ieškovas. Tai, kad atsakovas kai kuriose ieškovui priklausančiose patalpose padarė pagerinimus, nesuteikė jam nuosavybės teisės į patalpas. Pasibaigus panaudos sutarčiai, atsakovas ieškovui nereiškė pretenzijų ir nereikalavo patalpų, kuriomis jis naudojosi panaudos pagrindu, pagerinimo išlaidų atlyginimo.

4.5. Ieškovas nepasirašė 2016 m. rugsėjo 13 d. susitarimo, su juo susipažino 2021 metų pradžioje, kai jį gavo iš VĮ Registrų centro. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl bendraturčių susitarimo suklastojimo, atsakovas susitarimo originalo nepateikė, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kitų dokumentų originalus, t. y. deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri kartu su ginčijamu bendraturčių susitarimu buvo pateikta VĮ Registrų centrui, atsakovas turėjo. Be to, nebuvo ieškovo valios perduoti atsakovui patalpas, kurios buvo ieškovo nuosavybė ir kurias pats įsirengė.

4.6. Teismas nevertino atsakovo 2022 m, rugsėjo 12 d. teismo posėdyje duotų paaiškinimų dėl bendraturčių susitarimo sudarymo aplinkybių, kurie buvo itin prieštaringi ir nenuoseklūs, iš pradžių teigiant, kad dokumentų pasirašyti kartu su ieškovu vyko į VĮ Registrų centrą, kitu atveju nurodė, kad matininkė V. G. visus dokumentus atvežė pasirašyti į namus ir pasirašymo metu pati dalyvavo. Liudytoja matininkė V. G., duodama paaiškinimus, nurodė, kad dokumentus (ir bendraturčių susitarimą) perdavė atsakovui ir daugiau nebendravo, jų pasirašymo metu nedalyvavo. Šie atsakovo parodymų prieštaravimai teismui turėjo sukelti abejonių, kad ieškovas iš tiesų bendraturčių susitarimo nepasirašė. Parodymų prieštaravimų teismas nepašalino, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

4.7. Svarbiausias požymis, nustatant, ar šalis sieja paskoliniai santykiai, yra faktas, kad paskolos sutarties dalykas yra perduotas paskolos gavėjui. Ieškovo banko sąskaitos išrašas įrodo, kad 2007 m. sausio 30 d. buvo pervesta 5 792,40 Eur (20 000 Lt) į atsakovo sąskaitą. Nors rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas perdavė atsakovui pinigus.

4.8. Atsakovas, neigdamas paskolos teisinius santykius, atsikirtimus į ieškinį grindė 2006 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, o teismas vadovavosi atsakovo nurodomomis aplinkybėmis dėl pastatų įsigijimo (duomenys neskelbtini), atsakovo šeimai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį notaro patvirtinta sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų notaro patvirtintame dokumente šalių nurodytą aplinkybę ir patvirtintų jo teiginį, jog atsakovas už pastatus mokėjo 8 000 Lt. Į bylą pateikta 2006 m. spalio 27 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 6385) patvirtina, kad ieškovas, o ne atsakovas, veikiantis ieškovo vardu pagal išduotą įgaliojimą, iš pardavėjų nupirko gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), už 60 000 Lt, kuriuos pardavėjai gavo iš ieškovo lygiomis dalimis prieš šios sutarties pasirašymą. Atsakovas neginčijo minėtos 2006 m. spalio 27 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutarties ir nereikalavo jam perkelti pirkėjo teisių ir pareigų.

