Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 3 dalį 180 MGL (9 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. K. skirta galutinė bausmė – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, nuspręsta iš A. K. konfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonę – puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Civilinės ieškovės VMI pareikštas civilinis ieškinys dėl 26 333 Eur padarytos žalos (nesumokėto akcizų mokesčio) bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo priteisimo iš A. K. paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 3 dalį už tai, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. pažeisdamas nustatytą tvarką, tai yra Lietuvos Respublikos 2001 m. spalio 30 d. akcizų įstatymo Nr. IX-569 (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) (toliau –AĮ) 4 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės (jeigu tai energiniai produktai, – tik šio įstatymo 2 priede nurodytos prekės), už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, laikomos (įskaitant saugojimą) akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, 16 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 5 dalį, 7 dalį, 1995 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 17 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad fiziniams asmenims draudžiama Lietuvos Respublikoje įsigyti alkoholinius gėrimus, teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintus specialiais ženklais – banderolėmis; Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 4-981 redakcija) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklių) 3.1–3.1.1 papunkčius, kurie numato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 proc.), nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, bei 4.1.1–4.1.2 papunkčius, kurie numato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – nepaženklintus alkoholinius gėrimus, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką alkoholinius gėrimus, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija: 100 litrų vyno, 20 litrų spiritinių gėrimų, 20 litrų kitų alkoholinių gėrimų, kai prekės įvežtos iš Europos Sąjungos valstybių narių arba 50 litrų vyno, 10 litrų spiritinių gėrimų, 20 litrų kitų alkoholinių gėrimų, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, 2024 m. gegužės 3 d. laikotarpiu nuo 9.50 val. iki 11 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, būdamas „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), be prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų sumokėjimą ar akcizų mokėjimo atidėjimą patvirtinančių dokumentų, sumokėdamas nenustatytam asmeniui 3 050 Eur, neteisėtai įsigijo akcizais apmokestinamas prekes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, t. y. 3 456 vnt. butelių (2 l talpos) vyno ,,VINO ROSSO“ ir 2 556 vnt. butelių (2 l talpos) vyno ,,VINO BIANCO“, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 900 MGL dydžio sumą ir yra 57 558,12 Eur, kuriuos neteisėtai laikė „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), lauke, neuždarame angare ir puspriekabėje „Schmitz“, VIN (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Lenkijos Respublikos) nuo 2024 m. gegužės 3 d. 11.00 val. iki kol šios prekės buvo surastos įvykio vietoje ir paimtos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Gedvydas Vaivada prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nuosprendį pakeisti: tenkinti VMI civilinį ieškinį dėl nesumokėto akcizų mokesčio ir iš nuteistojo A. K. priteisti 26 333 Eur valstybei padarytą žalą.

2.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl VMI civilinio ieškinio padarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109, 113 ir 115 straipsnių reikalavimus, nes apygardos teismas tinkamai nepatikrino visų byloje surinktų duomenų, patvirtinančių pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, būtinų civiliniam ieškiniui nagrinėti. Prokuroro nuomone, apygardos teismo sprendimas nenagrinėti civilinio ieškinio prieštarauja tiek materialinės, tiek proceso teisės normoms bei teismų praktikai (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

2.2. Apelianto teigimu, pagal naujai formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018) žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus, pavyzdžiui, dėl tyčinės nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius, jei mokestinės prievolės neįvykdymą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka ir pagrindais.

2.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybė turi teisę į nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą. Priteisus padarytą turtinę žalą ir sumokėjus nesumokėtą akcizų mokestį yra atlyginami valstybės patirti nuostoliai, t. y. atstatoma padėtis, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika.

2.4. BK 199² straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas yra prekės, kurios apmokestinamos akcizų mokesčiu, o neteisėtai jomis disponuojant minėtas mokestis nėra sumokamas, todėl valstybei negavus pajamų, yra padaroma turtinė žala valstybės mokesčių sistemai. Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Taigi, apelianto teigimu, byloje nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

2.5. Be to, A. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suprato savo veikos pavojingą pobūdį, tai, kad disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis pažeisdamas nustatytą tvarką ir norėjo taip veikti. Todėl, apelianto nuomone, A. K. darydamas nusikaltimus turėjo ir galėjo suprasti savo veiksmų pasekmes, kad gali netekti prekių, kuriomis neteisėtai disponavo bei privalės sumokėti nusikalstamais veiksmais išvengtą akcizų mokestį.

