- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-125-856/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01122-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- D. T.
- Trečiasis asmuo
- E. T.
- Kategorijos
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.18Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-161-1224/2025 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aderealis“ atstovės nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Draugo petys“ patikslintą ieškinį atsakovui D. T. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Aderealis“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. T. 38 156,21 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Aderealis“ vadovu ir pirkdamas su ieškovės ūkine komercine veikla nesusijusį turtą už 38 156,21 Eur sumą, sumažino ieškovės bendrą turto masę. Atsakovas ieškovės lėšas naudojo asmeninių poreikių tenkinimui. Atsakovas ieškovės administratoriui tyčia sąmoningai neperdavė ieškovės visų dokumentų ir turto. Ieškovės bendra turto masė sumažėjo 38 156,21 Eur suma, kuri laikytina ieškovės ir ieškovės kreditoriams padaryta žala. Pažymėjo, kad poreikį kelis kartus tikslinti ieškinio reikalavimą sąlygojo atsakovo nesavalaikiai pateikti dokumentai. Pabrėžė, kad atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Paaiškino, kad E. G. su atsakovu buvo verslo partneriais, tarp jų buvo kilęs konfliktas dėl nuomos kainos. Ieškovas nuomavosi iš jo patalpas ekspozicijai. E. G. patvirtino, kad statybinės medžiagos į jam priklausančias patalpas teiktos nebuvo. Atsakovas statybinių medžiagų priėmimo-perdavimo aktų nepateikė. Kitas ieškovės klientas V. V. patvirtino, kad ieškovė elektros instaliacijos darbų jam neatliko.
2. Atsakovas D. T. su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad yra UAB „Aderealis“ įkūrėjas ir savininkas. Bendrovės pagrindinė veikla buvo susijusi su interjero ir jo komplektacijos projektavimu. Bendrovė prekiavo ne tik baldais, bet ir interjero sutvarkymui reikalingomis medžiagomis. Teigė, kad visos įsigytos prekės nebuvo naudotos jo asmeniniams poreikiams – jos buvo įsigytos klientų užsakymams vykdyti arba įmonės veiklos reikmėms. Tais atvejais, kai prekės buvo panaudotos asmeniškai, jos buvo apmokėtos atsakovo lėšomis arba buvo dalinis įsiskolinimo jam kompensavimas. Didžioji dalis statybinių medžiagų ir prekių, kurios įsigytos iki 2022 m. pabaigos, buvo susijusios su E. G. priklausančių patalpų įrengimu. E. G. nesilaikant tarp šalių sudaryto susitarimo, už prekes ir atliktus darbus E. G. buvo išrašytos sąskaitos faktūros, kurių jis neapmokėjo. Dalis kitų ieškovo pateiktame sąraše esančių prekių buvo įsigyta įgyvendinant sutartinius įsipareigojimus įmonės klientui V. V.. Likusi dalis statybinių medžiagų buvo panaudota kitiems ieškovo vykdomiems projektams įgyvendinti. Paaiškino, kad buvo perkamos verslo dovanos klientams, įsigyti daiktai ir paslaugos bendrovės sklypo įvertinimui, įregistravimui bei priežiūrai. Daugelis mažai kainuojančių prekių buvo įtrauktos į interjero paslaugų teikimo sutartis, šių daiktų neišskiriant. Taip pat nurodė, kad nuo 2022 m. spalio mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo visus UAB „Aderealis“ finansinius įsipareigojimus vykdė atsakovo sutuoktinės įmonė UAB „Project EU“. Atsakovo sutuoktinė E. T. į įmonės sąskaitą pervedė 35 782,95 Eur, o gautų prekių suma siekė tik 31 007,53 Eur. Tai reiškė, kad įmonė atsakovo sutuoktinei liko skolinga 4 775,12 Eur, tačiau administratorius neatsižvelgė į šią sumą. Atsakovo vertinimu, jis veikė rūpestingai ir sąžiningai, siekdamas užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, efektyvumą ir konkurencingumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu taip pat prašė teismo inicijuoti administratoriaus veiksmų tyrimą, įskaitant jo galimą ryšį su E. G., bei įvertinti šio asmens valdomų įmonių įtraukimą į kreditorių sąrašą, paskirti administratoriui G. V. 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pagal CPK 95 straipsnį, įpareigojant sumokėti 50 procentų šios sumos atsakovui, pripažinti atsakovo sutuoktinę E. T. BUAB „Aderealis“ kreditore 4 775,12 Eur sumai, informuoti Nemokumo tarnybą apie nemokumo administratoriaus veiksmus, neatitinkančius Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.
