Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-761-803/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-28
Bylos Nr.: e2A-761-803/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-11239-2018-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Ieškovas: „VANTA 2“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-761-803/2020Teisminio proceso Nr.

2-68-3-11239-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „VANTA 2“ EOOD ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės „VANTA 2“ EOOD ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“ dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „BK investicijos“, uždaroji akcinė bendrovė „Minera“, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko turto fondas“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Bulgarijos Respublikos bendrovė „VANTA 2“ EOOD kreipėsi į teismą ir galutinai suformulavusi ieškinio reikalavimus prašė pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 19 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Emilė“ vienintelio akcininko rašytinį sprendimą, atitinkantį visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ab initio ir 2015 m. vasario 4 d. UAB „Emilė“ visų akcijų savininko sprendimą ab initio. Nurodė, kad ieškovė nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. kovo 27 d. ir nuo 2013 m. balandžio 5 d. yra atsakovės vienintelė akcininkė. Visuotinio akcininkų 2012 m. gruodžio 19 d. susirinkimo metu ieškovė išleido 1 274 328,08 Eur bendros nominalios vertės atsakovės obligacijų emisiją Nr. Emilė-1 ir 1 274 328,08 Eur nominalios vertės obligacijų emisiją Nr. Emilė-2. Atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-1, 2013 m. sausio 24 d. sutartine hipoteka UAB „Šiaulių banko turto fondas“ įkeitė atsakovei priklausantį turtą – pastatus, patalpas, žemės sklypus bei inžinerinius statinius. Atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-2, 2013 m. sausio 30 d. sutartine hipoteka antriniu įkeitimu UAB „Minera“ įkeitė atsakovei priklausantį nurodytą turtą. Atsakovė užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-1, 2013 m. kovo 21 d. sutartine hipoteka, UAB „Šiaulių banko turto fondas“ įkeitė reikalavimo teises į atsakovės gautinas sumas. Atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-2 2013-03-21, sutartine hipoteka, antriniu įkeitimu UAB „Minera“ įkeitė reikalavimo teises. Ieškovei 2017 m. gegužės 15 d. tapo žinomas ginčijamų dokumentų turinys, nes šioje byloje dalyvaujantys tretieji asmenys Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje e2-2770-560/2017 pagal UAB „Emilė“ ieškinį dėl sandorių negaliojimo, pareikštą UAB „Minera“ ir UAB „Šiaulių banko turto fondas“, juos pateikė. Ieškovei paaiškėjo, kad 2012 m. gruodžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ieškovės vardu pasirašė tuometinė jos vadovė V. C., kuri tokios teisės neturėjo, nes ieškovės įstatuose nurodyta, jog vienasmenis bendrovės valdymo organas – direktorius turi teisę sudaryti tik labai ribotą sandorių kiekį bei neturi teisės pasirašyti akcininkų susirinkimo protokolų. Ieškovės direktorė V. C., pasirašiusi 2012 m. gruodžio 19 d. protokolą, viršijo jai įstatais suteiktus įgaliojimus, atsakovei sukūrė finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Ieškovei tapo žinoma, jog atsakovė sudarydama minėtus obligacijų pasirašymo ir hipotekos sandorius, tretiesiems asmenims teikė 2015 m. vasario 5 d. vienintelio akcininko rašytinį sprendimą, pasirašytą V. C.. Pažymėjo, jog nėra praleidusi ieškinio senaties termino, nes Vilniaus apylinkės teismui 2017 m. rugpjūčio 14 d. pateikė ieškinį dėl akcininkų protokolų pripažinimo negaliojančiais, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-5580-294/2018, ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą. Nurodė, kad ieškiniu siekiama įrodyti, jog ieškovės vadovės V. C. pasirašyti 2012 m. gruodžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir 2015 m. vasario 4 d. atsakovės vienintelio akcininko rašytinis sprendimas, prieštarauja ieškovės steigimo dokumentams, kartu imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nes ieškovės vadovė pažeidė savo kompetenciją, kadangi neturėjo teisės sudaryti ir, juo labiau, pasirašyti tokio pobūdžio dokumentų. Kadangi ieškovės vadovė pažeidė jai suteiktus įgaliojimus, atsakovė neturėjo teisės sudaryti obligacijų pasirašymo ir hipotekos sandorių su UAB „Minera“ ir UAB „Šiaulių banko turto fondas“. Pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. ieškovės direktorės rašysena skiriasi, o ant 2015 m. vasario 4 d. sprendimo nėra ieškovės antspaudo.

Atsiliepimas

2. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo ieškinį prašė tenkinti visiškai. Patvirtino ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes. Taip pat nurodė, kad atsakovė sužinojusi, kad vienintelio akcininko sprendimai yra klastojami ir sandoriai sudaryti nesant tikrosios atsakovės valios, yra pareiškusi ieškinius teismuose: Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose civilinė byla Nr. e2-13421-797/2018, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4505-577/2018, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-3790-560/2018. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės vienintelio akcininko VANTA 2 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 5 d. protokolų pasirašymo momentu vadove net nebuvo V. C., nes ši savininke buvo iki 2010 m. rugsėjo 29 d., o nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. savininke ir vadove tapo L. M.. Prašomų pripažinti negaliojančiais sprendimų pagrindu atsakovei buvo sukurti finansiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims, atsakovės turtas ir ištekliai buvo panaudoti neracionaliai, atsakovės turtas šiuo metu yra išvaržomas ir perleidžiamas tretiesiems asmenims, o atsakovė iš sandorių negavo jokios naudos. Nurodė, kad atsiliepimo pateikimo dieną su trečiaisiais asmenimis yra atsiskaityta, atsakovė įgijo teisę atgauti neteisėtai išvaržytą brangų ir naudingą nekilnojamąjį turtą.

3. Tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų UAB „Šiaulių banko turto fondas“ ir UAB „Minera“ prašė ieškinį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą bei kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad tretieji asmenys yra atsakovės kreditoriai, kurie nuo 2016 metų siekia atgauti iš atsakovės skolą, užtikrintą hipotekos sandoriais. Paaiškino, kad šiuo metu UAB „Šiaulių banko turto fondas“ skolą yra atgavusi, pardavus atsakovės turto objektą viešosiose varžytinėse, o atsakovės skola UAB „Minera“ viršija 1 000 000 Eur. Atsakovė, siekdama sutrukdyti parduoti jos turtą varžytinėse, pradėjo dešimtis civilinių bylų (ginčo ir ypatingosios teisenos tvarkomis), kuriose visose prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti atsakovės turto pardavimą varžytinėse, tačiau neatliko nė vieno veiksmo tam, kad grąžintų tretiesiems asmenims skolą arba ją sumažintų. Pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės nagrinėjamoje byloje nėra jokio teisinio ginčo, o jis tik imituojamas, siekiant sukurti dar vieną bylą, kurioje būtų galima teikti prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti vykdymo procesą. Ieškovė yra visų atsakovės akcijų savininkė, kuri visiškai ir besąlygiškai kontroliavo visą atsakovės veiklą. Sprendimai dėl Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo ir Hipotekos sandorių sudarymo buvo priimti ieškovės valia ir sprendimu. Atsakovei, visiškai kontroliuojamai ieškovės, nebesugebėjus įvykdyti savo įsipareigojimų grąžinti skolą, kaip viena iš priemonių neleisti parduoti atsakovės turto varžytinėse buvo pareikštas ieškinys dėl atsakovės akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovės argumentai, jog jai neseniai tapo žinoma, jog 2012 m. gruodžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ieškovės „VANTA 2“ EOOD vardu pasirašė tuometinė jos vadovė V. C., kuri tokios teisės neturėjo, nesuprantami, nes neaišku, ką ieškovė, jo teigimu, neseniai sužinojo, ar, kad ieškovės vadovė pasirašė protokolą, ar kad ji tokios teisės neturėjo. Šis argumentas, ginčijant akcininko sprendimą, nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti, nes tokiu atveju reikalavimai turėtų būti reiškiami buvusiais vadovei. Akcininkų sprendimų skundimui yra numatytas 3 mėnesių terminas. Tretieji asmenys yra įsitikinę, kad ieškovė visą laiką žinojo apie savo pačios sprendimus ir kad ieškinyje yra pateikiama istorija, specialiai išgalvota tam, kad būtų galima pradėti dar vieną civilinę bylą.

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „BK investicija“ nurodė, kad UAB „BK investicija“ 2018 metais iš varžytinių įgijo turtą. Ji nėra niekaip susijusi su atsakovės sudarytais sandoriais. Prašė taikyti senatį ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės ir atsakovės lygiomis dalimis trečiajam asmeniui UAB „Šiaulių banko turto fondas“ 3254,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB „Minera“ 3859,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei 14,31 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas sutiko su trečiųjų asmenų argumentais, kad ieškovė reikalavimus nagrinėjamoje byloje atsakovei pareiškė turėdama kartu su atsakove vieningą tikslą – panaikinti ieškovės kaip atsakovės vienintelės akcininkės priimtus 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimus, kurie buvo pagrindu sudaryti kitus sandorius bei inicijuoti vykdymo procesus ir kuriuos atsakovė ginčija Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2-1867-577/2019 ir Nr.e2-110-656/2019.

7. Teismas, įvertinęs, kad ieškovė į bylą pateikė įstatus, sudarytus 2017 metais, o įstatų, sudarytų ginčijamų sprendimų priėmimo metu, nepateikė, atmetė kaip nepagrįstus šalių argumentus, kad ginčijami sprendimai, sudaryti pažeidus ieškovės steigimo dokumentuose nustatytą vadovo kompetenciją. Šalių argumentus dėl V. C. parašų, esančių ant 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. protokolų, tikrumo teismas vertintino kritiškai, atsižvelgęs į Lietuvos teismo Ekspertizės centro 2018 m. gruodžio 20 d. ekspertizės akto Nr. 11-2457(18) išvadą, jog nėra galimybės atsakyti, koks asmuo pasirašė tiriamą protokolą; jog ne V. C. pasirašė protokolą ties žodžiais „V. C.“.

8. Teismas nustatė, kad atsakovės vieninteliu akcininku nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. ir nuo 2013 m. balandžio 29 d. yra ieškovė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad šalys neįrodė, jog ginčijamais ieškovės sprendimais buvo pažeista juridinio asmens valdymo organų kompetencija, jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams.

9. Teimas nurodė, kad ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais savo pačios 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimus, todėl ji apie juos turėjo ir galėjo sužinoti nuo ginčijamų sprendimų priėmimo momento. Teismo vertinimu byloje nėra nurodyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog apie ginčijamus ieškovės sprendimus ieškovės vadovams ir dalyviams, pareigas ėjusiems iki 2017 metais paskirtos D. K. B., nebuvo žinoma. Ieškovės teiginiai, jog ji analogiškus ieškinius teismui teikė 2017 m. rugpjūčio 14 d. bei 2018 m. sausio 10 d. ir tai yra pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti taip pat nėra pagrįsti, nes šie ieškiniai taip pat buvo teikiami pasibaigus ieškinio senaties terminui ieškovės priimtiems 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimams ginčyti. Teismo vertinimu ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, sprendė, kad senaties termino nėra pagrindo atnaujinti ir tenkino trečiųjų asmenų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą bei šiuo pagrindu ieškinį taip pat atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

10. Ieškovė „VANTA 2“ EOOD pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 19 d. UAB „Emilė“ vienintelio akcininko rašytinį sprendimą, atitinkantį visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ab initio; pripažinti negaliojančiu 2015 m. vasario 4 d. UAB „Emilė“ visų akcijų savininko sprendimą ab initio. Nurodo šiuos esminius argumentus:

10.1. teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai ir selektyviai bei abstrakčiai vertino eksperto išvadą, nors byloje buvo eilė ją patvirtinančių duomenų. Vien tai, kad byloje esanti eksperto išvada yra ne kategoriška, nesuponuoja išvados, jog šį dokumentą galėjo pasirašyti bet koks neva su apeliantė ar atsakove susijęs asmuo. Bylos nagrinėjimo metu betarpiškai dalyvavusi apeliantės atstovė teismui paaiškino, jog nei ji, nei joks kitas asmuo nėra priėmusi ir pasirašiusi aptariamų protokolų. Teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl teismo išvada, jog nepakanka pagrindo manyti, kad ginčo protokolus pasirašė ne ieškovė, yra ydinga, niekuo nepagrįsta ir neteisėta;

