- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-171-616/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23312-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- Ž. Š.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Virgilijus Januška, Eduardas Zaleskis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Nuspręsta palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir panaikinti ją nuosprendžiui įsiteisėjus.
D. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Ž. Š. D. B. priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Iš Ž. Š. D. B. priteista 1 600 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai eurų) išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dujų balionėlį, saugomą Telšių apskrities vyriausiame policijos komisariate, konfiskuoti ir sunaikinti kaip nusikaltimo įrankį, DVD diską palikti saugoti baudžiamojoje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ž. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), A. P. gyvenamojo namo kieme, kilusio konflikto metu tyčia papurškė ašarinių dujų D. B. į akis, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą – akių sričių nudegimą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. kovo 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nutraukti bylą, egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
Šalies argumentai
2.1. Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis ir liudytoja A. P. patvirtino, jog tarp jų vyksta nuolatiniai konfliktai su nukentėjusiuoju D. B. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais, bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo. Pažymi, kad gyvenamojo namo dalį A. P. įgijo iš D. B. pagal teismo patvirtintą taikos sutartį 2021 m. liepos 10 d. ir tiek nurodytą dieną, tiek sekančią dieną tarp jo, A. P. ir D. B. kilo konfliktai. Teigia, kad D. B. 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val., neinformavęs A. P., atvyko į (duomenys neskelbtini) A. P. gyvenamojo namo kiemą, naudodamas garso signalą, staigiai stabdydamas, agresyviai besielgdamas. Nurodo, kad liudytoja A. P. patvirtino, jog matydama pro gyvenamojo namo langą ji nurodė D. B. vykti atgal, tačiau šis asmuo tokio nurodymo nepaisė. Jai išėjus iš gyvenamojo namo ir pareikalavus išvykti iš gyvenamojo namo kiemo, į tai ir toliau nebuvo sureaguota. Teigia, kad tuo metu iš kitos namo pusės, kur vaikai šventė gimtadienį, atėjo apeliantas, kuriam prieidamas D. B. trenkė kartą kumščiu į rankos sritį, tuomet apeliantas atsitraukė ir, besigindamas, panaudojo dujas. Po šio įvykio iš karto buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba. Teigia, kad VšĮ Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė patvirtina, jog 2021 m. liepos 12 d. 18.37 val. gautas iškvietimas, atvykus 18.51 val. Ž. Š. diagnozuotas paraudimas dešinio žasto srityje, nustatyta diagnozė: rankos sumušimas, lygis nepatikslintas.
2.2. Akcentuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-144- 446/2022 D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) A. P. gyvenamojo namo kieme, tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, ir tokiais savo veiksmais Ž. Š. sukėlė fizinį skausmą, šis teismo nuosprendis įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią. Apeliantas teigia, kad nekvestionuoja įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, tačiau šiuo atveju vien tai, jog nuosprendyje konstatuota, kad nepakanka įrodymų padarytos veikos inkriminavimui – smūgio sudavimo i į ranką, nesuteikia pagrindo teigti, kad nuteistasis neturėjo pagrindo gintis nuo pavojingo, akivaizdaus D. B. kėsinimosi. Akcentuoja, kad tiek jis pats, tiek tiesiogiai įvyki mačiusi liudytoja A. P. patvirtina, jog įvykio dieną atvykęs D. B. buvo nusiteikęs agresyviai, elgėsi įžūliai. Tvirtina, jog tai, kad vaizdo įraše įvykio dieną (nuo 19.12 iki 19.17 val.) užfiksuota, jog liudytoja A. P. tiksliai nenurodo „jis į ranką ar stūmė, ar kaip ...“, neeliminuoja D. B. įžūlaus, pavojingo elgesio. Teigia, kad D. B. į A. P. gyvenamąjį namą, prisidengdamas dukros pasveikimu gimimo dienos proga, atvyko iš anksto žinodamas, jog nėra laukiamas, neinformavęs tiesiogiai vaiko motinas, nesitaręs, atvykęs elgesį įžūliai, agresyviai, nepaisė prašymo išvykti, nurodęs, kad „darysiu, ką noriu, tu man nepaaiškinsi“.
2.3. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad apeliantas ir liudytoja A. P. yra sugyventiniai, todėl duoda suderintus, kryptingai keičiamus parodymus. Akcentuoja, kad tiek jis, tiek liudytoja A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus. Tuo tarpu jei jie būtų suderinę ir pasiruošę parodymų davimui, tuomet tiek atvykus policijos pareigūnams įvykio dieną, tiek ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu, jų pasisakymai būtų analogiško pobūdžio. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad atvykus policijos pareigūnams, liudytoja A. P. streso būsenoje nurodė ,,jis į ranką ar stūmė, ar kaip“. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės eliminavo kitų liudytojų parodymus, kurie įvykio dieną dalyvavo vaiko šventėje. Akcentuoja, kad tai, jog apeliantui skaudėjo po D. B. smūgio, patvirtino liudytojos A. P., D. P.-M., V. J., A. U.. Pažymi, kad nors dėl nurodytos veikos D. B. išteisintas kitoje byloje, tai nepašalina faktinių aplinkybių, jog nukentėjusysis šioje byloje elgėsi agresyviai, pavojingai.
