Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-179-864/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-24
Bylos Nr.: e2A-179-864/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-30902-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Linas Zinkevičius
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“
Advokatai: Gintaras Žičkus, Aldona Kondratavičienė

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-179-864/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30902-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.11.1.; 3.2.4.8.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) ūkininkės D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ ieškinį atsakovei ūkininkei D. M. dėl skolos už prekes ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Agro“ (toliau ir ieškovė) ieškiniu atsakovei ūkininkei D. M. prašė iš atsakovės priteisti 30 323,70 Eur skolą, 1 115,91 Eur delspinigius, 8 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovė ir atsakovė ūkininkė D. M. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PPN/2020.12.10/19TS (toliau ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė pardavė atsakovei suderinto asortimento prekes, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove už įsigytas prekes. Paaiškino, kad ieškovė įvykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, už prekes išrašė PVM sąskaitas-faktūras (Nr. SS466357, Nr. SS472517, Nr. SS473032, Nr. SS484385), pagal kurias atsakovė turėjo atsiskaityti ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 30 d., tačiau prievolės neįvykdė ir iki šiol yra skolinga ieškovei 30 323,70 Eur. Sutarties 4.2 punkto pagrindu ieškovė paskaičiavo 0,08 procentų delspinigius nuo visos neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, t. y. už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 15 d. (už 46 dienas), iš viso 1 115,91 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovė ūkininkė D. M. atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, jog iš Sutarties sąlygų matyti, kad Sutartis skirta reglamentuoti bendrąsias ieškovės platinamų prekių ir su tuo susijusio atsakovės kreditavimo sąlygas, o tai reiškia, kad Sutarties sąlygos taikomos nuo to momento, kai atsakovė užsisako konkrečias ieškovės parduodamas prekes. Akcentavo, kad prekes atsakovė turi teisę užsisakyti žodžiu ir raštu. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktos sąskaitos yra nepasirašytos, nėra nurodyta užsakymo informacija, neaišku, kokios prekės priimtos ir kas jas priėmė, nenurodytas atsakovės vardas ir pavardė, rekvizitai, todėl teigė, kad Sutartis savaime neįrodo įvykusio pirkimo-pardavimo fakto. Teigė, kad reikalauti pagal Sutarties sąlygas sumokėti už prekes, kurios atsakovei nebuvo perduotos, nėra pagrindo, kaip ir reikalauti palūkanų, delspinigių. Pasak atsakovės, ieškinyje nenurodytos konkrečių sąskaitose nurodytų prekių įsigijimo aplinkybės. Papildomai nurodė, kad 2021 m. gegužės mėn. atsakovė bandė aiškintis savo ekonominę situaciją ir, kaip potencialiai kreditorei, per atstovą 2021 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą, kur prašė nurodyti atsakovės skolos likutį, pridėti sutartis ir apskaitos dokumentus. Ieškovė 2021 m. gegužės 18 d. pateikė dokumentus, nurodė 30 323,70 Eur skolą, tačiau ieškovė neatsakė, koks konkrečiai asmuo užsakė prekes, todėl atsakovės atstovas tą pačią dieną pakartotinai teiravosi ieškovės apie užsakymus pateikusius asmenis (kas užsakydavo prekes, kas priimdavo, aprašyti užsakymų pateikimą ir vykdymą bei tai, ar dokumentacijoje figūruoja atsakovės sutuoktinis Ž. M.). Teigė, kad į nurodytą paklausimą ieškovė neatsakė.

Šalies argumentai

4. Ieškovė dublike nurodė, kad atsakovės argumentai prieštarauja įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias pripažino ir patvirtino pati atsakovė. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose išnagrinėta civilinė byla Nr. e2FB-106337-251/2021 pagal pareiškėjos D. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ieškovė šioje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu. Atsakovės pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenys apie kreditorius, taip pat ir apie ieškovę UAB „Baltic Agro“, nurodant, kad atsakovė kreditorei skolinga 30 323,70 Eur, atsiskaitymo terminas – 2021 m. rugsėjo 30 d. Fizinio asmens bankroto byloje ieškovė dalyvavo aktyviai, o 2021 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje atsakovė neginčijo, jog ieškovė yra jos kreditorė, taip pat tos aplinkybės, kad skolos suma už įsigytas prekes sudaro 30 323,70 Eur. Atsakovė palaikė ir patvirtino, jog visas sutartis pasirašė ji pati. Nesutikdama su Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, atsakovė teikė atskirąjį skundą, kuriame, nors ir ginčijo ieškovės bei kitų kreditorių įtraukimą į bylą, tačiau atskirajame skunde ieškovę nurodė kaip savo kreditorę. Pažymėjo, kad atsakovė, prieš kreipdamasi į Šiaulių apylinkės teismą, kreditorei UAB „Baltic Agro“ atsiuntė 2021 m. birželio 14 d. pranešimą, kuriame informavo apie ketinimą pateikti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad ginčo šalys sutarė, jog per nustatytą terminą negavus pirkėjo (atsakovės) rašytinių pastabų dėl pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, šios laikytinos galiojančiomis ir teisingomis. Pabrėžė, kad nei per Sutartyje šalių numatytą 10 dienų terminą nuo sąskaitų išsiuntimo, nei per 10 dienų nuo pakartotinio sąskaitų išsiuntimo, atsakovė nepateikė rašytinių pastabų, todėl laikytina, jog sąskaitas patvirtino ir privalo atsiskaityti su ieškove. 2021 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio, vykusio Šiaulių apylinkės teisme, metu atsakovė patvirtino ir pripažino nusikūlusi grūdines kultūras 90 hektarų plote, o visus nukultus grūdus realizavusi už grynuosius pinigus, iš kurių nė vienam kreditoriui nedengė susidariusių skolų. Iš ieškovės įsigytos prekės ir jų kiekis iš esmės visiškai atitiko pačios atsakovės nurodytas augintas grūdines kultūras ir jų plotus, kas patvirtina, jog atsakovė ne tik įsigijo, bet ir realiai auginamoms grūdinėms kultūroms panaudojo iš ieškovės įsigytas trąšas.

5. Papildomai paaiškino, kad parduotų prekių faktą įrodo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pateiktas gaunamų sąskaitų faktūrų registro duomenų išrašas, kuriame nurodyta, jog atsakovė įtraukė UAB „Baltic Agro“ išrašytą 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. SS466357 (16 117,20 Eur sumai). Tai reiškia, kad atsakovė ne tik neatsiskaitė su ieškove, tačiau ir minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsitraukusi į savo ūkio apskaitą, galimai iš valstybės susigrąžino joje išskirtą 2 797,20 Eur PVM sumą. Nurodė, kad ieškovės pristatytas prekes priėmė R. G. ir Ž. M., tačiau atsakovei įtraukus nurodytą sąskaitą į buhalteriją, ji patvirtino, kad atgabentų prekių įteikimą kitiems asmenims atsakovė laikė tinkamu prekių pristatymu.