2.6. VMI reiškė civilinį ieškinį, nes prekės buvo sulaikytos Lietuvos teritorijoje. Sulaikytų prekių vertę, pagal galiojančius teisės aktus, skaičiuoja Muitinės departamentas. Valstybei turi būti atlyginta ne prekių muitinė vertė, o nesumokėti mokesčiai. Į prekės muitinę vertę įeina ir akcizų mokestis, kuris prekių vertės neviršija, taigi VMI civilinis ieškinys dėl 26 333 Eur turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamajame procese civilinio ieškinio pareiškimo bei nagrinėjimo tvarka yra kitokia nei civiliniame procese. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas tik dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo. Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos pasekmė, todėl procesinės palūkanos, kaip ir delspinigiai, nėra BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padariniai. MAĮ bei AĮ nenumato procesinių palūkanų ir mokestinių ginčų procese. Nuteistojo A. K., kaip mokesčių mokėtojo, mokestinė prievolė kilo iš akcizų mokesčių nemokėjimo, o mokestinius teisinius santykius reguliuoja viešosios teisės normos. Todėl, remiantis kasacinio teismo nutarties Nr. 2K-99-648/2016 išaiškinimu, procesinės palūkanos baudžiamosiose bylose, kai žala valstybės biudžetui padaroma dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nemokant mokesčių, nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-171-843/2024).

3. Teismo posėdžio metu prokuroras Sergejus Bekišas prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti, civilinės ieškovės VMI pareikštą civilinį ieškinį dėl 26 333 Eur padarytos žalos (nesumokėto akcizų mokesčio) tenkinti ir priteisti iš A. K. 26 333 Eur, o 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nepriteisti, nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo ir proceso dalyvių teismo posėdyje išsakytus argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės nuostatas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimu, ir pagrįstai VMI civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

5. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

6. Šioje baudžiamojoje byloje VMI pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. K. valstybei padarytą žalą – 26 333 Eur nesumokėto akcizo mokesčio bei CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines palūkanas. Civiliniame ieškinyje pažymėta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. K. nustatyta tvarka iki 2024 m. gegužės 3 d. būtų informavęs VMI apie laikomus didesnius nei Taisyklių 4.2.1.–4.2.2 papunkčiuose numatytus leidžiamus turėti alkoholinių gėrimų kiekius. Vadovaujantis AĮ, nagrinėjamoje byloje įvykio vietoje 2024 m. gegužės 3 d. rasti ir išimti alkoholiniai gėrimai yra akcizų objektas ir turi būti apmokestinami akcizų mokesčiu. Vadovaujantis AĮ 11 straipsniu, už akcizais apmokestinamas prekes, už kurias pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikoje atsiranda prievolė mokėti akcizus, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prievolės atsiradimo dieną. Vadovaujantis AĮ 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 10 straipsnio 7 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsniu, 26 straipsnio 1 dalimi bei MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, VMI pareikštame civiliniame ieškinyje daroma išvada, kad A. K. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijų, kur būtų deklaruotos su sulaikytomis akcizais apmokestinamomis prekėmis susijusios prievolės, ir nesumokėjo 26 333 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydamas valstybei 26 333 Eur žalą (t. 1, b. l. 95–101). Taigi, civiliniu ieškiniu iš esmės prašoma priteisti nesumokėtus mokesčius, t. y. žala kildinama iš mokestinės prievolės.

7. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolės skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Pavyzdžiui, skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018).

8. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-151-697/2020). Taigi, pagal formuojamą praktiką baudžiamajame procese civilinis ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių iš esmės gali būti nagrinėjimas tuomet, kai nesumokėtus mokesčius lėmė padaryta nusikalstama veika ir jų negalima išieškoti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Kitais atvejais toks iš mokestinės prievolės kylantis reikalavimas paprastai nėra nagrinėjamas baudžiamajame procese.

9. Byloje nekyla abejonių dėl to, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme, t. y. būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Byloje skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis nuo 2024 m. gegužės 3 d. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (3 456 vnt. butelių (2 l talpos) vyno ,,VINO ROSSO“ ir 2 556 vnt. butelių (2 l talpos) vyno ,,VINO BIANCO“). A. K. iš nenustatytų asmenų įgijo nurodytą kiekį vyno, tačiau akcizų mokesčio pagal AĮ nesumokėjo, nors jis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po akcizais apmokestinamų prekių įgijimo turėjo pateikti akcizų deklaraciją ir sumokėti joje deklaruotiną akcizų sumą (AĮ 10 straipsnio 7 dalis). VMI, vadovaudamasi AĮ ir MAĮ, paskaičiavo, kad už A. K. laikomo vyno kiekį turėjo būti sumokėtas 26 333 Eur (11 195,28 Eur už vyną ,,VINO BIANCO“ bei 15 137,28 Eur už vyną ,,VINO ROSSO“) akcizų mokestis. Taigi, mokestinė prievolė valstybei yra kildinama iš nusikalstamos veikos.