2.4. Taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nukentėjusiojo atvykimas pasveikinti vaiko nelaikomas provokuojančiu elgesiu. Apeliantas akcentuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-322/2019 nustatyta D. B. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, pagal kurią D. B. lyginiais metais turi teisę pasiimti vaikus su savimi per dukros ir sūnaus gimtadienius. Teigia, kad įvykio metu buvo nelyginiai metai (2021 m. liepos 12 d.), todėl D. B. pagal teismo sprendimą nebuvo numatytas bendravimas su dukra jos gimimo dieną. Pažymi, kad prieš tai dvi dienas iš eilės D. B. elgėsi agresyviai, grasino (2021 m. liepos 10 d., perimant A. P. jos turto dalį, ir sekančią dieną (2021 m. liepos 11 d.) atvykus (duomenys neskelbtini) ne savo laiku pasiėmus sūnų ir neįformavus A. P.), taigi po 2021 m. liepos 11 d. bendravimo su policijos pareigūnais ir nurodžius, kad minėtu adresu yra nepageidaujamas, D. B., žinodamas, kad yra nelaukiamas, 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val. atvyksta A. P. gyvenamąjį namą ((duomenys neskelbtini)), naudodamas garso signalą, stipriai stabdydamas, dideliu greičiu, pro kitas kieme buvusias mašinas ir sustoja tiesiai prie namo laiptų, nors jau atvykus į kiemą ir neišlipus iš automobilio, A. P. rodė, kad važiuotų iš kiemo. Teigia, kad nepaisant gyvenamojo namo savininkės prašymo išvažiuoti iš kiemo, išėjus į lauką A. P. ir pareikalavus palikti jos nuosavybę, D. B. išlipa iš automobilio ir įžūliai eina toliau, nors D. B. prieš tai gyveno šiame name ir puikiai žino, kaip jis teigia, jeigu būtų norėjęs pasveikinti dukrą, galėjo privažiuoti greta esančiu keliuku ir pasikviesti dukrą pasveikinti su gimtadieniu. Apelianto teigimu, visai tai suteikia pagrindo teigti, kad D. B., prisidengdamas dukros gimtadieniu, aiškiai žinant, kad yra nepageidaujamas A. P. nuosavybės teise priklausančioje nuosavybėje, sąmoningai atvyksta, nusiteikęs agresyviai, nereaguoja į turto savininkės reikalavimus. Teigia, kad apeliantui pareikalavus pagal A. P. nurodymus palikti jos nuosavybę, D. B. agresyviai ėjo link jo, nors teismo nuosprendžiu išteisintas dėl smūgio sudavimo apeliantui, tačiau naudojo apelianto atžvilgiu fizinę jėgą, todėl apeliantas buvo priverstas naudoti dujų balionėlį, kurį buvo įsigijęs anksčiau dėl sistemingo D. B. jo persekiojimo ir grasinimų. Teigia, kad šiuo atveju D. B. kėsinimasis buvo tikras, egzistuojantis objektyviai. Akcentuoja, kad nukentėjusysis atvyko į A. P. nuosavybę, o ne apeliantas vyko pas D. B., nusiteikęs agresyviai. Taip pat pažymi, kad apeliantas jokių veiksmų D. B. atžvilgiu neatliko, todėl konfliktinė muštynių situacija nekilo, jis tik besigindamas panaudojo dujų balionėlį.
2.5. Apelianto vertinimu, tai, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurioje buvo panaikinti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimai ir pasisakyta dėl būtinosios ginties, neeliminuoja teismo pareigos imtis įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą nukentėjusysis D. B. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad tarp jo, apelianto ir liudytojos A. P. vyksta nuolatiniai konfliktai. Akcentuoja, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis su apeliantu neturi jokių reikalų ir jų nesiekia turėti. Teigia, kad pats apeliantas, kuris yra A. P. sugyventinis ir galimai yra kurstomas A. P., nuolatos ieško pagrindų „įsivelti“ į konfliktą su nukentėjusiuoju, jį pažeminti ar apšmeižti. Nurodo, kad savo santykius su A. P. sprendžia įstatymų nustatyta tvarka teismuose, ir, nors jo santykiai su A. P. nėra geri, tačiau nėra susiję su bendrų vaikų auklėjimu ir priežiūra, todėl ši aplinkybė nesuteikia apeliantui teisės daryti žalą nukentėjusiojo sveikatai bei smurtauti prieš jį.
