Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Vileikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu Ž. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. liepos 12 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), A. P. gyvenamo namo kieme, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam Ž. Š. sukėlė fizinį skausmą.

2. Pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad esant abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir dėl atskirų įrodymų (nukentėjusiojo ir liudytojos A. P. parodymų) patikimumo, kurių neįmanoma pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, teismui kilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o tokių įrodymų šioje byloje nėra.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė D. Vileikienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: D. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, uždrausti D. B. visu paskirtos laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su Ž. Š.. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, 71 straipsniu, skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (500 eurų) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - kompaktinį diską su įrašu, 1 vnt., palikti saugoti prie baudžiamosios bylos. Nukentėjusiojo Ž. Š. ieškinį tenkinti visiškai ir iš D. B. priteisti Ž. Š. naudai 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti iš D. B. Ž. Š. naudai visas jo turėtas išlaidas, pagal į bylą pateiktus dokumentus, advokato Virgilijaus Januškos, dalyvavusio byloje, kaip nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovas, paslaugoms apmokėti. Nuosprendžio dalį, kuria kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimą neišvykti – panaikinta, palikti nepakeistą. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įrodymų tyrimas neatnaujintinas.

3.7. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, jog objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad dėl tyčinių kaltinamojo veiksmų Ž. Š. patyrė tokį fizinį skausmą, dėl kurio būtų sukeltas pavojus, padaryta žala jo sveikatai ir neišvengiama baudžiamoji atsakomybė, nenustatyta. Vertinant tai, kad D. B. buvusios savo sugyventinės A. P. gyvenamojo namo kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, pagrįstai galima teigti, kad D. B. suvokė savo veiksmo Ž. Š. atžvilgiu pobūdį, numatė, kad toks veiksmas (smūgio kumščiu sudavimas į ranką) jam sukelia vienokį ar kitokį fizinį skausmą ir D. B. leido baudžiamajame kodekse numatytiems padariniams atsirasti. Taigi, nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų neabejotinai pakanka konstatuoti pasekmes - nukentėjusiajam Ž. Š. sukeltą fizinį skausmą. Kaip ir minėta, fizinis skausmas gali būti sukeltas ir nepadarius akivaizdžių, matomų sužalojimų, todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusysis Ž. Š. juto fizinį skausmą, kurį sukėlė būtent smurtiniai D. B. veiksmai (smūgio kumščiu sudavimas). Laikome, kad nukentėjusiajam Ž. Š. buvo sukeltas toks fizinis skausmas, kurio stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę, o D. B. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

3.8. Skiriant bausmę D. B. atsižvelgtina į tai, kad padarytas vienas nesunkus smurtinis nusikaltimas, taip pat atsižvelgtina į nusikaltimo aplinkybes ir pasekmes (buvusios sugyventinės A. P. gyvenamojo namo kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, sukeldamas nukentėjusiajam, kaip jis nurodė, 6 balų iš 10 fizinį skausmą, byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo), į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą - nors teistas 2014 m., tačiau teistumas išnykęs, todėl D. B. laikomas neteistu, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą, niekur nedirba, neregistruotas užimtumo tarnyboje bei į tai, jog jis savo kaltės nepripažino ir nesigailėjo dėl padarytos veikos, neatsiprašė nukentėjusiojo, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

3.9. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neišsprendė daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimo, kas laikytina BPK pažeidimu, todėl šis klausimas turi būti išspręstas ir daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - kompaktinis diskas su įrašu, 1 vnt., paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos.

