Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 29 d. 20 val. iki 30 d. 8 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 12 smūgių E. U. į galvą ir nugaros sritį, padarydamas nežymiai sutrikdančius sveikatą sužalojimus – poodines kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kairiame smilkinyje, lūpų kairiame kampe, minkštųjų audinių kraujosruvas nosyje, smakro kairėje pusėje, pakaušio dešinėje pusėje, odos nubrozdinimus nugaros kairėje pusėje, ir sunkiai sutrikdančius sveikatą sužalojimus – plačią difuzinę minkštųjų audinių kraujosruvą kairės pusės smilkininėje, momeninėje, pakaušinėje srityse, linijinį lūžį kairės pusės kaukolės skliauto pakaušinės–momeninės srities, kraujo patekėjimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis mirė. Taip A. B. tyčia nužudė E. U. .Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašo jo baudžiamąją bylą išnagrinėti iš naujo. Nuteistasis A. B. teigia, kad tyčia E. U. nenužudė ir neturėjo tokio tikslo, todėl apygardos teismas jo veiksmus kvalifikavo netinkamai. Be to, proceso metu nebuvo tinkamai įvertinti jo parodymai, išsamiai neištirtos visos bylos aplinkybės. Nebuvo nuimti pirštų atspaudai nuo šaldytuvo ir kitų jo parodymuose paminėtų daiktų, neištirtos įvykio vietos apžiūros metu ant virtuvės lango užuolaidų, spintelės, grindų aptiktos rudos spalvos dėmės, panašios į kraują, nenustatyta, ar tai buvo kraujas, ar ne. Įvykio vietoje buvo sulaužyta kėdė, tačiau tai nebuvo užfiksuota. Byloje apklaustų liudytojų parodymai prieštaringi. Vieni jų parodė, kad jis – A. B. 2016 m. liepos 29 d. vakare atėjo pas L. S. į namus, kiti – kad jis atėjo į kiemą. Visi liudytojai tą vakarą buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, to neneigia ir patys. Liudytojas S. B. parodė, kad mirusysis E. U. gulėjo virtuvėje ant grindų, jo galva buvo atremta į sieną, o į įvykio vietą atvykę medikai E. U. rado gulintį kitokioje padėtyje. Atėjus S. B. pirmą kartą kraujas nebuvo paminėtas, o antrą kartą kraujas jau minimas. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, rodo, kad liudytojo S. B. parodymai neatitinka tiesos. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kietais bukais daiktais, o tai gali būti grindys, kėdė, siena ir t. t. Apeliantas pažymi, kad jis paskambino pagalbos telefonu, niekur nebėgo ir nesislapstė, bendradarbiavo su bylą tiriančiais pareigūnais, visuomet stengėsi būti doras Lietuvos Respublikos pilietis. Prašo atsižvelgti į šias aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės tyčia nužudžius E. U. .Kaip matyti iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio bei jo paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, pastarasis neneigia, kad 2016 m. liepos 29 d. konfliktavo su nukentėjusiuoju E. U. ir šio konflikto metu prieš pastarąjį smurtavo, tačiau mano, kad jo pavartotas fizinis smurtas negalėjo sukelti E. U. mirties, o mirtį sukėlusį galvos sumušimą nukentėjusysis galėjo patirti jau po konflikto griūdamas pats ar dar kokiu kitu būdu. Iš esmės analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad 2016 m. liepos 29 d. su nukentėjusiuoju E. U. konfliktavo kelis kartus. Pirmasis konfliktas įvyko, kai juos po darbų automobiliu į namus parvežusi St. B. mokėjo jam pinigus, o E. U. taip pat bandė paimti 10 eurų kupiūrą, dėl ko ji suplyšo. Dėl tokio E. U. elgesio jis supyko ir kai išlipo iš automobilio sudavė E. U. į veidą. Po to jie susitaikė. Vėliau, jiems būnant jo namuose, kilo antras konfliktas, nes E. U. norėjo iš šaldytuvo pasiimti dar alaus, o jis jam to daryti neleido ir uždarė šaldytuvą. Kadangi E. U. nepaisė jo žodžių ir vėl atsidarė šaldytuvą, jis sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą apie 3 smūgius. Nukentėjusysis nuo smūgių nenukrito, tik truputį atsilošė. Po to E. U. atsisėdo ant kėdės prie šaldytuvo ir kažką replikavo. Tuomet jis liepė nukentėjusiajam pakelti galvą ir keliu sudavė jam į smakrą. Po šio smūgio E. U. taip pat nebuvo nukritęs. Po to jis pasiėmė alaus ir išėjo pas L. S. , o E. U. liepė eiti miegoti bei nusiprausti, nes kai šis sėdėjo pasilenkęs, jam iš kažkur lašėjo kraujas. Pas L. S. svečiavosi iki 3 val. nakties. Kai grįžo į namus, E. U. sėdėjo ant tos pačios kėdės užsikniaubęs ant stalo. Jis pats nuėjo miegoti, atsikėlė maždaug po dviejų valandų, pasiėmė dar alaus ir vėl išėjo pas L. S. . Kai grįžo iš L. S. į namus, pamatė, kad E. U. guli virtuvėje ant grindų. Pajudinęs pastarąjį suprato, kad negyvas. Jį ištiko šokas, todėl neprisimena, kaip atsidūrė lauke, ten lyg tai sutiko S. B. , po to paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Konflikto metu nukentėjusiajam smūgius sudavė tik į veidą ir neturėjo tyčios jį nužudyti (t. 3, b. l. 78-80). Ikiteisminio tyrimo metu A. B. papildomai apklaustas įtariamuoju ir tikrinant jo parodymus vietoje taip pat parodė, kad jo namuose įvykusio konflikto su E. U. metu sudavė pastarajam kairės ir dešinės rankų kumščiais apie 4-6 smūgius į veido sritį ir vieną kartą dešiniu keliu į smakrą, E. U. nuo suduotų smūgių nukritęs nebuvo, tiek vakare, kai jis išėjo į svečius pas L. S. , tiek naktį jam grįžus į namus, sėdėjo virtuvėje prie stalo, buvo gyvybingas, kalbėjosi su juo. Paryčiais, jam vėl išeinant pas L. S. , E. U. vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje, miegojo, ir tik vėliau, ryte grįžęs iš L. S. , rado E. U. , gulintį virtuvėje ant grindų (t. 2, b. l. 70-72). Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. teigia, kad apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai tokiais jo parodymais nesivadovavo, tačiau, kaip matyti iš bylos, nuteistojo parodymai apie teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, nukentėjusiojo E. U. radimo aplinkybes, tuo pačiu neigiant priežastinį ryšį tarp savo veiksmų ir kilusių padarinių, prieštarauja byloje surinktiems, teisiamajame posėdyje ištirtiems ir skundžiamame nuosprendyje aptartiems vienas kitą papildantiems įrodymams. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo E. U. mirtį, išskyrus paties nuteistojo A. B. prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą.Valstybinės teismo medicinos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 300/2016(05) nustatyta, kad E. U. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio plačia difuzine minkštųjų audinių kraujosruva kairės pusės smilkininėje, momeninėje, pakaušinėje srityse, linijiniu lūžiu kairės pusės kaukolės skliauto pakaušinės-momeninės srities, kraujo patekėjimais po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu (antrinės kraujosruvos smegenų kamiene). Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (paviršiais) mažiausiai keliais trauminiais poveikiais į kairę smilkininę-momeninę-pakaušinę galvos sritį. Be to, buvo nustatyti kiti nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, t. y. poodinės kraujosruvos abiejų akių viršutiniuose vokuose, kairiame smilkinyje, lūpų kairiame kampe, minkštųjų audinių kraujosruvos nosyje, smakro kairėje pusėje, pakaušio dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai nugaros kairėje pusėje, odos įdrėskimas dešiniame dilbyje, padaryti kietais bukais daiktais (paviršiais) 11 trauminių poveikių. Šioje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad E. U. kūno sužalojimai nebūdingi griuvimui, jie galėjo būti padaryti smūgiais, spiriant ir neužilgo