4. Trečiasis asmuo E. T. palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė įvertinti bankroto administratoriaus veiksmus dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, teisėtumo ir sąžiningumo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 ir 95 straipsniais, nustačius piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, skirti bankroto administratoriui 5 000 Eur baudą, priteisti 50 procentų paskirtos baudos trečiajam asmeniui ir atsakovui lygiomis dalimis (arba kita proporcija teismo nuožiūra) kaip patirtos žalos kompensaciją. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, jame pateikti reikalavimai neatitinka nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, o įsigytos prekės buvo susijusios su įmonės veikla arba buvo kompensacija už bendrovės skolą atsakovui. Dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo nepagrįstai apribotos jos ir šeimos teisės naudotis asmeniniu turtu, kas neigiamai paveikė šeimos gyvenimą bei verslo veiklą. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaudotos ne siekiant užtikrinti ieškinį, o kaip spaudimo priemonė atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo D. T. ieškovės BUAB „Aderealis“ naudai 38 156,21 Eur žalai atlyginti. Taip pat teismas iš atsakovo valstybės naudai priteisė 53,59 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
6. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-2382-779/2023), kuri įsiteisėjo 2023 m. liepos 27 d., UAB „Aderealis“ iškelta bankroto byla, nemokumo (bankroto) administratore paskirta UAB „Draugo petys“. Vilniaus apygardos teismas valdymo organams nustatė 15 dienų laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą bei visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2023 m. liepos 27 d. ieškovo vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas D. T. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. ir 2024 m. vasario 26 d. nutartimis atsakovui skyrė atitinkamai 300 Eur ir 600 Eur baudas už teismo įpareigojimo nevykdymą (už dokumentų neperdavimą).
7. Teismas, vertindamas atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentus, padarė išvadą, kad nors byloje ir buvo nustatyta, jog UAB „Verslo rezervai“ vadovas E. G. ir ieškovės vadovas D. T. buvo sudarę žodinį susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo įrengti E. G. patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė vienareikšmiškai nepatvirtino, kad pirktos prekės pagal ginčo sąskaitas buvo įsigytos būtent šiam objektui. Teismo įsitikinimą, kad prekės nebuvo susijusios su šiuo objektu, patvirtino tai, jog atsakovas neinicijavo teisminio proceso su reikalavimu priteisti įsiskolinimą iš E. G. pagal sąskaitas faktūras, kurios, atsakovo teigimu, 2021 m. gruodį buvo išrašytos UAB „Verslo rezervai“ už E. G. patalpose panaudotą dekorą. Nesant rašytiniam susitarimui dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini), kiekio ar apimties, darbų priėmimo-perdavimo aktų, teismas pripažino, kad vadovaujantis vien atsakovo pateiktomis nuotraukomis ir jo išrašytomis sąskaitomis, nėra galimybės nustatyti sąsajos su darbais, atliktais (duomenys neskelbtini).
8. Teismas nustatė, kad ieškovės administratorius, atsižvelgęs į buvusios ieškovės darbuotojos E. K. paaiškinimus, sumažino sąskaitų faktūrų pozicijas, ginčo suvestinėje palikdamas sąskaitas faktūras, nurodytas suvestinės pozicijose Nr. 5, 50, 57, 76, 92, 99-102, 104, 113, 120, 123, kurių pagrįstumo, t. y. prekių ir paslaugų įsigijimo bendrovės reikmėms, nepatvirtino E. K. Teismas vertino, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad nurodytose pozicijose nurodytos prekės ir paslaugos buvo perkamos ir naudojamos bendrovės veikloje.
9. Teismas taip pat rėmėsi administratorės nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovo nurodytos sąskaitos faktūros pozicijose Nr. 44, 47 nebuvo susijusios su UAB „Ineza“, kadangi nebuvo patvirtintas medžiagų pateikimas. Teismas vertino, kad priešingų duomenų atsakovas į bylą nepateikė.