4.9. Paneigtina teismo išvada, kad ieškovas nebuvo finansiškai pajėgus sumokėti už įgytus pastatus 60 000 Lt, nes ieškovo banko sąskaitos likutis 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė 1 707,77 Lt. Atsakovas neginčijo pastatų pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ieškovas neprivalėjo pateikti įrodymų, iš kokių lėšų buvo nupirkti pastatai. Ieškovas, be gaunamo nuolatinio darbo užmokesčio, uždirbo lėšų iš papildomos veiklos laisvu nuo darbo metu, t. y. gamino stakles, apdirbo medieną. Iš papildomos veiklos sukauptas lėšas, kurias sudarė nemaža suma, banke padėjo kaip terminuotąjį indėlį, už kurį tuo metu buvo mokamos nemažos palūkanos. Be to, teismas neanalizavo atsakovo į bylą pateiktų jo sąskaitos išrašų, ir jais nesivadovavo. Būtent remiantis šias išrašais akivaizdu, kad atsakovas 2006 m. spalio 27 d. 60 000 Lt neturėjo, likutis sąskaitoje 2006 spalio 12 d. buvo apie 4 445 Lt. Be to, tai, kad jo individualiajai įmonei reikėjo lėšų, patvirtina aplinkybė, kad N. S. iš banko gauto kredito 9 500 Lt dalį 2006 m. lapkričio 30 d. pervedė atsakovui, o jis tą pačią dieną 10 460 Lt pervedė į savo individualiosios įmonės sąskaitą. Ieškovo pervestą 20 000 Lt paskolos sumą atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2007 m. vasario mėn. išgrynino ir papildė savo individualiosios įmonės sąskaitą. Gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini), ieškovas pirko iš savo asmeninių santaupų, norėdamas padėti sūnui (atsakovui) ir jo šeimai pagerinti gyvenimo sąlygas, nes gyventi kartu su ieškovu jo įrengtose patalpose buvo mažai vietos. Atsakovas tuo metu neturėjo finansinių galimybių įsigyti pastatus, o ieškovas turėjo finansines galimybes sumokėti už perkamą nekilnojamąjį turtą. Kadangi atsakovas ir jo sugyventinė norėjo turėti nekilnojamąjį turtą ir N. S. buvo palanki galimybė gauti paskolą, pastatus pardavė už tą sumą, kokios buvo suteiktas kreditas. Pastatų perleidimas už mažesnę kainą, nei jie buvo įgyti, ieškovui buvo nuostolingas, tačiau ieškovas sudarė galimybę atsakovui ir jo šeimai pagerinti gyvenimo sąlygas.

4.10. Ieškovas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikė laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją (mokestinis laikotarpis – 2006 m.), joje nurodė duomenis apie už įgytą nekilnojamąjį turtą sumokėtas lėšas (60 000 Lt), kurių kilmės įrodymų pateikti nereikalauta, ir už parduotą tą patį nekilnojamąjį turtą gautas lėšas (40 000 Lt).

4.11. Kadangi atsakovas nepagrįstai praturtėjo ir skolos ieškovui negrąžino, tai jis privalo atlyginti ieškovo patirtus tokio paties dydžio nuostolius.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visumą faktinių aplinkybių ir įrodymų, pagrįstai konstatavo, jog ieškovas tikėtinai pasirašė bendraturčių susitarimą, 2016 m. rugsėjo 13 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, 2016 m. rugsėjo 13 d. prašymą Nr. 12328462, o ieškovas jokių kitų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad jo parašas bendraturčių susitarime suklastotas, nepateikė.

5.2. Bendraturčių susitarimo turinys atitinka tiek ieškovo, tiek atsakovo valią, kadangi susitarime nurodyta Namo naudojimosi tvarka atitinka šalių atskirai naudojamų patalpų, kaip dviejų atskirų butų, faktinę padėtį. Ieškovo faktiškai naudojamos Namo 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10 patalpos, kurios gali sudaryti vieną atskirą nekilnojamąjį daiktą, yra izoliuotos nuo atsakovo naudojamų Namo 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, 1-15, 1-16 patalpų, kurios taip pat gali sudaryti vieną atskirą nekilnojamąjį daiktą.

5.3. Šiuo atveju pasikeitė fermos tikslinė naudojimo paskirtis, o ne šalių bendrai valdomos fermos teisinis statusas, nes nebuvo suformuoti atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie būtų valdomi ir naudojami ir jais disponuojama savarankiškai, nepasibaigė šalių bendroji dalinė nuosavybės teisė, nepasikeitė bendraturčių skaičius. Po fermos tikslinės paskirties pakeitimo buvo suformuoti nekilnojamieji daiktai: Namas ir Sandėlis, kuriuose išliko šalių bendroji dalinė nuosavybė.

5.4. Pagal dovanojimo sutartį ieškovas padovanojo atsakovui 21/25 idealiąją dalį fermos ir visą daržinę, t. y. nuo šios sutarties sudarymo ieškovas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė 4/25 idealiąsias dalis fermos arba 16 proc. fermos, o atsakovas – 21/25 idealiąją dalį arba 84 proc. fermos. Pagal minėtą dovanojimo sutartyje nustatytą fermos naudojimosi tvarką ieškovas naudojosi 116,72 kv. m šio pastato plotu, o atsakovas – 615,10 kv. m plotu.