vienas po kito, keliolikos-keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties (išskyrus odos įdrėskimą dešiniame dilbyje, kuris neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai) (t. 1, b. l. 18-22). Šie objektyvūs duomenys patvirtina, kad visi sužalojimai, taip pat ir mirtį sukėlęs galvos sumušimas, E. U. buvo padaryti suduodant smūgius ar spiriant ir paneigia galimybę, kad nukentėjusysis susižalojo pats griūdamas ir atsitrenkdamas į grindis, kėdę ir pan. ar dar kokiu nors kitu būdu. Liudytojas S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad 2016 m. liepos 29 d. vakare jam kartu su A. B. ir kitais asmenimis girtaujant pas L. S. , nuteistasis pasakė, jog primušė E. U. už tai, kad šis suplėšė 10 eurų, bei pasikvietė jį į savo namus pažiūrėti, kaip šis atrodo ir jaučiasi. Atėjęs į A. B. butą pamatė virtuvėje prie stalo ant nugaros gulintį E. U. . Pastarojo kojos buvo prie šaldytuvo, o galva šiek tiek atremta į sieną, šalia kurios stovėjo spintelės. E. U. akys buvo užmerktos, po kaire akimi matėsi mėlynė. Ant veido kraujo nepastebėjo. Jokio garso iš E. U. nesigirdėjo, bet matėsi, kad jis kvėpuoja. Norėdamas pažadinti E. U. , jis jį pajudino, bet šis nereagavo. Jis atrodė kaip padauginęs alkoholio, praktiškai be gyvybės ženklų, bet kvėpavo, todėl, A. B. pasiūlius grįžti ir tęsti išgertuves, jie abu išėjo pas L. S. . Kai ryte vėl nuėjo pas L. S. , A. B. dar kartą pasikvietė jį eiti pasižiūrėti E. U. , nes šis, pasak nuteistojo, „atrodo nebegyvas“. A. B. bute E. U. gulėjo toje pačioje padėtyje, kaip ir iš vakaro. Pastebėjo, kad jam iš nosies buvo išbėgęs kraujas. E. U. jau nekvėpavo, jo ranka buvo šalta, iš to suprato, kad šis negyvas. A. B. dar paklausė, ką jam daryti, į ką jis atsakė, kad kviestų policiją ir greitąją, o pats išėjo iš jo namų (t. 1, b. l. 104-106). Šie liudytojo S. B. parodymai, taip pat specialisto išvada konstatuota aplinkybė, kad visi E. U. kūno sužalojimai, išskyrus odos įdrėskimą dešiniame dilbyje, buvo padaryti neužilgo vienas po kito, keliolikos-keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties, paneigia ir nuteistojo A. B. aiškinimą, kad E. U. tiek po jo panaudoto fizinio smurto, tiek ir vėliau, t. y. jam naktį grįžus iš L. S. bei paryčiais vėl išeinant iš namų, buvo gyvybingas, ir tik 2016 m. liepos 30 d. ryte nuteistajam vėl sugrįžus iš L. S. buvo rastas gulintis ant grindų be gyvybės ženklų. Duomenų, kad po A. B. prieš E. U. panaudoto fizinio smurto nuteistojo bute, kuriame jis paliko sumuštą nukentėjusįjį, galėjo apsilankyti ir dar labiau E. U. sužaloti kokie nors pašaliniai asmenys, byloje taip pat nėra. Be to, kaip matyti iš liudytojo S. B. parodymų, 2016 m. liepos 29 d. vakare jam kartu su A. B. atėjus į pastarojo butą, kuriame liudytojas pamatė jau praktiškai be gyvybės ženklų gulintį nukentėjusįjį, nuteistojo buto durys buvo užrakintos, jas atrakino A. B. , o jiems kartu grįžtant pas L. S. – jas užrakino. Esant tokių aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad E. U. mirtį nulėmusį galvos sužalojimą sukėlė būtent A. B. suduoti smūgiai į galvos sritį, t. y. tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo S. B. parodymai yra nepatikimi, neatitinkantys tikrovės, nes jis įvykio vakarą buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas papildomai paaiškino, kad liudytojo S. B. parodymais galima tikėti tik tiek, kad pastarasis į jo butą buvo atėjęs 2016 m. liepos 30 d. ryte, kuomet ir pamatė virtuvėje ant grindų gulintį E. U. . Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, liudytojo S. B. parodymai, kad jis dar 2016 m. liepos 29 d. vakare kartu su A. B. , papasakojusiu, jog primušė E. U. už suplėšytą 10 eurų kupiūrą, ėjo į nuteistojo namus, kur, nuteistajam atrakinus buto duris, pamatė virtuvėje ant grindų praktiškai be gyvybės ženklų gulintį E. U. , viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, pirmiau aptartas liudytojo S. B. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytoja L. S. ir kiti tą vakarą pas ją svečiuose buvę asmenys. Liudytoja L. S. parodė, kad 2016 m. liepos 29 d. pas ją vyko išgertuvės, kurių metu A. B. pasakojo, jog primušė E. U. už suplėšytą 10 eurų kupiūrą ir šis spaudosi krauju. Vienu metu A. B. ėmė šnibždėtis su S. B. , ką tiksliai jie kalbėjo ji negirdėjo, tik girdėjo minint E. U. , po ko S. B. išėjo kartu su A. B. į šio namus. Jiems grįžus S. B. pasakė, kad E. U. guli ant grindų, spjaudosi krauju, o A. B. pasakė, kad šis atsigaus. Be to, liudytoja L. S. parodė, kad 2016 m. liepos 30 d. anksti ryte pas ją į namus atėjęs A. B. , dar iki į jos namus ateinant S. B. , pats pasakojo, kad E. U. guli jo namuose virtuvėje ant grindų ir spjaudosi kraujais, o išvakarėse atėjęs pas ją į svečius rankoje turėjo raktus (t. 1, b. l. 100-102, t. 3, b. l. 76-77). Liudytojas A. A. parodė, kad tą vakarą vykusių išgertuvių metu pastebėjo, jog A. B. kažką tyliai kalbasi su S. B. , po ko jie abu nuėjo link A. B. namų, iš jų sugrįžo maždaug po 10-20 minučių (t. 1, b. l. 108-110, t. 3, b. l. 77). Be to, liudytojas A. A. , taip pat liudytojas V. P. parodė, kad dar 2016 m. liepos 29 d. vakare pats A. B. pasakojo, kad E. U. suplėšė 10 eurų, todėl jis jį primušė ir pastarasis guli jo namuose ant grindų bei spjaudosi krauju (t. 1, b. l. 112-113, t. 3, b. l. 77-78), o liudytojas V. P. dar nurodė, kad A. B. savo butą visuomet užrakindavo, net ir tuomet, kai pats būdavo namuose.Nuteistasis A. B. , ginčydamas liudytojo S. B. parodymų patikimumą, taip pat teigia, kad 2016 m. liepos 30 d. įvykio vietoje E. U. buvo rastas gulintis kitokioje padėtyje, nei nurodė S. B. , tačiau šis apelianto teiginys prieštarauja bylos duomenims. Kaip jau minėta, liudytojas S. B. parodė, kad E. U. A. B. buto virtuvėje gulėjo prie stalo, ant nugaros, jo kojos buvo prie šaldytuvo, o galva šiek tiek atremta į sieną, šalia kurios stovėjo spintelės. Būtent tokia E. U. padėtis yra užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole ir nuotraukose prie jo (t. 1, b. l. 156-160, 166, 167, 170). Tai, kad liudytojas S. B. 2016 m. liepos 29 d. vakare būdamas A. B. bute nepastebėjo, jog nukentėjusiajam iš nosies bėgo kraujas, taip pat nesudaro pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Apeliantas teisingai nurodo, kad tiek S. B. , tiek kiti byloje kaip liudytojai apklausti pas L. S. vykusiose išgertuvėse dalyvavę asmenys, beje, kaip ir pats nuteistasis, 2017 m. liepos 29 d. vakare buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Tai paaiškina, kodėl pastarieji tam tikras neesmines to vakaro įvykių aplinkybes, kaip pavyzdžiui, kas ir kada atėjo pas L. S. , t. y. ar išgertuvėms vykstant jos namuose, ar jau persikėlus į kiemą, aiškino kiek skirtingai. Kita vertus, visų šių liudytojų parodymai apie kitas, jau pirmiau aptartas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, tarpusavyje sutapo ir atitiko kitus faktinius bylos duomenis, todėl nesivadovauti jais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės, tačiau tokį teiginį iš esmės grindžia tik savo nuomone, kad tinkamai nebuvo ištirta įvykio vieta. Apeliantas nurodo, kad apžiūrint įvykio vietą nebuvo nuimti pirštų atspaudai nuo šaldytuvo ir kitų jo parodymuose paminėtų daiktų, neužfiksuota įvykio vietoje buvusi sulaužyta kėdė, taip pat neištirtos įvykio vietos apžiūros metu ant virtuvės lango užuolaidų, spintelės ir grindų aptiktos į kraują panašios dėmės, tačiau nenurodo, kokios reikšmingos aplinkybės galėtų būti nustatytos paėmus pirštų pėdsakus ne tik nuo virtuvės lango ar šioje patalpoje rastų tuščių butelių, kas buvo padaryta įvykio vietos apžiūros metu, bet dar ir nuo šaldytuvo ar kitų daiktų, taip pat ištyrus įvairiose virtuvės patalpos vietose aptiktas dėmes. Juolab, kad kaip jau minėta, šiai bylai aktualiu laiku jokie pašaliniai asmenys A. B. bute nesilankė, o aplinkybę, kad po panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam E. U. bėgo kraujas, patvirtino ir pats nuteistasis, tai taip pat matyti iš nuotraukų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, kur užfiksuotas kruvinas nukentėjusiojo veidas, o specialisto išvada Nr. S262/2016(01) nustatyta, kad nukentėjusiojo kraujo buvo ir ant A. B. marškinėlių, kuriuos pastarasis vilkėjo įvykio dieną ir kuriuos pareigūnams pateikė jo motina V. B. (t. 2, b. l. 15-16). Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo buto virtuvėje buvusi sulūžusi medinė kėdė yra užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo esančioje schemoje (t. 1, b. l. 156-161, 162).Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-282-139/2015, 2K-314-699/2016 ir kt.). Apygardos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas išvadas dėl faktinių įvykio aplinkybių, nuteistojo A. B. atliktų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų bei kilusių padarinių padarė remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų ir patikrintų vienas kitą papildančių įrodymų visuma. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2011, 2K-450/11, 2K-4/2012, 2K-587-697/2015, 2K-9-697/2017 ir kt.). Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia (kuri nustatyta šioje byloje), jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.).Bylos duomenimis, nuteistasis A. B. nukentėjusiojo E. U. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, kuris pasireiškė smūgių sudavimu daugiausiai į gyvybiškai svarbią ir pažeidžiamiausią kūno vietą – galvą (kaip matyti iš specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, trauminių poveikių į galvą (veidą ir plaukuotą dalį) buvo ne mažiau kaip devyni (t. 1, b. l. 150-151). Įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryta plati difuzinė, t. y. stora išplitusi, kraujosruva, apimanti kelias galvos plaukuotos dalies anatomines sritis, t. y. kairės pusės smilkininę, momeninę ir pakaušinę sritis, taip pat linijinis lūžis kairės pusės kaukolės skliauto pakaušinės-momeninės srities, kraujo patekėjimai po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu (antrinės kraujosruvos smegenų kamiene. Tai rodo, kad smūgiuojama buvo pakankamai stipriai. Taigi, nuteistasis A. B. , suduodamas stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą, privalėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų E. U. sveikatai ir numatė, kad dėl jo suduotų smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sužalojimai, taip pat ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. pagrįstai nurodo, kad jis nenorėjo nužudyti E. U. . Byloje nėra tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų, tai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apygardos teismas. Kita vertus, pasirinkdamas tokį pavojingą veikimo būdą – suduodamas stiprius smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą, nuteistasis galimoms savo veiksmų pasekmėms, t.y. nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas. Tai patvirtina ir pastarojo elgesys po panaudoto fizinio smurto, kuomet kartu su S. B. radęs praktiškai be gyvybės ženklų gulintį E. U. , nesiėmė jokių priemonių, kad pastarajam būtų suteikta medicinos pagalba, bendruoju pagalbos telefonu paskambino tik kitos dienos ryte, kai nukentėjusysis jau buvo miręs. Taigi, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B. nužudė E. U. veikdamas netiesiogine tyčia, ir teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Vertinti nuteistojo veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnis) nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos.Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam A. B. paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. B. , pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuluotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už jo padarymą numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių ir penkiolikos metų. Teismas įvertino tai, kad A. B. yra neteistas, nes ankstesnis jo teistumas yra išnykęs (t. 2, b. l. 152-154). Kita vertus, byloje yra duomenų, kad nuteistasis ir anksčiau yra naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. U. (nukentėjusiosios J. U. , liudytojų St. B. , L. S. , S. B. parodymai, Panevėžio rajono policijos komisariato 2015 m. birželio 19 d. nutarimas nutraukti administracinę procedūrą (t. 2, b. l. 115). Be to, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimu A. B. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, jam ir nukentėjusiai jo motinai V. B. susitaikius (t. 2, b. l. 145-146, 147, 148), o ir anksčiau jo padarytas nusikaltimas, teistumas už kurį šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu jau buvo išnykęs, taip pat susijęs su fizinio smurto panaudojimu (t. 2, 157-161). Šios aplinkybės rodo didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei ir patvirtina, jog jis yra linkęs daryti smurtinius nusikaltimus. A. B. niekur nedirbo, yra nevedęs, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 134, 135, 138-139), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, kaip linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, agresyvus ir konfliktiškas (t. 2, b. l. 133). Nenustatyta A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu neviršija sankcijoje nustatyto šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima ją švelninti. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jis paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, niekur nebėgo, nesislapstė ir bendradarbiavo su bylą tiriančiais pareigūnais. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos, apie įvykį Bendruoju pagalbos centro telefonu pranešė pats A. B. . Kita vertus, tai jis padarė tik tuomet, kai nukentėjusysis jau buvo miręs, tuo tarpu sumuštam E. U. dar esant gyvam, nesiėmė jokių priemonių, kad šiam būtų suteikta medicinos pagalba. Be to, tiek skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą, tiek pirmą kartą apklaustas įtariamuoju A. B. net neužsiminė apie jo paties namuose įvykusį konfliktą su E. U. bei jo metu prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą, ir tik vėliau, kai apklausti liudytojai davė parodymus apie tai, ką jiems apie konfliktą su E. U. pasakojo pats A. B. bei apie tai, kokį E. U. A. B. bute matė S. B. dar 2016 m. liepos 29 d. vakare, pripažino konflikto metu sudavęs E. U. smūgius rankomis bei koja. Kaip jau minėta, nuteistojo parodymai apie tolesnę įvykių eigą, duoti viso proceso metu, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti, kad A. B. aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkių padarinių, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, bei dėl to švelninti jam paskirtą bausmę teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis niekur nebėgo ir nesislapstė taip pat nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.