3.10. Nukentėjusysis Ž. Š. baudžiamojoje byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl patirtos 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam Ž. Š. neturtinė žala padalyta tyčiniais kaltininko D. B. veiksmais, dėl ko nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, Ž. Š. laikotarpiu nuo 2021-07-13 iki 2021-07-16 buvo nedarbingas, gydymosi laikotarpiu nukentėjusysis patyrė savęs realizavimo darbinėje veikloje, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, baimę, nepilnavertiškumą, todėl atsižvelgiant į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas, nukentėjusiojo Ž. Š. civilinis ieškinys dėl 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkinamas visiškai, priteisiant iš kaltinamojo D. B. visą nurodytą neturtinės žalos atlyginimą (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) Ž. Š. advokato Virgilijaus Januškos suteiktos teisinės pagalbos apimtį, jos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teisme vykusio baudžiamojo proceso trukmę (3 teisiamieji posėdžiai), bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą šiuo atveju civiliniu ieškiniu prašoma priteisti pagal į bylą pateiktus dokumentus nurodyta suma už nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) advokato suteiktą teisinę pagalbą laikytina proporcinga ir neprieštaraujanti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Kadangi prašoma priteisti proceso išlaidų (advokato išlaidoms apmokėti) suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais į bylą duomenimis, todėl ji turėtų būti išieškota iš kaltinamojo D. B. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

4.1. Gynybos vertinimu, priešingai nei teigia prokuratūra, teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, neprieštaringas, pagrįstas visų byloje esančių duomenų precizišku patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, todėl nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog byloje buvo netinkamai ar neteisingai įvertinti įrodymai. Apeliaciniame skunde spekuliatyviai teigiama, jog buvo pažeistos BPK nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, tariamai išskiriant tas dalis, kurios neatitinka proceso veiksmu užfiksuotų duomenų esmės, tačiau konkrečiai nenurodoma tai kurios gi dalys yra išskirtos. Kitas momentas, prokuratūra apeliaciniame skunde remiasi suinteresuotų asmenų Ž. Š. ir A. P. paaiškinimais, teigdama, jog tai vieninteliai patikimi šaltiniai, kas neatitinka tikrovės, nes kaip nustatė ir pirmos instancijos teismas, šių asmenų santykiai yra konfliktiški, šie asmenys dėl eilės kitų tarp jų besitęsiančių bylų, kurių iniciatoriai buvo šie asmenys, ir kuriose priimti jiems nepalankūs teismų sprendimai, yra suinteresuoti apkalbėti išteisintąjį D. B., be to, Ž. Š. yra suinteresuotas nuslėpti savo paties padarytą nusikalstamą veiką prieš D. B., kadangi yra neišnykęs Ž. Š. teistumas už padarytą smurtinį nusikaltimą.

4.4. Atkreipia dėmesį į tai, jog prokuratūra, neva kaip konflikto vieną iš priežasčių, nurodo A. P. prieš dieną vykusį įvykį, kuomet neva D. B. be jos žinios pasiėmė ir išsivežė mažametį sūnų. Šiuo atveju prokuratūra nežinodama šio įvykio aplinkybių, nedalyvaudama jo nagrinėjime, leidžiasi į spekuliatyvius šio įvykio vertinimus, kas mažų mažiausiai keistai atrodo. Dėl šio įvykio A. P. buvo inicijuota administracinė byla D. B., kurioje visi kaltinimai D. B. buvo atmesti ir kurioje teismas konstatavo, jog A. P. elgesys buvusioje situacijoje buvo neadekvatus. Sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog A. P. parodymų patikimumas yra abejotinas, bei rodo jos neobjektyvumą ir norą susidariusioje situacijoje apkaltinti D. B..