3.2. Pastebi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde sąmoningai pateikia tendencingą tarp nukentėjusiojo ir A. P. vykusių nesutarimų versiją tiek apie 2021 m. liepos 12 d. konfliktą, tiek apie ankščiau buvusius įvykius, ir sąmoningai nutyli, jog dėl anksčiau buvusių bei kvestionuojamų įvykių (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 11 d. vykusio įvykio dėl nepilnamečio vaiko) yra priimti teismo procesiniai sprendimai (Nr. II-946-496/2021 ir Nr. AN2-8-875/2022), kuriuose teismų aiškiai konstatuota, jog D. B. neatliko jokių neleistinų ir/ar neteisėtų veiksmų, o dėl susiklosčiusių situacijų nustatyta A. P. kaltė, kadangi ji bendrų su D. B. vaikų atžvilgiu elgiasi savininkiškai, dėl ko iš esmės tarp šalių kyla nesutarimai. Atkreipia dėmesį, jog apeliantas nėra A. P. ir nukentėjusiojo D. B. nepilnamečių vaikų globėjas ar jų teisėtas atstovas, todėl negali ir neturi jokio teisinio pagrindo riboti nukentėjusiajam bendrauti ar matytis su savo nepilnamečiais vaikais, dalyvauti nepilnamečių vaikų gyvenime, auklėjime bei neturi jokio pagrindo kištis į šiuos tėvų – vaikų santykius. Taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantas nėra turtinio vieneto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, kuriame jis smurtavo prieš nukentėjusįjį, todėl neturi jokių teisių šio turtinio vieneto atžvilgiu, kartu atkreipiant dėmesį, jog nebūdamas šio turtinio vieneto savininku ar teisėtu valdytoju, neturi teisių ir valdingų nurodymų jokiems tretiesiems asmenims dėl šio turtinio vieneto.
3.3. Nukentėjusiojo vertinimu, apeliaciniame skunde pateikiamos išvados yra paremtos išimtinai atsakomybės siekiančio išvengti nuteistojo Ž. Š. spekuliatyviais teiginiais, kuriais jis grindžia savo gynybinę versiją, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys ir įrodymai. Teigia, kad apelianto gynybinė versija apie tariamai įsivaizduojamą kėsinimąsi į jį ir apelianto tariamai taikytą būtinąją gintį prieštarauja tiek byloje esantiems įrodymams, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-446/2022 nustatytoms bei apeliacine tvarka patikrintoms aplinkybėms.
3.4. Akcentuoja, kad apeliantas yra jau teistas už smurtinę nusikalstamą veiką ir teistumas jam nėra išnykęs, t. y. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-95-446/2020 Ž. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje. Pažymi, kad minėtoje baudžiamojoje byloje Ž. Š. taip pat teigė, jog nesmurtavo ir gynėsi, tačiau teismuose jo gynybinė versija buvo paneigta ir Ž. Š. pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistas. Tvirtina, kad šios bylos atveju apeliantas taip pat siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už analogišką veiką, padarytą bausmės atidėjimo laikotarpiu, todėl jo versija apie būtinąją gintį yra spekuliatyvi bei gynybinė.
3.5. Nukentėjusiojo teigimu, viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad ramiai atvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šias aplinkybes pagrindžia objektyvūs bylos duomenys: tiek policijos pareigūnų „Body“ kameromis daryti įrašai, kur buvo fiksuojamos įvykio aplinkybės, kiemas, mašinos kieme ir situacija, tiek ir įvykio vietoje darytos nuotraukos. Teigia, kad iš šios medžiagos matyti, jog namo kiemas, kur vyko veiksmas, yra išpiltas gruntu, todėl, jeigu būtų įvažiavęs į kiemą dideliu greičiu ir staigiai stabdytų, būtų labai aiškiai matyti tokio elgesio žymės. Tvirtina, kad ši aplinkybė labai aiškiai rodo, jog apeliantas sąmoningai meluoja tam, kad suklaidintų teismą, bei siekdamas nepagrįstai sukurti neigiamą nukentėjusiojo įvaizdį.
3.6. Nukentėjusiojo teigimu, liudytoja A. P. žinojo, kad dukters R. gimtadienio dieną jos pasveikinti atvyks D. B. (tėvas) bei pati buvo davusi dukrai sutikimą 10 minučių tą dieną pabendrauti su tėvu, kad pastarasis galėtų dukrai įteikti dovaną, ir tai yra fiksuota A. P. 2021 m. rugpjūčio 9 d. apklausos protokole. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, liudytoja ir nuteistojo sugyventinė A. P. nepilnametei dukrai pasakė, kad tėvas (D. B.) galės ją pasveikinti, apie ką dukra informavo tėvą D. B., tačiau kai jis atvyksta, A. P. elgiasi priešingai, nei buvo nurodžiusi dukrai. Teigia, kad šių duomenų pagrindu akivaizdu, jog buvusioje situacijoje A. P. sąmoningai sukėlė konfliktą, neatsižvelgdama nei į savo dukters, nei į dukters tėvo interesus. Teigia, kad A. P. apie numatomą D. B. vizitą informavo apeliantą, sakydama, jog negalima leisti, kad D. B. susitiktų su dukra ir ją sveikintų, o apeliantas, žinodamas apie tokį vizitą, iš anksto pasirūpino dujų balionėliu, kad galėtų išvaryti D. B., jei šis nesutiktų nepasveikinęs dukters išvykti. Kitokio paaiškinimo, kam per vaiko gimtadienį, kai yra susirinkę daug žmonių ir vaikų, apeliantas kišenėje nešiojasi dujų balionėlį, nukentėjusiojo vertinimu, nėra. Atkreipia dėmesį, jog apeliantas yra fiziškai stipresnis, sportuojantis, bei mėgėjiškai propaguojantis kovos menus (ką patvirtino bylos nagrinėjimo metu), be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. Nr. 1-95-446/2020 medžiagos, apeliantas vienas smūgiu sulaužė žandikaulį už jį fiziškai didesniam asmeniui ir dar sužalojo kitą asmenį.
