- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-149-618/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00044-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
- Atsakovas
- A. Š.
- Ieškovas
- J. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-777-999/2021 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui A. Š. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama:
1.1. nustatyti naudojimosi žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką:
1.1.1. šalys kartu naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „C“;
1.1.2. ieškovė J. P. naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“;
1.1.3. atsakovas A. Š. naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B“;
1.2. nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką:
1.2.1. ieškovė J. P. naudojasi: 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (41,19 m²); 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (61,38 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (6,08 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (29,07 m²); patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-6 (16,37 m²), 1-7 (3,88 m²), 1-8 (4,08 m²), 1-9 (27,33 m²), 1-10 (7,50 m²), 1-11 (6,63 m²);
1.2.2. atsakovas A. Š. naudojasi: 2/3 dalimis patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (41,19 m²); 2/3 dalimis patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (61,38 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (6,08 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (29,07 m²); patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1 (4,63 m²), 1-2 (1,96 m²).
1.3. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
1.4. Ieškovė nurodė, kad jai ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį žemės sklypo ir po 1/2 dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) Siekdama nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, ieškovė kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Renaida Geo“, įmonės matininkas N. G. parengė naudojimosi minėtu žemės sklypu tvarką. Ieškovė taip pat kreipėsi į matininkę V. V., ji parengė gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), dalių apskaičiavimo tvarką. Minėti naudojimosi nekilnojamuoju turtu projektai 2021 m. sausio 11 d. buvo išsiųsti atsakovui, tačiau atsakovas su ieškovės prašymu dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe nustatymo nesutinka.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. Š. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
2.1. Atsakovas nurodė, kad ieškinio prieduose jis nėra nurodytas kaip nekilnojamojo turto savininkas, gyvenamojo namo pirmojo aukšto plane nenurodytas laiptinės plotas, patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-3 (61,38 m²), nenurodytas virtuvės plotas, pastogės patalpose, pažymėtose 1-10, nurodytas tik šių patalpų aukštis, todėl nėra aišku, ar plane patalpų plotas apskaičiuotas tinkamai. Matininkė V. V. neteisingai apskaičiavo atsakovui tenkančių pirmojo aukšto ir pastogės patalpų plotą (78,64 m²), nekilnojamąjį turtą padalijo trims asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu ieškovės J. P. ieškinį tenkino:
3.1. Nustatė naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. 8710-0007-0021, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką:
3.1.1. žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „C“, skyrė naudotis bendrai;
3.1.2. žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“, skyrė naudotis ieškovei J. P.;
3.1.3. žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „B“, skyrė naudotis atsakovui A. Š.
3.2. Nustatė pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką:
3.2.1. Ieškovė J. P. naudojasi: 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (41,19 m²); 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (61,38 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (6,08 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (29,07 m²); patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-6 (16,37 m²), 1-7 (3,88 m²), 1-8 (4,08 m²), 1-9 (27,33 m²), 1-10 (7,50 m²), 1-11 (6,63 m²);
3.2.2. Atsakovas A. Š. naudojasi: 2/3 dalimis patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (41,19 m²); 2/3 dalimis patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (61,38 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (6,08 m²); 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (29,07 m²); patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1 (4,63 m²), 1-2 (1,96 m²).
