Šiaulių apygardos teismo nutartis, AN2-8-875/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-27
Bylos Nr.: AN2-8-875/2022
Teisminio proceso Nr.: 4-23-3-00098-2021-4
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti

Teisėjas: Nerijus Masiulis (pirm.)
Pareiškėjas: A. P.
Institucija: Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Advokatai: Eduardas Zaleskis

Kategorijos

19.28Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymas ar pažeidimas (ANK 526 str.)
21.19.18pavadinimo nepavyko patikrinti
21.21.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-8-875/2022Teisminio proceso Nr. 4-23-3-00098-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 19.28; 21.19.18; 21.21.11 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Nerijus Masiulis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 518 straipsnį, paskiriant 16 eurų baudą, už tai, kad jis 2021 m. liepos 11 d. apie 12.24 val. (duomenys neskelbtini), esant teismo sprendimui, kuriame numatytas laikas ir dienos, kuriomis gali pasiimti vaikus, iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš dvi kalendorines dienas informavęs A. P., vykdydamas savo tariamą teisę, neinformavęs A. P., pasiėmė ir iš namų išsivežė sūnų G. B., gim. (duomenys neskelbtini).

2. Nesutikdamas su nutarimu D. B. atstovas advokatas E. Zaleskis pateikė skundą ir Šiaulių AVPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyriausiasis specialistas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarimu, nustatęs, kad D. B. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo, skundžiamą 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. atžvilgiu nutraukė.

3. Nesutikdama su 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarimu A. P. jį apskundė teismui, tačiau Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi skundas netenkintas ir skundžiamas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarimas paliktas nepakeistu. Nutartyje konstatuota, kad negalima teigti, kad D. B. turėjo tyčią pažeisti teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, ar kokiu nors būdu pažeisti kitų asmenų teises. Savo elgesiu D. B. siekė teigiamų pasekmių: suteikti džiaugsmo vaikui, tuo pačiu nekenkiant ir pareiškėjos interesams, tuo labiau, kad jos namuose nebuvo.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu apygardos teismui pareiškėja A. P. prašo panaikinti skundžiamą 2021 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - panaikinti 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarimą ir palikti galioti 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą.

3.1. Skunde nurodo, kad D. B., piktnaudžiaudamas savo teise, pažeisdamas teismo sprendimu nustatytą bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, tyčia, savavališkai atvyko į A. P. priklausantį kiemą, pasiėmė sūnų ir išsivežė nesant vaiko motinos, su kuria nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, sutikimo. Kitaip tariant, D. B. specialiai atvyko į A. P. gyvenamąjį namą, nors iš anksto žinojo, kad nepilnamečiai vaikai turėjo būti su mama, suvokė, kad neturi teisės lankytis ir yra ne jo nustatytas bendravimo laikas su tėvu, numatė, kad dėl jo savavališko, neatsiklausus vaiko motinos, vaiko paėmimo, gali kilti padariniai dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi nevykdymo ir to norėjo. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad pagal teismo sprendimą D. B. turi teisę bendrauti su sūnumi, tačiau šiuo atveju D. B. veika pasireiškė ne bendravimu su sūnumi, tačiau sąmoningu, nepaisant teismo sprendimu nustatytos ir vaiko tėvų tarpusavyje suderintos tvarkos, su mama nesuderintu elgesiu - savavališku atvykimu į namus ir pasiėmimu nepilnamečio vaiko be mamos sutikimo. Skundžiama nutartimi pateisinamas D. B. elgesys, prieštaraujantis tiek teismo sprendimui dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, tiek neatitinkantis nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