3.7. Dėl apeliaciniame skunde nurodomo bendravimo tvarkos pažeidimo teigia, apeliantas, nebūdamas to santykio dalimi, spekuliatyviai vertina teismo sprendimą dėl vaikų ir tėvo (nukentėjusiojo) teisių bei pareigų apimties, taip bandydamas pateisinti savo priešingus teisei veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Pastebi, kad 2019 m. birželio 28 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-322/2019 buvo nustatyta, jog nepilnamečių vaikų R. B. ir G. B. tėvas D. B. gali nekliudomai, visomis jam priimtinomis priemonėmis ir būdais bendrauti su nepilnamečiais vaikais, dalyvauti jų auklėjime, vadovaujantis išimtinai vaiku interesais, o A. P. įsipareigoja netrukdyti tėvui bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Taigi nukentėjusiojo, kaip nepilnamečių vaikų tėvo, teisės jo nepilnamečių vaikų atžvilgiu bendravimo ir kitose dalyse yra absoliučios, ir niekaip nebuvo bei nėra apribotos. Pastebi, jog bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka yra nustatoma išimtinai nepilnamečių vaikų naudai, o ne vaiko tėvo/motinos naudai. Bendravimo tvarka yra siekiama užtikrinti galimybę vaikui bendrauti su vienu iš tėvų, kuris gyvena skyriumi, ne mažiau kaip tvarkoje nustatytą laiką, tuo pačiu neribojant vaikui su vienu iš tėvų, kuris gyvena skyriumi, bendrauti pagal vaiko poreikį ir dažniau nei, kad numatyta teismo patvirtintoje bendravimo tvarkoje. O tėvo/motinos teisė pasveikinti savo nepilnametį vaiką su gimtadieniu yra absoliuti ir gali būti ribojama tik tada, kai tai kenkia vaiko interesams. Kitoks bendravimo su nepilnamečiais vaikais paskirties aiškinimas reikštų tiek Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, tiek Vaiko teisių apsaugos konvencijos pažeidimą, bei protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.
3.8. Akcentuoja, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-446/2022 teismas aiškiai konstatavo, jog D. B. nėra uždrausta matytis ir bendrauti su vaikais, todėl vaikų motina A. P. galėjo ir privalėjo suteikti galimybę tėvui (D. B.) pasveikinti dukrą, o ne sukelti konfliktą. Teigia, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo aiškiai konstatuota, jog 2021 m. liepos 12 d. dienos konfliktą sukėlė ne nukentėjusysis D. B., o nepilnamečio vaiko motina A. P. ir šie teismų nustatyti faktai paneigia apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, jog neva nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, elgėsi agresyviai ir bet kokį kitą negatyvų nukentėjusiojo elgesį.
3.9. Akcentuoja, kad savo parodymuose aiškiai nurodė, jog šventiškai nusiteikęs atvyko pasveikinti savo dukters, su pilna mašina balionų ir dovana. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtina pareigūnų „Body“ kameromis išfiksuoti vaizdai. Nurodo, kad įvažiavęs į kiemą garsiniu signalu informavo dukrą ateiti pas jį, kad jis galėtų ją pasveikinti, tačiau nukentėjusiajam nepavyko to padaryti, kadangi į kiemą atėjo apeliantas, kuris jam į akis pripurškė dujų. Pažymi, jog pats nėjo prie apelianto ir nesudavė jam jokio smūgio, todėl jokios būtinosios ginties situacijos iš apelianto pusės nebuvo. Tvirtina, kad apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai prieštarauja faktinei įvykių situacijai ir baudžiamosiose bylose Nr. 1-144-446/2022 bei Nr. 1A-147-875/2022 nustatytoms aplinkybėms. Akcentuoja, kad pati iš savęs aplinkybė, jog tarp jo ir A. P. egzistuoja nesutarimai dėl vaikų, savaime nereiškia, jog dėl to apeliantas turi teisę prieš jį naudoti dujas ir daryti žalą jo sveikatai bei tai nėra pagrindas konstatuoti savigynos būtinybę. Pažymi, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir nurodytų baudžiamųjų bylų metu nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis būtų kėsinęsis į Ž. Š., todėl tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju nebuvo net situacijos, apibrėžiamos kaip „asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui“, kadangi jam atsisakius išvykti, kol nepasveikins dukters su gimtadieniu ir neįteiks jai dovanos, nuteistasis Ž. Š., kuris buvo kitoje automobilio pusėje, iš karto išsitraukė dujų balionėlį ir pripurškė dujų nukentėjusiajam į veidą. Taigi jokio kėsinimosi į nuteistąjį net nebuvo, nei tikro, nei įsivaizduojamo, todėl apelianto teiginiai apie pagrindą savigynai, nukentėjusiojo vertinimu, yra visiškai niekuo nepagrįsti ir atmestini.