10. Teismas sprendė, kad byloje nekilo ginčo, jog ieškovė pagal rašytinę sutartį teikė sutartyje nurodytas paslaugas ir prekes V. V., tačiau V. V. teigiant, jog bendrovė elektros instaliacijos darbų pagal sąskaitas faktūras pozicijoje Nr. 116, 119, 124 jam neatliko, atsakovas priešingų aplinkybių neįrodė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktos nuotraukos nelaikytinos objektyviu įrodymu, kuris vienareikšmiškai galėtų patvirtinti atliktų darbų faktą, bei pripažino, jog tinkamai neužfiksuodami perduodamų darbų rezultato pagal sutartį, atsakovas ir trečiasis asmuo veikė savo rizika, todėl bendrovės vadovas turi prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes.
11. Vertindamas kitų pateiktų sąskaitų faktūrų pagrįstumą teismas nurodė, kad dauguma sąskaitų neinformatyvios, neaišku, kokiam klientui išrašytos (pvz. pozicijos Nr. 21, 23, 58, 59, 61 ir kt.), todėl atitinkamai identifikuoti, jog prekės ir/ar paslaugos buvo įsigytos bendrovės reikmėms, nėra galimybės. Teismui nekilo abejonių, kad nekilnojamojo turto vertinimo paslaugos (suvestinės pozicijos Nr. 4, 34, 49) buvo susijusios su iš esmės atsakovui ir jo sutuoktinei priklausančiu turtu – butu. Nors atsakovas atsiliepime ir teisme nurodė, kad vertinimo paslaugos buvo teiktos atsakovei priklausančiam žemės sklypui, tačiau tuo pačiu nurodė, jog jis ir jo sutuoktinė ketino įsigyti butą su jam priklausančiu žemės sklypu, bet jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, dėl ko žemės sklypas buvo registruotas bendrovės vardu. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad žemės sklypas buvo naudojamas ieškovės veikloje. Dėl sąskaitų, nurodytų suvestinės pozicijose Nr. 1, 64, 70, 108, teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog prekių, kurių vertė neviršija 500 Eur, nereikėjo fiksuoti apskaitoje. Teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikti bendrovės vidaus dokumentai, tvarkos ir atsakovas bei trečiasis asmuo nenurodė, jog tokie dokumentai dėl trumpalaikio ir ilgalaikio turto apskaitos ir nurašymo egzistavo. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat neįrodė, kad alkoholinių gėrimų pirkimas pateko į Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtį.
12. Teismas, įvertinęs kitų likusių ginčo sąskaitų faktūrų turinį, jų suvestinės pozicijas, administratoriaus pastabas, priėjo prie išvados, kad atsakovas nepaneigė ieškovės atstovo nurodytų aplinkybių, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo sąskaitose faktūrose nurodytas turtas/paslaugos buvo panaudotos ieškovės interesais, kad atsakovas laikėsi lojalumo ieškovei pareigos ir nepažeidė įstatymų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas tenkino patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 38 156,21 Eur žalos atlyginimo priteisimo.
13. Dėl atsakovo prašymo skirti ieškovės atstovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įpareigojant ieškovę sumokėti atsakovui 50 procentų, teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Teismas, įvertinęs ieškovės atstovo elgesį, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatė.
Atsiliepimas
14. Dėl atsakovo atsiliepime nurodyto prašymo pripažinti E. T. ieškovės kreditore 4 775,12 Eur sumai, teismas nurodė, kad šis reikalavimas nesusijęs su ginčo dalyku, toks reikalavimas keltinas bendrovės bankroto procese.
Žemesnės instancijos teismas
15. Dėl atsakovo prašymo informuoti Nemokumo tarnybą apie nemokumo administratorės veiksmus, neatitinkančius Juridinių asmenų nemokumo įstatymo reikalavimų, teismas nurodė, kad tokių veiksmų bylos nagrinėjimo metu nenustatė. Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos procese bankroto administratorės veiksmai buvo įvertinti Vilniaus apygardos teismo, nurodant, jog nemokumo administratorė, vykdydama jai nemokumo procese tenkančias pareigas, su atsakovu bendradarbiavo, stengėsi išsiaiškinti kilusių neaiškumų ir neatitikimų tarp pateiktų duomenų priežastis bei siekė, kad atsakovas įvykdytų gera valia teismo įpareigojimą. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovui disponuojant, jo nuomone, netinkamą administratoriaus elgesį apibūdinančia informacija, jis turi teisę savarankiškai kreiptis į Nemokumo administratorių rūmus ir Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pranešimu apie galimus pažeidimus. Duomenų, kad atsakovas negalėtų pasinaudoti šia teise, byloje nebuvo pateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovas D. T. prašo panaikinti 2025 m. lapkričio 6 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-161-1224-2025 ir priimti naują sprendimą – BUAB „Aderealis“ ieškinį atmesti. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad neįmanoma priimti naujo sprendimo – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui kitu teisėjų kolegijos (teisėjo) sąstatu; panaikinti visas byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisti iš ieškovės BUAB „Aderealis“ atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose (CPK 93 straipsnis); vadovaujantis CPK 95 straipsniu, pripažinti, kad ieškovės atstovas – BUAB „Aderealis“ administratorius G. V. – piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (nepagrįstai didindamas ir koreguodamas ieškinio reikalavimus, nepagrįstai ignoruodamas atsakovo ir trečiojo asmens įnašus bei taikos sutartį) ir skirti jam 5 000 Eur baudą, 50 procentų baudos (2 500 Eur) priteisti atsakovo naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, 270 straipsnis) bei nepagrįstai perkėlė atsakovui pareigą įrodyti žalos nebuvimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prekės buvo naudojamos asmeniniais tikslais; nepagrindė, jog ginčijamos išlaidos nėra susijusios su bendrovės veikla; nepateikė aiškaus žalos skaičiavimo, atskiriant bendrovei naudingas ir klientų ar trečiųjų asmenų apmokėtas išlaidas.
16.2. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, selektyviai ir vienašališkai vertino pateiktus įrodymus. Teismas priėmė tik tas liudytojos E. K. parodymų dalis, kurios buvo palankios ieškovei, tačiau ignoravo jos paaiškinimus, kad dalis ginčijamų prekių ir medžiagų buvo naudojama E. G. patalpų remontui ir įrengimui, alkoholis buvo perkamas dovanoms klientams ir partneriams, reikšminga dalis medžiagų (pvz., difuzoriai, šildytuvai, mikrobangų krosnelė, kastuvas ir kt.) buvo naudojama bendrovės sandėlio ir biuro reikmėms. Taip pat skundžiamu sprendimu teismas nemotyvuotai atmetė fotoįrodymus, patvirtinančius, kad E. G. salone sumontuotos Roberto Cavalli dekoratyvinės plokštės, ORAC poliuretaniniai profiliai, atliktas sienų dažymas ir kiti apdailos darbai, sumontuotos rozetės V. V. patalpose. Teismas nepagrįstai teigė, kad klientų užsakymų patvirtinimų byloje nebuvo pateikta, kadangi dėl UAB „Ineza“ buvo pateikta išsami susirašinėjimo medžiaga, pateikti išankstiniai ir galutiniai sąskaitų-faktūrų projektai, jų korekcijos klientės prašymu, pateikti kitos civilinės bylos dokumentai, patvirtinantys prekių perdavimą ir ginčo sprendimą, pateikta taikos sutartis dėl 34 000 Eur. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikimais E. G. paaiškinimais, kurį prokuratūra savo nutarimuose įvardijo kaip asmenį, atsakingą už bendrovės bankrotą, bei kuris sąmoningai vengė pasirašyti atliktų darbų aktus.
16.3. Teismo sprendimas nemotyvuotas, kadangi teismas nenurodė, kokiais motyvais remiantis atmetė atsakovo pateiktus argumentus dėl atsakovo į bendrovės sąskaitą pervestų 82 744,46 Eur, trečiojo asmens pervestų 35 782,95 Eur, neaptarė taikos sutarties su UAB „Ineza“, pagal kurią atsakovas ir trečiasis asmuo prisiėmė 34 000 Eur įsipareigojimų. Neįvertinęs šių įmokų teismas iš esmės iškreipė žalos skaičiavimą. Taip pat teismas neaptarė to, kad dalį prekių apmokėjo ne BUAB „Aderealis“, o trečiojo asmens įmonė UAB „Project EU“.