5.5. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra šalių ginčo dėl to, kad buvęs fermos pastatas rekonstruotas, t. y. jo plotas buvo padidintas, atitinkamai įrengus naujas patalpas. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad atsakovas savo lėšomis padidino bendrą turtą. Ieškovas nurodė, jog prie gyvenamųjų patalpų mansardoje įrengimo prisidėjo savo darbo ir lėšomis. Tačiau tai tik ieškovo žodžiai, kurie nebuvo įrodyti objektyviais įrodymais. Atlikus fermos rekonstrukciją, pakeitus šio pastato tikslinę naudojimo paskirtį, šalims susidarė faktinė būtinybė perskaičiuoti bendrosios dalinės nuosavybės dalis naujai suformuotuose pastatuose ir pakeisti dovanojimo sutartimi nustatytą naudojimosi ferma tvarką. Tuo tikslu šalys ir sudarė paprastos rašytinės formos bendraturčių susitarimą.

5.6. Ieškovas bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartyje nustatytą patalpų naudojimo tvarką valdė patalpas, kurios buvo fermoje ir kurios fermos rekonstrukcijos metu buvo pertvarkytos, šio pertvarkymo teisėtumo ieškovas neginčija, nes pertvarkymas vyko su ieškovo sutikimu. Atsakovo atliktos rekonstrukcijos pagrindu buvo sudarytas bendraturčių susitarimas. Bendraturčių susitarimas buvo sudarytas laisva valia. Tokio pobūdžio susitarimams, sudarytiems CK 4.77 straipsnio 1 dalies pagrindu, įstatymas nereikalauja notarinės formos, todėl nėra pagrindo jį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms. Kita vertus, jeigu ginčijamas bendraturčių susitarimas būtų neatitikęs įstatymo reikalaujamos formos, valstybės įmonė Registrų centras jo net nebūtų įregistravusi viešajame registre.

Šalies argumentai

5.7. Ieškovas teigia, kad buvo atlikta ne fermos rekonstrukcija, o tik paprastasis remontas, nes atliekant rekonstrukciją pagal Statybos įstatymo nuostatas atsakovas būtų privalėjęs gauti tam leidimą, taip pat apeliantas teigia, jog 2006 m. lapkričio 10 d. panaudos sutarties (notarinio registro Nr. 6556) pagrindu atsakovo kai kuriose ieškovui priklausančiose patalpose padaryti pagerinimai nesuteikia jam nuosavybės teisės į patalpas.

5.8. Šiuo atveju fermos mansardoje (pastogėje) įrengiant naujas patalpas nebuvo perstatomos, pertvarkomos fermos laikančiosios konstrukcijos, o tik įrengtos (sukurtos) naujos patalpos, todėl tuo tikslu buvo reikalinga atlikti fermos paprastąjį remontą, parengiant supaprastintą projektą ir gaunant šios statybos rūšiai reikalingą Skuodo rajono savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą, kas ir buvo padaryta, ir tai įrodantys dokumentai yra šioje byloje, o pati deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą patvirtinta šalių parašais ir pateikta įregistruoti viešajame registre. Teismas pagrįstai konstatavo, jog po atsakovo naujai įrengtų patalpų fermos mansardoje (pastogėje) padidėjo šio statinio plotas. Taigi, šiuo atveju nebuvo vien tik fermoje jau esančių patalpų pagerinimas, tačiau buvo ir naujų patalpų įrengimas (sukūrimas), nes, tik pagerinus jau esančias patalpas, nebūtų padidėjęs fermos bendras plotas.

5.9. Spręsdamas dėl tariamos skolos priteisimo teismas, priešingai, nei nurodo ieškovas, vertino visus bylos duomenis dėl ieškovo grąžintų atsakovui 20 000 Lt, laikydamasis teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas pažymėjo, kad mokėjimo paskirties laukelyje buvo nurodyta, jog „pervesta suma“, t. y. pinigų paskirtis nenurodyta, todėl, sprendžiant, ar iš tiesų tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, vertintini ir kiti įrodymai, leidžiantys spręsti apie šalis siejusius tarpusavio teisinius santykius. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo pervesti pinigai nepatvirtina paskolos sutarties su atsakovu sudarymo, nes nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų įsipareigojęs šiuos pinigus grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų.