10.2. sandorius, kuriems sudaryti neva buvo priimti ir pasirašyti ginčo protokolai, sudarė (pasirašė) buvęs atsakovės vadovas V. Ž. ir trečiųjų asmenų atstovai. Hipotekos sandoriais, kurių sudarymui ir buvo išleisti ginčo protokolai, buvo užtikrintas gana nestandartinių – obligacijų pasirašymo sutarčių vykdymas. Nors savo esme obligacijų pasirašymo sutartys atitinka paskolos ar kreditavimo sutarčių esminius bruožus ir sąlygas, tačiau, apeliantės nuomone, tokia sandorių forma pasirinkta neatsitiktinai. Tikėtina, jog tretieji asmenys, veikdami kartu su buvusiu atsakovės vadovu, pasirinko kitą sandorio sudarymo formą – obligacijų pasirašymo sutartį, kuri iš esmės yra paskolos sutartis ir turi apsimestinio sandorio požymių. Pasirinkus tokią formą buvo sudaryti apeliantei visiškai nenaudingi sandoriai, kurių pagrindu apeliantė ne tik negavo pelno, tačiau patyrė nuostolių, buvo itin maža kaina išvaržytas jai priklausantis turtas, sumažėjo jos akcijų vertė;

10.3. priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, tuometinis atsakovės vadovas V. Ž., nors ir yra savo vardu kaip atsakovės direktorius pasirašęs sandorius, kurių sudarymui buvo reikalingi ginčo protokolai, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2A-826-370/2016, nustatyta, kad 2016 m. liepos 20 d. Lietuvos Teismo ekspertizės specialisto išvadoje Nr. 11-1473(16) nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakovės UAB „Emilė“ visu akcijų savininko sprendimas, kuriuo V. Ž. buvo paskirtas atsakovės direktoriumi yra pasirašytas ne atsakovės akcininkės vadovės. Ši aplinkybė rodo, jog V. Ž. niekada nebuvo teisėtu atsakovės direktoriumi. Vien aplinkybė, kad šis asmuo buvo įrašytas viešajame registre kaip atsakovės atstovas, negali būti laikoma savaime įrodanti vadovavimo atsakovei teisėtumą bei sąžiningumą;

10.4. teismo išvada, jog yra tikimybė, kad apie minėtus sprendimus žinojo ir kiti atsakovės valdymo organai yra absoliučiai nepagrįsta, kadangi tokiu sprendimų nei atsakovė, nei apeliantė niekada nėra priėmusi, todėl apie juos niekaip negalėjo būti žinoma anksčiau;

10.5. priteistos trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos akivaizdžiai viršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius. Tretieji asmenys prašyme atlyginti teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iš esmės nepateikė argumentų apie tai, kodėl patyrė tokias itin dideles bylinėjimosi išlaidas. Vertinant bylos pobūdį atsižvelgtina į tai, jog byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nebuvo sudėtinga. Taigi atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo sprendžiami nesudėtingi, specifinių teisinių žinių nereikalaujantys klausimai, todėl tuo atveju, jei šis apeliacinis skundas nebūtų tenkintas, teisinga, protinga ir sąžininga būtų sumažinti apeliantei priteistų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „EMILĖ“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės „VANTA 2“ EOOD pareikštą patikslintą ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

11.1. ieškovė ir atsakovė ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose pateikė argumentus, pagrįstus rašytiniais įrodymais, kad ginčijami 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimai buvo sudaryti neišreiškus tikrosios ieškovės valios, juos sudarė ir pasirašė bendrovėje nei vadovės, nei dalyvės pareigų neužimanti V. C., t. y. jie buvo suklastoti. Šalys į bylos medžiagą taip pat pateikė ekspertų išvadas ir įsiteisėjusį teismo sprendimą, patvirtinantį jog ieškovės ir atsakovės valdymo organų sprendimų klastojimo faktai jau buvo nustatyti. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netyrė ir nevertino dalies reikšmingų faktų tuo pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančius civilinio proceso kodekso 183 ir 185 straipsnius;

11.2. ginčijami sprendimai buvo sudaryti be akcininko valios, pasirašyti neteisėtai paskirtų vadovų, o pirmos instancijos teismas atmetė šiuos motyvus grįsdamas formalia atitiktimi teisės aktų nuostatoms. Nesuprantama kodėl teismas kalba apie ieškovės įstatus. Tiek ieškovė, tiek atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovės įstatuose yra įtvirtintas reikalavimas sandorio sudarymui gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą;

11.3. nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. V. C. VANTA 2 įmonėje nebuvo nei vadovė, nei vienintelė kapitalo savininkė. Vien ši aplinkybė, jog sprendimą pasirašė VANTA 2 įmonės vadovu nebuvęs asmuo, akivaizdžiai rodo, kad neva ieškovės priimtas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas yra suklastotas;

11.4. ekspertizės akto turinys visiškai patvirtina, kad parašas tiriamame protokole buvo parašytas, o ne atspaustas faksimilės būdu. Todėl teismo motyvai yra prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrįstai pateisina asmens, nesančio bendrovės organu, sprendimo bendrovės vardu priėmimą. Nesutinkama su teiginiu jog „protokolus ties įrašais „V. C.“ galėjo pasirašyti ne šis asmuo, o galimai bet kuris ieškovės akcininkas arba vadovas, nurodytas teismui pateiktame Bulgarijos Registrų agentūros 2018 m. gegužės 9 d. pažymėjime, arba kitas asmuo, galintis naudoti ieškovės vadovo parašo faksimilę“, kadangi V. C. ginčijamų sprendimų pasirašymo metu nebuvo VANTA 2 bendrovės vadovė ar akcininkė, todėl tokia situacija neturėtų būti toleruotina;

11.5. žvelgiant i 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimus yra matoma, kad tariamu V. C. parašu rašysena absoliučiai skiriasi. Todėl teismo sprendime nurodyti motyvai neatitinka bylos medžiagoje surinktų įrodymų, dėl to manytina, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą;

11.6. atsižvelgiant į bylos medžiagoje surinktus duomenis galima pagrįstai teigti, kad byloje ginčijami sprendimai yra prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymų normoms ir protingumo bei sąžiningumo principams. 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimai yra sudaryti ir pasirašyti V. C. vardu, vis dėlto registro duomenys patvirtina jog V. C. nuo pat 2010 m. rugsėjo 29 d. nebuvo ieškovės vadovė ir/ar akcininkė. Šiuo atveju V. C. nei pagal įstatymus, nei bendrovės įstatus neveikė kaip jos organas, todėl jos vardu sudaryti sprendimai yra niekiniai ir pripažintini negaliojančiais.