3.10. Apibendrintai teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir sujungė visus reikšmingus faktus į vientisą loginę visumą, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas bei tinkamai įvertino neteisėtus nuteistojo Ž. Š. veiksmus. Nukentėjusiojo nuomone, apelianto argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių, materialiosios teisės normų pažeidimų ir netinkamo taikymo grindžiami bendro pobūdžio deklaratyviais samprotavimais, todėl yra nepagrįsti ir atmestini.
3.11. Taip pat gautas nukentėjusiojo D. B. atstovo advokato Eduardo Zaleskio prašymas priteisti iš nuteistojo Ž. Š. nukentėjusiajam D. B. 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti (dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo, konsultacijų ir atstovavimo apeliacinėje instancijoje).
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Artūras Karjakinas ir nukentėjusiojo atstovas advokatas Eduardas Zaleskis prašė nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Virgilijus Januška prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo Ž. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nesutinkama dėl Ž. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašoma bylą nutraukti, egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
Dėl Ž. Š. kaltės ir BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas Ž. Š. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu Ž. Š. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo Ž. Š. apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl Ž. Š. kaltės.
8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluoto prašymo matyti, kad nuteistasis Ž. Š. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis tvirtina, kad papurkšdamas ašarinių dujų D. B. į akis, jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
9. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors Ž. Š. savo kaltės dėl veiksmų, sukėlusių nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta įrodymų visuma, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai.
10. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori, arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš kitą asmenį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, ar nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas, arba trumpam susargdintas.
11. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo D. B. ir nuteistojo Ž. Š., dalyvaujant liudytojai A. P., įvyko konfliktas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo D. B. parodymus, duotus tiek įvykio vietoje atvykusiems pareigūnams (2 t., b. l. 30-31, 24-25), tiek užfiksuotus jo pareiškime-protokole (1 t., b. l. 8-10) ir ikiteisminio tyrimo (apklausos, akistatos su nuteistuoju Ž. Š. ir liudytoja A. P., parodymų patikrinimas vietoje (1 t., b. l. 8-10, 31-32, 113-115, 125-126, 2 t., b. l. 57-6, 3 t., b. l. 159-169)) metu bei pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 38-39), pažymi, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir netikėti jo parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Nukentėjusysis D. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), automobiliu „Audi A6“ atvyko pasveikinti dukters R., gim. (duomenys neskelbtini), su gimtadieniu. Vos įvažiavus į kiemą ir lipant iš automobilio, iš namo išbėgo liudytoja A. P., šaukdama „važiuok iš kiemo“, ir tuoj pat iš už namo kampo atbėgo Ž. Š., šaukdamas „p... (necenzūrinis žodis) iš kiemo“ bei, ištiesęs dešinę ranką, papurškė dujų čiurkšlę nukentėjusiajam D. B. į akis. Nukentėjusysis teigė, kad tuo metu stovėjo prie savo automobilio priekinio kairiojo žibinto, o Ž. Š. – prie jo automobilio dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlio. Nukentėjusysis tvirtino, kad iki dujų papurškimo su Ž. Š. nekontaktavo ir jam jokio smūgio nesudavė bei aiškiai nurodė, jog jis nėjo iki nuteistojo, o būtent nuteistasis artinosi link jo. Nukentėjusiojo D. B. parodymus patvirtina asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad abi nukentėjusiojo akys yra paraudusios (1 t., b. l. 64, 67-68) ir specialisto išvadoje užfiksuoti D. B. nustatyti sužalojimai – akių sričių nudegimai, kurie galimai buvo padaryti cheminėmis medžiagomis ir kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 58). Aplinkybę, jog nukentėjusiajam D. B. nustatyti sužalojimai padaryti nuteistojo Ž. Š. panaudotomis ašarinėmis dujomis, patvirtina nuteistojo Ž. Š. pateiktas dujų balionėlis su užrašu „Pfeffe Ko Jet“ (1 t., 130-131, 134-135), kurio viešai skelbiami duomenys patvirtina, jog tai yra dujų balionėlis, kurio purškiamas atstumas yra iki 2,5 m. ir dujas jis purškia siaura srove (1 t., b. l. 132-133). Pats nuteistasis Ž. Š. proceso metu taip pat neginčijo, kad nurodytu dujų balionėliu purškė ašarinių dujų į nukentėjusįjį D. B. (1 t., b. l. 153-154, 113-115, 2 t., b. l. 77-83, 3 t., b. l. 172-181, 4 t., b. l. 57-58). Atsižvelgiant į išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Ž. Š. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas – ašarinių dujų papurškimas į akis, padariniai – fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis, t. y. tyčia. Pasirinktas smurtavimo prieš D. B. būdas rodo, jog tokie apelianto veiksmai negalėjo būti atlikti dėl neatsargumo, todėl prieinama išvada, kad būdamas psichiškai sveiku ir subrendusiu žmogumi, Ž. Š. suvokė, kad purkšdamas pipirines dujas nukentėjusiajam D. B. į veido sritį mažesniu nei 2,5 metrų atstumu, tokiais savo veiksmais sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, bei to norėjo, t. y. veikė tyčia. Todėl apeliantas skundžiamu nuosprendžiu buvo visiškai pagrįstai pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai aptartus įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, juos vertino visų byloje esančių įrodymų bendrame kontekste bei pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog Ž. Š. atliko kaltinime nurodytus veiksmus D. B. atžvilgiu, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.