4.11. Skunde Prokuratūra teigia, jog atvykę GMP medikai tariamai diagnozavo paraudimą, dešiniojo žasto srityje, nustatytas rankos sumušimas, lygis nepatikslintas, bei teigia, jog GMP medikai neprivalo nurodyti kitokių požymių, kurie patvirtintų paraudimo atsiradimą. Šiuo atveju, kaip ir bylos nagrinėjimo metu teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, atvykę GMP medikai fiksavo jiems Ž. Š. nurodomą informaciją apie tariamą sumušimą, kurio medikai negalėjo patikrinti ir patvirtinti, t. y. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje medikai pažymėjo tą informaciją, kurią jiems nurodė Ž. Š.. Vėliau, net nepraėjus parai, t. y. 2021­-07-13 12:58:18 val. Ž. Š. apsilankė pirminės sveikatos priežiūros centre, kur buvo apžiūrėtas gydytojo chirurgo, kuris apsilankymo aprašyme labai aiškiai ir kategoriškai nurodė, jog „sumušimo žymių nematyti“. Sutikime, jog jei jau buvo smūgis, kaip nurodo Ž. Š., kurio stiprumas įvertintas 6 iš 10 balų, toks smūgis turėjo palikti mažų mažiausiai paviršinių kraujagyslių trūkimus kontakto vietoje, nepriklausomai nuo to, kokios elastingos bebūtų kraujagyslės, nes tai yra rimtas mechaninis poveikis į audinį. Tačiau jokių žymių nėra ir nebuvo nustatyta ant Ž. Š. žasto. Posėdžio metu, Ž. Š. bandė teigti, jog po kelių dienų pas jį tariamai toje rankos vietoje atsirado mėlynė, bet jos jis nefiksavo. Šie Ž. Š. teiginiai taip pat yra nepatikimi ir melagingi, kadangi tam, kad atsirastų mėlynė, pažeidimo vietoje turi būti fiksuojama kraujosruva, kuri turi praeiti visą gijimo ciklą. Šios išvados rodo tik vieną, jog jokio kontakto Ž. Š. su D. B. neturėjo, kas reiškia, jog D. B. netrenkė Ž. Š., o tai įrodo, jog D. B. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

4.12. Dėl skundo aplinkybių, jog neva 2021-07-13 Ž. Š. buvo nuvykęs pas šeimos gydytoją, kuriam skundėsi skausmu, hematoma nebuvo stebima ir šeimos gydytojo laikotarpiu nuo 2021-07-13 iki 2021-07-16 buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, išrašytas Voltaren tepalas, pasakytina, jog šios aplinkybės niekaip nepatvirtina Ž. Š. teiginių apie tai, kad D. B. jam sudavė į ranką. Pastebi, jog aplinkybė, jog buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas vien remiantis subjektyviais, kliniškai nepatvirtintais paties Ž. Š. nusiskundimais, per se nepatvirtina, jog tie nusiskundimai objektyviai egzistavo. Tai buvo tiesiog Ž. Š. pasirengimas gynybai, pasikonsultavus su savo advokatu, žinant kokios pasekmės galimai gresia, nes Ž. Š. žinojo ir suvokė, kad jo atžvilgiu dėl D. B. padarytų sužalojimų taip pat yra pradėta teisena. Kitas momentas, ar tas nedarbingumo pažymėjimas objektyviai buvo būtinas, ar tik kaip apsigynimo priemonė, sukelti regimybę dėl savo subjektyvių teiginių. Be to, iš karto ir po 2021-07-12 Ž. Š. matė ir jo tėvo ūkyje dirbant, taigi nedarbingumo pažymėjimas buvo tik dėl akių. Tai matomai įvertinimo dėl Ž. Š. parodymų objektyvumo ir tikrumo neturėtų kilti. Pirmos instancijos teismas tą patį konstatavo, jog jo parodymai, kaip ir liudytojos A. P., yra nepatikimi ir neobjektyvūs.

