Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento skyriaus prokuroro Tomo Uldukio, nuteistojo D. B. gynėjo advokato Tomo Lukoševičiaus, nuteistojo N. C. ir nuteistojo I. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Taip pat D. B. išteisintas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2021 m. birželio 9 d.

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant A. B. nuo 21.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; taip pat uždrausta vartoti kanabinoidus bei kitas psichiką veikiančias medžiagas, išskyrus išrašytas pagal gydytojo receptą.

Taip pat A. B. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. (15 dienų), kad atitinka 30 (trisdešimt) laisvės apribojimo dienų.

I. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendis, I. N. paskirta 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir I. N. paskirta galutinė subendrinta 13 (trylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į subendrintą bausmę įskaityta I. N. atlikta bausmės pagal Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalis. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

N. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis bei Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalis ir N. C. skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas šioje byloje N. C. laikinojo kardomojo kalinimo nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 10 d. laikas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B., I. N., N. C. ir A. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. D. B. ir I. N. veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo metu tiksliau nenustatytos datos iki 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. kieme, adresu (duomenys neskelbtini), stovėjusio automobilio „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), bagažinėje laikė labai didelį kiekį – 707,614 g psichotropinės medžiagos amfetamino (bendros 3367,72 g miltelių masės), kurį, turėdami išankstinį bendrą susitarimą ir sumanymą, tą pačią dieną apie 16 val. pasikėsino išplatinti N. C., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu policijos pareigūnai minėtame automobilyje surado ir paėmė šį minėtą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino.

1.2. N. C. 2020 m. balandžio 30 d. apie 16.00 val. pasikėsino neteisėtai iš D. B., I. N. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, veikiančių bendrininkų grupe, įgyti labai didelį kiekį – 707,614 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (bendros 3367,72 g miltelių masės), kuri buvo laikoma kieme adresu (duomenys neskelbtini), stovėjusio automobilio „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), bagažinėje, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu policijos pareigūnai surado ir paėmė minėtą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino.

1.3. A. B. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo 2020 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2020 m. gruodžio 8 d., savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), laikė ne mažiau kaip 0,026 g psichotropinės medžiagos ?9-tetrahidrokanabinolio mišiniuose bei 0,081 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kurios 2020 m. gruodžio 8 d. kratos metu buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų.

2.1. A. B., kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, D. B. ir I. N., neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytos datos iki 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. kieme, adresu (duomenys neskelbtini), stovėjusio automobilio „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), bagažinėje laikė labai didelį kiekį- 707,614 g psichotropinės medžiagos amfetamino (bendros 3367,72 g miltelių masės), kurį, turėdami išankstinį bendrą susitarimą ir sumanymą, tą pačią dieną apie 16 val. pasikėsino išplatinti N. C., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu, policijos pareigūnai minėtame automobilyje surado ir paėmė šį minėtą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šiais veiksmais A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

2.2. D. B., kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytos datos iki 2020 m. gruodžio 8 d. savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), laikė 137,76 g narkotinės medžiagos-kanapių (antžeminių dalių) ir automobilyje „Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), po priekine keleivio sėdyne laikė 0,026 g psichotropinės medžiagos ?9-tetrahidrokanabinolio, kai šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų 2020 m. gruodžio 8 d. atliktų kratų metų. Šiais veiksmais D. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentaciją įrodymų šaltiniais, kuriuose asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, yra įvardintas vardu ir pavarde, šiame procesiniame sprendime negali išvengti šio asmens įvardinimo vardu ir pavarde, tačiau jo veiksmų neanalizuoja ir dėl jų dėl teisinio vertinimo šios baudžiamosios bylos duomenų kontekste nepasisako.

Dėl įrodymų vertinimo

13. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K- 270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

14. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius tiek D. B., I. N. ir N. C. nuteisimo, tiek A. B. išteisinimo dėl jiems inkriminuotos skundžiamos nusikalstamos veikos padarymo motyvus.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinius, apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta. Apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis pripažino kaltais D. B., I. N. – dėl neteisėto disponavimo (laikymo) ir pasikėsinimo išplatinti labai didelį psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekį, bei N. C. – dėl pasikėsinimo įgyti labai didelį psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekį, o A. B. išteisino iš kaltinimo dėl neteisėto disponavimo (laikymo) ir pasikėsinimo išplatinti labai didelį psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekį. Priešingai nei nurodoma prokuroro ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, bei priėjo pagrįstos išvados dėl D. B., I. N., N. C. ir A. B. veiksmų teisinio vertinimo. Nenustatyta pagrindo sutikti su prokuroro ir nuteistųjų pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingas išvadas nei padarytos pirmosios instancijos teismo.

Dėl A. B. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Prokuroras, skunde dėstydamas poziciją dėl nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, pateikia savitą bylos duomenų vertinimą, kurį, teisėjų kolegijos manymu, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir argumentuotai išanalizuoti įrodymai. Teisėjų kolegija, patikrinusi ištirtų įrodymų analizę, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka. Jos pagrįstos bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuotos. Pritartina, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai ir neginčijamai patvirtinti tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. B. bendrininkavo laikant ir pasikėsinant išplatinti laibai didelį (707,614 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekį, o jam reiškiamas kaltinimas grindžiamas tik prielaidomis. Priešingai prokuroro argumentams, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, laikydamasis draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Teismas pakankamai detaliai išanalizavo prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek ir įrodymų visumą, įvertinęs jų reikšmingumą sprendžiant A. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kaltinimo nurodomos aplinkybės – artimas A. B. bendravimas su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą (M. S.), automobilio, kuriame buvo pareigūnų surasta ir paimta psichotropine medžiaga, užvedimas, nuvairavimas į kitą vietą, buvimas kartu su M. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, pastarajam susitinkant su N. C., taip pat susitinkant su D. B. ir prisijungiant prie šių asmenų bendravimo bei užfiksuotų pokalbių turinys, kurių egzistavimas byloje neginčijamas, nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti, o A. B. kaltė negali būti preziumuojama. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja prokuroras, savaime nereiškia, kad padaryta esminių BPK pažeidimų – įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), t. y. tik tuo atveju, jeigu asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso įstatymu yra priimta inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtį pagrįsti neginčijamais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Taigi, teismas pripažindamas asmenį kaltu, padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir asmens kaltę patvirtinančiomis. Taigi, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

29. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad prokuroro apeliaciniame skunde įvardinti įrodymai patvirtina A. B. ryšį su asmenimis, neteisėtai disponavusiais labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau jie – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro pagrindo neabejotinai, neginčijamai išvadai dėl A. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Baudžiamojoje byloje nustatytas A. B. bendravimas su M. S., D. B., atvykimas ir buvimas bylai reikšmingu metu tam tikroje vietoje ir laiku, automobilio kuriame buvo laikoma draudžiama medžiaga užvedimas ir nuvairavimas iš vienos vietos į kitą bei kitos minėtos aplinkybės, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepakankamos patvirtinti, kad A. B. dalyvavo aptariamos nusikalstamos veikos padaryme, t. y. suprato, jog savo veiksmais prisideda prie nusikalstamos veikos, to norėjo, nenustatyta bendra tyčia siekti nusikalstamų tikslų. Nustatyto šių asmenų bendravimo metu pokalbių apie disponavimą uždraustomis medžiagomis neužfiksuota, taip pat byloje nenustatytas joks A. B. kontaktas su rastomis psichotropinėmis medžiagomis. Kaip jau minėta, nustatant asmens kaltę, padarius nusikalstamą veiką, draudžiama remtis prielaidomis. Šiuo atveju prokuroro išvada dėl A. B. kaltės daroma iš spėjamų ir pagrįstų tik prielaidomis aplinkybių, todėl nesant kitų pakankamų objektyvių kaltės įrodymų, visos abejonės aiškintinos A. B. naudai. Todėl darytina išvada, kad A. B. šioje byloje buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, sprendžiant dėl A. B. kaltės, teismas nepadarė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl D. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

30. Nuteistojo D. B. gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas teismo nuosprendžio dalį dėl D. B. pripažinimo kaltu bendrininkų grupe neteisėtai laikius, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti ir pasikėsinus išplatinti labai didelį psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekį (707,614 g medžiagos bendroje 3367,72 g miltelių masėje), nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, kas, pasak apelianto, nulėmė ir neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, o tuo pačiu ir netinkamą baudžiamojo įstatymo normos taikymą. Nurodo, kad byloje nebuvo patvirtinti visi D. B. inkriminuotos veikos sudėties elementai, nepagrįstai nustatytas jo bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, kas lėmė neteisingą teismo išvadą dėl D. B. kaltės įrodytumo. Apeliaciniame skunde pateikdamas savą atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimą, gynėjas prašo D. B. išteisinti. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo gynybos argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

31. Atlikusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizę, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo D. B. yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas pripažindamas įrodytomis faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį. Šioje byloje nuteistojo D. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, kurią sudaro kriminalinės žvalgybos veiksmų, vėliau taikytų procesinių prievartos priemonių, kitų procesinių veiksmų (kratos, apžiūros, objektų tyrimų, liudytojų apklausų ir kt.) atlikimo metu užfiksuoti duomenys. Šių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutapo tarpusavyje, patvirtino ir papildė viena kitą, sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, todėl pirmosios instancijos teismas šiais įrodymais vadovavosi pagrįstai, t. y. savo išvadas teismas pagrindė įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Nuteistojo D. B. gynybos versija, kad jis su psichotropinių medžiagų laikymu, turint tikslą jas realizuoti ir pasikėsinus jas išplatinti, niekaip nėra susijęs, pirmosios instancijos teismo buvo detaliai patikrinta ir paneigta teismo nurodytų įrodymų duomenimis. Nuteistojo gynybos teikiamos interpretacijos dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo, paremtos tik nuteistojo pozicijos neatitinkančio įrodymų vertinimo kritika.