12. Kaip jau minėta, apeliantas skunde teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, siekdamas apginti save nuo D. B. neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).
13. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad Ž. Š., atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, gynėsi nuo nukentėjusiojo D. B. pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Visų pirma pažymima, jog tarp nukentėjusiojo D. B. ir nuteistojo Ž. įvykusio konflikto jokie pašaliniai asmenys, išskyrus liudytoją A. P., kuri taip pat yra akivaizdžiai suinteresuota šio bylos baigtimi, nematė, todėl kokia buvo konflikto pradžia bei eiga galima nustatyti tik iš nuteistojo Ž. Š., nukentėjusiojo D. B. ir liudytojos A. P. parodymų nuoseklumo, logiškumo bei jų atitikties rašytiniams įrodymams. Kaip jau minėta, nukentėjusysis D. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jokių smūgių nuteistajam Ž. Š. nesudavė ir neketino suduoti, nuteistasis iš karto pribėgęs prie jo automobilio kitos pusės papurškė ašarinių dujų nukentėjusiajam į veido sritį. Aplinkybę, paneigiančią nuteistojo parodymus, jog D. B. panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog Ž. Š. kūne sužalojimų nėra (1 t., b. l. 118-119), taip pat ambulatorinio apsilankymo aprašymai, kuriuose nurodyta, jog hematomų ar sumušimo žymių nuteistojo kūne nematyti (2 t., b. l. 48, 49). Nors VšĮ Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, jog atvykus į įvykio vietą Ž. Š. diagnozuotas paraudimas dešinio žasto srityje bei nustatyta diagnozė: rankos sumušimas, lygis nepatikslintas (2 t., 46-47), tačiau atkreipiamas dėmesys, kad minėtos aplinkybės iškvietimo kortelėje buvo konstatuotos išskirtinai iš paties nuteistojo Ž. Š. išreikštų nusiskundimų. Pareigūnų „Bodycam“ vaizdo įrašuose užfiksuota (vokas, esantis prie 3 tomo bylos galinio viršelio), kad nuteistajam pačiam pakėlus į viršų marškinėlių dešinės rankos rankovę, nematyti, jog ant nurodytos rankos būtų paraudimas, be to, pareigūnams aiškindamas įvykio aplinkybes, Ž. Š. nenurodė, kad jam skaudėtų ranką ar iš jo elgesio būtų galima spręsti, jog jam buvo sukeltas fizinis skausmas (nelaikė suėmęs už minėtos rankos, ja toliau naudojasi, rodydamas į įvykio vietą). Tuo tarpu nuteistojo nenuoseklūs parodymai dėl kėsinimosi suduoti dar vieną smūgį jo atžvilgiu (šią aplinkybę jis nurodė tik antrojo parodymų patikrinimo vietoje metu ir pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 77-83, 3 t., b. l. 172-181, 4 t., b. l. 57-58), taip pat nėra pakankami būtinajai ginčiai konstatuoti. Apeliantas skunde akcentuoja, kad nukentėjusiojo pavojingą ir akivaizdų kėsinimąsi patvirtina ir tai, jog iki nurodyto įvykio tarp nukentėjusiojo, liudytojos ir nuteistojo įvyko jau buvo įvykęs ne vienas konfliktas, įvykio metu nukentėjusysis D. B. į A. P. kiemą atvyko iš anksto apie tai neįspėjęs, nesitaręs, žinodamas, jog nėra laukiamas, naudodamas garso signalą, dideliu greičiu ir staigiai stabdydamas, agresyviai besielgdamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo teiginiais nesutinka. Kolegijos vertinimu, ankstesni tarpusavio konfliktai nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog įvykio metu nuteistasis pagrįstai turėjo teisę kilusio žodinio konflikto metu naudoti pipirines dujas nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo tarpu liudytojos A. P. paaiškinimai atvykusiems į įvykį pareigūnams (vaizdo įrašas Nr. 1907748_001, 2 t., b. l. 30-31) paneigia nuteistojo skunde akcentuojamą aplinkybę, kad nukentėjusysis apie savo atvykimą iš anksto neinformavo ir su liudytoja nesitarė – A. P. pareigūnams nurodė, kad nukentėjusysis D. B. jai sakė, jog atvažiuos vaiką sveikinti su gimtadieniu ir ši savo dukrai paaiškino, kad į kiemą nukentėjusiojo tikrai neleis, dukra nueis pas tėtį, dešimt minučių pašnekės ir pasiims dovaną. Iš nukentėjusiojo D. B. parodymų taip pat matyti, jog garso signalas buvo naudojamas ne siekiant išprovokuoti konfliktą, o siekiant informuoti dukrą apie jo atvykimą į kiemą ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo tuo abejoti. Tuo tarpu staigių stabdymo žymių nei įvykio vietos apžiūros metu (1 t., b. l. 18-22), nei iš pareigūnų „Bodycam“ vaizdo įrašų peržiūros (vokas, esantis prie 3 tomo bylos viršelio) nenustatyta. Nuteistojo teiginius apie tai, kad nukentėjusysis atvykęs į kiemą iš karto elgėsi agresyviai, paneigia aplinkybė, jog nukentėjusysis atvyko