3.3. Priteisė iš atsakovo A. Š. 75 Eur žyminio mokesčio ir 478,36 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.
4. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
4.1. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju šalims priklauso po 1/2 dalį 210,10 m² gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) Ieškovė prašo nustatyti jai teisę naudotis: 1) 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (garažas), kadangi joje laikomos granulės, o kitur jų laikyti nėra galimybės; 2) 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (svetainė), kadangi joje yra laiptai, vedantys į pastogę; 3) 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (katilinė); 4) 1/2 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (kambarys), kadangi joje yra laiptų anga, pro kurią galima patekti į pastogę; 4) patalpa, pažymėta indeksu 1-6 (kambarys), kadangi ja naudojasi ieškovės dukra; 5) patalpa, pažymėta indeksu 1-7 (drabužinė), kadangi į ją patenkama iš patalpos, pažymėtos indeksu 1-6; 6) patalpa, pažymėta indeksu 1-8 (pagalbinė patalpa); 7) patalpa, pažymėta indeksu 1-9 (kambarys); 8) patalpa, pažymėta indeksu 1-10 (drabužinė), kadangi į ją patenkama iš patalpos, pažymėtos indeksu 1-9; patalpa, pažymėta indeksu 1-11 (sanitarinis mazgas), iš viso – 117,53 m². Ieškovės teigimu, nors, vadovaujantis minėta tvarka, ji naudojasi 25,02 m² patalpų daugiau nei atsakovas, tačiau šią aplinkybę lemia tai, kad ieškovė gyvena kartu su pilnamete dukra.
4.2. Teismas pažymėjo, kad tiek matininkės V. V. sudarytoje lentelėje, tiek UAB „Renaida Geo“ matininko N. G. plane nekilnojamo turto savininkais nurodytos abi ginčo šalys. Be to, šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, o ne dėl nekilnojamojo turto kadastro duomenų nuginčijimo, todėl, priešingai nei teigia atsakovas, teismas neturi pagrindo abejoti byloje pateiktais nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų duomenimis.
4.3. Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, susiję su matininkės V. V. galbūt netinkamai apskaičiuotu gyvenamojo namo plotu, atmestini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis V. V. planu, siūloma nustatyti atsakovui teisę naudotis: 1) 2/3 dalimis (27,46 m²) patalpos, pažymėtos indeksu G-1; 2) patalpa, pažymėta indeksu 1-1 (4,63 m²); 3) patalpa, pažymėta indeksu 1-2 (1,96 m²); 4) 2/3 dalimis (40,92 m²) patalpos, pažymėtos indeksu 1-3; 5) 1/2 dalimi (3,04 m²) patalpos, pažymėtos indeksu 1-4; 6) 1/2 dalimi (14,53 m²) patalpos, pažymėtos indeksu 1-5; iš viso 92,54 m² ginčo patalpų. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytas sodo namelis nėra ginčo dalykas, byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi sodo nameliu tvarkos nustatymo. Priešingai nei teigia atsakovas, byloje sprendžiamas klausimas tik dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo tarp ieškovės ir atsakovo, t. y. dviejų asmenų. Trečiosios šalies, kuri būtų suinteresuota naudojimosi tvarkos nustatymu ir būtų pareiškusi savarankiškus reikalavimus byloje, nėra. Kitų aplinkybių, prieštaravimų ar siūlymų atsakovas nepateikė.
4.4. Teismas vertino, jog pagal ieškovės pasiūlytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, šalys gyvenamojo namo patalpomis naudotųsi iš esmės atskirai, todėl būtų išvengta papildomų konfliktų. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka neatitinka protingumo ir proporcingumo principų ar pažeidžia atsakovo teises ir teisėtus interesus. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas nustatyti ieškinyje nurodytą naudojimosi gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką.
4.5. Teismas nurodė, kad pagal ieškovės pateiktą matininko N. G. parengtą naudojimosi žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką šalims tenkančios žemės sklypo dalys yra lygios, jų galimybė toliau naudotis žemės sklypu nėra apsunkinama, šalims tenkančios žemės sklypo dalys yra lygiavertės. Atsakovas savo pasiūlymo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nepateikė, ieškovės pateiktos tvarkos neginčijo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovės siūloma tvarka nepažeidžia šalių interesų, todėl yra pagrindas nustatyti ieškinyje nurodytą naudojimosi žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) A. Š. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi ieškovės pateiktais dokumentais, kurie neatitinka tikrovės. Vadovaujantis 2008 m. lapkričio 8 d. projektu, ginčo namas yra vieno aukšto su mansarda. Ieškovės pateiktame matininkės V. V. parengtame projekte nenurodytas balkonas, laiptinės angos ir virtuvės plotas. Poreikį naudotis patalpa, pažymėta indeksu G-1 (garažas), ieškovė grindžia tuo, jog šioje patalpoje ji laiko granules, tačiau tai neatitinka priešgaisrinės saugos reikalavimų. Ieškovė taip pat nepagrįstai prašo suteikti jai teisę naudotis didesne gyvenamojo namo dalimi nei atsakovas, remdamasi tuo, kad ji gyvena kartu su pilnamete dukterimi.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant. Nustatydamas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, nepagrįstai konstatavo, kad, pagal ieškovės pasiūlytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, šalys gyvenamojo namo patalpomis naudosis iš esmės atskirai. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą naudojimosi tvarką šalys turi kartu naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4 ir G-1 (garažu). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad katilinėje esantys šildymo įrenginiai nuosavybės teise priklauso atsakovui. Namo pastogė nėra pažymėta gyvenamojo namo projekte, todėl teismas nepagrįstai nustatė naudojimosi ja tvarką. Šiuo atveju, siekiant užtikrinti šalių teises ir teisėtus interesus, išvengti konfliktų ateityje, turėtų būti nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, pagal kurią viena iš šalių naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4 ir G-1, kita šalis – patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11.