4.13. Nurodo, kad tai, kad A. P. parodymai yra neobjektyvūs ir prieštaringi, parodo ir tas faktas, kad jos nurodomos aplinkybės yra nelogiškos. Modeliuojant situaciją ir laikant, kad Ž. Š. ir jo sugyventinės A. P. nurodomos įvykio aplinkybės galėtų būti laikomos teisingomis, tai pagal jų nurodomą įvykio schemą su D. B., Ž. Š. papurškus dujų D. B., nemažai dujų turėjo tekti ir pačiai A. P., kadangi remiantis jos parodymais, ji buvo visai šalia D. B.. Tačiau A. P. aiškiai nurodė, jog jokių dujų negavo ir nejautė. Tai patvirtina ir pareigūnų „body“ kameromis daryti vaizdo įrašai, iš kurių matyti jog A. P. nebuvo paveikta dujų. Pastebėtina, jog dujos kaip ir bet kuris aerozolis, purškimo metu pasklinda plačiai t. y., aerozolio veikimas nėra griežtai taškinis, todėl šios aplinkybės labai aiškiai parodo, jog Ž. Š., tiek ir liudytoja A. P. duoda melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis D. B. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas advokatas palaikė prokurorės apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl D. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo jį pripažinti kaltu, bei paskirti bausmę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vienpusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, pranašumą suteikė D. B. parodymams, dėl to padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorės nuomone, nukentėjusiojo Ž. Š. parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys byloje nustatytas objektyvias aplinkybes ir jais netikėti nėra pagrindo.

7. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018). EŽTT byloje Lysyuk prieš Ukrainą pakartojo savo išaiškinimą, kad proceso dalyviai gali tikėtis išsamaus atsakymo į tuos skundo argumentus, kurie susiję su esminę reikšmę proceso baigčiai turinčiomis aplinkybėmis. Teismų argumentų glaustumas pateisinamas ir tuo, kai pareiškėjas pateikia daug pasikartojančių ir dažnai nesvarbių argumentų kitais klausimais.

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai.

9. Svarbu tai, kad fizinį skausmą įrodyti yra komplikuota, nes fizinis skausmas, visų pirma, yra labai individualus – kiekvienas žmogus fizinį skausmą jaučia savaip. Fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų, kurie dažniausiai tiesiog vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tik tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Todėl svarbią reikšmę tokiose bylose įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz., parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų.

10. Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).

11. D. B. buvo kaltinamas tuo, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą kumščiu sudavė Ž. Š. į rankos sritį, nukentėjusiajam sukeldamas fizinį skausmą.

12. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog D. B. tyčia sudavė nukentėjusiajam Ž. Š. į ranką ir taip sukėlė fizinį skausmą. Kaip matyti, D. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kaltės nepripažino ir parodė, kad įvažiavo į kiemą pypindamas, kad atkreiptų vaikų dėmesį. Išlipus iš automobilio, iš namo išlėkė vaikų mama šaukdama, kad važiuotų iš kiemo. Spėjo ateiti iki priekinio žibinto ir iš už namo kampo šono atbėgo Ž. Š. su dujų balionėliu rankose šaukdamas, kad važiuotų iš kiemo. Tik spėjo atsisukti, pamatė dujų čiurkšlę, viskas tuo baigėsi. Nesmurtavo ir rankų nekėlė (2 t. b. l. 96-100; 1 t. b. l. 118-119). Šie jo parodymai nekito viso proceso metu.

13. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiojo Ž. Š. ir liudytojos A. P. parodymus matyti, kad jie nebuvo visiškai nuoseklūs. Nukentėjusysis Ž. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. B. agresyviai įvažiavęs su automobiliu į kiemą, įjungęs garsinį signalą pypino keletą kartų. A. P. nurodė D. B. išvažiuoti iš kiemo, bet jis nepaisė nurodymo, jis taip pat pareikalavo, kad D. B. išvažiuotų. D. B. išlipo iš automobilio, A. P. išėjo pro duris ant laiptų, jis nieko nelaukęs, atėjęs per mašinos priekį ties juo, A. P. stovėjo šalia, trenkė į ranką, jis atsitraukė, D. B. vėl mojosi, jis išsitraukė dujas ir papurškė, tada D. B. išėjo iš kiemo (2 t. b. l. 81-89). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu Ž. Š. parodė, kad apie tai, kad D. B. atvyks į vaiko gimtadienį nežinojo, tačiau turėjo pagrįstų įtarimų manyti, kad jis atvyks. Apie 17.30 val. pasiėmė iš automobilio daiktadėžės dujų balionėlį ir įsidėjo į kišenę dėl savisaugos, nes prieš tai dvi dienas konfliktavo su D. B. žodžiu. Pakartojus D. B., kad važiuotų iš kiemo, jis pasakė neaiškink ir tada trenkė jam vieną kartą. Jis tada nuo smūgio apie vieną metrą atsitraukė atgal, matė, kad D. B. vėl užsimoja dešine ranka, tačiau nespėjo suduoti, nes jis išsitraukė dujas ir papurškė. Skausmas truko apie savaitę laiko, buvo nuvykęs pas šeimos gydytoją, kuri išrašė nedarbingumą nuo 2021-07-13 iki 2021-07-16, ir tepalą nuo skausmo. Minėtoje vietoje, po trijų dienų atsirado nežymi mėlynė, šiuo metu mėlynės nebėra, jos nebuvo niekaip užfiksavęs. Tuo metu, kai sudavė, jam skaudėjo, skausmą gali įvertinti 6 balais (1 t. b. l. 19-20).