turėdamas tikslą pasveikinti dukrą gimtadienio proga ir tai patvirtina jo bagažinėje buvę balionai bei dovana dukrai, be to, tuo metu kitoje namo jau buvo švenčiamas minėtas gimtadienis (1 t., b. l. 70). Todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad byloje nustatytas nuteistojo Ž. Š. teisei priešingas veikimas negali būti laikomas gynyba. Jokie byloje esantys neginčijami įrodymai nepatvirtina nuteistojo teiginių, jog nukentėjusysis D. B. apskritai atliko kokius nors smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu ar kėsinosi juos atlikti, ar buvo kitų aplinkybių, nuo kurių būtų nuteistajam kilo būtinybė gintis, panaudojant pipirines dujas nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu. Akivaizdu, kad įvykio metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusio tarpusavio konflikto metu būtent Ž. Š. buvo puolanti, o ne besiginanti pusė, todėl jis privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmu pagal sukeltas pasekmes.
14. Apeliantas skunde akcentuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-144-446/2022 D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, jog 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) A. P. gyvenamojo namo kieme, tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, ir tokiais savo veiksmais Ž. Š. sukėlė fizinį skausmą. Apeliantas tvirtina, kad vien tai, jog minėtu nuosprendžiu konstatuota, jog nepakanka įrodymų padarytos veikos inkriminavimui – smūgio sudavimui į ranką, nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuteistasis to paties įvykio metu neturėjo pagrindo gintis nuo pavojingo, akivaizdaus D. B. kėsinimosi. Atsakant į minėtą apelianto skundo argumentą, akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo nuteistojo veiksmuose, vertino ne tik nurodytu įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuotas aptariamo įvykio aplinkybes, tačiau ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, ir visų šių duomenų pagrindu priėjo pagrįstą išvadą, kad nuteistojo Ž. Š. veiksmai negali laikomi kaip padaryti esanti būtinajai ginčiai.
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas ir liudytoja A. P. proceso metu davė suderintus, kryptingai besikeičiančius, nuteistajam palankius parodymus. Kaip matyti, liudytoja A. P. iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu teigė mačiusi tiek nukentėjusiojo smūgį nuteistajam, tiek dujų papurškimo faktą (čiurkšle), o vėliau proceso metu apklausiama jau nurodė, kad matė tik smūgio sudavimą, tačiau nematė dujų panaudojimo fakto (nors parodymų patikrinimo vietoje metu ji nurodė stovėjusi ant namo laiptų pakylos netoli nukentėjusiojo ir nuteistojo, todėl akivaizdu, kad turėjo matyti visą konflikto eigą) (1 t., b. l. 101-102, 125-126, 2 t., b. l. 68-74, 3 t., b. l. 13, 4 t., b. l. 40-41). Priešingai ikiteisminio tyrimo metu nurodė nuteistasis, kuris tvirtino, jog liudytoja matė, kaip jis papurškė dujų nukentėjusiajam (1 t., b. l. 153-154). Kaip matyti, liudytoja A. P. proceso metu taip pat itin nenuosekliai nurodė esminę įvykio aplinkybę – kur konflikto metu stovėjo nuteistasis (ikiteisminio tyrimo metu vienu tvirtino, kad ji ir nuteistasis kartu stovėjo ant laiptų, kitos apklausos metu – kad nukentėjusysis praėjo pro ją link nuteistojo (1 t., b. l. 101-102, 3 t., b. l. 13). Be to, kaip jau minėta, nuteistasis Ž. Š. tik vėlesnėje proceso eigoje iškėlė papildomą gynybinę versiją, jog nukentėjusysis D. B. ne tik sudavė jam smūgį į dešinę ranką arčiau peties, bet bandė suduoti ir antrąjį smūgį (eidamas link jo nukentėjusysis mojosi suduoti keldamas alkūnę) (2 t., b. l. 77-83, 3 t., b. l. 172-181, 4 t., b. l. 57-58). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, jog nuteistasis Ž. Š. ir liudytoja A. P., apklausiami pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog įvykio metu jie buvo tik draugai ir sugyventiniais tapo jau po aptariamo konflikto. Tačiau liudytoja A. P. nuteistojo kaip sugyventinio statusą nurodė ikiteisminio tyrimo apklausos metu (1 t. b. l. 101), Ž. Š. ikiteisminio tyrimo apklausoje (2021 m. liepos 16 d.) taip pat tvirtino, kad su liudytoja A. P. veda bendrą ūkį apie 6 mėnesius (įvykis – 2021 m. liepos 12 d.). Iš tokių nuteistojo Ž. Š. ir liudytojos A. P. parodymų pokyčių akivaizdu, jog siekdami jų parodymams suteikti didesnės įrodomosios galios, jie pradėjo neigti itin artimus šeimyninius ryšius įvykio metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