5.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Atsakovo turtinė padėtis yra sunki, jis nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, neturi galimybės pasisamdyti advokato, todėl byloje neturi atstovo.
Atsiliepimas
6. Ieškovė J. P. atsiliepimu į atsakovo A. Š. apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovė pateikė netikrus (neegzistuojančius) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), dokumentus. Minėti dokumentai yra parengti teisės aktų nustatyta tvarka ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Iš nekilnojamojo daikto kadastro bylos duomenų matyti, jog atsakovo nurodytas balkonas ir laiptinės anga nėra dalytini, o virtuvės plotas, priešingai nei teigia atsakovas, yra aiškiai nurodytas. Ieškovė siekė išspręsti tarp šalių kilusį ginčą taikiai, tačiau to padaryti nepavyko, todėl buvo priversta kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju atsakovas sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą. Atsakovas nuolat kelia konfliktus su ieškove, todėl pastaroji ieškiniu prašo nustatyti tokią naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, pagal kurią kiekviena iš šalių naudojasi atskiromis gyvenamojo namo patalpomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde (jo prieduose) teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų rašytinių įrodymų, pateiktų su apeliaciniu skundu
9. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
10. Apeliantas pateikė naujus įrodymus – VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės pažymą apie ieškovės J. P. gydymą, ieškovės J. P. neįgaliojo pažymėjimą, 2019 m. rugpjūčio 12 d. apelianto prašymą Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Tauragės AVPK) dėl dokumentų atsiėmimo, VĮ Registrų centro pranešimą apeliantui, Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-32/1010/2020, apelianto 2021 m. rugsėjo 22 d. pranešimą, 2008 m. lapkričio 7 d. paraišką projektavimo sąlygoms gauti, 2008 m. lapkričio 27 d. projektavimo sąlygų sąvadą, matininkės V. V. 2021 m. sausio 6 d. statinio dalių apskaičiavimą su planu, 2021 m. spalio 1 d. prašymą su nuotraukomis, 2021 m. spalio 8 d. prašymą dėl advokato nušalinimo su nuotraukomis, VĮ Registrų centro 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir 2021 m. spalio 12 d. prašymą dėl teisėjos nušalinimo.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu – žemės sklypu ir gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo, todėl apelianto pateikti įrodymai, t. y. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės pažyma apie ieškovės J. P. gydymą, ieškovės J. P. neįgaliojo pažymėjimas, 2019 m. rugpjūčio 12 d. apelianto prašymas Tauragės AVPK dėl dokumentų atsiėmimo, Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. pranešimas civilinėje byloje Nr. e2-32/1010/2020, apelianto 2021 m. rugsėjo 22 d. pranešimas nėra susiję su ieškinio dalyku ir byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog nors atsakovas apeliaciniame skunde mini aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto registracija Nekilnojamojo turto registre, tačiau minėtos aplinkybės nėra ginčo dalykas šioje byloje, nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl šio nekilnojamojo turto statybos teisėtumo ir pan., todėl apelianto pateikta 2008 m. lapkričio 7 d. paraiška projektavimo sąlygoms gauti, 2008 m. lapkričio 27 d. projektavimo sąlygų sąvadas, VĮ Registrų centro 2019 m. spalio 17 d. sprendimas nėra susiję su ieškinio dalyku ir byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Apelianto pateiktose nuotraukose iš esmės užfiksuoti ginčo patalpose esantys tam tikri daiktai, tačiau jose neatsispindi minėtų patalpų būklė, išdėstymas ir pan., t. y. jose neužfiksuoti duomenys, turintys esminės reikšmės tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti. Apelianto pateiktas matininkės V. V. 2021 m. sausio 6 d. statinio dalių apskaičiavimas su planu jau yra byloje.