3. Tretieji asmenys UAB „Šiaulių banko turto fondas“ ir UAB „Minera“ atsiliepime į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus ir priteisti trečiųjų asmenų patirtas atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimo išlaidas; netenkinti ieškovės prašymo sumažinti trečiųjų asmenų naudai priteistas bylinėjimosi pirmos instancijos teisme išlaidas; apsvarstyti galimybę įvardinti ieškovės ir atsakovės veiksmus, pradedant apsimestinį teisinį ginčą piktnaudžiavimu teise. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Šalies argumentai

12.1. teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju yra nagrinėjama byla, kurioje tarp ieškovės ir atsakovės nėra jokio ginčo. Ieškovė pateikė ieškinį dėl akcininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, net neįtraukusi trečiaisiais asmenims UAB „Šiaulių banko turto fondas“ ir UAB „Minera“ – asmenų, kurie ginčijamų sprendimų pagrindu sudarė su atsakove sandorius ir dėl kurių nuginčijimo atsakovė jau buvo pradėjusi ieškinio teisenos bylas;

12.2. ieškovė ir atsakovė pradėjo bylą ne ginčui išspręsti, o pasinaudoti teismu tam, kad įvestų į kitas bylas painiavos ir chaoso. Kreipimasis į teismą, žinant, kad ginčo nėra ir iš anksto ieškovei ir atsakoves susitarus visomis priemonėmis siekti palankaus teismo sprendimo (nutarties), net neslepiant, kad jis būtų naudojamas kitose bylose, laikytinas akivaizdžiu piktnaudžiavimo teise atveju;

12.3. ieškovė ir atsakovė susitarusios pradėjo apsimestinę bylą, kurioje nebeveikia principinės CPK nuostatos – nėra ginčo šalių; nebeveikia rungimosi principas; nebekeliamas tikslas, nustatyti, kokios iš tikrųjų buvo faktines aplinkybės; iškyla grėsmė, kad teismas gali būti suklaidintas ir kad teismu gali būti pasinaudota; nėra atsakovo, galinčio imperatyviai pareikalauti taikyti ieškinio senatį; iškyla problemų, sprendžiant kitų proceso dalyvių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Trečiuosius asmenis tenkina šios bylos rezultatas, tačiau bendrąja prasme visgi svarstytina, ar toks apsimestinis ginčas turėtų būti išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ar byla turėtų būti pabaigta kitu pagrindu – ją nutraukiant kaip nenagrinėtiną teisme ir (kas būtų būtina ir nuoseklu) pripažįstant ieškovės ir atsakovės veiksmus piktnaudžiavimu teise;

12.4. aplinkybių visetas patvirtina, kad ginčijami sprendimai atitiko ir ieškovės, ir atsakovės valią, ketinimus ir bendrovių interesus. Be šių sprendimų atsakovė nebūtų gavusi lėšų turto įsigijimo sandoriui finansuoti. Įsigijusi turtą, atsakovė pradėjo šio turto nuomos veiklą ir visomis priemonėmis stengiasi turtą išlaikyti ir net susigrąžinti tą, kuris buvo parduotas varžytinėse – turto įsigijimas ir lėšų įsigijimui gavimas buvo ir atsakovės, ir jos akcininkės – ieškovės tikslas, kuris ir buvo pasiektas;

12.5. ieškiniu ginčijami 2012 m. guodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. akcininkų sprendimai. Ieškinys pateikiamas 2018 m. balandžio 11 d. Vertinant, kada ieškovė sužinojo (turėjo sužinoti) apie ginčijamus sprendimus, reikšmingos tokios aplinkybės: ieškovė, būdama atsakovės akcininkė, privalėjo kiekvienais metais iki kitų metų balandžio 30 d. tvirtinti atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Taigi apie 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ieškovė turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2013 m. balandžio 30 d.; 2017 m. vasario 7 d. civilinėje byloje Nr. e2-498-560/2019 UAB „Šiaulių banko turto fondas“ ir UAB „Minera“ kartu su atsiliepimu pateikė ginčijamus akcininkų sprendimus; 2017 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė pirmąjį ieškinį dėl tų pačių akcininkų sprendimų ginčijimo (c. b. Nr. 2-34360-430/2017), kurioje ieškinys buvo grąžintas ieškovei, nurodžius, kad ji nesidomi procesu. Antrą kartą analogišką ieškinį į teismą ieškovė pateikė 2018 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus 9 mėnesiams po pirmojo ieškinio padavimo. Visos šios aplinkybės, kurių ieškovė neginčija, vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė praleido 3 mėn. terminą ginčyti akcininko sprendimus jau tada, kai pirmą kartą kreipėsi su tokiu ieškiniu į teismą;

Atsiliepimas

12.6. tretieji asmenys byloje laikėsi aktyvios pozicijos: pateikė atsiliepimą į ieškinį, teikė atsiliepimus dėl byloje reiškiamų prašymų (prašymo skirti ekspertizę, prašymų tvirtinti taikos sutartį), teikė atsiliepimus į du atskiruosius skundus, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Į pasirengimo bylai laiką įskaičiuotinas laikas, kurį trečiųjų asmenų atstovė skyrė, nuvykusi susipažinti su civiline byla Nr. 2-34360-430/2017, kurioje ieškovė pirmą kartą pateikė ieškinį dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, taip pat reikėtų įvertinti ir išimtinai nesąžiningą ieškovės ir atsakovės elgesį, pradedant apsimestinį ginčą. Taip pat prasminga būtų įvertinti faktą, kad ginčą inicijavo Bulgarijoje registruota ir jokios veiklos nevykdanti (ir pajamų neturinti) bendrovė, kurioje vadovei net nėra mokamas atlyginimas. Taigi trečiųjų asmenų galimybės išsiieškoti iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidas yra menkai tikėtinos.