Šalies argumentai

5.10. Sudarant 2006 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas veikė pagal žodinį atsakovo prašymą (įgaliojimą), todėl nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas ieškovo vardu, tačiau už atsakovo 8 000 Lt. Tai, kad šio turto ieškovas faktiškai neįgijo ir už jį jokių pinigų nemokėjo, pažymėjo ir teismas, nurodydamas ieškovo poziciją 2022 m. birželio 15 d. teismo posėdyje. Atsakovo šeima 2006 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2006 m. lapkričio 27 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl skolos priteisimo, atsakovui reikšti reikalavimus panaikinti šiuos sandorius, prašant jam perkeliant pirmojo sandorio atveju pirkėjo teises ir pareigas, o antrojo sandorio pardavėjo teises ir pareigas, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

5.11. Apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas 2006 m. spalio 27 d. neturėjo 60 000 Lt, kad įsigytų pastatus, šiam šalių ginčui yra nereikšmingi, nes atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, paaiškinimų metu ir neteigė, jog jis ar jo sugyventinė N. S. 2006 m. spalio 27 d. turėjo 60 000 Lt.

5.12. Apeliacinio skundo teiginiai, jog tai, kad atsakovo individualiajai įmonei reikėjo lėšų, patvirtina aplinkybė, kad N. S. iš AB SEB Vilniaus banko gauto kredito 9 500 Lt dalį 2006 m lapkričio 30 d. pervedė atsakovui, o jis tą pačią dieną 10 460 Lt pervedė į savo individualiosios įmonės sąskaitą, yra klaidingi, nes N. S. 2006 m. lapkričio 30 d. pervedė kitus savo asmeninius pinigus.

5.13. Ieškovas klaidingai mano, kad ieškovo pervestą 20 000 Lt sumą atsakovas išgrynino ir papildė savo individualiosios įmonės sąskaitą. Kaip matyti iš atsakovo į bylą pateikto UAB „Ugnerta“ 2007 metų sąskaitos išrašo, atsakovas į savo individualiosios įmonės sąskaitą 20 000 Lt neįsinešė, tuo labiau nėra duomenų, jog tuo laikotarpiu atsakovo individualioji įmonė būtų pirkusi už 20 000 Lt ar jai artimą sumą medienos ar kitų prekių.

5.14. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo kitą šių pinigų priteisimo ieškovui teisinį pagrindą – nepagrįstą praturtėjimą. Ieškovas pirmosios instancijos teisme savo procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, tačiau savo reikalavimo negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad pinigus atsakovui pervedė be teisinio pagrindo, todėl tokios aplinkybės nesudarė įrodinėjimo byloje dalyko ir pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga tokias aplinkybes tirti ir vertinti. Šiuo atveju ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo taikyti kito, ieškovo pirmosios instancijos teisme neįrodinėto teisių gynimo būdo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių dalinio sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

9. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – laikinosios metinės pajamų mokesčio deklaracijos nuorašą. Ieškovas nurodo, kad šis naujas įrodymas papildo byloje esančius duomenis ir yra susijęs su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais, taip pat apeliaciniame skunde kvestionuojamomis skundžiamame teismo sprendime vertintomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais dėl reikalavimų atmetimo. Šio įrodymo pateikimo poreikis atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus dalinį sprendimą, siekiant paneigti jame išdėstytus ieškinio reikalavimų atmetimo motyvus. Deklaracijoje esančių duomenų kiekis nėra didelis, todėl pateikti nauji rašytiniai įrodymai bylos nagrinėjimo neužvilkins, o padės teisingai įvertinti nagrinėjamą klausimą.

10. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovo pateikto naujo įrodymo priėmimo klausimą palieka apeliacinės instancijos teismui spręsti savo nuožiūra, nes ieškovo pateikta 2006 m. laikinoji metinė pajamų deklaracija neturi esminės reikšmės šalių ginčo sprendimui.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo pateiktas naujas įrodymas yra susijęs su bylos nagrinėjimo dalyku, atsakovas iš esmės neprieštarauja dėl šio įrodymo priėmimo, taip pat nenustatyta, kad ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, nutaria naujai pateiktą įrodymą priimti ir jį vertinti kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl bendraturčių susitarimo

12. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad bendraturčių valdomos Namo idealiosios dalys nepasikeitė po fermos rekonstrukcijos, o 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimas neturėjo būti notarinės formos. Ieškovas, be kita ko, nurodė, kad ginčijamo susitarimo pagrindu viešajame registre pakeistas fermos teisinis statusas, taip pat sumažėjusi ieškovui tenkanti Namo idealioji dalis iš esmės pakeitė ieškovo pastato valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybes. Taigi, ginčijamas bendraturčių susitarimas, remiantis CK 1.74 straipsnio l dalies l punktu, turėjo būti sudarytas notarine forma. Be to, ieškovas nurodo, kad susitarimo nepasirašė, kad nebuvo ieškovo valios perduoti atsakovui patalpas, kurios buvo jo nuosavybė ir kurias jis pats įsirengė. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais ieškovo argumentais.

13. Minėta, kad ieškovas teigia, jog ginčijamo susitarimo nepasirašė, jis neatitinka jo valios. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).

14. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 p.).

15. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

16. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su ieškovo argumentais, kad jis nepasirašė ginčijamo susitarimo, kad šis susitarimas neatitiko jo valios, ir pagrįstai minėtus ieškovo argumentus pripažino nepagrįstais. Apeliaciniame skunde ieškovas tik deklaratyviai, abstrakčiai išdėsto savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis minėtais klausimais, tačiau konkrečių argumentų ir įrodymų, kurių pagrindų būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodo. Ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad atsakovo pozicija dėl ginčijamo susitarimo pasirašymo aplinkybių nebuvo nuosekli, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Kaip skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ir paties ieškovo pozicija dėl susitarimo pasirašymo (nepasirašymo) nebuvo nuosekli ir kito.

18. Minėta, kad ieškovas taip pat kėlė klausimą dėl sudaryto susitarimo formos. Teigė, kad jis turėjo būti sudarytas notarine forma.

19. Pagal įstatymą sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu CK nenustatyta kitaip (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

20. CK 4.77 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).

21. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.254 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešame registre turi būti registruojami sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas 2010 m. spalio 1 d. dovanojimo sutartimi 21/25 dalį fermos ir daržinę padovanojo atsakovui. Šios sutarties IV dalimi „Naudojimosi tvarkos nustatymas“ atsakovui nuolat naudotis buvo suteiktos patalpos, plane pažymėtos 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9. Taigi, ieškovas neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į kitas (anksčiau nepaminėtas) fermos patalpas, jis tik įgijo teisę naudotis jomis, nes dovanojimo sutarties IV dalis buvo skirta ne asmeninei nuosavybei į konkrečias patalpas, bet bendrojo daikto naudojimo tvarkai pagal CK 4.81 straipsnį nustatyti. Po dovanojimo sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas tapo fermos bendraturčiais, o joje esančių patalpų naudojimosi tvarką nustatė minėtos dovanojimo sutarties IV dalis.