32. Byloje objektyviai nustatyta, jog pareigūnams, vykdantiems kriminalinės žvalgybos veiksmus, 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. patekus į „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), stovėjusį (duomenys neskelbtini), iš jo bagažinės buvo išimtas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos amfetamino (707,614 g medžiagos bendroje 3367,72 g miltelių masėje). Surinktais ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais konstatuota, jog automobilyje psichotropinę medžiagą laikė turint tikslą realizuoti ir pasikėsino išplatinti D. B. veikdamas bendrininkų grupee kartu su I. N. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą. Teismas D. B. pripažino „jungiamąja grandimi“, tarp asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą (M. S.), faktiškai disponavusio automobiliu „Alfa Romeo“, kuriame buvo pareigūnų surasta bei paimta laikyta psichotropine medžiaga – amfetaminas, ir I. N., kaip asmens susijusio su šia psichotropine medžiaga. Nors tiesioginio D. B. kontakto su pareigūnų rasta ir paimta psichotropine medžiaga nebuvo užfiksuota, tačiau duomenis apie D. B. atvykimą į įvykio vietą laiką (neužilgo po to, kai M. S. automobilyje neberado psichotropinės medžiagos, kuri buvo paimta pareigūnų), veiksmus ir elgesį (apžiūrinėjo automobilį, bendraudamas su M. S., reiškė emocijas, vartojo necenzūrinius žodžius, buvo nervingas), sugretinus su kita byloje surinkta, patikrinta ir įrodymais pripažinta informacija (liudytojų pareigūnų A. A., A. K., E. S., kitų liudytojų A. K., M. S., J. B. parodymuose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, slapto sekimo, kratos, apžiūrų bei kitų proceso veiksmų atlikimo protokoluose ir kituose įrodymų šaltiniuose esančiais duomenimis), leido teismui daryti kategoriškas išvadas dėl jų pakankamumą D. B. kaltei pagrįsti, o tuo pačiu ir jo gynybos versijoms paneigti.

33. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nebuvo atskleistas ir jokiais duomenimis neužfiksuotas, todėl neįrodytas D. B. išankstinis bendras susitarimas, sumanymas su kitais kaltinamajame akte paminėtais asmenimis (I. N. ir M. S.) padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą.

34. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nustatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Todėl akivaizdu, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendros nusikalstamos veikos atlikimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

35. Kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, įstatymas nenurodo. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkai taip pat gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyta, kad visi bendrininkai išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, nebūtina, kad visi jie vienas kitą tiesiogiai pažinotų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Be to, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas.

36. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apie buvusį D. B. su kaltinime nurodytais asmenimis išankstinį susitarimą ir jo pobūdį daryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas sprendė iš visų bylos duomenų apie jų tarpusavio bendravimą, atliktus veiksmus ir elgesį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad nuteistasis D. B., nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį yra atlikęs, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, t. y. suprato kartu su kitais kaltinime nurodytais asmenimis dalyvaujantis neteisėtoje veikloje. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, D. B. išankstinio susitarimo turinys yra nustatytas ir atskleistas skundžiamo nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodytomis pripažintos jo padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės.

40. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog, nustatant faktines bylos aplinkybes, byloje netinkamai įvertintos D. B. atvykimo į įvyko vietą aplinkybės, bendravimo su M. S. ypatumai. Konkrečiu atveju, versija dėl pinigų dingimo, D. B. skolos M. S. kitais bylos įrodymais nebuvo patvirtinta. Pats nuteistasis D. B., parodydamas dėl pinigų dingimo, nebuvo nuoseklus – parodė, kad M. S. pasakė jam apie dingusius pinigus, kalbėjosi dėl pavogtų pinigų, o vėliau tvirtino, kad nežino, kas dingo iš automobilio ir ką M. S. vertino pinigais. Pinigų dingimo, skolos versija nesutapo ir su kitų nuteistųjų N. C. ir A. B. parodymais. Atitinkamai N. C. parodė, kad kalbos ir skundų iš M. S. pusės, jog kažkas dingo, nebuvo, o A. B. – jog apie D. B. skolą M. S. ar jo draugams nieko nežinojęs, tokių aplinkybių, kad susitikimo metu kalba būtų buvusi ir apie D. B. skolos grąžinimą, viso proceso metu nenurodė. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotame D. B. ir M. S. pokalbyje prie automobilio „Alfa Romeo“, nėra fiksuota, kad asmenys būtų kalbėjęsi dėl pinigų dingimo, D. B. skolos, jos grąžinimo. Kitų įrodymų, šiai aplinkybei patvirtinti, išskyrus paties D. B. teiginius, nėra. Matyti ir tai, kad asmenų tarpusavio bendravime, taip pat į pokalbį įsiterpus ir A. B., dingęs objektas nėra įvardinamas, emocingai, vartojant necenzūrinius žodžius, aptariama (svarstoma) tik pati situacija, diskutuojama, ar konkretus asmuo (jo neįvardinant), galėjo tai padaryti, be kita ko, fiksuojama, jog dalį pinigų (kaip galima suprasti, į tai, kas buvo paimta iš automobilio) buvo investavęs ir pats M. S. (t. 1, b. l. 131–133). Nors kritikuojant teismo išvadas padarytas dėl tokio pokalbio turinio vertinimo, M. S. išsakyta frazė „čia mano pinigai irgi įkišti“, gynybos trakuojama kaip galėjusi reikšti ir pinigų padėjimą į tam tikrą vietą, paslėpimą automobilyje, tačiau tokia gynybos pozicija paremta tik selektyviu pokalbio dalies interpretavimu sau palankia linkme, nevertinant viso pokalbio turinio. Priešingai nei nurodoma, gynėjo skunde, skundžiame nuosprendyje aptartas nuteistojo D. B. pokalbio su M. S. turinys argumentuotai įvertintas ir šio vertinimo gynybos pozicija nepaneigia.

48. Šioje byloje išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad liudytojo E. K. parodymuose užfiksuota informacija, vienu ar kitu aspektu sutapo su kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybes apie D. B., jo sąsajas su uždraustomis medžiagomis, ryšį su M. S., I. N., kontaktus su G. A. vadinamu „latviu“, atitinkamai parodė ir liudytojais apklausti M. S., J. B.. Liudytojas M. S. parodė apie turėtą skolą D. B., kuria grąžino „žole“. Kad iš D. B. žinojo, jog jis užsiima šia narkotine medžiaga, buvo kartu vartoję. Iš D. B. taip pat buvo girdėjęs, kad turi amfetamino. Asmens vardu M. (M.) nepažinojo, tačiau ne kartą apie jį girdėjo iš D. B., kad tai jo draugas, dažnai važiuodavo į (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 18–22; t. 8, b. l. 119–121). Teisme apklaustas liudytojas J. B. parodė žinojęs, kad Airijoje D. B. disponavo narkotinėmis medžiagomis, nemažais kiekiais vartojo kokainą. Girdėdavo D. B. telefoninius pokalbius, kaip su kažkokiu M., gyvenančiu (duomenys neskelbtini), buvo kalbėjęs apie kokainą. Su M. susiskambindavo dažnai, kas antrą dieną. Pats D. B. buvo jo prašęs nuvažiuoti parodyti jam vietą, kur jis galėjų susitikti su žmogumi. Jie buvo nuvykę į tą vietą (prie (duomenys neskelbtini) sienos, (duomenys neskelbtini) soduose), jis apsivaikščiojo, apsižiūrėjo. Iš D. B. žino apie „senį latvį“, užsiimančiu narkotinėmis medžiagomis, kad D. B. ruošėsi su juo susitikti. Siūlė jam už atlygį pastebėti šį susitikimą, kaip suprato narkotinių medžiagų perdavimą, taip pat prašė su asmeniu pakalbėti telefonu angliškai, tačiau jis atsisakė tai daryti (t. 2, 11–17; t. 9, b. l. 51–56). Pažymėtina, jog pagrindo abejoti tokiais šių asmenų parodymais, motyvo, kodėl jie būtų siekė nurodyti neteisingas aplinkybes, nenustatyta, tokių iš esmės nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Nuteistojo gynyba, abstrakčia ir nesusijusia su nagrinėjamu kaltinimu vertina tik tą liudytojų parodymų dalį, kuria jie parodė apie paties D. B. uždraustų medžiagų vartojimą ir ankstesnį užsiėmimą (disponavimo) „žole“.