10. Antroji sąlyga, sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nesuėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu tik jei nustatoma, kad nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Taigi, kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas arba tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas, žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, Nr. 2K-78-891/2025).

11. Pirmiau nurodyta praktika, be kita ko suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, toliau plėtojama kasacinio teismo jurisprudencijoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025, pakeisdamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria VMI pareikštas civilinis ieškinys atmestas, ir VMI pareikštą civilinį ieškinį palikdamas nenagrinėtą, išaiškino, kad tais atvejais, kai ieškinys pareiškiamas dėl akcizų mokesčių, civiliniu ieškiniu keliami klausimai, t. y. įrodinėtinos aplinkybės, apima ne tik civilinės atsakomybės sąlygas (ieškinio pagrįstumas, žalos dydis, priežastinio ryšio tarp žalos ir nusikalstamos veikos nustatymas), tačiau ir mokestinio ginčo sritį (ar apskritai byloje nustatytais atvejais asmenims kyla pareiga mokėti akcizo mokesčius). Tai lemia poreikį pirmiausia nustatyti mokestinės prievolės buvimo pagrindą mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne civilinės atsakomybės kilimo klausimą. Be to, kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad galimai mokėtinų mokesčių dydis neturi reikšmės nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, kvalifikavimui. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2025 m. balandžio 29 d. priimdamas nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-175-966/2025, kuria paliko VMI civilinį ieškinį dėl nesumokėto akcizų mokesčio nenagrinėtą. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje vis tik pasitaiko atvejų, kai padaroma išvada, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai tenkino civilinį ieškinį dėl nesumokėto akcizų mokesčio, neatsižvelgiant į tai, ar yra galimybė šiuos mokesčius išieškoti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-697/2025). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, vis tik vadovaudamasi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos suformuotais išaiškinimais dėl tokio pobūdžio civilinių ieškinių nagrinėjimo baudžiamajame procese, taip pat taisyklėmis, kokiais atvejais civiliniai ieškiniai, susiję su nesumokėtais mokesčiais, gali būti reiškiami bei nagrinėjami baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018) ir vertindama šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas, nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio sprendimo priėmimui įtakos neturi ir prokuroro baigiamojoje kalboje pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-976/2025, kadangi minėtoje nutartyje taip pat akcentuojamos pirmiau paminėtos sąlygos, kurioms esant tam tikrais atvejais mokesčiai gali būti priteisiami kaip žala baudžiamojoje byloje.

12. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nenustatyta. VMI civiliniame ieškinyje keliamas mokestinio ginčo teisinių santykių klausimas, todėl šioje byloje prieš sprendžiant nuteistojo civilinės atsakomybės klausimą, pirmiausia turi būti išspręstas mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas ir sąlygos mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nebūtų galimybės kreiptis mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika baigta 2024 m. gegužės 3 d. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi šiuo atveju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję, todėl mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka.

13. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė pareiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs su iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, ir dėl to jis pirmiausiai turi būti nagrinėjimas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai VMI pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

14. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kadangi nuteistasis A. K. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį A. K. ginti parinktas advokatas Eugenijus Šuliokas, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartimi paskirtas šio nuteistojo gynėju ir dalyvavo teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme.

15. Lietuvos apeliaciniame teisme dėl patirtų išlaidų gauta 2025 m. liepos 25 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2025-08459, su advokato Eugenijaus Šulioko prašymu Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo A. K. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 150 Eur.

16. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-162-648/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023). Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022).

17. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamoji byla nagrinėjama pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. paskirta 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda. VMI pareikštas civilinis ieškinys dėl 26 333 Eur padarytos žalos (nesumokėto akcizų mokesčio) bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo priteisimo iš A. K. paliktas nenagrinėtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. nuo 2022 m. birželio 27 d. nedirbo (t. 1, b. l. 193–194). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 150 Eur dydžio išlaidas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš nuteistojo A. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliaciniame procese.