3.2. D. B. atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais, todėl vadovaujantis CPK 18 straipsniu yra privalomas ir turi būti vykdomas. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog teismas neturi pagrindo prieštarauti D. B. aiškinimui, kad jis 2021 liepos 11 d. susitikęs su sūnumi, kuris išreiškė spontaniškai norą maudytis, negalėjo informuoti A. P., tačiau šiuo atveju nevertinamos ir neanalizuojamos faktinės aplinkybės, jog D. B. sąmoningai ne savo bendravimo su vaiku laiku atvyko į A. P. gyvenamąjį namą nesant tam jokio pagrindo ir nežinant vaiko motinai apie D. B. atvykimą į jos namus, bei nepilnamečio sūnaus paėmimą. Teigiama, esą iškilo būtinybė staiga, net neinformavus vaiko motinos, paimti vaiką iš motinos namų, nes vaikas, esą norėjo maudytis. Vietoje to, kad informuoti vaiko motiną apie tokį sūnaus norą, D. B. sąmoningai neinformuoja vaiko motinos ir išsiveža vaiką iš jo motinos namų į juos atvykęs savavališkai. Kitaip tariant, toleruojant ir pateisinant tokį D. B. elgesį, sukuriamos sąlygos, kad vienas iš tėvų be kito tėvo sutikimo ir žinios gali atvykti į gyvenamąją vietą ir neinformavus kito tėvo, ne savo bendravimo su vaikais metu, pasiimti vaiką ir išvykti, tokiu elgesiu pažeidžiant kito iš tėvų, šiuo atveju motinos, teisę praleisti su vaiku jai teismo sprendimu nustatytą pusę vaiko vasaros atostogų laiko. Yra žinoma, kad yra teisė keisti nutarties sąlygas, bet tik abiem tėvams geranoriškai sutarus, tačiau šiuo atveju sutarimo su vaikų motina nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad analizuojant minėtas faktines aplinkybes nesivadovaujama liudytojo Ž. Š. parodymais, kuris tiesiogiai matė įvykį ir kuris nurodė, kad tokio vaiko noro nebuvo. Atvirkščiai, D. B. siūlė vaikui saldainių, ledų, kad tik vaikas su juo važiuotų. Šiuo atveju žala pasireiškia ne tik savavališku atvykimu į kito asmens nuosavybę, tačiau ir tuo, kad D. B. piktnaudžiavo savo teise ir pasirinko tokį teisės bendravimo su nepilnamečiu įgyvendinimo būdą, kuris pažeidžia įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.

Atsiliepimas

2. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas atsiliepimu į A. P. skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

3. D. B. atstovas advokatas E. Zaleskis atsiliepimu į A. P. skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš apeliantės A. P. D. B. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, pagal į bylą pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

6.1. Nurodo, kad iš apeliantės apeliacinio skundo matyti, kad ji suabsoliutina savo asmeninius poreikius bei interesus ir juos bando iškelti aukščiau tiek šalių nepilnamečio vaiko, tiek ir kito iš tėvų interesų. Susidaro įspūdis, jog šalių nepilnametis vaikas yra apeliantės asmeninė nuosavybė, neturintis ir negalintis turėti savo pozicijos, bei lūkesčių ar norų, o jei ir turi, tai į juos neturi būti atsižvelgiama. Tokia apeliantės pozicija yra ydinga ir negintina, nes nepilnametis šalių vaikas nėra nei vieno iš tėvų nuosavybė, todėl nepilnametis vaikas negali būti vieno iš tėvų manipuliavimo įrankiu prisidengiant formaliais pagrindais. Tai, kad šalių tarpusavio santykiai yra įtempti, per se nereiškia, kad dėl to turi kentėti šalių nepilnamečio vaiko interesai, ar vaikas turi būti įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktus kaip įrankis „paauklėti“ vieną iš tėvų.

Šalies argumentai

6.2. Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantė bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą apeliaciniame skunde pateikdama ir interpretuodama buvusias aplinkybes, pvz. apeliantė apeliaciniame skunde (skundo 10 p.), nurodo, jog „D. B. tyčia, savavališkai atvyko į apeliantei priklausantį kiemą“, „neinformavo apeliantės apie vaiko paėmimą“ ir kt. Šie apeliantės spekuliatyvūs teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir paneigti leistinais įrodymais esančiais byloje. Kaip nuosekliai ir vienodai savo paaiškinimuose tiek ikiteisminėje stadijoje, tiek teisme nurodė D. B., važiuojant keliu ir pravažiuojant pro apeliantės namus, kieme pamatė savo sūnų, o ir vaikas pamatė važiuojantį D. B., todėl natūralu, kad D. B. sustojo su vaiku pasisveikinti ir pabendrauti, todėl šioje dalyje atmestini apeliantės spekuliatyvūs ir niekuo nepagrįsti teiginiai, kad D. B. tyčia savavališkai atvyko pas apeliantę į namus, kad pasiimti sūnų ir jį išsivežti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog D. B. su sūnumi bendravo kelkraštyje prie apeliantės namų, prie jo pribėgo sūnus, kalbėjosi ir sūnus paprašė jį nuvežti prie ežero pasimaudyti, nes tą dieną buvo labai karštą. Tuomet D. B. paklausė sūnaus, kur yra mama, nes norėjo jai pasakyti, kad nori vykti su vaiku pasimaudyti, į ką vaikas jam atsakė, jog mamos namuose nėra. Esant šiai situacijai, D. B. parašė apeliantei SMS žinutę informuodamas, jog jis su vaiku išvyksta ir informavo, kad vėliau vaiką parveš tam, kad apeliantė, kaip vaiko motina, žinotų, kad sūnus yra su juo. Atkreipia teismo dėmesį į tai, jog tiek liudytojo apklausos protokole, pati apeliantė aiškiai nurodo, jog gavo iš D. B. žinutę, iš kurios matyti, jog D. B. informuoją ją, jog vaikas yra su juo, šią aplinkybę apeliantė patvirtino ir pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą.

6.3. Akcentuoja tai, kad šalių sūnui spontaniškai išreiškus norą važiuoti maudytis, D. B. niekaip negalėjo prieš kelias dienas informuoti apeliantės. Tokiu atveju reikia vadovautis protingumo principais. Kita vertus, pastebėtina, jog pati apeliantė dažnai nevykdo teismo sprendime nustatytos bendravimo tvarkos, neperduoda vaikų D. B., pareikšdama D. B., kad neva vaikai nenori susitikti ar būti su D. B., nors vaikai nei karto tokios pozicijos D. B. nėra išreiškę ir visada nori būti su tėvu. Remiantis apeliantės apeliaciniame skunde dėstoma logika, tokiu atveju kaskart turėtų būti pradedama administracinė teisena pačios apeliantės atžvilgiu dėl savavaldžiavimo, nes būtų pagrindas išvadai, jog ji nevykdo teismo sprendimo. Tačiau kaip apeliantė nurodė teisme, ji savo tokiame elgesyje neįžiūri nieko blogo. Akivaizdu, jog apeliantės pozicija ir tapačių aplinkybių vertinimas yra ydingas.

6.4. Pažymi tai, kad D. B. atliepiant nepilnamečio vaiko (sūnaus) interesus, jokia žala nebuvo padaryta apeliantei, nes jos tuo metu iš viso nebuvo namuose, o be to, apeliantė net nenurodė, jog dėl šio įvykio buvo sugadinti kokie nors apeliantės planai. Priešingai nei bando parodyti apeliantė, susidariusioje situacijoje D. B., kaip rūpestingas ir mylintis tėvas, veikė išimtinai savo nepilnamečio sūnaus interesais, nes kaip buvo nurodyta aukščiau, minėtą dieną buvo labai karšta ir sūnus norėjo atsigaivinti ežere, o D. B., kaip vaiko tėvas, šį jo noro įgyvendinimą tuo metu galėjo užtikrinti, nes buvo laisvas. Toks D. B. elgesys ir veiksmai aplinkinių šeimos narių atžvilgiu rodo asmens atsakingumą bei rūpestingumą, todėl jo veiksmai bei elgesys nepažeidė nei nepilnamečio sūnaus, nei apeliantės interesų, bei nepadarė nei sūnui, nei apeliantei jokios žalos.

6.5. Pasisakant dėl apeliantės apeliaciniame skunde naujų išsigalvotų teiginių, apie tai, kad D. B., neva, sūnui siūlė ledų, saldainių, kad tik jis su juo važiuotų, pasakytina, jog tokie spekuliatyvūs apeliantės teiginiai visiškai neatitinka tikrovės, tai pirma, o be to, tokių apeliantės nurodomų duomenų nėra ir nebuvo fiksuota tiek ikiteisminėje tyrimo medžiagoje, tiek pirmos instancijos teisme. Visi šie apeliantės teiginiai yra išsigalvojimai, siekiant apšmeižti D. B. ir jį sumenkinti. Šioje situacijoje pastebėtina, jog gavusi iš D. B. žinutę, kad sūnus yra su juo, vietoje to, kad apeliantė paskambintų D. B. ir išsiaiškintų situaciją, apeliantė iš karto skambina į policiją ir melagingai aiškina policijai apie tariamą vaiko pagrobimą. Toks apeliantės elgesys ir pozicija rodo, kad jos elgesys neatliepia vaiko interesų ir, kad ji nėra linkusi bendradarbiauti, kas vaiko tėvams yra privaloma. Taip pat CK 3.170 str. 4 dalyje numatyta, jog tėvas ar motina, su kuriuo gyveną vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju akivaizdu, jog apeliantė piktnaudžiauja tėvų valdžia.