16.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žemės sklypo registravimo išlaidos nebuvo susijusios su bendrovės veikla, kadangi byloje buvo nustatyta, jog žemės sklypas priklausė bendrovei, jo registravimo ir suformavimo procedūros buvo būtinos siekiant realizuoti turtą, sklypas buvo parduotas bankroto proceso metu, o gautos lėšos panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti.
16.5. Teismas nenustatė žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio, tuo pažeisdamas materialinės teisės normas (CK 2.87 straipsnio 1–2 dalys, 6.247, 6.249, 6.263 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prekės buvo naudojamos asmeniniais tikslais, nepagrindė, jog ginčijamos išlaidos nebuvo susijusios su bendrovės veikla, nepateikė aiškaus žalos skaičiavimo, atskiriant bendrovei naudingas ir klientų ar trečiųjų asmenų apmokėtas išlaidas. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijai, kad žala ir priežastinis ryšys negali būti preziumuojami, jie turi būti įrodyti (pvz., LAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-155-690/2018). Taipogi baudos faktas bankroto byloje negalėjo būti vertinamas kaip įrodymas dėl tariamos žalos fakto ar dydžio, kadangi visi bendrovės dokumentai ieškovei (administratoriui) buvo perduoti iki pagrindinio ieškinio pateikimo.
16.6. Teismas neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių dėl administratorės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Byloje ieškovė tris kartus keitė ieškinio sumą, tai darė ne pateikusi naujų įrodymų, o remdamasi tais pačiais dokumentais, iš ieškinio buvo pašalintos pozicijos, už kurias egzistavo aiškūs pateikimo ir atliktų darbų aktai, administratorės atstovas pats paaiškino, kad ieškinys tikslintas tam, „kad nebūtų priekaištų dėl administratoriaus veiksmų“. Taip pat administratorė pripažino E. G. kreditoriumi, ignoruodama jo veiksmų kriminalinį pobūdį ir ankstesnius konstatuotus pažeidimus bendrovės atžvilgiu. Tokie veiksmai atitinka CPK 95 straipsnyje apibrėžtą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis: ieškinio suma buvo dirbtinai formuojama ir koreguojama siekiant išvengti atsakomybės dėl nepagrįstų reikalavimų.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Aderealis“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Draugo petys“, prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė apelianto skunde nurodomų CPK 178 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio reikalavimų. Ieškovė kartu su ieškiniu (2025 m. liepos 9 d. patikslintas ieškinys, DOK-36216) pateikė labai aiškią detalizaciją su komentarais ir pirminiais dokumentais, kuriais tinkamai pagrindė ir įrodė, jog ieškovės 38156,21 Eur sumoje patirtos išlaidos nebuvo susijusios su ieškovės vykdyta ūkine – komercine veikla, todėl apeliantas, kaip buvęs ieškovės vadovas, 38 156,21 Eur sumos apimtyje ieškovei ir ieškovės kreditoriams padarė žalą, kurią privalo atlyginti (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu apeliantas į ieškovės pateiktus argumentus, pagrįstus pirminiais dokumentais, atsikirsti nesugebėjo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos CPK 178 straipsnio nuostatos.
17.2. Teismas sprendime išsamiai ir detaliai įvertino bei pasisakė dėl visų byloje tirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių, todėl nepagrįsti apelianto skundo argumentai apie CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą. Taip pat teismo priimtas sprendimas atitinka visus CPK 270 straipsnyje nurodytus reikalavimus bei teismų praktiką šiuo klausimu.