23. Ieškovo ginčijamu bendraturčių 2016 m. rugsėjo 13 d. susitarimu, be kita ko, buvo pakeista šalių dovanojimo sutartyje sutarta naudojimosi ferma tvarka. Naudojimosi bendruoju daiktu tvarkos pakeitimui nei CK 1.74 straipsnio 1 dalis, nei CK 4.81 straipsnis nereikalauja notarinės sandorio formos. Tokiu susitarimu daiktinė (nuosavybės) teisė nėra perleidžiama, nekilnojamasis daiktas ar daiktinės teisės į jį iš esmės nėra suvaržomos. Tačiau pažymėtina, kad dovanojimo sutartis, kuria buvo nustatyta naudojimosi bendruoju daiktu tvarka, buvo sudaryta notarine forma (notarinio registro Nr. 3825). CK 6.183 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. Be to, dovanojimo sutarties 6.2 punktu buvo nustatyta, jog ši sutartis gali būti pakeista ir papildyta tik notaro patvirtintu šalių susitarimu. Dėl šios priežasties dovanojimo sutartimi nustatyta naudojimosi tvarka galėjo būti keičiama arba pildoma taip pat tik notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad po dovanojimo sutarties ieškovui liko nuosavybės teisė į 16/100 idealiųjų fermos dalių, o atsakovui – 84/100 dalys fermos. Byloje nėra ginčo, kad buvo atliktas fermos remontas, bendrą fermos plotą padidinant nuo 731,82 kv. m iki 785,96 kv. m ir sukuriant du atskirus objektus – Namą ir Sandėlį. Ginčijamu bendraturčiu susitarimu po fermos remonto ieškovui atiteko 27/100 Namo dalys ir 12/100 Sandėlio dalių, o atsakovui – 73/100 dalys Namo ir 88/100 Sandėlio dalys. Byloje nėra duomenų apie patalpų, kurios po remonto buvo priskirtos Sandėliui, remontą, todėl ieškovui, padalijus fermą į du atskirus nekilnojamojo turto objektus, iš principo turėjo likti 16/100 Sandėlio dalių. Tačiau ginčijamo susitarimo pagrindu ieškovo dalis Sandėlyje sumažėjo iki 12/100, kas iš esmės reiškia, kad ginčo susitarimu ieškovas perleido dalį savo nuosavybės teisių į jį. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad remonto metu buvo pertvarkomos 76,49 kv. m ploto patalpos (žr. fermos remonto supaprastintą projektą, iš kurio matyti, kad buvo remontuojamos patalpos, kurios plane prie dovanojimo sutarties pažymėtos 1-1, 1-2, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, taip pat virš jų įrengta mansarda). Pagal ieškovui priklausančią dalį fermoje (4/25), ieškovui po remonto iš esmės turėjo tekti 12,24 kv. m (76,49 x 4/25) Namo, tačiau faktiškai atiteko kur kas daugiau (144,13 kv. m x 27/100 = 38,92 kv. m). Vadinasi, ginčijamu susitarimu ieškovas iš esmės įgijo (atsakovas perleido) papildomą dalį nuosavybės teisių į Namą. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau paminėto pobūdžio susitarimui dėl daiktinių teisių perleidimo buvo privaloma notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aplinkybė, kad ginčo susitarimas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, bylą nagrinėjančio teismo nesaisto. Teismas dėl sandorio formos sprendžia pagal įstatymą, o ne pagal Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo faktinius veiksmus ar nuomonę.

25. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju ginčijamas bendraturčių susitarimas privalėjo būti sudarytas notarine forma, o tokios formos nesilaikymas daro šį sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo dalinis sprendimas iš dalies panaikinamas, tenkinant ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą pripažinti minėtą bendraturčių susitarimą negaliojančiu.

Dėl paskolos sutarties sudarymo

26. Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė tarp šalių buvus paskolinius santykius. Ieškovo nuomone, svarbiausias požymis, nustatant, ar šalis sieja paskoliniai santykiai, yra faktas, kad paskolos sutarties dalykas yra perduotas paskolos gavėjui. Ieškovo banko sąskaitos išrašas įrodo, kad 2007 m. sausio 30 d. buvo pervesta 5 792,40 Eur (20 000 Lt) į atsakovo sąskaitą. Nors rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas perdavė atsakovui pinigus. Teisėjų kolegija atmeta tokius ieškovo argumentus kaip nepagrįstus.

27. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

28. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 14 punktą).

29. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą; 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 58 punktą).

30. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad banko mokėjimo pavedimas savaime nepatvirtina buvus paskolos teisinius santykius. Pinigų pervedimas yra tik tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau pačios prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu (pvz., bendro verslo, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015; 2021 m. spalio 20 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bylos šalys rašytinės paskolos sutarties nebuvo sudariusios. Ieškovas paskolos sutarties egzistavimą byloje įrodinėjo realiai vieninteliu rašytiniu įrodymu – bankinio pavedimo išrašu, kuris patvirtina, kad ieškovas 2007 m. sausio 30 d. pervedė į atsakovo banko sąskaitą 20 000 Lt (5 792,40 Eur). Tačiau bankinio pavedimo paskirtyje buvo nurodyta „pervesta suma“, kas, priešingai, nei teigia ieškovas, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo pervesta suma iš tiesų buvo paskolos sutarties dalykas, o ne kitokių teisinių santykių pagrindu įvykdyta prievolė. Juo labiau, kad byloje nėra ir ieškovas nepateikė jokių kitų duomenų, kad atsakovas būtų įsipareigojęs ieškovo pervestus 20 000 Lt grąžinti ieškovui ar kad ieškovas būtų reikalavęs grąžinti paskolą iki tarpusavio konfliktų pradžios 2021 metais. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas neįrodė esminės paskolos sutarties sudarymo sąlygos, kuriai esant būtų galima paskolos sutartį laikyti sudaryta (CPK 178 straipsnis).