Atsiliepimas

6. Atsakovė triplike nesutiko su ieškovės argumentu, kad civilinėje byloje Nr. e2FB-106337-251/2021 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Paaiškino, jog siekdama surinkti visus įrodymus apie savo turtinę padėtį, atsakovė kreipėsi į advokatą, kad pastarasis užklaustų asmenis, kartu ir ieškovę, kurie yra potencialūs atsakovės kreditoriai. Atsakovė akcentavo, kad nuo 2021 m. kovo 20 d. ji nebegyvena su savo sutuoktiniu Ž. M., kuris iki tol disponavo visais atsakovės dokumentais, jos vardu priiminėjo įvairius sprendimus, todėl 2021 m. gegužės 13 d. nežinojo savo finansinės padėties. Atsakovės teigimu, 2021 m. gegužės 13 d. paklausimas ieškovei buvo duomenų rinkimas apie savo finansinę situaciją, tačiau tai nereiškė piniginės prievolės pripažinimo. Ieškovė neatsakė į paklausimą, ir, atsakovės manymu, tai tikėtinai susiję su tam tikrais ieškovės ir jos sutuoktinio susitarimais, kuriais galimai atsakovei padaryta žala. Pažymėjo, kad fizinio asmens bankroto bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konkrečiai nenagrinėjo atsakovės prievolių kreditoriams teisėtumo klausimų. Teismai tik konstatavo, kad yra atsakovė moki. Pasisakydama dėl ieškovės pateiktų krovinio važtaraščių, atsakovė pažymėjo, kad šie dokumentai nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė atsakovei pardavė PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas prekes. Dėl prekės, pavadinimu KAS32, nurodytos PVM sąskaitose-faktūrose Nr. SS466357 ir Nr. SS484385, pažymėjo, kad pagal šias sąskaitas, atsakovei iš viso parduota 75,47 tonos KAS32, tačiau ieškovė pateikė krovinio važtaraštį Nr. BAV474984, kuriame nurodytas prekės KAS32 kiekis – 24,98 tonos, o krovinio važtaraštyje Nr. 2021-3378113 nurodytos prekės kiekis – 24,88 tonos, todėl manytina, kad atsakovei perduota iš viso 49,86 tonos prekės. Šiuo atveju analizuojant prekės KAS32 tariamą pardavimą, atsakovei neaišku, kodėl PVM sąskaitose-faktūrose Nr. SS466357 ir Nr. SS484385 nurodytas bendras prekės KAS32 kiekis yra 75,74 tonos, o krovinio važtaraščiuose nurodomas kiekis 49,86 tonos. Kituose ieškovės pateiktuose krovinio važtaraščiuose nenurodyta prekė KAS32, todėl akivaizdu, kad pagal pateiktas sąskaitas yra nepatiekta 25,61 tona šios prekės. Atsakovė pridūrė, jog važtaraštyje Nr. BAV474984 priėmęs prekes pasirašė R. G., o krovinio važtaraštyje Nr. 2021-3378113 priėmęs prekes pasirašė Ž. M., todėl ieškovė neįrodė, jog sąskaitose Nr. SS466357 ir Nr. SS484385 nurodytos prekės parduotos atsakovei. Atsakovė pažymėjo, kad kitų asmenų parašai matyti ir kituose važtaraščiuose. Teigė, kad Sutartyje, sąskaitose, krovinio važtaraščiuose nurodytoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), ieškovės prekės nebuvo pristatomos. Minėtu adresu nei Ž. M., nei R. G. negyvena, nors pastarieji asmenys buvo pasirašę ieškovės teiktus dokumentus. Atsakovė mano, kad visas prekes iš ieškovės užsisakė ir priėmė Ž. M., o kitas asmuo – R. G., kuris priėmė prekes, atsakovei žinomas kaip Ž. M. darbuotojas. Tai, anot atsakovės, patvirtina ir civilinė byla, kurią nagrinėjo Šiaulių apylinkės teismas, pagal UAB „Naftėnas“ ieškinį D. M. ir Ž. M. UAB „Naftėnas“, suklaidintas Ž. M., jam patiekė dyzelinį kurą, už kurį bendrovė Ž. M. nurodymu sąskaitas išrašė atsakovei, nepaisant to, kad sutuoktiniai nebegyveno nuo 2021 m. kovo 20 d. Sąskaitose pasirašydavo tie patys asmenys – R. G. ir Ž. M. Atsakovės teigimu, šios aplinkybės parodo, kad, analogiškai ir šioje byloje, atsakovės vardu veikė kitas asmuo, todėl ji neturi nieko bendro su susidariusiu įsiskolinimu. Atsakovės nuomone, faktas, kiek atsakovė nukūlė grūdinių kultūrų, nesusijęs su nagrinėjama byla ir neįrodo aplinkybės, kad atsakovė iš ieškovės užsisakė trąšas.

7. Trečiasis asmuo Ž. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį tenkinti. Patvirtino, kad atsakovė yra ūkininkė, 2020 m. atsakovės ūkį sudarė grūdinės kultūros, rapsai, apie 190 hektarų ploto, 2021 m. – 96 hektarų. Nurodė, kad atsakovė yra jo sutuoktinė, tačiau jie yra sudarę povedybinę sutartį, pagal kurią, po sutarties sudarymo bet kokiu būdu įgytas turtas yra įgijusio sutuoktinio nuosavybė. Paaiškino, kad nuo 2015 m. atsakovė nuolat pirko trąšas bei kitas prekes iš ieškovės. Už įsigytas prekes atsakovė dažniausiai atsiskaitydavo rudenį, ieškovei pristatydama užaugintą grūdų derlių. Teigė, kad Sutartį pasirašė pati atsakovė, atvykus ieškovės atstovui. Atsakovė prašė atsiskaitymo už užsakytas prekes terminą atidėti iki derliaus nuėmimo pabaigos, todėl šalys susitarė, kad už įsigytas prekes atsakovė privalės atsiskaityti ne vėliau, kaip iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Užsisakydama trąšas atsakovė paprašė ieškovės, jog PVM sąskaitos-faktūros už perkamas 72 tonas azoto trąšų (KAS-32) būtų išrašytos iki 2021 m. pabaigos, tam, kad šį pirkimą į ūkio buhalterinę apskaitą būtų galima įtraukti dar kaip 2021 m. pirkimą ir atitinkamai dar 2021 m. atskaityti PVM sąskaitoje-faktūroje išskirtą PVM. Teigė, jog atsakovė trečiajam asmeniui sakė, jog ieškovė jai elektroniniu paštu atsiuntė PVM sąskaitas-faktūras už visas jos įsigytas prekes. Paaiškino, kad dalį ieškovės atgabentų trąšų atsakovės prašymu iš vežėjų priėmė trečiasis asmuo, kuris pasirašė vežėjų pateiktuose krovinio važtaraščiuose, tačiau visos ieškovės pristatytos prekės panaudotos išimtinai tik pačios atsakovės ūkio laukuose. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 4 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovė pripažino, jog 2021 m. ji nusikūlė ir už grynuosius pinigus savo draugei pardavė visą grūdų derlių, nukultą nuo virš 90 hektarų ploto savo ūkio laukų, tačiau tokio sandorio atsakovė nepatvirtino rašytiniais įrodymais. Tai patvirtina, kad atsakovė, gavusi grynuosius pinigus, su esamais kreditoriais neatsiskaitė. Be to, atsakovė 2021 m. teikė paraišką dėl paramos ir gavo 10 797,74 Eur išmokų, kurias pripažino gavusi 2021 m. pajamų mokesčio deklaracijoje. Trečiojo asmens teigimu, atsakovė vengia atsakomybės už bet kokias išlaidas įsigytoms prekėms, be kurių jos už realizuotas derlius net nebūtų buvęs užaugintas.

8. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Aldona Kondratavičienė nurodė, kad iš pasėlių deklaracijos matyti, jog atsakovė augino grūdines kultūras maždaug 70 hektarų plote, už pasėlius gavo išmokas. Atsakovės iš ieškovės įsigytos trąšos skirtos miežių, kviečių ir rapsų tręšimui, t. y. būtent toms grūdinėms kultūroms, kurias atsakovė ir deklaravo. Atstovės teigimu, atsakovė prašė ieškovės prieš prekių pristatymą išrašyti sąskaitas-faktūras kadangi norėjo susigrąžinti PVM, sąskaita išrašyta 2020 m. gruodžio 31 d., o prekės pristatytos 2021 m. balandžio mėn. Iš registro duomenų matyti, kad atsakovė įsitraukė šias sąskaitas į ūkio apskaitą ir susigrąžino apie 2 000 Eur PVM. Prekes priėmė Ž. M., jo telefono numeris nurodytas Sutartyje, todėl jis tinkamas asmuo priimti prekes, taip pat prekes priėmė R. G., kuris dirbo atsakovės ūkyje. Nors atsakovė nuo 2021 m. kovo mėnesio negyveno su sutuoktiniu, tačiau ginčo prekių pristatymo, vykusio balandžio mėnesį, neatšaukė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad trąšas būtų įsigijusi iš kitų tiekėjų. Iš savo ūkio, kuris buvo prižiūrėtas, atsakovė turėjo nusikulti ne mažiau kaip 400 tonų grūdų, taigi turėjo gauti apie 118 000 Eur pajamų.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo posėdžio metu atsakovė ūkininkė D. M. paaiškino, kad kol gyveno kartu su Ž. M., atsakovė augino vaikus, o sutuoktinis tvarkė visus savo ir jos ūkių reikalus, atsakovei tik pateikdavo sutartis, kurias ji pasirašydavo. Nurodė, kad iš ieškovės prekių ji neužsakinėjo, su ieškovės agronomu T. S. nebendravo. Sąskaitas į savo elektroninį paštą gaudavo, tačiau viską persiųsdavo sutuoktiniui, jis rūpinosi ir buhalteriniais reikalais. Tarp sutuoktinių buvo pasitikėjimas, tačiau nuo 2020 m. liepos 9 d. santykiai šeimoje pablogėjo, 2020 m. rugsėjį atsakovė patyrė smurtą, o nuo 2021 m. kovo 20 d. atsakovė su sutuoktiniu nebegyveno, nes buvo išvaryta iš namų, tuomet ji panaikino visus notarinius įgaliojimus, kuriuos buvo suteikusi sutuoktiniui. Prekes, kurios buvo užsakytos 2021 m. balandžio mėnesį, pasiėmė sutuoktinis, nors jis neturėjo teisės užsakinėti prekių atsakovės vardu. Teigė, kad lėšų iš susigrąžinto PVM ji negavo, nuo 2018 m. buvo užblokuotos atsakovės sąskaitos, nes sutuoktinis turėjo skolų. Paaiškino, kad ginčo Sutartį pasirašė savo noru, tačiau prekių pagal ginčo Sutartį ir išrašytas sąskaitas nėra užsakiusi, prekių nėra priėmusi ar gavusi, kur galėjo būti panaudota produkcija nežino.

10. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Gintaras Žičkus teigė, kad nagrinėjamu atveju kaip pirkimo-pardavimo sutarties dalykas nebuvo suderinti nei daiktai, nei jų kiekiai, todėl ginčo Sutartis negali būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi, nes ji tik aptaria sąlygas, kaip būtų vykdoma, jeigu būtų atliktas užsakymas, t. y. reglamentuota bendradarbiavimo tvarka, jei įvyktų pirkimo-pardavimo sandoris. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė užsakė konkrečią prekę, bandė įrodinėti šias aplinkybes deklaracijomis, tačiau jos pernelyg nutolusios nuo ginčo esmės, todėl šie dokumentai neturėtų būti analizuojami. Byloje pateiktos sąskaitos-faktūros neįrodo pirkimo-pardavimo santykių fakto, o atsakovė neišreiškė valios, kad jos vardu būtų išrašomos sąskaitos. Atsakovė nepasirašė ant važtaraščių, juos pasirašė jos sutuoktinis arba R. G., su kuriuo atsakovės nesieja jokie santykiai.

11. Teismo posėdžio metu liudytojas T. S. paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini). Atsakovės šeimą pažįsta apie 10 metų, aptarnavo atsakovės ir jos sutuoktinio ūkius. Ginčo sutartį liudytojas nuvežė pasirašyti į atsakovės namus, Sutartį pasirašė pati atsakovė, Sutarties pasirašyme dalyvavo ir jos sutuoktinis. Tai nebuvo vienintelė sutartis, sudaryta su atsakove. Ginčo Sutarties atveju dėl konkretaus užsakymo asortimento viską aptarė vietoje Sutarties pasirašymo metu, buvo kalbama tiek su atsakove, tiek su jos sutuoktiniu. Kai atsakovė pasirašinėjo Sutartį, ji paklausė už ką pasirašinėja, liudytojas sakė – už trąšas. Konkrečius trąšų kiekius aptarė su atsakovės sutuoktiniu, dalyvaujant atsakovei, ji buvo šalia ir neprieštaravo užsakymui. Trąšos buvo skirtos atsakovės ūkiui tręšti žiemines ir vasarines kultūras. Atsakovės sutuoktinis turėjo savo ūkį ir užsakinėdavo prekes savo ūkiui, tačiau tą kartą savo vardu ūkiui jis nieko neužsakinėjo. Šalys susitarė, kad prekes pristatys reikiamu metu kovo-balandžio mėnesį, nes tai yra gendantis produktas ir nebuvo kur sandėliuoti produkcijos. Produkciją pristatė ieškovės vežėjai, o kas prekes priėmė, liudytojas nežino, tam įgaliotų asmenų nebuvo. Nurodė, kad atsakovė prašė išrašyti sąskaitą anksčiau, gruodžio mėnesį, kad galėtų įtraukti sąskaitą į buhalterinę apskaitą ir susigrąžinti PVM, o prekės pristatytos pagal poreikį vėliau.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 30 323,70 Eur skolą, 1 115,91 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (31 439,61 Eur), skaičiuojant nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 5 650,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės valstybės naudai 22,40 Eur pašto išlaidas.

13. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal įrodinėjimo taisykles ieškovė privalo įrodyti, jog atsakovei perdavė prekes. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas priėjo išvados, kad tarp ginčo šalių susiklostė sutartiniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nes šalių sudaryta Sutartis atitinka įstatyme įtvirtintus pirkimo-pardavimo sutarties reikalavimus. Teismas vertino, kad atsakovė Sutartį pasirašė pati asmeniškai, tai matyti Sutarties rekvizituose: atsakovė kiekviename lape nurodė savo vardą pavardę bei pasirašė, kad patvirtina, jog susipažino su Sutarties sąlygomis. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad visus jos ūkio reikalus tvarkė jos sutuoktinis, tačiau patvirtino, jog visas sutartis pasirašinėdavo ji pati, o ginčo Sutartį ji pasirašė savo valia, nenurodė, kad prieš ją būtų naudojama prievarta, apgaulė ir pan. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė byloje neginčijo sandorio galiojimo, todėl laikė, kad sutartis yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią.

14. Teismas nesutiko, kad šalys nebuvo suderėję nei daiktų, nei jų kiekio. Pažymėjo, kad Sutarties 2.1 punkte įtvirtina, jog dėl konkrečių patiektinų prekių, jų kiekio, asortimento ir perdavimo terminų šalys susitaria žodžiu arba raštu. Byloje nėra duomenų, kad užsakymas būtų pateiktas raštu, šios aplinkybės šalys neginčijo, be to, byloje nustatyta, kad prekių asortimentas, kiekis bei pristatymo terminai buvo suderinti žodžiu. Teismo posėdžio metu liudytojas T. S. paaiškino, kad dėl prekių asortimento ir kiekio buvo sutarta žodžiu Sutarties pasirašymo metu, užsakymo detales aptariant su Ž. M., dalyvaujant atsakovei. Liudytojas taip pat patvirtino, kad buvo sutarta ir dėl pristatymo terminų, t. y., kad prekės bus pristatytos pagal poreikį atėjus tam tikram laikui, nes trąšos yra gendantis produktas ir atsakovė neturėjo kur jų sandėliuoti. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad užsakymą žodžiu faktiškai atliko ne atsakovė, o jos sutuoktinis, nereiškia, kad užsakymas atliktas netinkamai ar neatitiko atsakovės tikrosios valios, juolab, kad pati atsakovė byloje patvirtino, jog jos sutuoktinis pagal susitarimą tvarkė jos ūkio reikalus, veikė pagal notariškai išduotą įgaliojimą, tai reiškia, kad atsakovės sutuoktinis veikė jos vardu ir interesais. Priešingų įrodymų atsakovė nepateikė, todėl teismas sprendė, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo aiškiai apibrėžtas.

15. Teismo vertinimu, šalių sudarytos Sutarties galiojimo ir skolos atsiradimo faktus patvirtina ir civilinėje byloje Nr. e2FB-106337-251/2021 nustatytos faktinės aplinkybės: 2021 m. rugsėjo 1 d. atsakovės pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateiktoje lentelėje kreditoriumi nurodoma ieškovė UAB „Baltic Agro“ ir 30 323,70 Eur skola, atsiskaitymo terminas – 2021 m. rugsėjo 30 d. Dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė nelaikytina atsakovės kreditore. Teismo nuomone, atsakovė, nelaikydama ieškovės savo kreditore, nebūtų 2021 m. birželio 14 d. ieškovei adresavusi laiško „Dėl ketinimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos“. Pažymėjo, kad pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, tai laikytina atsakovės pranešimu kreditoriui apie ketinamą iškelti bankroto bylą, taigi priešingai nei nurodė atsakovė, tai nėra prašymas suteikti informaciją apie asmeninę finansinę situaciją. Atsakovei nepripažįstant įsiskolinimo, pastaroji nebūtų fizinio asmens bankroto byloje nurodžiusi ieškovės kaip savo kreditorius ir įrašiusi į esamus galiojančius kreditorinius įsipareigojimus 30 323,70 Eur skolą.

16. Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai (pareiškėjos) atsakovės D. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bylos atmetė kaip nepagrįstą. Nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2FB-106337-251/2021 įvykusiame teismo posėdyje, išsakytos reikšmingos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos kontekste: 1) teismas, vardindamas bylos proceso šalis, kaip byloje dalyvaujantį suinteresuotą asmenį nurodė UAB „Baltic Agro“; 2) atsakovė teigė, kad ūkininko pažymėjimas yra registruotas jos vardu tam, kad jos sutuoktinis galėtų ūkininkauti, pati atsakovė rūpinosi buitimi; 3) atsakovei nustojus gyventi su sutuoktiniu, atsakovė pradėjo domėtis savo finansine situacija bei pastebėjo, jog turi didelių įsiskolinimų; 4) atsakovė nurodė, kad visus ūkio darbus atliko jos sutuoktinis, tačiau pripažino, jog tai buvo šeimos ūkis; 5) teismas atsakovės klausė, kokie yra jos skoliniai įsipareigojimai ir vieną iš jų išvardino UAB „Baltic Agro“; 6) atsakovė patikino, jog ginčo Sutartį pasirašinėjo pati asmeniškai; 7) atsakovė patvirtino, kad UAB „Baltic Agro“ vadybininkas atvykdavo į namus dėl sutarčių derinimo; 8) atsakovė nurodė, kad sutuoktiniui išduotas įgaliojimas veikti jos vardu, įgaliojimas nutrauktas 2021 m. kovo mėn.

17. Sprendime vadovaujamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos, faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta fizinio asmens bankroto bylos procese, sprendžiant kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo klausimą, gali būti prejudiciniai faktai, nereikalaujantys atskiro įrodinėjimo kitos civilinės bylos procese. Teismas pažymėjo, kad nors šiuo konkrečiu atveju atsakovei nebuvo iškelta bankroto byla, nebuvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, tačiau viso bankroto proceso metu atsakovė akivaizdžiai nurodė, jog ieškovė yra jos kreditorė, o įsiskolinimo terminas suėjęs, tokiu būdu pripažino esanti skolinga ieškovei ginčo sumą – 30 323,70 Eur. Įsiteisėjusia 2022 m. sausio 5 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-33-357/2022 konstatuota, jog nėra pagrindo abejoti faktu, kad UAB „Baltic Agro“ yra pareiškėjos kreditorė. Anksčiau aptartas aplinkybes teismas laikė prejudiciniu faktu šioje civilinėje byloje.

18. Sprendime akcentuojama, kad vadovaujantis Sutarties 2.6. punktu, ieškovė turėjo teisę pristatytas prekes išduoti bet kuriam asmeniui, jei Sutarties pasirašymo dieną pirkėjas nepateikia asmenų, kuriems prekės gali būti išduodamas, sąrašo. Byloje nustatyta, kad atsakovė šio sąrašo nepateikė, todėl ieškovės atstovai, laikydamiesi Sutarties nuostatų, pristatė atsakovei prekes ir įteikė jas tuo metu pristatymo vietoje buvusiems asmenims Ž. M. ar R. G. Teismas tai pripažino tinkamu prekių pristatymu. Taip pat konstatavo, kad ieškovės parduotų ir perduotų prekių faktą įrodo atsakovės į gaunamų sąskaitų faktūrų duomenų registrą įtraukta 2020 m. gruodžio 31 d. ir VMI pateikta PVM sąskaita-faktūra Nr. SS466357, nes tai patvirtina, jog atsakovė įsigijo prekes pagal teiktą sąskaitą, su ja sutiko, ieškovei nereiškė jokių pretenzijų. Teismas sutiko su ieškove, kad vertinant įrodymų visumą, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovės įsigytos trąšos buvo panaudotos 96,69 hektarų plote, juolab, kad civilinėje byloje Nr. e2FB-10633-251/2021 atsakovė pripažino, jog nusikūlusi grūdus, realizavo derlių už grynuosius pinigus, tuo tarpu atsakovė nepateikė įrodymų, kad trąšas ji užsisakė iš kitų tiekėjų.

19. Nors atsakovė akcentavo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-2090-291/2022, kurioje UAB „Naftėnas“ pareiškė ieškinį atsakovės sutuoktiniui dėl skolos už kurą priteisimo, tačiau teismas pažymėjo, kad sprendimas minėtoje byloje nėra įsiteisėjęs, dėl jo pateiktas apeliacinis skundas, kuris šio sprendimo priėmimo metu išnagrinėtas. Nurodė, kad minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės negalėtų būti laikomos prejudiciniais faktais, nes bylose nedalyvavo tie patys asmenys, o įrodinėjimo dalykas nėra tie patys faktai.

20. Teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė Sutarties sąlygas, nesilaikė prievolės laiku ir tinkamai susimokėti už ieškovės pateiktas prekes, todėl tenkino reikalavimą dėl 30 323,70 Eur skolą, 1 115,91 Eur delspinigius taikant 0,08 proc. delspinigių dydį už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 15 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21. Atsakovė (apeliantė) ūkininkė D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

21.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Sutartį ir nepagrįstai atsakovei išrašytas sąskaitas susiejo su Sutartimi. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad šalys susitarė prekių asortimento ir kiekio, o pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo aiškiai apibrėžtas. Nurodo, kad Sutarties sąlygos nesuteikė kitiems asmenims teisės pateikti užsakymų dėl prekių įsigijimo, nes Sutarties 2 punktas reglamentuoja užsakymų pateikimą: 2.1 punkte nurodoma, kad dėl konkrečių pirkėjui patiektinų prekių, jų kiekio, asortimento ir perdavimo terminų šalys susitaria žodžiu arba raštu, tokiu būdu numatant, kad susitarimas dėl tiekimo ateityje turi būti pasiektas tarp šalių, t. y. pirkėjo, kuriuo Sutartyje įvardijama atsakovė ir pardavėjo (ieškovės). Sutartis nenumato, kad kiti asmenys (bet ne pats pirkėjas) prekes žodžiu arba raštu galėtų užsisakyti, susitarti dėl prekių pristatymo ir atsiskaitymo už jas terminų. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismas kaip tik ir nustatė tokį atvejį, kuomet prekes, nurodytas sąskaitose, užsakė ne atsakovė, tačiau kitas asmuo – atsakovės sutuoktinis. Pažymėjo, kad sutuoktiniai dar 2014 m. yra sudarę povedybinę sutartį, todėl Ž. M. šeimos santykius reglamentuojančių teisės normų pagrindu negalėjo veikti sudarant sutartį atsakovės vardu ar pateikti užsakymų. Teismui nustačius, kad Ž. M. užsisakė prekes iš ieškovės, kurios vėliau jam pačiam ir buvo pristatytos, turėjo pagrindą laikyti, kad pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp ieškovės ir Ž. M.. Pažymi, kad atsakovė niekada nėra prašiusi ieškovės išrašyti sąskaitų, todėl kieno ir kokie susitarimai dėl sąskaitos faktūros išrašymo datos buvo pasiekti, atsakovei nėra žinoma, o ieškovė nepateikė įrodymų apie kokius nors atsakovės prašymus išrašyti sąskaitas už nepristatytas prekes.

21.2. Teismo išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.64 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Nurodo, kad teismas nepagrindė, kodėl atsakovės tylėjimas ieškovės atstovui pateikiant užsakymą galėtų reikšti atsakovės valią užsakyti prekes. Sutartis taip pat neapibrėžia, kad atsakovės tylėjimas galėtų būti laikoma jos valia užsakyti prekes. Pažymi, kad ieškovė yra verslininkė, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl toks asmuo, prieš sudarydamas sutartis, turi visas galimybes išsiaiškinti savo kontrahentų teisinę padėtį. Ieškovei turėjo būti žinoma, kad atsakovės ir jos sutuoktinio turtui yra taikomas atskirumo principas ir, kad šie asmenys, sudarydami sandorius, veikia savo vardu. Dėl prekių pristatymo vietos pažymi, kad (duomenys neskelbtini) adresu yra atsakovės tėvų namas, kuriame nėra galimybės nei priimti, nei saugoti trąšas, be to, šioje vietoje negyvena nei Ž. M., nei R. G., nors jie yra pasirašę krovinio važtaraščius.