12. Vertinant apelianto 2021 m. spalio 8 d. prašymą dėl advokato nušalinimo, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau – CPK) 64 straipsnyje nustatyta, jog teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Taigi, vadovaujantis CPK nuostatomis, nušalinimas ieškovės atstovui negali būti pareikštas.
13. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti teikiamus naujus įrodymus – VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės pažymą apie ieškovės J. P. gydymą, ieškovės J. P. neįgaliojo pažymėjimą, 2019 m. rugpjūčio 12 d. apelianto prašymą Tauragės AVPK dėl dokumentų atsiėmimo, VĮ Registrų centro pranešimą apeliantui, Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-32/1010/2020, apelianto 2021 m. rugsėjo 22 d. pranešimą, 2008 m. lapkričio 7 d. paraišką projektavimo sąlygoms gauti, 2008 m. lapkričio 27 d. projektavimo sąlygų sąvadą, matininkės V. V. 2021 m. sausio 6 d. statinio dalių apskaičiavimą su planu, 2021 m. spalio 1 d. prašymą su nuotraukomis, 2021 m. spalio 8 d. prašymą dėl advokato nušalinimo su nuotraukomis, VĮ Registrų centro 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir grąžina juos padavusiam asmeniui.
14. Apeliantas taip pat pateikė 2021 m. spalio 12 d. prašymą dėl teisėjos nušalinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors aplinkybes apie tai, kad bylą išnagrinėjo galbūt neteisėtos sudėties teismas apeliantas nurodė ne apeliaciniame skunde, o kartu su juo pateiktame priede, tačiau įvertinusi tai, jog šios aplinkybės yra laikytinos absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šį prašymą priima ir vertina jį kartu su pateiktu apeliaciniu skundu.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
15. Apeliantas nurodo, jog bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja netenkino apelianto prašymo dėl gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pastogės statybą įtvirtinančių dokumentų išreikalavimo, nevertino apelianto nurodytų aplinkybių, susijusių su minėto gyvenamojo namo statybą leidžiančių dokumentų klastojimu, bylą išnagrinėjo apeliantui nedalyvaujant, nagrinėjo kitas su šia byla susijusias bylas, todėl turėjo būti nušalinta nuo šios bylos nagrinėjimo.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tokie atvejai, kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį pareikštas nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams prieš nagrinėjant bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau (CPK 68 straipsnio 2, 4 dalys), t. y. bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje.
17. CPK 73 straipsnyje numatyta, kad procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais, kurie gali būti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomu įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu (CPK 73 straipsnio 1, 2 dalys). Nušalinimo pareiškimui pateikti CPK nustato laike apibrėžtą terminą – jis turi būti, pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75 straipsnio 1 dalis).
18. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai pateikė pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad minėtas nušalinimas pareikštas pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį grąžino apeliantui (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto minėtos aplinkybės neužkerta kelio apeliantui aplinkybių dėl teismo šališkumo nurodyti apeliaciniame skunde kaip vieną iš absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2KT-111-943/2015; 2019 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2KT-52-943/2018).
19. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).
20. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, be kitų atvejų, jeigu jis yra (ne)tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme; jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 65 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktai); taip pat kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).
21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu vadovaujantis objektyviuoju testu vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).
22. EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).
23. Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, bylos šaliai argumentuojant, jog ji neteko galimybės į nešališką požiūrį naujoje (šioje) byloje, kadangi pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo nulemtas kitos civilinės bylos, kurioje tas pats teisėjas priėmė sprendimą dėl tų pačių, asmenų ir juo rėmėsi šioje byloje, turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi. Taip pat kasacinio teismo konstatuota, kad tai, jog teismas savo sprendime remiasi kai kuriomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos tos pačios sudėties teismo ankstesnėje byloje tarp tų pačių ginčo šalių, savaime nepagrindžia teismo (teisėjo) šališkumo, absoliutaus šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020).
24. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja yra išnagrinėjusi kitas su šia byla susijusias bylas.
25. Kaip jau minėta, sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys.
26. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismo teisėja išnagrinėjo administracinių nusižengimų bylą Nr. A2.9.-373-999/2016, 2016 m. gegužės 30 d. nutarimu pripažino apeliantą A. Š. kaltu padarius administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau – ATPK) 181 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam nuobaudą – įspėjimą. 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-4309-999/2020 teisėja nutarė pareiškėjo (apelianto) A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-32-1010/2020 pagal ieškovės J. P. patikslintą ieškinį atsakovui A. Š. dėl leidimo atlikti veiksmus – įregistruoti viešajame registre gyvenamąjį namą – laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (apeliantui). 2021 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-887-999/2021 teisėja nutarė pareiškėjo (apelianto) A. Š. prašymą dėl ieškovės J. P. turto arešto taikymo ir vykdomojo rašto išdavimo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismo teisėja, laikinai einanti pirmininko pareigas, 2021 m. kovo 4 d. nutartimi netenkino apelianto prašymo dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos nušalinimo šioje byloje. Minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodyta, jog, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėja skyrė apeliantui atsakovui kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusio asmens (2018 m. ikiteisminis tyrimas).
27. Vertindama anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nei 2016 m. gegužės 30 d. nutarimo administracinių nusižengimų byloje Nr. A2.9.-373-999/2016, nei 2020 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-4309-999/2020, nei 2021 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-887-999/2021 apeliacine tvarka neskundė, o civilinės bylos Nr. 2-887-999/2021 ir Nr. 2-887-999/2021 nebuvo nagrinėjamos iš esmės. Be to, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, jog anksčiau nurodytos bylos yra susijusios su šia civiline byla. Kitų duomenų, patvirtinančių ryšį tarp anksčiau nurodytose bylose ir šioje civilinėje byloje nagrinėtų faktų ir spręstų klausimų, sudarančių pagrindą abejoti teisėjos nešališkumu, nenustatyta.
28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo iš esmės metu neleido jam pasisakyti, netenkino jo prašymų dėl pastogės statybą įtvirtinančių dokumentų išreikalavimo, nevertino apelianto nurodytų aplinkybių, susijusių su minėto gyvenamojo namo statybą leidžiančių dokumentų klastojimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašų ir teismo posėdžių informacinių pažymų tokių aplinkybių nenustatyta, o procesinių klausimų išsprendimas priešingai šalių išreikštai nuomonei negali būti laikomas teismo šališkumu. Visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose apeliantui buvo sudaryta galimybė pareikšti prašymus, papildymus, nuomonę dėl priešingos šalies pareikštų prašymų ir pan.
29. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo apeliantui nedalyvaujant. Remiantis bylos duomenimis, apeliantas į 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį neatvyko. Iš byloje pateikto Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų raštinės biuro vedėjos 2021 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 19 d. apeliantas buvo atvykęs į Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus, jam buvo įteikta teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, tačiau teismo šaukimą į 2021 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdį apeliantas atsisakė priimti. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 19 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmuose apeliantui buvo įteikta teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. nutartis (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į tai, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2021 m. rugpjūčio 17 d., t. y. iki teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. nutarties apeliantui įteikimo, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad labiau tikėtina, jog 2021 m. rugpjūčio 19 d. apeliantui buvo pateiktas teismo šaukimas į 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį, tačiau pastarasis atsisakė jį priimti.
30. CPK 124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsisakymas priimti procesinį dokumentą arba pasirašyti dėl jo gavimo prilyginamas procesinio dokumento įteikimui, išskyrus įteikimą CPK 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju teismo šaukimas į 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį apeliantui buvo įteiktas tinkamai. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį, kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nepranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
31. Nagrinėjamu atveju atsakovui apie 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, tačiau jis į teismo posėdį neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir duomenų, pagrindžiančių neatvykimo į teismo posėdį priežastis, nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant. Minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos aplinkybės nepagrindžia apelianto teiginių, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Apeliantas, įrodinėdamas galimą teismo šališkumą, nepateikė jokių kitų duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl apelianto nurodyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo.
33. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, todėl pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą nenustatyta.
Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo
34. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat nustatė naudojimosi žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką, tačiau apeliantas šios teismo sprendimo dalies neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies plačiau nepasisako.
35. Apeliantas nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais dokumentais, kurie neatitinka tikrovės. Vadovaujantis 2008 m. lapkričio 8 d. projektu, ginčo namas yra vieno aukšto su mansarda. Ieškovės pateiktame matininkės V. V. parengtame projekte nenurodytas balkonas, laiptinės angos ir virtuvės plotas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
36. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad ieškovei ir atsakovui nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini). Iš gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini)., kadastro bylos duomenų matyti, kad namas yra vieno aukšto su pastoge, iš viso 210,10 m², t. y. 115,24 m² patalpos pirmajame aukšte ir 94,86 m² patalpos pastogėje. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Anksčiau nurodyti duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini)., patalpos buvo rekonstruotos ir neatitinka kadastro byloje pateiktų dokumentų (planų, eksplikacijų ir pan.), apeliantas nepateikė. Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini)., t. y. name faktiškai esančiomis patalpomis, tvarkos nustatymo. Nagrinėjamu atveju teismas nesprendžia klausimo dėl minėto gyvenamojo namo statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, šio turto registracijos Nekilnojamojo turto registre ir kt.
37. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai rėmėsi gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini)., kadastro bylos duomenimis.
38. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatsižvelgė į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, taip nepagrįstai nustatydamas tokią naudojimosi ginčo turtu tvarką, pagal kurią šalys turi kartu naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4 ir G-1 (garažu), taip pat pažeidė apelianto teisę į privatumą, kadangi jam iš esmės nesuteikė patalpų, skirtų asmeniniam naudojimui. Pažymėjo, jog ieškovė, be kita ko, nepagrįstai prašo suteikti jai teisę naudotis didesne gyvenamojo namo dalimi nei atsakovas, remdamasi tuo, kad ji gyvena kartu su pilnamete dukterimi. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.
39. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, jog ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020).
40. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020).
41. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).
42. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020). Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012).
43. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
44. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).
45. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).
46. Remiantis bylos duomenimis, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte yra šios patalpos: 1) 41,19 m² garažas (G-1); 2) 4,63 m² tambūras (1-1); 3) 1,96 m² sanitarinis mazgas (1-2); 4) 61,38 m² virtuvė ir svetainė (1-3); 5) 6,08 m² katilinė (1-4). Gyvenamojo namo pastogėje yra šios patalpos: 1) 29,07 m² kambarys (1-5); 2) 16,37 m² kambarys (1-6); 3) 3,88 m² drabužinė (1-7); 4) 4,08 m² pagalbinė patalpa (1-8); 5) 27,33 m² kambarys (1-9); 6) 7,50 m² drabužinė (1-10); 7) 6,63 m² sanitarinis mazgas (1-11).
47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip minėta, nustatant naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką, prioritetas teiktinas tokiam naudojimosi tvarkos variantui, pagal kurį vienam bendraturčiui skirtinos naudotis bendro turto dalys būtų visiškai ar maksimaliai izoliuotos nuo kitam bendraturčiui skirtinų naudotis bendro turto dalių. Kuo atskiriems bendraturčiams tenkančios naudotis bendro turto dalys yra labiau izoliuotos, tuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas tampa lengvesnis ir paprastesnis, kartu tuo mažiau lieka prielaidų kilti tolesniems bendraturčių konfliktams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Kita vertus, ne visais naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo atvejais yra objektyviai įmanomas pirmiau įvardyto tikslo įgyvendinimas. Priklausomai nuo bendro turto pobūdžio, statuso ir kitų turto savybių, galimos tokios situacijos, kai tam tikros bendro turto dalys negali būti atskirtos ir izoliuotos, siekiant užtikrinti visų bendraturčių galimybes taikyti tokių turto dalių naudingąsias savybes savo poreikiams patenkinti. Tokiais atvejais yra leistina naudojimosi bendru turtu tvarka, pagal kurią bendraturčiai bendrai naudotųsi pirmiau įvardyto pobūdžio turto dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018).