50. Reikšmingu pagrįstai laikytas ir D. B. telefone rasto susirašinėjimo su G. A., bei užrašų knygelėje padarytų įrašų turinys. Tiek susirašinėjimo su G. A. užfiksuotos aplinkybės, tiek D. B. užrašų knygelėje esantys įrašai, kurie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir kurių įrodomąją reikšmę gynybą neigią, yra svarbūs vertinant D. B. kaltės įrodytumo klausimą, t. y. į juos pagrįstai atsižvelgta formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui tiek dėl D. B. sąsajų su uždraustomis medžiagomis, ryšio su asmeniu gaminusiu psichotropines medžiagas, tiek vertinant D. B. bei liudytojo E. K. parodymų patikimumą (t. 4, b. l. 81–90, 116–157). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog užfiksuoto D. B. susirašinėjimo turinys, užrašai neabejotinai yra svarbūs bendrame šios bylos duomenų kontekste. Susirašinėjimu patvirtintos E. K. parodymuose, nurodytos aplinkybės, apie tai, kad D. B. vertėsi uždraustomis medžiagomis, pažinojo G. A., asmenį kuris užsiėmė uždraustų medžiagų realizavimu, o pastarasis E. K.. Šiuo atveju, argumentai, kad D. B. ir G. A. susirašinėjimas vyko vėliau nei nagrinėjama veika, faktinių aplinkybių vertinimo nekeičia ir nesudaro pagrindo paneigti kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais teismo nustatytas aplinkybes. Iš esmės tas pats pasisakytina ir dėl išvadų padarytų įvertinus D. B. užrašų knygutėje padarytus įrašus. Gynybos bandymas įtikinti padarytų įrašų sąsaja su CBD aliejų prekyba, t. y. D. B. neva buvusiu verslu Arijoje, automobilių su defektais prekyba, byloje objektyviais įrodymais nebuvo patvirtinta. Jokių įrodymų (sutartys, užsakymo priėmimo ir įvykdymo, apmokėjimo, veiklą pagrindžiantys dokumentai ir pan.) nebuvo pateikta, o teismo sudarytomis sąlygomis D. B. tokių savo gynybos teiginių ir nepagrindė. Be to, paties D. B. parodymais tyrimo metu, vienintelė jo darbovietė buvo susijusi tik su vertimais (tai jis ne kartą pažymėjo sprendžiant jo kardomosios priemonės – suėmimo klausimą). Tuo tarpu knygutėje padaryti įrašai – skaičiavimai, kiek gramų ir kilogramų dauginama iš kainos ir kokia suma gaunama, minimas „E.“, „Fizikas“, uždarbis („Mano nav 5K“ +3,9K), išlaidos („6K padaviau Fizika“, „5000 Fizik + 2000 E.“) ir kt., neprieštarauja liudytojo E. K. parodymų turiniui apie jo prisidėjimą pinigais prie D. B. verslo – amfetamino gamybos ir realizavimo, pelno dalybas tarp jo, D. B. ir „chemiko“. O, tai kad D. B. susirašinėjime, tiek knygutėje esančiuose įrašuose minimas „E.“, yra E. K., teismo pagrįstai spręsta ir iš to, kaip byloje jį apibūdino pats D. B. (tiek susirašinėjime, tiek apklausiamas įvardina jį „ožiu“). Atkreiptinas dėmesys, ir kad D. B. parodymai dėl asmens įvardinamu „fiziku“, nėra nuoseklūs – tai parodė, kad tokio asmens apskritai nepažįsta, tai, kad taip įvardintas jos draugas, su kuriuo Arijoje vykdė CBD veiklą.

51. Pabrėžtina, jog faktinių aplinkybių nustatymas yra sudėtinė kaltininko veiksmų kvalifikavimo pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo straipsnio normą dalis. Todėl nors aukščiau paminėtais įrodymais nustatytos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su D. B. inkriminuota nusikalstama veika šioje byloje, tačiau byloje pagrįstai vertinti ir tokie įrodymai, kurie buvo gauti įstatymu nustatyta tvarka ir tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, ir kuriais nurodytos aplinkybės susijusios su šioje byloje įrodinėtinais faktais. Visi šie duomenys, įvertinti bylos įrodymų visumos grandinėje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Tai yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, tiriamos veikos procese buvo reikšmingos D. B. nusikalstamų veiksmų nustatymui.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018).

53. Gynėjo pozicija tiek dėl E. K. skirtingai nurodomo dingusio amfetamino kiekio (ikiteisminio tyrimo metu parodant, jog D. B. jam sakė, jog iš vakaro buvo pavogta 2 kg amfetamino, o bylą nagrinėjant teisme, jog kilogramas), tiek dėl D. B. gyvenamosios vietos (nurodė, kad buvo išsinuomojęs butą (duomenys neskelbtini)), iš esmės siekiant nuteistajam palankiai interpretuoti bylos duomenis, atmetama kaip nepaneigianti teismo konstatuotų išvadų. Akcentuojami E. K. parodymų skirtumai, taip pat parodymai dėl D. B. gyvenamosios vietos, yra neesminiai, liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės nemenkina. Kaip minėta, byloje liudytojo parodymai įvertinti įrodymų visumos kontekste, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Šie parodymai, nors ir su aptartais neesminiais skirtumais, yra tinkamas įrodymų šaltinis, tuo labiau kad, kaip minėta, jais remtasi tik ta apimtimi, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad aplinkybė, ar D. B. buvo išnuomojęs butą liudytojo E. K. nurodytoje vietoje, ar nebuvo, nepaneigia to, kad D. B. lankydavosi nurodytu adresu. Tuo labiau, jog apie tai buvo parodęs ne tik E. K., bet ir liudytojas M. S.. Liudytojų parodymais, D. B. dažnai važiuodavo į (duomenys neskelbtini), ten gyveno jo draugas M. (M. S.), buvo laikomi automobiliai.

58. Taigi, visi šie aukščiau aptarti faktiniai duomenys buvo reikšmingi D. B. nusikalstamų veiksmų nustatymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių paneigia nuteistojo D. B. gynėjo skundo teiginius, kad D. B. nepadarė šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti duomenys atskleidžia ne tik nusikaltimo darymo schemą, bet ir paties nuteistojo vaidmenį, žinojimą apie daromas neteisėtas veikas ir savo nusikalstamų veiksmų, kaip būtinų norimam nusikalstamam rezultatui pasiekti, supratimą. Visa nagrinėjamo įvykio eiga, D. B.elgesys neleidžia abejoti, kad jis puikiai suprato, jog jis, kartu su kaltinime nurodytais asmenimis, siekė bendro nusikalstamo rezultato ir norėjo taip veikti. Tai, kad D. B.ne pats betarpiškai atliko visus veiksmus, nukreiptus bendram tikslui pasiekti, kaip minėta, jo atsakomybės nešalina, kadangi veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, o bendrininkavimo atveju visi vykdytojai bendrai atsako už veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. B. ryšys su I. N. neapsiribojo, kad jie buvo pažįstami, o su M. S. geri draugai, vienas kitą pažinojo ilgą laiką, kartu leisdavo laisvalaikį, bet apėmė ir disponavimą psichotropine medžiaga, t. y. D. B. atliko veiksmus bendram tikslui pasiekti, kurie atitiko nusikalstamos veikos vykdymą bendrininkų grupe. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. B. kaltės grindžiama faktinių duomenų, sutampančių dėl esminių aplinkybių, visumos analize, juos gretinant ir lyginant tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šių duomenų turinio vertinimu ir jo įrodomąja reikšme, pagrindžiant D. B. kaltės įrodytumą. Priešingai nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentams, byloje surinkti duomenys tinkamai ištirti ir jų visuma yra pakankama nuteistojo kaltei pagrįsti.

59. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo išdėstytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo. Ta aplinkybė, kad įvykio metu D. B. nebuvo pažįstamas su N. C., nėra duomenų apie jo naudojimąsi automobiliu „Alfa Romeo“, nėra nuteistojo D. B. nurodomą poziciją patvirtinantys bei jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje paneigiantys įrodymai. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. B. veikė kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojas, kuris veikos objektyviosios pusės požymius realizavo dalimis. Teismo išvadų taip pat nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytas faktas, kad ant automobilyje rastos psichotropinės medžiagos pakuotės nebuvo rasta D. B. identifikuojančių pėdsakų. Vien tai, D. B. nekaltumo neįrodo, esant visumai kitų tinkamų bei pakankamų įrodymų byloje, kurie jau buvo aptarti nagrinėjamo skundo kontekste.

60. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo D. B. kaltei nustatyti ir paneigti jo teiginius, kad jis nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, nepadarė. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę atliko ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

Dėl N. C. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį

62. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. C. neteisėtai iš bendrininkų grupėje veikiančių D. B., I. N. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, pasikėsino įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, yra teisinga. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas dėl N. C. kaltės, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

65. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų pakanka N. C. kaltei pagrįsti ir jo versijai paneigti. N. C. neteisėtus veiksmus patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma.

66. Iš 2020 m. gegužės 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole fiksuotų aplinkybių nustatyta, kad 2020 m. balandžio 30 d. 15.51 val., fiksuotas N. C., atvykimas prie automobilio „Alfa Romeo“, stovėjusio (duomenys neskelbtini), kieme, po to, kai prie to paties automobilio 15.29 val. buvo užfiksuotas M. S.; kad 15.58 val. išlipęs iš automobilio Mercedes-Benz R500, v. n. (duomenys neskelbtini) N. C. priėjęs prie automobilio „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini), bandė atidaryti bagažinę. Tuomet, nuėjęs link automobilio vairuotojo pusės šoninių durelių, ir vėl grižo prie automobilio Mercedes-Benz R500. 16.04 val. išlipęs iš savo automobilio, vėl nuėjo prie automobilio „Alfa Romeo“, vairuotojo pusės šoninių durelių, paskui priėjo prie minėto automobilio bagažinės ir atidaręs ją, kažką ieškojo bagažinėje. Po ko, vėl priėjo prie vairuotojo pusės šoninių durelių, po kažkiek laiko grįžo prie bagažinės ir vėl kažką ieškojo bagažinėje, po ko grįžo prie vairuotojo pusės šoninių durelių ir grįžęs į automobilį Mercedes-Benz R500, 16.12 val. N. C. iš įvykio vietos išvažiavo. Po ko, įvykio vietoje nuo 16.23 val. iki 16.30 val. M. S. užfiksuotas tikrinantis minėtą automobilį, o nuo 16.32 val. iki 16.35 val., (duomenys neskelbtini) M. S. ir N. C. susitikimas, po kurio M. S. nuo 16.37 val. iki 16.38 val. ir nuo 16.56 val. iki 16.57 val. vėl fiksuojamas prie automobilio „Alfa Romeo“ (t. 1, b. l. 128–130).

68. Aptarti duomenys, nėra vieninteliai nuteistojo kaltės įrodymų šaltiniai byloje. Nuteistojo kaltė grindžiama ir kitų faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių analize. 2020 m. gegužės 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu ir pirmosios instancijos teisme peržiūrėtu vaizdo įrašu (priedas prie protokolo), nustatyta ir kad priešingai nei teigė N. C., atvykęs į įvykio vietą, jis iš karto fiksuojamas prie automobilio bagažinės, bandant ją atidaryti ir tik po to, prie vairuotojų durelių. Iš liudytojo A. K. parodymų matyti, jog N. C. užtruko atidarinėdamas bagažinę, nes jam sunkiai sekėsi rasti kaip ją atidaryti. Taip pat fiksuota, kad N. C. sugrįžęs prie savo automobilio, ne trukus vėl prieina prie automobilio „Alfa Romeo“ dar kartą tikrina bagažinę, automobilio saloną ir tik tuomet iš įvykio vietos išvyksta. Pirmosios instancijos teisme, nuteistasis grįsdamas savo poziciją, nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl buvo priėjęs prie automobilio net du kartus ir jį taip detaliai apieškojo. Nurodė tik tai, kad po to kai susisiekė su M. S., dar kartą patikrino automobilį, nes pagalvojo, jog buvo pavogtos kolonėlės (t. 9, b. l. 186). Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją pagrįstai nepatikėjo, pasisakydamas, jog prieš aiškinantis tai, kas dingo, reikia žinoti kas automobilyje buvo, nebent ieškai tikslingai palikto daikto. Paties N. C. teisme duoti parodymai (nematė, kad neva prie automobilio buvę asmenys, iš jo būtų ką nors paėmę, ar kad automobilio bagažinėje nebuvo dangčio), įvertinus ir tai, kad automobilio „Alfa Romeo“ stiklai nebuvo tamsinti, būtų užtekę pasižiūrėti tik per stiklą, šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dar labiau sustiprina.

69. Be šių aplinkybių, byloje įvertinti ir kiti objektyvūs duomenys leidę daryti atitinkamas išvadas. Antai, automobilyje „Alfa Romeo“ įrengta garso įrašymo priemone, bylai aktualiu laikotarpiu užfiksuoti reikšmingi pokalbiai tarp N. C. ir M. S., M. S. ir D. B., bei M. S., D. B. ir A. B. (t. 1, b. l. 131–133). Pažymėtina, jog šių pokalbių turinys yra detaliai išdėstytas skundžiamame nuosprendyje, todėl šiame procesiniame sprendime jie aptariami apibendrintai, išskiriant tik reikšmingą jų dalį.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, N. C. ir M. S. pokalbyje fiksuotos aplinkybės, t. y. emocionalus bendravimas, necenzūrinės leksikos vartojimas, paties pokalbio kontekstas, laikas, tuo pačiu įvertinus N. C. išskirtinį dėmesį, t. y. veiksmus ir elgesį įvykio vietoje (detaliai apžiūrėjo automobilį kelis kartus, neradęs to ko ieškojo nervuojasi, keikiasi, susisiekia su M. S., kiek vėliau su pastaruoju dar ir susitinka), leidžia daryti išvadą, kad toks N. C. elgesys buvo ne atsitiktinis, o tikslingas. Be to, tokio šių asmenų tarpusavio pokalbio metu, apskritai nefiksuota, kad N. C., M. S. būtų pasakęs apie kitus neva prie automobilio pastebėtus asmenis. Tokių gi aplinkybių nėra fiksuojama ir po N. C. pokalbio su M. S., jų susitikimo, užfiksuotuose M. S. ir D. B., nuo 16.56 val. iki 16.57 val. (praėjus maždaug 20 minučių po N. C. susitikimo su M. S.) ir M. S., D. B. ir A. B., vykęs nuo 17.08 val. iki 17.19 val. (praėjus kiek daugiau nei pusvalandžiui po N. C. ir M. S. susitikimo) pokalbiuose. Priešingai nustatyta, kad tarp M. S. ir D. B. vykstant emocionaliam bendravimui, į kurį trumpam įsiterpė ir A. B., diskutuojama dėl situacijos, neįvardinat dingusio objekto, svarstoma ar M. S. minimas asmuo, įvardinant „jis“, galėjo taip pasielgti. Taigi, byloje esantys slapta užfiksuoti pokalbiai, tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl šioje byloje nagrinėtų nusikaltimo padarymo aplinkybių.

