- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-174-1076/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00407-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- D. V.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius
- Kategorijos
- 1.2.14.6Turto pasisavinimas (BK 183 str.)
- 1.2.18.10.1Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas (BK 222 str. 1 d.)
- 1.2.18.11Aplaidus finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas (BK 223 str.)
- 1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Evaldo Gražio ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, nustatant jam BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą: per 8 (aštuonis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 70 (septyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. būdamas UAB ,,D.“, reg. adresu, (duomenys neskelbtini), JAR kodas – (duomenys neskelbtini) direktorius ir kasininkas, pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB „D.“ buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai bei registrai už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., o būtent: pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio l ir 3 punktų nuostatas, numatančias „ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“ netinkamai organizavo UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, kadangi tyrimui nepateikė UAB „D.“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. Dėl nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d.
2. D. V. buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. būdamas UAB ,,D.“, reg. adresu, (duomenys neskelbtini), JAR kodas – (duomenys neskelbtini) direktorius ir kasininkas, pagal BAĮ 21 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas dėl einamų pareigų būdamas tiesiogiai atsakingu už tinkamą šios bendrovės veiklos organizavimą, kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, pagal 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus „Apskaitos dokumentų pasirašymas“ – už UAB ,,D.“ apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 30 punktą būdamas atsakingas, jog bendrovėje būtų laikomasi šių taisyklių, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. organizavo apgaulingą UAB „D.“ apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent: 2016 m. rugpjūčio 15 d., būdamas UAB ,,D.“, ofise, adresu (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, R. A., nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, kuri šio netikro dokumento pagrindu į bendrovės ilgalaikio turto įvedimo į eksploatacijos aktus ir inventorizacijos aprašus įtraukė mėsos kimštuvą, mėsos maišytuvus, mėsmales, mėsos klipsatorius, mėsos multifunkcinę rūkyklą.
3. D. V. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. būdamas UAB ,,D.“, reg. adresu, (duomenys neskelbtini), JAR kodas – (duomenys neskelbtini) direktorius ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu būdamas atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje esantį turtą – lėšas, esančias bendrovės kasoje, bei už lėšas, esančias pas jį kaip atskaitingą asmenį, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto, nustatančio, kad atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ir 10 punkto, nustatančio, kad pinigų sumokėjimo tvarką ir terminus, kurie negali būti ilgesni kaip vienas mėnuo, atskaitingam asmeniui nustato vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir patvirtina ūkio subjekto vadovas, reikalavimus, nenustatydamas atskaitingo asmens atsiskaitymo tvarkos, 2016 m. rugsėjo 1 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 0004 iš UAB „D.“ kasos paėmė 42 350 Eur apmokėti UAB ,,M. M.“ pagal PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, tačiau šių piniginių lėšų UAB ,,M. M.“ nesumokėjo, panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė, į UAB „D.“ kasą kaip atskaitingas asmuo negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį jam svetimą turtą UAB „D.“ pinigines lėšas – 42 350 Eur.
4. D. V. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad iš anksto žinodamas, jog jis UAB ,,D.“, reg. adresu, (duomenys neskelbtini), JAR kodas – (duomenys neskelbtini), buhalterinės apskaitos ir kitų įmonės dokumentų P. V. neperdavė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje panaudodamas technines priemones – spalvotą elektrografiją, pagamino 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, kurio skiltyje „Perėmėjas fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas“ esantys parašas ir apvalaus antspaudo „LIETUVOS RESPUBLIKA REPUBLIC OF LITHUANIA UAB „D.“ LTD“ atspaudas yra atlikti, panaudojus technines priemones ir kurį 2022 m. balandžio 27 d. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui reikalaujant ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00407-21 medžiagai papildyti, kad patvirtinti tyrimo metu savo duotus parodymus, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, kurį panaudojo siekdamas išvengti atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog D. V. pateikus R. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, o šiai tokio vieno netikro dokumento pagrindu į bendrovės ilgalaikio turto įvedimo į eksploatacijos aktus ir inventorizacijos aprašus įtraukus neva nupirktą mėsos perdirbimo įrangą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas nurodė, kad aptarto netikro dokumento įvedimas į bendrovės buhalterinę apskaitą UAB „D.“ veiklos buhalteriniam atvaizdavimui nepakenkė. Kaltinime nebuvo nurodyti jokie kiti kaltinamojo veiką kvalifikuojantys duomenys, kiti padaryti buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai, nulėmę apgaulingą UAB „D.“ apskaitos tvarkymą, dėl kurių nebuvo galima bent iš dalies nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
6. Išteisindamas D. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „D.“ kasoje negalėjo būti ir nebuvo kaltinime nurodytų piniginių lėšų – 42 350 Eur, todėl D. V. negalėjo jų pasisavinti ir nepasisavino. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės dokumentuose nurodytos paskolos realiai nebuvo suteiktos, jos buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą fiktyviai, o T. B. ir E. G. investuotos pinigų sumos realiai buvo panaudotos bendrovės veikloje, jų buhalterinėje apskaitoje neapskaitant.
7. D. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad tik ištyrus originalų dokumentą – 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, ar ant tokio dokumento pasirašė liudytojas P. V. ar kitas asmuo, ir tik tuomet padaryti išvadą, ar pateiktas dokumentas yra suklastotas. Kadangi į bylą buvo pateikta minėto dokumento kopija, teismas sprendė, jog nėra objektyvaus pagrindo neginčijamai išvadai, kad D. V. pateikė suklastotą dokumentą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
8. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė (toliau – ir prokurorė) prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendį dalyje dėl D. V. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio l dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. V. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį, ir nuteisti: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 120 MGL dydžio baudą; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL dydžio baudą; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėti, ir D. V. paskirti galutinę bausmę – 200 MGL dydžio baudą. Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį
8.1. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „D.“ kasoje negalėjo būti ir nebuvo kaltinime nurodytų piniginių lėšų – 42 350 Eur, todėl D. V. negalėjo jų pasisavinti ir nepasisavino. 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-38-2909 (toliau – 2019 m. kovo 15 d. Specialisto išvada) (5 lentelė) nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. (imtinai) bendrovei buvo suteikta 51 000 Eur paskolų, liudytoja I. B. nurodė, jog ji investavo 17 000 Eur į bendrovę, tačiau D. V. pinigų gavimą pagrindžiančių dokumentų nei jai, nei sūnui nedavė. Liudytojas A. B. patvirtino, kad bendrovėje „D.“ jis dirbo be sutarties, nes taip pageidavo P. V. ir D. V.. Už atliktus darbus jie visada atsiskaitydavo grynais. D. V. 2016 m. rugpjūčio 2 d. į bendrovės sąskaitos kortelę, esančią AB SEB banke (grynųjų įmokėjimas bankomate), įnešė 100 Eur, 2016 m. rugsėjo 13 d. – 400 Eur, 2019 m. rugsėjo 14 d. – 1 050 Eur, 2016 m. rugsėjo 16 d. – 200 Eur, 2016 m. rugsėjo 19 d. – 50 Eur, nors piniginės lėšos iš kasos išduotos D. V. nebuvo, kas rodo, jog UAB „D.“ piniginių lėšų turėjo, tačiau D. V., dirbdamas UAB „D.“ vadovu ir kasininku įneštiems pinigams iš akcininkų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų kasos pajamų orderių nesurašė, kasoje pinigų neapskaitė.
8.2. Taip pat 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog 2016 m. rugsėjo 1 d. į kasą akcininkai įnešė 42 200 Eur, po ko, 2016 m. rugsėjo 1 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 0004 išmokėta 42 350 Eur UAB „M. M.“. UAB „M. M.“ direktorius A. G. neigia buvus tokiam sandoriui, liudytoja R. A. parodė, jog kvitą ir PVM sąskaitą MTL Nr. 015, jai atnešė D. V., kasos išlaidų orderį išrašė ji nežinodama apie fiktyvią ūkinę operaciją. Taigi, D. V., būdamas vienintelis UAB „D.“ darbuotojas, nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 42 350 Eur panaudojimą. Tai reiškia, kad specialisto išvadoje konstatuotas 42 350 Eur lėšų panaudojimas yra nepagrįstas, o kaltinamajam pateikus versiją, jog pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms, turėjo būti pateikti tai patvirtinantys dokumentai.
8.3. Pasak skundo, pirmosios instancijos teismas vieniems duomenims teikė prioritetą prieš kitus, jų tarpusavyje nesulyginęs, atmesdamas 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvadoje konstatuotus faktus, liudytojos R. A. parodymus, kaltinamojo parodymus vertindamas kaip nuoseklius, nors jie tokie nebuvo. Įtariamuoju apklaustas D. V. vienu metu nurodė, jog apskaitą tvarkė pats, kitu, jog tai darė į darbą priimta buhalterė R. A.; tai kad veikla vykdoma nebuvo, tai kad pirko įrangą, atliko remonto darbus, nuomojo patalpas, sudarinėjo sutartis; vienu metu parodė, jog PVM sąskaita faktūra MTL Nr. 015 buvo preliminari, kitu atveju, jog bendrovė „D.“ neturėjo pinigų sumos susimokėti už įrenginius, todėl sandoris tarp UAB „D.“ ir UAB „M. M.“ neįvyko. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. V. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalyje turi būti panaikinta.
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį
8.4. D. V. 2016 m. rugpjūčio 15 d. R. A. pateikiant PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, kurioje buvo nurodytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Šio netikro dokumento pagrindu į bendrovės ilgalaikio turto įvedimo į eksploatacijos aktus ir inventorizacijos aprašus buvo įtraukta mėsos perdirbimo įranga, iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., kadangi šių įrengimų buvimo nekonstatavus atliktos inventorizacijos metu, buvo iškreipti bendrovės veiklos duomenys.
8.5. Realiai neįvykusių operacijų PVM sąskaitos faktūros MTL Nr. 015 apmokėjimą, įforminant 2016 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 0004, nuo bendrovės kasos buvo nurašyta 42 350 Eur, todėl turto parametro duomuo taip pat buvo iškreiptas, iškreipiant įsipareigojimų ir pinigų sumažėjimą, nes nustatyta, jog UAB „M. M.“ piniginės lėšos sumoje 42 350 Eur išmokėtos nebuvo. Todėl teismo išvada, jog į UAB „D.“ apskaitą įtraukus PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015 leidžia nustatyti veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą nepagrįsta duomenų visetu. Šiuo atveju nebuvo įvertintas duomuo, jog bendrovės „D.“ veikloje 42 350 Eur suma vertintina kaip itin didelė (deklaruotas įstatinis kapitalas 2 500 Eur, bendrovė veikos pajamų neturėjo), kokioms reikmėms ir kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims šios lėšos ir ar būtent tokio dydžio lėšos buvo panaudotos objektyvių duomenų nepateikta.
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
8.6. Nors D. V. kaltu neprisipažino, tačiau ši jo parodymų dalis taip pat vertintina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes 2020 m. birželio 3 d. apklaustas specialiuoju liudytoju nurodė, jog išeidamas iš UAB „D.“ direktoriaus pareigų, dokumentus perdavė R. A. ir P. V., dokumentų perdavimo aktas surašytas nebuvo. Tiek R. A., tiek P. V. dokumentų perdavimo faktą ir akto surašymą paneigė, o E. G., būdamas D. V. draugu ir siekdamas šiam galimai padėti išvengti atsakomybės, nurodė, jog buvo perduodami pinigai ir pasirašomas dokumentas, tačiau koks tai buvo dokumentas, jis neskaitė ir nematė, todėl nesant objektyvių duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, jog bendrovės dokumentai buvo perduoti P. V.. Vėliau D. V. nei 2021 m. spalio 26 d., nei 2021 m. lapkričio 17 d. ar 2022 m. kovo 22 d. perdavimo aktų neparodė, tačiau 2022 m. balandžio 14 d. pateikė dokumentų perdavimo akto kopiją. Atlikus rašysenos tyrimą, specialisto išvadoje nurodoma, ant dokumento originalus tik D. V. parašas. UAB „F.“ direktorius taip pat nurodė, kad pirminių dokumentų už praeitą laikotarpį pateikta nebuvo, buvo pateikti tik likučiai, kurių pagrindu buvo pradėtas sutartinių įsipareigojimų vykdymas.
9. Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas A. Blaževičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir D. V. išteisinti arba jam paskirti kitą bausmės rūšį – baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. D. V. taikytina nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 223 straipsnio 1 dalies redakcija. Aptarus teismų praktiką dėl BK 223 straipsnio taikymo pažymėtina, kad D. V., būdamas UAB „D.“ vadovu, sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis su UAB „B.“ nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. ir minėta įmonė buhalterinę apskaitą tvarkė, o tiksliau tvarkė minėtos įmonės darbuotoja R. A.. Akivaizdu, kad už kaltinime jam nurodytas veikas yra atsakinga buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė ar konkretus minėtos įmonės darbuotojas. Minėtas aplinkybes patvirtina ir šioje byloje liudytoja apklausta R. A.. Minėtu laikotarpiu UAB „D.“ nevykdė jokios ūkinės veiklos ir direktoriumi D. V. buvo labai trumpą laiko tarpą.
9.2. D. V. sudaręs sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo ar sutaręs su R. A. dėl apskaitos tvarkymo, iš esmės įgyvendino pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad ši pareiga buvo įgyvendinta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, nenustatyta.
9.3. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ANK 205 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata aktuali ir aiškinant bei nustatant aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis) požymius.
9.4. Formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą. Todėl gynybos manymu, D. V. veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, dėl ko darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ir turėtų būti išteisintas.
9.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus, netinkamai atsižvelgė į asmenį charakterizuojančius duomenis, padarytos veikos motyvus ir tikslus, teisingumo principą, dėl ko paskyrė nuteistajam D. V. per griežtą bausmę.
10. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų skundą tenkinti, o prokurorės skundą atmesti, prokurorė prašė jos skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės ir nuteistojo D. V. bei jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
11. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus ir apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. V. kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – išteisino.
12. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, D. V. padarė nusikalstamas veikas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Todėl, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu, ši nuosprendžio dalis naikinama, ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, pirmosios instancijos teismo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 2 punktu, švelninama, D. V. paskiriant kitos rūšies bausmę – baudą.
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį
13. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „D.“ kasoje negalėjo būti kaltinime nurodytų piniginių lėšų – 42 350 Eur, todėl D. V. negalėjo jų ir pasisavinti. Prokurorės teigimu tokią teismo išvadą paneigia byloje esantys įrodymai – 2019 m. kovo 15 d. Specialisto išvada (5 lentelė), liudytojos I. B., A. B. parodymai.
14. Pasak prokurorės, specialisto išvadoje (5 lentelė) yra nurodyta, jog nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. (imtinai) UAB „D.“ buvo suteikta 51 000 Eur paskolų (t. 4, b. l. 120). Specialistė tokias aplinkybes nurodė remdamasi tyrimui pateiktais dokumentais, tame tarpe ir kasos pajamų orderiais. Kaltinimo laikotarpiui aktualiuose kasos pajamų orderiuose nurodyta, kad 2016 m. liepos 11 d. iš E. G. buvo gauta 8 800 Eur paskola (KPO D. Nr. 00001) (t. 4, b. l. 188), 2016 m. rugsėjo 1 d. iš T. B. – 15 000 Eur (KPO D. Nr. 00002) (t. 4, b. l. 189), 2016 m. rugsėjo 1 d. iš E. G. – 17 200 Eur (KPO D. Nr. 00003) (t. 4, b. l. 190) ir 2016 m. rugsėjo 1 d. iš P. V. – 10 000 Eur (KPO D. Nr. 0004) (t. 4, b. l. 192). Tačiau vien ta aplinkybė, kad kasos pajamų orderiuose nurodyti tokie duomenys, dar nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, jog minėtos pinigų sumos buvo šiuose dokumentuose nurodytu laikotarpiu įneštos į bendrovės kasą ir pasisavintos. Pastebėtina, kad 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvadoje, vertinant pirmiau nurodytų kasos pajamų orderių turinį, nurodyta, kad 2016 m. liepos 11 d. KPO D. Nr. 0001 patvirtintas tik kasininko parašu. Pasirašiusio asmens vardas ir pavardė nenurodyti, tačiau parašas vizualiai panašus į P. V., kuris UAB „D.“ generalinio direktoriaus pareigas pradėjo eiti 2016 m. rugsėjo 15 d (t. 4, b. l. 127). 2016 m. rugsėjo 1 d. KPO D. Nr. 00002 patvirtintas pinigus įmokėjusio asmens parašu, vyr. buhalterės R. A. parašu bei kasininko parašu (pasirašiusio asmens vardas, pavardė nenurodyti, tačiau parašas vizualiai panašus į P. V.). KPO kvitas pateiktas kartu su kasos pajamų orderiu, t. y. viename lape. 2016 m. rugsėjo 1 d. KPO D. Nr. 00003 patvirtintas UAB „F.“ buhalterio, kuris apskaitos paslaugų teikimo sutartį su UAB „D.“ sudarė 2016 m. rugsėjo 28 d. (t. 4, b. l. 127), antspaudu ir kasininko parašu (pasirašiusio asmens vardas, pavardė nenurodyti, tačiau parašas vizualiai panašus į P. V.). Buhalterio ir pinigus įmokėjusio asmens parašų nėra. Prie kasos pajamų orderio pateiktas ir KPO kvitas. 2016 m. rugsėjo 1 d. KPO D. Nr. 00004 patvirtintas pinigus įmokėjusio asmens P. V. parašu, buhalterio UAB „F.“ antspaudu bei kasininko parašu (pasirašiusio asmens vardas, pavardė nenurodyti, tačiau parašas vizualiai panašus į P. V.). Prie kasos pajamų orderio pateiktas ir kasos pajamų orderio kvitas.
15. Teisėjų kolegija pastebi, kad jau pačių kasos pajamų orderių turinys bei autentiškumas kelia abejonių. Nei viename iš jų, skiltyje „Gavo kasininkas“ nenurodyta kasininko vardas ir pavardė, o parašas šioje skiltyje tik vizualiai panašus į P. V.. Pats liudytojas teigė, kad kol dirbo vadybininku, niekur nepasirašinėjo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „D.“ vadovu P. V. tapo 2016 m. rugsėjo 19 d., o aptariami kasos pajamų orderiai surašyti 2016 m. liepos 11 d. ir net trys orderiai 2016 m. rugsėjo 1 d.
16. Tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktas numatė, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, trimis iš keturių nurodytų atvejų buvo išduoti KPO kvitai, t. y. dėl 15 000 Eur, kuriuos pagal minėtus dokumentus turėjo perduoti T. B., dėl 17 200 Eur, kuriuos turėjo perduoti E. G. ir dėl 10 000 Eur, kuriuos turėjo perduoti P. V..
17. D. V., pirmosios instancijos teisme parodė, kad pirmasis 15 000 Eur bendrovei davė T. B.. Šie pinigai buvo išleisti D. V. vadovavimo laikotarpiu. Kai lėšas perdavė E. G., D. V. jau nebebuvo vadovu, todėl nežinojo, kas už šiuos pinigus buvo perkama (t. 7, b. l. 43). Šiuos parodymus patvirtina ir byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai.
18. Nors vienas iš įmonės akcininkų buvo T. B., tačiau byloje nustatyta, kad pinigus į verslą investavo jo mama I. B.. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 60–61, 66–67), tiek iš pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 190–192) duotų liudytojos I. B. parodymų matyti, kad jos į įmonę investuoti 15 000 Eur buvo išleisti dalimis – pirkta įranga, statybinės medžiagos, kurias ji vykdavo pirkti tiek su D. V., tiek viena. D. V. pasakydavo kiek ir kam reikia pinigų, ir ji duodavo reikiamą sumą. Leidžiant pinigus jokie tai patvirtinantys dokumentai surašomi nebuvo, buvo suskaičiuota ir surašytas vienas dokumentas. Pinigus davė įmonės reikmėms ir jokio susirinkimo dėl paskolų suteikimo nebuvo. Pažymėtina, kad posėdžio metu liudytoja gana tiksliai įvardino kam ir kokios pinigų sumos buvo skirtos: 5 200 Eur D. V. grynais, 1 500 Eur – nuomai, 1 000 Eur – D. V. perdavė jos sūnus, 600 Eur – už įmonės įsteigimą; 400 Eur – „moteriai ant knygutės“, 2 105 Eur – grynais, virš 300 Eur – statyboms. Išleidus jos pinigus buvo investuojami E. G. 15 000 Eur. Vėliau ji investavo dar 2 000 Eur, kadangi reikėjo pinigų sumokėti įmonėje pradėjusiems dirbti asmenims, buhalterei, kiti pinigai buvo palikti sumokėti už mėsą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas E. G. (t. 6, b. l. 192–194) iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 188–189, 194, t. 2, b. l. 3–4, 9–10). Jo parodymai sutampa su liudytojos I. B. nurodytomis aplinkybėmis, kad steigiant įmonę „D.“ ir ją įsteigus, pirmiausia dalimis buvo leidžiami jos (I. B.) 15 000 Eur. E. G. patvirtino, kad I. B. pinigus D. V. leido kartu su ja, informuodamas kam ir kiek pinigų reikia. E. G. parodė, kad iš viso į verslą jis investavo 25 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2016 m. rugsėjį 15 000 Eur grynais perdavė P. V..
20. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas P. V. (t. 7, b. l. 20–22) parodė, kad kol dirbo vadybininku, jis jokių dokumentų nepasirašinėjo. Kai tapo direktoriumi, kasoje pinigų nebuvo. Tuo metu, kai jis buvo direktoriumi, kasoje buvo kažkiek pinigų, tačiau buvo ir skolų, kurias reikėjo grąžinti. Nurodė, kad pinigų „nematydavo“, jų negaudavo, pinigai buvo pas I. B., pinigus pervesdavo tik kai jis ją „prispausdavo“. Pirmosios instancijos teisme paprašius liudytojo paaiškinti, iš kur gaudavo pinigus, skirtus žaliavoms apmokėti, jis negalėjo tiksliai įvardinti, nurodydamas, kad šie pinigai būdavo gaunami pardavus dešras, tačiau paprašius paaiškinti, už kokius pinigus buvo gaminamos dešros, to padaryti negalėjo. Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 23) patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b. l. 3–4), kad P. V. ir D. V. prašymu jis konsultavo juos dėl dešrų gamybos, įrangos; jam būdavo mokama grynaisiais pinigais, kadangi pastarieji nurodė, jog kasoje nėra pinigų.
21. Kaip jau minėta pirmiau, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse numatyta, kad priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį turi pasirašyti finansininkas ir kasininkas. Nagrinėjamu atveju buvo išrašyti trys kvitai, dėl T. B., E. G. ir P. V. bendrovei „D.“ perduotų paskolų, tačiau įvertinus liudytojų parodymus matyti, kad I. B. pinigai UAB „D.“ reikmėms buvo perduoti dalimis, ir tikėtina, anksčiau nei 2016 m. rugsėjo mėnesį, o liudytojas P. V. apskritai nenurodė bendrovei paskolinęs 10 000 Eur. E. G. nurodė, kad į bendrovę iš viso įnešė 25 000 Eur, bet teigė, 2016 m. rugsėjo mėnesį P. V. buvo perdavęs 15 000 Eur.
22. Taip pat svarbu pažymėti, kad prie 2016 m. liepos 11 d. KPO D. Nr. 00001 nebuvo kvito, o kaip jau minėta pirmiau, pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, priėmus pinigus turi būti išduotas kasos pajamų orderio kvitas. Taigi, šiuo atveju nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. G. minėtu laikotarpiu bendrovei būtų perdavęs 8 800 Eur: pagal liudytojo parodymus, jo duoti 15 000 Eur buvo investuojami po to, kai buvo investuoti I. B. pinigai, ir tik vėliau jis davė dar pinigų P. V. (t. 6, b. l. 193).
23. Prokurorė savo skunde taip pat nurodo į specialisto išvadoje nurodytą aplinkybę, kad akcininkų įnešti 42 000 Eur tą pačią dieną pagal kasos išlaidų orderį Nr. 0004 kartu su kasoje esančių piniginių lėšų neva buvo išmokėta UAB „M. M.“ (iš viso 42 350 Eur), tačiau realybėje to nebuvo padaryta. Taigi, pasak skundo, D. V. negalėjo pagrįsti, iš kasos paimtų lėšų panaudojimo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad sandoris tarp UAB „D.“ ir UAB „M. M.“ dėl įrangos pirkimo neįvyko ir pinigai nebuvo sumokėti. Apklausiamas dėl šių aplinkybių D. V. parodė, kad niekas minėtos sumos (42 350,00 Eur) jam neišdavė, tų pinigų jis nepamena, niekur nepasirašė. Buvo susitikęs ne su viena įmone, nes įrenginėjo naują cechą, reikėjo pinigų, kreipėsi į banką, bet niekas paskolos nedavė (t. 7, b. l. 43). Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 77–78, 82–83, 129–130), iš kurių matyti, kad liudytojas nurodė, jog ant 2016 m. rugpjūčio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties (t. 5, b. l. 1–3), 2018 m. rugpjūčio 15 d. PVM sąskaitos-faktūros MTL Nr. 015 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 0004 jo vardu atlikti rankraštiniai įrašai yra atlikti ne jo ranka, parašas ne jo. Jis taip pat parodė, kad PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta įranga bendrovei „D.“ nebuvo parduota, nes ši bendrovė minėtos įrangos atsisakė. Jokie pinigai pagal šią sąskaitą mokami nebuvo. Šie liudytojo parodymai pagrįsti objektyviais byloje esančiais įrodymais.
25. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. kovo 23 d. specialisto išvados Nr. 11-337 (21) (t. 5, b. l. 168–173) taip pat matyti, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog 2016 m. rugpjūčio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartyje tarp UAB „M. M.“ ir UAB „D.“ A. G. vardu rankraštinius įrašus parašė bei pasirašė ne A. G. . Minėtus rankraštinius įrašus padarė ne P. V., ne D. V. ir ne T. B., o nustatyti ar minėti asmenys pasirašė A. G. vardu, nebuvo įmanoma. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. kasos pajamų orderyje Nr. 0004 A. G. vardu rankraštinius įrašus padarė ir pasirašė ne pats A. G., taip pat ne P. V., D. V. ir ne T. B.. 2016 m. rugpjūčio 15 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MTL Nr. 015 rankraštiniai įrašai bei A. G. parašas taip pat buvo atlikti ne paties A. G. bei kitų pirmiau nurodytų asmenų.
26. Be to, tariamas 42 350 Eur pinigų išmokėjimas iš kasos buvo įformintas kasos išlaidų orderiu Nr. 0004 (t. 5, b. l. 5). Šiame orderyje nurodyta, kad pinigai išduoti UAB „M. M.“, pinigų išmokėjimo pagrindas – „Dok. Nr. 015 2016.08.15“. Pateiktas orderis nepatvirtintas pinigų gavėjo, taip pat nepasirašytas nei UAB „D.“ vadovo, nei finansininko. Gavėjo parašo laukelyje yra UAB „F.“ antspaudas (nors apskaitos paslaugų teikimo sutartį ši įmonė su UAB „D.“ sudarė 2016 m. rugsėjo 28 d.), o pinigus išdavusio kasininko laukelyje nors ir yra parašas, tačiau pasirašiusio asmens vardas ir pavardė nenurodyti (parašas vizualiai panašus į P. V.).
27. Jau pirmiau aptartų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: eurai – žodžiais, centai – skaitmenimis. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai turėjo būti išmokėti UAB „M. M.“, akivaizdu, kad minėtų taisyklių nuostatų laikytasi nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad minimų taisyklių 19 punktas numatė, jog jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti.
28. Prie minėto kasos išlaidų orderio taip pat buvo pridėtas kasos pajamų orderis MTL Nr. 30, kuriuo buvo įformintas 42 350,00 Eur įnešimas į kasą. Šiame dokumente nenurodyta nei į kokio ūkio subjekto kasą buvo įnešti pinigai, iš ko ir kokiu pagrindu šie pinigai gauti, nenurodytas ūkinę operaciją pagrindžiantis dokumentas. Pinigus gavusio kasininko laukelyje nurodytas A. G., šalia pavardės yra parašas. Tyrimui taip pat buvo pateikta ir 2016 m. rugpjūčio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis (t. 5, b. l. 1–3) sudaryta tarp UAB „M. M.“ direktoriaus A. G. ir UAB „D.“ direktoriaus D. V. bei 2016 m. rugpjūčio 15 d. PVM sąskaita-faktūra MTL Nr. 015 (t. 5, b. l. 4).
29. Tačiau aplinkybė, kad įmonės apskaitoje buvo rasti fiktyvūs dokumentai dėl tariamo sandorio su UAB „M. M.“, savaime nei patvirtina, nei paneigia klausimo, ar minėtos lėšos buvo įmonės kasoje. Atvirkščiai, pirmiau aptarti kasos dokumentų trūkumai verčia manyti priešingai. Be to, piniginių lėšų buvimą kasoje paneigia taipogi jau aptarti liudytojų parodymai, kurie investavo lėšas į bendrovę. Neįprasta ir tai, kad kasos išlaidų orderio data sutampa su trejais pajamų orderiais, kuomet pinigai neva buvo skolinami bendrovei – 2016 m. rugsėjo 1 d.; be to, minėto išlaidų orderio numeris sutampa su vienu iš kasas pajamų orderio numeriu – 0004. Šių duomenų visuma suteikia pagrindo manyti, kad visa kasos apskaita buvo neteisinga. Prokurorės skunde papildomai nurodomas argumentas, kad D. V. atsiskaitinėjo už paslaugas grynaisiais, ar grynuosius pinigus įnešinėjo į įmonės kortelę, greta jau aptartų liudytojų parodymų teparodo tik tiek, jog įmonė grynaisiais pinigais disponavo, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jų neapskaitė. Tuo tarpu tai, kas buvo atspindėta kasos dokumentuose, neatitiko tikrovės.
30. Šioje vietoje taip pat svarbu įvertinti ir liudytojos R. A. parodymus. Nors teisme liudytoja parodė, jog nežinojo, kad minėtas sandoris yra fiktyvus (t. 6, b. l. 189–190), tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, jog jokios įrangos UAB „D.“ neįsigijo, buvo surašyti tik apskaitos dokumentai, kuriuose įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Tokia idėja kilo D. V., siekiant vėliau susigrąžinti PVM mokestį. Pati liudytoja tokios sumos (42 350 Eur) iš bendrovės kasos niekam neperdavė (t. 1, b. l. 119–121). Pirmosios instancijos teisme ji patvirtino šių parodymų teisingumą. Minėtą liudytojos teiginį patvirtina Kauno VMI 2018 m, balandžio 25 d. patikrinimo aktas Nr. (7.45) FR0689-406, kuriame konstatuojama, jog UAB „D.“ 2016 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijoje iš fiktyvaus sandorio deklaravo ir nepagrįstai apskaitė 7 350 Eur PVM (t. 5, b. l. Šie duomenys įneša papildomų abejonių kaltinimams, jog D. V. neva pasisavintos lėšos bendrovės kasoje egzistavo. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012).
32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyt, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį
33. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog D. V. pateikus R. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, o šiai tokio netikro dokumento pagrindu į bendrovės ilgalaikio turto įvedimo į eksploatacijos aktus ir inventorizacijos aprašus įtraukus mėsos perdirbimo įrangą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
34. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta. D. V. kaltę įrodo liudytojos R. A. parodymai (t. 1, b. l. 119-123; t. 6, b. l. 43), iš dalies paties nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 43-45), Kauno apskrities VMI 2018 m. balandžio 25 d. patikrinimo aktas Nr. (7.45) FR0689-406 (t. 5, b. l. 40-72) ir Kauno apskrities VMI 2024 m birželio mėn. raštas (t. 8, b. l. 64).
35. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mąstą, priežastis dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, Nr. 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-180/2014, Nr. 2K-7-234/2015 ir kt.).
36. Tačiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-144-788-2017, Nr. 2K-226-976/2020).
37. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, Nr. 2K-224-976/2019).
38. Pagal pateiktą kaltinimą D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo inkriminuojamas vieno dokumento įtraukimas į įmonės apskaitą: nuteistasis buhalterei R. A. pateikė PVM sąskaitą faktūrą MTL Nr. 015, kurios pagrindu į bendrovės apskaitą buvo įtraukta sąskaitoje nurodyta mėsos perdirbimo įranga. Byloje nėra ginčo, jog sandoris su UAB „M. M.“ dėl įrangos pirkimo, kurio pagrindu buvo surašyta minėta sąskaita faktūra, neįvyko.
39. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad prokurorės apeliaciniame skunde įvardijami ir kiti nuteistojo veiksmai (įmonės apskaitos tvarkos nenustatymas, ūkinių operacijų neįtraukimas ir t. t.), kurie D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apskritai nebuvo įkaltinti, ir savo prašyme dėl galutinio bausmės paskyrimo D. V. į BK 223 straipsnio 1 dalį neatsižvelgiama. Tuo tarpu prokurorės išvardintus veiksmus iš esmės apima pateikti kaltinimai pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pagal kurį D. V. buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Todėl teisėjų kolegija minėtų prokurorės argumentų nevertina.
40. Prokurorė skunde atkreipia taip pat dėmesį, kad minėta sąskaita faktūra buvo išrašyta pakankamai didelei pinigų sumai – 42 350 Eur, kurios, pasak skundo, buvo nurašytos iš bendrovės kasos, nepagrindžiant jų panaudojimo. Kaip išdėstyta pirmiau, bylos duomenimis tokių lėšų bendrovės kasoje apskritai nebuvo, taigi tokie pinigai iš kasos ir negalėjo būti paimti ir jų panaudojimas kaip nors pagrindžiamas. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės pritaria prokurorei, kad tokio finansinio sandorio atvaizdavimas įmonės buhalterijoje sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius.
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
43. D. V. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą – 2016 m. rugsėjo 19 d. dokumentų perdavimo aktą, kurį panaudojo siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. pagal minėtą straipsnį nurodė, kad tik ištyrus dokumento originalų 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, o ne į bylą pateiktą jo kopiją, būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, ar ant tokio dokumento iš tiesų pasirašė P. V., ar kitas asmuo ir tik tokiu pagrindu padaryti išvadą, ar D. V. pateikė tikrą ar suklastotą dokumentą.
44. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir konstatuoja, kad D. V. pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą. D. V. kaltę įrodo liudytojų P. V. (t. 7, b. l. 21-22), E. G. (t. 6, b. l. 193–194), iš dalies ir paties nuteistojo parodymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 43-45; t. 8, b. l. 47), taip pat 2022 m. gegužės 19 d. specialisto išvada ir specialisto A. Z. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 111-115; t. 7, b. l. 41-42).
45. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, Nr. 2K-7-82-699/2018, Nr. 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas).
46. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad D. V., 2022 m. balandžio 14 d. apklausoje nurodė, kad gali papildomai pateikti apklausos metu paliktos tariamos dokumento kopijos „originalą“ (t. 6, b. l. 80-84). Tačiau dokumentas, kurį jis 2022 m. balandžio 27 d. pateikė tyrimui (t. 6, b. l. 103-106), negali būti vertinamas kaip originalas. Kaip matyti iš 2022 m. gegužės 19 d. specialisto išvados ir specialisto A. Z. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, dokumentas, įskaitant P. V. parašą ir įmonės antspaudą, buvo pagamintas elektrografijos būdu, tuo tarpu D. V. parašas ant šio dokumento yra originalus, pasirašytas šratinuku (t. 6, b. l. 111-115; t. 7, b. l. 41-42). Taigi, kitaip negu D. V. 2022 m. balandžio 14 d. apklausoje žadėjo tyrėjai, jo vėliau pateiktas dokumentas nėra originalas, tačiau kombinacija iš mechaniniu būdu pagaminto dokumento ir originalaus paties D. V. parašo. Toks dokumentas, sudarytas iš kopijuotų ir originalių elementų, jau savaime negali būti laikomas tikru. Pats D. V. neneigė, kad pagamino minėtą dokumentą; apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad galbūt atspausdino dokumentą, kurį jis pasirašė. Su ant dokumento nurodyta įmone „B. S.“ reikalų neturėjo, galėjo rasti šabloną internete (t. 8, b. l. 47). Tačiau pirmosios instancijos teisme D. V. nurodė, kad liudytojas P. V., perduodant įmonės dokumentaciją, pateikė jam perdavimo aktą, kurį nuteistasis pasirašė, buvo du egzemplioriai (t. 7, b. l. 45). Tuo tarpu dar 2020 m. birželio 3 d. apklausiamas kaip liudytojas apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką, D. V. nurodė, kad jokie dokumentų perdavimo aktai apskritai pasirašyti nebuvo (t. 6, b. l. 3-4), apeliacinėje instancijoje šį prieštaravimą aiškino, jog tuomet galbūt suklydo, nes pareiškus įtarimus pradėjo ieškoti dokumentų, visko neprisimena (t. 8, b. l. 47). Liudytojas P. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog abejoja, ar tai jo parašas. Tokio dokumento jis nepasirašinėjo (t. 7, b. l. 21). Liudytojas E. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kai jis, D. V. ir P. V. nuvyko į banką, kur paėmė 1 000 Eur ir šie pinigai, buvo perduoti P. V., jis pasirašė perdavimo aktą. Pats dokumento neskaitė (t. 6, b. l. 193–194). Teisėjų kolegija pastebi, kad bent jau tyrimui pateikto dokumento liudytojas ir negalėjo pasirašyti, nes dokumentas, įskaitant galimą P. V. parašą, buvo sukurtas elektrografijos būdu. Todėl, kitaip negu skundžiamame nuosprendyje teigė pirmosios instancijos teismas, dokumento (ne)tikrumui neturi įtakos klausimas, ar mechaninis parašo atkūrimas ant dokumento galėjo būti panaudojant tikrą P. V. parašą, nes tokio hibridinio dokumento „originalo“, esant tikram tik D. V. parašui, jau savaime negalėjo egzistuoti.
47. Tiek nuteistasis D. V., tiek prokurorė šiame kontekste daug dėmesio skiria klausimui, ar įmonės pinigų ir dokumentų perdavimas P. V. realiai įvyko. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. V. parodė, kad perdavė P. V. visą seifą, visą sąskaitą, dalį pinigų, kas buvo likę, antspaudus. Dalyvavo E. G., kuris viską sutikrino. P. V. pateikė jam (D. V.) raštą (dokumentų perdavimo aktą), tačiau tas raštas buvo preliminarus, kiekvienas dokumentas surašytas nebuvo. Dokumentų nebuvo daug; žinojo, kas yra seife. Inventorizacijos neatliko, nes nebuvo ką invetorizuoti (t. 7, b. l. 43, 45). Liudytojas E. G. pirmosios instancijos teisme parodė tik tiek, kad P. V. buvo perduoti 1000 Eur. P. V. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b. l. 70–71), kad jam tapus UAB „D.“ direktoriumi nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai ir (ar) turtas. Teismui paklausus, kokius dokumentus liudytojas perdavė UAB „F.“ direktoriui V. Š., liudytojas nurodė, kad apskaitoje nebuvo beveik jokių dokumentų, viską darė iš naujo, tačiau visgi neneigė, kad kažkokia dokumentacija buvo perduota. Jog įmonės dokumentai tam tikra apimtimi galėjo būti perduodami, netiesiogiai patvirtina ir UAB „F.“ direktoriaus V. Š. parodymai, kad prieš teikiant paslaugas UAB „D.“ direktorius turėjo pateikti visus turimus apskaitos dokumentus, prie kurių būtų galima „prisirišti“ ir toliau nepertraukiamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, chronologine tvarka fiksuoti ūkines, finansines operacijas. Likučiai buvo pateikti rugsėjo mėnesį. Iki kažkurio laikotarpio, nuo kurio UAB „D.“ buhalterinę apskaitą pradėjo tvarkyti UAB „F.“, buvo pateikti likučiai ir pirminiai dokumentai (t. 7, b. l. 21-22). Tačiau faktas, kad tam tikri įmonės dokumentai buvo direktoriaus P. V. žinioje, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus aspektus, nepaneigia aplinkybės, jog D. V. pagamino netikrą dokumentą tuo tikslu, kad tyrimo metu pagrįsti tikrovės neatitinkantį teiginį, jog jis neva išsaugojo ir P. V. perdavė išsamią įmonės dokumentaciją, kaip ji atspindėta netikrame dokumente. Pažymėtina, jog pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dokumentų nebuvo daug. Be to, D. V. teigė, jog perdavimo akte buvo fiksuota P. V. perduota 1000 Eur suma (t. 7, b. l. 45), kas nuteistojo tyrimui pateiktame dokumente visiškai neatsispindi. Atvirkščiai, iš šio tariamo perdavimo akto turinio galima spręsti, kad įmonė disponavo išsamia buhalterine apskaita, nors tai yra paneigta kitais bylos duomenimis. Tai patvirtina nuteistojo motyvą, kad dokumentą jis pagamino ne tikslu padėti tyrimui, tačiau išvengti arba bent jau sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę, tuo tarpu kai įmonės dokumentų realiai nebuvo išsaugota daugiau, negu ir taip nustatė tyrimas. Nuteistojo tyčią pateikti suklastotą dokumentą papildomai patvirtina tai, kad jame, siekiant sudaryti rimtumo įspūdį, buvo papildomai nurodyti buhalterinės įmonės rekvizitai, su kuria D. V. reikalų neturėjo.
48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. V. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį šiomis aplinkybėmis:
D. V. nenustatytu laiku ir vietoje, panaudodamas technines priemones – spalvotą elektrografiją, pagamino 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, kurio skiltyje „Perėmėjas fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas“ esantys parašas ir apvalaus antspaudo „LIETUVOS RESPUBLIKA REPUBLIC OF LITHUANIA UAB „D.“ LTD“ atspaudas yra atlikti, panaudojus technines priemones ir kurį 2022 m balandžio 27 d. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui reikalaujant ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00407-21 medžiagai papildyti, kad patvirtinti tyrimo metu savo duotus parodymus, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą, 2016 m. rugsėjo 19 d. perdavimo aktą, kurį panaudojo siekdamas išvengti atsakomybės
Dėl D. V. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį
49. Apeliaciniame skunde teigiama, kad už D. V. pareikštame kaltinime nurodytas veikas yra atsakinga buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė ar konkretus minėtos įmonės darbuotojas; tokias aplinkybes patvirtino ir šioje byloje liudytoja apklausta R. A.. Be to, skunde nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. UAB „D.“ jokios ūkinės veiklos nevykdė ir D. V. direktoriumi buvo labai trumpą laiką.
50. D. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. būdamas UAB ,,D.“ direktorius ir kasininkas, netinkamai organizavo UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, nenustatė apskaitos dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, nepateikė UAB „D.“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. Dėl nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d.
51. Kaip matyti iš pirmiau aptartų apeliacinio skundo argumentų, D. V. teigia, kad jis nėra tinkamas subjektas, jog būtų pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
52. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 223 straipsnio 1 dalies straipsnio redakcijoje (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Taigi, sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo kaltu pagal BK 223 straipsnį, taip pat svarbu ir nustatyti, ar pirmiau nurodyti pažeidimai, sukėlė padarinius – negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
53. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BAĮ redakcijos 21 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, jog jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus, ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, spręstina apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, Nr. 2K-69-895/2018).
54. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. V. parodė, kad kol jis vadovavo, įmonė nevykdė veiklos. P. V. pradėjus eiti direktoriaus pareigas, jis (P. V.) įdarbino R. A. ir suvedė visus dokumentus, kurie buvo. Dokumentų nebuvo daug, dokumentų saugojimo tvarka buvo seifas ir ten buvo saugomi dokumentai. Tapęs direktoriumi pasirašė patalpų nuomos sutartį, išėmė veterinarijos tarnybos leidimą, Niekada niekam nedavė jokių nurodymų, dokumentus, kurie buvo jo vadovavimo laikotarpiu, tvarkė pats. R. A. įdarbinta jo vadovavimo laikotarpiu nebuvo, nes nebuvo pinigų. Pinigų, kuriuos investavo T. B., neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, tik paėmė kvitą, kada buvo sumokėta už nuomą. Pas R. A. buvo nuvažiavęs du kartus, ir ji jam pasakė, kad reikės visų sąskaitų, nes įsidarbinus suves jas visas į buhalterinę apskaitą (t. 7, b. l. 44).
55. Liudytoja R. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkė neoficialiai, sutartis buvo sudaryta, tačiau nepasirašyta. Nežino kodėl nepasirašė. Tokį elgesį įvertino kaip nerūpestingumą. Kelis kartus jai buvo sumokėta po 150 Eur grynais (t. 6, b. l. 189).
56. Iš byloje esančios 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvados matyti, kad Mokesčių mokėtojų registro duomenimis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „B.“, tačiau tyrimui nebuvo pateikti jokie dokumentai (sudaryta sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo, sąskaitos-faktūros už suteiktas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, apmokėjimo dokumentai (grynaisiais pinigais ar bankiniais pavedimais) už paslaugas), patvirtinantys, kad UAB „B.“ minėtu laikotarpiu tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą.
57. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2024 m. gegužės 23 d. posėdžio metu D. V. gynėjas advokatas A. Blaževičius pateikė prašymą užklausti Kauno apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją ir gauti patvirtinančius dokumentus, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „B.“ (t. 8, b. l. 45). Teismas prašymą tenkino ir 2024 m. gegužės 23 d. raštu (t. 8, b. l. 54) kreipėsi į Kauno apskrities VMI, su prašymu pateikti informaciją apie tai, kokiu pagrindu buvo suformuotas įrašas Mokesčių mokėtojų registre, kuriame yra nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. UAB „D.“ apskaitą tvarkantis asmuo buvo UAB „B.“, o nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė R. A.. Iš į bylą pateikto Kauno apskrities VMI rašto matyti, kad 2024 m. gegužės 29 d. duomenimis Mokesčių mokėtojų registre įrašai apie UAB „D.“ apskaitą tvarkančius asmenis UAB „B.“ nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. ir R. A. nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. suformuoti pagal VMI elektroninių paslaugų portale Mano VMI pateiktus UAB „D.“ Juridinio asmens pranešimus apie jo duomenų pakeitimą Mokesčių mokėtojų registre. Kitų duomenų (pvz. buhalterinės apskaitos sutarčių ir pan.), kurie patvirtintų, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. UAB „D.“ apskaitą tvarkė UAB „B.“, VMI neturėjo (t. 8, b. l. 56–57). Prokurorė 2024 m. birželio 25 d. teismui taip pat pateikė VMI duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 24 d. UAB „D.“ atstovo teisės buvo suteiktos D. V., kuris turėjo teises UAB „D.“ vardu teikto dokumentus Mano VMI (t. 8, b. l. 64).
58. Taigi, pirmiau aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, kad D. V., būdamas UAB „D.“ direktoriumi, nors ir labai trumpą laiko tarpą, kaip jis nurodė savo skunde, pats tvarkė dokumentus ir buvo atsakingas už šių dokumentų tinkamą apskaitą. Nors R. A. veiklos pradžioje neoficialiai apsiėmė tvarkyti įmonės apskaitą, tačiau sprendžiant tiek iš jos, tiek iš kitų liudytojų, tiek iš dalies ir paties D. V. parodymų matyti, kad jos veikla nebuvo pastovi, be to, ji galėjo įtraukti tik tuos duomenis, kurie jai buvo pateikiami. Taigi D. V., kitaip negu teigiama skunde, savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą neįgyvendino, nesiėmė priemonių, kad šie dokumentai būtų tinkamai įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą – nepasirašė sutarties su UAB „B.“, nenustatė bendrovės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai už kaltinime nurodytą laikotarpį. Akcininko T. B. įnašas nebuvo tinkamai apskaitytas, dalis įmonės pinigų buvo leidžiama grynais, jų taip pat neapskaitant. D. V. pateiktas dokumentų perdavimo aktas, taip pat neatitiko nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BAĮ 4 straipsnio reikalavimų. BAĮ 2 straipsnio 18 punkte numatyta, kad ūkinė operacija – tai ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Kaip matyti iš liudytojų parodymų bei specialisto išvadų, D. V. tapus direktoriumi, įmonė nors dar nebuvo pradėjusi gamybos, tačiau jau ėmėsi parengiamosios veiklos, ir pirmiau minėtais veiksmais, susijusiais su įmonės įkūrimu, remontu ir pan., buvo keičiamas UAB „D.“ turtas (tiek ilgalaikis, tiek trumpalaikis) bei prisiimami įsipareigojimai, todėl tokios ūkinės operacijos privalėjo būti įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau to padaryta nebuvo. Kaip nurodė pats D. V., R. A. žadėjo įsidarbinusi į buhalterinę apskaitą įvesti visas operacijas, tačiau akivaizdu, kad kol ji nebuvo įdarbinta, tai daroma nebuvo, ir įmonėje nesant oficialiai dirbančio buhalterio, už tai buvo atsakingas pats D. V.. Tokiais savo veiksmais D. V. pažeidė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BAĮ 4 straipsnio 1, 3 punktų nuostatas, 16 straipsnio nuostatas, t. y. netinkamai organizavo UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, o dėl nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės „D.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
59. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo D. V. atžvilgiu taikyti ne baudžiamąją atsakomybę (BK 223 straipsnis), o administracinę atsakomybę (ANK 205 straipsnis), kaip teigiama apeliaciniame skunde. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį kyla tuomet, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, tačiau baudžiamojon atsakomybėn. Teismų praktikoje dėl BK 223 straipsnio taikymo ne kartą yra nurodyta, kad asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai kilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-7-176/2015, Nr. 2K-335-648/2016, Nr. 2K-356-689/2018). Kitaip negu nurodoma skunde, D. V. veiksmai negali būti laikomi teisės pažeidimais, kurių atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų perteklinis ir neproporcingas. Nors, viena vertus, D. V. įmonei vadovavo trumpą laiko tarpą ir, sprendžiant iš liudytojų parodymų, šiame versle nenusimanė, tačiau, kita vertus, iš esmės apskritai nepasirūpino pats ar per kitus asmenis sutvarkyti įmonės buhalteriją, neįtraukdamas į apskaitą grynųjų pinigų ūkines operacijas. Taigi jo veiksmai, kitaip negu teigiama skunde negali būti laikomi vien formaliais pažeidimais neužtraukiančiais baudžiamosios atsakomybės.
60. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. V. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
Dėl D. V. skirtinų bausmių
61. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. BK 223 straipsnio 1 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pagal BK 223 straipsnį pirmosios instancijos teismas D. V. paskyrė 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimu išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Skunde teigiama, kad D. V. paskirta laisvės apribojimo bausmė yra pernelyg griežta.
62. Teisėjų kolegija, skirdama D. V. bausmę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia į tai, jog suklastotas dokumentas nebuvo pagamintas tikslu sukelti žalą teisinei apyvartai, tačiau išskirtinai tam, kad išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nors tokie veiksmai nėra laikytini leistina procesinės gynybos priemone, tačiau skiriant bausmę į nuteistojo motyvą palengvinti savo teisinę padėtį gali būti atsižvelgiama. Sprendžiant dėl D. V. veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pavojingumo, atsižvelgtina į tai, kad, viena vertus, nuteistajam buvo inkriminuotas vieno fiktyvaus dokumento įtraukimas į buhalterinę apskaitą, tačiau, kita vertus, tai buvo padaryta tikslu sukurti bendrovei neteisėtą PVM atskaitą. D. V. anksčiau neteistas, yra sukūręs šeimą, dirba; atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis iš esmės pripažino, kad pagamino netikrą dokumentą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir į prokurorės skunde pateiktą prašymą, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jam skirtina švelniausia numatyta sankcijos rūšis – bauda, jos dydį nustatant arčiau minimalios sankcijos, t. y. 50 MGL. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį D. V. taip pat skirtina bauda, artimesnė minimaliai – 100 MGL.
63. Vertindama D. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į D. V. charakterizuojančias aplinkybes, tačiau neįvertino, kad veika truko palyginti neilgą laiko tarpą, įmonė buvo valdoma diletantiškai, jos reikalai tiek D. V., tiek kitų akcininkų sprendžiami nuolat improvizuojant. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo D. V. skirti bausmės, susijusios su asmens laisvės suvaržymu. Taigi šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas, D. V. paskiriant švelnesnę bausmę – baudą, jos dydį nustatant arčiau minimalios sankcijos – 75 MGL. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kadangi D. V. inkriminuojamas laikotarpis nebuvo ilgas, ir, nors kaltės laipsnis skirtingas, netvarkingos buhalterijos vedimas objektyviai gali būti vertinamas kaip bendra veiksmų visuma. Prie šios bausmės pridėtina dalis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės.
64. Kadangi nusikalstama veika buvo padaryta nuo 2016 m. liepos 4 d. iki rugsėjo 19 d., baudos skaičiavimui taikytina BK 47 straipsnio 2015 gegužės 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija (nuo 2016 m. balandžio 1 d. pagal 2016 m. kovo 25 d. įstatymą Nr. XII-2277); 1 MGL dydis atitinka 37,66 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria D. V. buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:
D. V. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirti bausmę – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą
D. V. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti bausmę – 50 MGL (1 883 Eur) dydžio baudą.
Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo D. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) pakeisti:
D. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) paskirti bausmę – 75 MGL (2 824 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, D. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir D. V. paskirti subendrintą bausmę – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, prie šios bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir D. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 125 MGL (4 707 Eur) dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.