48. Taigi, nustatydamas naudojimosi patalpomis tvarką, teismas suteikia teisę konkrečiomis patalpomis naudotis vienai iš ginčo šalių arba nustato, kad šiomis patalpomis šalys naudojasi bendrai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad: 1) ieškovė naudojasi 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu G-1 (41,19 m² garažas), o atsakovas – 2/3 dalimis šios patalpos; 2) ieškovė naudojasi 1/3 dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 (61,38 m² virtuvė ir svetainė), o atsakovas – 2/3 dalimis šios patalpos; 3) šalys naudojasi po 1/2 dalį patalpos, pažymėtos indeksu 1-4 (6,08 m² katilinė); 4) šalys naudojasi po 1/2 dalį patalpos, pažymėtos indeksu 1-5 (29,07 m² kambarys).
49. Vertindama anksčiau nurodytą naudojimosi tvarką teisėjų kolegija pažymi, jog akivaizdu, kad pagal šių patalpų pobūdį (garažas, katilinė, virtuvė ir svetainė su laiptais, vedančiais į pastogės patalpas) jos yra reikalingos abiem ginčo šalims, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tiek ieškovei, tiek atsakovui suteikė teisę naudotis šiomis patalpomis, tačiau nepagrįstai nustatė konkrečias šalims tenkančias patalpų dalis. Pažymėtina, kad tokia naudojimosi tvarka iš esmės atitinka atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pirmosios instancijos teismo nurodytas bendrai naudotinų patalpų paskirstymo būdas galimas tik tuomet, kai konkreti patalpa, kuri šalims suteikiama naudotis bendrai, yra faktiškai padalyta į atskiras, iš esmės izoliuotas patalpas, pavyzdžiui, patalpoje įrengtos pertvaros. Priešingu atveju, teismui nustačius tikslią kiekvienai iš šalių tenkančią bendrai naudotinų patalpų dalį, tokia naudojimosi tvarka negali būti įgyvendinta, kadangi nėra aišku, kur yra šalims tenkančių patalpų riba, yra sudaromos kliūtys šalims tinkamai naudotis tokiomis patalpomis, kaip virtuvė ar katilinė, kadangi ribojama ginčo šalių galimybė patekti prie konkrečios įrangos (vamzdžių, skaitiklių ir pan.), skirtos nekilnojamajam turtui prižiūrėti ir šalių būtiniesiems poreikiams tenkinti, taip pažeidžiant jų teises ir teisėtus interesus, protingumo ir proporcingumo principus. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad garažas (G-1) būtų faktiškai padalytas, virtuvė ir laiptai į antrąjį aukštą būtų atskirti nuo svetainės, kambaryje (1-5) esantys laiptai būtų atskirti nuo likusios šių patalpų dalies ir pan., todėl darytina išvada, kad šalys šiomis patalpomis turi naudotis bendrai, nenustatant konkrečios kiekvienai iš jų suteiktinos patalpų dalies.
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad: 1) ieškovė naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-6 (16,37 m² kambarys), 1-7 (3,88 m² drabužinė), 1-8 (4,08 m² pagalbinė patalpa), 1-9 (27,33 m² kambarys), 1-10 (7,50 m² drabužinė); 1-11 (6,63 m² sanitarinis mazgas); 2) atsakovas naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1 (4,63 m² tambūras); 1-2 (1,96 m² sanitarinis mazgas).