71. Nagrinėjamu atveju, garso įrašo užfiksuoto pokalbio kontekstas (M. S. teiginiai D. B. – „Aš nenoriu galvoti ant savo to, bet ...., nu tipo. Aš ant tavęs tai nepagalvosiu, bet ant jo galiu galvoti, kad paėmė. Kodėl? Taip yra; <...> Mes išvažiavom normaliai ir jis atvažiavo, supranti? Ir kol jis krapštosi ten, mes išvažiavom. Bah, rašo, kad nėra. Mes vėl grįžtam“), byloje nustatyta įvykio chronologinė seka (policijos pareigūnams išėmus psichotropinę medžiagą, 15.29 val. prie automobilio atvykęs M. S., kuris mūvėdamas pirštinę, priėjęs prie automobilio „Alfa Romeo“, du kartus nepilnai atidarė jo bagažinę ir grįžęs į savo automobilį, kiek pavažiavęs, išlipęs priėjo prie vairuotojo automobilio durelių, kažką padaręs, iš įvykio vietos išvyko (pokalbio tarp M. S. ir D. B. turiniu nustatyta, kad automobilį M. S. paliko atrakintą: „<...> Mes tai atvažiavom atrakinom mašiną, <...> atėjau atrakinau“; tai kad automobilis galimai buvo atrakintas, parodė ir liudytojai apklausti pareigūnai A. K., E. S.); pasišalinus M. S., prie automobilio 15.51 val. atvykęs N. C., tikrina automobilį, jame nieko neradęs susisiekia su M. S. (kontaktas fiksuotas įrengta garso įrašymo priemone automobilyje, taip pat apie tai nurodė ir pats N. C.), įvykio vietoje elgiasi emocionaliai, keikiasi, nieko neradęs iš įvykio vietos pasišalina; po ko į įvykio vietą atvyksta M. S., tikrina automobilį, po to vyksta susitikti su N. C.; po susitikimo su N. C., vyksta susitikti su D. B., kartu su pastaruoju atvyksta prie automobilio, kur dar kartą patikrina automobilį, emocionaliai bendrauja, keikiasi; M. S. pervairavus automobilį į kitą vietą, pastarasis su D. B. toliau bendrauja emocionaliai, diskutuoja ar jo pažįstamas asmuo, kuris pagal visą sekimo seką, akivaizdu yra būtent N. C., galėjo taip padaryti, į jų pokalbį įsijungė A. B.) leido teismui kategoriškai spręsti apie jų pakankamumą N. C. kaltei pagrįsti, o tuo pačiu ir jo gynybos versijoms paneigti. Byloje užfiksuotos pokalbiais nustatytos aplinkybės, paties nuteistojo N. C. elgesys, taip pat, tai kad be N. C., jokie kiti asmenys prie automobilio nebuvo fiksuoti, rodo jo dalyvavimą šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

72. Be išdėstyto, liudytojo E. K. parodymais taip pat nustatytos reikšmingos aplinkybes, parodant apie psichotropinių medžiagų realizavimo schemą (pirkėjui psichotropinė medžiaga buvo paliekama automobilio bagažinėje, kurios neužrakindavo, kad atėjęs pirkėjas galėtų ją pasiimti), naudojamus automobilius (liudytojo parodymuose minimas ir automobilis „Alfa Romeo“), vietas. Liudytojas taip pat parodė ir kad susitikimo su D. B. metu, pastarasis buvo sakęs apie iš vakaro jam pavogtą amfetaminą. Nors šios liudytojo nurodytos aplinkybės nėra tiesioginis N. C. kaltės įrodymas, tačiau jais nustatyti faktai, kurie kartu su kitais įrodymais sudarė vieningą įrodomąją medžiagą. Šie duomenys pagrįstai analizuoti su kitais ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis ir analizuojamos nusikalstamos veikos procese yra teismo vidinio įsitikinimo formavimui reikšminga įrodymų dalis.

73. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarta byloje surinktų duomenų analizė, minėtų pokalbių tarp nuteistųjų, turinys, taip pat paties N. C. atlikti veiksmai, leidžia daryti pagrįsta išvadą dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad pareigūnai vykdę kriminalinės žvalgybos veiksmus, nesitikėjo, kad prie automobilio „Alfa Romeo“ atvyks jis, N. C., iki psichotropinės medžiagos aptikimo tokių duomenų neturėjo, nekeičia faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje teismo nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad nors ir nebuvo duomenų apie N. C., tačiau jis buvo atpažintas iš karto, nes jo atžvilgiu buvo vykdytas kitas tyrimas. N. C. charakterizuojančia medžiaga nustatyta, jog paskutiniu nuosprendžiu N. C. teistas už labai didelio kiekio psichotropinės ir narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą (BK 260 straipsnio 3 dalį). Nors pastarosios aplinkybės ir nėra susijusios su nuteistajam inkriminuojamu nusikaltimu, tačiau patvirtintos bylos medžiaga, iš dalies paties nuteistojo, todėl yra papildomas veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą.

74. Teisėjų kolegija, šioje byloje patikrinus surinktų įrodymų įvertinimo teisingumą ir faktinių aplinkybių tinkamumą, jokių nepašalintų abejonių dėl N. C. kaltumo ar nepagrįstų išvadų teismo sprendime, nenustatė. Vien tik nuteistojo manymas, kad jo gynybos versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog procesinis sprendimas byloje priimtas pažeidžiant įrodinėjimo tvarką. Įvertinus aptartus duomenis, rašytinę bylos medžiagą, liudytojų parodymus, sugretinus byloje esančius įrodymus, juos palyginus tarpusavyje bei susiejus į vieningą, logišką visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. C. pripažino kaltu įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė.

Dėl I. N. apeliacinio skundo argumentų, nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

75. Apeliaciniame skunde, nuteistasis I. N., pateikdamas savą atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimą, ginčija jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai I. N. pripažino kaltu dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos disponavimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, bei priėjo pagrįstos išvados dėl I. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

76. Byloje nustatyta, kad pareigūnams, vykdantiems kriminalinės žvalgybos veiksmus, 2020 m. balandžio 30 d. apie 14.40 val. patekus į automobilį „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), stovėjusį (duomenys neskelbtini), iš jo bagažinės buvo išimtas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – amfetamino. Psichotropinė medžiaga rasta įpakuotą į du identiškus skaidrius plastikinius indus su mėlynos spalvos dangčiais, kurių kiekvienas įvyniotas į polietileninę plėvelę ir kurie buvo įdėti į raudonos spalvos plastikinį p/c „Rimi“ maišelį (t. 1, b. l. 123–127). Specialisto išvada Nr. IBPS-V-1365619-20 nustatyta, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinių dėžučių (indų), 2020 m. balandžio 30 d. rastų ir paimtų iš automobilio „Alfa Romeo“, sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio bendra masė 707,614 g (t. 1, b. l. 143–147). Specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2773447-20 nurodyta, kad ant tirti pateiktų plėvelės fragmentų, tiriant pažymėtų Nr. 1 ir Nr. 2 (pateiktų pakete Nr. 340019), taip pat maišelio (pateikto pakete Nr. 515991), paimtų apžiūrint automobilį „Alfa Romeo“, rasta susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tinkamų vieno asmenų tapatybei nustatyti tiriant DNR (t. 1, b. l. 155–159). 2020 m. lapkričio 23 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro rašte nurodyta, kad vyro biologinių pėdsakų, rastų ant plėvelės fragmentų, tiriant pažymėtų Nr.1, Nr. 2 ir maišelio (mėg. Nr. 7) (vieno, iš dviejų vyrų biologinių pėdsakų), paimtų apžiūrint automobilį „Alfa Romeo“, (žr. 2020 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2773447-20, pateiktoje atlikus objektų DNR tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-17104-20), genotipas DNR duomenų registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti kaip I. N. (t. 1, b. l. 160). 2021 m. gegužės 19 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-1130368-21 nurodyta, kad ant plėvelės fragmentų, tiriant pažymėtų Nr. 1, Nr. 2 (mėg. Nr. 3), rastų žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, genotipas sutampa su I. N. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas asmuo, kurio genotipas identiškas ištirtų I. N. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 4×10-18. Ant maišelio (mėg. Nr. 7), rastų susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti, vieno asmens biologinių pėdsakų genotipas sutampa su I. N. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kiti du asmenys, kurių genotipai sudarytų dalelių rinkinį, sutampantį su ant maišelio (mėg. Nr. 7) nustatytu dalelių rinkiniu, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 4×10?13. (t. 1, b. l. 167–170). Skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų duomenų visetą, padaryta išvada, jog I. N. DNR pėdsako atsiradimas ant maišelio ir plėvelės, kuriais buvo apvyniotos maistinės dėžutės, kuriose buvo amfetaminas, nėra atsitiktinis, byloje surinktų duomenų visuma rodo jo sąsajas su D. B., o kartu ir su labai dideliu psichotropinės medžiagos amfetamino kiekiu, 2020 m. balandžio 30 d. pareigūnų paimtu iš „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini).