16. Apeliantas skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojos A. P., D. P.-M., V. J. ir A. U. parodymų, patvirtinančių, jog apeliantui po D. B. suduoto smūgio skaudėjo. Šiuo atveju nustatyta, kad apeliaciniame skunde minimi liudytojai D. P.-M., V. J. ir A. U. buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu ir jie jokių reikšmingų aplinkybių, galinčių patvirtinti ar paneigti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenurodė, kadangi įvykusio konflikto nematė. Todėl prokuroras, perduodamas bylą kartu su kaltinamuoju aktu teismui, pagrįstai neįtraukė šių asmenų į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą. Pagrindo šaukti liudyti šiuos asmenis teisme nematė ir bylą nagrinėjantis teismas. Prašymo apklausti D. P.-M., V. J. ir A. U. teisiamojo posėdžio metu taip pat nepateikė ir proceso dalyviai. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, jog šių liudytojų, netgi ne teisminio, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turėjo būti atskirai analizuojami skundžiamame nuosprendyje ir vertinami kaip apeliantą teisinantys įrodymai, atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Tuo tarpu, kaip jau minėta, nustačius, kad liudytojos A. P. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
17. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nelaikyti nukentėjusiojo D. B. atvykimo pasveikinti dukrą su gimtadieniu jį provokuojančiu elgesiu. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nukentėjusiojo D. B. elgesys (atvykimas į liudytojos kiemą, esant itin konfliktiškiems jų tarpusavio santykiams, o ne dukros laukimas šalia įvažiavimo į kiemą) buvo pagrindinė priežastis kilti konfliktui – ginčui, tačiau teismas taip pat akcentavo, kad tai jokiu būdu nepateisina smurto vartojimo jo atžvilgiu ir apeliacinės instancijos teismas su tuo visiškai sutinka. Iš susiklosčiusios situacijos taip pat matyti, kad nukentėjusysis pagal nustatytą bendravimo tvarką nors ir neturėjo teisės nurodytais metai pasiimti dukros per jos gimtadienį (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2557-322/2019) , visgi jo teisė pasveikinti savo vaiką gimtadienio proga (bylos duomenys patvirtina, kad būtent tokį tikslą nukentėjusysis ir turėjo, kadangi į kiemą atvyko su balionais ir dovana) nebuvo apribota, todėl jo atvykimas dėl minėtos priežasties pagrįstai nebuvo laikomas provokuojančiu elgesiu.
18. Apelianto skunde pažymima, kad aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurioje buvo panaikinti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimai, buvo pasisakyta dėl būtinosios ginties (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartis), neeliminuoja teismo pareigos imtis įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir argumentuotai pasisakė dėl būtinosios ginties nebuvimo Ž. Š. veiksmuose, todėl jo teiginys, jog BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo klausiamas šioje byloje buvo sprendžiamas tik ikiteisminio tyrimo stadijoje, yra nepagrįstas.
Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
19. Nukentėjusiojo D. B. atstovas advokatas Eduardas Zaleskis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pateikė prašymą priteisti nukentėjusiajam D. B. advokato pagalbos išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka (dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo, konsultacijų ir atstovavimo apeliacinėje instancijoje), prie prašymo pateikė sąskaitą už suteiktą teisinę pagalbą bei apmokėjimo kvitą, patvirtinantį, kad nukentėjusysis D. B. patyrė 800 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 105–107).
20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese. Praktikoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų išieškojimo klausimą.
21. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusiojo D. B. atstovas pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, dalyvavo viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių nuteistojo sunkią turtinę padėtį, prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo atstovo prašymas priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už jam suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas visiškai, išieškant iš nuteistojo Ž. Š. nukentėjusiojo naudai 800 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo Ž. Š. nukentėjusiojo D. B. naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti.