Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartis, kuria nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. V. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB ,,R“, į. k.(duomenys neskelbtini), kuri registruota adresu: Vilniaus g. (duomenys neskelbtini), Lazdijai, direktorius, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2011 m. sausio 5 d., įstatymų nustatytą laiką, nesaugojo UAB ,,R“ buhalterinės apskaitos dokumentų:

pirminių dokumentų, kurių pagrindu koreguoti 2008 metų ir 2009 metų pabaigos duomenys, suvestinių registrų su buhalterinių sąskaitų likučiais ir apyvartomis, kurių duomenys perkeliami į finansines ataskaitas už 2008-2010 metus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 patvirtinta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, pagal kurią pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes nebuvo galima nustatyti, kodėl finansinių ataskaitų už 2008 metus nuosavo kapitalo, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų ir grynojo pelno (nuostolių) duomenys dėl 1 637 795 Lt (474 338,22 Eur) sumos nesutampa su finansinių ataskaitų už 2009 metus (2008 metų duomenys) duomenimis, nebuvo galima nustatyti, kodėl finansinių ataskaitų už 2009 metus turto ir nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų duomenys dėl 261 055 Lt (75 606,75 Eur) sumos nesutampa su finansinių ataskaitų 2010 m. spalio 21 d. (2009 metų duomenys) duomenimis, nebuvo galima nustatyti, kodėl bendrovės balanse 2010 m. spalio 21 d. įrašyta 77 438 Lt (22 427,59 Eur) mokėtinų sumų ir įsipareigojimų daugiau, negu detalizuota kreditorių sąraše 2010 m. spalio 21 d., ir dėl to pagal tyrimui pateiktą bendrovėje tvarkomą apskaitą iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008-2010 metus;

buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d., todėl pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 patvirtinta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, pagal kurią pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes neišsaugojo buhalterinių sąskaitų skolų akcininkams, paskolų, gautų išankstinių mokėjimų suvestinių registrų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d., pagal pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti, kodėl bendrovės balanse 2008 m. gruodžio 21 d. įrašyta 81 986 Lt (23 744,79 Eur) gautų išankstinių mokėjimų mažiau negu suskaičiuota pagal pateiktus dokumentus, nebuvo galima nustatyti, kuriose bendrovės balanso 2009 m. gruodžio 31 d. (2008 metų duomenys), eilutėse įrašytos skolos R. V. (693 431,87 Lt (200 831,75 Eur)) ir bendrovei „A“ (442 084,82 Lt (128 036,61 Eur)), nebuvo galima nustatyti, kuriose bendrovės balansų 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. spalio 21 d. eilutėse įrašytos skolos R. V. (698 231,87 Lt (202 221,93 Eur)) ir bendrovei „A“ (391 865,92 Lt (113 492,22 Eur)), ir iš viso, ar įrašytos, todėl pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės „R“ nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d.;

ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo dokumentų, pajamų ir sąnaudų buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų, kurių duomenys perkeliami į pelno (nuostolių) ataskaitas už 2008 metus, todėl pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 patvirtinta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, pagal kurią pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes neišsaugojo ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo dokumentų, pagal pateiktus pirminius dokumentus nebuvo galima nustatyti, kiek pirktų prekių buvo pripažinta ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis; nebuvo galima nustatyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, nebuvo galima nustatyti, ar pelno (nuostolių) ataskaitose už 2008 metus ir už 2009 metus (2008 metų duomenys) pateikti teisingi duomenys apie sąnaudas ir bendrovės nuostolius už 2008 metus, nebuvo galima nustatyti, kodėl pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus (2008 metų duomenys) pateikta 1 637 795 Lt (474 338,22 Eur) (1756795-119000) (nuostolių mažiau, negu pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2008 metus, nebuvo galima nustatyti, kokia įmonės veikla lėmė nuostolius už 2008 metus, ir dėl to pagal tyrimui pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus;

ir aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą – 2009 m. apskaičiavęs 76 674,54 Lt (22 206,48 Eur) darbo užmokesčio ir 23 753,77 Lt (6879,57 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka darbdavys, iš viso 100 428,31 Lt (29 086,05 Eur), o pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus įrašęs, kad bendrovė patyrė 6 287 Lt (1820,84 Eur) sąnaudų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnį, kuriame nurodyta, kad finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis, nes pagal pateiktus dokumentus pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašė 94 141,31 Lt (27 265,21 Eur) (100 428,31-6287) darbo užmokesčio ir valstybinių socialinio draudimo sąnaudų mažiau negu apskaičiavo, nebuvo galima nustatyti, kodėl pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašė 94 141,31 Lt (27 265,21 Eur) sąnaudų mažiau, todėl pagal pateiktus bendrovės dokumentus ir tvarkomą apskaitą nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės ,,R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad, priimdami sprendimus dėl kaltinimo dalies, susijusios su pirminių ir kitokių buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu, teismai nesivadovavo baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai), perkėlė jam įrodinėjimo pareigą, taip pažeisdami nekaltumo prezumpciją, vadovavosi duomenimis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK nustatyta tvarka. BK 223 straipsnyje 1 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Byloje nustatyta, kad jis, būdamas UAB „R“ direktoriumi, bendrovei iškėlus bankroto bylą, nustatyta tvarka pagal priėmimo perdavimo aktus perdavė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus teismo paskirtam bankroto administratoriui – UAB „Bankrotų administravimas“ direktoriui Č. G. Savo ruožtu šis UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui V. A., tačiau apie tai priėmimo perdavimo aktų nesurašė. Apklausiamas teisme kaip liudytojas Č. G. parodė, kad įgaliotam asmeniui trūko kažkokių dokumentų, tačiau kokių konkrečiai nurodyti negalėjo. Duomenys apie tai, kad bankroto administratorius perdavė įgaliotam asmeniui ne visus dokumentus, nebuvo patikrinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme. Dėl to darytina išvada, kad byloje nebuvo nustatyta, kokius konkrečius dokumentus Č. G. perdavė V. A., o tai savo ruožtu leidžia teigti, kad negalima teismo išvada, jog jis, L. V., neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas šioje situacijoje nepagrįstai laikėsi požiūrio, kad perduodant buhalterinės apskaitos dokumentus įmonės viduje iš vieno darbuotojo kitam dokumentų priėmimo perdavimo aktai neturi būti surašomi, nes nenurodė, kokiais teisės aktais rėmėsi darydamas išvadą, kad bankroto administratoriaus vadovas pagal savo pareigas sprendžia, kam iš darbuotojų perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir pavesti atlikti bankroto procedūras, kad dokumentų perdavimas įmonės viduje iš vieno darbuotojo kitam neprivalo būti fiksuojamas atskiruose dokumentuose. Iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais arba buhalterinėmis pažymomis, todėl, kasatoriaus nuomone, perduodant UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui V. A. dokumentai apie buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą taip pat turėjo būti surašyti. Nesurašius šių buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo perdavimo aktų, neįmanoma nustatyti, kokie dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, o šis neaiškumas, laikantis in dubio pro reo ir nekaltumo prezumpcijos prezumpcijos principų, turėjo būti aiškinamas jo, kaip kaltinamojo, naudai, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiais principais nesivadovavo, įrodinėjimo pareigą perkėlė jam, taip versdami jį įrodinėti savo nekaltumą. Be to, nesurašius priėmimo perdavimo aktų dėl UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, tapo neįmanoma nustatyti, kokie dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, ir šios informacijos nebuvo galima patikrinti, todėl buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis.

2.2. Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, padarytomis vertinant pirminius UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Kasatorius pažymi, kad teismai negalėjo daryti išvadų apie UAB „R“ veiklos rezultatus pagal bankroto administratoriaus įgalioto asmens pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, nes, kaip minėta anksčiau, nėra aišku, kokie tiksliai dokumentai buvo pateikti šiam asmeniui, be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta, kad bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo būtų atlikę jiems perduotų UAB „R“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų analizę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad taikant BK 223 straipsnį asmens veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik buhalterinės apskaitos dokumentus, o ne kompiuterinės programos duomenis, nes Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buhalterinės apskaitos registrai gali būti sudaromi techninėmis priemonėmis. Iš jo ir liudytojos D. G. parodymų matyti, kad visi UAB „R“ pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai buvo suvedami į buhalterinės apskaitos programą „Butenta“ ir šių duomenų pagrindu buvo formuojami atitinkami registrai. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis nesaugojo kompiuterių, kuriuose buvo UAB „R“ buhalterinės apskaitos programoje užfiksuoti duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „R“ naudoti kompiuteriai, kuriuose buvo įdiegta buhalterinės apskaitos programa, buvo pateikti ikiteisminio tyrimo institucijoms, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami atlikti kompiuteriuose esančių duomenų apžiūrą, šiuos duomenis sugadino. Anot kasatoriaus, liko neaiškumų dėl UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų rinkimo tvarkos, todėl nagrinėjant bylą teisme ne kartą buvo prašyta apklausti ikiteisminį tyrimą byloje atlikusį pareigūną R. S., tačiau teismai šių prašymų netenkino. Dėl to darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nesiėmė įstatyme numatytų veiksmų, kad surinktų reikalingą buhalterinės apskaitos informaciją, o apeliacinės instancijos teismas pareigą įrodyti savo nekaltumą ir pagrįsti, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, perkėlė jam. Kasatorius tvirtina, kad, išanalizavus buhalterinės apskaitos programos duomenis, nustačius suvestų pirminių apskaitos dokumentų rekvizitus ir kiekybinę išraišką, atlikus priešpriešinius patikrinimus, UAB „R“ veiklos rezultatus būtų galima nustatyti. Iš bylos dokumentų, pateiktų kreditorių reikalavimų sąrašo, visi kreditorių reikalavimai yra apskaityti ir patenkinti tinkamai, kreditoriams jokios žalos nebuvo padaryta. Dėl to darytina išvada, kad UAB „R“ veiklos rezultatai atitinka faktinę bendrovės veiklą ir jos veiklos rezultatus galima nustatyti.

2.3. Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis vertinant specialisto išvadas. Pasak kasatoriaus, specialisto išvada Nr. 5-2/177 negalėjo būti pripažinta įrodymu, nes buvo parengta specialistui pateikus tik dalį UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Be to, rengdamas išvadą specialistas neįsitikino, ar pateikti UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir balansai už 2007, 2008, 2009 metus yra teisingi, pateikti VĮ Registrų centrui, ir vadovavosi ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad rengiant išvadą buvo analizuojami negalutiniai ir juridinės galios neturintys (nepasirašyti atsakingo asmens) dokumentai. Dėl to darytina išvada, kad specialistas rengdamas šią išvadą neįsitikino jam pateiktų UAB „R“ balansų įrodomąja reikšme, spręsdamas dėl UAB „R“ veiklos rezultatų, nevertinio esminių dokumentų – pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, o vertino tik suvestines ataskaitas, negalėdamas įsitikinti jų pagrįstumu. Pažymėtina, kad galimybe įsitikinti analizuojamų dokumentų patikimumu, gauti trūkstamus dokumentus specialistui suteikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialistų atliekamų finansinės veiklos tyrimo nuostatai. Specialisto išvada Nr. 5-2/94 taip pat negalėjo būti laikoma įrodymu byloje, nes ją rengiant buvo išanalizuoti ne visi pirminiai UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai, o tik tie, kuriuos pateikė bankroto administratorius. Rengiant šią išvadą vėl nebuvo analizuojami UAB „R“ pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kiti bendrovės apskaitos dokumentai, o buvo ieškoma dokumentų, kurie, specialisto nuomone, turėjo būti UAB „R“ buhalterinėje apskaitoje. Specialisto išvada Nr. 5-2/50 buvo pateikta išanalizavus UAB „R“ buhalterinės apskaitos registrų kopijas. Joje padaryta išvada, kad pateiktos buhalterinės apskaitos registrų kopijos gali būti laikomos buhalterinės apskaitos registrais, nes atitinka tokiems dokumentams keliamus reikalavimus. Su specialisto išvada Nr. 5-2/50 teismai nesutiko ir ja nepagrįstai nesivadovavo motyvuodami tuo, kad ji pateikta pagal dokumentų, kurie neturi privalomų rekvizitų, kopijas. Šis teismų motyvas nepagrįstas, nes Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato privalomus rekvizitus tik pirminiams buhalterinės apskaitos dokumentams, tuo tarpu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį suvestiniams registrams privalomų rekvizitų reikalavimas nėra taikomas. Be to, liudytoja D. G. patvirtino, kad UAB „R“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma panaudojant kompiuterinę buhalterinės apskaitos programą, kad L. V. domėjosi, kaip tvarkoma buhalterinė apskaita, kad bendrovėje buvo patvirtintas įsakymas dėl ilgalaikio ir trumpalaikio turto apskaitos ir nurašymo. Kasatorius nurodo, kad specialisto išvados, kuriomis rėmėsi teismai nustatydami veikos faktines aplinkybes, yra pateiktos su prielaida, kad ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyta, jog pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo surašyti ir išsaugoti. Prielaidomis paremtos išvados neturi jokios įrodomosios reikšmės. Be to, jei ikiteisminio tyrimo metu būtų surinkti visi UAB „R“ buhalterinės apskaitos duomenys, jos veiklą būtų galima nustatyti, tai pažymėta ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pateiktame rašte. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d., ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo dokumentų, pajamų ir sąnaudų buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų, kurių duomenys perkeliami į pelno (nuostolių) ataskaitas už 2008 metus. Iš Kauno apygardos teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų galima nustatyti galutinius bendrovės veiklos rezultatus – prievoles kreditoriams. Jis turėjo teisę tikslinti VĮ Registrų centrui ir Kauno apygardos teismui pateiktus balansus, todėl iš byloje esančių balansų matomi ir bendrovės įsipareigojimai, ir bendrovės veiklos finansiniai rezultatai. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad pradėjus UAB „R“ bankroto procedūrą bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo neturėjo pareigos patikslinti UAB „R“ finansinių ataskaitų, kad jie to negalėjo padaryti dėl L. V. veiksmų, t. y. ne visų perduotų UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Ši teismų išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 16 punktui, pagal kurį administratorius organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Kasatorius pabrėžia, kad bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo turėjo išanalizuoti gautus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir, tik nustatęs, kad trūksta pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ar kitų duomenų, kreiptis į teisėsaugos institucijas, tuo tarpu iš bankroto administratoriaus pareiškimo matyti, kad į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi dėl visai kitų aplinkybių.

2.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ūkio subjekto vadovas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį gali atsakyti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu sutaręs su ūkio subjektu. Byloje nustatyta, kad UAB „R“ buhalterinę apskaitą nuo 2008 m. iki 2009 m. kovo mėnesio tvarkė D. G., todėl jis negalėjo būti laikomas šios nusikalstamos veikos subjektu ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai nustatomi veikos padariniai, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šioje byloje nebuvo imtasi priemonių surasti visus pirminius UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, suvesti jų duomenis į registrus, todėl buvo padarytos nepagrįstos išvados, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Kasatorius pažymi, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, Bendrųjų dokumentų saugojimo rodyklė neįpareigoja saugoti atspausdintų registrų, šie registrai buvo saugomi skaitmenine forma. Dėl to tai, kad juos sugadino šiuos duomenis norėjęs apžiūrėti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, negali būti jo, L. V., baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kasatoriaus nuomone, net ir pripažinus, kad jis padarė kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos pažeidimus, turi būti įvertinta, ar jo veika yra tiek pavojinga, kad jis turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009). Kasatoriaus nuomone, byloje yra abejonių dėl to, ar jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ar jis dėl jos kaltas, ar pakanka neabejotinų įrodymų tokioms išvadoms padaryti, o šios abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, todėl dėl jam pareikšto kaltinimo jis turi būti išteisintas.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo nuteistojo L. V. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorius teismų sprendimų dalį dėl neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų ginčija tvirtindamas, kad jis visus dokumentus bankroto administratoriui perdavė pagal perdavimo aktą, kad specialistų išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, kad ne jis privalėjo pateikti visus dokumentus, o bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neištyrė kompiuterio programoje buvusių duomenų, o galiausiai šiuos duomenis sugadino, todėl darytina išvada, kad šią teismų sprendimų dalį kasatorius ginčija remdamasis ne teisės taikymu konkrečioms teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o pačių faktų peržiūrėjimu, jų vertinimu. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas šios instancijos teismas iš naujo faktų netiria ir naujų įrodymų nevertina, todėl pirmiau paminėti kasacinio skundo argumentai, kaip orientuoti į faktų interpretavimą, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrįstumo aspektu patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris dar kartą išanalizavo byloje surinktų įrodymų visetą, pateikė motyvuotas išvadas dėl faktų ištyrimo ir nustatytų nusikalstamų aplinkybių. Prokuroras su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais sutinka, todėl jų papildomai nekartoja.

3.2. Prokuroras pažymi, kad bylą nagrinėję teismai vertindami byloje surinktus įrodymus teisingai ir tinkamai pasirinkto tuos duomenis, kurie gauti procesiniu keliu, ir kurie, sugretinus juos į vientisą grandinę, vieni kitus papildo arba patikslina. Dėl to teismai pagrįstai nustatė, kad po to, kai 2009 m. kovo 27 d. iš darbo išėjo UAB „R“ buhalterė D. G., o L. V. liko paskutinis dirbantis įmonės darbuotojas ir jis, kaip vadovas, neišsaugojo kaltinime nurodytų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų iki jų perdavimo bankroto administratoriui 2011 m. sausio 5 d.

3.3. Prokuroro nuomone, bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo L. V. veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl L. V., kaip buvęs UAB „R“ direktorius, yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Byloje nustatyta ir tai, kad L. V. po to, kai paskutinė bendrovės buhalterė išėjo iš darbo, pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus įrašė sumažintas sąnaudas, todėl jis ne tik neišsaugojo kaltinime nurodytų dokumentų, bet ir aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Šias veikas jis padarė veikdamas neatsargiai, nes buvo įsitikinęs, kad buhalterinės apskaitos dokumentai visą tiriamąjį laikotarpį buvo tinkamai tvarkomi buhalterinės apskaitos programa ir laikantis įstatymų reikalavimų, taip pat manė, kad visus įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui. Po to, kai iš darbo išėjo buhalterė, L. V. buhalterinę apskaitą tvarkė pats, nors tinkamai pagal dokumentų perdavimo aktą iš išėjusios iš darbo buhalterės buhalterinės apskaitos dokumentų neperėmė. Be to, jis pats nebūdamas įsigilinęs į darbą, kurį anksčiau dirbo buhalterė, dėl aplaidumo pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus įrašė mažiau darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nei apskaičiavo. Dėl to L. V., nors nenumatė galimų padarinių, t. y. kad dėl jo veiksmų nebus galima iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, bet pagal savo pareigas galėjo ir turėjo tai numatyti. Prokuroras pažymi, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašytų padarinių kilimas yra požymis, skiriantis šiame straipsnyje aprašytą nusikalstamą veiką, nuo administracinio teisės pažeidimo, aprašyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnyje. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad byloje nustatyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai ir neišsaugoti dokumentai neleidžia nei pagal pateiktus įmonės dokumentus, nei pagal gynybos pateiktas „darbines dokumentų kopijas“ iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d. Dėl to šiuo atveju L. V. turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o jo veika kvalifikuotina pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

3.4. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad, teismams priimant sprendimus, vertinant įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes, surašant procesinius sprendimus, procesinių klaidų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305, 331 straipsniai) nepadaryta, o kaltininko veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, taigi dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

4. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to toliau teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo motyvų, kurie laikytini teisės klausimais.

6. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų.

6.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti kompiuterinėje programoje „Butenta“, tačiau siekdami apžiūrėti šiuos duomenis ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai juos sugadino. Pagal veikos padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 2 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas, o pagal to paties straipsnio 2 dalį apskaitos registras – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2015). Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo paimti ir apžiūrėti kompiuteriai, kuriuose, anot nuteistojo L. V. ir jo gynybos, buvo įdiegta kompiuterinė programa „Butenta“ ir kurie buvo naudojami UAB „R“ buhalterinei apskaitai tvarkyti, tačiau pateiktuose kompiuteriuose jokių išsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su UAB „R“, nebuvo, todėl kasatoriaus teiginiai, kad UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti, nepagristi. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tik panaudojus kriminalistinių tyrimų programinę įrangą buvo iš dalies atkurta kompiuteriuose ištrinta informacija, susijusi su UAB „R“, kuri ir buvo pateikta teismui. Dėl to darytina išvada, kad kasatoriaus argumentas, jog buhalterinės apskaitos duomenys buvo išsaugoti, tačiau juos sugadino ikiteisminio tyrimą atlikę pareigūnai, atmestinas, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

6.2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo daryti išvadų apie faktines bylos aplinkybes remdamiesi buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie buvo perduoti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui V. A., nes nėra aišku, ar jam buvo perduoti visi Č. G., kaip bankroto administratoriui, L. V. perduoti dokumentai; kad jo versija dėl ne visų UAB „R“ dokumentų perdavimo nebuvo patikrinta nagrinėjant bylą teisme, todėl teismai savo išvadas pagrindė prielaidomis, duomenimis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais, perkėlė jam įrodinėjimo pareigą. Kolegija pažymi, kad šiuos kasatoriaus argumentus paneigia specialistės paaiškinimai teisme, kad jai buvo perduoti tie patys dokumentai, kurie buvo nurodyti dokumentų priėmimo perdavimo akte, iš kurių matyti, kad teismai patikrino kasatoriaus versiją ir ją motyvuotai atmetę darė išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagal įrodymus, o ne remdamiesi abejonėmis ar nuteistajam perkeldami įrodinėjimo pareigą.

6.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvados Nr. 5-2/177, 5-2/94 negali būti laikomos įrodymais, nes specialisto tyrimai atlikti tik pagal dalį UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ar duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Iš užduoties atlikti specialisto tyrimą, specialisto išvadų Nr. 5-2/177, 5-2/94 turinio matyti, kad specialisto išvados Nr. 5-2/177, 5-2/94 paskirtos ir atliktos, laikantis BPK ir kitų atitinkamų teisės aktų reikalavimų, taigi šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka. Iš specialisto išvados Nr. 5-2/177 turinio išplaukia, kad ji buvo parengta išanalizavus visus ikiteisminio tyrimo tyrėjo specialistui pateiktus UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, o toliau nagrinėjant bylą teisme kilus abejonių dėl to, ar tiktai ikiteisminio tyrimo metu ištirti visi UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai, taip pat gynybai pateikus naujų UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų, buvo parengtos specialisto išvados Nr. 5-2/94 ir 5-2/50, kurios patikslino atskirus specialisto išvados Nr. 5-2/177 aspektus. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai pripažindami specialisto išvadas Nr. 5-2/177, 5-2/94 įrodymais pažeidė BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Kolegija pažymi, kad teismai pagrįstai nepripažino kasatoriaus gynėjo pateiktų buhalterinės apskaitos registrų kopijų buhalterinės apskaitos registrais, nes pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį apskaitos registrų duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai; pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius. Byloje nėra duomenų, kad tokie atspausdinti buhalterinės apskaitos registrai būtų išsaugoti. Pažymėtina ir tai, kad pagal vėliau įsigaliojusią Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio redakciją techninėmis priemonės sudaryti registrai turėjo būti pasirašyti jį sudariusio asmens saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu, o duomenų, kad kasatoriaus gynėjo pateikti registrai atitiktų šį reikalavimą, byloje nėra. Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo specialisto išvada Nr. 5-2/50, yra grindžiami ne byloje surinktų įrodymų viseto analize, o tik selektyviai atrinkta specialisto išvados dalimi. Sutiktina, kad specialisto išvadoje Nr. 5-2/50 nurodyta, jog nuteistojo gynėjo pateiktos kompiuterinės UAB „R“ buhalterinės apskaitos registrų kopijos už 2008 ir 2009 metus gali būti laikomis buhalterinės apskaitos registrais, tačiau kasatorius neatsižvelgia į tai, kad šia išvada taip pat patvirtinti esminiai anksčiau surašytų specialisto išvadų Nr. 5-2/177, 5-2/94 teiginiai dėl UAB „R“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje surinktus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad specialisto išvadą Nr. 5-2/50 pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles.

6.4. Kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka šios instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu pavedė atlikti ir apžiūrėti nuteistojo ir jo gynėjo nurodomus kompiuterius, kuriuose buvo įdiegta programa „Butenta“ ir su kuriais buvo tvarkoma UAB „R“ buhalterinė apskaita, apklausė dėl šių duomenų specialistą, tačiau duomenų, keičiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nebuvo gauta. Dėl to darytina bendra išvada, kad pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami jo veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

7.1. BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad kilo šie baudžiamame įstatyme numatyti padariniai. Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai kilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16-2014, 2K-7-176/2015). Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatorius nesutinka su teismų išvada dėl padarinių kilimo, teigdamas, kad, išanalizavus buhalterinės apskaitos programos duomenis, nustačius suvestų pirminių apskaitos dokumentų rekvizitus ir kiekybinę išraišką, atlikus priešpriešinius patikrinimus, UAB „R“ veiklos rezultatus būtų galima nustatyti. Taigi, galimybę nustatyti UAB „R“ veiklos rezultatus jis sieja su tolesniais ikiteisminio tyrimo veiksmais, priešpriešiniais patikrinimais, todėl šis jo argumentas yra atmestinas. Išvada dėl to, ar kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, paprastai grindžiama specialisto išvadomis, revizijos ar patikrinimo aktais, o prireikus gali būti skiriama ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje teismų išvada dėl to, kad kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai grindžiama specialisto išvadomis Nr. 5-2/177, 5-2/94, 5-2/50. Jau minėta, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino šias išvadas įrodymais ir vadovavosi jomis darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas leidžia nustatyti UAB „R“ veiklos rezultatus, nes kreditorių reikalavimų sąrašo duomenys buvo įvertinti rengiant specialisto išvadas, tačiau jie specialisto išvadų turinio nepakeitė. Dėl to pagrįsta teismų išvada, kad dėl UAB „R“ kilo BK 223 straipsnyje nurodyti nusikalstamos veikos padariniai.

7.2. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-406-895/2015). Kasatorius ginčija jo pripažinimą šios veikos subjektu motyvuodamas tuo, kad buhalterinę apskaitą UAB „R“ tvarkė buhalterė, todėl ji ir turėtų būti atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu UAB „R“ vadovas buvo L. V. Buhalterė bendrovėje dirbo iki 2009 m. kovo mėnesio, nors pati bendrovė veiklą tęsė iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra duomenų, kad buhalterė išeidama iš darbo būtų neperdavusi L. V., kaip bendrovės vadovui ir vieninteliam darbuotojui, UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl to L. V. pagrįstai pripažintas atsakingu už nurodyto laikotarpio UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, taigi teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu šioje baudžiamojoje byloje.

7.3. Kasatorius ginčija baudžiamojo įstatymo taikymą motyvuodamas tuo, kad jo veika nėra tiek pavojinga, kad turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra numatyta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo numatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl kasatoriaus veikos nebuvo galima nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 21 d., t. y. už beveik trejus metus. Neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai yra reikšmingi, nes jų duomenys buvo susiję didelės vertės įmonės turto apskaita, buvo perkeliami į valstybės institucijoms teikiamas finansines ataskaitas, leidusias joms spręsti apie įmonės veiklą. Dėl šių priežasčių nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jo veika nebuvo tokia pavojinga, todėl neturėtų užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės.

8. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, nenustatyta.

9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo L. V. kasacinį skundą.