Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje e2-3725-909/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ ieškinį atsakovei D. M. dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Teisme priimtas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic Agro“ (toliau – ieškovė) ieškinys atsakovei D. M. (toliau – atsakovė) dėl skolos už prekes ir delspinigių priteisimo.

2. 2022 m. vasario 17 d. teisme gautas ieškovės UAB ,,Baltic Agro“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ir pinigines lėšas 31 439,61 Eur sumai, uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą, turto vertės mažinimą bei leidžiant atsakovei iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškove UAB „Baltic Agro“. Prašyme nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3725-909/2022 pagal ieškovo UAB „Baltic Agro“ ieškinį atsakovei D. M., kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 30 323,70 Eur skolos, 1 115,91 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžiamas tuo, kad atsakovė siekė iškelti fizinio asmens bankroto bylą, tačiau teismas pripažino, kad atsakovės veiksmai iš esmės nesąžiningi ir atlikti turint tikslą nuslėpti itin dideles pajamas (turto masę) nuo savo esamų kreditorių. Todėl egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė ateityje gali imtis įvairių veiksmų, apsunkinančių skolų grąžinimą kreditoriams bei būsimo galimai atsakovei nepalankaus teismo sprendimo realų įvykdymą. Atsakovė turi itin didelius kreditorinius įsipareigojimus, o realizavus didelį kiekį grūdų už grynuosius pinigus savo pažįstamam asmeniui, kreditoriams negrąžino skolų, t. y. akivaizdžiai nuo savo kreditorių nuslėpė itin dideles sumas grynaisiais pinigais gautų pajamų. Be to, atsakovės atžvilgiu vykdomas priverstinis skolų išieškojimas, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, išieškojimą iš skolininkės vykdanti antstolė realizuos visą skolininkei priklausantį turtą, dėl ko teismo sprendimas, kuriuo, tikėtina, bus priteista skola ieškovo UAB „Baltic Agro“ naudai, galimai realiai taip ir liks neįvykdytas dėl skolininkės turto nebuvimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

6. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

7. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

8. Atsakovė kartu su 2022 m. kovo 3 d. atskiruoju skundu pateikė mokėjimo nurodymą, susirašinėjimus su antstole, kurie, atsakovės teigimu, patvirtina tai, kad ji sumokėjo tiek Ž. M., tiek UAB „Baltic Agro“ patirtas bylinėjimosi išlaidas civilinėje byloje, kurioje siekė bankroto bylos sau iškėlimo, taip pat ir žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentą. Atsakovė pažymi, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo dėl to, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė neišklausęs D. M. pozicijos. Todėl atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti į prašymą, o teismas neturėjo galimybės įvertinti kontrargumentų.

9. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka neinformavus priešingos šalies bei siekiant tinkamai ir teisingai išnagrinėti bylą, taip pat įvertinus pateiktų įrodymų sąsajumą su nagrinėjamu klausimų bei jų įtaką šalių ginčo išsprendimui, prašomi prijungti nauji įrodymai priimtini ir vertintini visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės, t. y. nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

Dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo

11. Lietuvos apeliacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021).

12. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje suformulavo reikalavimus, pateikė faktinius bei teisinius argumentus bei ieškovo įsitikinimu reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vieną iš sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovė pagrindė. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su produkcijos (ne)gavimu, vertintinos nagrinėjant bylą iš esmės, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, akcentuotina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių

13. Kaip minėta (žr., 10 punktą), pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas, bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas turėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-03-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-169-881/2021; 2021-02-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-95-943/2021).

14. Nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas atsakovės nesąžiningumą, nurodė, jog 2021 lapkričio 4 dieną Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose įvyko šios civilinės bylos teismo posėdis, kuriame dalyvavo pati pareiškėja D. M.. Davusi priesaiką, D. M. teismo posėdyje patvirtino, jog kreditoriams pradėjus intensyviai reikalauti skolų grąžinimo (D. M. nurodė turinti net 363 976,27 Eur skolų), 2021 kovo mėn. ji už 15 000,00 Eur sumą savo motinai pardavė lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), kas šioje situacijoje jau savaime gali būti pripažįstama, kaip asmens nesąžiningumas. Teismo posėdyje apie šį automobilio pardavimo sandorį D. M. pasisakė taip: „pardaviau šitą automobilį mamai, sako, aš nupirksiu, o tu juo naudokis“. D. M. nenurodė, ar iš tariamos automobilio (duomenys neskelbtini) pirkėjos – savo motinos – realiai gavo 15 000,00 Eur sumą, ar ši kaina buvo nurodyta tik formaliai, tačiau neabejotinas faktas yra tas, jog net jei D. M. šią 15 000,00 Eur sumą gavo realiai, tai gauti pinigai nebuvo panaudoti skolų savo kreditoriams grąžinimui, kadangi pati D. M. teisme patvirtino, jog jokių skolų savo kreditoriams ji negrąžino nė kiek. Taip pat nurodė, jog D. M. pripažino, jog 2021 metais ji nusikūlė grūdų derlių nuo viso 90 ha pasėlių ploto, o visus nukultus grūdus realizavo savo pažįstamam asmeniui už grynuosius pinigus. D. M. patvirtino, jog iš realizavus grūdus gautų pinigų savo kreditoriams ji negrąžino nė euro skolų, kas buvo pažymėta ir 2021 lapkričio 16 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų priimtoje nutartyje, kurioje teismas konstatavo, jog „net ir pardavusi nukultus grūdus pareiškėja nedengė skolinių įsipareigojimų“ (kaip jau minėjome, D. M. nurodė skolų turinti net už 363 976,27 Eur). Nurodė, jog pagal oficialiai VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ skelbiamas kainas, už D. M. aukščiau nurodytą kiekį kviečių, rapsų ir miežių apeliantė turėjo gauti ne mažiau kaip 115 736,73 Eur sumą.

15. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes tiek dėl transporto priemonės pardavimo savo motinai, tiek dėl grūdų pardavimo (žr., 14 punktą) bei nesant objektyvių duomenų, kurie paneigtų nurodytas aplinkybes bei kurių pagrindų teismas galėtų spręsti, kad gautos lėšos buvo skirtos skolinių įsipareigojimų dengimui, sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl atsakovės galimo nesąžiningo turto slėpimo bei vengimo atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimo.

16. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.