32. Ieškovas apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiria pirmosios instancijos teismo išvadų dėl 2006 m. spalio 27 d. pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo aplinkybių ir ginčijamos 20 000 Lt sumos panaudojimo kvestionavimui. Vis dėlto teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuomone, pagrįsta išsamiu, visapusišku ir logišku byloje surinktų įrodymų vertinimu, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad pastatai (duomenys neskelbtini), buvo įgyti atsakovo ir jo sugyventinės šeimai iš atsakovo ir jo sugyventinės lėšų, o ieškovo minėtu bankiniu pavedimu pervesta 20 000 Lt suma tebuvo iš atsakovo sugyventinės gautų pinigų grąžinimas. Vien tik tai, kad byloje lieka tam tikrų abejonių dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir jų pardavimo, kad ieškovas Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo tiek pastatų įsigijimą už 60 000 Lt, tiek jų pardavimą už 40 000 Lt, nekeičia byloje nustatytų aplinkybių esmės ir teisėjų kolegijos išvados, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė visų būtinųjų sąlygų, kad būtų galima paskolos sutartį tarp šalių laikyti sudaryta. Juolab kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovo apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių, kad atsakovo sugyventinė dalį pastatams įsigyti skirtų kredito lėšų pervedė atsakovui, kad atsakovas ieškovo jam pervestus visus 20 000 Lt panaudojo papildydamas savo individualios įmonės sąskaitą, be to, iš pateiktų banko sąskaitų išrašų nematyti, kad tuo metu ieškovas ar jo įmonė pirko medieną (būtent medienos pirkimui ieškovas teigė paskolinęs 20 000 Lt atsakovui). Todėl pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalis dėl ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 792,40 Eur skolą paliekama nepakeista.

33. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ir skolos ieškovui negrąžino, tai jis privalo atlyginti ieškovo patirtus tokio paties dydžio nuostolius. Tačiau, kaip minėta, labiau tikėtina, kad pastatai (duomenys neskelbtini), buvo įgyti atsakovo ir jo sugyventinės šeimai iš atsakovo ir jo sugyventinės lėšų, o ieškovo minėtu bankiniu pavedimu pervesta 20 000 Lt suma tebuvo iš atsakovo sugyventinės gautų pinigų grąžinimas. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas aplinkybių dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo nenurodė ir šiuo pagrindu reikalavimo dėl nuostolių priteisimo nereiškė. Ieškovas pareikšto ieškinio reikalavimą grindė buvusiais paskoliniais santykiais tarp jo ir ieškovo. Savo ruožtu apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostata).

34. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Ieškovas šioje byloje sumokėjo 236 Eur (106 Eur už reikalavimą dėl bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir patyrė 600 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovas pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. sausio 20 d. mokėjimo kvitą, 2023 m. sausio 23 d. pažymą dėl suteiktų paslaugų ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitą). Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą 50 proc. (tenkintas reikalavimas dėl bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau atmestas reikalavimas dėl skolos priteisimo), 300 Eur (600 / 2) ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų suma ir 106 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už reikalavimą dėl bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu, priteistina iš atsakovo. Iš viso iš atsakovo priteistina 406 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

36. Atsakovas šioje byloje patyrė 800 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas taip pat pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. sausio 26 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir tos pačios dienos bankinio pavedimo išrašą). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą 50 proc., atsakovui iš ieškovo priteistina 400 Eur (800 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų.

37. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo matyti, kad teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nusprendė neskirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų taip pat nepasisako. Dėl jų turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas priimdamas galutinį sprendimą byloje ir atsižvelgdamas į bendrą bylos išnagrinėjimo rezultatą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. dalinio sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. G. reikalavimas dėl 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu ieškovo J. G. ir atsakovo A. G. 2016 m. rugsėjo 13 d. bendraturčių susitarimą.

Kitą Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G. 406 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovui J. G.

Priteisti iš ieškovo J. G. 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovui A. G.

Teisėjai Aurimas Brazdeikis Marius Dobrovolskis Milda Skersienė