51. Kaip matyti iš anksčiau nurodytos naudojimosi tvarkos, ieškovei tenkanti izoliuotų patalpų dalis yra gerokai didesnė nei apeliantui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog vien ta aplinkybė, jog ieškovė gyvena kartu su pilnamete dukra, nesudaro pagrindo jai suteikti teisės naudotis didesne ginčo patalpų dalimi. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad jos dukra yra 20 m. amžiaus, yra baigusi vidurinę mokyklą, todėl nei ieškovė, nei atsakovas neturi prievolės užtikrinti jos teisės į gyvenamąjį būstą. Antra, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką šalys iš esmės negali ginčo patalpomis naudotis izoliuotai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skundžiamu sprendimu ieškovei suteikta teisė naudotis net 2 izoliuotais kambariais (1-6 (16,37 m²) ir 1-9 (27,33 m²)) ir 3 izoliuotomis daiktams laikyti skirtomis patalpomis (1-7 (3,88 m²), 1-8 (4,08 m²) ir 1-10 (7,50 m² drabužinė)), o apeliantui teisė naudotis izoliuotais kambariais (gyvenamosios paskirties patalpomis) nesuteikta, jam taip pat suteikta teisė naudotis tik viena izoliuota daiktams laikyti skirta patalpa (1-1 (4,63 m²)). Tokia naudojimosi tvarka neatitinka bendraturčių turimų bendrosios nuosavybės dalių, nepagrįstai suteikia pirmenybę ieškovei, pažeidžia apelianto, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tarp jų nuolat kyla nesutarimų, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju turtu tvarka įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo, kadangi, vadovaujantis šia tvarka, apeliantui nėra suteikiamas nė vienas izoliuotas kambarys. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors gyvenamajame name yra 2 sanitariniai mazgai (1-2 ir 1-1), tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar minėtos patalpos yra tinkamai įrengtos, veikiančios, gali užtikrinti šalių higienos poreikius, t. y. ar faktiškai gali būti nustatyta teisė kiekvienai iš šalių naudotis atskiru sanitariniu mazgu.
52. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
53. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Tačiau pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas, išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2007; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008).
54. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Tačiau jeigu toks materialinis teisinis reikalavimas teismui yra neaiškus, teismas privalo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, numatytą CPK 115, 135, 138 straipsniuose, ar parengiamajame posėdyje įpareigoti galutinai sutikslinti šalių reikalavimus ir pasiūlyti pateikti įrodymus (CPK 179 straipsnis).
55. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors nagrinėjamu atveju ieškovė prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, tačiau įvertinus jos pateikto ieškinio reikalavimus matyti, kad jie atitinka ne tik naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise tvarkos nustatymą, tačiau ir atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės (ieškinio reikalavimai, kuriais nurodytos konkrečios šalims tenkančios patalpų dalys). Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar ieškovė siekia nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, ar atidalyti jai priklausančio turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, kaip jau minėta, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, šiuo atveju svarbu nustatyti ir įvertinti faktinę patalpų, pavyzdžiui sanitarinių mazgų, sandėliavimo patalpų, būklę, nustatyti, ar tam tikrose patalpose nėra bendrojo naudojimo sanitarinės, mechaninės, elektros įrangos ir pan., t. y. ar šios patalpos gali būti skirtos naudotis vienai iš ginčo šalių.
56. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
57. Iš naujo spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas privalo išsiaiškinti nutarties 55 punkte nurodyta aplinkybes, patikslinti šalims šių skirtingų reikalavimų įrodinėjimo naštą, t. y. nurodyti, kokias aplinkybes šalys turi įrodyti, joms pareiškus reikalavimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe nustatymo, pasiūlyti patikslinti ieškinio reikalavimą, nuomonę dėl kompensacijos už vienai iš šalių galbūt tenkančią didesnę patalpų dalį dydžio, pasiūlyti šalims pateikti duomenis apie faktinę gyvenamojo namo patalpų būklę (atlikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, pateikti nuotraukas, kuriose matytųsi patalpų būklė, joje esanti įranga ir pan.).
Dėl procesinės bylos baigties
58. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti teisiniai pagrindai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini)., tvarka, naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
59. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60. Skundžiamą apylinkės teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., tvarka, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kitą Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.