21.3. Teismas nevertino atsakovės sutuoktiniui suteikto įgaliojimo turinio, jis nepateiktas, todėl teismas negalėjo prieiti išvados, kad Ž. M. turėjo teisę atsakovės vardu sudaryti Sutartį. Teismo išvados prieštarauja kitoje civilinėje byloje Šiaulių apylinkės teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kur buvo nagrinėjami klausimai, susiję su atsakovės 2018 m. vasario 7 d. išduotu įgaliojimu. Teismas neaptarė civilinėje byloje Nr. e2-224-841/2022 priimto sprendimo, nors atsakovė juo rėmėsi, tokiu būdu padarė procesinės teisės normų pažeidimą. Nurodytoje byloje padarytos išvados, kad atsakovė Ž. M. nebuvo suteikusi įgaliojimų jos vardu sudaryti tokio tipo sandorius. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-224-841/2022 vertinant važtaraščius, pagal kuriuos Ž. M. pasiėmė tariamai atsakovės užsakytas prekes, pripažinta, kad atsakovės vardu įsigytus krovinius priėmė, važtaraštyje pasirašė Ž. M.. Nurodytoje byloje konstatuota, kad nė viename iš važtaraščių nenurodyta, kad krovinys perduotas įgaliotam asmeniui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Ž. M., sudarydamas sandorius, veikė sutuoktinės vardu būtent šio įgaliojimo pagrindu. Nurodytas teismo sprendimas, apeliantės teigimu, patvirtina, kad Ž. M. savo asmeninėms reikmėms įsigijo prekes iš UAB „Baltic Agro“ pagal krovinio važtaraščius Nr. BAV474984, Nr. 2021-3378113, Nr. BAV466803, Nr. BAV466961, o UAB „Baltic Agro“ nurodė PVM sąskaitas faktūras Nr. SS466357, Nr. SS472517, Nr. SS473032, Nr. SS476598 ir Nr. SS484385 išrašyti atsakovės vardu. Teigia, jog tai patvirtina, kad atsakovė nesinaudojo Sutarties sąlygomis, o ieškovė tai pat neturėjo teisės jomis naudotis, nes pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta.

21.4. Teismo nurodomos atsakovės bankroto byloje nustatytos aplinkybės neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje ir nepatvirtina, kad atsakovė sudarė ginčo Sutartį, bankroto procese taip pat nėra neginčijamai nustatyta, kad UAB „Baltic Agro“ būtų atsakovės kreditorė. Teigia, kad byloje pateiktas tarp atsakovės ir ieškovės iki bankroto bylos iniciavimo vykęs susirašinėjimas nepatvirtina, kad atsakovė pripažįsta pinigines prievoles, o tik rodo siekį išsiaiškinti, kas ir kokiomis aplinkybėmis jos vardu sudarė sutartis, tačiau ieškovė neteikė informacijos. Nurodo, kad atsakovė 2021 m. pavasarį bandė aiškintis savo ekonominę padėtį, o supratusi, kad neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su potencialiais kreditoriais, siekdama išvengti teisminių ginčų, siekė iškelti sau bankroto bylą, kurioje būtų tenkinami pagrįsti kreditorių reikalavimai. Byloje dėl bankroto bylos iškėlimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo atsakovės prievolių kreditoriams atsiradimo, o tik pripažino, kad net ir esant tokiems įsiskolinimų dydžiams, jos turimo turto pakanka įsiskolinimams padengti. Teismai nenagrinėjo ieškovės kreditorinio reikalavimo, nevertino ginčo Sutarties sąlygų, jos pagrindu išrašytų sąskaitų ir pan. Teigia, kad tik iškėlus fizinio asmens bankroto bylą bei joje išnagrinėjus kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo klausimą, tai prilygtų civilinės bylos išnagrinėjimui, kuomet priimamas teismo procesinis sprendimas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, tačiau atsakovės inicijuotoje bankroto byloje šie klausimai nebuvo sprendžiami.

21.5. Teismas neįvertino apeliantės nurodytų argumentų, jog 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. SS466357 nurodoma, kad apeliantei iš viso pateikta 72 tonos trąšų, nors pagal 2021 m. balandžio 15 d., 19 d., 21 d. važtaraščius atsakovei iš viso patiekta 75,74 tonos trąšų. Teigia, kad viena vertus, šiais dokumentais ieškovė pripažįsta padariusi pažeidimą, kita vertus, sąskaitoje ir važtaraščiuose nurodyti trąšų kiekiai nesutampa.

21.6. Vienos iš penkių ieškovės išrašytų ginčo sąskaitų įtraukimas į gaunamų sąskaitų faktūrų registrą, savaime neįrodo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad likusios keturios sąskaitos į atsakovės gaunamų sąskaitų faktūrų registrą nebuvo įtrauktos. Be to, tai, kad PVM sąskaita-faktūrą Nr. SS466357 buvo įtraukta į 2020 m. antrojo pusmečio gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, o vėlesnės sąskaitos nebuvo įtraukiamos, patvirtina, kad apie Ž. M. sudarytas sutartis su ieškove, gautas ir VMI deklaruotas sąskaitas atsakovei nebuvo žinoma, nes šiais klausimais iki 2021 m. kovo 20 d. rūpinosi būtent atsakovės sutuoktinis. Papildomai pažymi, kad ieškovei teigiant, jog ji atsakovei pardavė trąšas, PVM sąskaita faktūra turėjo būti išrašyta ne prieš trąšų tiekimą, tačiau jau po įvykusio trąšų perdavimo, nes įstatymas nenumato galimybės išrašyti sąskaitos anksčiau, nei patiekiamos prekės. Teigia, kad teismas neįvertino, jog, kaip pripažino ir pati ieškovė, kad pagal prekės 2020 m. gruodžio 31 d. sąskaitą ar anksčiau nebuvo pateiktos, o buvo pristatytos tik 2021 m. balandžio mėn. kuomet atsakovė su sutuoktiniu kartu nebegyveno, o prekes priėmė Ž. M.

21.7. Atsakovė neturėjo galimybės objektyviai panaudoti trąšų savo žemės sklypuose, nes sutuoktinis iki sezono pabaigos piktybiškai negrąžino atsakovei trąšų barstytuvo, reikalingo trąšoms išbarstyti, o taip pat ir kombaino, reikalingo grūdams nukulti. Tai užfiksuota Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-409-883/2021. Teigia, kad aplinkybės apie tai, kiek grūdų, kokiomis priemonėmis ir kieno darbu atsakovė nukūlė nuo jos deklaruotų žemės sklypų, kam ir už kiek pardavė grūdus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teigia, kad liudytojo paaiškinimai apie tai, kad yra ne kartą matęs atsakovės ūkio laukus, kad laukai buvo tvarkomi, prižiūrimi, tręšiami, yra abstraktūs ir nepatikimi, nes liudytojas yra ieškovės darbuotojas, turintis suinteresuotumą.

21.8. Po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo Ž. M. atžvilgiu Šiaulių apylinkės teisme 2022 m. lapkričio 4 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-984-900/2022 dėl fizinio skausmo sukėlimo atsakovei.

Atsiliepimas

22. Atsakovė UAB „Baltic Agro“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad:

22.1. Apeliaciniame skunde aptariama daug kitų teisminių procesų, kuriose tam tikru procesiniu statusu dalyvavo atsakovė ir jos sutuoktinis, tačiau ieškovė nurodytose bylose nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl jose priimti procesiniai sprendimai neturi įtakos nagrinėjamai bylai.

22.2. Nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kuomet davusi priesaiką teismui sakyti tiesą, siekdama fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, atsakovė pati tvirtino ir įrodinėjo, jog ieškovė yra jos kreditorė, kuriam ji yra skolinga 30 323,70 Eur sumą ir ją turi sumokėti šiam kreditoriui iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Nepavykus išsikelti fizinio asmens bankroto bylos, atsakovė nagrinėjamoje byloje pradėjo neigti šias aplinkybes. Teigia, kad tai įrodo atsakovės nesąžiningumą. Nurodo, kad prieš kreipiantis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, atsakovei nereikėjo aiškintis savo finansinės padėties, bent jau kiek tai yra susiję su jos kreditoriniais įsipareigojimais ieškovei, nes visos su prekių įsigijimu susijusios aplinkybės atsakovei buvo žinomos. Paaiškina, kad ieškovė kartu su dubliku pateikė el. laiškus, patvirtinančius, jog laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. atsakovei buvo išsiųstos visos už jos įsigytas prekes išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, be to, 2022 m. rugpjūčio 9 d. teismo posėdyje atsakovė patvirtino gavusi visas sąskaitas-faktūras. Atsižvelgiant į įsiteisėjusioje Šiaulių apygardos teismo nutartyje dėl atsisakymo iškelti atsakovei fizinio asmens bankroto bylą nustatytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje ieškovei nebereikėjo iš naujo įrodinėti aplinkybių, jog atsakovė yra įmonės skolininkė.

22.3. Atsakovė yra ūkininkė / verslininkė, kuri savo laisva valia asmeniškai pasirašytos Sutarties 1.4 punkte patvirtino prekes perkanti savo verslo poreikiams tenkinti, be to, atsakovė turi aukštąjį išsilavinimą, todėl turėjo suprasti, kodėl šalys sudaro sutartis bei kokias pasekmes jų sudarymas šalims sukelia. Tarp ginčo šalių 2015 m. vyko nuolatinis bendradarbiavimas, kuomet ūkininkė pirkdavo iš ieškovės įvairias jos augalininkystės ūkiui būtinas prekes, o taip pat parduodavo ieškovei savo užaugintą grūdų derlių.

22.4. Aplinkybė, kad prekes priėmė Ž. M. ar jos ūkio darbuotojas R. G., buvo dar nuo 2015 metų susiklosčiusi praktika ir apeliantė dėl to nereikšdavo priekaištų ieškovei bei tinkamai atsiskaitydavo. Nurodo, jog pati apeliantė, prieš sudarydama Sutartį, nurodė savo ūkio telefono numerį, kuris ir buvo įrašytas į šalių pasirašytą Sutartį, o šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje patvirtino, jog tai yra jos sutuoktinio telefono numeris, tokiais veiksmais patvirtindama, kad apeliantės užsakytas prekes galėjo priimti Ž. M.

22.5. Nepaisant to, kad važtaraščius Nr. BAV474984, Nr. 2021-3378113 ir BAV 477029 kuriuos pasirašė Ž. M. ir R. G., apeliantė minėtų važtaraščių pagrindu išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. SS466357 įtraukė į savo gaunamų sąskaitų faktūrų registrą, kurį pateikė VMI bei susigrąžino išskirtą pridėtinės vertės mokestį.

22.6. Pasirašius Sutartį, valią užsakyti prekes, aiškiai išreiškė pati apeliantė, o ne joks kitas asmuo. Apeliantės sutuoktinis tik suformulavo galutines užsakymo technines detales, t. y. patikslino kiek ir kokių užsakomų trąšų apeliantės ūkiui reikia, ir tą jis padarė matant bei girdint apeliantei. Teigia, kad užsakymą priimantis agronomas-konsultantas, atsižvelgdamas į tai, jog pokalbyje dėl užsakomų prekių asortimento dalyvavo ne vien atsakovės sutuoktinis, bet ir ji pati, neturėjo jokio pagrindo manyti, jog pateiktas užsakymas prieštarautų atsakovės valiai, ar, kad užsakymą teiktų atsakovės sutuoktinis. Pasak ieškovės, neabejotina, jog ką tik pirkimo-pardavimo sutartį pasirašęs asmuo tikrai būtų išreiškęs prieštaravimus, jeigu jo sutuoktinio tikslinamos užsakymo techninės detalės neatitiktų jo paties tikrosios valios.

22.7. Aplinkybė, jog 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita- faktūra Nr. SS466357 buvo išrašyta prieš pristatant apeliantei prekes, neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas skolos už prekes klausimas, o ne galimi mokesčių teisės pažeidimai, be to, jokie galiojantys teisės aktai nenumato imperatyvaus draudimo išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą iki prekių pristatymo. Teigia, kad nurodyta PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta prieš prekių pristatymą pačios apeliantės prašymu. Tai patvirtina tiek faktas, jog PVM sąskaita-faktūra įteikta apeliantei Sutarties numatyta tvarka ir ji jokių prieštaravimų dėl to nereiškė, tiek tai, jog apeliantė šią sąskaitą įsitraukė į savo gaunamų sąskaitų-faktūrų registrą.

23. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. M. (toliau ir trečiasis asmuo), atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teisme 2022 m. spalio 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad:

Šalies argumentai

23.1. Apeliantės teiginiai, jog ji iki 2021 m. spalio 20 d. neturėjo galimybės naudotis savo žemės ūkio technika, nes ši technika buvo pas Ž. M., yra nepagrįsti, nes atsakovės technika stovėjo neaptvertoje teritorijoje, todėl atsakovė bet kada galėjo savo technika naudotis. Atsakovė buvo kreipusis į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (civilinė byla Nr. e2-409-883/2021), tačiau teismo posėdžio metu trečiajam asmeniui paraginus sutuoktinę kuo skubiau pasiimti savo techniką, 2021 m. spalio 20 d. civilinė byla Nr. e2-409-883/2021 buvo nutraukta.

23.2. Apeliantės teiginiai, jog 2021 m. balandžio mėn. ji nebeturėjo jokių bendrų ūkinių interesų su Ž. M. yra neteisingi, nes 2021 m. balandžio mėn. atsakovės prašymu Ž. M. padėjo jos ūkyje pasėti vasarinius miežius, kuriuos vėliau, 2021 m. birželio 21 d., ieškovė deklaravo Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės UAB „Baltic Agro“ ieškinį ir iš atsakovės ūkininkės D. M. ieškovės naudai priteisė 30 323,70 Eur skolą, 1 115,91 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Baltic Agro“ ir atsakovės ūkininkės D. M. 2020 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PPN 2020.12.01/19TS (toliau ir Sutartis), pagal kurią ieškovė (pardavėja) įsipareigojo perduoti atsakovei (pirkėja) suderinto asortimento prekes, o atsakovė įsipareigojo už jas tinkamai atsiskaityti PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais ir tvarka. Sutarties šalys susitarė, kad dėl konkrečių pirkėjai patiektinų prekių, jų kiekio, asortimento ir perdavimo terminų šalys susitaria žodžiu arba raštu (Sutarties 2.1. punktas). Prekių priėmimas-perdavimas įforminimas šalių atstovams prekių perdavimo pirkėjui metu pasirašant krovinio važtaraštį, PVM sąskaitą-faktūrą arba kita dokumentą, patvirtinantį, kad prekes pirkėja gavo (Sutarties 2.5. punktas). Sutartyje taip pat numatyta, kad pardavėja ar įgalioti jos atstovai visas prekes pagal sutartį išduoda (pristato) pirkėjai ar jos įgaliotiems asmenims, kurių sąrašas pardavėjai turi būti pristatytas ne vėliau kaip šios sutarties pasirašymo dieną. Sąrašo nepateikus, pardavėja turi teisę pristatytas prekes išduoti bet kuriam asmeniui, prisistačiusiam pirkėjo atstovu ar pačiu pirkėju ir toks prekių išdavimas bus laikomas tinkamu bei įpareigojančiu pirkėją (Sutarties 2.6. punktas). Pagal Sutarties 3.1. punktą, pardavėja po kiekvieno prekių (ar jų dalies) pardavimo pirkėjui išrašo ir išsiunčia pirkėjai PVM sąskaitą-faktūrą. Tuo atveju, jei pardavėja per 10 dienų nuo sutarties 3.1. punkte nurodytos PVM sąskaitos-faktūros išsiuntimo pirkėjui negauna iš pirkėjo rašytinių pastabų, tokia PVM sąskaita-faktūra laikoma patvirtinta pirkėjo, o joje nurodyti duomenys laikomi tiksliai ir teisingais (Sutarties 3.2. punktas). Sutarties 3.3. punktu pirkėja sutiko, kad PVM sąskaitos-faktūros jai būtų siunčiamos elektroniniu paštu. Sutarties pagrindu ieškovė išrašė ieškovei PVM sąskaitas-faktūras Nr. SS466357, Nr. SS472517, Nr. SS473032, Nr. SS476598 ir Nr. SS484385, iš viso 30 323,70 Eur sumai, pagal kurias atsakovė turėjo atsiskaityti ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 30 d., tačiau šios prievolės neįvykdė.

28. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nes atsakovė pati pasirašė Sutartį ir sutiko su jos turiniu, be to, teismas pripažino, jog pirkimo-pardavimo Sutarties dalykas buvo aiškiai apibrėžtas. Nesutikdama su šiais skundžiamo sprendimo motyvais, atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrindė, kodėl atsakovės tylėjimas ieškovės atstovui pateikiant užsakymą, galėtų reikšti atsakovės valią užsakyti prekes, be to, Sutartis nenumato, kad kiti asmenys (bet ne pats pirkėjas), galėtų užsisakyti prekes žodžiu arba raštu, nes šiuo atveju prekes, nurodytas sąskaitose, užsakė ne atsakovė, tačiau jos sutuoktinis.

29. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys sutartis sudaro laisva valia. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį (CK 156 straipsnio 2 dalis). CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių, turinčių sutartinių santykių, pareiga elgtis sąžiningai. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012, 2020 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).

30. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylos duomenų visumos pagrindu išsamiai nustatė Sutarties sudarymo aplinkybes ir pobūdį, t. y. kad ginčo Sutartį atsakovė pasirašė pati asmeniškai, kiekviename Sutarties puslapyje nurodė savo vardą pavardę bei savo parašu patvirtino, jog susipažino su Sutarties sąlygomis, be to, nors teismo posėdžio metu nurodė, kad Sutarties sudarymo metu visus jos ūkio reikalus tvarkė sutuoktinis Ž. M., tačiau kartu patvirtino aplinkybę, jog visas sutartis atsakovė pasirašinėdavo pati asmeniškai, taip pat ir ginčo Sutartį. Be to, 2022 m. rugpjūčio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu liudytojas, (duomenys neskelbtini), T. S. nurodė, kad 2020 m. gruodžio 1 d. atvyko į atsakovės namus pasirašyti Sutarties bei patvirtino, jog atsakovė pasirašė Sutartį, taip pat nurodė, kad Sutarties pasirašyme dalyvavo ir atsakovės sutuoktinis. Liudytojo teigimu, susitikimo metu buvo aptarta, kokių trąšų reikės atsakovės pasėliams, ir, nors reikiamus trąšų kiekius nurodė atsakovės sutuoktinis, tačiau atsakovė tam aiškiai pritarė.

31. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad prekes iš ieškovės užsakė trečiasis asmuo Ž. M. todėl teismas turėjo pripažinti, jog pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp ieškovės ir trečiojo asmens.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

33. Kaip jau buvo minėta, ginčo Sutartyje buvo numatyta galimybė, jog prekes gali priimti bet kuris asmuo, prisistatęs pirkėjos atstovu ar pačiu pirkėju ir toks prekių išdavimas bus laikomas tinkamu bei įpareigojančiu pirkėją (Sutarties 2.6. punktas). Kaip matyti iš byloje pateiktų krovinio važtaraščių (Nr. BAV466961, Nr. BAV466803, Nr. BAV474984, Nr. BAV477029), ieškovės pristatytas prekes priimdavo ne pati atsakovė asmeniškai, tačiau trečiasis asmuo Ž. M. bei R. G., todėl apeliantė, remdamasi šia aplinkybe įrodinėjo, kad prekes iš ieškovės įsigijo būtent jos sutuoktinis Ž. M. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties, 3.3. punktas numatė, jog PVM sąskaitos-faktūros už prekes pirkėjai bus siunčiamos el. paštu. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog pastaroji visas atsakovei išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, iškart po jų išrašymo, el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė atsakovei, sąskaitų gavimą el. paštu teismo posėdžio metu patvirtino ir pati atsakovė. Sutarties 3.2 punktas numatė, jog tuo atveju, jei pardavėjas per 10 dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išsiuntimo pirkėjui negauna iš pirkėjo rašytinių pastabų apie kokius nors pirkėjo pastebėtus PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų duomenų netikslumus, šalių susitarimu tokia PVM sąskaita-faktūra laikoma patvirtinta pirkėjo, o joje nurodyti duomenys laikomi tiksliais ir teisingais PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų prekių pardavimo pirkėjui atžvilgiu.

34. Pasisakydamas dėl PVM sąskaitos-faktūros įrodomosios reikšmės, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o remiantis sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau ir PVMĮ) 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, jog asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Todėl PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

35. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovei pateikus duomenis apie tai, kad atsakovei tinkamai išsiųstos prekių įsigijimą patvirtinančios PVM sąskaitos-faktūros, tuo tarpu atsakovei Sutartyje nustatyta tvarka nepareiškus pretenzijų dėl pateiktų sąskaitų, tokiu būdu atsakovė savo veiksmais Sutarties sąlygų kontekste patvirtino faktinį prekių gavimą, todėl pastarajai teko procesinė įrodinėjimo pareiga paneigti šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės bei įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė niekada neprašė ieškovės išrašyti sąskaitų, todėl kieno ir kokie susitarimai dėl sąskaitos faktūros išrašymo datos buvo pasiekti, atsakovei nėra žinoma. Apeliantė nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl ji, gavusi iš ieškovės PVM sąskaitas-faktūras, kurios, jos vertinimu, yra ieškovės ir trečiojo asmens susitarimo objektas, neatsisakė gautų sąskaitų priimti, nesikreipė į ieškovę dėl šių sąskaitų-faktūrų (ne)pagrįstumo, nesiekė išsiaiškinti sąskaitose nurodytų prekių likimo ir pan. Primintina, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tačiau atsakovė, gavusi, jos teigimu, nepagrįstas sąskaitas-faktūras, jų negrąžino ieškovei ir nesiekė pašalinti kilusių abejonių dėl sąskaitų ir jose nurodytų prekių kilmės. Priešingai – bylos duomenys nuosekliai patvirtina, kad atsakovė ne tik nesiėmė nurodytų veiksmų, bet ir vieną iš ginčijamų sąskaitų-faktūrų (Nr. SS466357) įtraukė į gaunamų PVM sąskaitų-faktūrų registrą, o šį pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokiu būdu apeliantė Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė ieškovės jai išrašytą sąskaitą faktūrą, grindžiamą, be kita ko, ir tais važtaraščiais, kurie, pasak apeliantės, patvirtina, kad faktiniai pirkimo-pardavimo santykiai iš tiesų susiklostė tarp ieškovės ir trečiojo asmens Ž. M., o kitas asmuo – R. G., trečiojo asmens pavedimu priėmė prekes.

37. Taip pat atkreiptinas dėmesys į itin nenuoseklią apeliantės poziciją dėl prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų teisėtumo: viena vertus, apeliantė teigia nepirkusi jokių prekių ir ginčija jų įsigijimą patvirtinančius važtaraščius bei PVM sąskaitas-faktūras, antra vertus, apeliantė pateikia mokesčių administratoriui vieną iš ginčijamų PVM sąskaitų-faktūrų ir faktiškai susigrąžina išskirtą pridėtinės vertės mokestį. Galiausiai atsakovė apeliaciniame skunde jau teigia, kad vienos iš penkių ieškovės išrašytų ginčo sąskaitų įtraukimas į gaunamų sąskaitų faktūrų registrą savaime neįrodo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė turi pareigą tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų registrus ir teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie išrašytas bei gautas faktūras (PVMĮ 78 straipsnio 5 dalis). Tai, kad atsakovė neįvykdė nurodytos pareigos ir į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą įrašė ne visas iš ieškovės gautas sąskaitas-faktūras, negali būti pagrindas atleisti atsakovę nuo sutartinės prievolės atsiskaityti už iš ieškovės įgytas prekes.

38. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir apeliantės argumentų, jog 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. SS466357 nurodoma, kad apeliantei iš viso pateikta 72 tonos trąšų, nors pagal 2021 m. balandžio 15 d., 19 d., 21 d. važtaraščius atsakovei iš viso patiekta 75,74 tonos trąšų. Teigia, kad viena vertus, šiais dokumentais ieškovė pripažįsta padariusi pažeidimą, kita vertus, sąskaitoje ir važtaraščiuose nurodyti trąšų KAS32 kiekiai nesutampa.

39. Kaip teisingai nurodė apeliantė, 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. SS466357 nurodoma, kad apeliantei iš viso pateikta 72 tonos trąšų pavadinimu „KAS.32/BULK KAS 32“. Tuo tarpu pagal byloje pateiktus 2021 m. balandžio 15 d., 19 d., 21 d. važtaraščius atsakovei iš viso patiekta 75,47 tonos trąšų (24,980 + 24,880 + 25,610). Vis dėlto, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 43 punkte atkreipė dėmesį į tą faktinę aplinkybę, kad 2021 m. gegužės 3 d. ieškovas išsiuntė 2021 m. balandžio 19 d. datuojamą PVM sąskaitą-faktūrą, išrašytą papildomam kiekiui (3,47 tonos) prekės, pavadinimu „KAS.32/BULK KAS 32“, kadangi 2020 m. gruodžio 31 d. išrašė sąskaitą-faktūrą 72 tonoms prekės, nors faktiškai o išvežta 75,47 tonos. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomą trąšų kiekio neatitikimą paneigia bylos medžiaga.