14. A. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad išėjo ant laiptų ir pasakė, kad D. B. važiuotų iš kiemo. Išgirdęs triukšmą atėjo Ž. Š., tuomet D. B. išlipo iš automobilio, ėjo nuo vairuotojo durelių link jų, susitiko su Ž. Š. ir jam trenkė dešine ranka į ranką. Kai atsisuko su telefonu, Ž. Š. buvo paėjęs toliau, o D. B. valėsi veidą. To momento kai papurškė, nematė. Kai trenkė matė, buvo apie 2 metrų atstumu nuo Ž. Š.. Ranka buvo paraudusi, po to buvo mėlynė (1 t. b. l. 81-89). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, 2021 m. liepos 12 d., A. P. parodė, kad apie 18.30 val. į kiemą įvažiavo D. B., nuspaudęs garsinį automobilio signalą. Išėjo iš namo į lauką ir pareikalavo D. B. išvažiuoti iš jai priklausančio namo kiemo, D. B. nereagavo, tuomet jos sugyventinis pareikalavo, kad išvažiuotų iš namo kiemo, tačiau D. B. į reikalavimus nereagavo. Nieko neklausęs, išlipęs iš automobilio pradėjo eiti link namo durų, kur tuo metu stovėjo ji su Ž. Š. ir nieko nesakęs su dešine ranka kumščiu trenkė jos sugyventiniui į dešinę ranką arti peties. Ž. Š. po patirto smūgio atsitraukė atgal ir išsitraukęs dujas iš kišenės papurškė jas D. B. į veido sritį. GMP apžiūrėjo sugyventinio ranką ir nustatė paraudimą, sumušimą (1 t. b. l. 73-74). Apklausta 2021 m. rugsėjo 9 d. A. P. parodė, kad D. B. išlipo iš automobilio, ji išėjo iš karto iš namo, sakė, kad važiuotų iš kiemo, tada iš už namo kampo atėjo Ž. Š. ir prasidėjo žodinis konfliktas. Ž. Š. artėjo link jos, tačiau susidūrė su D. B., kuris buvo nuo savo automobilio nutolęs apie keletą metrų, tada jie susidūrė tarpusavyje. D. B. pirmas kumščiu sudavė Ž. Š. į ranką, atsitraukė per žingsnį atgal, tada Ž. Š. panaudojo dujas, net nežinojo, kad jis turi pasiėmęs jas. Ar D. B. dar kartą ruošėsi smūgiuoti, nežino, jau nebesuprato, viskas per greitai įvyko. Įvykį matė tik ji (1 t. b. l. 75-76).

15. Dar vienas svarbus įrodymas, vertinant nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus, tai pareigūnų vaizdo įrašų „Body“ kameromis užfiksuotos aplinkybės: A. P. nurodo, kad turi dujų balionėlį tiek ji, tiek jos sugyventinis ir jį nešiojasi. Nurodo, kad jam (Ž. Š.) trenkė lygtais, rodo į ranką, kad lygtais paraudę. Iš A. P. duodamų paaiškinimų matyti, kad ji D. B. smūgio Ž. Š. nematė, tik nurodo, kad jis ten stūmė ar kaip ten į ranką, kai tuo tarpu apklausiama vėliau tyrimo metu ir teisme, teigė, jog matė kaip D. B. sudavė Ž. Š., tačiau tai, kaip Ž. Š. apipurškė D. B. dujomis, nematė. Ž. Š. nurodo, kad D. B. trenkė jam į ranką ir tada jis panaudojo dujas. Iš vaizdo medžiagos nesimato, kad būtų koks paraudimas ant Ž. Š. rankos ar jis laikytųsi už jos. Svarbu ir tai, kad pareigūnams aiškindamas įvykio aplinkybes Ž. Š. nenurodė, kad jam skauda ranką, tik aiškino, kad jam pirmam D. B. sudavė, po ko, jis panaudojo dujas. Tuo tarpu tyrimo metu skausmą įvertino 6 balais, kas tikėtina turėjo būti pakankamai skausminga. D. B. nurodė, kad Ž. Š. atbėgęs iš karto jį nupurškė dujomis, jokio smurto prieš jį nepanaudojo, tai yra, jo parodymai nekito viso proceso metu.

16. Pastebėtina viena detalė, nustatyta iš pačių įvykyje tiesiogiai dalyvavusių asmenų. D. B. išlipus iš automobilio, L. P. išėjo iš namo ir Ž. Š. iš už namo kampo atėjo prie jų, t. y., ne D. B. prisiartino prie Ž. Š., o pats nukentėjusysis atėjo link jo. Kaip ir nurodė pati liudytoja A. P. 2021 m. rugsėjo 9 d. apklausos metu, kad Ž. Š. artėjo link jos, tačiau susidūrė su D. B. (1 t. b. l. 75-76). Tokių duomenų analizė taip pat neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad D. B. siekdamas sukelti fizinį skausmą tyčia prisiartino prie Ž. Š. ir jam trenkė.

17. Pažymėtina ir tai, kad kaip nustatyta iš bylos medžiagos, be nukentėjusiojo, kaltinamojo ir liudytojos A. P., įvykio daugiau niekas nematė. Apklaustos liudytojos R. R., V. J., D. P.-M. ir A. U. nurodė, kad tiesiogiai konflikto nematė. Liudytoja D. P.-M. parodė, kad Ž. Š. skundėsi rankos skausmu, matėsi paraudimas, sakė, kad sudavė D. B. (2 t. b. l. 81-89). Liudytoja V. J. parodė, kad konflikto nematė, tik Ž. Š. susiėmusį už rankos. Sakė, kad jam sudavė D. B. (2 t. b. l. 81-89).

18. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2021 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Ž. Š. kūne sužalojimų nėra. GMP kortelėje nurodyta, kad Ž. Š. diagnozuotas paraudimas dešinio žasto srityje (1 t. b. l. 43).

19. Nors šiuo atveju nesprendžiamas nukentėjusiojo sužalojimo mastas, o tik fizinio skausmo sukėlimas, tačiau pastebėtina viena detalė, tyrimo metu įvertindamas skausmą skalėje nuo 1 iki 10, nukentėjusysis Ž. Š. skausmą įvertino 6 balais. Iš 2021 m. liepos 12 d. GMP kortelės matyti, kad nustatyta preliminari diagnozė – rankos sumušimas, lygis nepatikslintas (2 t. b. l. 2-3). Iš VĮ Kelmės r. pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorinio apsilankymo 2021 m. liepos 13 d. aprašymo matyti, kad Ž. Š. konsultuotas chirurgo, tačiau nieko nenustatyta. Nurodyta, kad sumušimo žymių nematyti, hematomos nėra (2 t. b. l. 4, 5). Nors atsižvelgiant į tai, kad kraujosruvos rankoje galėjo ir neatsirasti jei nukentėjusiojo odos tipas nėra jautrus, tačiau šie argumentai nepaaiškina, kodėl nukentėjusysis skausmą įvertino 6 balais, kas reikštų ne momentinį minimalų fizinį pojūtį, tačiau jokie objektyvūs, aiškiai matomi sužalojimai nenustatyti. Svarbu ir tai, kad nedarbingumas Ž. Š. išrašytas tik pagal paties paciento (Ž. Š.) nusiskundimą, kad skausminga čiuopiant žąstą, o ne pagal objektyvius duomenis. Kaip matyti, net ir įvykio vietoje buvę pareigūnai, bendravę su nukentėjusiuoju iškart po įvykio, neužfiksavo objektyvių duomenų apie galėjusį vykti fizinį kontaktą, matomų žymių ant nukentėjusiojo kūno ar vykusių grumtynių pėdsakų įvykio vietoje neužfiksavo.