6.6. Teigia, jog apeliantės neadekvatus situacijai elgesys (skambutis policijai, dėl ko policijos pareigūnai sulaikė D. B. su vaiku ir apgręžė juos nuo kelionės tikslo), sukėlė šalių nepilnamečiam vaikui (sūnui) daug neigiamų išgyvenimų, kurių nebūtų buvę, jei apeliantės elgesys būtų adekvatus situacijai ir jai rūpėtų sūnaus emocinė būklė. Šioje situacijoje D. B. taip ir nesugebėjo paaiškinti nepilnamečiam sūnui, kodėl juos sulaikė policija ir ką jie blogo padarė, kodėl jie negali nuvažiuoti prie ežero maudytis. Akivaizdu, kad savo neadekvačiu elgesiu apeliantė sukėlė daug išgyvenimų nepilnamečiam sūnui, kurių nebūtų jei apeliantei iš tiesų rūpėtų vaiko interesai, nes dabar turime situaciją, jog bandydama „pamokyti“ D. B., apeliantė padarė daugiau žalos nepilnamečiui sūnui, todėl susiklosčiusioje situacijoje būtent apeliantės elgesys padarė žalos vaiko interesams, o ne D. B. elgesys.

Atsiliepimas

4. 2022 m. sausio 26 d. teisme gauti papildomi A. P. paaiškinimai. Nurodyta, kad atsiliepime D. B. pažymi, kad nori palaikyti ypatingai gerą ryšį „kurį brangina ir labai puoselėja“ su sūnumi, o apeliantė, neva, specialiai bando tam pakenkti ar net nutraukti sūnaus ir tėvo santykius, nors paskutinį kartą norą bendrauti su vaikais nuo dabar tėvas išreiškė 2021 m. lapkričio 30 d. Tai rodo, kad tėvas nededa pastangų ir noro bendrauti su vaikais, ko pasėkoje, santykiai tarp tėvo ir vaiko negali būti prieraišūs ir stiprūs, kuomet tėvas vaiko nelanko daugiau nei 1 mėnesį (nors gyvena tame pačiame mieste) ir tokie nelankymo intervalai yra reguliariai pasikartojantys. Būtent dėl to, kad A. P. ir D. B. patys nesusitarė dėl bendravimo su vaikais tvarkos, buvo priimta konkreti, teismo sprendime aprašoma bendravimo su vaikais tvarka. D. B. yra sudarytos sąlygos maksimaliai bendrauti su vaiku, tad kad motina bando trukdyti tėvui užmegzti ryšį yra nepagrįsta, nes nėra jokių duomenų, kad motina teismo nutarties nesilaiko. Priešingai, D. B. 2021 m. liepos 11 d. specialiai ir sąmoningai atvykęs į apeliantės kiemą (priedas Nr. l) (pravažiuoti pro jį kelis kartus per dieną D. B. niekaip negali kaip teigiama atsiliepime, nes važiuojamoji dalis baigiasi ties apeliantės sodyba ir prasideda sunkiai pravažiuojamas lauko keliukas. Namas, kuriame gyvena jo tėvai, pagrindinėje gyvenvietės gatvėje, o apeliantei priklausantis namas yra kitame gyvenvietės gale ir labiausiai nutolęs nuo pagrindinės gatvės) ir pamatęs, kad kieme yra tik A. P. sugyventinio Ž. Š. automobilis suprato, kad vaikus prižiūri būtent jis. Tada vaikų tėvas specialiai pradėjo siūlyti dukrai ir sūnui vykti kartu valgyti ledų ir pan. Kadangi tarp Ž. Š. ir D. B. yra konfliktiški santykiai, tokiu elgesiu D. B. norėjo parodyti savo galią ir įtaką vaikų atžvilgiu. Kadangi dukra R. B. yra (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, mergaitė suprato situacijos esmę ir priėmė sprendimą nevažiuoti mamai nežinant, o sūnus, esantis dar tik (duomenys neskelbtini) metų susigundė tėvo siūlomais ledais ir pan., todėl išvyko su D. B.. Taip pat atsiliepime esantis D. B. teiginys, jog su vaikais tuo metu išvis nebuvo suaugusio žmogaus ir kad jie buvo vieni apeliantės kieme, kelia klausimą dėl D. B. kaip tėvo atsakingumo ir rūpestingumo, kodėl išsivežė tik sūnų, o dukrą paliko vieną ir nepasirūpino jos saugumu.