40. Išdėstytų aplinkybių pagrindu pripažintina, jog skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ta aplinkybė, jog žemės ūkiui skirtos produkcijos užsakymą žodžiu faktiškai atliko (reikiamą trąšų kiekį nurodė) ne atsakovė, o jos sutuoktinis Ž. M., nereiškia, kad toks užsakymas atliktas netinkamai ar neatitiko atsakovės, dalyvavusios pasirašant Sutartį ir atliekant prekių užsakymą, tikrosios valios. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliantė nepaaiškino, kodėl teismas, šioje byloje nustatinėdamas, ar tarp ieškovės ir atsakovės iš tiesų susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, turėjo vertinti atsakovės sutuoktiniui suteikto įgaliojimo turinį. Byloje esant pakankamai duomenų, kad ginčo Sutartį pasirašė atsakovė, teisiškai nėra reikšminga, ar, vadovaujantis atsakovės suteiktu įgaliojimu, jos sutuoktinis turėjo teisę atsakovės vardu sudaryti tokio pobūdžio susitarimus.

41. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimą sprendime nesiremdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-224-841/2022, kuriame, apeliantės teigimu, buvo įvertinti jos sutuoktiniui suteikto įgaliojimo turinys.

42. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būt pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022).

43. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais ir pripažįsta, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo vadovautis ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2-224-841/2022 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes nebuvo šios nutarties 40 punkte išvardytų sąlygų: pirma, ankstesnėje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvavo ieškovė UAB „Baltic Agro“; antra, ankstesnės civilinės bylos įrodinėjimo dalyką sudaro vertinimas, ar atsakovės sutuoktinis turi pareigą atsiskaityti už viską, ką yra gavęs, vykdydamas pavedimą pagal atsakovės 2018 m. vasario 27 d. išduotą įgaliojimą.

44. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo T. S. paaiškinimai apie tai, kad yra ne kartą matęs atsakovės ūkio laukus, kad laukai buvo tvarkomi, prižiūrimi, tręšiami, yra abstraktūs ir nepatikimi, nes liudytojas yra ieškovės darbuotojas, turintis suinteresuotumą. Sutiktina su apeliante, kad liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai teismų praktikoje patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

45. Pažymėtina, kad liudytojo parodymai neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai. Tai yra tik viena iš CPK numatytų daugelio įrodinėjimo priemonių rūšių, kuri galėtų ir turėtų būti vertinama tik kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nesuteikiant jai didesnės, ar, juo labiau, kitus įrodymus paneigiančios įrodomosios reikšmės. Tačiau toks vertinimas buvo galimas tik bylą nagrinėjant iš esmės, nepriėmus dėl ginčo sprendimo, kuris dabar jau yra įsiteisėjęs ir privalomas visiems asmenims (CPK 18 straipsnis).

46. Šiame kontekste, remdamasis liudytojo T. S. parodymais, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovės įsigytos trąšos buvo panaudotos jai priklausančiame 96,69 hektarų laukų plote. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nemato pagrindo daryti priešingos išvados, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad trąšas ji užsisakė iš kitų tiekėjų, o atsakovės argumentas, kad užsakytos trąšos buvo panaudotos Ž. M. ūkiui, nepatvirtintas objektyviais įrodymais. Apeliantės teiginiai apie tai, kad ji objektyviai negalėjo panaudoti trąšų savo žemės sklypuose, nes sutuoktinis iki sezono pabaigos piktybiškai negrąžino atsakovei trąšų barstytuvo ir tai užfiksuota Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-409-883/2021, nepatvirtina aplinkybės, kad viena vertus, atsakovė neįsigijo iš ieškovės trąšų, antra vertus, jų nepanaudojo savo pasėliams tręšti. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė trečiasis asmuo Ž. M., nurodyta Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-409-883/2021 buvo nutraukta atsakovei D. M. atsisakius pareikšto ieškinio, kadangi, kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties, Ž. M. grąžino atsakovei žemės ūkio techniką.

47. Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo nurodomos atsakovės bankroto byloje nustatytos aplinkybės neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje ir nepatvirtina, kad atsakovė sudarė ginčo Sutartį, bankroto procese taip pat nėra neginčijamai nustatyta, kad UAB „Baltic Agro“ būtų atsakovės kreditorė. Pasak apeliantės, byloje pateiktas tarp atsakovės ir ieškovės iki fizinio asmens bankroto bylos iniciavimo vykęs susirašinėjimas nepatvirtina, kad atsakovė pripažįsta pinigines prievoles, o tik rodo siekį išsiaiškinti, kas ir kokiomis aplinkybėmis jos vardu sudarė sutartis, tačiau ieškovė neteikė informacijos.

48. Kaip jau buvo minėta, šios nutarties 39-40 punktuose aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys ir faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose.

49. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismu dėl pirmiau išnagrinėtoje apeliantės fizinio asmens bankroto byloje (Nr. e2FB-10633-251/2021) konstatuotų aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys (tiek ieškovė UAB „Baltic Agro“, kaip suinteresuotas asmuo, tiek atsakovė D. M., kaip pareiškėja) ir buvo sprendžiamas klausimas dėl apeliantės fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo t. y. įrodinėjimo dalyką sudarė apeliantės, kaip norinčio bankrutuoti fizinio asmens, turimų įsipareigojimų kreditoriams (tame tarpe ir ieškovės UAB „Baltic Agro“) ir turto santykio klausimas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka fizinio asmens bankroto bylos (ne)iškėlimo klausimą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-33-357/2022 konstatavo, kad teismui nebuvo pagrindo abejoti faktu, jog UAB „Baltic Agro“ yra pareiškėjos kreditorius.

50. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertinta apeliantės argumentus, kad pateikdama ieškovei pranešimą dėl ketinimo inicijuoti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą, apeliantė 2021 m. pavasarį mėgino aiškintis savo ekonominę padėtį, o ne siekė informuoti savo kreditorę apie galimą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą.

51. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Šios pareigos įgyvendinimas yra viena iš prielaidų priimti teisme nagrinėti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant informuotiems apie šį procesą, būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Be to, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra privalomai sustabdomas visas skolininko turto realizavimas, taip pat yra privalomai sustabdomi visi išieškojimai iš skolininko turto, įskaitant išieškojimus ne ginčo tvarka (FABĮ 5 straipsnio 6 dalis). Kartu FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas ir terminas per kurį asmuo, turintis ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą, privalo tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimas sukelia pasekmes kreditoriams, ypač vykdantiems priverstinį išieškojimą, asmuo, ketinantis kreiptis į teismą, turi tą padaryti FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų terminu. Šiam terminui pasibaigus ir negavus pranešimo iš teismo apie priimtą pareiškimą, kreditoriai pagrįstai tikisi, kad savo pažeistas teises galės apginti įprastais būdais iki gaus naują pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą su prašymu iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (žr. pvz. Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-917-259/2021).

52. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, nelaikydama UAB „Baltic Agro“ savo kreditore, nebūtų 2021 m. birželio 14 d. ieškovei adresavusi laiško „Dėl ketinimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė reiškia, kad priešingai, nei teigia apeliantė, tokio turinio pranešimai yra siunčiami asmenims, kuriuos sau bankroto bylą ketinantis kelti fizinis asmuo pranešimo išsiuntimo momentu traktuoja savo kreditoriais.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taip tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir proceso teisės normas, tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam ginčo teisiniam vertinimui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas, ieškovė turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė UAB „Baltic Agro“ 2022 m. gruodžio 27 d. teismui pateiktame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 2 420 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja sąskaita už teisines paslaugas bei bankinio mokėjimo pavedimo kopija.

55. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.

56. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas dydis yra 1,3. Atsiliepimas parengtas 2022 m. gruodžio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2022 m. II ketvirtį buvo 1 780,5 Eur, taigi maksimali už atsiliepimą priteistina suma yra 2 314,65 Eur, todėl ieškovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki nurodytos sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutarė:

atsakovės D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Agro“ (juridinio asmens kodas 111547089) 2 314,65 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiolika eurų ir 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Ramunė MikonienėAsta PikelienėLinas Zinkevičius