20. Atkreiptinas dėmesys ir į patį kaltinimą – D. B. buvo kaltinamas vieną kartą kumščiu sudavęs Ž. Š. į rankos sritį, t. y., net pačiame kaltinime nekonkretizuota kuri ranka, kuri rankos dalis, tik abstrakčiai nurodyta, kad į rankos sritį, kas pagrįstai kelia abejonių ir paties kaltinimo tikslumu, kadangi iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis nurodė, kad jam skausminga čiuopiant žąstą, iš A. P. parodymų matyti, kad buvo trenkta į ranką arčiau peties. Nors toks kaltinimo netikslumas neturi lemiamos reikšmės galutinio teismo sprendimo priėmimui ir jis gali būti koreguojamas teisme, tačiau jau iš paties kaltinimo nekonkretumo kyla abejonių kaltinimo pagrįstumu.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaip ne kartą pastebėta ir teismų praktikoje, negalima ignoruoti ir nagrinėjamos bylos specifikos. Šiuo atveju sprendžiama dviejų asmenų – buvusių sugyventinių bei naujo sugyventinės draugo, tarpusavio santykių problema. Iš bylos duomenų matyti, jog nesutarimai tarp buvusių sugyventinių, kai kreipiamasi į pareigūnus, kyla nebe pirmą kartą. Tokioje privačioje byloje, kai nesutaria kartu pragyvenę žmonės ir naujas asmuo, santykiai įtempti, priešiški, teismai įdėmiai ir atsargiai turi vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdami galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti įvairių motyvų.

22. Bylos duomenų analizė, bei vaizdo medžiagoje užfiksuoti duomenys atskleidžia, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo vyko žodinis konfliktas, kuriame abi pusės ginčijosi, viena kitai priekaištavo, reiškė nepasitenkinimą ir priešiškumą. Taigi, abi pusės buvo aktyvios konflikto dalyvės ir tai tik patvirtina, jog kiekvienos iš šalių parodymai ir kaltinimai kitai pusei turi būti vertinami įdėmiai ir atsargiai, dėl kaltinimų pagrįstumo neturi likti jokių protingų abejonių, kadangi dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu nesurenkama neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir šios nuostatos visiškai pagrįstai ir laikėsi pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma suabejojęs dėl D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visetą (nukentėjusiojo, liudytojos ir kaltinamojo parodymų prieštaringumą, vaizdo medžiagą, GMP ir specialisto išvadą, liudytojų parodymus), atsižvelgusi į D. B. ir Ž. Š. bei liudytojos A. P. susiklosčiusius ypač konfliktiškus tarpusavio santykius, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai konstatuoja, kad nenustatyta neginčijamų duomenų, kad D. B. trenkė Ž. Š. ir tokie jo veiksmai pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu – fizinio skausmo sukėlimu, todėl jis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

24. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. B. išteisinimo paliekamas nepakeistu, atitinkamai paliekamas nepakeistu ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas. Daiktinių įrodymų išsprendimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijoje, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

25. Atsižvelgdama į visą tai, kas byloje nustatyta, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, jog D. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Vileikienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.