7.1. 2021 m. liepos 11 d. pagal teismo sprendimą buvo nustatytas laikas mamos bendravimui su vaikais. D. B. net nebandė sutarti dėl vaiko vykimo kartu su tuo metu vaikus prižiūrėjusiu Ž. Š., taip pat D. B. nepaskambino mamai, kad sužinotų apie jos ir vaikų tos dienos planus ir paprašytų ar gali taip spontaniškai sugalvojus su vaiku išvykti. Jis pasiėmė sūnų ir tik išvykęs su sūnumi iš kiemo, parašė sms žinutę mamai, kad cituoju: „sutikau vaikus, G. norėjo pas mane tai pasiėmiau, kai norės namo parvešiu“. Apeliantė niekad neneigė, kad negavo sms žinutės nuo D. B. (gavo po to, kuomet Z. S. jai pranešė, kad D. B. atvažiavo ir nieko nesakęs pasikvietė mažametį sūnų ir išsivežė, o A. P. liepė skambinti policijai). Atsiliepime motina kaltinama neva specialiai norėjusi pakenkti tėvui, kad iškart kreipėsi į policiją, o ne skambino pačiam D. B.. Pabrėžiama, kad policijai skambino ne motina, o Ž. Š., jos paprašytas. O toks sprendimas buvo priimtas dėl susiklosčiusios konfliktiškos situacijos tarp A. P. ir D. B., nes D. B. iki 2021 m. liepos 11 d. sistemingai nesilaikė bendravimo su vaikais tvarkos ir iš gautos sms žinutės tą dieną aiškiai matyti, kad D. B. manipuliuoja mažamečio sūnaus norais, interesais ir net neaišku, kada vaiką parveš. Ir apie tai, kad informuoja mamą, kad vyksta maudytis ir po to grįš nėra net užsiminta, priešingai, nenurodyta net, kiek laiko bus išsivežęs sūnų. Pačiame D. B. atsiliepime paminėta, kad „tą dieną D. B. neturėjo daugiau jokių svarbių darbų ir buvo laisvas“ , kadangi kaip pats teigė, tą dieną D. B. buvo laisvas, nes visada teisindavosi, kad dėl darbo pobūdžio negali planuoti vaikų pasiėmimą kelioms dienoms į priekį, tad norą pabūti būtent tą dieną su vaikais - savo asmeninius interesus, iškėlė aukščiau įstatymu numatytos tvarkos ir viso kito, kas pažymėta CK1.137 straipsnio 2 dalyje ir be išankstinio susitarimo su vaikų motina, nesulaukęs jos pozicijos.

7.3. Teigiama, jog priimant tokį D. B. elgesį kaip teisingą išeitų, kad D. B. gali bet kurią dieną, bet kuriuo laiku atvažiuoti į A. P. kiemą ar kitą jos ir vaikų buvimo vietą, ir nesitarus su vaikų motina, iš anksto jai nepranešus, pasiimti jų bendrus vaikus, ne va tai remiantis vaikų interesais. Nors aiškiai matyti, kad toks elgesys yra tik D. B. asmeniško intereso „dabar ir čia pasiimti vaikus“ tenkinimas. D. B. taikytinas elgesys ne tik, kad netinkamas, bet žalingas augančiam vaikui, besiformuojančiai asmenybei, harmoningam jo vystymuisi ir aplinkos supratimo bei bendravimo su abiem tėvais būdo pateikimo. Nes priimant tokį D. B. elgesį kaip teisingą, A. P. ir vaikų gyvenimas taptų chaotiškas ir nenuspėjamas, nes bet kada gali pasirodyti D. B., pasiūlyti vaikams ledų, maudynes ir pan. ir, neva, tai remiantis jų interesais, išsivežti. Kaip buvo ir 2021 m. liepos 11 d.

Atsiliepimas

7.4. Prideda priedą Nr. 2 – 2021 m. gegužės 10 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus „Vaiko situacijos vertinimo anketos“ ištrauką, kurioje matyti, kad apeliantė ir anksčiau ieškojo kompromisų, atsižvelgdavo į tėvo norus dėl susitikimo su vaikais ne pagal teismo sprendimą. Iš pateiktos informacijos matosi, kad D. B. nepriima siūlomos pagalbos, stengiantis gerinti jo ir vaikų motinos tarpusavio santykius. Taip pat, pats prisipažįsta, kad vaikams paprašius parvežti namo, vaikus pradėjo gąsdinti, kad nebesiims, nebemokės alimentų ir kad jų tėvas nebe jis, o apeliantės draugas. Specialistai pateikė savo įžvalgas apie D. B. elgesį, kad jis sunkiai valdo emocijas, nepriima pagalbos ir nerodo motyvacijos spręsti kylančias problemas. Iš visos informacijos akivaizdu, kad D. B. nėra linkęs bendradarbiauti su vaikų motina, tad ir jo elgesys 2021 m. liepos 11 d. buvo ne rūpestingas tėvo elgesys, o specialus, apgalvotas, savavališkas elgesys siekiant ne ginti vaiko interesus, o savo interesų iškėlimas, jų tenkinimas ir savo galios kaip vaikų tėvo demonstravimas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis.

6. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamos nutarties turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nutartimi nusprendė, kad D. B. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių.

7. Pagal formuojamą teismų praktiką, už savavaldžiavimą asmuo atsako tuo atveju, jei, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, ginčijamas kito asmens teises, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytos tvarkos ir tai padaro tyčia.

8. Iš skundžiamos nutarties ir pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nesutarimas tarp A. P. ir D. B., kurie yra sūnaus G. B. tėvai, kilo tuomet, kai D. B. pasiėmė sūnų iš A. P. namų iš anksto nepranešęs apie tai A. P. ir nesilaikydamas teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos.

9. Aukštesnysis teismas byloje surinktus duomenis įvertinęs šių aplinkybių kontekste visiškai sutinka su pareigūno nutarimo nutraukti administracinę teiseną ir apylinkės teismo nutarties motyvais ir išvadomis, kad D. B. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėties, tai yra, jo veiksmai aptariamoje situacijoje negali būti vertinami tiek pavojingi A. P. ir vaiko atžvilgiu, kad užtrauktų administracinę atsakomybę.

10. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. B. vaiko nepagrobė, kadangi vaikas pats priėjo prie jo, apie tai, kad vaiką pasiėmė būtent D. B., A. P. buvo žinoma, nes A. P. sugyventinis Ž. S. buvo tuo metu kartu kieme, be to, kad ir ne iš karto, tačiau kelių minučių laikotarpyje D. B. parašė A. P. telefoninę žinutę, kad paėmė sūnų ir parveš vaikui panorėjus. Svarbu ir tai, kad kuomet buvo A. P. laikas su vaikais, jos kartu su jais nebuvo, o buvo jos sugyventinis Ž. S., kas rodo, kad A. P. laikas su vaikais nebuvo sutrukdytas, o ir vaiko interesas pabūti su tėvu, negali būti mažiau svarbus, nei suaugusiųjų tarpusavio nesutarimai (bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški).

11. Aukštesnysis teismas konstatuoja, savo galimai pažeidžiamas teises A. P. gali gintis kitomis teisinėmis priemonėmis, pvz. civilinio proceso tvarka (kreipiantis į teismą dėl teismo sprendimu civilinėje byloje patvirtintos skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, pakeitimo ir t. t.), o nesinaudodama ANK nuostatomis, juolab, kad ir nenustatyta ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėtis. Aukštesnysis teismas pažymi, kad netoleruotina praktika, kai tarp žmonių esantiems civilinio pobūdžio santykiams yra inicijuojami baudžiamieji ar administraciniai procesai, pasitelkiant pareigūnus, kas ir bandoma padaryti šiuo atveju. Apeliantė nenurodė, kad būtų kreipusis tiesiogiai į D. B., bandydama nesutarimus spręsti taikiai, o be to, ir, kad būtų kreipusis civilinio proceso tvarka bandydama ginti savo ar vaiko galimai pažeidžiamas teises, nepateikia duomenų, kokiais konkrečiais veiksmais yra apsunkinamas jos tariamai pažeistų teisių gynimas civilinio ar kito pobūdžio teisinėmis priemonėmis. Šiuo atveju, nenustačius administracinio nusižengimo sudėties, tarp šalių kilusį ginčą galima spręsti ne administracine teisine tvarka.

12. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

13. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą. Apylinkės teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. ANK 666 straipsnyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Darytina išvada, kad ir administracinių nusižengimų teisenoje teismas, pripažinęs asmenį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą), priimdamas sprendimą (nutarimą, nutartį) turi teisę iš kalto asmens išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-605/2011, 2K-374/2012 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

16. D. B. atstovas advokatas E. Zaleskis atsiliepime prašė priteisti iš apeliantės A. P. D. B. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagal į bylą pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau iki bylos išnagrinėjimo teisme, jokie išlaidas patvirtinantys dokumentai nepateikti. Atsižvelgiant į tai, D. B. atstovo advokato E. Zaleskio prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 666 straipsniu,

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjos A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Atmesti D. B. atstovo advokato Eduardo Zaleskio prašymą dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

TeisėjasNerijus Masiulis