77. Nuteistasis I. N., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadą, apeliaciniame skunde argumentą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo sieja su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teigia, kad byloje be pagrindo nustatytas jo bendrininkavimas su kaltinime nurodytais asmenimis, neteisėtai disponavus (laikius ir pasikėsinus realizuoti) laibai dideliu kiekiu psichotropine medžiaga, tai siejant su jo biologinio pėdsako suradimu ant plėvelės į kurią buvo įvyniotos dėžutės su psichotropine medžiagą ir maišelio, į kurį tos dėžutės buvo įdėtos. Apeliantas neatmeta galimybės, kad ant minėtų objektų galėjo būti jo biologiniai DNR pėdsakai, tačiau aiškina nežinantis, kaip jie galėjo atsirasti. Neigia savo sąsają su šioje byloje pareigūnų rasta ir išimta psichotropine medžiaga. Vertina, kad buvo pakištas pačių policijos pareigūnų arba liudytojo A. Z., kartu iškeliant šio liudytojo duotų parodymų patikimumo klausimą. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje ištyręs surinktus įrodymus, priėjo motyvuotos ir pagrįstos išvados dėl I. N. atsitiktinio DNR sutapimo versijos kaip gynybinės, ir atmetimo. Nuosprendyje išdėstyta įrodymų analizė ir jos pagrindu padarytos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia I. N. kaltę. Pažymėtina tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl savito nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo, buvo teikiama ir pirmosios instancijos teismui, skundžiamame nuosprendyje yra aptarta, argumentuotai įvertinta ir atmesta. Nenustatyta pagrindo sutikti su apelianto skunde pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingą išvadą nei buvo padaryta apygardos teismo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo I. N. šioje bylos dalyje atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma, o keliama versija, kad buvo „pakištas“, yra deklaratyvi ir neparemta įrodymais.

78. Byloje be liudytojų pareigūnų A. A., A. K., F. S., E. S. parodymų susijusių su 2020 m. balandžio 30 d. atliktų veiksmų eiga, rezultatais, nusikaltime dalyvavusių asmenų veiksmais, jų asmenybių nustatymu ir sulaikymu, atitinkamai nustatyta ir kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai pradėti informacijos pagrindu, jog M. S. ir jo bendrininkai verčiasi narkotinių medžiagų prekyba ir kad automobilis „Alfa Romeo“ yra naudojamas narkotinių ir, ar psichotropinių medžiagų gabenimui ir laikymui. Liudytojas A. A. parodė, kad iki įvykio, t. y. psichotropinių medžiagų paėmimo, buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai M. S. ir D. B. atžvilgiu. Tuo metu apie I. N. žinojo, tačiau kažkokių patvirtinančių duomenų neturėjo. Kriminalinės žvalgybos pobūdžio informacija, kad I. N. bendrauja su D. B. buvo gauta dar iki 2020 m. balandžio 30 d. Taip pat disponavo informacija, kad I. N. galimai yra tas asmuo, kuris gamina psichotropinę medžiagą – amfetaminą, išmano tą specifiką. Po 2020 m. balandžio 30 d. kai I. N. atžvilgiu buvo sankcionuoti veiksmai, pradėjo stebėti jo judėjimą ir susitikimus, tai įvyko rudenį (šiuos parodymus patvirtina ir 2020 m. spalio 26 d. slapto sekimo protokole fiksuoti duomenys (t. 2, b. l. 158–159)). Nustatyta, kad D. B. nuolat bendravo su I. N.. Tyrimo veiksmų atlikimo metu taip pat nustatyta galima gaminimo vieta, esanti (duomenys neskelbtini) r. sodų bendrijoje. Dar nesulaukus išvados dėl ant tirti pateiktų objektų rastų biologinių pėdsakų priklausomumo, I. N. atžvilgiu sankcionuota atlikti kratą (t. 6, b. l. 185–190), tačiau gavus duomenų, kad kitame ikiteisminiame tyrime I. N. sulaikytas įtarus jį psichotropinių medžiagų disponavimu (gaminimu, laikymu, platinimu, BK 260 straipsnio 3 dalis) Tauragės aps. VPK pareigūnų, kurie atliko kratas ir tuose objektuose, kuriuose krata sankcionuota buvo jų tyrime, pakartotinai daryti kratos nebebuvo tikslinga (t. 6, b. l. 192). Liudytojas atkreipė dėmesį, jog paralėliai vykstančiame tyrime, sodo namelyje, (duomenys neskelbtini), atlikus kratą buvo rasti įrenginiai, skirti psichotropinės medžiagos – amfetamino gamybai, taip pat tokios pat dužutės, psichotropinės medžiagos pavidalas, kaip ir jų tyrime. Po kažkiek laiko, jų tyrime buvo gauta išvada, kad ant psichotropinių medžiagų, kurios buvo rastos bagažinėje, ant plėvelės ar ant pačios dėžutės buvo rastas I. N. DNR. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausus I. N. draugą A. Z., kuriam priklausė sodo namelis, pastarasis parodė, kad I. N. gamino amfetaminą, platino jį nepažįstamiems asmenims (t. 2, b. l. 29–33; t. 8, b. l. 72–80; t. 9, b. l. 157–159; t. 10, b. l. 12–14). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, pagrįstai rėmėsi pareigūnų parodymais, kuriais buvo nustatytos faktinės aplinkybės reikšmingos šioje byloje įrodinėtinu aplinkybių nustatymui. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie pareigūnų nesąžiningus veiksmus, kad duodami parodymus, liudytojai (pareigūnai) būtų apkalbėję nuteistuosius ar iškraipę faktines aplinkybes. Jų parodymuose nenustatyta esminių prieštaravimų, jie detalūs ir nuoseklūs, be to, A. A. parodymai išsamiai atskleidžia I. N. asmenybės nustatymą, sąsaja su vykdytu tyrimu. Objektyvių duomenų, kad šis liudytojas būtų buvęs suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. iškraipyti nurodomas faktines aplinkybes, apeliantas nepateikė, tokių duomenų, kurie leistų abejoti, duotų parodymų tikrumu ir objektyvumu, byloje taip pat nėra. Be to, liudytojo A. A. nurodytos aplinkybės buvo patvirtintos ir kitais baudžiamoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais.

80. Nėra pagrindo kitaip vertinti ir liudytojo A. Z. parodymų apie nusikalstamus I. N. veiksmus. Šioje byloje liudytoju apklaustas A. Z. parodė, kad 2020 m. pavasarį, I. N. jau gamino amfetaminą liudytojui priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone. I. N. atsiveždavo talpų su skysčiu viduje, ir po to turėdavo amfetamino. Visą pagamintą produkciją I. N. iš karto išveždavo. Kur, I. N. nepasakodavo, taip pat nežino, kam tas medžiagas perduodavo. Kartais, prieš išvežant, matydavo produktą. Amfetaminas buvo sudedamas į 2-3 plastikines, apie 20 cm ilgio, maisto dėžutes, kurios kartais būdavo įdedamos į krepšį, kartais apsukamos permatoma plėvele. Teismo posėdžio metu parodžius liudytojui kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą, kur yra užfiksuotos foto nuotraukos su dėžutėmis (t. 1, b. l. 123–127), liudytojas parodė, kad panašu, jog į tokio tipo indelius I. N. pakuodavo amfetaminą (t. 1, b. l. 195–198; t. 8, b. l. 196–199; t. 9, b. l. 196–199). Taigi, liudytojas A. Z., parodydamas, kad I. N. išmanė psichotropinės medžiagos gamybą, ją gamino, taip pat parodė ir apie I. N. psichotropinės medžiagos pakavimo būdą, kuris yra analogiškas tam, koks buvo nustatytas šioje byloje ir apie kokį parodė liudytojas E. K.. Liudytojo nurodytas laikotarpis, be kita ko, taip pat atitinka (gretimas) nagrinėjamą atvejį.

81. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, spręsdamas dėl I. N. kaltės jam inkriminuotos veikos kontekste. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl A. Z. parodymų, teigiant, jog jie negali būti laikomi patikimais, nes A. Z. pareigūnų užverbuotas nuo narkotikų priklausomas asmuo, duodantis reikalingus parodymus, melagingai įskundžia kitus, policijai neįtikusius ir norimus sukompromituoti asmenis, už tai gaudamas atlygį, yra nepagrįstos ir atmestinos. Nagrinėjamu atveju, duomenų, jog A. Z. būtų įtakojamas teisėsaugos institucijų nėra nustatyta, tokių duomenų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikta ir apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys ir kad A. Z. nėra pareikšti kaltinimai šioje byloje, jis apklaustas tik dėl aplinkybių susijusių su psichotropinių medžiagų – amfetamino disponavimu 2020 m. pavasarį liudytojo gyvenamojoje vietoje, psichotropinės medžiagos supakavimo ypatumus. Svarbu ir tai, kad tokie A. Z. parodymai pripažinti įrodymu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Kaip matyti, liudytojo nurodytos aplinkybės atitiko ir kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes. Taigi, liudytojo parodymai pagrįstai vertinti visų kitų bylos duomenų kontekste.

82. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1A-49-658/2023 (t. 10, b. l. 52–78), palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužė 24 d. apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje 1-86-348/2022 (t. 8, b. l. 168–193) dalis dėl I. N. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, kad I. N. 2020 m. gruodžio 2 d., kaltinime nurodytu laiku, A. Z. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai pagamino labai didelį kiekį (1 116,907 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią tą pačia dieną, I. N. padedant A. Z., pagamintą psichotropinę medžiagą supakavo į dėžutes ir paruošė platinimui <...>“. Iš šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog atlikus kratą A. Z. gyvenamojoje vietoje, buvo paimti daiktai, kurių paskirtis atitiko psichotropinių medžiagų gaminimą, o pats psichotropinės medžiagos pakavimo būdas yra panašus (galima teigti identiškas) į šioje byloje užfiksuotą. Minėta ir tai, kad ant pareigūnų šioje byloje išimtos iš automobilio „Alfa Romeo“ psichotropinės medžiagos įpakavimo rastas DNR pėdsakas sutapo su I. N. genotipu (t. 1, b. l. 160, 167–170).

84. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie aptarti faktiniai duomenys reikšmingi I. N. nusikalstamų veiksmų nustatymui. Tai yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, tiriamos veikos procese sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Šių aptartų įrodymų visetas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl I. N. konkrečių veiksmų, jų juridinės kvalifikacijos jam inkriminuotos veikos kontekste. Byloje teisingai nustatyta, kad I. N., tam tikrais savo veiksmais (byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad I. N. psichotropinę medžiagą supakavo į maistinius indėlius, apvyniojant juos plėvele, įdedant į maišelį), neteisėtai disponavo labai dideliu amfetamino kiekiu. Ir nors I. N. apskritai neigia dalyvavęs aptariamo labai sunkaus nusikaltimo padaryme, tačiau iš pirmiau aptartų pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad tokie jo parodymai paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis tai, kad nuteistasis kartu su D. B. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis laikė labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, turint tikslą ją realizuoti ir pasikėsino ją išplatinti N. C.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo I. N. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniame skunde pateiktas savitas objektyvių duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Teismo išvados dėl nuteistojo I. N. padarytos veikos pagrįstos patikrintų, patikimų, leistinų ir pakankamų įrodymų visuma.

85. Be kita ko, tai, kad byloje I. N. betarpiškai visų objektyviųjų inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių nerealizavo, esminės reikšmės jo veiksmų teisiniam vertinimui neturi ir baudžiamosios atsakomybės nešalina. Atliekant nusikalstamas veikas bendrininkų grupe visų bendravykdytojų veiksmai yra svarbūs pasiekti galutinį rezultatą – neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, turint tikslą realizuoti. Tam, kad būtų padarytas toks nusikaltimas, itin svarbūs kiekvieno dalyvaujančio asmens veiksmai. Būtent ši skirtingų asmenų atliktų veiksmų grandinė, kai kiekvienu atliekamu veiksmu praktiškai realizuojama dalis objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, ir yra esminė sąlyga padaryti tokias veikas. Nors I. N. neigė neteisėtai kartu su kaltinime nurodytais asmenimis disponavęs labai dideliu kiekiu amfetamino kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl jo veikimo kartu. I. N. nuteistas už bendrininkų padarytą nusikaltimą, kurio padaryme nuteistieji veikė, kaip bendravykdytojai, kurie veikos objektyviosios pusės požymius realizavo dalimis. Pažymėtina, kad bendrininkavimo atveju, visi vykdytojai atsako bendrai už veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog I. N. ryšis su D. B. neapsiribojo vien tuo, kad jie vienas kitą pažinojo, bet apėmė ir neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga, t. y. I. N. atliko veiksmus bendram tikslui pasiekti, kurie atitiko nusikalstamos veikos vykdymą bendrininkų grupe. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išvada dėl I. N. kaltės grindžiama faktinių duomenų, sutampančių dėl esminių aplinkybių, visumos analize, juos gretinant ir lyginant tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šių duomenų turinio vertinimu ir jo įrodomąja reikšme, pagrindžiant I. N. kaltės įrodytumą.

86. Nuteistojo I. N. apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamai bylos aplinkybių išnagrinėjimo, atskirų įrodymų (kaip antai liudytojo A. Z. parodymų ir pan.) nepatikimumo ir netinkamumo jo kaltei pagrįsti taip pat yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys, patvirtinantys I. N. bendrininkavimą laikant labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas realizuoti ir pasikėsinus tai padaryti, buvo išsamiai išnagrinėti, apie kiekvieną jų nuosekliai pasisakyta, jie įvertinti kaip visuma, sudaranti nuoseklią, logišką grandinę, įrodančią tiek nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių buvimą I. N. veiksmuose, tiek ir jo kaltę. Tai, kad šioje byloje darant išvadą dėl I. N. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką reikšmingi yra ir netiesioginiai įrodymai, nesuteikia pagrindo teigti, kad tokia išvada nepagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumą ir faktinių aplinkybių nustatymo tinkamumą detaliai patikrinus apeliacinės instancijos teisme, jokių nepašalintų abejonių dėl I. N. kaltumo ar nepagrįstų išvadų nėra. Jau minėta, kad vien tik nuteistojo manymas, kad jo gynybos versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje priimtas pažeidžiant įrodinėjimo tvarką. Konkrečiu atveju, byloje surinkti duomenys tinkamai ištirti ir jų visuma yra pakankama nuteistojo kaltei pagrįsti.

87. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į suformuluotą ydingo pobūdžio kaltinimo fabulą. Byloje pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus, aiškus ir nepažeidžia I. N. teisių į gynybą. Esminės aplinkybės, kuo I. N. buvo kaltinamas, kokiais duomenimis kaltinimas buvo grindžiamas, buvo aiškios, netrukdė bylos nagrinėjimui teisme bei teisingo ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad po kaltinamojo akto paskelbimo I. N. pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas ir aiškiai išsakė savo poziciją dėl kaltės, t. y. kaltu neprisipažino (t. 8, b. l. 72). Viso proceso metu nuteistojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisė į gynybą nebuvo varžoma. Bylos duomenys patvirtina, kad teisminio bylos proceso metu nuteistasis buvo aktyvus, kartu su gynėju buvo pasiruošęs šios bylos procesui, argumentuotai gynėsi nuo jam įkaltintos veikos, be to, pateikė apeliacinį skundą. Nuteisto duotų parodymų apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, turinys nesudaro pagrindo spręsti, jog jo gynyba galėjo būti kitokia. Pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodė jokių kaltinimo trūkumų, bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir veikos kvalifikaciją. Taigi, apeliantas veiksmingai dalyvavo šios bylos baudžiamajame procese ir savo teises realizavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardinamas kaltinimo ydingumas iš esmės yra susijęs su įrodymų pakankamumo ir tinkamo jų įvertinimo klausimu, tuo tarpu išvadas dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pagrįstumo, kaltinimo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o tuo pačiu ir veikos kvalifikacijos teisingumo, daro bylą nagrinėjantis teismas. Todėl skundo argumentai dėl ydingai suformuluotos kaltinimo fabulos atmetami kaip nepagrįsti.

88. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas teismo nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams (BPK 305 straipsnis). Nors nuteistojo I. N. apeliaciniame skunde teigiama apie padarytus pažeidimus surašant teismo baigiamąjį aktą, tačiau, kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti bei išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, taip pat lėmę nuteistojo teisės į tinkamą teismo procesą, gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, kolegija nenustatė. Skundžiamame nuosprendyje, teismas ne tik aprašė nuteistųjų bendrininkų grupe padarytas veikas, tačiau ir išdėstė įrodymus, aptarė šioje byloje nustatytų kaltininkų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumą byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų kontekste. Šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas netinkamais įrodymais ir nepakankamais motyvais. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tai pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta.

89. Nuteistasis I. N. apeliacinį skundą argumentuoja ir tinkamu kriminalinės žvalgybos veiksmų teisinio ir faktinio pagrindo patikrinimu, pažymint, kad byloje yra pateikta tik tokių veiksmų pratęsimo medžiaga. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, byloje kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikomi kitų asmenų atžvilgiu, tačiau ne I. N.. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, ikiteisminio tyrimo metu prie ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos buvo prijungta atitinkamai dalinai išslaptinta informacija – Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos prašymas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo (2020 m. balandžio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus apygardos prokuratūros teikimas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų pratęsimo ir sankcionavimo (2020 m. balandžio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Vilniaus apygardos teismo nutartis (2020 m. balandžio 20 d. Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. l. 102–116). Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad šie procesiniai dokumentai surašyti atlikus tokius kriminalinės žvalgybos veiksmus kaip sekimas, slaptas patekimas į transporto priemonę, techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (t. 2, b. l. 117–133). Įvertinus šiuose procesiniuose dokumentuose esančią informaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant aiškiai nurodytai informacijai apie M. S., jo bendrininkų galimai daromus labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo teisinis ir faktinis pagrindas pratęsti ir sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus, numatytus KŽĮ 10 ir 15 straipsniuose. Šie veiksmai, vadovaujantis KŽĮ 10 straipsnio 1 dalimi, tęsti ir sankcionuoti Vilniaus apygardos teismo pirmininko įgalioto teisėjo nutartimi, priimta pagal prokuroro motyvuotą teikimą, parengtą pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas. Šie duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą nuosprendį dėl nuteistųjų atliktų veiksmų bei jų kaltės, disponuojant labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, pagrindė taip pat ir kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis. Sutiktina, kad byloje nėra pateikta procesinių dokumentų, susijusių su pirminiais veiksmais, jų sankcionavimu, tačiau iš aukščiau paminėtų dokumentų turinio matyti, kad pirminė žvalgybinė informacija apie tai, kad tam tikri asmenys disponavo psichotropinėmis medžiagomis pasitvirtino. Būtent kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktą informaciją patvirtino BPK nustatyta tvarka vėliau gauti duomenys. Be kita ko, būtent ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu buvo nustatytas I. N.. Taigi, kolegijos vertinimu, įvertinus šias svarbias detales ir sutapimus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti tuo, ar pakako sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus faktinės informacijos, ir ar ji buvo patikima. Akivaizdu ir tai, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai leido ne tik atskleisti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios ir buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas, požymius, bet kartu nustatyti ir visus šią nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis.

90. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo I. N. apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Dėl bausmės D. B.

92. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi, teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali viršyti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas BK 54 straipsnio 3 dalyje.

93. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K- 432/2014 ir kt.).

94. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma reikšmingesne už kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K- 477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta.

95. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negalima išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinka kaltininko padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bei yra per švelni. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas šią bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padaryto nusikaltimo bei bausmė proporcingumą ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Atsižvelgta tiek į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą.

96. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad D. B. padarė tyčinį, baigta, labai sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu. Tuo pačiu atsižvelgė į ankstesnių teistumų nebuvimą Lietuvoje, nuteistojo asmenybę (teigiamai charakterizuojamas, aukštesniojo išsilavinimo, dirba trijuose darbuose (vertėju, projektų vadovu ir vadybininku), suteikė paramą beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondui, savanoriauja (duomenys neskelbtini) krašto žmonių su negalia sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, savanoriauja (duomenys neskelbtini) futbolo klubo akademijoje). D. B. šeiminę padėtį (prieš bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistajam gimė vaikas). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių nenustatę. Sunkinančia laikė tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikiant bendrininkų grupėje. Taip pat teismas įvertino ir kitas aplinkybes, t. y. nuteistojo siekį keisti savo elgesį, pradėti gyventi dorai, dirbant legalų darbą ir pasitaisyti, baudžiamojo proceso ir nuteistajam taikyto kardomojo kalinimo įtaką formuojant jo tolimesnį elgesį. Visos šioms aplinkybėms, teismas skyrė vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.

97. Priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, byloje nustatytos aplinkybės, kurios gali būti vertinamos kaip išimtinės, sprendžiant dėl D. B. padarytos nusikalstamos veikos, asmenybės pavojingumo. Prie tokių aplinkybių galima priskirti tai, kad nors D. B. padarė baigtą, labai sunkų nusikaltimą, psichotropinė medžiaga į apyvartą nepateko ir jokia žala kitiems asmenims nebuvo padaryta, t. y. neigiamų pasekmių nesukėlė. Individualizuojant bausmę, įvertintinos ir nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės. Vertinant aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atsižvelgia į tai, kad praeityje D. B. Lietuvoje nebuvo teistas, byloje taip pat buvo nustatyta jo atsakomybė sunkianti aplinkybė, t. y. veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 27 straipsnis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vertinant nuteistajam skirtų administracinių nuobaudų skaičių, duomenis apie užsienyje padarytus teisės pažeidimus, teisėjų kolegija sutinka, kad šie duomenys D. B. apibūdina neigiamai. Ir vis dėlto, vien tai nesudaro absoliutaus pagrindo atsisakyti taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, juolab, kad asmens pavojingumą apibūdina ne vien tik anksčiau padarytų jo teisės pažeidimų skaičius, bet šių jo padarytų teisės pažeidimų pobūdis. Atsižvelgus D. B. ankstesnį padarytų teisės pažeidimų pobūdį, taip pat ir prokuroro nurodomus padarytus užsienio valstybėje, lyginant su komentuojamu nusikaltimu, reikšminga tai, kad ankstesnis D. B. patraukimas atsakomybėn už teisės pažeidimų padarymą yra palyginti už nedidelio pavojingumo veikas. Lietuvoje, kaip minėta, D. B. buvo teisiamas pirmą kartą. Anksčiau aptartas nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jo elgesio vertinimas paneigia D. B. pavojingumo visuomenei, jo nebaudžiamumo jausmo stiprinimą. Byloje esantys D. B. asmenybę apibūdinantys duomenys, jo padaryto nusikaltimo aplinkybės ir nuo nusikaltimo padarymo praėjęs laiko tarpas, per kurį negauta duomenų apie jo daromus teisės pažeidimus, iš esmės leidžia spręsti, kad nuteistasis dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Šiuo aspektu, nėra pagrindo sutikti su prokuroro argumentais, kad byloje buvo eliminuotos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės, rodančios nuteistojo požiūrį į savo veiksmus, elgesį teisme. Priešingai nei nurodoma, šios aplinkybės savaime nelaikytinos paneigiančiomis galimybę skirti švelnesnę bausmę. Byloje esantys duomenys apie nuteistojo šeiminę padėtį (su gyvenimo partnere auginama mažametį vaiką) ir socialinius ryšius, veiklą (dirba, savanoriauja, teikia paramą), taip pat yra reikšmingi, rodo, kad nuteistasis daro teisingas išvadas dėl savo veiksmų, stengiasi pasikeisti, yra aktyvus visuomenės narys. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. asmenybę apibūdinantys duomenys, jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo aplinkybės, nuo nusikaltimo praėjęs laiko tarpas, per kurį nebuvo gauta duomenų apie daromus kitus teisės pažeidimus, leidžia daryti išvadą, kad D. B. asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis.

98. Visos šios aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos pakankamai griežtos bausmės paskyrimas D. B. prieštarautų teisingumo principui, būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei, neužtikrintų bausmės paskirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė nuteistajam švelnesnę bausmę. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės dydį priimtas, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos, ir po jos padarymo, todėl keisti jį dėl kokių nors neįvertintų ar netinkamai įvertintų aplinkybių nėra pagrindo. Bausmė nelaikytina nei aiškiai per švelnia, nei neteisinga. Išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su D. B. padaryta nusikalstama veika, jo asmenybe, negalima. Pirmosios instancijos teismas, D. B. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą taikęs BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyręs mažesnio dydžio, nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali, bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams, priešingai, negu nurodoma skunde, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nustatęs pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. D. B. paskirta bausmė savo dydžiu yra teisinga ir ją keisti pagrindo nėra. Visos šio klausimo sprendimui reikšmingos aplinkybės buvo išanalizuotos ir įvertintos, kitaip jas vertinti nėra teisinio pagrindo, kokių nors naujų paaiškėjusių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą keisti už labai sunkų nusikaltimą paskirtą bausmę, nenustatyta. Ši bausmė yra adekvatus ir proporcingas nuteistojo įvykdytai nusikalstamai veikai baudžiamasis poveikis, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.

Dėl proceso išlaidų

99. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį I. N. ginti parinktas advokatas Eugenijus Šuliokas (t. 11, b. l. 193), kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi buvo paskirtas nuteistojo I. N. gynėju (t.11, b. l. 194). Šis advokatas dalyvavo teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuriomis prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo I. N. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 737,50 eurai (t. 12, b. l. 77–82).

100. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/20192, Nr. 2K-162-648/2021 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022 ir kt.).

101. BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi nuteistasis I. N. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu nuteistajam buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi paskirtas gynėjas advokatas E. Šuliokas, kuris gynė nuteistąjį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nuteistojo D. B. gynėjo, nuteistųjų N. C. ir I. N. apeliacinius skundus, kurie atmesti. Skundžiamu nuosprendžiu I. N. paskirtas reali ilgalaikė griežta laisvės atėmimo bausmė, kad apsunkina I. N. galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikime nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam I. N. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento skyriaus prokuroro Tomo Uldukio, nuteistojo D. B. gynėjo advokato Tomo Lukoševičiaus, nuteistojo N. C. ir nuteistojo I. N. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą I. N. apeliacinės instancijos teisme netenkinti.