17.3. Teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė apelianto skunde nurodomų CK 2.87 straipsnio, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio, 6.263 straipsnio normų. Teismas vadovavosi aktualia teismų praktika ginčo klausimu ir sprendimo 31 – 48 pastraipose detaliai ir išsamiai pagrindė bei konstatavo, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos konstatuoti ir padaryti išvadą, jog apeliantas, kaip buvęs ieškovės vadovas, ieškovei ir ieškovės kreditoriams 38 156,21 Eur sumos apimtyje padarė žalą, kurią privalo atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas bankrutavusios įmonės ieškinys dėl žalos priteisimo iš buvusio įmonės vadovo D. T. taikant civilinę atsakomybę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
20. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus – protokolus, prokuratūros nutarimus, taikos sutartį su UAB „Ineza“ dėl 34 000 Eur, banko išrašus dėl 82 744,46 Eur ir 35 782,95 Eur įmokų, susirašinėjimą su V. ir nuotraukas su sumontuotomis rozetėmis, teismo nutartį, kuria atmesta administratorės paraiška dėl baudos atsakovui skyrimo.
21. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3 237-684/2019, 33 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi tai, kad pats apeliantas pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog didžioji dalis apeliacinio skundo priedų buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir yra bylos medžiagoje, bei kad vienintelis dokumentas, pateiktas apeliaciniame procese pirmą kartą, yra teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas skirti atsakovui dar vieną baudą ir uždrausti atsakovui eiti vadovaujamas pareigas penkeriems metams, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pakartotinai priimti įrodymus, kurie jau yra byloje. Dėl atsakovo pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-390-779/2025, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodė apeliantas, ši nutartis buvo priimta iki skundžiamo sprendimo priėmimo, be to, teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), todėl nėra pagrindo priimti pateikto rašytinio įrodymo, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties, kuri yra ieškovės bankroto byloje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų į bylą nepriima.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
23. Pažymėtina, kad kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2023 m. liepos 27 d. ieškovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo D. T. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2382-779/2023 UAB „Aderealis“ iškelta bankroto byla, nemokumo (bankroto) administratore paskirta UAB „Draugo petys“. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsakovui skirta 300 Eur baudą, 2024 m. vasario 26 d. nutartimi skirta 600 Eur baudą už teismo įpareigojimo perduoti įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą.
24. 2024 m. kovo 29 d. ieškovės administratorė kreipėsi į teismą dėl 62 646,56 Eur žalos iš atsakovo priteisimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė tikslino pateiktus reikalavimus ir prašomos priteisti žalos dydį sumažino iki 38 156,21 Eur sumos, patikslinto ieškinio faktiniu pagrindu nurodydama aplinkybes, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. naudojo ieškovės lėšas tikslams, nesusijusiems su ieškovės veikla (daug pirkimų pagal į bylą pateiktas sąskaitas buvo susiję su statybomis ar remontu, apdaila, elektros instaliacijos darbais, taip pat buvo perkamos nekilnojamo turto vertinimo, būsto draudimo paslaugos, buvo atliktas dujotiekio tinklų montavimas ir pridavimas ir t. t.). Atsakovas byloje įrodinėjo, kad prekės buvo įsigytos E. G. priklausančių patalpų įrengimui, dalis kitų ieškovės pateiktame sąraše esančių prekių buvo įsigyta įgyvendinant sutartinius įsipareigojimus klientui V. V., dalis įsigytų prekių buvo sunaudota ir nurašyta. Taip pat buvo perkamos verslo dovanos klientams, įsigyti daiktai ir paslaugos bendrovės sklypo įvertinimui, įregistravimui bei priežiūrai.
25. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės patikslintą reikalavimą dėl 38 156,21 Eur žalos iš atsakovo priteisimo. Teismas pripažino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. naudojo ieškovės lėšas tikslams, nesusijusiems su ieškovė veikla, tuo padarydamas ieškovei ir ieškovės kreditoriams 38 156,21 Eur žalą.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo ir įrodymų vertinimo
26. Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą argumentuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, netinkamai, pažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, vertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei vadovaudamasi toliau išdėstytais motyvais, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
28. Visų pirma, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, kilus ginčui dėl įmonės lėšų naudojimo asmeniniams tikslams, būtent apeliantui, kaip buvusiam įmonės vadovui, disponuojant tokio pobūdžio informacija, o ne ieškovei, kilo pareiga pagrįsti šių prekių panaudojimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).
29. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).
30. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
31. Taigi, konkrečiu atveju vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kaip minėta, šioje byloje atsakovas turėjo leistinais įrodymais pagrįsti ginčo sąskaitose nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą įmonės reikmėms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad to atsakovas nepadarė, nes jo į bylą pateiktos fotonuotraukos, paties atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai nelaikytini pakankamais bei neįrodo, jog ginčo sąskaitose nurodytos prekės buvo panaudotos ieškovei atliekant darbus E. G. priklausančiame objekte adresu: (duomenys neskelbtini), bei elektros instaliacijos darbus V. V., UAB „Ineza“ (CPK 178 straipsnis). Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, nesant byloje pateiktų jokių darbų ar prekių perdavimo-priėmimo aktų, nesant rašytiniam atsakovo ir E. G. susitarimui dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini), kiekio ar apimties, ar kitų objektyvių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą spręsti, kokios konkrečios statybinės medžiagos bei prekės ir kokiais kiekiais galėjo būti perduotos E. G., taip pat įvertinus tai, kad pateiktos sąskaitos faktūros apima ilgesnį prekių ir paslaugų pirkimo/teikimo periodą, nei buvo įrenginėjamos patalpos, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog atsakovas įrodė ginčo sąskaitose nurodytų prekių ir statybinių medžiagų panaudojimą įmonės veikloje (vykdant klientų užsakymus). Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų ar paaiškinimų, kurie leistų suabejoti tokiomis teismo išvadomis.
32. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovo pateiktos įrenginėjamo buto nuotraukos bei susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis apie parketą bei plytelių klojimą su V. V. neįrodo, jog elektros instaliacijos darbus atsakovo nurodytomis apimtimis minėtam asmeniui atliko ieškovė. Atsakovo deklaratyvūs, įrodymais nepagrįsti paaiškinimai apie prekių pateikimą UAB „Ineza“, taip pat nepatvirtina apie ginčo prekių perdavimą šiai įmonei. Byloje pateikta taikos sutartis su UAB „Ineza“, priešingai nei nurodo atsakovas, tik patvirtina aplinkybes, kad prekės įmonei nebuvo perduotos. Iš taikos sutarties turinio matyti, kad UAB „Ineza“ ieškinį BUAB „Aderealis“ pateikė dėl 37 247,92 Eur išankstinių mokėjimų (avanso) grąžinimo ir 2 385,60 Eur palūkanų už naudojimąsi ieškovės UAB „Ineza“ lėšomis priteisimo. Atsakovas ir trečiasis asmuo patvirtino, kad UAB „Ineza“ jų vadovavimo laikotarpiu neturėjo pareigos apmokėti 2022 m. liepos – gruodžio mėnesiais BUAB „Aderealis“ pateiktų sąskaitų faktūrų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju ginčo sąskaitose nurodytos prekės buvo pateiktos UAB „Ineza“.
33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas nepagrindė, jog sąskaitose faktūrose (suvestinės pozicijos Nr. 5, 50, 57, 76, 92, 99-102, 104, 113, 120, 123) nurodytos prekės ir paslaugos buvo perkamos ir naudojamos bendrovės veikloje (dėl maitinimo paslaugų teikimo buvusiai įmonės darbuotojai E. K., RC panelių įrengimo jos namuose ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dauguma sąskaitų nėra informatyvios, nėra aišku, kokiam klientui išrašytos (pvz. pozicijos Nr. 21, 23, 58, 59, 61 ir kt.), atsakovas nepateikė įrodymų, kad turto vertinimo paslaugos buvo teiktos ieškovei priklausančiam žemės sklypui. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepateikė jokių argumentuotų paaiškinimų dėl prekių, kurių vertė neviršija 500 Eur, nurašymo, dėl alkoholinių gėrimų pirkimo. Pabrėžtina, kad kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) ir Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – ir FAĮ) nuostatų. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Remiantis FAĮ 3 straipsnio nuostatomis, visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose, ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos metu arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų parengimo dienos. Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog už šios pareigos nevykdymą vadovui taikoma ne materialinė, o civilinė atsakomybė, kadangi tai išimtinai valdymo organui įstatymu nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovės administratorei atlikus buhalterinių dokumentų analizę ir nustačius, kad nėra dalies ieškovės įsigytų prekių panaudojimo ar pardavimo faktą patvirtinančių dokumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti duomenys objektyviai nepagrindžia atsakovo teiginių, jog visos įsigytos prekės buvo panaudotos įmonės interesams.
34. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus duomenis, išanalizavo ir aptarė apelianto atsikirtimus. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde jokių objektyvių ir reikšmingų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą kitaip vertinti byloje pateiktus įrodymus, nepateikė. Deklaratyvūs bei įrodymais nepagrįsti teiginiai, kad teismas selektyviai vertino tiek bylos medžiagą, tiek liudytojų parodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas leistinomis priemonėmis neįrodė, jog ieškinyje nurodytų sąskaitų pagrindu įmonės vardu laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. įsigytos prekės buvo panaudotos ieškovės veikloje.
35. Antra, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą. Pažymėtina, kad CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aptartas teisinis reguliavimas reiškia, jog teismas turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje šalių įrodinėtas aplinkybes bei motyvuotai ir teisiškai pagrindė byloje padarytas išvadas, detaliai atskleidė (aptarė) byloje esančius įrodymus. Tai, kad sprendime teismas nepasisakė dėl visų į bylą pateiktų įrodymų, nereiškia, jog jie byloje buvo neįvertinti, o nesutikimas su atsakovo pozicija pats savaime nepatvirtina teismo sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo.
36. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių dėl atsakovo į bendrovės sąskaitą pervestų 82 744,46 Eur, trečiojo asmens pervestų 35 782,95 Eur, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skolinių įsipareigojimų buvimo/nebuvimo tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų bei atsakovo ir/ar trečiojo asmens ir trečiųjų asmenų, kurie nėra šios bylos proceso dalyviai. Pažymėtina, kad klausimai dėl kreditorių įtraukimo į kreditorių sąrašą sprendžiami bankroto byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir JANĮ) nuostatomis.
37. Trečia, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovė neįrodė atsakovo atžvilgiu taikytinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).
38. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.
39. Bendrovės vadovui civilinė atsakomybė gali kilti ir už kitų, specialiose teisės normose vadovui nustatytų, pareigų nevykdymą arba pažeidimą. Vadovas, be kita ko, yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (apelianto vadovavimo ir įrodinėjamos žalos kilimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – ir FAĮ) 13, 14 straipsniai), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, kai bendrovei yra iškeliama bankroto byla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu kartu apima ir pareigą tinkamai vesti šio turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, (iš)saugoti bendrovės turtą ir duomenis apie bendrovės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, o bendrovei iškėlus bankroto bylą – dokumentus ir turtą perduoti nemokumo administratoriui.
40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas leistinomis priemonėmis neįrodė, jog ieškinyje nurodytų sąskaitų pagrindu įmonės vardu laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. įsigytos prekės buvo panaudotos ieškovės veikloje. Taigi, byloje buvo įrodyti tiek neteisėti atsakovo veiksmai įsigyjant prekės bei paslaugas, kurios nebuvo panaudotos įmonės veikloje, tiek žalos dydis bei priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, FAĮ 13, 14 straipsniai, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas). Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad atsakovas nepagrindė 38 156,21 Eur lėšų panaudojimo įmonės veikloje fakto ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytas lėšas pripažino įmonės žala. Be to, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo pagal šalių byloje dėstomas pozicijas ir esančius įrodymus daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
41. Dėl atsakovo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių dėl administratorės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, jog teismas, įvertinęs ieškovės atstovo elgesį, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovės atstovo veiksmai teikiant ieškinio patikslinimus, įvertinus tai, jog reikalavimas teismo procese buvo tikslinamas tiek po paties atsakovo pateiktų duomenų, tiek po liudytojų pateiktų paaiškinimų, negali būti pripažinti nesąžiningais CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Remiantis tuo, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad ieškinio suma buvo dirbtinai formuojama ir koreguojama administratorei siekiant išvengti atsakomybės dėl nepagrįstų reikalavimų, kaip deklaratyvius ir neįrodytus.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo D. T. 38 156,21 Eur žalą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija yra aiški, pagrįsta tiek byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, tiek ją aiškinančia teismų praktika. Remiantis nurodytu apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).
45. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
46. Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.