4. Trečiasis asmuo UAB „BK investicija“ pateikė atsiliepimą į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, kuriuo prašo atmesti ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo šiuos esminius argumentus:

13.1. ieškovės ir atsakovės pateikti faktiniai ir teisiniai argumentai yra išimtinai subjektyvūs, klaidinantys dėl ginčo dalyko teisės ir faktų aiškinimo, jie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti sprendimą;

13.2. objektyviai yra neįmanoma situacija, kad pradedant nuo 2012 metų ir 2015 metų, iki bylos iškėlimo, net dviejose veikiančiose grupės įmonėse esą nebuvo „pastebėti“ ginčijami sandoriai bei jų pagrindu prisiimti atsakovės, kurios savininkė yra ieškovė, finansiniai įsipareigojimai, nors jų bendra vertė sudarė 22 627 000 litų ir kasmet akcininkų privalomose tvirtinti finansinėse ataskaitose tai esą negalėjo matytis. Ieškovės ir atsakovės skundų teiginiai ieškinio senaties klausimu yra subjektyviai ir akivaizdžiai manipuliaciniai;

13.3. dokumentų klastojimas, kuris minimas tiek ieškovės, tiek atsakovės skunduose, nepatvirtina fakto, jog nuo šių veiksmų atlikimo būtų sužlugęs ginčo šalių verslas ar padaryta žala. Priešingai, akivaizdu, kad abi ginčo šalys iš to turėjo turtinės naudos. Kontroliuojančios ir dukterinės įmonės visos teigiamos ir neigiamos tarpusavio turtinės pasekmės gali ir turi būti įvertintos ir pilnai išspręstos šios įmonių grupės viduje. Atsakovė pripažįsta ieškinį pilnai, šiomis sąlygomis abi šalys siekė priversti teismą patvirtinti jų taikos sutartį. Akivaizdu, kad ginčo byloje visai nėra, jis yra imitacinis, byla iškelta kitais tikslais. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, byloje šalys ne sprendžia realų ginčą, tačiau siekia teismo procesinio dokumento (t.y. teismo sprendimo) pavidalu būtent patvirtinti juridinį faktą, esą įmonių grupės viduje sudaryti sandoriai niekiniai ir tuo pasinaudoti kituose vykstančiuose ar galimuose ateityje teisminiuose procesuose pagal atsakovės taktinį subjektyvų poreikį;

13.4. byloje nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti ginčijamų sandorių prieštaravimo būtent imperatyvioms teisės normoms. Ieškinio reikalavimų pagrįstumas grindžiamas išimtinai atsakovės įstatų 15 straipsniu „atsakovės vadovas priima sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 Bendrovės įstatinio kapitalo, įkeitimo ir hipotekos (skaičiuojama bendra sandorių suma), jeigu yra gautas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas“, taip pat įstatų 13 straipsniu. Atsakovės įstatuose nustatytų taisyklių galimai net sąmoningas nesilaikymas byloje negali būti prilygintas imperatyvių teisės normų pažeidimui. Privačios bendrovės įstatuose įtvirtinta sprendimų priėmimo taisyklė šiuo atveju galioja tik šiam juridiniam asmeniui, tai yra ji būtent dispozityvi, laisvai pasirenkama taisyklė ir kiekvienoje įmonėje neprivaloma. CK 2.82 straipsnis byloje visai netaikytinas;

13.5. šios bylos reikalavimai yra dėl nuginčijamų sandorių. Ieškovė ir atsakovė tvirtindamos, kad įstatų paminėtų taisyklių pažeidimas esą yra imperatyvi teisės norma, darė tai labai sąmoningai ir subjektyviai, tikslu suklaidinti teismą;

13.6. bylos ginčo dalyku yra imperatyvumui priešinga faktinių aplinkybių visuma – atsakovės įstatuose dispozityviai įtvirtinta griežtesnė nei įstatymuose tam tikrų sprendimų priėmimo taisyklė. Pripažįstant sandorius negaliojančiais būtina nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai bylos ginčo sandoriai prieštarauja. To ieškovė ir atsakovė iki šiol nenurodė, todėl jų reikalavimai atmestini. Atsižvelgiant, kad ginčo sandoriai byloje nepriskirtini prie imperatyvių, jie nenuginčyti kitais pagrindais, tokių sandorių teisinius padarinius taikyti taip pat nėra pagrindo, t.y. nėra pagrindo šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant ginčo sandorius (restitucija).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

5. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. balandžio 28 d. buvo gauti atsakovės (apeliantės) UAB „Emilė“ rašytiniai paaiškinimai, taip pat prašymas dėl naujų įrodymų – UAB „Emilė“ Įstatų ir 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą juos patvirtinti – pridėjimo prie nagrinėjamos bylos.

6. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti juos veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ar paneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.

7. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir rinkdami įrodymus, ir teikdami teismui prašymus bei reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad apeliantės rašytiniai paaiškinimai ir nauji dokumentai apeliacinės instancijos teismui pateikti teismo posėdžio dieną, eliminuojant byloje dalyvaujantiems asmenims galimybę išdėstyti savo procesinę poziciją dėl šių dokumentų pridėjimo prie bylos ir pasisakyti dėl jų esmės, pripažįsta, kad toks naujų dokumentų pateikimas yra aiškiai pavėluotas, prieštaraujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principams (CPK 7 straipsnis, 17 straipsnis).

9. Būtina pažymėti ir tai, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), o apeliantė savo rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo motyvus ir jį papildyti naujais argumentais. Dėl to, kas pasakyta, apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – akcininkų protokolinių sprendimų teisėtumas. Tiek ieškovė, tiek atsakovė teismo prašė pripažinti ab initio negaliojančiais: a) 2012 m. gruodžio 19 d. atsakovės UAB „Emilė“ vienintelio akcininko rašytinį sprendimą, atitinkantį visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriame įforminti sprendimai: (1) išleisti 4 400 000 Lt (1 274 328,08 Eur) nominalios vertės obligacijų emisiją Nr. Emilė-1 ir (2) 4 300 000 Lt (1 2453 66,08 Eur) obligacijų emisiją Nr. Emilė-2 (tomas I, b.l. 9-13); b) 2015 m. vasario 4 d. visų akcijų savininko sprendimą, kuriuo pakeista obligacijų išpirkimo data (tomas I, b.l. 14-18).

11. Šalys pripažįsta, kad ginčo sprendimai buvo padaryti siekiant pirkti UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ nuosavybės teise priklausantį turtą. Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškino ir šiuos paaiškinimus patvirtina byloje esantys įrodymai, kad Visuotinio akcininkų 2012 m. gruodžio 19 d. susirinkimo metu ieškovės išleista 1 274 328,08 Eur bendros nominalios vertės atsakovės obligacijų emisija Nr. Emilė-1 ir 1 2453 66,08 Eur nominalios vertės obligacijų emisija Nr. Emilė-2 buvo skirtos išpirkti UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ nekilnojamąjį turtą (tomas I, b.l. 9-13, 14-18), siekiant jį nuomoti.

12. Byloje nustatyta, kad atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-1, 2013 m. sausio 24 d. sutartine hipoteka 20120130004644 UAB „Šiaulių banko turto fondas“ įkeitė atsakovei priklausantį turtą – pastatus, patalpas, žemės sklypus bei inžinerinius statinius. Taip pat atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-2, 2013 m. sausio 30 d. sutartine hipoteka 20120130005892 antriniu įkeitimu UAB „Minera“ įkeitė atsakovei priklausantį nurodytą turtą

13. Atsakovė užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-1, 2013 m kovo 21 d. sutartine hipoteka 20220130014707, UAB „Šiaulių banko turto fondas“ įkeitė reikalavimo teises į atsakovės gautinas sumas. Atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-2 2013-03-21, sutartine hipoteka 20220130014706, antriniu įkeitimu UAB „Minera“ įkeitė reikalavimo teises.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimus atsakovei pareiškė turėdama su atsakove bendrą tikslą – panaikinti ieškovės, kaip atsakovės vienintelės akcininkės, priimtus 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 4 d. sprendimus, kurie buvo pagrindu sudaryti kitus sandorius bei inicijuoti vykdymo procesus ir kuriuos atsakovė ginčija Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2-1867-577/2019 ir Nr. e2-110-656/2019. Be kita ko, būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti šalių bylos nagrinėjimo metu 2019 m. gegužės 7 d. pasirašytą taikos sutartį.

15. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-558-862/2019, kuria atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, buvo apskųsta UAB „Emilė“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad „VANTA 2“ EOOD ir UAB „Emilė“ 2019 m. gegužės 7 d. taikos sutarties 1 punkte nurodė vienintelę materialaus pobūdžio sąlygą – šalys susitaria pripažinti negaliojančiais UAB „Emilė“ vienintelio akcininko priimtą 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir visuotinio akcininkų susirinkimo 2015 m. vasario 4 d. protokolo sprendimus.

16. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje e2S-1602-934/2019 išnagrinėjo atskirąjį skundą ir jos 24 punkte nurodė, kad „pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadai, jog taikos sutartis nesąžininga trečiųjų asmenų atžvilgiu, kadangi šalys susitarė neatsižvelgusios į trečiųjų asmenų interesus, kurie yra atsakovės kreditoriai ir kurie nuo 2016 metų siekia atgauti iš atsakovės skolą, užtikrintą hipotekos sandoriais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į formuojamą teismų praktiką (žr., 23 punktą), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tvirtinti viešajam interesui prieštaraujančią taikos sutartį (CPK 42 straipsnio 2 dalis)“, todėl atskirąjį skundą atmetė. Dėl šios nutarties buvo teiktas kasacinis skundas, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsisakė priimti.

17. Atsižvelgiant į tai, kas buvo aukščiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje aplinkybė dėl šalių nesąžiningumo yra prejudicinė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

18. Pagal CK 1.137 straipsnio 2 dalį „Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų“. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad „Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti“.

19. Teisėjų kolegija, įvertindama nagrinėjamoje byloje prejudicinę aplinkybę, kad šalys veikė nesąžiningai, tai yra siekdamos pažeisti trečiųjų asmenų interesus, kurie yra atsakovės kreditoriai ir kurie nuo 2016 metų siekia atgauti iš atsakovės skolą, atsižvelgdama į tai, kad taikos sutarties objektas sutampa su ieškinio objektu, konstatuoja, kad ieškovė pareiškė ieškinį piktnaudžiaudama subjektine teise, todėl vien tai sudarė teisinį pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

20. Pasisakant dėl apeliančių „VANTA 2“ EOOD ir UAB „Emilė“ argumento, kad ginčo sprendimus pasirašė tariama „VANTA 2“ EOOD vadovė V. C., kuri tuo metu nebuvo vadovė, teisėjų kolegija pažymi, kad jei ieškovė patyrė žalos dėl V. C. veikos, tai ji turėtų kreiptis į ją prašydama atlyginti žalą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

21. Apeliantės nesutinka su atliktu įrodymu vertinimu, pažymėdamos, jog atsakovės pateiktame Lietuvos teismo Ekspertizės centro 2018 m.gruodžio 20 d. ekspertizės akto Nr. 11-2457(18) išvadoje nurodyta: jog ne V. C. pasirašė protokolą ties žodžiais „V. C.“. Šios ekspertizės akto išvados bei šalių atstovės argumentai apie jos vadovaujamose įmonėse naudojamas vadovo parašų faksimiles, sudaro pagrindą išvadai, kad ir ieškovės ginčijamus 2012-12-19 ir 2015-02-04 protokolus ties įrašais „V. C.“ galėjo pasirašyti ne šis asmuo, o galimai bet kuris ieškovės akcininkas arba vadovas, nurodytas teismui pateiktame Bulgarijos Registrų agentūros 2018-05-09 pažymėjime, arba kitas asmuo, galintis naudoti ieškovo vadovo parašo faksimilę.

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad abejonės dėl to, ar V. C. pasirašė ginčo sandorius nekeičia teisinio rezultato byloje. Pagal CK 2.133 straipsnio 6 dalį, „jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita sandorio šalis tokiu atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį. Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta. Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y. laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo“.

23. Byloje nustačius, kad užtikrinant 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-1, 2013 m. sausio 24 d. sutartine hipoteka 20120130004644 UAB „Šiaulių banko turto fondas“ buvo įkeistas atsakovei priklausantis turtas – pastatai, patalpos, žemės sklypai bei inžineriniai statiniai, o taip pat atsakovė, užtikrindama 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. EMI-2, 2013 m. sausio 30 d. sutartine hipoteka 20120130005892 antriniu įkeitimu UAB „Minera“ įkeitė atsakovei priklausantį nurodytą turtą, sprendžiama, kad ginčijami sprendimai buvo patvirtinti, todėl jie sukelia teisines pasekmes UAB „Emilė“.

24. Apeliantė „VANTA 2“ EOOD nurodė, kad tretieji asmenys, veikdami kartu su buvusiu atsakovės vadovu, pasirinko kitą sandorio sudarymo formą – obligacijų pasirašymo sutartį, kuri iš esmės yra paskolos sutartis ir turi apsimestinio sandorio požymių (CK 1.87 straipsnis). Pasirinkus tokią formą buvo sudaryti apeliantei visiškai nenaudingi sandoriai, kurių pagrindu apeliantė ne tik negavo pelno, tačiau patyrė nuostolių, buvo itin maža kaina išvaržytas jai priklausantis turtas, sumažėjo jos akcijų vertė.

25. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepasisekusio verslo rizika nereiškia, kad sprendimas dėl obligacijų turi apsimestinio sandorio požymių, todėl atmeta apeliantės argumentą dėl sprendimų negaliojimo pagal CK 1.87 straipsnį.

26. Apeliantė UAB „Emilė“ nurodė, kad ginčijami sandoriai prieštarauja CK 1.82 straipsnio 1 daliai. Be to, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad CK 2.82 straipsnio 4 dalis nurodo tris juridinių asmenų organų sprendimų peržiūrėjimo pagrindus prieštaravimą imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams ir protingumo bei sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2017 m.gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3 234 469/2017).

27. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83-2.85 straipsniai).

28. Nagrinėjamu atveju, būtent ieškovės ir atsakovės veika pripažinta nesąžininga, todėl jos negali remtis CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovė, siekdama išvengti skolos grąžinimo, negali remtis šia įstatymo norma, nes tai prieštarautų teisingumo principo esmei. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog ginčijami sprendimai prieštarauja Bendrovės teisnumui dėl valdymo organo kompetencijos pažeidimo, nes ginčo sandoriai atitiko UAB „Emilė“ siekiamą tikslą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, kad ginčijami sandoriai prieštarauja CK 1.82 straipsnio 1 dalai atmetami kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

29. UAB „Emilė“ apeliaciniame skunde nurodė, kad jos (atsakovės) įstatuose (tomas I, b. l. 27 35) yra įtvirtintas reikalavimas sandorio sudarymui gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, todėl 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutarčiai Nr. EMI-2 (t. 1, b. l. 81-90), 2012 m. gruodžio 19 d. Obligacijų pasirašymo sutarčiai Nr. EMI-1 (tomas I, b. l. 49, 58), jų pagrindu sudarytiems hipotekos sandoriams (tomas I, b.l. 38-145) sudarymui visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas buvo privalomas. Anot apeliantės, „VANTA 2“ EOOD vardu V. C. nepagrįstai pasirašė ginčo sprendimus. V. C. UAB „Emilė“ akcininko „VANTA 2“ vardu negalėjo priimti sprendimų, kadangi nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. jai priklausiusios UAB „Emilė“ vienintelio akcininko „VANTA 2“ EOOD akcijos buvo perleistos L. M., kuri atitinkamai nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. tapo ir „VANTA 2“ EOOD vadove.

30. Įstatuose nustatytų taisyklių galimas nesilaikymas negali būti prilygintas imperatyvių teisės normų pažeidimui. Bet kuriuo atveju, byloje nėra įrodyta, kad ginčo sprendimai neatitiko atsakovės valios. Byloje nustatyta, kad UAB „Emilė“ akcininkas ieškovė „VANTA 2“ EOOD priėmė sprendimą pirkti iš UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ nekilnojamąjį turtą. Dalį turto kainos atsakovė buvo nusprendusi apmokėti iš lėšų, kurias atsakovei skolino jos akcininkas. Pinigai pagal Paskolos sutartį buvo sumokėti. Taigi šalys veikė kryptingai, siekdamos apibrėžto tikslo, atitinkančio jų valią, todėl jos negali remtis CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Dėl įrodymų vertinimo

31. Apeliantės teigia, kad teismas iš esmės neteisingai ir šališkai vertino byloje pateiktus įrodymus, o būtent tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Anot „VANTA 2“ EOOD, teismas netinkamai ir selektyviai bei abstrakčiai vertino eksperto išvadą, nors byloje buvo eilė ją patvirtinančių duomenų.

32. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnio 2 dalyje pateiktas bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuriame išvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir rašytiniai įrodymai, bei nurodoma, kad faktinės aplinkybės gali būti nustatomos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

33. Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų atskirai įrodomąją reikšmę.

34. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė ir atsakovė, turėdamos bendrą tikslą panaikinti ginčo sprendimus teisme, teikė prieštaringus argumentus. Viena vertus, ieškovė ieškinyje teigė, kad prie V. C. pavardės galimai pasirašė ne V. C. ir prašė skirti ekspertizę, kurios metu būtų patikrintas faktas, ar pasirašė ji, ar ne ji. Atsakovė palaikė ieškovės prašymą skirti ekspertizę. Kita vertus, šalys įrodinėjo, kad V. C. ginčijamų sprendimų sudarymo metu nebuvo ieškovės vadovė ir apskritai neturėjo teisės už ją pasirašyti. Be to, veikė pažeisdama Įstatus.

35. Toks nenuoseklus šalių procesinis elgesys sudaro prielaidą manyti, kad ginčijamų dokumentų parašo ir tvirtinimo rekvizitai buvo padaryti taip, kad jais būtų galima naudotis, siekiant išvengti įsipareigojimų, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliančių argumentus dėl netinkamų įrodymų vertinimo kaip nepagrįstus, pripažindama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino eksperto išvadas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 12, 178 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties termino

36. Apeliantės „VANTA 2“ EOOD ir UAB „Emilė“ nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog tai, kad nuo 2017 metų tapęs ieškovės vadovu asmuo, susipažinęs su atitinkamai prieš apytiksliai penkerius ir trejus metus sudarytais dokumentais, nusprendė juos ginčyti, nesudaro pagrindo išvadai, jog tai pakeitė ieškinio senaties pradžios momentą. Apeliantės pakartojo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą argumentą, kad apie ginčo sprendimus sužinojo tuomet, kai tretieji asmenys į Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-2770-560/2017 pateikė aptariamus sprendimus.

37. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinių asmenų organų sprendimams nuginčyti taikomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalį Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą.

38. UAB „BK investicija“ prašo bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje taikyti sutrumpinto termino ieškinio senatį, galiojančią juridinio asmens sprendimų ginčijimui, nes objektyviai yra neįmanoma situacija, kad, pradedant nuo 2012 metų ir 2015 metų, iki bylos iškėlimo, net dviejose veikiančiose grupės įmonėse esą nebuvo žinomi ginčijami sandoriai.

39. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad kai 2012 m. gegužės 3 d. S. P. sutartis tarp UAB „Emilė“ ir jos akcininko „VANTA 2“ EOOD, pagal kurią akcininkas paskolino UAB „Emilė“ 7 882 000 litų, kai paskolos sutartį iš vienos pusės pasirašo „VANTA 2“ EOOD vardu V. C., o iš kitos pusės UAB „Emilė“ vardu pasirašo D. K., bei UAB „Emilė“ akcininkas „VANTA 2“ EOOD 2012 m. vasario 5 d. priima sprendimą pirkti nekilnojamąjį turtą (sprendime nurodyta bendra pirkinio kaina – 22 627 000 litų), labiau tikėtina, kad valdymo organams sprendimai, kuriais bendrovė prisiėmė didelius finansinus įsipareigojimus, buvo žinomi, nei nežinomi (CPK 185 straipsnis).

40. Tai, kad „VANTA 2“ EOOD vadovė D. K. B. nuo 2017 metų buvo paskirta į pareigas, nekeičia teisėjų kolegijos išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino ginčyti sprendimus. Naujo vadovo paskyrimo aplinkybė savaime negali būti juridiniam asmeniui svarbi priežastis atnaujinti ieškinio senaties terminą. Juridinis asmuo kiekvienais metais privalo parengti balansą, kuriame yra pateikiami bendrovės finansinės apskaitos suvestiniai duomenys. Akivaizdu, kad prisiimti finansiniai įsipareigojimai turėjo jų teisinį pagrindimą, kuris galėjo būti patikrintas kiekvienais metais valdymo organų. Taigi, jei įmonė veikė nerūpestingai, tai nėra svarbi priežastis termino atnaujinimui.

41. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad šalių procesinis elgesys patvirtina UAB „Šiaulių banko turto fondas“ atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentą, kad bendrovės valdymo organai žinojo apie ginčo sprendimus nuo jų priėmimo momento ir su jais sutiko. Byloje nustatyta, kad D. K. B. pasirašė atstovavimo su advokatais sutartis ir ieškovės, ir atsakovės vardu. Atsakovė, minėta, yra bendrovė, kurią visa apimtimi kontroliuoja ieškovę. Ieškovei pareiškus ieškinį, atsakovė iš karto su ieškiniu sutiko ir paprašė ieškinį tenkinti. Bylos nagrinėjimo teisme metu šalys du kartus bandė pasitvirtinti taikos sutartį, kurioje buvo pripažįstami visi ieškinio reikalavimai. Taigi šios aplinkybės reiškia, kad teiginiai apie įrodinėjamą neteisėtą sandorių sužinojimo momentą yra deklaratyvūs.

42. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 m. geužės 3 d. ieškovė ir atsakovė tikslingai ir nuosekliai siekė ginčo sprendimų pagrindu vystyti verslą, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą bei atmetė ieškinį ir šiuo teisiniu pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

44. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20 (toliau – Rekomendacijos)).

45. Anot apeliantės „VANTA 2“ EOOD, sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė viso 7 114,80 EUR trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų iš apeliantės ir atsakovės lygiomis dalimis, nors patirtos bylinėjimosi išlaidos akivaizdžiai viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė visas trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris yra nepalankus ir ieškovei, ir atsakovei. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo UAB „Minera“ už suteiktą teisinę pagalbą patyrė 3 859,90 Eur už suteiktą teisinę pagalbą, o UAB „Šiaulių banko turto fondas“ – 3 254,90 Eur.

47. Be to, jei ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, norėjo ginčyti tretiesiems asmenims priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, ji privalėjo suformuluoti tokį reikalavimą kaip savarankišką apeliacinio skundo reikalavimą, tačiau apeliaciniame skunde toks reikalavimas nebuvo suformuluotas. Kita vertus, tretieji asmenys pateikė atsiliepimą į ieškinį, teikė atsiliepimus dėl byloje reiškiamų prašymų (prašymo skirti ekspertizę, prašymų tvirtinti taikos sutartį), teikė atsiliepimus į du atskiruosius skundus, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Į pasirengimo bylai laiką įskaičiuotinas laikas, kurį trečiųjų asmenų atstovė skyrė, nuvykusi susipažinti su c. b. Nr. 2-34360-430/2017, kurioje ieškovė pirmą kartą pateikė ieškinį dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Vien už atsiliepimo į ieškinį parengimą vidutiniškai paslaugų suteikimo laikotarpiu rekomenduojamas priteisti dydis buvo 2 425,75 Eur.

48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė UAB „Minera“ už suteiktą teisinę pagalbą 3 859,90 Eur, o UAB „Šiaulių banko turto fondas“ – 3 254,90 Eur. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kuri paslauga viršija rekomenduojamą priteisti teisinės pagalbos sumą, o apeliacinis teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio motyvams iš esmės pritaria (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Teisėjų kolegija nurodo, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.

51. Minėta, analogiškai teismų pareigą motyvuoti priimtą sprendimą nustatančias procesinės teisės normas savo praktikoje aiškina ir taiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-219/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2009).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. UAB „Minera“ pateikė įrodymus, kad patyrė apeliacinėje instancijoje 968,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. UAB „Šiaulių banko turto fondas“ sumokėjo 968,00 Eur už atsiliepimo į „VANTA 2“ EOOD ir UAB „Emilė“ apeliacinius skundus parengimą. Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, atitinka rekomenduojamą priteisti jų dydį, todėl priteisiamos iš apeliančių (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

54. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

ieškovės „VANTA 2“ EOOD apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės UAB „EMILĖ“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės „VANTA 2“ EOOD, juridinio asmens kodas 0307031487, ir atsakovės UAB „Emilė“, juridinio asmens kodas 302629571, trečiajam asmeniui UAB „Šiaulių banko turto fondas“ juridinio asmens kodas 145855439, lygiomis dalimis 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo „VANTA 2“ EOOD, juridinio asmens kodas 0307031487, ir atsakovės UAB „Emilė“, juridinio asmens kodas 302629571, trečiajam asmeniui UAB „Minera“, juridinio asmens kodas 121736330, lygiomis dalimis 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė